Civilinė byla Nr. 3K-3-471-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00336-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 45.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens G. S. ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Versuva“ ieškinį atsakovei Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl turto pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo sudarytomis ir administracinių aktų panaikinimo, tretieji asmenys – G. S. , L. J. ir R. J. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės sklypų pardavimo aukciono kvalifikavimą, administracinių aktų teisėtumą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė ieškiniu prašė teismo pripažinti sudarytomis ir galiojančiomis 2013 m. gegužės 20 d. VĮ Valstybės žemės fondo organizuoto žemės sklypų pardavimo aukciono metu įsigytų žemės sklypų, t. y. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis pagal paskelbtas aukciono sąlygas; panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių skyriaus vadovo 2013 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 37VĮ-642 bei 2013 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. 37VĮ-835; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2013 m. gegužės 20 d. įvyko VĮ Valstybės žemės fondo organizuotas Lietuvos Respublikai priklausančių žemės sklypų pardavimo aukcionas. Aukciono laimėtoja pripažinta ieškovė, tačiau 2013 m. gegužės 20 d. atsakovės vadovas priėmė įsakymą neparduoti aukciono laimėtojai žemės sklypų. Atsakovės vadovas 2013 m. birželio 12 d. priėmė įsakymą, kuriuo žemės sklypuose nustatė kelio servitutus. Ieškovė nesutinka su atsakovės veiksmais (neveikimu) atsisakant pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat su servitutų žemės sklypuose nustatymu, ir mano, kad turto pardavėjas po aukciono paskelbimo ir pasiūlymų pateikimo neturi teisės persigalvoti ir atsisakyti parduoti daiktą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė valstybei iš ieškovės 62 Lt (17,96 Eur) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo organizuotas specialus (naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų) aukcionas, kurio specialus reglamentavimas (CK 6.423 straipsnis) suteikia galimybę daiktą, dėl kurio paskelbtas aukcionas, atsiimti iš aukciono bet kada. Nagrinėjamu atveju Telšių rajono savivaldybės administracija 2013 m. gegužės 17 d., t. y. iki aukciono, kreipėsi į atsakovę dėl aukciono sustabdymo, ir tarnybos vedėjas 2013 m. gegužės 20 d. iki aukciono pradžios priėmė sprendimą neparduoti žemės sklypų. Teismas padarė išvadą, kad aukciono metu nesant tarnybos vedėjo galiojančio įsakymo parduoti žemės sklypus, ieškovė neįgijo subjektinės teisės pirkti ginčo žemės sklypus, nes pasibaigė 2013 m. balandžio 17 d. įsakymo dėl žemės sklypų pardavimo galiojimas. Taigi nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypų) pirkimo–pardavimo aukciono būdu metu jau nebuvo pirkimo–pardavimo objektų (žemės sklypų), todėl aplinkybė, kad VĮ Valstybės žemės fondas įvykdė aukcioną, nesuponuoja išvados, jog ginčo žemės sklypai buvo parduoti ieškovės nuosavybėn. Teismas padarė išvadą, kad tarnybos vedėjas pagrįstai nusprendė nepasirašyti pirkimo–pardavimo sutarčių, nes detaliajame plane ir žemės sklypų planuose nebuvo nustatyti kelio servitutai ir trečiasis asmuo iki aukciono pradžios pateikė prašymą nustatyti parduodamiems žemės sklypams kelio servitutus. Be to, iki aukciono pradžios Telšių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į atsakovę dėl aukciono sustabdymo, nurodydama, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), reikalingas Telšių rajono savivaldybei Telšių miesto inžinerinės infrastruktūros tinklams, objektams įrengti ir eksploatuoti, t. y. egzistuoja viešasis interesas (visuomeninis poreikis) valstybės žemės sklypą neperleisti privačion nuosavybėn. Teismas nustatė, kad iki aukciono pradžios gautas trečiojo asmens G. S. prašymas žemės sklype nustatyti kelio ir inžinierinių tinklų servitutus, o 2013 m. gegužės 28 d. gauti kitų gretimų sklypų ir pastatų savininkų prašymai nustatyti servitutus sklype, todėl sprendė, kad buvo įvykdytas taisyklių 6 punkto reikalavimas žemės servitutus projektuoti tada, kai prašymą pateikia taisyklių 6.1–6.3 punktuose nurodyti asmenys, tarp jų: esamų statinių, prie kurių reikia prieiti ar privažiuoti, savininkai arba patikėjimo teisės subjektai (6.1 punktas). Teismas padarė išvadą, kad aukciono tvarka pardavus žemės sklypus be nustatytų kelio servitutų būtų pažeistas viešasis interesas, nes pagal detalųjį planą suformuotų ginčo žemės sklypų riba eina prie pat nurodytiems asmenims priklausančių pastatų sienos iki važiuojamosios kelio dalies, įskaitant pėstiesiems įrengtą šaligatvį. Teismo vertinimu, valstybinės žemės tvarkymo principai reikalauja parduodant valstybinę žemę aukcione nepažeisti visuomenės ar atskirų fizinių ir juridinių asmenų teisių ar teisėtų interesų į parduodamą žemę. Teismas sprendė, kad prioritetas teiktinas viešiesiems, o ne privatiems poreikiams tenkinti, todėl ieškovės teiginius, kad žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis atsisakyta sudaryti dėl formalių priežasčių, teismas pripažino nepagrįstais. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad tarnybos vedėjo 2013 m. gegužės 20 d. įsakymas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsakyme nurodytos teisės normos ir aktai, kuriais buvo vadovaujamasi, taip pat nurodyti įsakymo priėmimo motyvai – Telšių rajono savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 10 d. prašymas, sprendė, jog įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, o ieškovei skirtame 2013 m. birželio 6 d. rašte buvo motyvuotai paaiškintos atsisakymo sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis priežastys.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 37VĮ-642 „Dėl žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu“, 2013 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. 37VĮ-835 „Dėl servitutų įregistravimo“; kitą ieškinio reikalavimą atmetė; priteisė ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Versuva“ iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1016,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priteista 17,96 Eur su procesinių dokumentų įteikimo susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Dėl aukciono būdu parduodamo nekilnojamojo daikto pardavimo momento. Kolegija, vadovaudamasi  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006; 2013 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2013), konstatavo, kad, aukciono metu paskelbus laimėtoją, laikoma, jog pirkimo objektas parduotas, o  CK 6.421 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas skirtas įvykusio sandorio įforminimui. Taigi, atsakovei paskelbus ieškovę aukciono laimėtoja, šiai buvo parduoti ginčo žemės sklypai.

Dėl specialaus aukciono CK 6.423 straipsnio prasme. Kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju vyko specialus aukcionas CK 6.423 straipsnio prasme, nurodė, jog specialaus aukciono sąvoka Civiliniame kodekse neįtvirtinta, taip pat neatskleista kituose įstatymuose ar teismų praktikoje. Valstybės turto pardavimą reglamentuoja ir specialiosios teisės normos, tačiau vien ši aplinkybė nelemia aukciono pripažinimo specialiuoju CK 6.423 straipsnio prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, CK 6.423 straipsnio nuostata, suteikianti pardavėjui teisę parduodamą daiktą bet kada atsiimti iš aukciono, nagrinėjamu atveju netaikoma.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsakovei 2013 m. gegužės 20 d. priėmus įsakymą dėl ginčo žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu, nebeliko aukciono būdu parduodamo objekto, konstatavo, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ginčo įsakymo priėmimą iki aukciono pradžios. Aukciono protokolai, kurie patvirtina, kad pasiūliusi didžiausią ginčo sklypų kainą aukcioną laimėjo ieškovė, Valstybės žemės fondo interneto svetainėje pateikta informacija, kad žemės sklypai parduoti, paneigia aplinkybę, kad įsakymas buvo priimtas iki aukciono pradžios.

Dėl 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 37VĮ-642 „Dėl žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu“ teisėtumo. Kolegija konstatavo, kad ginčijamame įsakyme yra tik sprendimas neparduoti ginčo sklypų, tačiau teisinių argumentų įsakyme nėra, nėra teisės normų, kuriomis vadovaujantis jis buvo priimtas, todėl toks įsakymas neatitinka formaliųjų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ginčo žemės sklypų pardavimo metu nebuvo nustatyti servitutai, nesudaro pagrindo atsisakyti pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartis ar nuspręsti dėl žemės sklypų nepardavimo.

Dėl 2013 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 37VĮ-835 „Dėl servitutų įregistravimo“ teisėtumo. Teisėjų kolegija, sutikdama su apelianto argumentais, kad ginčijamas servitutų įregistravimo įsakymas buvo priimtas nesant tam teisinio pagrindo, pažymėjo, jog nors ginčo žemės sklypai formaliai atitiko Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. buvo priskirti prie parduodamų valstybinės žemės sklypų (įsakymas dėl pardavimo aukciono būdu), tačiau detaliojo plano sprendiniuose ginčo sklypams servitutai nebuvo numatyti, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, jie negalėjo būti nustatyti administraciniu aktu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iki detaliojo plano patvirtinimo (2013 m. vasario 21 d.) nebuvo gauti suinteresuotų asmenų prašymai nustatyti servitutus, todėl prašymai dėl servitutų nustatymo, gauti po šio plano patvirtinimo, nesuteikia pagrindo spręsti apie Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos buvimą.

Atsakovė, priimdama ginčijamą įsakymą, nurodė, kad vadovavosi Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimu dėl detaliojo plano patvirtinimo, tačiau detaliajame plane ginčo žemės sklypams servitutai nebuvo numatyti. Ginčo įsakyme taip pat nurodyta, kad atsižvelgta į V. R. personalinės įmonės atliktus žemės sklypo kadastrinius matavimus ir tenkintas Telšių rajono savivaldybės 2013 m. birželio 10 d. prašymas Nr. 37GD-221, tačiau servitutų nustatymas administraciniu aktu galimas tik įstatymo numatytais ir jame įtvirtintais pagrindais. Savivaldybės prašymas, pareikštas po detalaus plano, kuriame servitutai ginčo sklypams nebuvo suprojektuoti, patvirtinimo, ar atlikti kadastriniai matavimai, nesant įstatyminio servitutų administraciniu aktu nustatymo pagrindo, nėra pakankami servitutams administraciniu aktu nustatyti.

Dėl viešojo intereso pažeidimo. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad dėl ginčo žemės sklypų pardavimo ieškovei iš pastatų savininkų būtų atimta teisė naudotis jiems priklausančiu turtu, o pėstiesiems – galimybė naudotis šaligatviu, pažymėjo, jog savivaldybės tarybos sprendime dėl leidimo rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, detalųjį planą nustatytas sklypų naudojimo būdas ir pobūdis užtikrina viešojo intereso apsaugą, nes ginčo sklypai negali būti naudojami kitiems, nei plano sprendiniuose numatytiems tikslams – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė už sklypą pasiūlė daugiau nei 500 000 Lt (144 810,01 Eur). Viešasis interesas šioje situacijoje lemia ekonomišką ir racionalų valstybės turto naudojimą, o turto perdavimas neatlygintinai juo naudotis nėra tinkamiausias turto panaudojimo būdas esant galimybei sudaryti atlygintiną sandorį. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pardavus ginčo sklypus, bus pažeistas viešasis interesas, nėra pagrįsta, todėl ieškovės ginčijamų administracinių aktų priėmimas nėra pateisinamas viešojo intereso apsaugos poreikiu.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti ginčo žemės sklypų sutartis sudarytomis. Atsakovės atsisakymą parduoti ieškovei ginčo žemės sklypus pripažinus neteisėtu ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad įvykus aukcionui ir aukciono laimėtoja pripažinus ieškovę ginčo žemės sklypai ieškovei buvo parduoti, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė įgyja teisę į ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių su atsakove sudarymą.

Aukciono metu parduotų valstybinės žemės sklypų sutarčių sudarymas reglamentuotas specialiuosiuose teisės aktuose, kuriuose numatyta speciali aukciono metu parduotų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo tvarka. Aukciono metu įsigyto turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui viena iš būtinų sąlygų yra įsigyto daikto kainos ir kitų privalomų įmokų sumokėjimas, t. y. tik tada aukciono laimėtojas gali pretenduoti į sutarties sudarymą (ginčo metu galiojusių Aukcionų nuostatai (37 p.), šiuo metu galiojančios Vyriausybės 2014 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 261 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos aukcionų organizavimo taisyklės (toliau – Aukcionų organizavimo taisyklės) (18 p.). Byloje nėra duomenų apie ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių projektų pateikimą atsakovei, apie ieškovės sumokėtą žemės sklypų kainą bei kitus iki sutarties pasirašymo privalomus mokėjimus. Neįvykdžius šių specialiųjų sąlygų sutarčių patvirtinimas teismo tvarka nėra galimas, nes nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti žemės sklypų sutartis sudarytomis. Esant tokioms kaip nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinėms aplinkybėms ieškovės reikalavimo pripažinti ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis sudarytomis patenkinimas prieštarautų CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatoms, būtų paneigta speciali aukciono būdu įsigyto nekilnojamojo daikto sutarties sudarymo procedūra bei valstybinės žemės sklypų pardavimo viešo aukciono būdu procese dalyvaujančių institucijų kompetencija, jų teisės ir pareigos. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad aukciono metu žemės sklypai buvo parduoti ieškovei, atsakovei kyla pareiga vadovautis Aukcionų organizavimo taisyklų IV skyriuje įtvirtintomis nuostatomis bei organizuoti parduotų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove pasirašymo procedūrą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu trečiasis asmuo G. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Apeliacinis teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą administraciniu aktu, taip pat įrodymų vertinimo taisykles. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad servitutai nebuvo numatyti teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, neteisinga. Skundžiamo sprendimo išvados, jog detaliajame plane ginčo žemės sklypams servitutai nebuvo suprojektuoti, apeliacinės instancijos teismas priėjo nenustatęs reikšmingų faktinių duomenų (ignoruodamas byloje surinktus rašytinius įrodymus), visapusiškai neištyręs byloje esančių įrodymų. Kolegija neatkreipė dėmesio į tai, kad detaliojo plano aiškinamojo rašto dalyje 2.5 „Transportas ir eismo organizavimas“ nurodoma, kad suplanuoti sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 išvažiuoja–įvažiuoja suplanuotais servitutais S1 a-b-c-d ir S2 e-f-g-h per infrastruktūros sklypą Nr. 6, atidalintas sklypas Nr. 3 į (duomenys neskelbtini) gatvę išvažiuoja suformuotu servitutu S2 e-f-g-h. Kasatoriaus nuomone, detaliojo plano sprendinių visuma savo turiniu ir esme yra tapati kelio servituto turiniui, nustatytam CK 4.111., 4.119 straipsniuose. Iš esmės tokias pačias planuojamų sklypų Nr. 1, 2, 3 naudotojų teises naudotis sklypu Nr. 6 nustato ir detalusis planas, tik expressis verbis nevadina šios įvažiavimo–išvažiavimo teisės servitutu. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas detaliojo plano turinį, nepagrįstai vadovavosi tik formaliais sutartiniais ženklais, be pagrindo ignoravo aiškinamajame rašte pakankamai aiškiai atskleistą jų tikrąją prasmę.

              Kasatoriaus vertinimu, žemės sklypų planai, kurie yra pridėti prie skundžiamu sprendimu panaikinto 2013 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 37VĮ-835, turi būti laikomi dokumentais, prilyginamais detaliajam planui, t. y. turėtų sukelti lygiai tokias pačias pasekmes kaip ir detalieji planai (Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios 2013 m. birželio 12 d. įsakymo dėl servitutų priėmimo metu) 21 straipsnio 3 dalis).

              2. Skundžiamu sprendimu netinkamai aiškintos ir taikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios daikto pardavimo aukcione procedūrą bei pardavėjo teisę atsiimti daiktą. Kasatorius, nesutikdamas su kolegijos išvada, kad pirkimo–pardavimo sutartys dėl ginčo žemės sklypų su ieškove buvo sudarytos aukciono metu, kai aukciono vedėjas plaktuko dūžiu ir (ar) kitais veiksmais paskelbė ieškovę laimėjus aukcioną pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos aukcionų nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692, yra specialusis teisės aktas CK atžvilgiu (CK 1.1 straipsnio 2 dalis), todėl, nustatant valstybinės žemės pardavimo aukcione pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentą, turi būti taikomas ne CK 6.421 straipsnis, bet minėtų Nuostatų sąlygos. Tai, kad plaktuko dūžiais patvirtinamas ne pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, bet užfiksuojama didžiausia kaina, pagrindžia ir Nuostatų 30 ir 36 punktai.

              Kasatoriaus vertinimu, tai, jog valstybinės žemės pardavimui aukcionu būdu yra nustatytas specialus reglamentavimas, reiškia, kad aukcionas yra specialusis ir jam taikomos kitos nei CK nustatytos sąlygos (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Vien tai, kad Nuostatai išimtinai nenurodo, jog iš aukciono galima bet kada atsiimti parduodamą daiktą, negali paneigti, jog valstybinės žemės pardavimas yra specialus aukcionas CK 6.423 straipsnio prasme.

              3. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu sprendimu panaikindamas atsakovės įsakymą dėl kelio servitutų nustatymo, pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (su ginčo žemes sklypais besiribojančių žemės sklypų ir juose esančių nekilnojamųjų daiktų savininkų) teisių ir pareigų, o teismo sprendimas tiesiogiai daro įtaką jų teisėms ir pareigoms).

              4. Apeliacinis teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė praleido terminą skundui (ieškiniui) pareikšti (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). Ieškovė ieškinį Šiaulių apygardos teismui pareiškė 2013 m. liepos 11 d., o ginčijamas atsakovės įsakymas Nr. 37VĮ-642 „Dėl žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu“ buvo priimtas 2013 m. gegužės 20 d.

              5. Skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei rungimosi principą (CPK 12, 13 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas jokių objektyvių argumentų, nusprendė, kad 2013 m. gegužės 20 d. atsakovės įsakymas nėra priimtas iki aukciono pradžios. 2013 m. birželio 6 d. atsakovės tarnybos sprendime yra aiškiai nurodyta, kad 2013 m. gegužės 20 d. įsakymas priimtas iki aukciono pradžios. Tai reiškia, kad žemės sklypai kaip aukciono objektas apskritai neegzistavo didžiausios kainos fiksavimo metu. Tarp šalių nesant ginčo dėl atsakovės 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo, apeliacinis instancijos teismas negalėjo laikyti nustatytu ir įrodytu faktu, kad šis įsakymas buvo priimtas jau po aukciono, todėl pažeidė rungimosi principą.

              Kasaciniu skundu atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas sprendimo teisėtumą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota CK 6.421 straipsnio aiškinimo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006; 2013 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2013), kurioje ginčo šalys buvo privatūs juridiniai asmenys. Tačiau CK 6.419 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui–pardavimui aukciono būdu šio skirsnio taisyklės taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita. Kasatorius pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kasacine tvarka nagrinėjant bylas, kuriose ginčas yra kilęs dėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo aukciono būdu, yra nevienoda: 2002 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. S. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-1596/2002, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl savivaldybių turto privatizavimo, pasižymi specifika, kurią sąlygoja viešas interesas; šiuos santykius reglamentuoja viešosios teisės, o CK normos šiems santykiams reguliuoti taikomos taip, kaip tai numatyta CK 1.1 straipsnio 2 dalyje, t. y. tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja specialūs įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais.

2. Dėl aukciono organizavimo teisinio reglamentavimo. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad daiktų pardavimą aukciono būdu reglamentuoja CK 6.419–6.424 straipsniai, nurodo, jog valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui–pardavimui aukciono būdu šio skirsnio taisyklės taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita (CK 6.419 straipsnio 4 dalis). Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Žemės įstatymas. Taisyklių ir aukcionų nuostatų normose nustatyti imperatyvūs aukciono vykdymo procedūros reikalavimai, todėl jos negali būti aiškinamos plečiamai, taip pat šio santykio šalims negali būti taikomas civilinės teisės principas ąuod lege non prohibitum, licitum est. Jeigu valstybinės žemės pardavėjas nustato, kad vykdant žemės sklypo pirkimo–pardavimo aukcioną arba rengiant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties projektą pažeisti įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimai, jis šios sutarties projektą nedelsdamas grąžina Valstybės žemės fondui, nurodęs atsisakymo pasirašyti sutartį priežastis. Šia specialiuoju teisės aktu suteikta teise ir pasinaudojo Telšių skyriaus vedėjas, 2013 m. birželio 6 d. raštu Nr. 37SD-(14.37.7.)-760 „Dėl valstybinės kitos paskirties žemės sklypų Telšiuose, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarčių projektų grąžinimo“ informuodamas Valstybės žemės fondą.

Kasatoriaus teigimu, naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarką bei aukcionų organizavimo procedūras reglamentuojantys teisės aktai yra specialieji, o specialiais teisės aktais reglamentuota tvarka yra taikoma vykdant specialius (lemia specialus pardavimo aukcione objektas – valstybinė žemė, ir specialios teisės normos) aukcionus.

4. Dėl servitutų nustatymo žemės sklypams teisinių pagrindų. Žemės sklypo kadastro duomenų byla rengiama ir sklypo kadastro duomenys nustatomi atlikus sklypo kadastrinius matavimus, bet ne rengiant detalųjį planą. Kadastrinių matavimų duomenimis, rengiant žemės sklypo planą ir plane sutartiniais ženklais pažymint žemės servitutus (kelio, tako ir kt.), yra realizuojami detaliuoju planu nustatyti teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimai, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybiniai ir kiekybiniai parametrai. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovės 2013 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 37VĮ-835, kuriuo buvo nustatyti servitutai ginčo žemės sklypams, yra neteisėta, nes ji grindžiama neteisinga išvada, kad servitutai nebuvo numatyti teritorijų planavimo dokumento sprendiniais.

Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju viešpataujančių žemės sklypų Nr. 1, 2, 3 savininkas yra valstybė, o patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl antrosios būtinos sąlygos servituto nustatymui administraciniu aktu yra nepagristi.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad pagal Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punktą Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vadovas žemės servitutus nustato pagal parengtą valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų bylą. 2013 m. vasario 28 d. parengtose žemės sklypų (kadastriniai numeriai: (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylose ir žemės sklypų planuose nebuvo numatyti servitutai, todėl skyriaus vedėjas 2013 m. kovo 26 d. sprendimais Nr. 37SK-207 ir 37SK-208 žemės sklypus suformavo ir žemės sklypų kadastro duomenis patvirtino be nustatytų kelio servitutų. Servitutų nustatymui 2013 m. kovo 26 d. nebuvo tikslo ir būtinumo, nes ginčo sklypai buvo suprojektuoti ne privatizuoti, o automobiliams stovėti, įvažiavimams–išvažiavimams į sklypus, esamiems ir planuojamiems inžineriniams tinklams, susisiekimo ir inžinerinių tinklu koridoriams.

Trečiasis asmuo G. S. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinio skundo.

Ieškovė atsiliepimu į trečiojo asmens G. S. kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą administraciniu aktu, aiškinimo ir taikymo. Kasatorius, kvestionuodamas žemesnės instancijos teismų išvadas, pats detaliojo plano sprendinius aiškina neteisingai, teigia jame esant nustatytus servitutus, kurių realiai nėra. Atsiliepime teigiama, kad servitutai ginčo žemės sklypams ir negalėjo būti suformuoti, nes šiuo atveju detaliojo plano rengėjas buvo privatus juridinis asmuo – oficialiai tai buvo UAB „Telšių autobusų parkas“. Ginčo žemės sklypai (t. y. sklypai Nr. 5 ir Nr. 6) buvo formuojami iš valstybinės žemės. Tai patvirtina, kad detaliojo plano rengėjas UAB „Telšių autobusų parkas“ šiuo atveju ginčo žemės sklypams numatyti ir suformuoti servitutų negalėjo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

Ieškovės teigimu, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad detaliojo plano brėžinyje pažymėti sutartiniai ženklai „įvažiavimas–išvažiavimas“ turėtų būti aiškinami plečiamai ir tapatinami su suprojektuotais servitutais, nes pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių 39.1 punktą, detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, kuris yra neatskiriama detaliojo plano, kaip teritorijų planavimo dokumento, dalis, be kitų būtinųjų duomenų, turi būti aiškiai nubraižyti (pažymėti) servitutai. Servitutai žemės sklypams Nr. 5 ir Nr. 6 nėra pažymėti nei detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, nei aprašyti Detaliojo plano teritorijos tvarkymo režimo pagrindinių sprendinių aprašomojoje lentelėje, nors servitutai, kurie buvo nustatyti sklypams Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, yra nurodytuose dokumentuose pažymėti ir aprašyti. Tai patvirtina, kad, rengiant detalųjį planą, buvo siekta suprojektuoti ir atitinkamai suprojektuoti tik esami servitutai.

Kasatorius teigia, neva ginčo žemės sklypai buvo suformuoti viešam naudojimui, tačiau, kaip nurodoma atsiliepime, detaliajame plane nėra nė užuominos apie tai, kad žemės sklypai yra planuojami pardavimui aukcione, taigi šios aplinkybės ir paaiškina, kodėl žemės sklypams nebuvo suformuoti aiškūs servitutai.

Ieškovė nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad 2013 m. birželio 11 d. J. R. personalinės įmonės parengti ginčo žemės sklypų planai, kuriais buvo suprojektuoti ir ginčo servitutai, turi būti laikomi teritorijų planavimo dokumentais, kurių pagrindu taip pat gali būti priimamas administracinis aktas dėl servitutų nustatymo, nes šie planai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio nuostatų reikalavimų, jie nėra parengti pagal specialią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatytą tvarką, be to, nėra patvirtinti savivaldybės administracijos direktoriaus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Antra vertus, šie planai buvo parengti jau po to, kai ginčo žemės sklypai buvo parduoti aukcione.

2. Dėl žemės sklypų pardavimo ieškovei momento. Ieškovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad CK nuostatos, įtvirtinančios daikto pardavimo aukcione momentą, nekonkuruoja su Taisyklių ir Nuostatų normomis, o vienos kitas tik papildo ir detalizuoja. Nuostatai aiškiai apibrėžia turto pardavimo aukcione momentą, kuris sutampa su CK 6.421 straipsnio 1 dalyje apibrėžtu turto pardavimo momentu.

3. Dėl specialiojo aukciono sampratos. Ieškovės teigimu, kasatorius nepagrįstai specialiojo aukciono sąvoką tapatina su specialia valstybinės žemės pardavimo aukcionų rengimo tvarka, nes iš teisės doktrinos, užsienio teisės šaltinių analizės yra žinoma, jog specialaus aukciono sąvoka reiškia pranešimą aukciono dalyviams apie galimybę bet kada atsiimti daiktą prieš aukciono pradžią (pvz., tai aiškiai įtvirtinta JAV Suvienodinto Komercinio Kodekso (Uniform Commercial Code) 2-328 paragrafo 3 punkte).

4. Dėl neįtrauktų į bylą trečiųjų asmenų. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas nedaro įtakos į bylą neįtrauktų asmenų teisėms ir pareigoms, nes šiuo atveju tai nėra ginčas dėl servituto nustatymo teismo sprendimu, o tretieji asmenys ginče dėl servituto nustatymo administraciniu aktu teisėtumo yra (ir teisminio proceso metu buvo) pasyvūs, nes ginčo dėl servituto poreikio, būtinumo, turinio, apimties šioje byloje nėra.

5. Dėl ieškinio senaties. Ieškovės teigimu, kasatorius nepagrįstai teigia, jog ieškovė praleido terminą skundui (ieškiniui) pareikšti, nes apie 2013 m. gegužės 20 d. Įsakymo dėl žemės sklypų nepardavimo priėmimą ieškovė buvo informuota 2013 m. birželio 12 d., o įsakymo kopija ieškovės atstovei buvo įteikta tik 2013 m. birželio 26 d. po atskiro pareikalavimo; ieškinį ieškovė teismui išsiuntė 2013 m. liepos 4 d.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl kasatoriaus argumentų dėl nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos. Ieškovė, nesutikdama su kasatorius teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad daikto pardavimo aukcione momentas nepriklauso nuo to, ar aukcione parduodamas privatus asmens ar valstybės (savivaldybės) turtas.

2. Dėl aukciono teisinių santykių reglamentavimo. Ieškovės vertinimu, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas ginčą išsprendė vadovaudamasis ne tik CK nuostatomis, bet ir Nuostatų bet Taisyklių normomis, sprendime pateiktas aiškus teisinių santykių kvalifikavimas. Kasatoriui neįrodžius jokio imperatyviųjų teisės normų pažeidimo ar aukciono procedūrų neteisėtumo, jam neatsirado teisė, remiantis Taisyklių 12 punktu, atsisakyti įforminti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis.

3. Dėl tariamo viešojo intereso gynimo. Ieškovės vertinimu, kasatoriaus argumentai, jog, atsisakydamas įforminti ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, jis gynė ne tik trečiojo asmens G. S. , tačiau ir kitų asmenų interesus, nėra susiję su teisės aiškinimo ir taikymo problema, t. y. neturėtų būti kasacijos dalyku.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas.

Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo aukciono kvalifikavimo kaip specialaus aukciono ir administracinių aktų teisėtumo.

Dėl valstybinės žemės pardavimo aukciono būdu teisinio reguliavimo ir tokio aukciono kvalifikavimo

CK šeštosios knygos dvyliktajame skirsnyje įtvirtintos sutarčių sudarymo aukciono būdu pagrindinės taisyklės. Pagal CK 6.419 straipsnio 1 dalį daiktų pirkimas–pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi pirkti keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią kainą už parduodamą daiktą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui–pardavimui aukciono būdu šio skirsnio taisyklės taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita. Pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitokiu įprastu veiksmu. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu aukcione parduotas nekilnojamasis daiktas, tai per dešimt dienų nuo pardavimo pardavėjas ir pirkėjas turi sudaryti įstatymų reikalaujamos formos sutartį.

Civilinio kodekso 6.423 straipsnyje nurodyta, kad jeigu aukciono vedėjas paprašė teikti pasiūlymus, daiktas, dėl kurio skelbiamas aukcionas, negali būti atsiimtas, išskyrus atvejus, kai per protingą laiko tarpą negauta jokio pasiūlymo. Daiktą, dėl kurio paskelbtas aukcionas, galima iš aukciono atsiimti bet kada, jeigu skelbiamas specialus aukcionas. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl specialaus aukciono sampratos, t. y. ar valstybei priklausančio žemės sklypo pardavimas aukciono būdu gali būti kvalifikuojamas specialiuoju aukcionu.

Nei CK, nei kiti įstatymai neapibrėžia, koks aukcionas laikomas specialiuoju CK 6.423 straipsnio prasme. Įstatyme nėra apibrėžti kriterijai, leidžiantys kvalifikuoti specialųjį aukcioną. Teisėjų kolegijos nuomone, aukcionas kaip specialus galėtų būti kvalifikuojamas tiek pagal pardavimo aukciono būdu objektą, tiek pagal specifinę ar specialią aukciono organizavimo ir vedimo tvarką, tiek pagal kitas reikšmingas aplinkybes, leidžiančias konkretų aukcioną kvalifikuoti specialiuoju aukcionu. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su ieškovės atsiliepimo į kasacinius skundus argumentu, pažymi, kad specialiuoju aukcionu taip pat galėtų būti laikomas ir toks aukcionas, kai jo organizatorius iš anksto nurodo pasiliekantis sau teisę bet kada atsiimti daiktą iš aukciono.

Kaip jau minėta, valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui–pardavimui aukciono būdu CK šeštosios knygos dvyliktojo skirsnio taisyklės taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita (CK 6.419 straipsnio 4 dalis). Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Žemės įstatymas (Žemės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės žemės perleidimo santykių įstatyminio reglamentavimo tikslas – užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, kad tai atitiktų visos visuomenės interesus, viešajam interesui teikiant prioritetą prieš privatų tiek žemės naudojimo tikslų, paskirties, tiek žemės naudojimo sąlygų požiūriu. Šis reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai. Valstybinės žemės tvarkymo principai reikalauja parduodant valstybinę žemę aukcione nepažeisti visuomenės ar atskirų fizinių ir juridinių asmenų teisių ar teisėtų interesų į parduodamą žemę, aukcione negali būti parduotas valstybinės žemės sklypas, kurį įgyti (nuomoti) turi įstatyme įtvirtintą pirmumo teisę kiti asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Artapolas“ v. UAB ,,Autoreikmuo“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-237/2011). Teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybės turto pardavimo aukciono būdu, pasižymi specifika, kurią sąlygoja viešasis interesas. Šiuos santykius reglamentuoja viešosios teisės normos – Žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinti Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės ir Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos aukcionų nuostatai. Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybinės žemės sklypai, išskyrus 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus, parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 7 dalį valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione ir be aukciono tvarkas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtino Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles (toliau – Taisyklės) ir Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos aukcionų nuostatus (toliau – Nuostatai), kuriuose nustatyta nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmenų teisė įgyti nuosavybėn valstybinius žemės sklypus.

