Civilinė byla Nr. 3K-3-351-421/2015

Proceso Nr. 2-68-3-15607-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.16 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Donato Šerno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – P. J. (P. J.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrius prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 117 000 Lt (33 885,54 Eur) žalos atlyginimo valstybei.

Ieškovas nurodė, kad P. J., būdamas neblaivus 2010 m. vasario 20 d. vairuodamas automobilį, mirtinai sužalojo S. Š., grįžtančią iš darbo. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu. Ieškovas šį įvykį 2011 m. kovo 7 d. sprendimu pripažino draudžiamuoju įvykiu ir, vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir NADPLSDĮ) 27 straipsnio 1 dalimi, išmokėjo 100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo mėnesį, t. y. 1170 Lt (338,86 Eur), nukentėjusiosios šeimos nariams: sutuoktiniui J. Š. bei dukterims J. Š. ir E. Š., kiekvienam po 39 000 Lt (11 295,18 Eur), iš viso – 117 000 Lt (33 885,54 Eur). AB „Lietuvos draudimas“ buvo apdraudęs P. J. civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu įgyvendinama valstybinės socialinės politikos dalis, nes be žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimas atlieka ir socialinę funkciją. Įstatyme nenustatyta, kad tais atvejais, kai draudžiamasis įvykis įvyksta dėl trečiųjų asmenų kaltės, šie privalo kompensuoti išmokėtas draudimo išmokas. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Ši norma aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį padaryta žala turi būti atlyginta visiškai. Jeigu apdrausto darbuotojo šeimai dėl jo žūties išmokėta draudimo išmoka viršija šeimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokią draudimo išmokos dalį, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Įstatyme nustatyta draudimo išmoka apima ir žalos atlyginimą ir socialinę išmoką, todėl ieškovas turi reikalavimo teisę tik į nukentėjusiojo asmens realiai patirtą žalą, kurią privalėjo įrodyti. Teismas sprendė, kad ieškovas realiai patirtos žalos neįrodinėjo ir neįrodė, todėl ieškinį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino: priteisė VSDFV Vilniaus skyriui iš AB „Lietuvos draudimas“ 117 000 Lt (33 885,54 Eur) žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šio pobūdžio ginčuose įrodinėjimo naštos pareigų klausimus išaiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014, pažymėjusi, kad įrodinėti, jog transporto priemonės valdytojas žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, tenka žalą padariusiam asmeniui arba atsakingam draudikui. Šioje nutartyje taip pat išaiškinta, kad Valstybinio socialinio draudimo įstaigos pareiga apskaičiuoti padarytos žalos dydį yra apibrėžta įstatyme ir ši išmoka gali būti įskaičiuota į atlygintiną žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog dėl nukentėjusiosios mirties šeima patyrė tokio dydžio žalą, kuri apima išmokėtą vienkartinę 117 000 Lt (33 885,54 Eur) pašalpą. Kadangi atsakovas neįrodė, jog išmokėta suma viršija patirtos žalos dydį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ieškinį atmetė nepagrįstai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą bei priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pasisakė, kad draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UADB „Ergo Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo vaidybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nepagrįstai vadovavosi išimtinai vien Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, reglamentuojančiu socialinių išmokų mokėjimo tvarką, bet nesivadovavo Civiliniu kodeksu ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – ir TPVCAPDĮ), reglamentuojančiais žalos atlyginimą ginčo atveju. Ieškovas pateikė pažymas apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas, kurios įrodė žalą tik ieškovo biudžetui, o ne žuvusiosios artimiesiems, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius jo apskaičiuotą žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-477/2014, nurodė, kad, siekiant nustatyti draudiko atsakomybės apimtį, būtina įvertinti žalą padariusio asmens atsakomybės apimtį pagal CK 6.245–6.255, 6.248 straipsnius. Nustačius šias aplinkybes, tokia pat apimtimi (iki draudimo išmokų sumų viršutinės ribos) atsako žalą padariusio asmens draudikas.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014, ir argumentu, kad pareiga įrodinėti, jog transporto priemonės valdytojas žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, tenka žalą padariusiam asmeniui arba atsakingam draudikui. Dėl to teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, prieštaraujantį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, kad žalos padarymo faktą ir jos dydį turi įrodyti žalą atlyginti prašantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-477/2014). Būtent ieškovas, kaip socialinio draudimo įstaiga, o ne draudikas turi informaciją, kokios buvo žuvusiojo tėvų, sutuoktinio ar vaikų pajamos.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014, suformuluota nuostata, kad VSDFV išmokėta pašalpa negali būti laikoma valstybės socialine parama, neįskaičiuotina į atlygintiną žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. A. M., bylos Nr. 3K-3-1331/2002, 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. D. K., bylos Nr. 3K-3-291/2014, išdėstyta priešinga pozicija.

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, ir asmenų, kuriems jos išmokėtos, patirtos žalos dydžio santykio

NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas įstatyme nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme) nustatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Šios neatitiktys galimos dėl to, kad socialinio draudimo įstaigos mokėtinos kompensacijos dydį skaičiuoja įstatyme nustatytu būdu, t. y. pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus, kurie neatspindi visų individualių, konkrečiam nukentėjusiam apdraustajam būdingų parametrų (vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus atveju – net ir jo buvusių draudžiamųjų pajamų dydžio). Tokia socialinio draudimo išmokos (dėl apdraustojo mirties patirtos žalos kompensacijos) apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai socialinio draudimo įstaigai, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio ši išmoka ne visais atvejais gali atitikti realiai padarytą žalą. Atsižvelgdamas į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes, Konstitucinis Teismas sprendė, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala.

Kasacinis teismas, spręsdamas socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmoką jos gavėjui, ir žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko ginčą dėl regreso teisės, atkreipė dėmesį į tai, kad skiriasi teisinių santykių reglamentavimas CK normomis ir socialinio draudimo srities teisės aktais, įskaitant NADPLSDĮ. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, šių teisinių santykių dalyvių (apdraustųjų, draudėjų, socialinio draudimo įstaigų) teisės ir pareigos nėra grindžiamos šių asmenų laisvanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o remiasi imperatyviuoju teisiniu reguliavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Pareiga mokėti išmokas valstybinio socialinio draudimo įstaigai kyla ne vien dėl to, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, bet ir dėl to, kad remiantis NADPLSDĮ nuostatomis toks įvykis kvalifikuojamas kaip draudžiamasis, ir įvykus tokiam įvykiui teisės aktai valstybinio socialinio draudimo įstaigai nustato pareigą mokėti tam tikro dydžio socialinio draudimo išmokas. Nei žalą padaręs asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikas nėra šių socialinio draudimo teisinių santykių dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). Pastarieji asmenys dėl žalos padarymo fakto tampa žalos atlyginimo teisinių santykių dalyviais. Šie teisiniai santykiai reglamentuojami privatinės teisės normomis. Remiantis privatinės teisės, konkrečiai – bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, įtvirtintomis CK 6.245–6.255 straipsniuose, sprendžiamas socialinio draudimo įstaigos reikalavimas atlyginti sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu padarytą žalą. Būtent šiose teisės normose reglamentuojama atlygintinos žalos nustatymo tvarka. Dėl to viešosios teisės normos – NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalies – nuostata, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad visa kiekvienu konkrečiu atveju socialinio draudimo įstaigos išmokėta išmokos suma atitinka jos gavėjo dėl nelaimingo atsitikimo negautų pajamų sumą, kol tokios išvados teismas nepadaro vadovaudamasis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.

Taigi, žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, kurias turi įrodyti socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti (CPK 178 straipsnis). Socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013). Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). Kai akivaizdu, kad tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, buvo pripažintas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis tekdavo pergyvenusiam sutuoktiniui. Laiko kriterijumi, kuriuo remiantis nustatytas tikėtinas išlaikymo laikotarpis pergyvenusiam sutuoktiniui, pripažintas tos pat lyties tokiomis pat sąlygomis gyvenančio asmens vidutinė gyvenimo trukmė remiantis Statistikos departamento duomenimis. Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti tikslesnius statistikos duomenis (pavyzdžiui, remtis vidutine gyvenimo trukme, nustatyta ne tik pagal lyties ir gyvenamosios vietos požymius, bet ir atsižvelgiant į amžiaus grupę, kuriai priklausė žuvusysis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Kai dėl draudžiamojo įvykio miršta apdraustasis, kuriam minėto statistinio metodo taikyti neįmanoma (pavyzdžiui, mirusiojo amžius peržengė statistinę atitinkamos grupės asmenų gyvenimo trukmę, tačiau šis asmuo iki mirties toliau gaudavo pajamas), bylos šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti kitokius jo šeimos narių negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus (pavyzdžiui, gali būti remiamasi individualizuota tikėtina to asmens gyvenimo trukme), o juos teismas įvertina remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytą teismų praktikoje suformuotą teisinio reglamentavimo aiškinimą, sutiktina su kasatoriaus argumentu, kad draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, tačiau kasatoriaus argumentai, kad ieškovo pateiktos pažymos apie išmokėtas draudimo išmokas nepriskirtini jo apskaičiuotą žalą patvirtinantiems įrodymams, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014, išdėstytu išaiškinimu, kad, ieškovui pateikus jo apskaičiuotos žalos įrodymus, pareiga įrodinėti, jog transporto priemonės valdytojas žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, tenka žalą padariusiam asmeniui arba atsakingam draudikui. Toks aiškinimas atitinka ir vėlesnę kasacinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014; 2015 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. AAS „Gjensidige Baltic“; bylos Nr. 3K-3-133-313/2015). Kadangi šios kategorijos bylose kasacinio teismo praktika ir joje pateiktos įrodinėjimo taisyklės reikšmingai buvo plėtojamos jau šią bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, siekiant sudaryti sąlygas šalims vykdyti savo įrodinėjimo pareigas ir atsižvelgti į šioje nutartyje pateikiamus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, šioje nutartyje išdėstyti išaiškinimai dėl įrodinėjimo sudaro pagrindą teismui priimti naujus šalių pateikiamus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius

Donatas Šernas