Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. e2S-258-123/2015
Teisėja E. Bartulienė (Proceso Nr. 2-42-3-00462-2014-0)
Procesinio sprendimo kategorijos:
122.4; 130.1.4(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2015 m. sausio 15 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. D. atskirąjį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovei D. D. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo ir ieškovo V. D. patikslintą ieškinį atsakovei D. D., trečiajam asmeniui K. D. dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių sutarties pakeitimo bei įsiskolinimo už vaiko išlaikymą priteisimo,
nustatė:
Šilalės rajono apylinkės teisme gautas ieškovo V. D. ieškinys atsakovei D. D. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo. Ieškovas taip pat pateikė patikslintą ieškinį atsakovei D. D., trečiajam asmeniui K. D. dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių sutarties pakeitimo bei įsiskolinimo už vaiko išlaikymą priteisimo. Ieškiniu ir patikslintu ieškiniu ieškovas V. D. prašo pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, nustatytą Šilalės rajono apylinkės teismo 2012-06-08 sprendimu, kuriuo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka ir patvirtinta jų sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ir nepilnamečio gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu bei prašo priteisti išlaikymą vaikui iš atsakovės D. D. bei išlaikymo įsiskolinimą nuo 2013-11-01.
Atsakovė D. D. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tiek ji, tiek ieškovas, tiek nepilnametis sūnus K. D. visiškai negyvena Lietuvoje, o visi gyvena Norvegijoje, kurioje sūnus lanko mokyklą.
Šilalės rajono apylinkės teismas 2014-11-19 nutartimi paliko nenagrinėtus ieškovo V. D. ieškinį ir patikslintą ieškinį CPK 782 straipsnio pagrindu. Teismas nustatė, kad šalys ir jų nepilnametis sūnus K. D. negyvena Lietuvoje, o visi gyvena Norvegijoje. Nustatė, kad Norvegijoje 2014-03-06 yra priimtas sprendimas dėl vaiko K. D. išlaikymo. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis 2003-11-27 Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo“, byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Nurodė, kad reikalavimams dėl tėvų pareigų pagrindinė jurisdikcijos taisyklė (Reglamento 2 skirsnio 8 straipsnis) nustato, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikomos tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, šiuo atveju vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje.
Atskiruoju skundu ieškovas V. D. prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2014-11-19 nutartį panaikinti ir klausimą dėl bylos nagrinėjimo Šilalės rajono apylinkės teisme išspręsti iš esmės. Nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė 2003-11-27 Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003, nes šio reglamento I skyriaus 1 str. 3 d. e) punkte yra imperatyviai nurodyta, jog šio reglamento nuostatos netaikomos byloms dėl išlaikymo. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl išlaikymo dydžio nustatymo bei priteisimo iš atsakovės, todėl reglamento nuostatos šioje byloje negali būti taikomos. Paaiškino, kad ginčo tarp šalių dėl vaiko gyvenamosios vietos nėra. Mano, kad šiuo atveju taikytinas Tarybos reglamentas Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ ir ieškovas turi teisę pasirinkti kuriame teisme dėl išlaikymo kelti bylą, t. y. savo gyvenamosios vietos valstybės teisme ar atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisme. Nurodo, kad pasirinko ieškinį dėl išlaikymo pareikšti atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisme. Paaiškino, kad atsakovės deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl ieškinys teismingas Šilalės rajono apylinkės teismui. Nesutinka, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje, nes atsakovę ir Norvegijos Karalystę sieja vienintelis ryšys, jog ji Lietuvos darbdavio yra laikinai komandiruota atlikti pavestų darbo funkcijų į šią valstybę. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ir Norvegijos Karalystėje oficialiai būtų deklaravusi savo gyvenamąją vietą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė D. D. prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2014-11-19 nutartį palikti nepakeistą, ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Mano, kad teismo nutartis yra teisėta. Nurodo, kad nepaistant to, kad darbdavys įmonę yra įregistravęs Lietuvoje, jos darbas yra Norvegijoje, todėl ji gyvena ir dirba Norvegijoje. Norvegijoje buvo sprendžiamas klausimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, todėl Norvegijos valstybė pripažino, kad tokie klausimai turi būti sprendžiami šioje valstybėje, o ne Lietuvoje. Nurodo, kad ginčo tarp šalių dėl išlaikymo teikimo nėra, nes atsakovė geranoriškai teikia išlaikymą sūnui.
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko nenagrinėtu ieškovo ieškinį, nustatęs, kad civilinė byla yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Vadovaujantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga. Pagal CPK 784 straipsnį, 785 straipsnį, šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 str.). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės.
Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (1 str. 1 d. b p.), konkrečiai susijusioms su globos ir bendravimo teisėmis (1 str. 2 d. a p.), yra įtvirtintos 2003-11-27 Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. 2007-10-30 Europos Bendrijos ir visų Europos Sąjungos valstybių narių vardu pasirašyta nauja Lugano konvencija, kuri reglamentuoja santykius dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo tarp Europos Sąjungos valstybių narių (taip pat ir nare tapusios Lietuvos), ir Norvegijos, Šveicarijos ir Islandijos. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 bylos teismingumą lemiantis reikalavimas yra nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, t. y. ginčas, susijęs su tėvų pareigomis. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente ir yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 p., 8 str.). Taigi pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Todėl, sprendžiant teismingumo klausimą, taikytini Reglamento 2 skirsnio „Tėvų pareigos“ 8 ir 9 straipsniai. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad šalių nepilnamečio vaiko K. D. gyvenamoji vieta yra Norvegijoje.
Sutiktina su apelianto nurodyta aplinkybe, kad 2003-11-27 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 I skyriaus 1 str. 3 d. e) punkte yra imperatyviai nurodyta, jog šio reglamento nuostatos netaikomos byloms dėl išlaikymo, o šioje byloje ginčas taip pat yra kilęs dėl išlaikymo dydžio nustatymo bei priteisimo iš atsakovės. 2000-12-22 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (Briuselis I) nustato specialios teismų, nagrinėjančių bylas dėl išlaikymo mokėjimo, jurisdikcijos taisykles. Pagal šį reglamentą išlaikymo kreditorius gali pasirinkti, kuriam teismui pateikti ieškinį: arba valstybės narės, kurioje yra atsakovo gyvenamoji vieta, teismui, arba kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos ar gyvenamosios vietos teismui. Apeliantas mano, kad toks pasirinkimas neprieštarauja 2007-10-30 Konvencijai dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Lugano konvencija), kurios dalyvė yra ir Lietuvos Respublika.
Iš esmės byloje sprendžiamas klausimas, ar atsakovės nuolatine gyvenamąja vieta gali būti laikoma Norvegijos Karalystė. CK 2.12 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Iš byloje esančių aplinkybių matyti, kad atsakovė laiko Norvegiją nuolatine gyvenamąja vieta. Aplinkybė, kad atsakovė yra deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), o atsakovės darbdavys yra įregistravęs įmonę Lietuvoje, kai atsakovės darbo vieta yra Norvegijoje, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (CPK 185 str.). Nagrinėjamu atveju svarbia laikytina aplinkybė, kad Norvegijoje jau buvo sprendžiamas klausimas dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo. Dėl nurodytos aplinkybės konstatuotina, kad Norvegijos valstybė pripažino, jog šie klausimai turi būti sprendžiami šioje valstybėje, o ne Lietuvoje.
Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo atskirajame skunde nurodytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis CPK 336?339 straipsniais,
n u t a r i a :
Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė