Baudžiamoji byla Nr. 1A-106-317/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25286-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 1.2.4.6.1; 1.2.26.2; 2.1.7.4.1; 2.4.7; 2.4.9.

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T I  S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant Daivai Aliulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Raudeliūnienei,

nuteistajam A. P., jo gynėjai advokatei Dianai Višinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nubaustas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per visą laisvės apribojimo laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždraudžiant lankytis Kauno sporto mokykloje „(duomenys neskelbtini)“ bei jos teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2017 m. gegužės 25 d.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       A. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 23 d., apie 20:30 val., būdamas viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) sporto mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), mažamečių vaikų ir jų tėvų akivaizdoje elgdamasis įžūliai, plūdo mokyklos budėtoją J. B. (J. B.) įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasino fiziniu smurtu bei, tęsdamas savo įžūlų elgesį, demonstravo ištraukiamą peilį ir dešinės rankos kumščiu trenkė vieną kartą jam į veido sritį, padarydamas odos nubrozdinimą kairio skruosto srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas A. P. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jo kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma, o veika tyrimo metu kvalifikuota teisingai.  Paties A. P. pozicija dėl jam pareikšto kaltinimo, teismo buvo įvertinta kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės.

3.       Nuteistasis skundžia Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1.                      Skunde nuteistasis nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas surinktais ir teisme patikrintais įrodymais, paremtas prielaidomis. Teigia, kad atsakomybė pagal jam inkriminuotą straipsnį gali kilti tik tada, kai nusikalstami veiksmai atliekami viešoje vietoje - tokioje, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys, ir jais sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Apeliantas nurodo, kad įvykis buvo Kauno sporto mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje esančiame garaže, patalpoje, į kurią pašaliniai asmenys laisvai patekti negali, įvykio metu garaže buvo tik nukentėjusysis ir apeliantas, kiti asmenys nematė, kas ten vyko, todėl ši vieta neturėtų būti laikoma vieša vieta.

3.2.                      Skunde apeliantas teigia, kad viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir to norėtų. Jo įsitikinimu, iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, jog apeliantas, suduodamas J. B. smūgį, turėjo tyčią sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Iš byloje apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo ir paties apelianto parodymų akivaizdu, kad jis nesiekė trikdyti visuomenės rimties ar tvarkos, abu su nukentėjusiuoju nuėjo kalbėtis į ne viešą vietą, t. y. į garažą. Jis pats pasiūlė nukentėjusiajam vyriškai pasikalbėti, nematant kitiems asmenims. Skunde teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog viešoje vietoje – aikštelėje buvę asmenys girdėjo tarp J. B. ir apelianto A. P. tik žodinį konfliktą, tačiau nematė, kas vyko garaže, negirdėjo kaltinime nurodomų grasinimų, smurto, peilio. Apelianto įsitikinimu, jų žodinis konfliktas viešoje vietoje nebuvo tokio laipsnio, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 284 straipsnį.

3.3.                      Skunde apeliantas teigia, kad A. B. pirmas sugriebė jam už riešų ir laikė, dėl ko apeliantas stūmė jį, kad išsivaduotų. Paskui nukentėjusysis paėmė grėblį, sukdamasis juo užkliudė A. P. ranką, dėl ko šis ranka sudavė J. B. per veidą, o grėblys iškrito jam iš rankos. Apelianto teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajam jis sudavė vieną smūgį gindamasis nuo jam tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, todėl šiuo atveju jam turi būti taikytos BK 28 straipsnio nuostatos ir jis neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

4.       Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.

5.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

6.       Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

7.       BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, sprendžiant, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei apylinkės teismo apkaltinamajame nuosprendyje aptartais įrodymais, pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo.

8.       BK 284 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta, tai yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai - gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, reikalaujanti veiksmų padarinių. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas.

9.       Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai - veikos padarymo vieta, veiksmų pobūdis ir kilę padariniai - įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. P. 2017 m. gegužės 23 d., apie 20:30 val., (duomenys neskelbtini) sporto mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), susiginčijo su mokyklos budėtoju J. B., mažamečių vaikų ir jų tėvų akivaizdoje elgdamasis įžūliai, plūdo mokyklos J. B. necenzūriniais žodžiais, grasino fiziniu smurtu, o jiems įėjus į netoliese esantį garažą,  dešinės rankos kumščiu sudavė jam į veido sritį, padarydamas odos nubrozdinimą kairio skruosto srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

10.       Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais nustatytas įvykio aplinkybes dėl jo elgesio vertinimo kaip įžūlaus ir demonstruojančio nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdžiusio visuomenės rimtį ar tvarką. A. P. neneigė, kad tarp jo ir J. B. žaidimo aikštelėje kilo konfliktas, tačiau neigė tai, jog jis keikėsi, nukentėjusiajam grasino. Nurodė, kad jis J. B. tik pasiūlė tik nueiti į garažą ir ten pakalbėti. Neneigia, kad garaže jie su J. B. susistumdė, po ko gindamasis nuo nukentėjusiojo, rankos plaštaka sudavė jam per kairės pusės veido skruostą. Jis taip pat patvirtino, jog turėjo už kelnių diržo užsikišęs peilį, tačiau juo nukentėjusiajam negrasino. Pripažino, jog keikėsi, aprėkė nukentėjusįjį, priekaištavo dėl netinkamo jo elgesio, tačiau pažymi, kad jų konflikto niekas nematė, o kiti tėvai ir vaikai buvo lauke. Apelianto įsitikinimu, tokios aplinkybės niekaip neįrodo, kad jo veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, ir, kad toks jo elgesys vertintinas kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas, galėjęs sutrikdyti ar sutrikdęs visuomenės rimtį ar tvarką.

11.       Tokią apelianto poziciją paneigia byloje surinkti, teisme ištirti ir apylinkės teismo nuosprendyje aptarti įrodymai, todėl nuteistojo pateikiamą įvykio versiją apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusysis J. B. parodė, kad tuo metu, kai jis paprašė A. P. bei jo draugo neiti į draudžiamą teritoriją, nuteistasis iš karto dėl to parodė nepasitenkinimą - liepė jam nenurodinėti, kalbėjo labai agresyviai, keikėsi, spaudėsi prie nukentėjusiojo veidu, jį tarsi taip stumdamas. J. B., nenorėdamas, kad aplink esantys mažamečiai vaikai girdėtų rusiškus keiksmus bei matytų agresyvų suaugusio asmens elgesį prieš jį, sutiko su nuteistojo siūlymu eiti aiškintis į netoli aikštės esantį garažą. Garaže A. P. pradėjo jį tampyti už treningo, netrukus prie jo priėjo antras vyras su barzda ir jie jau dviese pradėjo jį tampyti. Jis bandė juos atstumti. Apsistumdymo metu A. P. demonstratyviai parodė, kad turi už šortų užsikišęs peilį, kurį išsitraukė ir juo mosikavo. Išsigandęs, kad jis gali panaudoti peilį prieš jį, J. B. griebė jam už tos rankos. Tuomet nuteistasis kita ranka jam trenkė į kairę veido pusę. Lauke buvusios moterys pradėjo rėkti, viena moteris buvo nusileidusi laiptais prie garažo įėjimo. Tuomet A. P. su draugu aprimo ir išėjo iš garažo, o nukentėjusysis išėjo paskui juos. A. P. išeidamas dar garsiai pradėjo koliotis. Nukentėjusiajam pradėjo svaigti galva, jis buvo išsigandęs ir šokiruotas šio įvykio. Vaikų tėvai stovėjo prie mokyklos pastato, maždaug  5 -7 metrų atstumu nuo garažo, vaikai buvo gal už 15 metrų. Vaikų tėvai galėjo matyti ir girdėti konfliktą ir apelianto pasakytus keiksmažodžius, Po įvykio išėjęs iš garažo, jis matė apačioje prie garažo stovinčią moterį ir kelis vaikus. Apylinkės teismui nebuvo pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, nes analogiškas įvykio aplinkybes jis nurodė 2017 m. gegužės 23 d. surašant pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą (T. 1, b. l. 3), apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytoju (T. 1, b. l. 24-25) ir parodymų patikrinimo vietoje metu ( T. 1, b. l. 26-28). Jo parodymus patvirtino 2017 m. gegužės 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017-05-24 specialisto išvados duomenys (1 t., b. l. 53) bei nuoseklūs byloje apklaustų liudytojų E. K., A. D., A. U. bei A. J. parodymai.

12.       Visi paminėti liudytojai buvo įvykio vietoje ir matė konflikto pradžią. Jie patvirtino, kad prie futbolo aikštelės buvo daug tėvų, kurie laukė vaikų po treniruotės. Jie matė, kaip J. B. A. P. ir jo draugui ramiai pasakė, kad šie nežaistų ant žolės. Į tai nuteistasis sureagavo labai agresyviai, liepė neaiškinti ir nenurodinėti, kur jis turi vaikščioti, o įrėmęs kaktą į nukentėjusiojo galvą, nustūmė jį iki garažo. Liudytoja A. U. teigė, kad buvo prie atvirų garažo vartų ir matė, kaip nuteistasis smogė sargui ranka, nuo smūgio sargas suklupo. Kiti liudytojai nematė, kas vyko nuteistajam ir nukentėjusiajam įėjus į garažą, tačiau jie buvo netoliese, aiškiai girdėjo duslius smūgio garsus ir suprato, kad tai galėjo būti suduodami smūgiai. Jie matė, kaip nuteistasis išėjo iš sandėliuko, demonstratyviai valėsi kumščius, o išėjęs mokyklos sargas – J. B., buvo išbalęs ir pasimetęs, ant jo kairio skruosto matėsi stipri mušimo žymė. A. P. buvo vis dar agresyviai nusiteikęs, nueidamas keikėsi, grasino. Nukentėjusysis pasijuto prastai, atsisėdo ant žemės ir paprašė jam iškviesti greitąją pagalbą. J. B. jiems papasakojo, kad garaže nuteistasis jam pagrasino peiliu. Visi liudytojai neabejotinai suprato, kad garaže prieš sargą buvo panaudotas smurtas. Jie labai išsigando ir patyrė šoką, pasipiktino dėl tokio apelianto elgesio, kadangi jų ir mažamečių vaikų akivaizdoje buvo naudotas smurtas ir vartoti necenzūriniai žodžiai.

13.       Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti viešąją tvarką, veiksmų, rodančių aiškų apelianto pasiryžimą pademonstruoti, kad jis negerbia visuomenės, kadangi konfliktas vyko ne viešoje vietoje, o garaže, kur nebuvo kitų žmonių. Kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-241/2009 ir kt.). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, priežastis ir aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą. Aukščiau  aptarti liudytojų parodymai neginčijamai patvirtino, kad A. P. agresyvus elgesys prieš nukentėjusįjį pasireiškė dar iki jam suduodant J. B. - lauke, kai jis pradėjo šaukti ir nustūmė nukentėjusįjį link garažo. Toks neadekvatus jo elgesys atkreipė netoliese buvusių tėvų ir vaikų dėmesį, dėl ko dalis jų nuėjo link patalpos, į kurią įėjo A. P. su J. B.. Liudytoja A. U. patvirtino, kad ji matė smūgio sudavimą nukentėjusiajam, o kiti liudytojai, nors ir nematė kas vyko tarp A. P. ir J. B. garaže, įvertinę prieš tai matytą situaciją ir iš ten sklindančius garsus, suprato, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai. Pats apeliantas parodė, kad prie garažo buvusios kelios moterys prašė jo nieko nedaryti sargui. Išėjęs iš garažo, A. P. vis dar elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, grasino nukentėjusiajam. Liudytojų parodymai leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog neteisėtas A. P. elgesys, pasireiškęs viešosios tvarkos pažeidimu, prasidėjo dar viešoje vietoje - futbolo aikštelėje, kurioje buvo tėvai ir vaikai. Jie tęsėsi ne tik garaže, kur nuteistasis stumdė J. B. ir sudavė jam ranka į veidą, bet ir išėjus iš patalpos, kur jo chuliganišką elgesį vėl matė tie patys tėvai ir vaikai. Nors apeliantas savo kaltę neigia, nurodydamas, kad jis tik pasiūlė nukentėjusiajam eiti vyriškai pasikalbėti į garažą nematant kitiems asmenims, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis ir nuteistasis iki įvykio nebuvo pažįstami, tarp jų iki tol nebuvo jokių konfliktų, asmeninių nesutarimų, o J. B. A. P. užsipuolė be jokios rimtos priežasties (dėl gautos iš sargo pastabos nevaikščioti po futbolo aikštelę), siekdamas parodyti savo pranašumą prieš jį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, kai tai daroma viešoje vietoje, leidžia daryti išvadą, jog tokia asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. Ji prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, o tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-117-303/2016).

14.       Apylinkės teismo nuosprendyje aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai patvirtina, jog nuteistasis A. P. savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kadangi buvo sutrikdytas žmonių poilsis, sukeltas didelis išgąstis. Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika buvo pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Konstatuojant, kad kaltininko veiksmai sukėlė tokius padarinius, atsižvelgiama ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į aplinkinių reakciją (kilęs kitų konflikte nedalyvavusių asmenų išgąstis, pasipiktinimas A. P. veiksmais ir pan.) 

15.       Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuteistojo A. P. veiksmuose yra nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai: veika padaryta viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) sporto mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, esant joje žmonių, tame tarpe ir mažamečių vaikų. Kitų žmonių akivaizdoje, elgdamasis įžūliai, nuteistasis išplūdo J. B. necenzūriniais žodžiais, grasino fiziniu smurtu, taip įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams. Tęsdamas savo įžūlų elgesį, jis demonstravo J. B. ištraukiamą peilį, siekdamas jį išgąsdinti, dešinės rankos kumščiu trenkė vieną kartą jam į veido sritį, padarydamas odos nubrozdinimą kairio skruosto srityje. Tokie veiksmai prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Dėl tokių jo veiksmų buvo sukelti neigiami padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka (nes įvykio metu mokyklos teritorijoje buvę žmonės išsigando agresyviai nusiteikusio nuteistojo, patyrė neigiamas emocijas, buvo šokiruoti dėl jų ir vaikų akivaizdoje naudojamo smurto prieš nukentėjusįjį). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai nuteistojo A. P. veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį, kaip viešosios tvarkos pažeidimą. 

16.       Kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-241/2009 ir kt.). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, priežastis ir aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą. Toks pakankamai ilgai trukęs agresyvus apelianto elgesys ir jo matytos pašalinių žmonių reakcijos leidžia neginčijamai konstatuoti, kad jis suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą. Šis nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, nes kaltininkas suvokė, kad savo veiksmais trikdo aplinkinių rimtį ir tvarką, norėjo taip veikti ir veikė (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

17.       BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis arba gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar kuris turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus.

18.       Nuteistasis, nepripažindamas savo kaltės, teigė, kad jis veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nes gynėsi nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Jo teigimu, A. B. pirmas sugriebė jam už riešų ir laikė, paskui užkliudė grėbliu jo ranką, o jis nukentėjusįjį pastūmė ir sudavė jam tik gindamasis nuo nuteistajam tokiais nukentėjusiojo veiksmais tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau iš bylos aplinkybių viseto matyti, kad nukentėjusysis, A. P. pradėjus neteisėtus veiksmus, grasinant peiliu, suėmė jam už riešo, o grėblį paėmė tik gindamasis nuo apelianto jo atžvilgiu atliktų pavojingų veiksmų. Kaip matyti iš bylos duomenų, jiems abiems  įėjus į garažą, pašalinių asmenų jame nebuvo, todėl niekas nematė ten buvusių įvykių eigos, kurią tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis pateikia skirtingai. Tačiau įvertinus aukščiau aptartus įrodymus bei jais nustatytas aplinkybes, kad incidento iniciatorius buvo A. P. (kuris dar aikštelėje elgėsi agresyviai, plūdo nukentėjusįjį, keikėsi ir siūlė eiti vyriškai pasikalbėti, įstūmė jį į garažą, o šis tik pasyviai pakluso apelianto elgesiui), kad išėjus iš garažo A. P. elgesys vis dar buvo agresyvus, o J. B. buvo sužalotas į veidą, atrodė išsigandęs ir pasimetęs, logiška tikėti ne nuteistojo, o nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, kad garaže pirmas jį puolė A. P., kuris pradėjo jį stumdyti, išsitraukė peilį ir juo mosavo ir grasino, dėl ko J. B. išsigando ir sugriebė jam už rankos riešo gindamasis, o kita ranka, po gauto smūgio į veidą, paėmė grėblį. Visuma nuosprendyje aptartų duomenų neduoda pagrindo išvadai, kad neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu A. P. atliko gynybos tikslais, t. y. veikė būtinosios ginties ar kitomis baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis sąlygomis.

19.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartus argumentus, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį A. P. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai        Algirdas Jaliniauskas

        Jurgis Kiškis

        Rimas Švirinas