Pranešėja Dalia Kursevičienė                                       Baudžiamoji byla Nr. 1A-24-651/2017

Teisėja Viktorija Teišerskienė                                      Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01753-2014-9

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1;

2.1.7.3; 2.4.2.1; 2.4.6.1

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. vasario 9 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Vitai Diekontienei,

dalyvaujant prokurorei Rūtai Girgždutaitienei,

nuteistajai D. B., jos gynėjui advokatui Vaclovui Janušauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. D. B. buvo kaltinama tuo, kad pagrobė svetimą turtą: 2014-11-03, apie 16.50 val., medicinos centro „L“, adresu (duomenys neskelbtini), persirengimo kambaryje, iš neužrakintoje persirengimo spintelėje Nr. 8 buvusios G. T. rankinės pagrobė išmanųjį „P. T.“, priklausantį G. T., kurio vertė 434,43 Eur (1500 Lt), mobiliojo ryšio telefoną „LG“, priklausantį UAB „G“, kurio vertė 90 Eur.

2. Klaipėdos miesto apylinkės teismas D. B. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisino, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodyta, jog D. B. tuo laiku buvo persirengimo kambaryje. Teismo manymu, faktas, jog D. B. priklausanti SIM kortelė tą pačią dieną buvo įdėta į pagrobtą telefoną, taip pat nepatvirtina fakto, kad jį pagrobė D. B., nes nėra paneigta nurodyta versija dėl sąžiningo telefono įsigijimo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į laiku tinkamai neatliktą ikiteisminį tyrimą (liudytojos V. Č., L. I. ikiteisminio tyrimo metu apklaustos tik 2015 m. gegužės mėn., medicinos centro „L.“ darbuotojos, apklaustos tik teisme praėjus beveik 2 metams po įvykio), o tai, teismo manymu, galėjo lemti nevisiškai tikslius liudytojų parodymus. Teismas, remdamasis visais byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad jų nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn.

3. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė R. G. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-11-10 nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti D. B. kalta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir skirti jai 16 MGL dydžio baudą. Visiškai tenkinti nukentėjusiosios G. T. ir UAB „G“ pateiktus civilinius ieškinius. Byloje esantį voką su CD laikmena, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje. Mobiliojo ryšio telefoną „LG“, IMEI (duomenys neskelbtini), saugomą Klaipėdos apskrities VPK saugojimo patalpoje, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

3.1. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažymi, kad nesant tiesioginių įrodymų, privalėjo išsamiai analizuoti byloje esančius netiesioginius įrodymus apie padarytą nusikalstamą veiką. Pasak prokurorės, byloje, priešingai nei nurodė teismas, byloje esantys netiesioginiai įrodymai patvirtina D. B. kaltę.

3.2. D. B. nurodyta versija, kad ji 2014-11-03 medicinos centre „L“ nesilankė, o ten yra buvusi seniai, kai jai buvo gal 12 m., bei telefoną „LG“ įsigijusi iš nepažįstamo asmens 2015 m. sausio mėnesį, paneigta liudytojų parodymais: liudytojos E. Ž. parodymais, kuri patvirtino, kad tą dieną D. B. buvo atvykusi į medicinos centrą „L“ ir ji buvo įtraukta į sąrašą asmenų, tą dieną atvykusių į baseiną; liudytojos L. K. parodymais, kuri nurodė, kad D. B. rūbinėje įprastai užtrukdavo ilgai, bei pačios nukentėjusiosios parodymais, kuri nurodė, kad rūbinėje buvo likusi panašaus amžiaus kaip D. B. mergina.

3.3. Teismas nepagrįstai nevertino D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio. Nevertino fakto, kad D. B. negalėjo paaiškinti, kokiu būdu jai priklausanti telefono SIM kortelė 2014-11-03 atsirado nukentėjusiajai priklausančiame telefone, kai pati nurodė, kad šį telefoną įsigijo tik 2015 m. sausio mėnesį. Prokurorės manymu, D. B. duoti parodymai paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, o tai patvirtina jos kaltę.

3.4. Teismas nepagrįstai nevertino byloje esančio įrodymo, kad D. B. priklausanti SIM kortelė į pagrobtą telefoną nebuvo įdėta tą pačią dieną. Teigia, jog teismas, atmesdamas įrodymus kaip nepatikimus, privalėjo tai argumentuoti, t. y. jei manė, kad byloje pateikta informacija dėl pagrobto telefono IMEI nėra patikima, tai teismas privalėjo šiuos duomenis detaliai išanalizuoti ir padaryti išvadą, kodėl šie duomenys nelaikytini įrodymais, ir į juos teismas neatsižvelgia priimdamas nuosprendį.

3.5. Anot apelianto, teismas nepagrįstai nuvertino nukentėjusiosios, liudytojų E. Ž., L. K. parodymus, medicinos centro „L“ 2014-11-03 buvusių medicinos įstaigoje asmenų sąrašą kaip netiesioginių įrodymų reikšmę, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

3.6. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliantas mano, kad teismas netinkamai įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes, byloje esančių duomenų nevertino kaip įrodymų visumos, o faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo izoliuotai vieną nuo kitų, nepaneigė byloje surinktų kaltinančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas. Apeliantas mano, kad visų byloje esančių įrodymų visuma nepalieka abejonių dėl D. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintoji D. B. prašo atmesti prokurorės apeliacinį skundą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-11-10 išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą ir panaikinti kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

4.1. Kategoriškai nesutinka su prokurore, jog išteisinamąjį nuosprendį teismas priėmė pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, kad teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

4.2. Pasak išteisintosios, apeliacinis skundas yra paremtas tik prielaidomis, nenurodant jokių konkrečių argumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nei padarė apylinkės teismas. Nurodo, jog telefoną, dar jai būnant nepilnametei, davė jos motina T. Ž. 2014-11-03 vakare, o ne 2014-11-04, kaip teigia prokurorė. Be to, jos motina pateikė logišką paaiškinimą dėl telefono įsigijimo ir tai patvirtina, kad ji yra sąžininga telefono įgijėja. Dėl pagrobto „P. T.“ iš viso nėra jokių duomenų.

4.3. Išteisintosios teigimu, apylinkės teismas nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo ir visus byloje iškilusius neaiškumus pagrįstai vertino jos naudai ir priėmė visiškai teisingą išteisinamąjį nuosprendį.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė R. G. prašė tenkinti apeliacinį skundą. Išteisintoji D. B. prašė netenkinti apeliacinio skundo ir jį atmesti. Prašė palikti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį nepakeistą. Išteisintosios gynėjas advokatas V. Janušauskas prašė apeliacinį skundą atmesti.

6. Apeliacinis skundas atmestinas.

6.1. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6.2. Prokuratūra apeliaciniame skunde iš esmės kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo.

6.3. Apeliantės manymu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atmetė byloje pateiktus netiesioginius įrodymus, kurie patvirtina D. B. kaltę.

7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

7.1. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 str. 5 d. 1 p.); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 str. 5 d. 2 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K–455/2014).

8. D. B. skundžiamu nuosprendžiu dėl jai pareikšto kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinta apylinkės teismui konstatavus, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad D. B. dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Prokurorė su teismo padaryta išvada nesutinka. Anot jos, teismas nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, rėmėsi tik D. B. paaiškinimais, visiškai nepagrįstai atmesdamas byloje esančius netiesioginius įrodymus, dėl to padarė klaidingas, nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Prašo D. B. nuteisti dėl jai pareikšto kaltinimo.

9. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

10. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos. Remiantis byloje surinktų duomenų visuma pagrįstai konstatuota, kad nepakanka duomenų, įrodančių, kad D. B. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

11. Iš apeliacinio skundo matyti, kad prokurorė sutinka, jog byloje nėra tiesioginių objektyvių įrodymų, patvirtinančių D. B. kaltę padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau mano, kad byloje esantys netiesioginiai įrodymai sudaro loginę seką ir įrodo, kad būtent D. B. padarė šią nusikalstamą veiką.

11.1 Kaip nurodyta pirmiau 3 punkte, prokurorė, nesutikdama su D. B. išteisinimu, tvirtina, kad pačios išteisintosios duotų parodymų nenuoseklumas, nurodytų aplinkybių dėl telefono įgijimo nesutapimas bei kiti byloje esantys duomenys, tokie kaip asmenų, tą dieną atvykusių į medicinos centrą „L“, sąrašas, liudytojų, nukentėjusiosios parodymai, patvirtina, kad nusikalstamą veiką padarė D. B..

12. Nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais grįsti nuosprendį galima, jei nagrinėjamoje byloje esantys netiesioginiai įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina kaltinamosios kaltę.

12.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl vien netiesioginiais įrodymais nėra pagrindo pripažinti D. B. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu.

12.2. D. B. buvo kaltinama tuo, kad ji medicinos centro „L“ persirengimo kambaryje iš neužrakintoje persirengimo spintelėje Nr. 8 buvusios G. T. rankinės pagrobė išmanųjį „P. T.“, priklausantį G. T., kurio vertė – 434,43 Eur (1500 Lt), mobiliojo ryšio telefoną „LG“, priklausantį UAB „G“, kurio vertė – 90 Eur. Nors bylos medžiaga paneigta išteisintosios nurodyta aplinkybė, jog ji tą dieną baseine nesilankė, tačiau sutiktina su apylinkės teismu, kad vien nustatytas faktas, kad ji lankėsi tą dieną medicinos centre „L“ baseine, nepatvirtina, kad būtent ji padarė nusikalstamą veiką.

12.3. Kaip matyti, nė vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino fakto, kad matė būtent D. B.. Nukentėjusioji taip pat negalėjo patvirtinti, kad tuo metu, kai ji paliko atidarytą spintelę ir nuėjo į persirengimo kabiną, persirengimo kambaryje liko būtent D. B.. Nukentėjusioji tik nurodė, kad moteris, likusi persirengimo kambaryje, buvo panašaus amžiaus kaip išteisintoji. Veido neįsidėmėjo ir jos atpažinti negalėtų. Kai ji pasigedo telefono, jos amžiaus mergina dar buvo rūbinėje, tačiau jos nekalbėjo. Savo daiktus detaliau apžiūrėjo prie registratūros. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji ruošėsi eiti namo, tačiau mergina, kuri kartu buvo persirengimo kambaryje, išėjo po jos, nes, pasak nukentėjusiosios, medicinos centro administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad padėtų išsiaiškinti, kas paėmė jos daiktus, leido tiek įeiti, tiek išeiti centre buvusiems klientams. Patvirtino, kad jai būnant prie registratūros ir aiškinantis dėl daiktų dingimo, matė, kaip išėjo rūbinėje kartu buvusi mergina, jos niekas nesustabdė ir neapklausė.

12.4. Apylinkės teismas, pripažindamas faktą, kad D. B. įvykio dieną buvo medicinos centre „L“, rėmėsi registratūros darbuotojos pateiktu ranka surašytu lankytojų sąrašu bei liudytojos E. Ž. parodymais. Iš medicinos centro „L“ registratūros darbuotojos pateikto ranka surašyto lankytojų sąrašo matyti, kad 2014-11-03 medicinos centre D. B. lankėsi 15.00 val., G. T. lankėsi 16.00 val. (t. 1, b. l. 18–19). Liudytojos E. Ž. teigimu, apsilankymo baseine, pirtyje trukmė yra valanda laiko ir D. B. tikrai tą dieną buvo atvykusi, tačiau tikslaus laiko, kada atvyko ir išvyko, negalėjo nurodyti. Raktų grąžinimo laikas, išėjus iš baseino, nefiksuojamas. Pažymėtina, kad medicinos centro „L“ darbuotojos buvo apklaustos po įvykio praėjus 2 metams, bylą perdavus teismui. Ikiteisminio tyrimo metu E. Ž., L. K. nebuvo apklaustos, todėl jų duoti parodymai gali būti netikslūs. Pažymėtina, kad tik E. Ž. patvirtino, kad D. B. tą vakarą buvo medicinos centre, tačiau negalėjo paaiškinti, kada ji atvyko ir išvyko. Kaip matyti, D. B. apsilankymo pradžia buvo 15 val., tačiau nukentėjusiosios teigimu, asmuo, kuris tuo metu kartu buvo su ja persirengimo kambaryje, išėjo tik tada, kai ji aiškinosi dėl galimos vagystės prie registratūros. Iš to darytina išvada, kad D. B. baseine truko ne 1 valandą, kiek paprastai trunka vienas apsilankymas, o 2 valandas. Nors liudytoja L. K. nurodė, kad įprastai D. B. užtrukdavo ilgiau, tačiau tai nepatvirtina, kad ji galėjo užtrukti dvigubai ilgesnį laiką nei yra vieno apsilankymo laikas. Be to, tai dar nepatvirtina, kad ir tą vakarą D. B. užtruko ilgiau. Iš nurodytų aplinkybių kyla pagrįstų abejonių dėl D. B. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Nesant tikslių liudytojų parodymų apie D. B. atvykimo ir išvykimo laiką ar liudytojų, patvirtinančių, kad tuo metu būtent D. B. buvo persirengimo kambaryje, negalima neabejotinai teigti, kad ji tuo metu, kai dingo nukentėjusiosios daiktai, buvo persirengimo kambaryje.

13. Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės teiginiais, kad vien nenuoseklūs išteisintosios parodymai, juos vertinant su kitais byloje esančiais įrodymais, patvirtina išteisintosios kaltę. Sutiktina su prokurore, kad D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nenuoseklūs, neinformatyvūs ir suteikia pagrindą jais abejoti, tačiau įvertinus prieš tai išdėstytus motyvus, tokie parodymai nesuteikia pagrindo pripažinti D. B. kaltę dėl jai inkriminuojamo nusikaltimo. Pažymėtina tai, kad D. B. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė praėjus vieneriems metams po padaryto nusikaltimo, todėl tikėtina, kad tiksliai prisiminti visų detalių negalėjo. Be to, atsisakymas teisme duoti parodymus taip pat negali būti vertinamas kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes kaltinamasis turi ne pareigą, o teisę teisme duoti paaiškinimus (BPK 22 str. 3 d., 272 str. 1 d.).

14. Teisėjų kolegija nesutinka ir su prokurorės teigimu, jog faktas, kad D. B. priklausanti SIM kortelė telefono pagrobimo dieną buvo įdėta į pagrobtą telefoną, patvirtina, kad D. B. jį pagrobė, juolab, kad išteisintoji pati nurodė, kad jį įsigijo 2015 m. sausio mėnesį, o paaiškinti, kaip 2014-11-03 jos SIM kortelė atsirado pagrobtame telefone, negalėjo, ir teismas, atmesdamas šiuos įrodymus, privalėjo detaliai nurodyti, kodėl jie yra nepatikimi ir nevertintini.

15. Šiuo aspektu teisėjų kolegija prokurorės išsakytą poziciją dėl įrodymų vertinimo atmeta kaip nepagrįstą ir mano, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai nusprendė, jog vien fakto, kad telefono pagrobimo dieną D. B. priklausanti SIM kortelė buvo į jį įdėta, nepakanka patvirtinti D. B. kaltę dėl BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo. Kaip matyti, byloje nepakanka duomenų, patvirtinančių, kad D. B. tuo metu buvo persirengimo kambaryje, taip pat pastebėta, kad D. B. apklausta po beveik dvejų metų, todėl detaliai prisiminti įvykį, datas galbūt negalėjo. Nors nurodyta prokurorės versija kelia abejonių, tačiau įvertinus byloje jau konstatuotas aplinkybes bei išteisintosios motinos parodymus, negalima teigti, jog aiškiai ir neabejotinai yra paneigta išteisintosios ir jos motinos nurodyta versija apie telefono įsigijimą.

15.1. Bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja T. Ž. patvirtino, kad būtent ji iš nepažįstamo asmens už 50 Lt 2014 m. lapkričio mėnesį įsigijo telefoną. Tą asmenį ji surado tuomet, kai apkaltino jos dukrą pavogus telefoną. Iš 2016-06-22 teismo posėdžio protokolo matyti, kad S. R., asmuo, pardavęs T. Ž. telefoną, buvo atvykęs į teismą liudyti, tačiau teismas jo neapklausė, nes buvo neblaivus. Liudytojas A. Ž. teisme paliudijo, kad vienas jo pažįstamas asmuo, vardu S., praėjusio teismo posėdžio metu, kai abu sėdėjo prie teismo posėdžių salės, pasakė, kad jis prieš metus ar dvejus rado sulūžusį telefoną Prekybos uosto rajone, kurį pardavė moteriai prie Santuokų rūmų. Sutiktina su prokurore, kad remtis šio liudytojo parodymais kaip patikimais nėra pagrindo, nes jis tik perpasakojo tai, ką jam galbūt pasakojo S. R., tačiau versija, kad D. B. yra sąžininga telefono įgijėja, iš esmės liko nepaneigta.

16. D. B. buvo kaltinama ne tik telefono vagyste, bet ir išmaniojo „P. T.“ vagyste. Kaip nurodyta, byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad D. B. pavogė telefoną. Duomenų apie tai, kad D. B. galėjo pavogti ir išmanųjį „Pod Touch“, byloje iš viso nėra. Vien abejotina aplinkybė, kad D. B. pagrobė mobilųjį telefoną, nesudaro pagrindo išvadai, kad pagrobė ir išmanųjį „Pod Touch“.

17. Vertinant visų byloje surinktų įrodymų visumą, kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada apie įrodymų nepakankamumą. Nesutiktina su prokurore, jog teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai nesusiedamas jų į vieną visumą. Priešingai, teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl kiekvieno įrodymo pagrįstumo ir jų įrodomosios reikšmės. Teismas išvadą dėl D. B. nedalyvavimo nusikalstamoje veikoje padarė tik ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, ir konstatavo, kad jų visumą nesudaro vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados apie D. B. kaltę. Dėl nurodytų priežasčių prokurorės argumentai dėl BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti. Kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismas pagrįstai vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d.), nusprendė, kad byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų D. B. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti konkretus asmuo, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dėl nurodytų priežasčių apylinkės teismas pagrįstai išteisino D. B. neįrodžius, kad ji dalyvavo nusikalstamoje veikoje (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

18. Nenustačius, jog D. B. padarė BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teismas pagrįstai atmetė civilinių ieškovų G. T. ir UAB „G“ ieškinius dėl žalos atlyginimo.

19. Dėl išteisintosios prašymo iš karto panaikinti kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nurodytina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. B. paskirtą kardomąją priemonę paliko galioti tik iki nuosprendžio įsiteisėjimo, ir nurodė, jog nuosprendžiui įsiteisėjus minėta kardomoji priemonė naikintina. Pagal BPK 336 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja būtent apeliacinio teismo procesinio sprendimo paskelbimo dieną – 2017-02-09, todėl pakartotinai spręsti klausimą, kuris išspręstas apylinkės teismo nuosprendžiu, nėra pagrindo.

20. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Kolegija, remdamasi apeliacinio skundo motyvais, neturi teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų pagrįstumu, todėl nėra pagrindo jo naikinti (BPK 20 str. 5 d.). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-11-10 nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                     Dalia Kursevičienė

Edita Lapinskienė

Linas Pauliukėnas