Administracinė byla Nr. A-3159-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00465-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (nuo 2015 m. liepos 1 d. teisių perėmėjas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas) 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. SP-196 (7.0142) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir įpareigoti atsakovą nagrinėti iš naujo pareiškėjo 2015 m. sausio 15 d. prašymą PR-142 (7.0142) „Suteikti antrinę teisinę pagalbą“.

Pareiškėjas skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi kelis kartus, o atsakovas visą laiką ieškojo būdų, kaip jam neteikti teisinės pagalbos, nors jo turtas yra areštuotas. 2012 m. gruodžio mėnesį atsakovas nutraukė teisinės pagalbos teikimą dėl to, jog yra nesusimokėjęs kitoje byloje, kurioje buvo teikiama teisinė pagalba. Skola buvo išskaičiuojama iš pensijos, sąskaita areštuota. Atsakovas nuslėpė, jog asmenims, negalintiems disponuoti savo turtu, turi būti teikiama teisinė pagalba. Taip pat nurodė, jog skolą atsakovui sumokėjo 2015 m. balandžio 13 d., tačiau atsakovas, teikdamas teisinę pagalbą, turi atsižvelgti į turto ir pajamų dydį, o pareiškėjas buvo skolingas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir antstoliams.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje (duomenys neskelbtini) priteisė iš pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu atsakovui 401,40 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Šį teismo sprendimą pareiškėjas apskundė apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atsakovas, priimdamas 2015 m. sausio 20 d. sprendimą, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.

Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, tarnyba privalo patikrinti, ar nėra antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Šio įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies. Pareiškėjas, atsakovo duomenimis, iki prašymo nagrinėjimo dienos nebuvo padengęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negalėjo būti teikiama. Apie tai, kad pareiškėjas privalo apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jis buvo informuotas 2013 m. kovo 7 d. raštu Nr. SD-292(7.3030), taip pat pareiškėjas žinojo apie tai, kad privalo susimokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje (duomenys neskelbtini).

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas teisėtai 2015 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. SP-196(7.0142), vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog 2015 m. sausio 15 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, nustatė, kad atsakovo 2012 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. SP-3740 (7.3030) pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje (duomenys neskelbtini) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams administracinėje byloje ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 50 procentų atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo. Pasibaigus šiai bylai, pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 541,40 Lt per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, kad, pareiškėjui nesumokėjus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atsakovas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu administracinėje byloje (duomenys neskelbtini) pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašymą patenkino iš dalies ir priteisė iš A. Č. į valstybės biudžetą 401,40 Lt įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas raštu ragino pareiškėją gera valia sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, tačiau pareiškėjui to nepadarius gera valia, kreipėsi į teismą. Pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant administracinę bylą Šiaulių apygardos administraciniame teisme ir apskundė priimtą sprendimą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko anksčiau paminėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.

Teismas, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsniu, 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad skundžiamame akte yra išsamiai nurodyta, kokiu pagrindu pareiškėjui atsirado pareiga atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Teismo vertinimu, pareiškėjo subjektyvus nesutikimas su apskaičiuotomis ir priteistomis išlaidomis neeliminuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintos atsakovo pareigos atsisakyti suteikti teisinę pagalbą. Pareiškėjas iki ginčijamo sprendimo priėmimo nebuvo sumokėjęs visos 401,40 Lt / 116,25 Eur įmokos ar jos dalies už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai reikalavo pareiškėjo atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, o šių išlaidų neatlyginus, pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, priimti atskirąją nutartį. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priimti į bylą papildomus įrodymus, pareikalauti pažymų iš atsakovo apie pareiškėjo sumokėtas sumas ir jas priteisti (b. l. 62–63).

Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas nuo 2012 metų jam neteikia teisinės pagalbos. Mano, kad reikalavimas sumokėti už suteiktas paslaugas yra neteisėtas, nes pareiškėjo turtas yra nuolat areštuojamas ir vykdomi išskaitymai iš išmokų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas priskiria pareiškėjui turtą, kurio nėra.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 72–74).

Atsakovas vadovaujasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 13 d. sumokėjo į Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą teismo priteistą 116,25 Eur sumą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su gynyba ir atstovavimu byloje, negali būti priteisiamos ir išieškomos iš atsakovo. Šuo aspektu atsakovas akcentuoja, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas šios skolos nebuvo sumokėjęs. Nurodo, kad pareiškėjas turi teikti naują prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, patikslindamas pridedamus dokumentus apie jo pajamas bei turtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nėra būtina nagrinėti posėdyje žodinio proceso tvarka, nes pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai susiję su teisės aiškinimu.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau atsakovas skundžiamu 2015 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. SP-196 (7.0142) atsisakė tai padaryti, remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, aktualios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Loginė ir lingvistinė aptariamos teisės normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015).

Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovui buvo pagrindas taikyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, t. y. ar pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Pagal bylos aplinkybes matyti, jog atsakovo 2012 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. SP-3740 (7.3030) pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo atleistas nuo 50 procentų žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Pasibaigus šiai bylai, pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 541,40 Lt per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Pareiškėjui nemokant nurodytos sumos, atsakovas kreipėsi į teismą. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašymą patenkino iš dalies ir priteisė iš A. Č. į valstybės biudžetą 401,40 Lt įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Atsakovui priimant ginčijamą 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. SP-196 (7.0142) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“, pareiškėjas visos minėtos sumos nebuvo sumokėjęs. Aptariamą sumą pareiškėjas sumokėjo 2015 m. balandžio 13 d., tačiau tai nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nėra aktualu, nes ginčijamo sprendimo priėmimo metu ji dar nebuvo sumokėta. Taigi atsakovas turėjo pagrindą taikyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą ir atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad reikalavimas sumokėti už suteiktas paslaugas yra neteisėtas, nes pareiškėjo turtas yra nuolat areštuojamas ir vykdomi išskaitymai iš išmokų, šie argumentai nėra susiję su nagrinėjamos administracinės bylos esme. Pareiškėjo nesutikimas su apskaičiuotomis ir priteistomis išlaidomis kitoje byloje negali būti pagrindu spręsti dėl atsakovo atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą teisėtumo. Pastaruoju atveju yra vertinama tik tai, ar yra vienas iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatytų konkrečių pagrindų, kada antrinė teisinė pagalba neteikiama.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra pagrindo išreikalauti iš atsakovo pažymų apie pareiškėjo sumokėtas sumas, nes tokie duomenys byloje yra – 2015 m. kovo 2 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 45), kuriame nurodyta, kokios įmokos buvo gautos iš pareiškėjo bylai aktualiu laikotarpiu, ir likusi skola – 116,25 Eur (401,40 Lt).

Teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prie apeliacinio skundo pateikti įrodymai yra nesusiję su nagrinėjamos administracinės bylos esme ir įrodinėjimo dalyku, todėl nepriimtini.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai vertino faktinius bylos duomenis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė