Civilinė byla Nr. 3K-3-184/2011

                              (Teisminio proceso Nr. nesuteiktas)

                              Procesinio sprendimo kategorijos:                                          28.3.1; 42.11.2; 114.11; 114.4 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gegužės 4 d.

Vilnius

 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

sekretoriaujant Indrei Savkinienei,

dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Jūratei Tamulevičiūtei, atsakovo atstovams advokatams Ramūnui Kontrauskui ir Andriui Smaliukui,

 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tele 2“ dėl sutartinio papildomo komisinio atlyginimo priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele 2“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Mobili linija“ dėl permokėto atlyginimo priteisimo.      

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Bylos šalių ginčas kilo dėl to, ar pagal šalių sudarytos sutarties vykdymo padarinius priklauso ieškovui sutartyje nustatytas papildomas atlyginimas; jeigu priklauso, tai kokio dydžio.

Kasaciniame teisme keliami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, sprendžiant nurodytą šalių ginčą, klausimai.        

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 2 042 226 Lt papildomo sutartinio atlyginimo ir 6 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 2002 m. vasario 1 d. sudarė su atsakovu mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo už kiekvieną sutartį, sudarytą su ieškovo surastu mokiu klientu, mokėti ieškovui kas mėnesį 15 Lt (be PVM) papildomus komisinius, o už kiekvieną sutartį, sudarytą su nemokiu klientu, mažinti komisinį atlyginimą 75 Lt (be PVM). Sutarties 10.7 ir 10.8 punktais atsakovas įsipareigojo siųsti ieškovui kas mėnesį ataskaitas apie nemokius klientus ir papildomus komisinius. Pagal sutarties 10.2 punktą šalių atsiskaitymai turėjo būti vykdomi pasirašant aktą, kuriame nurodoma ieškovui priklausanti papildomų komisinių suma be apskaičiuotos baudos už nemokius klientus. Atsakovas, remdamasis tuo, kad diegia įmonėje naują mobiliojo ryšio klientų apskaitos (bilingo) sistemą, nepateikinėjo ieškovui nemokių klientų sąrašų, todėl šalys nederino ir nepasirašinėjo Sutarties 10.2 punkte nurodytų aktų. Ieškovo skaičiavimu, nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gruodžio 31 d. jis surado atsakovui 115 380 klientų, tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie apskaičiuotą papildomą atlyginimą, taip pat duomenų apie nemokius klientus ir, pažeisdamas sutartinę pareigą, nesumokėjo už nurodytą laikotarpį 2 042 226 Lt papildomo atlyginimo.

Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 830 265 Lt permokėtą komisinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės mėn., 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas nurodė, kad ataskaitos pagal šalių Sutarties 10.7, 10.8 punktus ieškovui nebuvo siunčiamos dėl to, jog iki 2004 m. balandžio 8 d. naudota verslo valdymo programa nebuvo adaptuota duomenims apdoroti ir sąskaitoms pateikti; įdiegus tinkamą programinę įrangą, ieškovui buvo pateikta ataskaita dėl jam priklausančio atlyginimo ir jo sumažinimo už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio iki 2004 m. gegužės mėn. Atsakovo nuomone, ieškovo elgesys patvirtina, kad jis žinojo arba galėjo numanyti, jog atsakovas turi papildomų komisinių apskaičiavimo problemų, tačiau, kiekvieno mėnesio pradžioje negavęs ataskaitų, nesiėmė jokių veiksmų, kad šios ataskaitos būtų gautos, elgėsi neprotingai, nerūpestingai, taip sąmoningai siekdamas išvengti jam mokamo komisinio atlyginimo mažinimo dėl nemokių klientų skaičiaus. Atsakovo teigimu, už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio iki 2004 m. gegužės mėn. jis permokėjo ieškovui 830 265 Lt.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu atmetė ir ieškinį, ir priešieškinį. Šalių sudarytą Sutartį ir jos pagrindu susiklosčiusius santykius teismas kvalifikavo kaip komercinio atstovavimo teisinius santykius, kuriems taikytinos CK antrosios knygos XII skyriaus normos. Teismas nurodė, kad bylos šalių ginčas dėl atsiskaitymų kilo dėl to, jog atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą siųsti ieškovui ataskaitas apie nemokius klientus ir papildomus komisinius: atsakovas tik 2004 m. balandžio 2 d. pateikė ieškovui 2002 m. balandžio–2003 m. liepos mėn. ataskaitą, pagal kurią ieškovui apskaičiuota 198 555 Lt papildomų komisinių, bet ir dėl šios sumos šalys nesusitarė. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo 2 042 226 Lt papildomų komisinių, privalo įrodyti savo reikalavimą leistinais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Pagal CK 2.160 straipsnio 6 dalį, kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas (šiuo atveju – ieškovas) turi teisę reikalauti, kad būtų atliktas auditas atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti, o atstovaujamajam (atsakovui) atsisakius leisti atlikti auditą ar nesusitarus dėl auditoriaus, prekybos agentas (ieškovas) turi teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito paskyrimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepasinaudojo  šia įstatymo suteikta galimybe, nors teismas siūlė jam taip teikti įrodymus. Teismas taip pat nurodė, kad, paskyrus finansinę buhalterinę ekspertizę, bylos šalys, pažeisdamos CPK 7, 8 straipsniuose įtvirtintus proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principus, trukdė ją atlikti, skųsdamos teismo nutartis, kol ieškovas pareiškė, jog atsisako prašymo skirti ekspertizę. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų (CPK 178 straipsnis), todėl ieškinį atmetė. Dėl atsakovo priešieškinio teismas nurodė, kad dėl atsakovo įmonėje netinkamai vestos ir nepatikimos apskaitos nėra pagrindo remtis atsakovo pateiktais skaičiavimais, jokių papildomų įrodymų nepateikta. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė priešieškinio reikalavimų (CPK 178 straipsnis), todėl priešieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 8 d. nutartimi atmetė ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,Tele2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010, suformuluota įrodinėjimo pareigos paskirstymo panašaus pobūdžio bylose taisyklė, pagal kurią, ieškovui prašant priteisti nesumokėtus pagrindinį ir papildomą atlyginimą, o atsakovui teigiant, jog tokios prievolės pagal sutarties sąlygas jam neatsirado dėl nemokių klientų buvimo, atsakovui tenka pareiga įrodyti tokių klientų buvimo faktą ir skaičių. Atsakovas turi pagrįsti savo atsikirtimus, kad nemokių klientų buvo, ir pateikti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių pagrindu ieškovas galėtų įgyvendinti savo įrodinėjimo pareigą, t. y. paneigti atsakovo atsikirtimus. Taigi ne tik atsakovas turi įrodyti nemokių klientų buvimo faktą ir skaičių, bet ir ieškovui kyla pareiga nuginčyti atsakovo pateiktus duomenis ir taip pagrįsti, kad jam priklauso papildomas atlyginimas, t. y. ieškovas neatleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos, perkeliant ją tik atsakovui. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo teiginiai, kad atsakovo reikalavimai auditoriams buvo itin aukšti, o auditorių įkainiai – neproporcingai dideli, nepateisina ieškovo elgesio, nepasinaudojant CK 2.160 straipsni 6 dalyje nustatyta teise reikalauti audito atsiskaitymų tikslumui nustatyti ir nereiškiant reikalavimo paskirti priverstinį auditą; be to, skiriant tokį auditą, reikalavimus auditoriui ir auditoriaus kandidatūrą nustatytų teismas, todėl galbūt per aukšti atsakovo reikalavimai auditoriui ir galbūt aukšti įkainiai, neišsprendus priverstinio audito paskyrimo klausimo, negali būti tinkamas ir pakankamas motyvas tokio audito atsisakyti. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, pirmosios instancijos teismui 2007 m. liepos 3 d. nutartimi paskyrus finansinę buhalterinę ekspertizę ir įpareigojus šalis lygiomis dalimis sumokėti užstatą ekspertizės išlaidoms padengti, tiek ieškovas, tiek atsakovas nesutiko su teismo nustatyto užstato dydžiu, apskundė šią nutarties dalį, vėliau ieškovas apskritai atsisakė prašymo skirti ekspertizę, motyvuodamas nepriimtina ekspertizės kaina, taip pat tuo, kad atsakovas nepateikė reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie ieškovo argumentai dėl ekspertizės atsisakymo nepakankami ir nepagrįsti: nė viena iš šalių nepasiūlė ekspertų ar ekspertinės įstaigos kandidatūrų, pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės parinkti ekspertų ar ekspertizės įstaigos, kuri atliktų ekspertizę už mažesnę kainą; atsižvelgiant į itin didelį ekspertizei teiktinų dokumentų kiekį, jų pateikimas tiesiogiai teismui nebuvo tikslingas ir ekonomiškas, tuo tarpu paskirtiems ekspertams šie dokumentai galėjo būti pateikti tiesiogiai, atliekant ekspertizę; byloje nenustatyta, kad atsakovas neturi visų dokumentų, būtinų kilusiems šalių atsiskaitymo klausimams išspręsti. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, apeliacinės instancijos teismui patenkinus ieškovo prašymą pateikti jo nurodytus pirminius apskaitos dokumentus už 2004 m. pirmąjį pusmetį ir pateikus itin didelės apimties apskaitos dokumentus, kuriems sisteminti, vertinti, juose esantiems faktiniams duomenims, reikšmingiems šios bylos aplinkybėms, nustatyti būtinos tiek specialios buhalterinės apskaitos ir finansų žinios, tiek didelės darbo ir laiko sąnaudos, nei ieškovas, nei atsakovas nepateikė teismui prašymų paskirti auditą ar ekspertizę pateiktiems dokumentams įvertinti ir byloje kylantiems šalių atsiskaitymo klausimams bent jau už nurodytą laikotarpį išaiškinti; kai nėra šalių prašymo skirti ekspertizę ir šalių sutikimo mokėti užstatą (avansinę įmoką), teismas negali skirti tokios ekspertizės (CPK 101 straipsnio 3 dalis), nes, nesant viešojo intereso, valstybė negali prisiimti neproporcingų išlaidų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Sutarties sąlygas ataskaitos dėl nemokių klientų ir papildomų komisinių turėjo būti siunčiamos ieškovui kiekvieno mėnesio pradžioje; byloje nustatyta, kad nuo sutarties sudarymo iki 2004 m. balandžio mėn. tokių ataskaitų ieškovui nebuvo siunčiama ar pateikiama kitaip, papildomo komisinio atlyginimo nebuvo mokama. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, siekdamas įgyvendinti savo teisę gauti papildomą komisinį atlyginimą, privalėjo reikalauti pateikti tokias ataskaitas; šalys turėjo suvokti ir numatyti, kad dėl ataskaitų nepateikimo bus sunku nustatyti tarpusavio atsiskaitymus, nes dėl didelio sudaromų sutarčių kiekio nebus galima tinkamai ir laiku nustatyti bei kontroliuoti mokių ir nemokių klientų skaičiaus; nepaisant Sutarties sąlygų pažeidimo, šalys tęsė sutartinius santykius ir nesiekė pakeisti Sutarties sąlygų, jei šių nebuvo galima įgyvendinti dėl objektyvių priežasčių. Teisėjų kolegija sprendė, kad, kilus ginčui dėl ataskaitų ir jose pateiktų duomenų teisingumo ir tikslumo, atsakovo pateiktos ataskaitos nėra pakankami įrodymai šioms aplinkybėms nustatyti, tokios aplinkybės gali būti nustatytos pagal pirminius finansinius dokumentus; atsakovo teiginio, kad, 2004 m. balandžio 8 d. įdiegus tinkamą programinę įrangą, jo tvarkoma apskaita buvo ir yra patikima, pagrįstumo patikrinimas taip pat reikalauja specialių žinių, tačiau atsakovas nesiėmė priemonių šiam teiginiui įrodyti (CPK 7, 8 straipsniai, 90 straipsnio 1 dalis, 101, 178, 212 straipsniai). Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, teigdamas apie nemokių klientų buvimo faktą ir pareiškęs priešieškinį dėl dalies ieškovui išmokėto komisinio grąžinimo (atlyginimo sumažinimo), laikydamasis proceso ekonomiškumo ir kooperacijos principų, turėjo siekti, jog jo turimi dokumentai būtų ištirti ir įvertinti, pasitelkiant audito paslaugas atliekančias įmones ar skiriant ekspertus; nesilaikiusiam nurodytų principų atsakovui tenka procesiniai tokio elgesio padariniai – priešieškinio reikalavimo pagrindu nurodytos aplinkybės liko neįrodytos (CPK 178 straipsnis). Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos šalys, pareiškusios viena kitai reikalavimus dėl atsiskaitymo pagal jų sudarytą Sutartį, neįvykdė CPK 178 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo pareigos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė abiejų šalių reikalavimus.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 8 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. nutartį, priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė CPK 2, 5 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės į teisminę gynybą instituto aiškinimo ir taikymo praktikos. Nusprendę, kad, neatlikus audito, nėra galimybės išspręsti šalių ginčo ir kasatorius neturi teisės į papildomą komisinį atlygį, teismai pažeidė teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą. Teismai atmetė ieškinio reikalavimus dėl formalių, procedūrinių dalykų, t. y. iš esmės dėl to, kad kasatorius nepasinaudojo teise reikalauti priverstinio audito.

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 2.160 straipsnio 6 dalį: suabsoliutino šioje teisės normoje nustatytą komercinio atstovo teisę reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti, aiškino ją kaip imperatyvią bei vienintelę įrodinėjimo priemonę pažeistoms teisėms ginti. Teismo apskirta ekspertizė nebuvo atlikta, nes šalys skundė teismo nutartį, nesutikdamos su nustatyto užstato dydžiu. Kai apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad užstato suma nepagrįsta, sprendžiant ekspertizės skyrimo klausimą iš naujo, kasatorius atsisakė prašymo skirti ekspertizę ne tik dėl nepriimtinos ekspertizės kainos (viršijančios ieškinio kainą), bet ir dėl to, jog atsakovas nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, o ekspertai neturi užsiimti tokių atsakovo dokumentų atkūrimu. Kasatorius ne kartą atkreipė teismo dėmesį į tai, kad yra pagrindas abejoti, ar atsakovas apskritai turi pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie būtini auditui ar ekspertizei atlikti. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad faktas, jog atsakovas nepateikė ekspertizei atlikti būtinų dokumentų, nepakankamas ekspertizei neskirti, yra nelogiška. Auditui ar ekspertizei atlikti pirmiausia turi būti nustatyta, ar yra sąlygos tokiems veiksmams atlikti.

3. Teismai pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt.    (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; kt.). Nepaisant to, kad atsakovas parengiamuosiuose procesiniuose dokumentuose pripažino ieškovo teisę į beveik 200 000 Lt papildomo atlyginimo, teismai nusprendė, jog kasatorius neįrodė ieškinio reikalavimų. Apeliacinis teismas, analizuodamas šalių elgesį po sutarties sudarymo, priėjo prie nepagrįstos išvados, kad kasatorius, nepaprašęs teismo skirti priverstinį atsakovo įmonės auditą, atsisakė teisės į papildomą atlygį. Tokia teismo išvada nepagrįsta. Nė viena iš šalių neginčijo Sutarties sąlygų dėl papildomo atlyginimo (premijų). Teismas nevertino abiejų šalių paaiškinimų, kad atsakovas 2002 m. nusprendė pakeisti verslo apskaitos kompiuterines programas ir dėl naujų sistemų įdiegimo atidėjo nemokių klientų bei papildomų komisinių sumokėjimo klausimų išsprendimą iki naujos sistemos įdiegimo pabaigos. Byloje liko neįvertinti liudytojų parodymai dėl šalių elgesio sutarties vykdymo metu. Byloje yra įrodymų, kad kasatorius, negaudamas atsakovo ataskaitų dėl nemokių klientų ir papildomo atlyginimo, rašė atsakovui raštus, tačiau sutartinių įsipareigojimų nevykdymą teisino keičiama verslo valdymo sistema. Byloje nustatyta, kad Sutarties nuostatos dėl atsiskaitymo tvarkos nebuvo keičiamos, nes atsakovas žadėjo pateikti kasatoriui duomenis dėl papildomo atlyginimo. Teismai visiškai nevertino tokios atsakovo pozicijos. Sutartinių sąlygų vykdymo laikinas pasikeitimas ar atidėjimas negali būti kvalifikuojamas kasatoriaus teisės pagal sutartį atsisakymas. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad Sutarties tekstą pasiūlė atsakovas, todėl visi neaiškumai turi būti aiškinami sutartį pasiūliusios šalies nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

4. Teismai pažeidė įrodymų leistinumo taisykles (CPK 177 straipsnis). Šios bylos įrodinėjimo specifiką lemia tai, kad dviejų juridinių asmenų ginčas kilo iš sutartinių atsiskaitymo teisinių santykių, todėl leistinos įrodinėjimo priemonės yra Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimus atitinkantys dokumentai. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje J. Č. v. V. R., A. S., bylos Nr. 3K-3-827/2000; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-544/2003). Taigi atsakovas savo atsikirtimus į ieškinį ir priešieškinio reikalavimus turėjo įrodinėti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais (klientams išrašytomis sąskaitomis ir jų apmokėjimu), kurie patvirtintų, kad kasatoriaus surastas klientas buvo piktybiškai nemokus. Atsakovas nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, o jo pateiktos ataskaitos yra netinkami įrodymai, nes jose daug klaidų ir neatitikčių. Tuo tarpu kasatorius ieškinio reikalavimų pagrįstumą įrodinėjo tinkamais įrodymais – tarpusavio atsiskaitymų už sudarytas apmokėjimo sutartis ir parduotas atsakovo prekes suderinimo aktais, tačiau teismai šių bylai reikšmingų įrodymų apskritai nevertino.

5. Teismai pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklę. Ieškovas turi pareigą įrodyti tik tuos faktus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju kasatorius savo ieškinio reikalavimus grindė atsakovo naudai sudarytų sutarčių skaičiumi ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus – nenuginčytus šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus. Būtent pagal tokius aktus šalys nustatydavo kasatoriui priklausančio pagrindinio atlyginimo dydį, todėl pagal šiuose aktuose užfiksuotą sutarčių skaičių yra pakankamas pagrindas nustatyti ir papildomo atlyginimo dydį. Atsakovas turi pareigą įrodyti ieškovo teisę paneigiančius faktus, šiuo atveju – piktybiškai nemokių klientų faktą ir skaičių. Apeliacinės instancijos teismas patenkino kasatoriaus prašymą išreikalauti iš atsakovo pirminius buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentus; atsakovas pateikė tik dalį nurodytų dokumentų, kuriuos ginčo šalys vertino skirtingai. Kasatorius pateikė apeliacinės instancijos teismui atsakovo pateiktų dokumentų analizę ir įrodymų, kad šie dokumentai negali būti vertinami kaip tinkami dėl juose esančių klaidų, kurias pripažino ir atsakovas. Teismas konstatavo, kad itin didelės apimties dokumentams įvertinti reikia specialių buhalterinių ir finansų srities žinių, ir, remdamasis tuo, jog nė viena iš šalių neprašė skirti audito ar ekspertizės, konstatavo, kad šalys neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Dėl to, kad apeliacinėje instancijoje išreikalautais dokumentais atsakovas grindė atsikirtimus į ieškinio reikalavimus, tai jam perėjo įrodinėjimo našta, t. y. būtent atsakovas turėjo įrodyti, kad jo pateikti įrodymai yra leistini ir pakankami atsikirtimams į ieškinį ir priešieškinio reikalavimams pagrįsti. Vien tai, kad atsakovas neteikė nemokių klientų ataskaitų, nepaneigia kasatoriaus teisės gauti papildomą atlyginimą, kuris nustatytas ir šalių sutarties, ir įstatymo (CK 2.158 straipsnio 3 dalis). Be to, atsakovas nepranešė kasatoriui, kad šis prarado teisę į papildomą atlyginimą arba negali jo tikėtis (CK 2.157 straipsnio 5 punktas). Kai byloje nustatyta, kad atsakovo pateikti dokumentai yra neteisingi, tai pripažino ir atsakovas, kasatorius neturėjo kelti ekspertizės klausimo, o teismai turėjo pagrindą konstatuoti, jog ne kasatorius, bet atsakovas neįrodė savo atsikirtimų į ieškinį ir priešieškinio reikalavimų pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, nenurodęs jokios proceso teisės normos, atsisakė analizuoti ginčo šalių pateiktus įrodymus dėl itin didelės jų apimties, be to, suabsoliutino audito ataskaitos, kaip įrodinėjimo priemonės, reikšmę. Teismas turi pareigą tinkamai ištirti ir įvertinti visas esminę reikšmę bylai turinčias aplinkybes, nesuabsoliutindamas iš anksto nė vieno įrodymo reikšmės. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, priėjęs prie teisiškai nepagrįstos išvados, kad audito nagrinėjamoje byloje atlikimas turėjo būti pagrindinis ir vienintelis įrodymas ieškinio reikalavimams įrodyti, nevertino kitų byloje esančių įrodymų, susijusių su mokėjimų ir papildomo komisinio atlyginimo nustatymu.

 

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

            1. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 2, 5 straipsnio nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti. Tai, kad ieškinys atmestas, nereiškia CPK 2 ir (ar) 5 straipsnių pažeidimo, nes šios normos neužtikrina asmeniui teisės į jam palankų ginčo sprendimą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pareiškęs reikalavimą asmuo turi įrodyti reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes, kitaip jo reikalavimas atmestinas kaip neįrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. K. P., P. P., R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009).

            2. Teismai, atmesdami ieškinio reikalavimus, tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Šalių ginčas nesusijęs su viešuoju interesu, tai – privačių juridinių asmenų ginčas dėl jų laisva valia sudarytos sutarties vykdymo ir nėra  pagrindo laikyti silpnesne nė vienos iš šalių. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Teismas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva, t. y. visas bylos aplinkybes turi nurodyti ir įrodyti ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tik įvertina įrodymus ir konstatuoja tam tikras bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismai visiškai pagrįstai konstatavo, kad kasatoriui buvo ne kartą siūlyta pateikti papildomų įrodymų, taip pat kad jis nepasinaudojo įstatymo nustatyta galimybe kreiptis į teismą dėl audito paskyrimo ar ekspertizės atlikimo. Įrodinėjimo dalyką apibrėžė Sutarties 10.2 punktas, kuriame nustatyta, kad papildomi komisiniai kasatoriui priklauso už kiekvieną mėnesinio apmokėjimo paslaugų sutartį, sudarytą su mokiu klientu toje prekybos vietoje, kurioje piktybiškai nemokių klientų (klientų, nesumokančių už paslaugas nuo pirmos sąskaitos)  skaičius procentais lygus arba mažesnis nei 4 proc. Kasatorius privalėjo įrodyti: 1) kiek konkrečiai jis sudarė atsakovo naudai naujų mėnesinio apmokėjimo paslaugų sutarčių laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gruodžio 31 d.; 2) kad šios sutartys sudarytos su mokiais klientais: 3) visos tokios sutartys sudarytos tose prekybos vietose, kuriose nemokių klientų, nemokančių už paslaugas nuo pat pirmos sąskaitos pateikimo, skaičius buvo lygus arba mažesnis nei 4 proc. Kasatorius net neįrodinėjo šių reikšmingų aplinkybių.

3. Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo CK 2.160 straipsnio aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti. Teismų nekonstatuota, kad CK 2.160 straipsnyje nurodyta audito išvada yra vienintelis galimas įrodymas, įrodinėjant ieškinio pagrįstumą. Bylą nagrinėję teismai ne tik analizavo ir vertino visus šalių pateiktus įrodymus, bet kasatoriaus prašymu patys rinko tam tikrus įrodymus.

4. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo yra abstraktūs, grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, todėl neatitinka kasacijos pagrindams keliamų reikalavimų ir nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko. Be to, konkrečios sutarties turinio aiškinimas yra fakto klausimas, todėl nespręstinas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, aiškinant ginčo Sutarties 10.1, 10.2 punktus, akivaizdu, kad šalys tarėsi dėl naujų klientų suradimo ir siekė pasidalyti verslo riziką dėl nemokių ir piktybiškai nemokių naujų klientų. Kasatorius prisiėmė dalį atsakovo verslo rizikos tais atvejais, kai jo surasti nauji klientai bus nemokūs ir atsakovas, teikdamas jiems paslaugas, patirs nuostolių. Kasatoriui siųstina nemokių klientų ataskaita buvo tik vienas iš dokumentų, pagrindžiančių šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumą, tačiau jokiu būdu nebuvo dokumentas, kurio nepateikimas reikštų, jog dėl to kasatoriui savaime priklauso papildomas atlyginimas. Byloje nustatyta, kad po ginčo Sutarties sudarymo kasatorius pasirašinėjo ir teikė atsakovui sąskaitas–faktūras, kuriose nurodė visiškai kitas savo teiktų paslaugų apmokėjimo sąlygas (inter alia komisinį atlyginimą). Tai patvirtina, kad ginčo šalys savo veiksmais pakeitė Sutarties sąlygas dėl kasatoriaus suteiktų paslaugų apmokėjimo sąlygų.

5. Teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, nepažeidė CPK 185 straipsnio. Teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir niekas neturi teisės nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, įrodymų visetą. Atsakovas pateikė teismui visus reikalautus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl kasatoriaus teiginiai dėl tokių dokumentų nepateikimo yra nepagrįsti. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas ne tik trukdė atlikti teismo paskirtą ekspertizę, bet ir atsiėmė savo prašymą dėl tokios ekspertizės. Dėl to teismai pagrįstai priėmė sprendimą, remdamiesi byloje esančiais įrodymais.

6. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos taisyklės. Kasacinio teismo ne kartą akcentuota, kad įrodinėja tas, kas tvirtina (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009; 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Refosa“ v. UAB ,,Veho“, bylos Nr. 3K-3-133/2010; kt.). Kasatorius, teigdamas, kad jam priklauso 2 042 226 Lt papildomo atlyginimo, turėjo įrodyti, kad yra šalių Sutarties 10.2 punkte įtvirtintos sąlygos reikalauti tokio atlyginimo. Bylą nagrinėję teismai vienodai konstatavo, kad kasatorius neįrodė savo reikalavimo pagrindo. Kasatorius, atsisakęs teisės gauti jo reikalavimui pagrįsti reikalingus duomenis (neprašęs audito ir atsisakęs teismo ekspertizės), negali remtis tuo, kad jis neturi įrodymų, kuriais privalo įrodinėti savo reikalavimo pagrindu nurodytas aplinkybes.                                                          

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacine tvarka apskųsta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo bei nutarties dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti papildomą atlyginimą. Dėl nurodytų teismų procesinių sprendimų dalies, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas priteisti permokėtą atlyginimą, kasacinio skundo nepaduota. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatomis, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstą teismų sprendimo dalį teisės taikymo aspektu pagal ieškovo kasaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime į šį kasacinį skundą nustatytas ribas, nes nenustatyta pagrindo šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl komercinio atstovo teisės į papildomą atlyginimą

 

Bylos šalių ginčas kilo dėl papildomo atlyginimo ieškovui (kasatoriui) mokėjimo pagal 2002 m. vasario 1 d. mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo sutartį, šalių pavadintą komiso sutartimi. Šios Sutarties pagrindu susiklosčiusius ginčo šalių santykius teismai tinkamai kvalifikavo kaip komercinio atstovavimo teisinius santykius, kuriems taikytinos CK antrosios knygos XII skyriaus normos (CK 2.152–2.168 straipsniai).

CK 2.158 straipsnio, reglamentuojančio komercinio atstovo – prekybos agento – atlyginimą, 1 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas atstovaujamajam mokėti prekybos agentui sutartyje nustatytą atlyginimą už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutartyje gali būti numatyta, kad prekybos agento atlyginimas priklauso nuo atstovaujamojo pavedimo įvykdymo kokybės arba kad prekybos agentas gauna atlyginimą tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sudarytą sutartį. CK 2.158 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu prekybos agentas garantuoja atstovaujamajam, jog tam tikro sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį, tai prekybos agentas turi teisę gauti papildomą atlyginimą (del credere). Pagal šią teisės normą, prekybos agentas, prisiėmęs atsakomybę už trečiosios šalies prievolės įvykdymą, kaip kompensaciją už papildomą riziką, turi teisę gauti papildomą atlyginimą. Pažymėtina, kad CK 2.158 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, jog susitarimas panaikinti prekybos agento teisę į papildomą atlyginimą negalioja.

Nagrinėjamu atveju ginčo šalys Sutarties 10.1 punkte susitarė dėl ieškovui (kasatoriui) mokėtino pagrindinio atlyginimo – 70 Lt (be PVM) už kiekvienos UAB „Tele2“ ir kliento mėnesinio apmokėjimo sutarties sudarymą, taip pat nustatė, kad už sutartis, sudarytas su nemokiais klientais, šis atlyginimas bus mažinamas 75 Lt (be PVM). Be to, šalys susitarė dėl papildomo  atlyginimo mokėjimo ieškovui (kasatoriui) galimybės, nustatė tokio atlyginimo mokėjimo sąlygas ir tvarką: pagal Sutarties 10.2 punktą, jeigu vienos pardavimo vietos piktybiškai nemokių klientų (t. y. klientų, nemokančių už paslaugas nuo pirmos sąskaitos pateikimo) procentas yra lygus arba mažesnis nei 4 proc., komerciniam atstovui už visas sutartis, sudarytas su mokiais klientais toje prekybos vietoje, turėjo būti mokamas 15 Lt (be PVM) papildomas atlyginimas; atsiskaitymas turėjo būti vykdomas pasirašius aktą, kuriame įvertinama ieškovui (kasatoriui) priklausanti papildomo atlyginimo suma ir jam apskaičiuotos baudos už nemokius klientus; ne vėliau kaip per tris darbo dienas šalys turėjo išrašyti sąskaitą dėl susidariusio skirtumo. Sutarties 10.6, 10.7 punktuose atsakovas įsipareigojo kiekvieno mėnesio pradžioje siųsti ieškovui (kasatoriui) ataskaitas apie nemokius klientus ir papildomą atlyginimą.               

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad ieškovui (kasatoriui) apskritai nepriklauso papildomas atlyginimas, nes ginčo šalys po Sutarties sudarymo savo veiksmais pakeitė Sutarties sąlygas dėl paslaugų apmokėjimo, sutardamos dėl didesnio pagrindinio atlyginimo ir atsisakydamos papildomo atlyginimo mokėjimo.

Pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostatas rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Tokios sutarties sąlygos šalys gali nesilaikyti tais atvejais, kai iš jų konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad abi šalys yra atsisakiusios tokios sąlygos (CK 6.183 straipsnio 2 dalis).

Ginčo šalių Sutarties 12.4 punkte nustatyta, kad visi Sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai galioja, jeigu sudaryti raštu ir abiejų šalių pasirašyti. Nagrinėjamu atveju nėra rašytinio šalių susitarimo dėl Sutarties sąlygų, nustatančių pagrindinį ir papildomą ieškovo (kasatoriaus) atlyginimą, jo mokėjimo sąlygas ir tvarką, pakeitimo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nenustatyta, kad nurodytos Sutarties sąlygos buvo pakeistos šalių konkliudentiniais veiksmais ir kad abi šalys su tokiu pakeitimu sutiko, taip atsisakydamos ir sąlygos, reikalaujančios visus Sutarties pakeitimus įforminti raštu (CK 6.183 straipsnis). Ieškovas (kasatorius) neigia, kad buvo atsakovo nurodomas susitarimas, savo elgesį dėl delsimo reikalauti iš atsakovo papildomo atlyginimo grįsdamas tuo, jog atsakovas žadėjo su juo atsiskaityti, įdiegęs naują verslo apskaitos sistemą. Sutarties galiojimo metu ieškovo (kasatoriaus) pareikštos pretenzijos dėl sutartinių įsipareigojimų, susijusių su papildomo atlyginimo mokėjimu, nevykdymo, atsakovo pavėluotai pateiktos ataskaitos dėl apskaičiuoto papildomo atlyginimo, atsakymas į nurodytas pretenzijas, įvardijant papildomo atlyginimo sumą (T. 1, b. l. 16–19; T. 2, b. l. 7–40), leidžia daryti priešingą išvadą. Be to, minėta, kad įstatymo nustatyta, jog susitarimas panaikinti prekybos agento teisę į papildomą atlyginimą negalioja (CK 2.158 straipsnio 3 dalis).

CK 2.160 straipsnio, reglamentuojančio prekybos agento atlyginimo mokėjimo tvarką, 5 dalyje nustatyta, kad atstovaujamasis privalo kas mėnesį, o susitarus raštu – ne rečiau kaip kas trys mėnesiai pateikti prekybos agentui buhalterinės apskaitos dokumentus, pagal kurių duomenis apskaičiuojamas ir mokamas atlyginimas, taip pat pranešti visas aplinkybes, dėl kurių atsisakyta mokėti atlyginimą arba dėl kurių atlyginimas sumažintas.

            Pagal šio straipsnio 6 dalį, kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas turi teisę reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti; jeigu atstovaujamasis atsisako leisti atlikti auditą ar nesusitariama dėl auditoriaus, prekybos agentas turi teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito paskyrimo.

            Nagrinėjamos bylos proceso metu, šalims nesutariant dėl ieškovui (kasatoriui) mokėtino papildomo atlyginimo, jis svarstė galimybę reikalauti atlikti atsakovo įmonėje auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti, tačiau neįgyvendino CK 2.160 straipsnio 6 dalyje nurodytos teisės, teigdamas, kad dėl atsakovo iškeltų aukštų reikalavimų auditoriams, didelių auditorių įkainių nepavyko surasti įmonės, kuri sutiktų atlikti tokį auditą.

            Bylą nagrinėję teismai tokius ieškovo (kasatoriaus) argumentus pripažino nepateisinančiais jo elgesio, nepasinaudojant įstatymo suteikta teise reikalauti audito, ir nepasinaudojimą šia teise nurodė kaip esminį argumentą, visiškai atmesdami ieškinio reikalavimus kaip neįrodytus.

            Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai suabsoliutino CK 2.160 straipsnio 6 dalyje nustatytos prekybos agento teisės reikalauti audito reikšmę, sprendžiant šalių ginčą dėl ieškovui (kasatoriui) priklausančio papildomo atlyginimo. Komercinį atstovavimą reglamentuojančių teisės normų nenustatyta, kad, kilus ginčui dėl prekybos agento atlyginimo, tokiam ginčui išspręsti būtina atlikti auditą. CK 2.160 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta prekybos agento teisė, bet ne pareiga, reikalauti tokio audito. Komercinis atstovas savo reikalavimą dėl jam priklausančio atlyginimo gali įrodinėti visais leistinais įrodymais ir įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis).

 

Dėl įrodinėjimo pareigos

 

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta  įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ginčo šalims spręstina pagal jų sudarytos Sutarties nuostatas dėl papildomo atlyginimo mokėjimo. Pirmiau aptartos Sutarties 10.2, 10.6, 10.7 punktų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad atsakovas buvo įsipareigojęs tvarkyti nemokių klientų apskaitą, apskaičiuoti papildomą atlyginimą ir pateikti ieškovui (kasatoriui) kas mėnesį tokių duomenų ataskaitas; pagal atsakovo pateiktus duomenis šalys, įvertinusios ieškovui (kasatoriui) apskaičiuotas papildomo atlyginimo bei atlyginimo sumažinimo dėl nemokių klientų sumas, turėjo kiekvieną mėnesį pasirašyti Sutarties 10.2 punkte nurodytus atsiskaitymų aktus. Byloje nustatyta, kad atsakovas, remdamasis tuo, kad diegia įmonėje naują verslo apskaitos sistemą, nuo 2002 m. balandžio mėn. nepateikinėjo ieškovui (kasatoriui) nemokių klientų ir apskaičiuoto papildomo atlyginimo ataskaitų, šalys nederino ir nepasirašinėjo Sutarties 10.2 punkte nurodytų atsiskaitymo aktų.

Atsižvelgiant į aptartas Sutarties nuostatas, kilus šalių ginčui dėl sutartyje nustatyto papildomo atlyginimo mokėjimo, ieškovas (kasatorius) turėjo įrodyti ginčo laikotarpiu atsakovo naudai sudarytų sutarčių skaičių, o atsakovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimą, – nemokių klientų, dėl kurių buvimo ieškovui buvo mažinamas atlyginimas, piktybiškai nemokių klientų, pagal kurių skaičių (procentais) tam tikroje prekybos vietoje buvo skaičiuojamas (arba ne) papildomas atlyginimas, buvimo faktą ir tikslų skaičių.

Nagrinėjamu atveju ginčo šalys nesutarė nei dėl ieškovo (kasatoriaus) nurodyto klientų skaičiaus, nei dėl atsakovo pateiktų duomenų apie papildomą atlyginimą ir atlyginimo sumažinimą dėl nemokių klientų skaičiaus teisingumo, tačiau nė viena iš šalių negalėjo pateikti teismui patikimų ir pakankamų įrodymų atsiskaitymo tikslumui nustatyti.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad tokia teisinė situacija susiklostė dėl to, kad atsakovas nevykdė sutartinės pareigos teikti ieškovui (kasatoriui) kas mėnesį apskaičiuoto papildomo atlyginimo ir atlyginimo mažinimo dėl nemokių klientų ataskaitas,   o ieškovas (kasatorius) ilgą laiką tokių ataskaitų nereikalavo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Sutarties šalys turėjo suvokti ir numatyti, jog dėl ataskaitų nepateikimo bus sunku nustatyti tarpusavio atsiskaitymus, nes dėl didelio sudaromų sutarčių kiekio nebus galima tinkamai ir laiku nustatyti bei kontroliuoti nemokių klientų skaičiaus.

Kasacinio teismo nurodyta, kad tais atvejais, kai sutarties šalys nevykdo ar netinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir tai abi toleruoja, t. y. abi sutarties šalys sutinka, jog būtų nevykdomos atitinkamos sutarties nuostatos, kurių laikymasis labai palengvintų ginčų išsprendimą, tai, kilus nesutarimų, šalys prisiima riziką dėl teisine prasme komplikuoto įrodinėjimo proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos futbolo federacija v. UAB „Atolas“, bylos Nr. 3K-3-561/2009; kt.).

Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nagrinėjamo ginčo atveju, kai viena iš Sutarties šalių (atsakovas) nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų pateikti kitai šaliai (ieškovui, kasatoriui) kas mėnesį nemokių klientų ir apskaičiuoto papildomo atlyginimo ataskaitas, o kita Sutarties šalis (ieškovas, kasatorius) ilgą laiką nesiėmė jokių priemonių dėl tokio sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, abiem šalims tenka neigiami tokio elgesio padariniai.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kad kai byloje nustatyta, jog atsakovo pateikti dokumentai yra neteisingi, teismai turėjo pagrindą konstatuoti, kad ne ieškovas (kasatorius) neįrodė savo reikalavimų, bet atsakovas neįrodė savo atsikirtimų į ieškinį pagrindo, teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo pasisakyta, kad jeigu atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime (per se) nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Ta aplinkybė, kad atsakovas neįrodė atsikirtimą sudarančių aplinkybių, yra vienas iš duomenų, kurių pagrindu teismas sprendžia, ar yra įrodytas faktinis ieškovo reikalavimų pagrindas. Jeigu atsakovas įrodo atsikirtimą į ieškinį, jis paneigia ieškovo nurodytas aplinkybes. Jeigu atsakovas neįrodo atsikirtimo į ieškinį, tai savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymas. Ši išvada grindžiama tuo, kad CPK 179, 185 straipsniuose tokios nuostatos nėra. Priešingai, pripažinus, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės vertinamos kaip įrodytos dėl to, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų, atsirastų galimybė pripažinti įrodytomis aplinkybes, kurios niekuo nepagrįstos ir niekuo nepatvirtintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. V. v. UAB ,,Parex lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-644/2006; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009).

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė jo surinktus duomenis dėl ieškovui priklausančio papildomo atlyginimo ir atlyginimo mažinimo dėl nemokių klientų, tačiau ieškovas, siekdamas paneigti atsakovo atsikirtimus, pateikė įrodymų, jog šiuose duomenyse yra klaidų. Dėl to atsakovo pateikti įrodymai teismų pagrįstai nepripažinti tinkamais ir pakankamais jo atsikirtimams pagrįsti. Kita vertus, ieškovas (kasatorius), pateikęs įrodymų dėl atsakovo parengtuose dokumentuose esančių netikslumų, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tikslius duomenis. Taigi, esant prieštaringų duomenų, nė viena iš šalių savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti negalėjo pateikti teismui tikslių duomenų ir juos pagrindžiančių patikimų įrodymų. Minėta, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tenka ginčo šalims. Teismas nėra įrodinėjimo subjektas ir negali už šalis įvykdyti įrodinėjimo pareigos (CPK 178, 179 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009).

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies sutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog nagrinėjamu atveju abi šalys tinkamai neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė patikimų ir pakankamų įrodymų aplinkybėms, kuriomis grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju šalių ginčas dėl papildomo atlyginimo mokėjimo turėjo būti sprendžiamas pagal byloje turimą medžiagą.

 

Dėl įrodymų vertinimo

                     

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Be to, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į kiekvienos bylos ypatumus.

Nagrinėjamu atveju teismai ieškinį dėl papildomo atlyginimo atmetė visiškai, remdamiesi tuo, kad ieškovas (kasatorius) neįrodė savo reikalavimų, nes, neatlikus byloje audito ar ekspertizės atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti, nėra galimybės nustatyti, ar priklauso ieškovui šalių sutartyje sulygtas papildomas atlyginimas, jeigu priklauso – tai kokio dydžio.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė jog 2004 m. balandžio 2 d. atsakovas pateikė ieškovui (kasatoriui) ataskaitą, pagal kurią už 2002 m. balandžio mėn.–2003 m. liepos mėn. laikotarpį apskaičiuota 198 555 Lt papildomo atlyginimo (T. 2, b. l. 7–40). Atsakydamas į ieškovo (kasatoriaus) 2004 m. gegužės 18 d. pretenziją dėl netinkamo sutartinių atsiskaitymo prievolių vykdymo, atsakovas 2004 m. birželio 2 d. rašte pripažino ieškovo teisę į pirmiau nurodytą papildomo atlyginimo sumą (T. 1, b. l. 16, 17). Šie duomenys pateikti atsakovo iki bylos dėl papildomo atlyginimo priteisimo iškėlimo teisme (byla iškelta 2004 m. liepos 23 d.).

Pagal CPK 187 straipsnio 1 dalies nuostatas šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Faktai gali būti pripažinti tiek teisme, tiek ne teisme, tiek žodžiu, tiek raštu. Kai tam tikri faktai pripažinti dar nepareiškus reikalavimo teisme ir ne civilinėje byloje, jie nėra aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Tačiau tokie faktai gali būti laikomi įrodomaisiais, kuriuos reikia įrodyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. B. įmonė v. UAB ,,Cirkonas“, bylos Nr. 3K-3-378/2006; kt.). Teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą (CPK 187 straipsnio 2 dalis).   

Atsižvelgdama į šioje byloje teismų nustatytus faktus, kad atsakovas ilgą laiką pažeidinėjo sutartinius įsipareigojimus, t. y. neteikė ieškovui (kasatoriui) kas mėnesį ataskaitų apie nemokius klientus ir papildomą atlyginimą, tačiau 2004 m. balandžio 2 d. pateikė ataskaitą dėl apskaičiuotų 198 555 Lt papildomų komisinių už dalį ginčo laikotarpio ir, atsakydamas į komercinio atstovo pretenziją, 2004 m. birželio 2 d. rašte pripažino šio teisę į nurodytą papildomo atlyginimo sumą (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija vertina šį atsakovo veiksmą kaip neteisminį nurodyto dydžio skolos fakto pripažinimą. Šis faktas pripažintas atsakovo savo noru, remiantis jo paties atliktais skaičiavimais. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas neteigė ir neįrodinėjo, kad nurodytą fakto pripažinimą lėmė suklydimas ar kitos CPK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių pripažinto fakto teismas negalėtų laikyti nustatytu. Nagrinėjant bylą atsakovo pateikti duomenys dėl juose esančių klaidų pripažinti netinkamais ir nepakankamais įrodymais atsikirtimams į ieškinio reikalavimus pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste atsakovo laisva valia raštu išreikštas ir atitinkamais skaičiavimais pagrįstas ieškovo (kasatoriaus) teisės į papildomą atlyginimą už tam tikrą laikotarpį pripažinimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad yra įrodyta 198 555 Lt atsakovo skola ieškovui (kasatoriui) (CPK 187 straipsnis).

 

Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdami šalių ginčą dėl komerciniam atstovui priklausančio papildomo atlyginimo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatas, iš esmės absoliutino audito ir ekspertizės, kaip įrodinėjimo priemonių, reikšmę byloje pareikštam ieškinio reikalavimui įrodyti, dėl to tinkamai neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas pripažino ieškovo teisę į 198 555 Lt papildomo atlyginimo (CPK 187 straipsnis).

Konstatuotas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimas lėmė neteisėto sprendimo visiškai atmesti ieškinį priėmimą (CPK 346 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), sprendžia, kad nustatytas proceso teisės normų pažeidimas gali būti pašalintas kasaciniame teisme (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Remdamasi šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas tenkinti dalį ieškinio reikalavimų ir priteisti ieškovui (kasatoriui) 198 555 Lt papildomo atlyginimo, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2004 m. liepos 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nustatyta, jog ieškovas (kasatorius), kaip verslininkas, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas dėl savo teisių, toleruodamas atsakovo sutartinių įsipareigojimų siųsti ataskaitas apie papildomus komisinius ir nemokius klientus nevykdymą (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taip ieškovas (kasatorius) pats suvaržė savo galimybes tinkamai įvykdyti įrodinėjimo pareigą ir pagrįsti reikalavimo teisę į visą ieškinyje nurodytą papildomo atlyginimo sumą (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas (kasatorius) neįrodė savo reikalavimų dėl didesnio, negu pripažintas atsakovo, papildomo atlyginimo, todėl kita ieškinio dalis atmestina (CPK 178, 185 straipsniai).                  

 

            Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi byloje kilusiam šalių ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. 

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

            Atsižvelgdama į tai, kad byloje šalys buvo pareiškusios viena kitai priešpriešinius reikalavimus, patenkinta tik dalis ieškinio reikalavimų, priešieškinio reikalavimai atmesti visiškai, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo šalys neturi atlyginti viena kitai bylinėjimosi išlaidų, t. y. kiekvienos iš šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paliekamos joms pačioms.

            Kartu teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti abi proceso šalys lygiomis dalimis. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis iš šalių lygiomis dalimis priteistos į valstybės biudžetą procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, paliekamos galioti.

            Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. gegužės 4 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 41,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą iš abiejų ginčo šalių lygiomis dalimis.     

 

           

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2010 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą.

            Ieškinio dalį patenkinti.

            Priteisti ieškovui iš atsakovo 198 555 (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt penkis) Lt papildomo atlyginimo, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2004 m. liepos 23 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmesti.

            Likusias Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2010 m. spalio 8 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

            Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ (juridinio asmens kodas 124273115) ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ (juridinio asmens kodas 111471645) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) po  20,70 Lt (po dvidešimt litų 70 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų.    

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                          Janina Januškienė

 

 

                                                                                                                      Česlovas Jokūbauskas

  

 

                                                                                                                      Vincas Verseckas