Civilinė byla Nr. e2A-36-440/2025

Teisminio proceso Nr. 2-18-3-01430-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3.1; 2.6.18.2; 2.6.11.2; 3.2.4.11; 3.3.1.11; 3.3.1.14; 3.1.7.11; 3.3.1.19.1

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

       N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

       2025 m. sausio 30 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 623 straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1301-1141/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Conlex“ ieškinį atsakovui K. S. dėl skolos ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Poliruotas“.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Conlex“ ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo K. S. 2 809,99 Eur skolos, 69,69 Eur delspinigių ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų. UAB „Koalos medis“ 2023 m. kovo 23 d. su atsakovu sudarė Baldų gamybos ir pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbti) (toliau – Sutartis), pagal kurią bendrovė įsipareigojo pagaminti ir objekte, esančiame (duomenys neskelbti), sumontuoti Sutartyje ir jos prieduose nurodytus baldus, o atsakovas įsipareigojo baldus priimti ir už juos sumokėti Sutartyje numatytą kainą. Bendrovę ir atsakovą siejo vartojimo rangos teisiniai santykiai. Atsakovas 2023 m. balandžio 12 d. sumokėjo 2 810,00 Eur avansą. Bendrovė pagamino ir sumontavo baldus, tačiau atsakovas likusios sumos 2 809,99 Eur iki šiol nesumokėjo. 2023 m. rugpjūčio 25 d. Priėmimo-perdavimo aktu Nr. (duomenys neskelbti) (toliau – Aktas) prie 2021 m. birželio 2 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbti) (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis) bendrovė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovą. Apie tai atsakovas informuotas registruotu paštu.

2.       Atsakovas teismo prašė ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovo ir bendrovės sudaryta Sutartis yra vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Bendrovė savo pirmiau vykdytinos pagal Sutartį pareigos tinkamai ir kokybiškai pagaminti ir vėliausiai iki 2023 m. birželio 14 d. sumontuoti baldus iki šiol neįvykdė, todėl atsakovui nekilo pareiga sumokėti. Pagal Sutarties 3.4 punktą, baldai perduodami atsakovui jam pasirašant PVM sąskaitą faktūrą, o pagal Sutarties 2.5 punktą galutinis atsiskaitymas atliekamas per 2 darbo dienas nuo baldų tinkamo sumontavimo ir sąskaitos-faktūros pateikimo atsakovui. Į bylą pateikta 2023 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbti) atsakovui nebuvo įteikta. Pagal Reikalavimo perleidimo sutarties 1 dalį, priėmimo-perdavimo akte privalo būti nurodyti visi pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę patvirtinantys ir naujajam kreditoriui perduodami dokumentai, tačiau sąskaita akte prie bendrovės ieškovei perduotų dokumentų nenurodyta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad bendrovė sąskaitą būtų apskaičiusi savo apskaitoje, sumokėjusi minėtoje sąskaitoje nurodytą PVM į valstybės biudžetą. Be to, baldai turėjo ir turi akivaizdžių trūkumų, atsakovas ne kartą dėl to bendrovei reiškė pretenzijas. Jei būtų daroma prielaida, kad jau buvo atsiradusi bendrovės teisė prašyti pagal Sutartį sumokėti likusią pinigų sumą, atsakovas turėjo teisę sustabdyti tokios savo pareigos vykdymą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.64 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 3 dalį, 6.207 straipsnio 2 dalį, 6.3641 straipsnio 6 dalį.

3.       Dublike ieškovė pažymėjo, kad atsakovo pateiktos nuotraukos patvirtina aplinkybę, kad baldai buvo pagaminti ir sumontuoti atsakovo objekte. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas naudojasi darbų rezultatu. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad per 2 darbo dienas nuo baldų sumontavimo pateikė bendrovei pretenziją dėl baldų kokybės. Pagal Sutartį bendrovė gamino tik vidines baldų dalis. Dirbtiniu betonu stalviršį dengė kita įmonė (UAB „Poliruotas“) ir už šių darbų kokybę bendrovė neatsako.

4.       Triplike atsakovas pažymėjo, kad bendrovė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų laiku ir kokybiškai neįvykdė, todėl atsakovas neturėjo ir neturi pareigos sumokėti likusios Sutarties kainos. Ieškovės dubliko teiginiai apie imperatyvo pasirašyti sąskaitas nebuvimą yra atmestini kaip nepagrįsti, nes dėl tokio reikalavimo šalys aiškiai susitarė Sutarties 2.5 ir 3.4 punktuose, todėl sąskaitos įteikimas atsakovui ir Sutartyje numatytų įrašų joje padarymas buvo ir yra privalomas. Joks bylos dokumentas nepatvirtina, kad sąskaita kada nors buvo įteikta atsakovui. Nekokybiškų prekių aktas pagal Sutarties 4.2 punktą galėtų būti sudaromas baldų perdavimo metu, tačiau baldų perdavimas nevyko, todėl ir minėtas aktas nebuvo surašytas. Nepaisant to, atsakovas nuolat reiškė pretenzijas bendrovei, tačiau ši pretenzijas ignoravo. Suskilinėjo baldinės plokštės, todėl atsirado trūkiai ir jas dengiančiame betone, be to, iki šiol baldai yra nebaigti montuoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino; priteisė ieškovei iš atsakovo 2 809,99 Eur skolos, 69,69 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (2 879,68 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. lapkričio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 597,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo 15,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

6.       Teismas nurodė, kad tarp šalių byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinos vartojimo sutarties nuostatos, tačiau šalys nesutarė, ar jų sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip rangos, ar kaip pirkimo-pardavimo. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje baldų gamybos ir montavimo sutartys yra pripažįstamos rangos sutartimis (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1627-794/2015; 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1356-614/2020; 2021 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-385-912/2021), todėl ieškovė pagrįstai ieškinyje remiasi vartojimo rangos santykius reglamentuojančiomis nuostatomis. Teismas nurodė, kad Sutarties 2.3.1–2.3.3 punktais šalys susitarė, jog atsakovas pasirašius Sutartį perves bendrovei 2 810,00 Eur avansą, prieš pradedant montavimo darbus perves dar 1 690,00 Eur, o baigus montavimus darbus perves galutinę sumą, t. y. 1 119,99 Eur. Nustatyta, kad atsakovas 2023 m. balandžio 12 d. pervedė bendrovei 2 810,00 Eur. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad daugiau mokėjimų atsakovas bendrovei nėra atlikęs. Be to atsakovas laikėsi pozicijos, kad bendrovė iki šiol nėra tinkamai pagaminusi ir sumontavusi baldų. Teismas pažymėjo, kad atsakovui neigiant savo pareigą atsiskaityti su bendrove reikšminga yra tai, kaip vyko pagamintų daiktų kokybės patikrinimas, ar buvo nustatytais terminais reikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų.

7.       Sutarties 4.1 punkte šalys susitarė, kad atsakovas privalo patikrinti prekes pagal jų kiekį ir kokybę, priimdamas prekes. Sutarties 4.2 punkte šalys susitarė, kad aptikus nekokybiškų prekių, yra sudaromas nekokybiškų prekių aktas, kuris sudaromas kartu dalyvaujant pirkėjo ir pardavėjo atstovams ne vėliau kaip per 2 darbo dienas po prekių pristatymo. Sutarties 3.3 punkte šalys susitarė, kad atsakovas turi priimti prekes per 5 darbo dienas nuo bendrovės pranešimo apie pristatymui / montavimui paruoštas prekes. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad baldai (stalas ir kavos staliukas) yra perduoti atsakovui. Byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad per 2 darbo dienas po prekių pristatymo nebuvo sudarytas nekokybiškų prekių aktas, kaip buvo numatyta Sutarties 4.2 punkte tam atvejui, jei būtų aptikta nekokybiškų prekių. Ant bendrovės 2023 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) atsakovo parašo nėra. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Sutartimi bendrovės įsipareigoti pagaminti baldai (stalas ir kavos staliukas) buvo pagaminti ir pristatyti atsakovui. Taigi, nepaisant to, ar buvo atsakovui pateikta PVM sąskaita faktūra, ar ne, teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo patikrinti baldų kiekį ir kokybę ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo baldų pristatymo (Sutarties 4.2 punktas). Sutarties 4.3 punktu šalys susitarė, kad nekokybiškas prekes bendrovė privalo pakeisti kokybiškomis arba ištaisyti padarytą broką ne vėliau kaip per 20 darbo dienų po Sutarties 4.2 punkte numatyto akto pasirašymo. Nors Sutarties 4.2 punkte numatytas aktas nebuvo sudarytas, tačiau teismo vertinimu, tai nereiškia, kad atsakovas neteko teisės reikšti reikalavimus dėl prekių (baldų) ar montavimo darbų trūkumų per protingą terminą, taip kaip tai numato CK 6.338 straipsnio 2 dalis. 

8.       Ieškovė nurodė, kad stalas galutinai buvo baigtas montuoti dar 2023 m. liepos mėnesį, atsakovas naudojosi baldais, tačiau šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad paprastai galima naudotis baldais net tada, kai jie turi trūkumų ir vien pats baldų naudojimosi faktas nereiškia, jog baldai atitiko šalių sutartą jų kokybę. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad jis ne kartą reiškė pretenzijas bendrovei dėl baldų gamybos ir montavimo kokybės, prašydamas baldus gaminti ir montuoti kokybiškai, tinkamai pašalinti defektus ir (arba) atitinkamai sumažinti baldų kainą, tačiau bendrovė atsakovo prašymų nevykdė. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes dėl reikštų pretenzijų bendrovei. Teismas šias atsakovo nurodytas faktines aplinkybes pripažino neįrodytomis, o atsiliepimo argumentus deklaratyviais.

9.       Atsakovas atsiliepime nurodė, kad baldai turi akivaizdžių kokybės trūkumų. Teismas nurodė, kad atsakovas nedetalizavo, kokių kokybės trūkumų turi bendrovės pagaminti baldai. Triplike, kaip ir atsiliepime, iš esmės tik deklaratyviai atsakovas nurodė, jog bendrovė nesilaikė savo pareigos tinkamai, laiku, kokybiškai ir visa apimtimi pagaminti, sumontuoti ir perduoti atsakovui baldus, o atsakovas nuolat reiškė pretenzijas dėl baldų gamybos, montavimo broko ir defektų. Teismas pažymėjo, iš tripliko argumentų neaišku, kokius baldų gamybos defektus ir (ar) montavimo broką ir kada atsakovas pastebėjo, kada ir kaip apie juos informavo bendrovę, kokius su tuo susijusius reikalavimus bendrovei reiškė ir kt. Triplike atsakovas nurodė tik tai, kad esminė problema slypi baldų sudedamosiose dalyse ir jų konstrukcijose. Šie atsakovo tripliko argumentai teismo buvo pripažinti abstraktaus pobūdžio, nes atsakovas nenurodė, kokių baldų sudėtinių dalių ir konstrukcijų jis tikėjosi pagal Sutartį ir, kokias gavo. Be to, iš Sutarties 5.1.4 punkto matyti, kad atsakovas montavimo metu galėjo prašyti pakeisti baldo konstruktą palyginus su patvirtinimo brėžinių informacija. Sutarties 2.8 punkte šalys, be kita ko, susitarė, kad į pasiūlymo kainą įskaičiuotos galimos dvi korekcijos kiekvienam baldui. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas montavimo darbų metu būtų kreipęsis į bendrovę su prašymu dėl baldų konstrukcijos keitimo.

10.       Triplike atsakovas nurodė, kad baldų baldinės plokštės suskilinėjo, dėl ko atsirado trūkiai baldines plokštes dengiančiame betone. Teismas šią atsakovo nurodytą faktinę aplinkybę pripažino neįrodyta. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų negalima daryti išvados, jog bendrovės pagaminti baldai (stalas ir kavos staliukas) turėjo akivaizdžių trūkumų. Be to, iš šių fotonuotraukų negalima daryti pagrįstos išvados dėl to, jog baldinės plokštės yra suskilinėjusios ar, kad trūkiai baldines plokštes dengiančiame betone atsirado dėl baldinių plokščių suskilinėjimo. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad baldus dengiant dirbtiniu betonu darbus vykdė ne bendrovė, o trečiasis asmuo UAB „Poliruotas“. Iš byloje esančio atsakovo elektroninio laiško turinio matyti, kad būtent atsakovas pasirūpino įmone, kuri užsiims šiais darbais.

11.       Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų pagrindą sudarančių argumentų, t. y. jog bendrovė pagamino netinkamos kokybės baldus (stalą ir kavos staliuką) ir / ar juos netinkamai sumontavo, ir / ar jų neperdavė atsakovui, todėl atsakovui nekilo pareiga sumokėti likusią Sutarties kainą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Apeliaciniu skundu atsakovas K. S. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti visa apimtimi kaip nepagrįstą ieškovės UAB „Conlex“ ieškinį dėl skolos priteisimo; pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir priteisti iš ieškovės atsakovui visas turėtas bylinėjimosi išlaidas šioje civilinėje byloje, įskaitant, patirtas apeliaciniame šios civilinės bylos procese. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė vartojimo pirkimo – pardavimo ir rangos teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Nepagrįstai šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip vartojimo rangos teisinius santykius, o ne vartojimo pirkimo – pardavimo teisinius santykius. Pats sandoris, dėl kurio vykdymo yra kilęs ginčas šioje civilinėje byloje, šalių yra pavadintas „2023 m. kovo 23 d. Baldų gamybos ir pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“, taip pat Sutarties 1.2. punkte nurodyta, kad pagal atsakovo ir bendrovės sudarytą Sutartį bendrovė įsipareigojo pagaminti ir parduoti Sutartyje ir jos prieduose nurodytas prekes (baldus) atsakovui, o atsakovas įsipareigojo priimti šias prekes ir sumokėti už jas bendrovei Sutartyje numatytą kainą, atsižvelgiant į Sutartyje nustatytus terminus (Sutarties 1.1. punktas). Taigi, pagal Sutartį bendrovė ir atsakovas susitarė dėl lauko stalo ir kavos staliuko tinkamo ir kokybiško pagaminimo, pardavimo ir sumontavimo ne vėliau kaip per 6-9 savaites nuo Sutarties įsigaliojimo dienos (Sutarties 2.4. ir 3.2. punktai). Todėl, priešingai nei skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovo ir bendrovės sudaryta Sutartis yra vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, kuriai taikomos CK ketvirtojo skirsnio „Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai“ ir kitos vartojimo teisinius santykiuos reglamentuojančios įstatymų ir teisės aktų nuostatos.

12.2.                      Bendrovė tinkamai, laiku, kokybiškai ir visa apimtimi neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl atsakovas neturėjo ir neturi pareigos sumokėti likusios Sutarties kainos, o bendrovė neturi teisės to reikalauti. Atsakovo ir bendrovės prievolės pagal Sutartį yra priešpriešinės, todėl bendrovė pirmiausia privalėjo tinkamai ir visiškai įvykdyti įsipareigojimus – pagaminti, sumontuoti ir perduoti baldus. Tik po to atsakovui atsirastų pareiga sumokėti likusią kainą. Pagal Sutartį baldai turėjo būti perduoti laikantis nustatytos tvarkos, sąlygų ir terminų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad baldai buvo tinkamai pagaminti, sumontuoti ir perduoti, todėl atsakovui esą kilo pareiga sumokėti likusią kainą. Tokios išvados prieštarauja Sutarties ir teisės aktų reikalavimams.

12.3.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime, vertindamas baldų pagaminimo, sumontavimo ir perdavimo atsakovui ir pastarojo pareigos atsiskaityti pagal Sutartį aplinkybes, nepagrįstai nesivadovavo Sutartimi ir joje įtvirtintomis atsakovo ir bendrovės nustatytomis taisyklėmis, kurios atsakovui ir bendrovei yra privalomos ir turėjo būti vykdomos. Pagal Sutarties 3.4 punktą pagaminti ir sumontuoti baldai atsakovui perduodami jam pasirašant PVM sąskaitą faktūrą ir padarant joje įrašą, patvirtinantį tinkamą baldų gavimo faktą, jei nesudaromas kitas dokumentas, o pagal 2.5 punktą galutinis atsiskaitymas atliekamas per 2 darbo dienas nuo baldų tinkamo sumontavimo ir sąskaitos faktūros pateikimo atsakovui momento. Bendrovė niekada neišrašė ir neįteikė jokios PVM sąskaitos faktūros atsakovui pagal Sutartį, o tarp šalių nebuvo sudarytas joks kitas dokumentas dėl baldų tinkamo perdavimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovė tinkamai įvykdė įsipareigojimus, kad baldai buvo perduoti atsakovui, kad buvo išrašyta ir įteikta sąskaita faktūra arba sudaryti kiti dokumentai dėl perdavimo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad PVM sąskaitos faktūros tinkamo išrašymo ir įteikimo aplinkybės neturi faktinės ir teisinės reikšmės, yra nepagrįsta ir prieštarauja CK 6.189 straipsnio 1 daliai, Sutarties 2.5 ir 3.4 punktuose įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

12.4.                      Ieškovo pateiktoje tariamoje 2023 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nėra parašų, įskaitant atsakovo, ir jokių įrašų, patvirtinančių, kad bendrovė tinkamai įvykdė prievoles pagal Sutartį ir perdavė baldus atsakovui. Šios sąskaitos atsakovas nebuvo gavęs, o bendrovė jos neišrašė ir neįteikė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių priešingas aplinkybes. Sąskaita taip pat nėra nurodyta 2023 m. rugpjūčio 25 d. priėmimo-perdavimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) prie reikalavimo perleidimo sutarties. Be to, nėra duomenų, kad bendrovė sąskaitą būtų įtraukusi į apskaitą, deklaravusi Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ar sumokėjusi pridėtinės vertės mokestį. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė patenkinti ieškovo ieškinį ir priteisti likusią nesumokėtą Sutarties kainą, nes nebuvo įgyvendintos sąlygos atsakovo pareigai sumokėti likusią kainą.

12.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas nepakankamai detalizavo baldų kokybės trūkumus ir neįrodė jų netinkamo pagaminimo ir sumontavimo. Tokios išvados prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams. Pagal Sutarties 4 dalį bendrovė privalėjo tinkamai ir kokybiškai pagaminti ir sumontuoti baldus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Baldai buvo nevisiškai sumontuoti, o jų defektai trukdo tinkamai naudotis gaminiais. Byloje pateikti atsakovo įrodymai – nuotraukos ir teismo posėdyje duoti paaiškinimai – patvirtina baldų kokybės trūkumus, tačiau teismas jų nepagrįstai nevertino. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 186 straipsnio 4 dalį teismas privalėjo įvertinti šalių paaiškinimus, o pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis atsakovo pateiktos nuotraukos laikytinos įrodymais. Vis dėlto teismas jų nevertino ir nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų. Atsakovas ne kartą reiškė pretenzijas dėl baldų kokybės ir reikalavo pašalinti defektus, tačiau bendrovė to nepadarė ir apskritai nustojo bendradarbiauti. Kadangi baldai nebuvo tinkamai perduoti, PVM sąskaita faktūra neišrašyta, defektai nepašalinti, atsakovas pagrįstai nemokėjo likusios sumos. Pagal Sutartį bendrovė pirmiausia turėjo įvykdyti savo prievoles, o tik tada būtų atsiradusi atsakovo prievolė mokėti. Kadangi bendrovė neįvykdė įsipareigojimų, atsakovas neturi pareigos mokėti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės ieškinį. Net jei ginčas būtų kvalifikuojamas kaip rangos teisiniai santykiai, CK 6.672 straipsnio 2 dalis ir 6.676 straipsnio 2 dalis aiškiai numato, kad apmokėjimas privalomas tik po darbų perdavimo.

12.6.                      Net jeigu ir būtų nepagrįstai daroma prielaida, kad jau buvo atsiradusi bendrovės teisė pagal Sutartį prašyti atsakovo mokėti bendrovei likusią Sutarties kainą, atsakovas turėjo teisę pagrįstai ir teisėtai sustabdyti tokios savo priešpriešinės pareigos vykdymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl tokios atsakovo teisės ir jos įgyvendinimo apskritai nepasisakė ir susijusių atsakovo argumentų, aplinkybių, kuriomis atsakovas rėmėsi šios civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, sprendimu neįvertino. Nagrinėjamu atveju bendrovė yra laikoma pažeidusia savo prievoles pagal Sutartį, kadangi dėl savo kaltės neįvykdė pareigų atsakovui ir dėl to skolininkas galėjo sustabdyti savo prievolės vykdymą (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jeigu kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas laikomas jos nepažeidusiu. Kol kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, skolininkas negali būti laikomas ją pažeidusiu (CK 6.64 straipsnio 3 dalis). Pirkėjo teisę sustabdyti prekės kainos ar jos dalies mokėjimą iki pardavėjas įvykdys savo pareigas įtvirtina CK 6.3641 straipsnio 6 dalis, taip pat tokią atsakovo teisę numato ir Sutarties 5.1.4 punktas. Todėl net ir tuo atveju, jeigu ir būtų daroma nepagrįsta prielaida, kad bendrovė jau buvo įgijusi teisę prašyti atsakovo pagal Sutartį mokėti bendrovei likusią Sutarties kainą, atsakovo galutinio atsiskaitymo nevykdymas turi būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas atsakovo priešpriešinės prievolės vykdymo sustabdymas iki kol bendrovė tinkamai, kokybiškai ir visa apimtimi įvykdys savo priešpriešines pirma vykdytinas prievoles pagal Sutartį, tinkamai ir kokybiškai sumontuos baldus, ištaisys nustatytus baldų defektus, perduos tinkamus ir kokybiškus baldus atsakovui pagal Sutartį.

13.       Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą ieškovė UAB „Conlex“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovei iš atsakovo visas jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

13.1.                      Teismų praktikoje pripažįstama, kad rangos sutarties dalykas yra platesnės apimties nei pirkimo–pardavimo sutarties atveju. Į rangos sutartį įeina tiek prievolė atlikti darbą, tiek prievolė perduoti darbo rezultatą, tuo tarpu pirkimo–pardavimo atveju egzistuoja tik prievolės perduoti darbo rezultatą atitikmuo, t. y. prievolė perduoti daiktą pirkėjo nuosavybėn. Teismų praktikoje baldų gamybos ir montavimo sutartys yra pripažįstamos rangos sutartimis. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nes konkrečiu atveju tarp šalių buvo sudaryta rangos sutartis.

13.2.                      Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2023 m. kovo 23 d. Baldų gamybos ir pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) užsakyti baldai nebuvo jam tinkamai perduoti. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo aplinkybės, kad 2023 m. kovo 23 d. Sutartimi užsakyti baldai buvo pagaminti ir sumontuoti objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), ką patvirtina tiek paties atsakovo pateiktos fotonuotraukos, tiek ieškovės teismui pateiktos fotonuotraukos su aprašymu. Nors teisės aktai numato, kad darbai užsakovui turi būti perduodami pasirašant perdavimo–priėmimo aktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išreikšta pozicija, kad įstatyme įtvirtintas reikalavimas rangos darbų priėmimą įforminti abiejų šalių pasirašytu perdavimo–priėmimo aktu neturi būti suabsoliutintas, o užsakovo pareiga sumokėti už atliktą darbą gali atsirasti ir jam nepasirašius priėmimo akto, jeigu jis faktiškai darbų rezultatą priėmė ir juo naudojasi savo poreikiams. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovo užsakyti baldai yra sumontuoti objekte ir jis iki šiol naudojasi darbų rezultatu, taip pat patvirtina, kad UAB „Koalos medis“ sumontavus baldus, jie buvo tinkamos kokybės.

13.3.                      Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal CK 6.676 straipsnio 2 dalies nuostatas užsakovas privalo sumokėti darbų kainą tik po to, kai rangovas perdavė darbų rezultatą, tačiau pažymėtina, kad minėto straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog tuo atveju, jei užsakovas sutinka, darbų kaina arba avansas gali būti sumokėti sutarties sudarymo metu arba vėliau šalių sutartu laiku. Sutarties 2.3.1–2.3.3 punktuose šalys suderino atsiskaitymo tvarką, numatydamos tarpinius atsiskaitymus, o ne tik po darbų rezultato perdavimo.

13.4.                      Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad ne kartą reiškė pretenzijas dėl baldų kokybės, tačiau į bylą nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio šias pretenzijas. Procesiniuose dokumentuose jis nenurodė konkrečių baldų trūkumų, apsiribodamas abstrakčiais teiginiais apie netinkamą bendrovės įsipareigojimų įvykdymą. Atsakovo pateiktose fotonuotraukose užfiksuotas tik vienas baldas – stalas, dėl kurio kokybės jis reiškė pretenzijas, tuo tarpu kitas pagamintas baldas – kavos staliukas – jo vertinimu buvo tinkamas, tačiau už abu baldus jis vis tiek nesumokėjo pagal Sutartį. Be to, fotonuotraukose matoma, kad trūkumai susiję su mikrocemento danga, o ne su pradinio kreditoriaus UAB „Koalos medis“ pagamintomis vidinėmis baldo dalimis. Mikrocemento sluoksnį dengė kita atsakovo pasirinkta įmonė, todėl už šiuos defektus bendrovė negali būti atsakinga. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat teigia, kad bendrovės pagaminti baldai buvo tik dažomi kitos įmonės, tačiau byloje esantys duomenys rodo, kad jie buvo padengti mikrocemento sluoksniu, o tai nėra tapatu dažymui. UAB „Poliruotas“, atlikusi mikrocemento darbus, dalyvavo byloje kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, tačiau nepateikė jokių paaiškinimų. Atsakovas taip pat nurodo, kad baldų defektai susiję su jų konstrukcija, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad pradinio kreditoriaus pagamintos baldinės plokštės buvo suskilusios ar turėjo kitų defektų. Priešingai, ieškovės pateiktos nuotraukos rodo, kad 2023 m. liepos 4 d. buvo sumontuotas stalo karkasas, o liepos 20 d. – galutinis baldo variantas po mikrocemento sluoksnio užliejimo, ir tuo metu baldas buvo tinkamos kokybės. Atsakovas skunde taip pat nurodė pretenzijas dėl grilio įmontavimo, teigdamas, kad jis buvo netinkamai sumontuotas ir tiesiog padėtas ant plytelių. Tačiau byloje pateikti stalo brėžiniai rodo, kad tarp kepsninės korpuso ir baldo karkaso turi būti paliktas tarpas dėl šilumos poveikio ir plėtimosi, o kepsninės pagrindas nėra montuojamas tiesiogiai ant karkaso, todėl plytelių naudojimas šiam tikslui atitinka projektinius sprendimus. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad po kepsnine esančios plytelės buvo nuskeltos ar turėjo kitų defektų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia atsakovo teiginius dėl baldo vidinių dalių trūkumų ir patvirtina, kad užfiksuoti defektai yra susiję su mikrocemento danga, už kurią bendrovė neatsako.

13.5.                      Apeliantas klaidingai nurodo, kad pirkėjo teisę sustabdyti prekės kainos ar jos dalies mokėjimą numato Sutarties 5.1.4 punktas, nes šiame punkte įtvirtinta tik galimybė pirkėjui prašyti keisti baldo konstrukciją montavimo metu, derinant tai su projektuotoju, prisiimant papildomas išlaidas ir terminų pratęsimo rizikas. Ši nuostata nesuteikia teisės sustabdyti atsiskaitymą. Be to, šalys Sutartimi aiškiai susitarė dėl atsiskaitymo tvarkos – pagal Sutarties 2.3.1–2.3.3 punktus atsakovas turėjo pervesti 2 810,00 Eur avansą pasirašius Sutartį, 1 690,00 Eur prieš pradedant montavimo darbus ir 1 119,99 Eur sumą baigus montavimo darbus. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas 2023 m. balandžio 12 d. pervedė tik 2 810,00 Eur avansą, tačiau neįvykdė savo įsipareigojimo sumokėti antrąją 1 690,00 Eur įmoką prieš montavimo pradžią, nors ši suma turėjo būti sumokėta dar iki darbų atlikimo, todėl atsakovas neturėjo teisės jos sustabdyti. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad baldai buvo sumontuoti, todėl atsakovui kilo pareiga sumokėti galutinę 1 119,99 Eur įmoką.

13.6.                      Už atliktus darbus pagal 2023 m. kovo 23 d. Sutartį pradinis kreditorius 2023 m. rugpjūčio 25 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Apeliantas teigia, kad joje nėra parašų, įskaitant atsakovo, ar įrašų apie tai, kad bendrovė tinkamai įvykdė savo prievoles ir perdavė baldus atsakovui. Tačiau teisės aktai nereikalauja, kad sąskaita būtų pasirašyta ją išrašiusio ar gavusio asmens. PVM sąskaita faktūra yra tik atsiskaitymo dokumentas, įforminantis prekių ar paslaugų tiekimą, o ne nustatantis šalių teises ir pareigas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad civiliniai teisiniai santykiai atsiranda iš sutarties, o ne iš sąskaitos išrašymo, kuris yra vienašalis veiksmas, sukuriantis prievolę mokėti mokesčius. Apeliantas taip pat teigia, kad ši sąskaita nėra įtraukta į 2023 m. rugpjūčio 25 d. priėmimo-perdavimo aktą prie reikalavimo perleidimo sutarties, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji buvo pateikta ieškovei elektroniniu paštu tą pačią dieną pradinio kreditoriaus. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra įrodymų, jog pradinis kreditorius UAB „Koalos medis“ šią sąskaitą įtraukė į apskaitą, deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir sumokėjo 975,37 Eur pridėtinės vertės mokestį. Tačiau bylos medžiagoje yra 2024 m. kovo 27 d. dokumentas su išrašu iš VMI sistemos, patvirtinantis, kad ginčo sąskaita buvo deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. 

15.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu iškilus klausimams dėl ginčo baldo projektinių brėžinių, pirmos instancijos teismui 2024 m. rugpjūčio 26 d. buvo pateikti lauko baldo projektiniai brėžiniai ir elektroninis susirašinėjimas dėl jų patvirtinimo (dokumentas Nr. DOK-51851). Poreikis pateikti teismui pagaminto baldo (stalo) projektinius brėžinius kilo tik po bylos išnagrinėjimo 2024 m. gegužės 29 d. teismo posėdyje atsakovui pateikus paaiškinimus, kadangi tik šio posėdžio metu atsakovas nurodė, kad vienu iš pagaminto stalo trūkumų laiko tarpą tarp kepsninės (grilio) ir baldo korpuso. Šio trūkumo atsakovas nebuvo nurodęs nei viename procesiniame dokumente. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 27 d. rezoliucija atsisakė priimti minėtus dokumentus. Atsakovas prašo priimti įrodymus, pateiktus pirmos instancijos teismui 2024 m. rugpjūčio 26 d. projektinius stalo brėžinius ir šalių susirašinėjimą elektroniniu paštu dėl jų patvirtinimo.

17.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

18.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad poreikis pateikti pirmosios instancijos teismui pagaminto baldo (stalo) projektinius brėžinius atsirado tik po 2024 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio, kai atsakovas pirmą kartą nurodė, jog tarpas tarp kepsninės ir baldo korpuso yra trūkumas, nėra pagrįsti. Minėta, kad pagal CPK 314 straipsnį, nauji įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti priimami tik išimtiniais atvejais, kai jų pateikimo būtinybė iškyla jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo arba jei šių įrodymų nebuvo galima pateikti anksčiau dėl objektyvių priežasčių. Šiuo atveju ginčas dėl baldų kokybės buvo nagrinėjamas viso pirmosios instancijos proceso metu, todėl ieškovė turėjo galimybę pateikti projektinius brėžinius dar prieš minėtą teismo posėdį, siekdama įrodyti, kad tarpas tarp kepsninės buvo numatytas projekte. Tai, kad atsakovas galutinai suformulavo šiuos argumentus tik vėlesniame proceso etape, nereiškia, kad ieškovė neturėjo galimybės pateikti šių įrodymų anksčiau. Be to, ginčas dėl baldų kokybės susijęs ne tik su konstrukciniu sprendimu dėl tarpo, bet ir su bendra baldų gamybos kokybe, todėl šių brėžinių pateikimas nekeičia esminių byloje nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 27 d. rezoliucija jau atsisakė priimti šiuos dokumentus, o jų pateikimas apeliacinės instancijos teisme prieštarautų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės teikiami įrodymai nėra būtini ginčui išspręsti ir galėjo būti pateikti anksčiau, apeliacinės instancijos teismas atsisako juo priimti.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

19.       Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad UAB „Koalos medis“ 2021 m. gegužės 2 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) perleido reikalavimo teisę į atsakovą ieškovei. Ieškovė apie reikalavimo teisės perleidimą į atsakovą, atsakovą informavo išsiųsdama jam pranešimą (t 1, b. l. 40). Nustatyta, kad pagal 2023 m. kovo 23 d. Baldų gamybos ir pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Koalos medis“ ir atsakovas sutarė dėl baldų gamybos ir montavimo pagal pateiktą komercinį pasiūlymą (Sutarties 1.2 punktas). Atsakovui buvo siūloma įsigyti stalą už 3 545,45 Eur be PVM, kavos staliuką už 493,35 Eur be PVM, taip pat buvo siūloma atvežti šiuos baldus nurodytu adresu ir juos sumontuoti už 605,82 Eur be PVM (t 1, b. l. 4). Sutarties 2.3.1–2.3.3 punktais šalys susitarė, kad atsakovas pasirašius Sutartį perves bendrovei 2 810,00 Eur avansą, prieš pradedant montavimo darbus perves dar 1 690,00 Eur, o baigus montavimo darbus perves galutinę sumą, t. y. 1 119,99 Eur (t. 1, b. l. 41). Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2023 m. balandžio 12 d. pervedė bendrovei 2 810,00 Eur (1 t., b. l. 47). UAB „Koalos medis“ išrašė 2023 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kurios bendrą sumą sudaro 5 619,99 Eur su PVM. Atsakovas pateikė foto nuotraukas, kuriomis grindė argumentus dėl nekokybiškų baldų (t. 1, b. l. 81 – 87). Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad būtent atsakovas pasirūpino įmone (UAB „Poliruotas“), kuri užsiims dirbtinio betono padengimo darbais (t. 1, b. l. 92). Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. birželio 14 d. nutartimi nutaręs, kad galutinio sprendimo priėmimas gali turėti įtakos UAB „Poliruotas“ teisėms ir pareigoms, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir į bylos procesą trečiuoju asmeniu įtraukė minėtą juridinį asmenį. Naujai įtrauktam trečiajam asmeniui nustatė (14 dienų) terminą atsiliepimui į ieškovės ieškinį pateikti. Nustatyta, kad trečiasis asmuo per teismo nustatytą terminą atsiliepimo nepateikė.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

20.       Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vartojimo pirkimo–pardavimo ir vartojimo rangos teisinius santykius, ir nepagrįstai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip vartojimo rangos, o ne vartojimo pirkimo–pardavimo santykius.

21.       Taigi pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybes teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (CK 6.2281 straipsnis).

22.       Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). CK 6.363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pristatyti vartotojui šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančias prekes.

23.       CK 6.672 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. CK 6.681 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu darbai atliekami fizinio asmens (vartotojo) asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su jo verslu ar profesija, tenkinti, sutarčiai taikomos vartojimo rangos sutarties taisyklės.

24.       Pirmosios instancijos teismas spręsdamas tarp šalių susiklosčius teisnius santykius nurodė, kad šalių teisiniai santykiai yra vartojimo rangos teisiniai santykiai, nes Sutarties dalykas apima ne tik baldų pagaminimą, bet ir jų montavimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal šalių sudarytą Sutartį bendrovė prisiėmė įsipareigojimą atlikti darbą ir perduoti jo rezultatą, todėl taikytinos vartojimo rangos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

25.       Kasacinio teismo praktika dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo yra gausi ir išplėtota – remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) ir nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).

26.       Konkrečiu atveju atsakovas yra fizinis asmuo, 2023 m. kovo 23 d. sudaryta sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijęs baldus savo asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu, prekyba, amatu ar profesija, t. y. vartojimo tikslui. Atsakovas Sutartį sudarė su bendrove UAB „Koalos medis“, kuri yra juridinis asmuo ir vykdo verslo veiklą, susijusią su baldų gamyba ir montavimu. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bendrovė yra verslininkė, o atsakovas – vartotojas, todėl šalių teisiniai santykiai pagrįstai kvalifikuotini kaip vartojimo teisiniai santykiai.

27.       Pagal Sutarties 1.1 punktą bendrovė įsipareigojo ne tik pagaminti, bet ir sumontuoti baldus atsakovui, o pagal 5.1.4 punktą atsakovas montavimo metu turėjo teisę prašyti keisti baldo konstruktą, tačiau privalėjo tai suderinti su projektuotoju ir prisiimti papildomas išlaidas ir terminų pratęsimo rizikas, o tai patvirtina, kad baldų gamyba nebuvo standartinė ar masinė, bet pritaikyta pagal individualius atsakovo poreikius. Sutarties 2.3.1–2.3.3 punktai nustato, kad mokėjimas buvo vykdomas etapais: pasirašius Sutartį atsakovas įsipareigojo pervesti 2 810,00 Eur avansą, prieš pradedant montavimo darbus – dar 1 690,00 Eur, o baigus montavimo darbus – galutinę 1 119,99 Eur sumą. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio atsiskaitymo tvarka yra būdinga vartojimo rangos sutartims, nes ji susieta su konkrečių darbų atlikimu ir jų užbaigimu, o ne vien tik su prekių įsigijimu, kaip būtų būdinga vartojimo pirkimo–pardavimo santykiams.

28.       Atkreiptinas dėmesys, kad vartojimo pirkimo–pardavimo santykiuose esminis sutarties elementas yra prekių perdavimas nuosavybėn, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui perduoti baldai nebuvo atskirai įsigyta prekė, bet gamybos ir montavimo darbų rezultatas. Pažymėtina, kad vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniuose santykiuose pardavėjo pareiga apsiriboja prekių tiekimu, o montavimo darbai, jei jie atliekami, yra tik papildoma paslauga, kurios suteikimas neturi įtakos daikto perdavimo nuosavybėn faktui. Priešingai negu apibrėžia vartojimo pirkimo–pardavimo teisniai santykiai, nagrinėjamu atveju baldų sumontavimas buvo esminė Sutarties dalis, nes baldai buvo pagaminti specialiai pagal atsakovo užsakymą ir pritaikyti konkrečiai erdvei, o jų tinkamas sumontavimas buvo būtina sąlyga, siekiant užtikrinti tinkamą jų naudojimą. Taip pat svarbu pažymėti, kad pirkimo–pardavimo sutartims būdingas atsiskaitymo modelis, kai pirkėjas sumoka už prekę jos įsigijimo momentu arba per nustatytą laiką po pristatymo, tuo tarpu šiuo atveju apmokėjimas buvo susietas su etapais, kurie atitiko konkrečius atliktų darbų etapus. Šis aspektas patvirtina, kad šalių santykiai yra būdingi rangos, o ne pirkimo–pardavimo santykiams.

29.       Be to, byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovas įsigijo jau pagamintą gaminį ir tik vėliau kreipėsi dėl jo montavimo paslaugos, kas būdinga pirkimo–pardavimo santykiams. Priešingai, baldai buvo suprojektuoti ir gaminami individualiai pagal užsakymą, o jų perdavimas buvo neatsiejamas nuo montavimo darbų atlikimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip vartojimo rangos, nes baldų montavimas buvo ne papildoma paslauga, o esminė Sutarties dalis, sąlygojusi šalių teisių ir pareigų atsiradimą. Apelianto argumentai, kad šalių santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip vartojimo pirkimo–pardavimo, yra nepagrįsti, nes byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog baldų perdavimas buvo pagrindinis Sutarties tikslas, nepriklausomas nuo jų gamybos ir montavimo darbų atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių sudaryta Sutartis atitinka vartojimo rangos sutarties požymius, kaip jie apibrėžti CK 6.672 straipsnio 1 dalyje, todėl šalių teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai.

Dėl skolos priteisimo

30.       Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog baldai buvo tinkamai pagaminti, sumontuoti ir perduoti, nes byloje esantys įrodymai: foto nuotraukos ir jo paaiškinimai, patvirtina esminius baldų kokybės trūkumus, dėl kurių jų negalima naudoti pagal paskirtį. Būtent dėl šių defektų jis neprivalėjo mokėti likusios Sutarties kainos.

31.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė pakankamai duomenų, kurie pagrįstų baldų kokybės neatitikimus, todėl priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog baldai jam buvo perduoti netinkamos kokybės.

32.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad bendrovė pagamino baldus ir juos esančiame objekte (duomenys neskelbtini) sumontavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nesutikdamas su baldų kokybe ar jų sumontavimu, būdamas vartotoju, turėjo teisę kreiptis dėl tikėtina pažeistų teisių gynimo tiek į paslaugų teikėją (ieškovę), tiek į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) 3 straipsnio 6 punktą, vartotojas turi teisę kreiptis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą arba tiesiogiai į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. VTAĮ 20 straipsnio 1 dalis įtvirtina vartotojo teisę pirmiausia kreiptis į paslaugų teikėją su reikalavimu ištaisyti trūkumus arba atlyginti žalą, taip užtikrinant galimybę išspręsti ginčą taikiai dar iki kreipimosi į teismą. Tačiau apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtų pasinaudojęs šia įstatymo jam suteikta galimybe – jis nesikreipė į rangovą dėl tariamų baldų trūkumų, nereikalavo jų ištaisymo ar pakeitimo, neinicijavo vartojimo ginčų sprendimo neteismine tvarka (CPK 178 straipsnis), o tiesiog vienašališkai atsisakė sumokėti likusią Sutarties kainą.

33.       Be to, atsižvelgiant į tarp šalių sudarytą vartojimo rangos sutartį, atsakovui buvo nustatyta aiški kokybės tikrinimo ir defektų fiksavimo procedūra. Pagal Sutarties 4.1 punktą, atsakovas privalėjo patikrinti baldų kokybę jų priėmimo metu. Sutarties 4.2 punktas įpareigojo jį, nustačius kokybės trūkumus, per dvi darbo dienas sudaryti nekokybiškų prekių aktą, fiksuojant trūkumus kartu su rangovo atstovu. Byloje nėra ginčo, kad toks aktas sudarytas nebuvo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad baldai buvo perduoti netinkamos kokybės. Be to, pagal Sutarties 4.3 punktą, rangovas per dvidešimt darbo dienų būtų turėjęs pašalinti defektus ar pakeisti baldus kokybiškais, jei trūkumai būtų užfiksuoti nustatyta tvarka. Atsakovas šia procedūra nepasinaudojo, todėl jis neteko galimybės remtis tariamais baldų kokybės trūkumais kaip pagrindu nemokėti už atliktus darbus. Nors teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vartotojo teisės turi būti ginamos, tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos elgtis sąžiningai ir laikytis sutartyje ir įstatyme nustatytų procedūrų. Atsakovas neinicijavo defektų fiksavimo pagal Sutartį ir nesikreipė į rangovą dėl jų pašalinimo, todėl prisiėmė su tuo susijusias teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad baldai atsakovui buvo perduoti netinkamos kokybės. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl tariamų defektų atmestini kaip nepagrįsti.

34.       Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog baldų galutinę apdailą – jų padengimą dirbtiniu betono sluoksniu – atliko ne ieškovė, o trečiasis asmuo UAB „Poliruotas“, kurį pasirinko ir darbų organizavimu rūpinosi pats atsakovas. Byloje nėra ginčo, kad pirminis rangovas (ieškovė) atliko tik baldų gamybos ir montavimo darbus, tačiau nebuvo atsakingas už jų galutinę apdailą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog būtent ieškovės veiksmai lėmė tariamus baldų defektus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo pateiktos fotonuotraukos nėra pakankamas įrodymas, leidžiantis daryti išvadą, jog baldinės plokštės buvo suskilinėjusios prieš jų dengimą betonu arba kad betono įtrūkimai atsirado būtent dėl baldinių plokščių defektų. Pagal CK 6.697 straipsnio 3 dalį, jeigu rangovo atlikti darbai buvo keičiami ar modifikuojami trečiųjų asmenų, pirminis rangovas atsako už galutinius defektus tik tuo atveju, jei įrodyta, kad jie atsirado ne dėl kitų asmenų veiksmų. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti, kad baldų trūkumai buvo susiję su ieškovės atliktais darbais, o ne su trečiojo asmens atlikta apdaila. Pažymėtina, kad atsakovas, manydamas, jog baldai buvo netinkamos kokybės, galėjo inicijuoti nepriklausomą ekspertizę, kuri objektyviai patvirtintų priežastinį ryšį tarp tariamų defektų ir ieškovės atliktų darbų, tačiau šia procesine teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ieškovės atsakomybę už tariamus defektus.

35.       Atsakovas nepagrįstai teigia, kad turėjo teisę sustabdyti mokėjimus už baldus, nes jis nesilaikė nei Sutartyje nustatytos atsiskaitymo tvarkos, nei teisinių procedūrų, kurios būtų leidusios jam teisėtai nevykdyti savo prievolių. Pagal Sutarties 2.3.1–2.3.3 punktus, mokėjimai turėjo būti vykdomi etapais, tačiau atsakovas nesumokėjo antrosios įmokos prieš montavimo darbus ir galutinės įmokos po montavimo pabaigos, todėl jis pažeidė sutartinius įsipareigojimus. Be to, CK 6.687 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, kad užsakovas negali vienašališkai sustabdyti mokėjimo ar atsisakyti priimti darbą be teisėto pagrindo, o šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų ėmęsis būtinų veiksmų trūkumams nustatyti ir pašalinti. Pagal Sutarties 4.2 punktą, jei atsakovas būtų manęs, kad baldai turi defektų, jis privalėjo per dvi darbo dienas sudaryti nekokybiškų prekių aktą kartu su rangovo atstovu, tačiau tokio akto nėra. Jis taip pat nepasinaudojo Sutarties 4.3 punkte nustatyta galimybe reikalauti, kad ieškovė pašalintų defektus arba pakeistų baldus per 20 darbo dienų. Be to, atsakovas nenutraukė Sutarties pagal CK 6.217 straipsnį, nesikreipė į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją pagal VTAĮ 20 straipsnį ir pan. Taigi šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo sustabdyti atsiskaitymo pagal Sutartį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo nesumokėtą įsiskolinimą ieškovei pagal šalių sudarytą Sutartį, nes byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog atsakovas turėjo teisę nevykdyti savo finansinių įsipareigojimų (CPK 178 straipsnis).

36.       Atsakovo argumentai dėl PVM sąskaitos faktūros nepasirašymo ir jos negavimo nėra pagrįsti ir nepaneigia jo atsiskaitymo prievolės pagal šalių sudarytą Sutartį. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalies nuostatas, PVM sąskaita faktūra – tai dokumentas kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Pagal PVMĮ 80 straipsnį, PVM sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyta prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo informacija, pirkėjo duomenys, tiekimo data, prekių ar paslaugų aprašymas, kaina ir apskaičiuotas PVM. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą PVM sąskaita faktūra savaime nesukuria ar nepanaikina sutartinės prievolės atsiskaityti už atliktus darbus. Byloje nėra ginčo, kad pagal Sutartį ieškovė pagamino ir sumontavo baldus atsakovui, todėl vien PVM sąskaitos faktūros nepasirašymas negali būti teisėtu pagrindu atsisakyti vykdyti atsiskaitymo prievolę. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas 2023 m. balandžio 12 d. pervedė bendrovei 2 810,00 Eur, šios faktinės aplinkybės patvirtina tai jog atsakovas pripažįsta, kad tarp šalių egzistuoja sutartiniai teisniai santykiai ir jis turi atsiskaityti pagal Sutartį. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų reiškęs pretenzijas ieškovei dėl PVM sąskaitos faktūros negavimo (CPK 178 straipsnis). Todėl atsakovo argumentai dėl PVM sąskaitos faktūros nepasirašymo ar negavimo laikytini teisiškai nereikšmingais ir nepagrįstais. Be to, pagal CK 6.687 straipsnio 1 dalį, užsakovas privalo sumokėti rangovui už tinkamai atliktus darbus, o vartojimo rangos sutartyje šis principas atsispindi per etapais vykdomą atsiskaitymo tvarką. Pagal CK 6.672 straipsnio 2 dalį, užsakovas (vartotojas) privalo atsiskaityti pagal sutarties sąlygas, nebent yra objektyvių priežasčių, trukdančių tai padaryti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė baldų netinkamos kokybės ir nesilaikė Sutartyje nustatytos pretenzijų dėl kokybės teikimo tvarkos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad jis turėjo teisę vienašališkai sustabdyti mokėjimą pagal šalių sudarytą Sutartį.

37.       Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus – jo fotonuotraukas ir paaiškinimus, kuriais, jo teigimu, buvo grindžiami tariami baldų kokybės trūkumai.

38.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

39.       Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančią medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ar padarė nepagrįstas išvadas. Pagal CPK 178 straipsnį, kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, o CPK 185 straipsnis numato, kad teismas įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, remdamasis visapusišku jų išnagrinėjimu. Konkrečiu atveju atsakovo pateiktos fotonuotraukos negali būti laikomos pakankamu įrodymu, patvirtinančiu baldų netinkamą kokybę, nes iš jų neįmanoma nustatyti, ar tariami trūkumai egzistavo baldų perdavimo momentu ir ar jie atsirado dėl rangovo kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė kitų įrodymų, pagrindžiančių tariamus baldų trūkumus, o jo pateiktos fotonuotraukos negali objektyviai patvirtinti jų atsiradimo priežasties ir momento, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė baldų netinkamos kokybės. Taip pat pažymėtina, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, pagal kurį šalys pačios turi pareigą aktyviai teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus ar atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kurie būtų pakankami pagrįsti jo poziciją, todėl jo argumentai dėl tariamo netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti.

40.       Atsakovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo paaiškinimų duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tačiau pagal CPK 186 straipsnio 4 dalį šalių paaiškinimai gali būti laikomi įrodymais tik tuo atveju, jei jie neprieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams. Kadangi atsakovo paaiškinimai nebuvo patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais (CPK 178 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė kaip pakankamu pagrindu konstatuoti baldų kokybės trūkumus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus.

41.       Apibendrinant pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo šalių santykius kaip vartojimo rangos teisinius santykius. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas yra fizinis asmuo, įsigijęs baldus asmeniniam naudojimui, nesusijusiam su verslu ar profesine veikla, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė vartojimo rangos sutarčių taisykles. Atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių tariamus baldų kokybės trūkumus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog baldai buvo perduoti netinkamos kokybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai taikė atsiskaitymo pagal Sutartį reglamentavimą ir konstatavo, kad pagal Sutarties 2.3.1–2.3.3 punktus atsakovas buvo įpareigotas mokėti už baldus etapais, tačiau jis nesilaikė šių įsipareigojimų ir neteisėtai sustabdė mokėjimą.

Dėl procesinės bylos baigties

42.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialiosios teisės normas. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, o skundžiamas sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes. Todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

45.       Ieškovė 2025 m. sausio 15 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus: 2024 m. lapkričio 18 d. PVM sąskaitą faktūra VŽP Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. spalio 18 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini).

46.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, šiuo atveju 2024 m. III ketvirtis ketvirtis – bruto 2237,90 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju sudaro Eur (1,3 × 2 909,27 Eur). Šiuo atveju prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, įvertinus išdėstytus argumentus, procesinio dokumento apimtį, yra pagrįstas, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Atsižvelgiant į aptarta, iš atsakovo ieškovei priteistina 484,00 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

n u t a r i a :

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Conlex“, įmonės kodas 302538171, iš atsakovo K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 484,00 Eur (keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi eurai) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                    Vilija Valantienė