Administracinė byla Nr. eA-1804-624/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04628-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja H. C. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 24S22741 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 6 d. gavo Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo jai panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, neatitinka tikrovės ir su ja (pareiškėja) nebuvo nesudaryta darbo sutartis. Pareiškėja su Sprendimu nesutiko dėl šių priežasčių:
2.1. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nustatytų reikalavimų. Migracijos departamentas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, be to, Sprendimas, priimtas nesiaiškinant svarbių aplinkybių, o vertinant vien tik darbo sutarties nebuvimo faktą, neatitinka teismų praktikos.
2.2. Migracijos departamentas turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjai, tačiau atsakovas apsiribojo pareiškėjai nepalankiais duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką.
2.3. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesusisiekė su pareiškėja, neišsiaiškino jos individualios situacijos, darbo santykių nebuvimo priežasčių, todėl nesilaikė VAĮ įtvirtinto objektyvumo principo. Atsakovas turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjai. Atsakovas nepagrįstai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktus bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nepaisant to, jog pareiškėja nedirba, svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su pareiškėja neatsirado. Formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas. Sprendimas priimtas vienašališkai, nebendradarbiaujant su pareiškėja. Migracijos departamentas į pareiškėją nesikreipė, neprašė paaiškinti susidariusios situacijos, nesidomėjo, ar ji įgyvendina darbo santykių atsiradimo procedūras, neperspėjo pareiškėjos apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi.
2.4. Pareiškėja nežinojo, jog darbo sutartis su ja nėra sudaryta. Teikdama prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi, taip pat nežinojo, jog su ja darbo sutartis nebus sudaryta. Nesant duomenų, kad ji sąmoningai ir tyčia teikė duomenis, kad bus įdarbinta uždarojoje akcinėje bendrovėje „Housini“ (toliau – ir Bendrovė, darbdavys), nors žinojo, jog įdarbinta nebus, Sprendimas nepagrįstai grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
2.5. Migracijos departamentui individualiai pareiškėjos situacijos nevertinus, konstatuojant tik formalųjį neatitikimą Įstatymo reikalavimams ir nesiaiškinant realaus neatitikimo, Sprendimas laikytinas neatitinkančiu proporcingumo principo, dėl ko yra naikintinas.
3. Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 22,50 Eur žyminį mokestį bei atstovavimo išlaidas.
4. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė šias faktines aplinkybes:
4.1. Pareiškėja, ketindama dirbti Bendrovėje verslo paslaugų vadybininke, 2023 m. vasario 11 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas).
4.2. Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjos darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams.
4.3. 2023 m. balandžio 7 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760240081, galiojantį nuo 2023 m. balandžio 25 d. iki 2025 m. balandžio 24 d.
4.4. Vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti VSDFV. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė su pareiškėja darbo sutarties nesudarė. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024 m. sausio 19 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
5. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais, atsakovo disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsakovo vertinimu, Sprendimas atitiko tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidė gero administravimo principą.
6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja, atsiėmusi leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja, kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, jog jos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 850 Eur sudarantis darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės. Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjos siekiant leidimo laikinai gyventi šalyje ir darbdavio tarpininkavimo rašte. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nebuvo. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinanti gauti, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėja neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir jos nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, o tai, kad pareiškėja neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus.
7. Migracijos departamentas teigė, jog neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
II.
8. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjos H. C. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas, pakartojęs byloje esančias faktines aplinkybes, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 2 ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punktu, pažymėjo, jog pareiškėjai tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. balandžio 24 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
10. Teismas pažymėjo, jog fakto, kad pareiškėja nebuvo įdarbinta Bendrovėje, ji neginčija ir kritiškai vertino pareiškėjos argumentą, kad ji nežinojo, kad darbo sutartis su ja nėra sudaryta, kadangi tai prieštarauja pačios pareiškėjos pozicijai, kad būtent atsakovas turėjo aiškintis, kodėl pareiškėja nebuvo įdarbinta. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad, visų pirma, galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, o antra, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma; gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė.
11. Teismas sprendė, jog ginčo, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėja nedirbo leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimui tarpininkavusioje įmonėje ir neatitiko Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, kurių pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, byloje tarp šalių nebuvo. Teismas darė išvadą, kad atsakovas teisingai Sprendimu taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Pažymėjo, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjai leidimas laikinai gyventi pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.
12. Teismas akcentavo, jog pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi patvirtino žinanti, jog turi informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo, tačiau visgi, net ir žinodama kaip turi veikti, pasirinko nevykdyti Įstatyme numatytų pareigų, aktualių ginčo situacijai – nepranešė atsakovui apie tai, kad nebuvo įdarbinta, t. y. apie situaciją, susijusią su jos, kaip užsienietės, buvimu Lietuvoje, todėl turi prisiimti ir kilusias neigiamas teisines pasekmes, nes užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei VAĮ 3 straipsnyje reglamentuoto objektyvumo principo, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste įvertinęs Sprendimo turinį, kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kadangi iš Sprendimo turinio buvo matyti, jog nors jis išdėstytas glausta forma, tačiau jame yra nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, apibūdinančios pareiškėjos, kaip leidimą laikinai gyventi darbo tikslu turinčios užsienietės, teisinę padėtį bei Sprendimu konstatuotą leidimo laikinai gyventi panaikinimo imperatyvą – darbo sutartis su pareiškėja, kuriai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo tikslu, sudaryta nebuvo, ji kitose Lietuvos Respublikos įmonėse bylos nagrinėjimo metu nedirbo. Nors pareiškėja skunde nurodė, kad atsakovas nevertino kitų, pareiškėjai palankių aplinkybių, teismas pažymėjo, kad jokių kitų aplinkybių ji nėra nurodžiusi ir teismui. Teismas taip pat pasisakė, kad pareigos atsakovui prieš priimant Sprendimą pareiškėją apklausti, teisės aktai nenumato. Teismas vertino, kad Sprendime taip pat yra aiškiai ir tiksliai nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas bei apskundimo tvarka, todėl nėra pagrindo Sprendimą pripažinti nemotyvuotu.
14. Teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjos individuali situacija), todėl sprendė, jog Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.
III.
15. Pareiškėja H. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą.
16. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 11,25 Eur žyminį mokestį bei atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.
17. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nurodo pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, taip pat teigia, jog teismas padarė neteisingą išvadą, kad neturint darbo santykių, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Pakartoja, jog svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su pareiškėja de iure nesusiklostė. Formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas.
18. Pareiškėjos vertinimu, teismas neįvertino to, kad Sprendimas priimtas vienašališkai, su pareiškėja nebendradarbiaujant.
19. Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigiama, jog teismai aiškiai skiria formalųjį neatitikimą Įstatyme keliamiems reikalavimams nuo realaus (esminio) neatitikimo. Vienas iš atskyrimo kriterijų – neatitikimo priežastis, o net ir esant neatitikimui Įstatymo keliamiems reikalavimams, leidimas gyventi neprivalo būti automatiškai naikinamas, jeigu šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės. Pareiškėjos vertinimu, teismas neįvertino to, kad ji nežinojo, jog darbo sutartis su ja nėra sudaryta. Pareiškėja pakartoja, jog yra sudariusi rašytinę darbo sutartį su Bendrove, tačiau tai, kad apie jos įdarbinimą nėra pranešta VSDFV, sužinojo gavusi Sprendimą, be to, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji, teikdama prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi, žinojo, jog su ja darbo sutartis nebus sudaryta. Nesant duomenų, kad pareiškėja sąmoningai ir tyčia teikė duomenis, kad bus įdarbinta, žinodama, jog įdarbinta nebus, Sprendimas nepagrįstai grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pareiškėja pažymi, jog jos kaltės dėl de iure nesusiklosčiusių darbo santykių nenustatė nei atsakovas, nei teismas, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartimi a. b. Nr. eA-2394-552/2020, vien ta aplinkybė, kad pareiškėja darbo santykių neturi, savaime nesudaro pagrindo naikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi.
20. Pareiškėja pažymi, jog teismas savo sprendime iš esmės pakartojo Migracijos departamento poziciją, kas sąlygojo pareiškėjos pažeistas teises į tinkamą ir teisingą teismą su išsamiu aplinkybių vertinimu ir tikrosios tiesos atskleidimą, užtikrinant teisingą teismą ir sprendimo pagrįstumą. Be kita ko, teismo sprendimas išimtinai yra grindžiamas Migracijos departamento nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktas išskirtinai atsakovo pateiktos pozicijos vertinimas. Teismas nesistengė įvertinti tikrosios padėties, taip pat nevertino ir nepasisakė, ar pareiškėjos darbo santykių de iure neatsiradimas nesant pareiškėjos kaltės yra pakankamas pagrindas panaikinti jos turėtą laikiną leidimą gyventi.
21. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl gero administravimo principo, teigia, jog Migracijos departamentas turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant palankias aplinkybei pareiškėjai, tačiau atsakovas, o vėliau ir teismas apsiribojo pareiškėjai nepalankiais duomenimis iš VSDFV ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką. Teismas neįvertino, kad Migracijos departamento atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, o padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma.
22. Pareiškėja taip pat akcentuoja, jog net esant formaliam pagrindui panaikinti leidimą laikinai gyventi, Sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė pripažintina neteisėta kaip visiškai neproporcinga, kadangi pareiškėja neturi jokių įgaliojimų pati teikti duomenis VSDFV apie jos sudarytą darbo sutartį – tai yra darbdavio atsakomybė, o darbdaviui neįvykdžius savo įsipareigojimų neįvykdė, pareiškėjos kaltė nekyla.
23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
24. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Nurodo, kad:
24.1. leidimas pareiškėjai išduotas konkrečiu pagrindu ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja, atsiėmusi leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinanti gauti, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėja neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir jos nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, o tai, kad pareiškėja neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte;
24.2. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus imperatyvius leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.
25. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neįvertino to, kad Sprendimas buvo priimtas vienašališkai, nebendradarbiaujant su pareiškėja, neperspėjus jos apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Teigia, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus. Vien tai, kad, kaip teigia pareiškėja, ji nežinojo, jog darbo sutartis su ja nėra sudaryta, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Šiame kontekste Migracijos departamentas pažymi, kad:
25.1. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus imperatyvius leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, o ne formalius pagrindus, kaip teigia pareiškėja. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi;
25.2. Pareiškėja, nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi negavo viso jai numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jai leidimą laikinai gyventi;
25.3. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi;
25.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
26. Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, jog Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (tai yra pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis (Sprendimas) pažeidžia gero administravimo principą. Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma, be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė.
27. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarties a. b. Nr. eA-2394-552/2020, atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei nurodo pareiškėja, minimoje byloje buvo konstatuota, kad „[p]asisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų susijusių su formaliu Įstatymo nuostatų aiškinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.
28. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas. Vien aplinkybė, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
29. Atsakovas vertina, kad teismas, remdamasis pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
30. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 24S22741, kuriuo pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje) buvo panaikintas dėl to, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, neatitinka tikrovės, ir kad su ja nebuvo nesudaryta darbo sutartis, teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu įvertinęs, kad darbo sutartis tarp pareiškėjos ir Bendrovės nebuvo sudaryta, sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais.
32. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir apeliaciniame skunde teigia, kad formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas yra neproporcingas ir nesąžiningas, be to, nurodo, jog teismas nesistengė įvertinti tikrosios padėties, taip pat nevertino ir nepasisakė, ar pareiškėjos darbo santykių de iure neatsiradimas nesant pareiškėjos kaltės yra pakankamas pagrindas panaikinti jos turėtą laikiną leidimą gyventi. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, vertina, kad teismas motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus.
33. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai, ketinančiai dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti VSDFV ir nustatyta, kad Bendrovė su pareiškėja darbo sutarties nesudarė. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024 m. sausio 19 d. priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir (35 str. 1 d. 2 p.) ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais.
35. Vertindama pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-789/2024).
36. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, inter alia, nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad darbo sutartis tarp pareiškėjos ir Bendrovės sudaryta nebuvo, neteisėtai ir nepagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors pareiškėja pateiktuose procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad jos kaltė dėl nesudarytos darbo sutarties nenustatyta, akcentuotina, kad asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.
37. Pažymėtina, jog Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 p.)
38. Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo taip pat pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. (35 str. 1 d. 2 p.)), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, jog prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).
39. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog tarp pareiškėjos ir Bendrovės nebuvo sudaryta darbo sutartis, iš esmės remdamasis analogiškomis (tapačiomis) aplinkybėmis nusprendė, jog tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Vis dėlto atsižvelgusi į pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šio Įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovas byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjos ir Bendrovės nebus sudaryta ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
40. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas panaikinti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi yra pripažintinas neįrodytu. Nepaisant to, kadangi atsakovas taip pat rėmėsi kitu, šioje nutartyje jau aptartu leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindu (nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), išvada dėl minėto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo nekeičia pagrindinės apibendrinamosios ginčo išvados, jog šiuo atveju pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis imperatyviu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
41. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovo Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nustatančių reikalavimus individualiems administraciniams aktams, – Sprendime aiškiai nurodyti teisiniai ir faktiniai pagrindai, jie susieti su konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad pareiškėja nesutinka su Sprendime nustatytų aplinkybių ir įrodymų vertinimu, nedaro Sprendimo nemotyvuotu ar nepagrįstu. Nors, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Sprendimo turinys išdėstytas glausta forma, tačiau jame yra nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, apibūdinančios pareiškėjos, kaip leidimą laikinai gyventi darbo tikslu turinčio užsienietės, teisinę padėtį bei Sprendimu konstatuotą leidimo laikinai gyventi panaikinimo imperatyvą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjos individuali situacija).
42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nesistengė įvertinti tikrosios padėties, apsiribojo pareiškėjai nepalankiais duomenimis iš VSDFV ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo ir procesinio sprendimo surašymo taisyklių iš esmės laikėsi, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo motyvai koreguojami tik šios nutarties 40 punkte nurodytu aspektu.
43. Pažymėtina, kad pareiškėja, apeliaciniame skunde tik pakartojusi skundo teiginius dėl aplinkybių vertinimo, iš esmės niekaip nepagrindė pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo nepagrįstumo: šiuo aspektu primintina, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 5 d.). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018).
44. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, baigiamasis teismo aktas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos H. C. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Skirgailė Žalimienė