Pagal Taisykles Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas priima sprendimą parduoti ar išnuomoti aukcione valstybinės žemės sklypą (Taisyklių 7.5 punktas); sprendimo parduoti ar išnuomoti aukcione žemės sklypą kopija per 5 darbo dienas nuo jo priėmimo kartu su parduodamo ar išnuomojamo žemės sklypo kadastro duomenų bylos kopija perduodama valstybės įmonei Valstybės žemės fondui, kurio vadovas priima sprendimą dėl žemės sklypo pardavimo aukciono paskelbimo ir aukciono komisijos sudėties (Taisyklių 9–10 punktai); Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas arba savivaldybės administracijos direktorius (kai išnuomojami žemės sklypai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais perduoti savivaldybėms valdyti patikėjimo teise), gavęs iš Valstybės žemės fondo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties projektą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas raštu praneša žemės sklypo pirkėjui (ar nuomininkui), kur ir kada jis turi atvykti pasirašyti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties. Jeigu valstybinės žemės pardavėjas ar nuomotojas nustato, kad vykdant žemės sklypo pirkimo–pardavimo ar nuomos aukcioną arba rengiant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties projektą pažeisti įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimai, jis šios sutarties projektą nedelsdamas grąžina Valstybės žemės fondui, nurodęs atsisakymo pasirašyti sutartį priežastis (Taisyklių 12 punktas).

Pagal Nuostatų 30 punkto 2 dalį, jeigu nė vienas iš dalyvių didesnės kainos arba žemės nuomos mokesčio nebesiūlo, aukciono komisijos pirmininkas skelbia galutinę kainą arba žemės nuomos mokestį, didžiausią žemės sklypo kainą arba žemės nuomos mokestį pasiūliusio dalyvio numerį, pasiūlytą sumą pakartoja 3 kartus, fiksuodamas 3 plaktuko dūžiais. Nuskambėjus trečiajam plaktuko dūžiui, laikoma, jog objektas parduotas arba išnuomotas, o didžiausia pasiūlyta pardavimo kaina arba žemės nuomos mokestis ir juos pasiūliusio dalyvio kortelės numeris įrašomi į aukciono protokolą. Tačiau pagal Nuostatų 34 punktą naujo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo aukciono rezultatus aukciono komisijos teikimu per 5 darbo dienas po aukciono tvirtina Valstybės žemės fondo vadovas; nepatvirtinus aukciono rezultatų, laikoma, kad aukcionas neįvyko. Taigi, kaip matyti iš minėtų Taisyklių ir Nuostatų aptartų normų, valstybinės žemės pardavimo aukcione specifika ta, kad nors, aukciono metu nuskambėjus trečiajam plaktuko dūžiui, laikoma, jog objektas parduotas arba išnuomotas, tačiau vėliau vyksta aukciono teisėtumo patikra, Valstybės žemės fondo vadovui tvirtinant aukciono rezultatus; valstybinės žemės sklypo pardavimo aukcione teisėtumo patikra, valstybinės žemės pardavėjui ar nuomotojui po Valstybės žemės fondo vadovo aukciono rezultatų patvirtinimo sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Ši specifinė valstybinės žemės sklypo pardavimo aukciono būdu tvarka, būtinumas tikrinti tokio pardavimo teisėtumą, pirmiau aptarti valstybinės žemės perleidimo santykių įstatyminio reglamentavimo tikslai lemia poreikį leisti atsiimti valstybinės žemės sklypą iš aukciono bet kada. Minėtas teisinis reguliavimas ir valstybinės žemės perleidimo santykių įstatyminio reglamentavimo tikslai sudaro pagrindą valstybinės žemės sklypo pardavimo aukcioną kvalifikuoti kaip specialų aukcioną CK 6.423 straipsnio prasme, o tokiu atveju pagal CK 6.423 straipsnį valstybinės žemės sklypą iš aukciono galima atsiimti bet kada. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Telšių rajono savivaldybės administracija 2013 m. gegužės 17 d. kreipėsi į atsakovę dėl aukciono sustabdymo, o atsakovė 2013 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą neparduoti žemės sklypų. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad šį įsakymą priėmė iki aukciono pradžios, ieškovė šių atsakovės nurodytų aplinkybių neginčijo, neteikė jas paneigiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šią faktinę aplinkybę laikė neįrodyta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aukciono metu nebebuvo aukciono būdu parduodamo objekto, o atsakovės veiksmai, atsiimant iš aukciono žemės sklypus, yra teisėti.

Dėl 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 37VĮ-642 „Dėl žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu“ teisėtumo

Byloje teismų nustatyta, kad atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus vedėjas 2013 m. gegužės 20 d. priėmė įsakymą neparduoti ginčo žemės sklypų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, o ieškovei skirtame 2013 m. birželio 6 d. rašte buvo motyvuotai paaiškintos atsisakymo sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis priežastys. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamame įsakyme yra tik sprendimas neparduoti ginčo sklypų, tačiau teisinių argumentų jame nėra, nėra teisės normų, kuriomis vadovaujantis jis buvo priimtas, toks įsakymas neatitinka formaliųjų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl šį įsakymą panaikino.

Pagal VAĮ (galiojusio ginčijamo įsakymo priėmimo metu) 8 straipsnio 1, 2 dalis, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-650-556/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-756-2036-08). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti.

Ginčijamu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu dėl žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu nuspręsta neparduoti žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Šiame įsakyme, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, yra tik sprendimas neparduoti ginčo sklypų, tačiau jame nėra teisinių argumentų, teisės normų, kuriomis vadovaujantis jis buvo priimtas. Atsisakymo parduoti aukcione pirmiau nurodytų žemės sklypų ir sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis priežastys ieškovei nurodytos tik 2013 m. birželio 6 d. atsakovės rašte. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad pagal CK 6.423 straipsnio nuostatas, jeigu skelbiamas specialus aukcionas, yra įtvirtinta teisė atsiimti daiktą, dėl kurio paskelbtas aukcionas. Teisės aktai nereglamentuoja, kaip turi būti įformintas daikto atsiėmimas iš specialaus aukciono. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. įsakymas dėl žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu neatitinka formaliųjų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų (VAĮ 8 straipsnis), tačiau, nagrinėjamu atveju konstatavus diskrecijos teisę atsiimti daiktą iš specialaus aukciono, nėra pagrindo pripažinti ginčytą įsakymą neteisėtu.

Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu

Servitutai ginčo žemės sklypams buvo nustatyti Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių skyriaus vedėjo 2013 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 37VĮ-835 „Dėl servitutų įregistravimo“, t. y. administraciniu aktu. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas servitutų įregistravimo įsakymas buvo priimtas nesant tam teisinio pagrindo, todėl šį įsakymą panaikino.

Žemė yra ypatingas nuosavybės teisių objektas, žemės santykiuose išryškėja nuosavybės socialinė (socialinio teisingumo) funkcija. Administraciniais teisės aktais servitutai nustatomi valstybinės, taip pat savivaldybių ir privatiems žemės sklypams, kad būtų užtikrintas naudojimasis bendrais objektais (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka yra išdėstyta Žemės įstatymo 23 straipsnyje (ginčo atveju taikytina 2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija). Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi: 1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti; 2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis; 3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; 4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; 5) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą. Analogiški žemės servitutų nustatymo atvejai nustatyti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės) 2.1-2.5 punktuose. Atsakovė, priimdama ginčijamą įsakymą, nurodė, kad vadovavosi Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.4 punktu, t. y. ginčo servitutai buvo nustatyti išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Iš šių teisės normų matyti, kad šio teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisė administraciniu aktu nustatyti minėtą servitutą gali būti įgyvendinta, esant šioms sąlygoms: 1) šios rūšies servitutas (suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti) turi būti numatytas atitinkamame teritorijų planavimo dokumente, patvirtintame nustatyta tvarka; 2) jį (servitutą) galima nustatyti išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams. Pagal Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 6 punktą žemės servitutai projektuojami tada, kai prašymą pateikia šių taisyklių 6.1–6.3 punktuose nurodyti asmenys, tarp jų: esamų statinių, prie kurių reikia prieiti ar privažiuoti, savininkai arba patikėjimo teisės subjektai (6.1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad detaliojo plano sprendiniuose ginčo sklypams servitutai nebuvo numatyti, todėl jie negalėjo būti nustatyti administraciniu aktu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šia teismo išvada nesutinka. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, sprendžiant dėl žemės servituto nustatymo administraciniu aktu, turi būti vertinamas teritorijų planavimo dokumentų turinys, o ne išimtinai forma. Įvertinus detaliojo plano sprendinių turinį, jo visumą, nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad detaliajame plane ginčo žemės sklypams servitutai nebuvo suprojektuoti.

Byloje teismų nustatyta, kad servitutai ginčijamu įsakymu nustatyti gavus Telšių rajono administracijos ir gretimų sklypų bei pastatų savininkų prašymus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad, tvirtinant detalųjį planą, nebuvo numatyta ginčo žemės sklypų parduoti, todėl nebuvo poreikio ir teisinio pagrindo pagal Žemės įstatymo 23 straipsnį nustatyti servitutus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisinis reglamentavimas įpareigoja viešuosius subjektus, esant poreikiui ir suinteresuotų asmenų prašymams, užtikrinti visuomenės (viešojo) intereso įgyvendinimą atitinkamose viešojo administravimo srityse. Apibendrinus šias faktines aplinkybes, darytina išvada, kad prieš atsakovei priimant ginčijamą sprendimą, buvo įvykdytos bei egzistavo sąlygos, numatytos Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, leidžiančios jam priimti sprendimą dėl servituto nustatymo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą dėl servitutų įregistravimo, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jos funkcijas ir kompetenciją šių teisinių santykių srityje, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu ginčijamą įsakymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, pagal nagrinėjamos bylos duomenis ir joje nustatytas aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kurias, nepažeisdamas CPK įtvirtintų įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo reikalavimų, nustatė, ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo nesutikti su šio teismo išvada, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas.

Dėl kitų trečiojo asmens kasacinio skundų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, termino skundui pateikimo, teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos sprendimas atmesti ieškinį ir priimtas naujas sprendimas – UAB ,,Versuva“ ieškinį tenkinti iš dalies, naikintinas; pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 20,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. rugpjūčio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinius skundus, ši suma priteistina valstybei iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Šalys pateikė įrodymus, kad kasaciniame teisme kasatorius – trečiasis asmuo G. S. – patyrė 82 Eur bylinėjimosi išlaidų (82 Eur žyminio mokesčio), ieškovė – 1263,24 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Patenkinus kasacinį skundą, kasatoriaus bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą.

Priteisti trečiajam asmeniui G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Versuva“ (j. a. k. 301526732) 82 (aštuoniasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti. 

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Versuva“ (j. a. k. 301526732)  20,72 Eur (dvidešimt Eur 72 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                   Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys