Administracinė byla Nr. A-633-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04838-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „TELE-3“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Kauno klinikinė ligoninė (toliau – ir pareiškėjas, Ligoninė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kuriame prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, ŽEI) 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. SPR-91 „Dėl televizijos programoje „TV3 žinios“ (TV-3, 2013 m. spalio 3 d.) paskelbtos informacijos“ ir pripažinti VšĮ Kauno klinikinės ligoninės 2013 m. spalio 31 d. skundą, adresuotą ŽEI, pagrįstu. Taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į ŽEI su skundu, kadangi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „TELE-3“ 2013 m. spalio 3 d. transliuotoje laidoje „TV3 žinios“ (toliau – ir Žinios) buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir jo dalykinę reputaciją žeminanti informacija. Paaiškino, kad juridinio asmens dalykinė reputacija visuomenės informavimo priemonėse ginama tais atvejais, kai nustatoma šių faktų visuma: žinių paskleidimo faktas; faktas, jog paskleistos žinios apie pareiškėją; faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad ŽEI skundžiamame sprendime nustatė visų aukščiau nurodytų faktų visumą, tačiau nusprendė, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Tokį sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad informacijos rengėjas (skleidėjas), vykdydamas savo pareigą informuoti visuomenę aktualia tema, veikė sąžiningai ir objektyviai pateikė informaciją, susijusią su reportaže nagrinėjamu įvykiu, todėl neperžengė teisės skleisti informaciją ribų. Su tokia išvada pareiškėjas nesutiko, manydamas, kad ji nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus faktines aplinkybes.

Pareiškėjo vertinimu, ŽEI ginčijamame sprendime teisingai nustatė, jog pareiškėjo skundžiamuose teiginiuose: „Tiesą apie (duomenys neskelbtini) kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą“; „apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“ (užrašas Žinių metu) buvo paskleista tikrovės neatitinkanti bei pareiškėjo dalykinę reputaciją žeminanti informacija. Akcentavo, kad buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios ne tik apie tai, jog „ligoninės vadovai surengė kratas“, bet ir apie tai, kad ligoninės medikės kabinetas buvo „išvogtas“, kad medikė buvo „apvogta“. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodyta informacija yra žinia, kadangi pateikta konstatuojamojo pobūdžio teiginiais, tarsi objektyviai egzistuojantis faktas. Pažymėjo, jog realiai egzistuojančios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų, kurios buvo nurodytos Žiniose, t. y. R. B. nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. buvo paskelbta prastova, todėl ji buvo raginama pasiimti asmeninius daiktus, esančius administracijos 331 kabinete, (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau 2013 m. rugsėjo 24 d. tai padaryti ji atsisakė. Ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 1V-670 buvo sudaryta komisija, kuri, dalyvaujant antstolei, filmavusiai komisijos darbą, surinko administracijos 331 kabinete rastus asmeninius darbuotojų daiktus ir perdavė juos saugoti į Ligoninės Ūkio tarnybos inventoriaus sandėlį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ŽEI pagrįstai nustatė, jog nei pareiškėjas, nei jo vadovai nesielgė neteisėtai ar nederamai.

Pareiškėjo manymu, informacijos rengėjo (skleidėjo) paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad „ligoninės vadovai surengė kratas“, negali būti laikoma neesminiu netikslumu, kadangi ji radikaliai ir iš esmės keičia žinioje paskelbtų faktų turinį, be to, yra pagrindas manyti, jog informacijos skleidėjas siekė ne informuoti visuomenę apie svarbius ir reikšmingus įvykius, o pateikti informaciją kuo skandalingesniu, intriguojančiu būdu. Tokią išvadą suponuoja tai, kad informacijos rengėjui (skleidėjui) buvo žinoma, jog medikė nebuvo apvogta ir, kad ligoninės vadovai neatliko kratų, todėl informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesys ir veiksmai, negali būti laikomi sąžiningais ir objektyviais. Šią išvadą, anot pareiškėjo taip pat patvirtina tai, kad Žiniose informacijos rengėjas (skleidėjas) be kita ko nurodė, jog „Kauno klinikinės ligoninės atstovai tokius kaltinimus vadina nesąmone: „Esą jie šitokiu būdu atlaisvino kabinetą kitai darbuotojai ir jokių dokumentų neėmė“. Būdamas praktiškai vieninteliu informacijos šaltiniu, galinčiu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) patvirtinti ar paneigti informacijos tikrumą, pareiškėjas šią informaciją paneigė, todėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimas (turint teisingą ir tikslią informaciją) iš esmės negali būti laikomas sąžiningu suklydimu. Taip pat pažymėjo ir tai, kad Žiniose informacijos rengėjas (skleidėjas) pateikė ne pareiškėjo atstovo interviu ištrauką, o pats apibendrino pareiškėjo atstovo suteiktą informaciją, nesąžiningai nutylėdamas interviu metu išdėstytas kabineto atlaisvinimo aplinkybes (apie tai, jog R. B. buvo raginama atlaisvinti kabinetą kitam darbuotojui, jog kabinete esantys daiktai buvo surinkti dalyvaujant ir fiksuojant antstoliui, apie tai, kad R. B. pareigybė buvo panaikinta ir kt.), nors šios aplinkybės buvo nurodytos interviu metu. Aplinkybę, kad interviu metu buvo kalbama apie kabineto atlaisvinimo priežastis (taip pat R. B. pareigybes panaikinimo bei ligoninės struktūros pokyčius), anot pareiškėjo, netiesiogiai patvirtina Žinių reportaže pateikiama vaizdinė interviu su Ligonines direktoriumi ištrauka, kurioje pateikiamas iš konteksto išimtas sakinys „Tiesiog įvertinimas, kad vienai pavaduotojai medicinai buvo sunku susitvarkyti su visu sujungtų ligoninių ūkiu“. Tačiau, pareiškėjo nuomone, vien šiuo sakiniu (nesant viso interviu konteksto) visuomenei nebuvo sudaryta galimybė objektyviai įvertinti jo, kaip viešo juridinio asmens, veiksmų teisėtumo, kaip ir nebuvo sudaryta galimybė suprasti, jog ligoninėje nebuvo atliekamos kratos bei nebuvo išvogti dokumentai.

Pareiškėjas nepagrįsta laikė ŽEI išvadą, jog informacijos rengėjo (skleidėjo) sąžiningumas pasireiškė tuo, jog pareiškėjo atstovui buvo suteikta galimybė pateikti savo argumentus ir paaiškinimus dėl ligoninėje susidariusios situacijos ir tą poziciją informacijos rengėjas (skleidėjas) paskelbė viešai. Akcentavo, kad informacijos rengėjas (skleidėjas) viešai paskelbė pareiškėjo poziciją apibendrintai, t. y. paskleidė ne tiksliai ir nutylėdamas esmines jam žinomas aplinkybes. Be to, informaciją, gautą iš Ligoninės atstovo, kuri turėtų būti vertinama kaip patikima ir oficiali informacija, informacijos rengėjas (skleidėjas) Žiniose paskelbė ne kaip objektyviai egzistuojančius faktus (žinias), o tik kaip nuomonę, t. y. „esą jie šitokiu būdu atlaisvino kabinetą kitai darbuotojai“, tuo tarpu realiai neegzistavusias aplinkybes pateikė kaip faktą – „apvogta medikė“, „išvogtas kabinetas“, „vadovų surengtos kratos“. Tokiu būdu informacijos rengėjas (skleidėjas), turėdamas tikslią ir teisingą informaciją, nesąžiningai ją iškreipė ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) nuostatas paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, aiškiai klaidindamas visuomenę ir siekdamas savanaudiškų tikslų. Mano, kad toks informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesys negali būti laikomas sąžiningu, turinčiu tikslą informuoti visuomenę apie aktualius įvykius.

Nurodė, kad nėra aišku, kuo remiantis ŽEI nustatė, jog pareiškėjas informacijos rengėjui (skleidėjui) nepateikė išsamios informacijos. Pažymėjo, kad ŽEI, atlikdamas savo funkcijas, turi teisę gauti iš informacijos rengėjų, skleidėjų visą objektyviam skundo ištyrimui reikalingą informaciją (VIĮ 50 str. 2 d.), taip pat interviu garso įrašą, tačiau jos nepareikalavo. Be to, aplinkybė, jog Žinių reportaže skleidėjas nesąžiningai nutylėjo ir iškreipė informaciją, nesudaro pagrindo teigti, kad būtent pareiškėjas nepateikė išsamios informacijos. Kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių bei Žiniose perteikiamos pareiškėjo pozicijos, pareiškėjas informacijos rengėjui (skleidėjui) paneigė dėl dingusių dokumentų mestus kaltinimus ir pateikė išsamią informaciją apie tai, kad kabinetas teisėtai ir pagrįstai buvo atlaisvintas kitam darbuotojui, tačiau būtent informacijos rengėjas (skleidėjas) Žiniose šią informaciją nesąžiningai nuslėpė ir iškraipė faktus, paskleisdamas žinią, kad „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“. Pažymėjo, kad pareiškėjui, pateikusiam, jo manymu, išsamią ir pakankamą informaciją, negali būti žinoma, kad pateikta informacija buvo nepakankama informacijos rengėjui (skleidėjui). Duomenų, kad pareiškėjo atstovai įvykio aplinkybes atsisakė komentuoti, nėra. Taigi, pareiškėjas darė išvadą, kad informacijos rengėjas (skleidėjas), būdamas savo srities profesionalas, turėjo ir galėjo interviu metu užduodamas klausimus visapusiškai išsiaiškinti visas su įvykiu susijusias aplinkybes, jeigu tam tikros aplinkybės vis dar buvo neaiškios. Be to, pareiškėjo teigimu, informacijos rengėjo nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista ne populistinėje laidoje, o Žiniose (informacinėje laidoje, kurioje visuomenė nušviečiama apie svarbiausius šalies įvykius), todėl informacijos rengėjui (skleidėjui), skleidžiančiam neteisingą ir netikslią informaciją, turėtų būti taikomas aukštesnis profesionalumo ir atsakomybes standartas, kaip ir aukštesni reikalavimai patikrinti skleidžiamos informacijos tikrumą ir teisingumą. Remdamasis VIĮ 41 straipsnyje žurnalistui nustatyta pareiga bei to paties įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu visuomenės informavimo principu, pareiškėjas pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu informacijos rengėjas (skleidėjas) neturi galimybės patikrinti informacijos teisingumo, abejoja informacijos teisingumu, tai turėtų atsispindėti skelbiamoje informacijoje. Informacijos rengėjui (skleidėjui) tenka pareiga tikrinti ir įsitikinti viešai skelbiamos informacijos teisingumu bei pagrįstumu, o esant abejonėms dėl informacijos tikrumo ar patikimumo, informacijos rengėjas (skleidėjas) turėtų susilaikyti nuo konstatuojamojo pobūdžio teiginių bei formuluočių, informaciją pateikti ne kaip žinią, o kaip nuomonę ar subjektyvų tam tikros situacijos vertinimą. Esant šioms aplinkybėms, manė, kad viešosios informacijos rengėjas, nors ir siekė informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį, sąmoningai iškraipė informaciją ir piktnaudžiavo teise skleisti informaciją, t. y. peržengė saviraiškos laisvės ribas, paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją.

Taip pat pareiškėjas teigė, jog konstatavus, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, jam ŽEI turėjo taikyti VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą poveikio priemonę – įspėjimą dėl VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Šią išvadą pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2287/2012). Pažymėjo, jog ŽEI nustatė visas keturias faktines aplinkybes, kurioms esant juridinio asmens dalykinė reputacija privalo būti apginta, o iš nurodytų argumentų akivaizdu, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nebuvo sąžiningas. Pabrėžė, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paskleista neteisinga, netiksli, šališka informacija akivaizdžiai sumenkino Ligoninės dalykinę reputaciją. Tikrovės neatitinkanti informacija apie tariamai Ligoninės vadovų atliktus procesinės prievartos veiksmus, formuoja itin neigiamą visuomenes nuomonę apie pareiškėją, kaip gydymo įstaigą, sudaro įspūdį, kad pareiškėjas, kaip darbdavys ir kaip juridinis asmuo, teikia ne tik gydymo paslaugas, tačiau užsiima susidorojimu su darbuotojais, savavaldžiavimu, siekimu nuslėpti su jo suteiktomis paslaugomis susijusius dokumentus, o tai lemia daugumos visuomenės narių pasitikėjimo gydymo įstaiga sumažėjimą, pagarbos jai sumažėjimą (žala dalykinei reputacijai). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nurodė, kad skundžiamas ŽEI sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (tolau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi priimtas netinkamai aiškinant teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias informacijos rengėjo (skleidėjo) atsakomybę dėl padarytų visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimų bei juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugą skleidžiant informaciją per visuomenės informavimo priemones, taip pat netinkamai vertinant faktines aplinkybes dėl informacijos rengėjo (skleidėjo) veiksmų sąžiningumo, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 58–61) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 30 d., vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą, iš naujo išnagrinėjo ŽEI tarnyboje 2013 m. lapkričio 4 d. gautą pareiškėjo skundą dėl Žiniose paskelbtos informacijos ir priėmė sprendimą Nr. SPR-91, kuriuo pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu. Pažymėjo, jog remiantis VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įstatų 2 dalimi, Ligoninė yra viešasis juridinis asmuo, kuris nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo. Viešojo juridinio asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, jog viešasis juridinis asmuo turėtų būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus. Atsakovas pripažino viešojo juridinio asmens teisę į dalykinės reputacijos gynimą nuo nesąžiningo sumenkinimo, tačiau pažymėjo, kad viešojo juridinio asmens veikla yra viešojo pobūdžio, susijusi su viešųjų paslaugų teikimu, visuomenės poreikių tenkinimu, todėl ir skleidžiama informacija dažnu atveju yra apie viešą viešojo juridinio asmens veiklą, vykdomą tenkinant vienokius ar kitokius visuomenės poreikius, užtikrinant teisėtus visuomenės interesus. Teigė, jog apie viešąjį juridinį asmenį paskleidus kritišką, ne visai tikslią informaciją, tinkama satisfakcija yra jo pozicijos visuomenei pateikimas.

Nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad skundžiamo turinio informacija buvo paskleista nesąžiningai. Paaiškino, kad teismų praktikoje yra įtvirtinta taisyklė, jog viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) reikalaujama elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, nes tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę. ŽEI nustatė, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) tikslas buvo visuomeniškai aktualios, opios temos, susijusios su plačiai visuomenėje aptariamu įvykiu, kuomet Ligoninėje mirė kūdikis, nagrinėjimas, o ne pareiškėjo kaip viešojo juridinio asmens, dalykinės reputacijos pažeidimas. Be to, iš televizijos programoje paskleistos informacijos buvo matyti, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), siekdamas patikrinti informacijos šaltinio – R. B. – suteiktos informacijos atitikimą tikrovei, pareiškėjo atstovui suteikė galimybę pateikti savo argumentus ir paaiškinimus dėl Ligoninėje susidariusios situacijos ir ši pozicija buvo paskelbta viešai. Pažymėjo, jog spręsti, kokia apimtimi pasinaudoti sudaryti galimybe pateikti savo argumentus ir paaiškinimus, yra pareiškėjo atstovų diskrecijos teisė. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad informacija buvo paskleista apie pareiškėją, kaip viešąjį juridinį asmenį, jo pozicijos pateikimas buvo tinkamas neturtinių teisių apsaugos užtikrinimas. ŽEI atkreipė dėmesį, jog viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) visai atvejais turi redagavimo teisę, t. y. gali nuspręsti kokią informaciją ir kokia apimtimi viešai skleisti, tačiau taip pat turi ir pareigą šia teise naudotis sąžiningai, nepažeisdami asmenų teisių ir teisėtų interesų. Sąžiningą viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesį, atsakovo teigimu, patvirtina tai, kad jis susisiekė su pareiškėjo atstovu – Ligoninės vadovu G. A. ir sudarė jam galimybę pateikti savo paaiškinimus, komentarus ir pastabas televizijos programoje nagrinėjama tema bei tuos paaiškinimus paskleidė viešai. Atsižvelgiant į tai, buvo nustatyta, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) elgėsi pagal VIĮ 16 straipsnio nuostatų reikalavimus ir, paskleidęs skundžiamo turinio informaciją bei sudaręs galimybę visoms šalims pateikti savo argumentus ir paaiškinimus, elgėsi sąžiningai, neperžengė teisės skleisti informaciją ribų. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakomybės taikymas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) būtų negalimas, nes pažeistų teisingumo ir protingumo principus, nepagrįstai apribotų viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teisę teikti informaciją apie viešuosius asmenis (kokiu yra pareiškėjas). Taigi šiuo konkrečiu atveju prioritetas pagrįstai buvo suteiktas teisei skleisti informaciją viešojo intereso klausimu, t. y. prioritetiškai gintos vertybės turinčios viešojo intereso pobūdį (viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teisė ir pareiga skleisti informaciją apie viešųjų asmenų veiklą vykdant savo funkcijas bei visuomenės teisė būti informuotai tokiais klausimais).

ŽEI pabrėžė, kad skundžiamas sprendimas yra vientisas administracinis aktas, todėl turėtų būti vertinama ne tik pareiškėjo iš jo išimta dalis, jog paskleista informacija neatitiko tikrovės, tačiau įspėjimas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) nebuvo taikytas, bet visas sprendimas, neapsiribojant tik atskirų jo dalių ar motyvų teiginiais ar jų dalimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TELE-3“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 50–52) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad ginčijamame atsakovo sprendime teisingai konstatuota, jog pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo, todėl jo kritikos ribos yra gerokai platesnės. Dėl šios priežasties viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių jo dalykinės reputacijos sumenkinimą pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo atstovui Ligoninės vadovui buvo suteikta galimybė paaiškinti įvykio aplinkybes žurnalistui, tačiau vietoj to, kad išdėstytų tai, ką apie šį įvykį nurodo skunde teismui (jog į kabinetą buvo užeita pasirašius įsakymą, sudarius komisiją ir filmuojant antstoliui), pareiškėjo atstovas tiesiog vertino kitos pusės pasisakymus. UAB „TELE-3“ manymu, būdamas savivaldybės įkurtos ir valdomos viešosios įstaigos vadovu ir rūpindamasis įstaigos reputacija, pareiškėjo atstovas privalėjo pateikti minėtą informaciją žurnalistui. Akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta taisyklė, numatanti, kad: „Iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, nes tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę“ (2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/003; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009). Trečiasis suinteresuotas asmuo, suteikęs galimybę pasisakyti abiem pusėms ir remdamasis ta informacija, kurią jam suteikė tiek pareiškėjo atstovas, tiek R. B., nušvietė įvykį. Tai, UAB „TELE-3“ teigimu, rodo, kad buvo elgtasi sąžiningai, o pareiškėjas nepasinaudojo jam suteikta galimybe suteikti visą informaciją. Remdamasis visu tuo, mano, kad ŽEI teisingai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu (b. l. 104–114) pareiškėjo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės skundą atmetė kaip nepagrįstą bei netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas vertino faktines bylos aplinkybes bei pareiškėjo argumentus, atsižvelgė į VIĮ 2 straipsnio 36 ir 84 dalyse įtvirtintas nuomonės ir žinios sąvokas, taip pat teismų praktiką dėl kriterijų, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės. Taip pat atsižvelgė į visuomenės informavimo priemonių funkcijas, VIĮ numatytus pagrindinius visuomenės informavimo principus, taip pat į VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą galimybę ŽEI priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad pagal ŽEI suteiktų įgaliojimų visumą jis turi teisę priimti VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą sprendimą ne tik bylose dėl fizinių asmenų garbės ir orumo gynimo, tačiau ir tais atvejais, kai pažeidžiant įstatymus yra kenkiama juridinių asmenų dalykinei reputacijai, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys.

Teismas nurodė, kad juridinio asmens dalykinė reputacija visuomenės informavimo priemonėse ginama tais atvejais, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Pažymėjo, jog teismų praktikoje pabrėžiama, kad nagrinėjant reikalavimus dėl dalykinės reputacijos pažeidimo paskleidus neatitinkančius tikrovės duomenis, turi būti vertinamas paskelbtos informacijos turinys, jos atitiktis neskelbtinos informacijos apibrėžčiai bei paskleistos informacijos įtaka juridinio asmens dalykinei reputacijai. Reputacija gali būti pažeista paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis (žinias). Išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą reputacija gali būti pažeista tik tuo atveju, jeigu toks saviraiškos būdas yra nesąžiningas ir neturi objektyvaus pagrindo. Sprendžiant dėl duomenų menkinančių dalykinę reputaciją paskleidimo turi būti analizuojamas visas reportažo (publikacijos) kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) dalys, sakiniai ar jų dalys. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog vienas iš viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) profesinės veiklos tikslų yra kelti aktualias visuomenei problemas. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas – Ligoninė yra viešasis juridinis asmuo, teikiantis sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat, kad pažiūrėjus ir išklausius ginčo Žinių reportažą, nustatyta, jog jame gvildenama aktuali tema, susijusi su plačiai visuomenėje aptariamu įvykiu, kuomet VšĮ „Kauno klinikinė ligoninė” mirė kūdikis. Laikė, jog vertinamame televizijos programos reportaže analizuota, vertinta ir visuomenei pateikta informacija apie pareiškėjo, t. y. viešojo juridinio asmens vadovų elgesį ir to sąlygotą situaciją visuomeninės svarbos institucijoje ir konstatavo, jog situacija, susiklosčiusi gydymo įstaigos viduje, neabejotinai yra svarbi visuomenei.

Teismas vertindamas reportažo turinį, nustatė, jog jame parodytas Ligoninės direktoriaus pavaduotojos R. B. interviu telefonu, kuriame teigiama, kad jos kabinete Ligoninės vadovai atliko kratą, po kurios ji pasigedo tam tikrų su ligoninės veikla susijusių dokumentų. Pažymėjo, kad reportaže nurodyti teiginiai „tiesą apie (duomenys neskelbtini) kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą“, „apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“ (teksto eilutė, skelbiama reportažo pristatymo metu), „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“ yra susiję su faktais, kurie gali būti patikrinti, taikant objektyvios tiesos kriterijų. Vertino, kad paskleista informacija nėra vertinamoji, kadangi minėti teiginiai yra konstatuojamojo pobūdžio, ir konstatavo, jog informacijos rengėjas (skleidėjas) aptariamą informaciją apie apvogtą Ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinetą, netikėtas kratas šiame kabinete paskleidė remdamasis pačios Ligoninės direktoriaus pavaduotojos R. B. telefonu duotame interviu nurodytais faktais. Atkreipė dėmesį, jog ŽEI, atsižvelgdamas į pareiškėjo prie skundo pridėtus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo poziciją, kad R. B. buvo raginama pasiimti savo asmeninius daiktus, tačiau to nepadarė, tai, kad Ligoninės direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 1V-670 buvo sudaryta komisija, kuriai buvo pavesta dalyvaujant antstoliui, surinkti asmeninius darbuotojų daiktus iš administracijos 331 kabineto ir perduoti juos neterminuotam saugojimui Ūkio tarnybos inventoriaus sandėlyje bei raštu informuoti darbuotojus, kurių asmeniniai daiktai surinkti saugojimui, apie daiktų saugojimo vietą, skundžiamame sprendime Ligoninės administracijos veiksmus pripažino teisėtais, tačiau pažymėjo, kad pagal VIĮ apibrėžtą ŽEI kompetenciją, jam nėra suteikta teisė tai daryti. Pabrėžė, jog pagal kompetenciją ŽEI turi teisę priimti sprendimą tik dėl paskleistos informacijos neatitikimo tikrovei ir, ar ši informacija yra žeminančio pobūdžio. Nurodė, jog teismas taip pat nevertina Ligoninės administracijos veiksmų teisėtumo, tačiau konstatavo, kad reportaže pateikta informacija, apie tai, kad „tiesą apie (duomenys neskelbtini) kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą“, „apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“ (teksto eilutė, skelbiama reportažo pristatymo metu), „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“, yra pagrįsta surinktais duomenimis, todėl reportaže paskleista informacija yra tikrovę atitinkantys faktai, jog iš Ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabineto buvo paimti daiktai, jai nesant kabinete, taip pat visuotinai žinoma informacija apie kūdikio mirtį Ligoninėje.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skleidžiant nurodytą informaciją informacijos rengėjas (skleidėjas) turi teisę pasirinkti jos skleidimo būdą. Sprendė, kad reportaže pavartotų išsireiškimų negalima vertinti kaip žeminančio pobūdžio bei kad ŽEI ginčijamame sprendime pagrįstai nurodyta, jog viešojo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Pažymėjo, jog šiuo atveju buvo paskleista informacija apie juridinį asmenį, teikiantį viešąsias paslaugas, šioje informacijoje nebuvo minimi jokie konkretūs asmenys, Ligoninės vadovai. Vertindamas visą ginčo reportaže pateiktos informacijos apie tam tikrus įvykius turinį, iš reportažo teiginių „Teisybės ieškantys mirusio berniuko tėvai įtaria, kad ligoninės vadovai įvairiausiais būdais bando slėpti tikrąją vaiko mirties priežastį“, „Po netikėtos vadovų surengtos kratos jos kabinete, teigiama, kad neliko itin svarbių dokumentų“, „Ir kiti darbuotojai pasakoja, kad panašiais metodais buvo spaudžiami. Prieš metus esą durys buvo laužtos ir tuomečio vadovo K. M.kabinete“ ir „P. B. tikrai turbūt norėjo papasakoti teisybę, tačiau matome, kad ligoninės vadovai to neleido padaryti“ sprendė, kad informacijos rengėjas (skleidėjas) tuo pačiu metu pateikė ir vertinamojo pobūdžio nuomonę apie Ligoninės administracijos galimai neteisėtus veiksmus. Pažymėjo, jog iš reportažo dalies, kurioje kalbama su buvusiu Ligoninės vadovu K. M. („Aš nežinau, ar gali būti dingę ir dokumentai, gal kažkokie įrašai, komisijos darbo protokolai. Aš nežinau.“), matyti, jog yra abejojama, ar dokumentų, kitos svarbios informacijos dingimas iš Ligoninės yra galimas, bet nesudaromos prielaidos žiūrovui susidaryti nuomonę, kad pareiškėjos vadovai veikė nesąžiningai ir neteisėtai. Pastebėjo, jog reportažo metu taip pat yra skelbiama, kad R. B. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl vadovų elgesio.

Teismas, be kita ko, vertino ir tai, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), siekdamas patikrinti jam informacijos šaltinio – R. B., suteiktos informacijos atitikimą tikrovei, kreipėsi į Ligoninės vadovą, kuriam buvo suteikta galimybė viešai komentuoti reportaže nurodytus faktus apie įvykius Ligoninėje, pateikti tikslią jų seką. Vertino reportaže pateiktą pareiškėjo poziciją ir pažymėjo, kad pareiškėjo pasirinktas atsakymo būdas yra jo paties diskrecijos teisė. Atkreipė dėmesį, jog reportaže Ligoninės vadovas tik išdėstė savo poziciją dėl R. B. interviu nurodytų faktų bei pakomentavo, kad kūdikio mirtį galėjo lemti tai, kad direktoriaus pavaduotoja R. B. nesusitvarkė su savo pareigomis. Pažymėjo, jog pareiškėjas, teigdamas, kad Ligoninės vadovo interviu buvo neišsamus, sutrumpintas, pateikiant paties žurnalisto apibendrinimą, nenurodė, kad Ligoninės vadovas, duodamas interviu, iš tiesų paaiškino, kad Ligoninės direktoriaus pavaduotoja R. B. buvo raginama atlaisvinti savo kabinetą, kad ji į raginimą nereagavo, todėl buvo sudaryta komisija direktoriaus pavaduotojos kabinetui atlaisvinti. Atsižvelgęs į tai, sprendė, kad pareiškėjas, nepateikęs išsamios informacijos viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) apie ligoninės viduje susidariusią situaciją ir būdamas iš esmės vieninteliu informacijos šaltiniu, galinčiu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) patvirtinti arba paneigti turimos informacijos tikrumą, negalėjo tikėtis, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) žinos apie jo turimus dokumentus, pagrindžiančius jo veiksmų teisėtumą ir nurodys apie tai reportaže.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad faktų paskleidimas ginčo reportaže buvo paremtas asmenų, susijusių su tam tikrais įvykiais Ligoninės viduje, pateikta informacija. Sprendė, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo Ligoninės viduje susidariusią situaciją, kuri neabejotinai yra viešojo intereso objektas, kiekvienai iš suinteresuotų šalių, taip pat ir pareiškėjui, buvo sudaryta galimybė pateikti savo argumentus ir paaiškinimus. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), vykdydamas savo pareigą informuoti visuomenę aktualia tema, veikė sąžiningai ir objektyviai pateikė informaciją, susijusią su reportaže nagrinėjamu įvykiu. Byloje nenustatyta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) sąmoningai siekė sumenkinti pareiškėją, jo darbuotojus ar kitaip pakenkti pareiškėjo dalykinei reputacijai, todėl neperžengė teisės skleisti informaciją ribų.

Dėl poveikio viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) taikymo teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuotas VIĮ normų pažeidimas, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl būtinybės taikyti pareiškėjui poveikio priemonę – įspėjimą taip pat atmestini. Teismo vertinimu, nurodyti argumentai sudarė pagrindą atmesti ir pareiškėjo argumentus dėl skundžiamo ŽEI sprendimo atitikimo VAĮ reikalavimams. Pažymėjo, jog ŽEI sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas objektyviu ir teisingu įrodymų vertinimu, todėl teisinio pagrindo jį naikinti ir pripažinti pagrįstu pareiškėjo skundą ŽEI, nėra. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nurodė, jog atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) straipsnio 44 straipsnio 1 dalį, todėl netenkino ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 120–126), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti ŽEI 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. SPR-91 ir pripažinti VšĮ Kauno klinikinės ligoninės 2013 m. spalio 31 d. skundą, adresuotą ŽEI, pagrįstu. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, grindžia šiais pagrindiniais papildomais argumentais:

1. Teismas ginčijamame sprendime nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus bei objektyvias aplinkybes, todėl netinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, kurie buvo būtini tinkamam teisės taikymui byloje, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog reportaže pateikta informacija „tiesą apie (duomenys neskelbtini) kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą“; „Apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“ (teksto eilutė, skelbiama reportažo pristatymo metu); „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“ yra pagrįsta surinktais duomenimis“. Tokia išvada prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, pagrindžiantiems, kad kabinete buvę daiktai buvo surinkti ir perduoti saugojimui dalyvaujant antstolei, o ne išvogti, kaip nurodyta Žiniose. Teigia, jog teismas vertindamas informacijos atitikimą tikrovei iš esmės ignoravo Žiniose tiesiogiai paskleistos informacijos (žinios) turinį, todėl priėjo nepagrįstos išvados, jog reportaže paskleista informacija yra tikrovę atitinkantys faktai, kad iš Ligoninės pavaduotojos kabineto buvo paimti daiktai, jai nesant kabinete. Pažymi, jog Žiniose konstatuota ne tai, kad daiktai iš pavaduotojos kabineto buvo paimti jai nesant, o tai, kad kabinete buvo atliktos kratos, medikė buvo apvogta. Tokiu būdu, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskleisdamas neteisingą, netikslią bei šališką informaciją, pažeidė VIĮ nuostatas (3 str. 3 d., 19 str. 2 d. ir 41 str. 2 d. 1 p.).

3. Nesutinka, jog šiuo atveju Ligoninė, kaip viešasis asmuo, turėtų toleruoti apie ją skleidžiamos kritikos netikslumus, kadangi paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri sudaro itin neigiamą visuomenės nuomonę apie Ligoninę, kaip gydymo įstaigą. Be to, nors viešojo asmens kritikos ribos yra platesnės, toks asmuo taip pat turi teisę į dalykinės reputacijos gynimą, kuris šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, jog tikrovės neatitinkanti informacija radikaliai iškreipė faktines aplinkybes, turi būti taikomas.

4. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) veiksmai nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo vertinami kaip sąžiningi. Pažymi, jog nors Ligoninės vadovui buvo suteikta galimybė žurnalistui pateikti savo poziciją, pakomentuoti reportaže nurodomus faktus, tačiau jam nebuvo suteikta galimybė tą padaryti viešai, t. y. viešai nebuvo paskelbta ta Ligoninės vadovo interviu dalis, kurioje išdėstyta tiksli įvykių seka. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų apie tai, kad Žiniose informacijos rengėjas (skleidėjas) nesąžiningai nutylėjo Ligoninės vadovo interviu metu išdėstytas kabinėto atlaisvinimo aplinkybes. Be to, reportaže buvo pateikiama ne pareiškėjo atstovo interviu ištrauka, bet paties informacijos rengėjo (skleidėjo) komentaras, tik bendrais bruožais apibūdinantis interviu metu gautą informaciją, kuri, be kita ko, buvo pateikta ne kaip žinia, o kaip nuomonė.

5. Nesutinka, kad nepateikęs išsamios informacijos viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) apie Ligoninės viduje susidariusią situaciją ir būdamas iš esmės vieninteliu informacijos šaltiniu, galinčiu patvirtinti arba paneigti viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) turimos informacijos tikrumą, pareiškėjas negalėjo tikėtis, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) žinos apie jo turimus dokumentus, pagrindžiančius pareiškėjo veiksmų teisėtumą ir nurodys apie tai reportaže. Pažymi, kad visa informacija viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) buvo pateikta, o tai, kad jis jos neatskleidė reportaže nereiškia, jog pareiškėjas tokios informacijos nepateikė. Mano, jog pareiga įrodinėti viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nesąžiningumą neturėtų būti perkeliama pareiškėjui, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 6 dalį būtent tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidęs asmuo privalo įrodyti, kad jis veikė sąžiningai.

6. Teismas taip pat neįvertino ir to, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista ne populistinėje laidoje, o Žiniose, todėl viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skleidžiančiam neteisingą ir netikslią informaciją turėtų būti taikomas aukštesnis profesionalumo ir atsakomybės standartas.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 145–147), pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir argumentus, vadovavosi teismų praktika tokio pobūdžio bylose.

2. Pareiškėjas nepagrįstai suabsoliutina savo, kaip viešojo juridinio asmens, dalykinę reputaciją bei ignoruoja tai, kad pagal savo prigimtį turi būti atviras visuomenei ir viešai deklaruoti savo veiklą ypatingai didelio visuomenės atgarsio sulaukusiais klausimais (tokiais kaip šiuo atveju), t. y. pareiškėjas nesupranta arba ignoruoja tai, jog prioritetas šiuo konkrečiu atveju turi būti teikiamas visuomenės teisei žinoti televizijos programoje paskelbtą informaciją, tačiau ne jo, kaip viešojo juridinio asmens, dalykinės reputacijos gynimui, kuris šiuo atveju būtų neproporcingas.

3. Apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, kad teismas nepagrįstai UAB „TELE-3“ veiksmus pripažino sąžiningais. Tiek atsakovo sprendime, tiek teismo sprendime nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) tikslas buvo visuomeniškai aktualios, opios temos nagrinėjimas, o ne pareiškėjo dalykinės reputacijos pažeidimas. Be to, iš televizijos programoje paskleistos informacijos nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), siekdamas patikrinti informacijos šaltinio – R. B. – pateiktą informaciją, suteikė galimybę pareiškėjo atstovui pateikti savo argumentus ir paaiškinimo, jo pozicija buvo paskelbta viešai. Pažymi, kad šiuo atveju Ligoninės pozicijos pateikimas pagrįstai pripažintas tinkamu neturtinių teisių apsaugos užtikrinimu. Teigia, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), televizijos programoje pateikęs ne visos apimties interviu su Ligoninės atstovu, nuslėpė dalį informacijos. Atkreipia dėmesį, jog būtent dėl Žinių formato, jose pateikiama visuomenei aktuali informacija yra pateikiam reziumuota forma, paryškinant tam tikras detales ir nėra galimybės tokioje programoje pateikti pilno didesnės apimties interviu teksto. Nemano, kad reziumuotos informacijos pateikimas daro ją netikslia ir neteisinga. Pažymi, jog skunde ŽEI pareiškėjas nekėlė klausimo dėl televizijos programoje paskleisto interviu su jo atstovu apimties, apeliaciniame skunde jį pateikdamas kaip naują viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nesąžiningumo įrodymą. Atsakovo manymu, trečiojo suinteresuoto asmens elgesio sąžiningumą patvirtina tai, kad jis susisiekė su Ligoninės atstovu ir sudarė jam galimybes pateikti paaiškinimus, komentarus ir pastabas, juos paskleidė viešai, todėl pagrįstai nustatyta, kad jis laikėsi VIĮ 16 straipsnio reikalavimų, elgėsi sąžiningai ir neperžengė teisės skleisti informaciją ribų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. SPR-91 „Dėl televizijos programoje „TV3 žinios“ (TV-3, 2013 m. spalio 3 d.) paskelbtos informacijos“ bei reikalavimo pripažinti VšĮ Kauno klinikinės ligoninės 2013 m. spalio 31 d. skundą, adresuotą Žurnalistų etikos inspektoriui, pagrįstu teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti pirmiau minėtus pareiškėjo reikalavimus.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, neįvertino visų ginčui spręsti reikšmingų aplinkybių.

Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija sutinka iš dalies.

Pasisakydama dėl kilusio ginčo teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tarp proceso šalių ginčo nekyla dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių, nurodydamas, kad UAB „Tele-3“ 2013 m. spalio 3 d. transliuotoje laidoje „TV3 žinios“ pateikė informaciją, kuri neatitinka tikrovės, pažeidžia jo dalykinę reputaciją, ir atitinkamai prašė įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją UAB „Tele-3“ dėl įstatymų pažeidimo bei įpareigoti UAB „Tele-3“ nustatyta tvarka paneigti apie pareiškėją paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kenkiančią jo dalykinei reputacijai (b. l. 62-64). Anot pareiškėjo, tikrovės neatitinkanti informacija apie tariamai jo atliktus procesinės prievartos veiksmus (kratas), kurios Lietuvos Respublikoje atlieka tik ikiteisminio tyrimo įstaigos, kuri buvo paskleista kaip žinia, sudaro neigiamą ir žalingą visuomenės nuomonę apie pareiškėją, kaip gydymo įstaigą, be to, sudaro įspūdį, kad ligoninėje užsiimama ne tik pacientų gydymu, bet ir susidorojimu su darbuotojais, savavaldžiavimu, kas lemia daugumos visuomenės narių pasitikėjimo gydymo įstaiga sumažėjimą, pagarbos sumažėjimą. Žurnalistų etikos inspektorius administracinėje byloje ginčijamu sprendimu minėtą pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu. Proceso šalys nagrinėjamu atveju nesutaria dėl to, ar pagrįstai ir tinkamai Žurnalistų etikos inspektorius išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą skundą ir sprendė, jog ginčo reportažu informacijos skleidėjas nepažeidė jam taikytinų reikalavimų ir atitinkamai nėra pagrindo jam taikyti poveikio priemonių.

Pasisakydama dėl kilusio ginčo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją ir jos ribas, antra, įvertinti, ar šiuo atveju Žurnalistų etikos inspektorius tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktą skundą ir nustatė, kad ginčo reportažu nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos

Ginčui spręsti aktuali Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (2014 m. liepos 19 d. redakcija) (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 49 straipsnio 1 dalis numato, jog Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją apibrėžiančioje Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją apibrėžiančiame Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnyje nenurodyta, kad Žurnalistų etikos inspektorius gali ginti tik fizinių asmenų neturtines teises, o dėl juridinių asmenų dalykinės reputacijos gynimo jam įgaliojimai nesuteikti. Priešingai, Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas, įtvirtinantis vieną iš sprendimų, kurį atlikdamas jam priskirtas funkcijas gali priimti Žurnalistų etikos inspektorius, numato, jog šis valstybės pareigūnas gali reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją. Iš minėtos nuostatos matyti, kad Žurnalistų etikos inspektorius turi įgaliojimus ginti ne tik fizinių asmenų garbę ir orumą, tačiau ir juridinių asmenų dalykinę reputaciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog, sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnį, nėra pagrindo teigti, kad Žurnalistų etikos inspektorius, turėdamas paminėtus įgaliojimus dėl informacijos paneigimo, neturi teisės ginti juridinių asmenų dalykinę reputaciją, taikydamas Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą poveikio priemonę, t. y. įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalavimą juos pašalinti. Atitinkamai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog pagal Žurnalistų etikos inspektoriui suteiktų įgaliojimų visumą jis turi teisę priimti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą sprendimą ne tik bylose dėl fizinių asmenų garbės ir orumo gynimo, tačiau ir tais atvejais, kai pažeidžiant įstatymus yra kenkiama juridinių asmenų dalykinei reputacijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-993/2014).

Atitinkamai, atsižvelgus į pirmiau pateiktus išaiškinimus nagrinėjamas šis pareiškėjo inicijuotas ginčas ir šiuo atveju svarbu įvertinti, ar Žurnalistų etikos inspektorius tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktą skundą ir vertino, kad ginčo reportažu nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Pažymėtina ir tai, jog, vertinant, ar informacijos rengėjas, skleidėjas laikėsi jam numatytų reikalavimų, turi būti remiamasi ginčo informacijos paskelbimo metu galiojusios Visuomenės informavimo įstatymo redakcijos nuostatomis, kadangi galimi pažeidimai padaryti būtent paskelbiant informaciją, o šiuo atveju priimant ginčijamą sprendimą tik konstatuota, jog informacijos paskelbimo metu jų nebuvo padaryta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje A-525-259/2012).

Dėl saviraiškos laisvės ribojimo ir dalykinės reputacijos gynimo santykio

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju svarbu įvertinti, ar Žurnalistų etikos inspektorius tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kad apie jį buvo galimai paskleista tikrovės neatitinkanti ir jo dalykinę reputaciją žeminanti informacija. Įvardintas teisių pažeidimas buvo siejamas su šiais teiginiais: „tiesą apie (duomenys neskelbtini) kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą“; „apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“; „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“; „po netikėtos vadovų surengtos kratos jos (teismo past. – R. B.) kabinete, teigiama, kad neliko itin svarbių dokumentų“; „ir kiti ligoninės darbuotojai pasakoja, kad panašiais metodais buvo spaudžiami. Prieš metus esą durys laužtos ir tuomečio vadovo K. M. kabinete“.

Iš pirmiau minėtos ginčo esmės matyti, kad šioje situacijoje konkuruoja dvi teisės – teisė į saviraiškos laisvę ir teisė į juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimą – ir sprendžiama šių teisės saugomų ir gintinų vertybių sankirtos problema. Atsižvelgus į tai, kad demokratinėje visuomenėje derinant priešingus asmenų interesus, būtina laikytis teisėtumo, proporcingumo, asmenų lygybės principų, siekti tinkamo visuomenės vertybių balanso, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp šių teisių ir įvertinti, ar Žurnalistų etikos inspektorius tinkamai išnagrinėjo pateiktą skundą dėl galimo juridinio asmens reputacijos pažeidimo pirmiau minėtais reportažo teiginiais.

Pasisakant dėl ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat ne kartą yra pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr. 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario 13 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pažymi, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-62-787/2011).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktais išaiškinimais. EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai (žr. EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinė Karalystė, 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą).

Vis dėlto saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr. mutatis mutandis EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Taigi saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). EŽTT taip pat akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimus Hertel prieš Šveicariją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinė Karalystė, 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą).

Apibendrinant nurodytus išaiškinimus spręstina, jog skleidžiant informaciją turi būti nepažeidžiamos ir kitos gintinos vertybės, inter alia juridinio asmens dalykinė reputacija. Tai gali būti siejama su tuo, kad juridinio asmens dalykinė reputacija yra saugoma ir gintina vertybė. EŽTT taip pat akcentuoja, jog pagal Konvenciją juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr. EŽTT 1999 m. kovo 25 d. sprendimą Iatridis prieš Graikiją).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog nacionaliniu lygiu juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnyje, vadovaujantis šio straipsnio 8 dalies norma, pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo ją žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. CK 2.24 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas kartu reiškia įstatyme įtvirtintą galimybę apriboti juridinio asmens teisę į dalykinės reputacijos apsaugą ir tokio suvaržymo ribas, juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti, reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Juridinis asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti juridinio asmens veiklą ir pan.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog kiekvienas juridinis asmuo (tiek privatus, tiek viešasis) turi teisę ginti savo dalykinę reputaciją. Tokią teisę numato pirmiau minėtas Visuomenės informavimo įstatymas, CK 2.24 straipsnis. Vis dėlto, skiriasi privačių ir viešųjų asmenų garbės ir orumo gynimo ir kritikos apimtis, atitinkamai skiriasi jų santykis, kada yra kalbama apie privačius juridinius asmenius, viešuosius juridinius asmenis arba kai nepaisant teisinės formos šie asmens teikia visuomenei viešąsias paslaugas. Pažymėtina, jog, jeigu juridinis asmuo (įstaiga) yra viešasis asmuo arba teikia visuomenei viešąsias paslaugas, jo kritikos ribos yra platesnės nei kurio kito juridinio asmens. Ne tik viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai), bet ir bet kuris kitas asmuo turi konstitucinę teisę kritikuoti tokią įstaigą ir (ar) jos veiklą, tačiau svarbu, ar neigiama nuomonė apie įstaigą formuojama be pagrindo. Visuma aplinkybių lemia, ar neigiamas įstaigos vertinimas peržengia saviraiškos laisvės ribas ir pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ar ne. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, EŽTT praktikoje taip pat akcentuojamas dėsningas juridinio asmens veiklos pobūdžio bei visuomeninio reikšmingumo ryšys su jo reputacijos gynimo bei leistinos kritikos ribomis: viešasis juridinis asmuo nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo, viešojo asmens dalykinės reputacijos gynimo ribos siauresnės, o jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2005). Taigi įmonės (iš esmės nebūtinai valstybinės, bet tos, kurių veikla siejama su „viešuoju interesu“) neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tiriamajam žvilgsniui ir tokios įmonės turi būti tolerantiškesnės kritikai (žr. EŽTT Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę). Tai susiję ne tik su spaudos priemonių užduotimi pateikti informaciją, susijusią su visuomenės interesu, bet ir visuomenės teise tokią informaciją gauti (žr. EŽTT 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Chauvy ir kiti prieš Prancūziją).

Nurodytų vertybių kontekste svarbu ir tai, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Nuomonė yra suprantama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d.). Žinia tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 84 d.). Tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai.

Taigi nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir pateikiama nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti bei žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai, tampa pirmaeiliu dalyku (žr. EŽTT 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą Flux prieš Moldovą).

Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2009 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009).

Apibendrinant pažymėtina, jog nurodytų vertybių sąveika lemia, kad sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonė neperžengė numatytų ribų, turi būti atsižvelgiama į tai, ar buvo paskelbta visuomenei žinia, ar nuomonė, į jų paskelbimo kontekstą, informacijos pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama dėl teisės į saviraiškos laisvę ir asmens reputacijos gerbimo teisingos pusiausvyros nustatymo.

Dėl konkrečių visuomenės informavimo priemonės pareigų

Visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas, tačiau šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Konstitucijoje ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Visuomenės informavimo įstatymo (2013 m. sausio 1d. redakcija) 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai: viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi inter alia pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą.

Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (3 straipsnio 3 dalis); viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, yra draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą (19 straipsnio 2 dalis). Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus; privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais; neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (22 straipsnio 8 dalies 1, 2, 4 punktai); žurnalistas turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje (41 straipsnio 2 dalies 1 punkte).

Sprendžiant dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės būtina įvertinti aplinkybę, kad žurnalisto profesinė etika reikalauja skelbti tik patikrintą, tikrą informaciją, todėl visuomenės informavimo priemonės turi pareigą padaryti viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą. Tačiau yra atvejų, kai visuomenės informavimo priemonė turi teisę pasitikėti kitais informacijos šaltiniais ir neprivalo tikrinti informacijos tikrumo, pavyzdžiui, kai skelbiama oficialių valstybės institucijų pateikiama informacija. Taigi, sprendžiant dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės, kiekvienu atveju turi būti nustatomos faktinės aplinkybės, susijusios su informacijos šaltinio, kurio pateiktus duomenis citavo visuomenės informavimo priemonė, patikimumu, autoritetu ir, vadovaujantis protingumo principu, turi būti vertinama visuomenės informavimo priemonės pasitikėjimo tokiu šaltiniu atitiktis keliamiems žurnalistų profesionalumo standartams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Šiame kontekste taip pat primintina EŽTT jurisprudencija, kurioje buvo vertinamas klausimas dėl laikraščių atleidimo nuo pareigos patikrinti faktinio pobūdžio teiginius, kurie privačių asmenų atžvilgiu yra difamaciniai (šmeižikiški); EŽTT vertino įvairius veiksnius: difamacijos pobūdį ir laipsnį; apimtį, kuria laikraštis pagrįstai galėjo numatyti, kad jo šaltiniai yra patikimi teiginių atžvilgiu. Savo ruožtu šie veiksniai reikalauja kitų aspektų, susijusių su atsakinga žurnalistika, apsvarstymo: informacijos šaltinio „kompetencijos, autoriteto“ įvertinimo; ar laikraštis atliko protingos apimties tyrimą prieš publikavimą; ar laikraštis istoriją pristatė protingai subalansuotai; ar apšmeižtiems asmenims buvo suteikta teisė apsiginti (žr. Bladet Tromso ir Stensaas prieš Norvegiją; 2009 m. vasario 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje The Wall Street Journal Europe Sprl ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi visuomenės informavimo priemonė turi įstatyme įtvirtintą pareigą skleisti tik patikrintą informaciją. Tai reiškia, kad nepatikrinta informacija, nors ją pateikė ne anoniminis šaltinis, net jei ji anksčiau buvo tam tikru aspektu pasirodžiusi viešo informavimo priemonėse, negali būti skleidžiama (plėtojama), juolab įžeidžiančiu būdu.

Toks vertinimas dera ir su EŽTT pateiktais išaiškinimais, jog informavimo priemonės veiksmai vertintini pagal atsakingos žurnalistikos standartus. EŽTT byloje Selistö prieš Suomiją vertino situaciją žurnalistui publikavus straipsnius, kurie buvo susiję su pacientų saugumo klausimais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Šioje byloje publikacijos nenumatė iš esmės klaidinančios ar selektyvios informacijos, neidentifikavo konkretaus sveikatos priežiūros specialisto. EŽTT, įvertinęs šias aplinkybes, tai, kad žurnalistas neveikė nesąžiningais tikslais publikuodamas straipsnius, vertino, kad sveikatos priežiūros specialisto interesas apsaugoti savo reputaciją nebuvo svarbesnis nei visuomenės interesas žinoti šią aktualią informaciją (žr. EŽTT 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimą Selistö prieš Suomiją). EŽTT taip pat pastebėjo, jog Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai nevaržomos teisės skleisti informaciją net ir kai ši informacija yra susijusi su visai visuomenei aktualiais klausimais. Ši laisvė kartu apima ir pareigą bei atsakomybę, kurios galioja spaudos atstovams, kad jie turi veikti sąžiningai siekiant pateikti tikslią ir patikimą informaciją, ją pateikiant laikytis žurnalistų etikos principų (žr. EŽTT 1996 m. kovo 27 d. sprendimą Goodwin prieš Jungtinę Karalystę, 2000 m. gegužės 2 d. sprendimą Bergens Tidende ir kiti prieš Norvegiją, 1999 m. gegužės 20 d. didžiosios kolegijos sprendimą Bladet Tromso ir Stensaas prieš Norvegiją, 2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimą Couderc a Hachette Filipacchi Associes prieš Prancūziją). Tačiau pripažįstama ir tai, jog žurnalistų pateikiama informacija gali apimti ir tam tikrą hiperbolizavimą ar netgi provokaciją (žr. EŽTT 1995 m. balandžio 26 d. sprendimą Prager ir Oberschlick prieš Austriją, sprendimą Diena et Ozoliņš c. Lettonie).

Nagrinėjamos administracinės kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas savo pažeistus interesus sieja su UAB „Tele-3“ 2013 m. spalio 3 d. transliuotoje laidoje „TV3 žinios“ pateikta informacija apie tariamai jo atliktus procesinės prievartos veiksmus (kratas) R. B. kabinete. Šis įvykis buvo susijęs su plačiai visuomenėje aptariamu įvykiu, kai VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje mirė kūdikis (b. l. 1-6). Ginčo reportaže buvo parodytas VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos R. B. interviu telefonu, kuriame teigiama, kad jos kabinete ligoninės vadovai atliko kratą, po kurios ji pasigedo tam tikrų su ligoninės veikla susijusių dokumentų (b. l. 82). Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad reportažo teiginiai „tiesą apie (duomenys neskelbtini) kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą“, „apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“ (teksto eilutė, skelbiama reportažo pristatymo metu), „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“ yra susiję su faktais, kurie gali būti patikrinti, taikant objektyvios tiesos kriterijų. Tačiau iš reportažo matyti, kad minėti teiginiai yra konstatuojamojo pobūdžio ir informacijos rengėjas (skleidėjas) aptariamą informaciją apie apvogtą ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinetą, netikėtas kratas šiame kabinete paskleidė remdamasis pačios VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos R. B. telefonu duotame interviu nurodytais faktais. Iš reportažo dalies, kurioje kalbama su buvusiu VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovu K. M. („Aš nežinau, ar gali būti dingę ir dokumentai, gal kažkokie įrašai, komisijos darbo protokolai. Aš nežinau.“), matyti, jog yra abejojama, ar dokumentų, kitos svarbios informacijos dingimas iš VšĮ Kauno klinikinės yra galimas, bet nesudaromos prielaidos žiūrovui susidaryti nuomonę, kad būtent šiuo aspektu pareiškėjo vadovai veikė nesąžiningai ir neteisėtai. Reportažo metu taip pat yra skelbiama, kad R. B. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl vadovų elgesio.

Šiame kontekste svarbu tai, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), siekdamas patikrinti jam informacijos šaltinio – R. B., suteiktos informacijos atitikimą tikrovei, kreipėsi į VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovą, kuriam buvo suteikta galimybė viešai komentuoti reportaže nurodytus faktus apie įvykius VšĮ Kauno klinikinės ligoninėje, pateikti tikslią jų seką. Vis dėlto pareiškėjas teigia, kad žinių pranešime nebuvo pateikta pagrįsta ir teisinga informacija, iš esmės su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutiko pirmosios instancijos teismas (b. l. 1-6, 62-64, 79-81).

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti pirmiau minėtą savo poziciją, apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikė interviu su VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriumi G. A. garso įrašą, kurį gavo iš kito informacijos rengėjo. Tokiu pateikiamu įrodymu pareiškėjas siekia paneigti atsakovo, pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad nepateikęs išsamios informacijos viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) apie ligoninės viduje susidariusią situaciją ir būdamas iš esmės vieninteliu informacijos šaltiniu, galinčiu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) patvirtinti arba paneigti turimos informacijos tikrumą, pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) žinos apie jo turimus dokumentus, pagrindžiančius jo veiksmų teisėtumą ir nurodys apie tai reportaže. Pareiškėjas vis dėlto teigia, kad tokia informacija buvo teikiama, tačiau ji nebuvo perteikta ginčo reportaže, atsakant į asmenų, susijusių su vertinamais įvykiais pateiktais teiginiais (b. l. 148-152, 155). Tuo tarpu trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tele-3“ paaiškinimuose atsakovui, procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui, nurodo, jog VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovui buvo suteikta galimybė paaiškinti įvykio aplinkybes žurnalistui, tačiau vietoj to, kad nurodytų skunde nurodytas aplinkybes apie ginčo įvykį (jog į kabinetą buvo užeita pasirašius įsakymą, sudarius komisiją ir filmuojant antstoliui) pareiškėjas tiesiog vertino kitos pusės pasisakymus ir pats pareiškėjas nepasinaudojo jam suteikta galimybe suteikti visą informaciją apie įvykį (b. l. 5-52, 83-89).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo išreikalauti viso interviu su VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriumi G. A. garso įrašą ir yra nurodoma, jog toks įrašas buvo gautas iš kito informacijos skleidėjo, kuriam buvo duodamas interviu tuo pačiu metu (b. l. 99-101), atsižvelgusi į pirmiau minėtus proceso šalių argumentus, sprendžia pateiktą įrašą prijungti prie administracinės bylos medžiagos. Atsižvelgusi į tai, kad šis įrodymas nebuvo vertintas pirmosios instancijos teismas ir dėl jo teismas nepasisakė, ir šiuo atveju turi būti atsižvelgiama, esant proceso šalių paaiškinimams, ar iš tiesų šis interviu buvo teiktas rengiant ginčo reportažą, o tokio įrodymo vertinimas apeliacinės instancijos teisme, nesant pirmiau minėtų proceso šalių paaiškinimų, pažeistų šalių teisę į apeliaciją, neleistų tinkamai įvertinti pateikto įrodymo viso ginčo kontekste, sprendžia pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kiek tai susiję su administracinės bylos nagrinėjimu iš esmės ir proceso šalių pateikiamais argumentais dėl byloje taikytinos teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo ir tolesnio bylos nagrinėjimo, teisėjų kolegijos manymu prasminga kai kuriais aspektais pasisakyti.

Visų pirma pažymėtina, jog nors netiesioginės laidos transliacija žiniasklaidos atstovams suteikia geresnę galimybę pateikti atrinktą, maksimaliai patikimą informaciją, tačiau tai neturėtų riboti jų galimybės skleisti įvairių formų informaciją visuomenei aktualiais klausimais. Nagrinėjamu atveju ginčo reportaže buvo pateikta informacija apie juridinį asmenį, teikiantį viešąsias paslaugas, jame buvo, be kita ko, pateikiami kitų asmenų teiginiai, nurodoma, jog „tiesą apie (duomenys neskelbtini) kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą“; „apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“; „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“. Atsižvelgus į nurodytus teiginius svarbu įvertinti, ar informacijos paskleidimas ginčo reportaže buvo paremtas asmenų, susijusių su tam tikrais įvykiais VšĮ Kauno klinikinės ligoninės viduje, pateikta informacija, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) visapusiškai įvertino ir pateikė informaciją apie VšĮ Kauno klinikinės ligoninės viduje susidariusią situaciją, kuri neabejotinai yra viešojo intereso objektas, ar pareiškėjui, buvo sudaryta galimybė pateikti savo argumentus ir paaiškinimus ir tai buvo perteikta visuomenei.

Toks požiūris yra susijęs su tuo, kad pateikiamiems teiginiams negali trūkti aiškaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, juose esantys duomenys privalo būti neiškraipyti, galbūt ne visiškai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti. Situacijose, kai žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai, tampa pirmaeiliu dalyku (žr. EŽTT 2009 m. lapkričio 24 d. Flux prieš Moldovą). Pavyzdžiui, žurnalistų sąžiningumui įvertinti gali būti svarbios įvairios aplinkybės – tyrimo pakankamumas skleidžiamiems teiginiams pagrįsti (kuo rimtesnis teiginys, tuo svaresnis turi būti faktinis pagrindas), šaltinių patikimumo įvertinimas, kitos šalies pozicijos pateikimas, informacijos paskleidimo momentas, kai yra inicijuotas tyrimas dėl tariamai neteisėtų veiksmų, ir pan. Svarbu tai, kad iš žurnalistų reikalaujamas skleidžiamos informacijos tikslumo ir aiškumo laipsnis (dėl poreikio nedviprasmiškai, aiškiai nurodyti teiginių objektą skleidžiant informaciją bendrojo intereso klausimu) turėtų būti vertinamas protingai, neuždedant žurnalistams neproporcingos naštos. Be to, šiame kontekste vertinant žurnalistų sąžiningo elgesio, etikos normų aspektą negalima nepaisyti visos laidos konteksto.

Nurodyti išaiškinimai lemia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų įvertinti ginčo teiginius laidos reportažo kontekste, ar tam tikras teiginys išsakytas įžanginėje laidos dalyje, kurioje siekiama anonsuoti toliau laidoje gvildenamą temą, ar toks netikslumas sušvelnintas vėliau, ar vėliau yra pateikiamos reportažo šalių paaiškinimai, ar buvo teikiami kitų asmenų nurodyti faktai. Svarbu tai, kad EŽTT bylose, kuriose buvo keliamas žurnalistų pateiktų faktinio pobūdžio teiginių netikslumo klausimas (pvz., informacinio pranešimo kontekste), nors ir pabrėžė, kad žurnalistai galėjo pasirinkti atsargesnes formuluotes, tačiau tokiais atvejais svarbu vertinti visos paskleistos informacijos turinį, jos paskleidimo kontekstą bei išanalizuoti tai, ar žiniasklaidos atstovai veikė vedini troškimo skelbti informaciją beatodairiškai ignoruojant jos tikslumą (žr. EŽTT 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą Bozhkov prieš Bulgariją). Turi būti įvertinta, ar toks beatodairiško tikslumo ignoravimas, analizuojant visą laidos kontekstą, yra nustatytas.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota, jog juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009, 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010, 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012). Atsižvelgęs ir į tai, pirmosios instancijos teismas turėtų pateikti ginčo reportaže nurodytų teiginių vertinimą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 120-126). Vertindama pateiktą prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, jog, atsižvelgus į tai, kad administracinė byla yra grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nėra pagrindo spręsti pareiškėjo pateikto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes šioje ginčo nagrinėjimo stadijoje nėra žinoma, ar galutinis teismo sprendimas bus priimtas pareiškėjo naudai.

Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įstatus, patvirtintus 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Visuotiniame dalininkų susirinkime Nr. 1 (b. l. 34-45, 129-140), tačiau šios datos įstatai jau yra pateikti administracinėje byloje, todėl jų prijungti prie administracinės bylos medžiagos papildomai nėra tikslinga.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų neaiškumų dėl faktinių aplinkybių, susijusių su VšĮ Kauno klinikinės ligoninės vadovo pateikta informacija dėl ligoninėje susidariusios situacijos, ar ginčo reportaže informacija buvo pateikta nepažeidžiant Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas