Civilinė byla Nr. e2A-572-330/2021

                                                                                          Teisminio proceso Nr.

        (S)        

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mossa Distribution“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mossa Distribution“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RIKOTRANSA“ dėl prarasto krovinio vertės ir su tuo susijusių išlaidų atlyginimo bei netesybų priteisimo; tretieji asmenys – ribotos atsakomybės bendrovė „Transkargo“, ribotos atsakomybės bendrovė „AleVero logistik“ ir privati akcinė bendrovė Ukrainos transporto draudimo kompanija UTICO.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė ribotos atsakomybės bendrovė (toliau – RAB) „Mossa Distribution“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „RIKOTRANSA“ priteisti 36 759,42 Eur nepristatyto krovinio vertės atlyginimą, 8 454,67 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atlyginimą,  5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo  2015 m. gruodžio 16 d. iki ieškinio pareiškimo dienos – 2016 m. birželio 22 d., 5 500 Eur baudą ir 6 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2015 m. birželio 4 d. su atsakove sudarė transporto ekspedicijos sutartį (toliau – Ekspedicijos sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo ieškovės pavedimu organizuoti krovinių gabenimą. Ieškovė 2015 m. lapkričio 13 d. pateikė atsakovei paraišką dėl prekių, įsigytų iš Z.P.C Mieszko S.A. pervežimo iš Lenkijos į Rusijos Federaciją. 2015 m. lapkričio 19 d. ieškovės įsigytos prekės iš sandėlio, esančio Racibužo mieste, Lenkijoje, buvo pakrautos į ribotos atsakomybės bendrovei (toliau – RAB) ,,Transkargo“, veikusiai kaip atsakovės subrangovė, priklausančią krovininę transporto priemonę, vairuotojui išduoti krovinio eksporto dokumentai. Vykdydamas prekių pervežimą, RAB ,,Transkargo“ vairuotojas 2015 m. lapkričio 23 d. turėjo kreiptis į Maskvos muitinės skyrių dėl prekių išmuitinimo, tačiau vairuotojas į paskirties vietos muitinę neatvyko, paskutinį kartą jis kartu su ieškovės įsigytomis prekėmis buvo užfiksuotas Racibužo miesto muitinės skyriuje, jokių papildomų duomenų apie vairuotojo bei transporto priemonės su kroviniu buvimo vietą ir išvykimą iš Lenkijos teritorijos (sienos kirtimą) nėra.

3.       Ieškovės aiškinimu, atsakovė ne tik nepristatė krovinio, bet ir nenurodė priežasčių, dėl kurių krovinys nebuvo pristatytas. Atsakovės veiksmai laikytini tyčiniais kaltais veiksmais, todėl atsakovė privalo atlyginti dėl nepristatyto krovinio ieškovei kilusią žalą. Ieškovė ne tik negavo įsigytų prekių, bet turėjo sumokėti prekių siuntėjui Z.P.C. Mieszko S. A. už perduotą krovinį          39 207,60 JAV dolerių užstatą, kaip garantinę įmoką dėl atlyginimo už prekes. Be to, prekių siuntėjas Z.P.C. Mieszko S. A. Lenkijos mokesčių inspekcijai pateikė deklaraciją ir sumokėjo        23 proc. pridėtinės vertės mokestį už parduotas prekes – 9 017,75  JAV dolerių sumą, kurios atlyginimo reikalauja iš ieškovės. Ieškovės teigimu, pagal Ekspedicijos sutarties nuostatas atsakovė dėl nepristatyto suderintais terminais krovinio turi ieškovei mokėti sutartyje numatytą baudą po 100 Eur už kiekvieną uždelstą dieną. 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė konkrečių neteisėtų tyčinių atsakovės veiksmų dėl krovinio praradimo. Labiau tikėtina, jog žala atsirado dėl trečiųjų asmenų, nesusijusių su pervežimu, įvykdytos krovinio vagystės. Teismas nustatė, kad pagal Lenkijos teisėsaugos pareigūnų į bylą pateiktą informaciją atsakovės atžvilgiu nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ginčo pervežimo. Tyrimas vyksta dėl krovinio, jį vežusios transporto priemonės ir vairuotojo dingimo fakto, tyrimo procesas nėra baigtas, jis sustabdytas, nusikaltimo kaltininkai nenustatyti, įtarimai niekam nepareikšti, nenustatyta, kas nutiko vilkikui (transporto priemonei) bei jo vairuotojui. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo krovinio neteisėtą užvaldymą galėjo lemti vežėjui taikytinų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, kas reikštų vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad kokiais nors vežėjo (atsakovės) veiksmais ar neveikimu buvo sudarytos prielaidos krovinio praradimui. Teismas laikėsi nuostatos, kad krovinys į paskirties vietą nebuvo pristatytas (buvo prarastas) dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo akivaizdžiai numatyti ir išvengti.  

6.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus trečiojo asmens privačios akcinės bendrovės Ukrainos transporto draudimo kompanijos UTICO (toliau – draudimo kompanija UTICO) atsiliepimo į ieškinį argumentus dėl draudimo sutarties su krovinį vežti turėjusia RAB „Transkargo“ negaliojimo, krovinį priimti atvykusio vairuotojo ir transporto priemonės dokumentų klastojimo. Teismas nurodė, kad nepateikti trečiojo asmens atsiliepime išdėstytus teiginius patvirtinantys įrodymai.

7.       Teismas sutiko su atsakove, kad ieškovė neįrodė reikalavimo teisės dėl nepristatyto krovinio vertės atlyginimo, t. y., jog ieškovė sumokėjo už prekes Z.P.C. Mieszko S. A. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal 2016 m. kovo 19 d. sudarytą priedą prie pirkimo-pardavimo sutarties tik įsipareigojo sumokėti prekių siuntėjui Z.P.C. Mieszko S. A. 39 207,60 JAV dolerių užtikrinimą (užstatą). Ieškovės 2016 m. kovo 10 d. mokėjimo pavedimas buvo atliktas anksčiau nei sudarytas nurodytas susitarimas ir nepatvirtina fakto, kad buvo sumokėta konkrečiai už prarastą ginčo krovinį. Tuo remdamasis, teismas padarė išvadą, kad ieškovės mokėjimas atliktas ne pagal 2016 m. kovo 19 d. priedą prie sutarties, o apskritai pagal ieškovės ir Z.P.C. Mieszko S.A. bendradarbiavimo sutartį.

8.       Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti PVM, teismas nurodė, kad nėra duomenų apie tokio mokesčio sumokėjimą, ar duomenų, jog Z.P.C. Mieszko S. A. pareikalavo ieškovę atlyginti PVM sumą kaip patirtus nuostolius.

9.       Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl baudos priteisimo, pažymėjo, kad pagal Ekspedicijos sutarties nuostatas bauda mokama už pavėluotą transporto priemonės ir krovinio pristatymą, tačiau ne už krovinio nepristatymą apskritai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Ieškovė RAB „Mossa Distribution“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

11.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Teismas buvo neobjektyvus ir šališkas, ignoravo pervežimo sandoriams nustatytas ginčų nagrinėjimo sąlygas. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vežėjo atsakomybę.

11.2. Atsakovė yra savo veiklos profesionalė, privalanti numatyti visas rizikas, tačiau tinkamai neorganizavo krovinio vežimo, nepasirūpino jo draudimu. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad krovinys buvo pagrobtas, o atsakovė nepateikė įrodymų, kad ėmėsi visų krovinio saugumo užtikrinimo priemonių, patikrino krovinio vežimui pasitelkiamo subrangovo patikimumą. 

11.3. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovė neužtikrino krovinio saugumo ir nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas vežimo dalyvis.

11.4. Trečiojo asmens draudimo kompanijos UTICO išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė neužtikrino jai patikėto vežti krovinio saugumo, krovinio pervežimui buvo pristatytas vilkikas, kuris neįtrauktas į RAB ,,Transkargo“ turėtų transporto priemonių sąrašą.

11.5. Nepagrįsti teismo argumentai dėl PVM mokėjimo. Įrodymai apie Z.P.C. Mieszko S. A. valstybei sumokėtą mokestį yra pateikti byloje, o ieškovei kils pareiga sumokėti mokesčio dydžio sumą gavus kompensaciją iš atsakovės.

11.6. Šalys aiškiai susitarė, kad laiku nepristačius krovinio, atsakovė moka baudą ieškovei, todėl teismas neteisingai aiškino šalių sutartį ir nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl sutartinės baudos priteisimo.

12.       Atsakovė UAB „RIKOTRANSA“ atsiliepime prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą

13.       Atsiliepime atsakovė nurodo šiuos esminius atsikirtimus:

13.1. Ginčo krovinys buvo vežamas iš Lenkijos į Rusijos Federaciją. Abi šios valstybės yra Tarptautinio vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) dalyvės, todėl teismas ginčui byloje spręsti pagrįstai aiškino ir taikė CMR konvencijos nuostatas. Be to, pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose rėmėsi konkrečiomis CMR konvencijos nuostatomis.

13.2. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakovė ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekiant tinkamai organizuoti pervežimą ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų pervežimo organizavimo procese, t. y. ji parinko tinkamą ir patikimą vežėją, ieškovei buvo pateikti visi su krovinio vežėju susiję dokumentai.

13.3. Atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatytas aplinkybes, labiausiai tikėtina, kad vairuotojas galėjo būti užpultas, sužalotas (gal net mirtinai), to pasėkoje pagrobta transporto priemonė ir krovinys, t. y. buvo įvykę aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti.

13.4. Ieškovė neįrodė reikalavimo teisės dėl krovinio vertės ir nurodyto PVM atlyginimo, ką pagrįstai pripažino ir teismas. Ieškovė nenurodė, kad minėtą PVM sumą jau yra kam nors sumokėjusi. Į bylą pateikta prekių pardavėjo Z.P.C Mieszko S. A. užpildyta PVM deklaracija yra nepasirašyta, ant jos nėra gavimą patvirtinančio spaudo ar žymos, kad ji buvo pateikta mokesčių inspekcijai ar įtraukta į buhalterinę apskaitą. Ieškovė nepateikė pirminių dokumentų, patvirtinančių, kad pardavėjas Z.P.C Mieszko S. A. tikrai patyrė šiuos nuostolius, faktiškai sumokėjo nurodytą PVM sumą Lenkijos valstybinei mokesčių inspekcijai. Be to, šiuo atveju taikytina Europos Teisingumo Teismo praktika dėl už Europos Bendrijos ribų taikytino 0 proc. PVM.

13.5. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino trečiojo asmens draudimo kompanijos UTICO pareikštą poziciją, nes pagal oficialią Lenkijos teisėsaugos pareigūnų informaciją, susijusią su krovinio dingimu, galimo dokumentų klastojimo požymių nenustatyta.

13.6. Teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl baudos priteisimo tiek dėl to, kad netenkintas pagrindinis ieškovės reikalavimas, tiek dėl to, jog faktinė situacija neatitiko Ekspedicijos sutartyje numatytų sąlygų dėl baudos taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio      1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą

15.       Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė privalo atlyginti žalą, kilusią dėl krovinio dingimo (praradimo) vežimo proceso metu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškinį konstatavęs, kad atsakovės kaip vežėjos atsakomybės taikymo sąlygos neįrodytos. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vežėjo atsakomybę, netinkamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes ir nukrypo nuo teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų aktualiu ginčo klausimu. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, išanalizavusi šalių pateiktus argumentus, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, sutinka su tokiais apeliantės teiginiais.

16.       Sprendžiant šalių ginčą vertintina vežimų praktikoje neretai susidaranti faktinė situacija, kai krovinio vežimo sutartį su siuntėju ar gavėju sudaręs vežėjas pats krovinio neveža, bet dėl to paties krovinio vežimo sudaro sutartį su kitu vežėju, kuris vežimą deleguoja dar kitam vežėjui, o pastarasis – dar kitam. CMR konvencijos VI skyriaus („Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai“) 34 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad analizuojamo krovinio vežimo dalyvius siejo vienintelė sudaryta krovinio vežimo sutartis. Vienintelė sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme – tai sutartis, apimanti visus vežimo etapus. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Vadinasi jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).

17.       Byloje atsakovė teigia, kad ji nėra atsakinga dėl krovinio dingimo, tačiau tokius atsakovės teiginius paneigia tiek paminėti teismų praktikos išaiškinimai, tiek ir faktinės bylos aplinkybės. Tarp šalių nėra ginčo, kad dingusį krovinį faktiškai turėjo vežti trečiasis asmuo RAB „Transkargo“. Gavusi ieškovės užsakymą prekių krovinio pervežimui, atsakovė to krovinio vežimui nusamdė trečiąjį asmenį RAB „AleVero logistik“, o ši tam pačiam krovinio vežimui nusamdė trečiąjį asmenį RAB „Transkargo“. Tokiu būdu tame pačiame krovinio vežimo procese susidarė vežėjų grandinė, kurioje faktinis vežėjas buvo RAB „Transkargo“. Pagal bylos šalių 2015 m. birželio 4 d. Ekspedicijos sutarties 6.3 punktą vykdytojas (atsakovė) yra atsakingas už visišką ar dalinį krovinio praradimą, pažeidimą arba sugadinimą nuo krovinio priėmimo pervežimui laiko iki jo perdavimo krovinio gavėjui laiko. Taigi, nepaisant to, kad faktiškai krovinį priėmė ir vežė ne atsakovė, ji yra atsakinga už krovinio praradimą pagal Ekspedicijos sutarties nuostatas. Tokia sąlyga įtvirtinta ir Ekspedicijos sutarties 6.9 punkte, kuriame nurodyta, kad savo įsipareigojimų pagal šią sutartį perleidimo tretiesiems asmenims atveju, šalys nėra atleidžiamos nuo atsakomybės už sutarties vykdymą.

18.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui: vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatyta ne laiku dėl 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006, 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2013, 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje          Nr. 3K-3-189/2014). 

19.       Vienas iš atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, kuriuo nagrinėjamoje byloje rėmėsi ir apeliantė, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (šiurkščiu aplaidumu), tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamu tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis). Pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas kaip tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi, o taikant CMR konvencijos               29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal konkrečios bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje       Nr. 3K-3-484/2012). Teisės doktrinoje tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.

20.       Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, teismas vadovavosi analogiškais teismų praktikos išaiškinimais, tačiau juos aiškino ir taikė iš esmės netinkamai, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, todėl nepagrįstai nusprendė apie nepakankamumą duomenų išvadai, jog atsakovei galėtų būti taikoma atsakomybė dėl krovinio praradimo. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent atsakovei kaip vežėjui tenka pareiga įrodyti, kad krovinys prarastas ne dėl nuo jos priklausančių aplinkybių ir paneigti taikomą vežėjo kaltės prezumpciją.

21.       Ieškovės užsakytų ir atsakovei patikėtų pervežti prekių (saldainių) krovinys 2015 m. lapkričio        19 d. buvo pakrautas į pas pardavėją (prekių siuntėją) atvykusią trečiojo asmens RAB „Transkargo“ transporto priemonę (vilkiko registracijos Nr. AA7124KX), kuri tą pačią dieną išvyko iš pakrovimo vietos, tačiau krovinys gavėjui (ieškovei) nebuvo pristatytas, kadangi transporto priemonė (vilkikas) kartu su ją vairavusiu asmeniu ir kroviniu dingo.

22.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tarptautinių krovinių pervežimų metu dalis ar visas krovinys pavagiamas, tai vagystė laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), todėl įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, tokiais atvejais reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos prielaidos kroviniui prarasti, jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą.

23.       Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė padaręs tikėtiną prielaidą, kad  transporto priemonės vairuotojas galėjo būti užpultas, sužalotas, to pasekmėje galėjo būti pagrobta transporto priemonė bei krovinys, t. y. įvykdyta nusikalstama veika, todėl, teismo vertinimu, egzistuoja aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo numatyti, o juo labiau išvengti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo prielaidomis grįsta išvada padaryta nesant įrodymų.

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

25.       Atsakovė, siekdama paneigti savo kaltę dėl krovinio dingimo, bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad krovinys buvo prarastas nenustatytiems asmenims pagrobus krovinį iš vežėjo. Tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovė įrodymų nepateikė, jų byloje nėra. Atsakovė savo poziciją siekė patvirtinti iš esmės vieninteliu dokumentu – Lenkijos teisėsaugos pareigūnų raštu, kuriame informuojama apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo, įvykdyto 2015 m. lapkričio 19 d. Racibužo mieste (Lenkijoje) vykdant šokolado gaminių pervežimą (el. b. t. 3, l. 124). Pagal Lenkijos teisėsaugos pareigūnų teismui pateiktą informaciją, susijusią su krovinio dingimu, tyrimo procesas nėra baigtas, jis sustabdytas, nusikaltimo kaltininkai nenustatyti, įtarimai niekam nepareikšti. Be to, teisėsaugos institucijos tyrimo metu surinkti duomenys neleido nustatyti, kas atsitiko su prarastomis prekėmis (kroviniu), kurios buvo gabenamos transporto priemone, kurios valstybinis Nr. AA7124KX, su priekaba, taip pat nenustatyta, kas nutiko su pačiu vilkiku (transporto priemone) bei jo vairuotoju, ar ši transporto priemonė faktiškai kirto Lenkijos Respublikos sieną ir pan. Taigi atsakovė, teigdama, kad krovinys buvo prarastas dėl išimtinių nuo jos nepriklausančių aplinkybių, kurių ji negalėjo numatyti bei išvengti, tokių aplinkybių buvimo įrodymų nepateikia, nors, kaip minėta, būtent jai tenka jų įrodinėjimo pareiga. Kaip minėta, Lenkijos teisėsaugos pareigūnų pateiktoje informacijoje nurodyta, kad tyrimas vykdomas dėl sukčiavimo, joje nėra duomenų apie įvykdytos vagystės, užpuolimo, plėšimo, smurto prieš asmenį (vairuotoją) panaudojimo ar kitas ypatingas aplinkybes, kurių pagrindu atsakovė galėtų būti atleista nuo atsakomybės arba jos atsakomybė būtų ribojama.

26.       Bylos nagrinėjimo metu apeliantė, be kita ko, teigė, kad atsakovė, gavusi iš ieškovės užsakymą vežimui, sudarė sąlygas tam, jog faktiniu vežėju buvo pasirinktas nepatikimas trečiasis asmuo – RAB „Transkargo“, o toks atsakovės, kaip vežimo vykdytojos, veikimas patvirtina jos pareigų pažeidimą, kuris tiesiogiai sietinas su krovinio praradimu. Iš tiesų, byloje nėra duomenų apie ankstesnį atsakovės bendradarbiavimą su šiuo trečiuoju asmeniu, kuris, kaip paaiškėjo iš draudimo kompanijos UTICO į bylą pateiktų duomenų, ginčo vežimo metu neturėjo galiojančio civilinės atsakomybės draudimo dėl vežamo krovinio sugadinimo, dalinio ar visiško praradimo. Atsakovė taip pat neįvardijo savo kaip rūpestingo ir profesionalaus vežėjo veiksmų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ji įsitikino pasirinkto faktinio vežėjo patikimumu. Tokį aplaidų, nerūpestingą atsakovės veikimą liudija ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovei būtų pavykę susisiekti su krovinio faktiniu vežėju po paaiškėjusio krovinio dingimo fakto. Atsakovė byloje teigė, kad ieškovei buvo žinomi duomenys apie konkretų pasirinktą faktinį krovinio vežėją ir jokių pretenzijų dėl jo ieškovė esą nereiškė. Tačiau ši atsakovės nurodyta aplinkybė nepaneigia atsakovės pareigos elgtis maksimaliai atidžiai ir atsargiai pasirenkant faktinį vežėją, dėl kurio patikimumo nebūtų jokių abejonių. 

27.       Pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo kritiškai vertinti trečiojo asmens draudimo kompanijos UTICO išdėstytų duomenų, nurodęs, kad šio asmens pateikti įrodymai yra vienašališki. Kaip matyti iš trečiojo asmens pateiktų duomenų, buvo nustatyta, kad tarp RAB „Transkargo“ ir draudimo kompanijos UTICO 2015 m. lapkričio 4 d. buvo sudaryta sutartis           Nr. UD/17444, kurios dalykas – draudėjo turtiniai interesai, susiję su draudėjo įsipareigojimu atlyginti nuostolius, galinčius atsirasti dėl draudėjo pervežimų vykdymo transporto priemonėmis, nurodytomis minėtos sutarties priede Nr. 1. Sutarties priede nurodyta draudėjo transporto priemonė pervežimams vykdyti nebuvo ta priemonė, kuria buvo vykdomas ginčo krovinio vežimas. Trečiojo asmens draudimo kompanijos UTICO teigimu, nurodyta  draudimo sutartis nebuvo įsigaliojusi, nes draudėjas RAB „Transkargo“ nebuvo sumokėjusi draudimo įmokų, todėl tikėtina, kad RAB  „Transkargo“ siekė gauti tik draudimo sutartį, bet ne realų draudimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad vežėjo RAB „Transkargo“ vardu paimti vežti krovinį pas siuntėją Z.P.C Mieszko S.A. atvyko vairuotoju prisistatęs M. R. su vilkiku MAN, kurio registracijos Nr. AA7124KX. Trečiojo asmens draudimo kompanijos UTICO pateikti duomenys patvirtina, kad RAB „Transkargo“ vardu atvykusio MAN markės automobilio registracijos Nr. AA7124KX yra išduotas kitam automobiliui ,,Renault Premium“. Kompanija UTICO pateikė Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Vyriausiojo serviso centro Regioninio serviso Kijevo mieste 2020 m. spalio 15 d. raštą, kuriame nurodyta, kad pagal vieningą valstybinį transporto priemonių registrą transporto priemonės registracijos liudijimo MAN markės automobiliui, kurio valstybinis numeris AA712KX, nėra, o tuo valstybiniu numeriu yra registruota kita transporto priemonė. Pagal tą patį registrą, transporto priemonės liudijimo KOGEL markės puspriekabei-refrižeratoriui, kurios valstybinis numeris AA2043XX (teismo pastaba: tokiu numeriu buvo ginčo krovinį vežti atvykusio vilkiko puspriekabė), nėra, o tuo valstybiniu numeriu yra registruota kita transporto priemonė. Trečiasis asmuo draudimo kompanija UTICO taip pat pateikė informaciją, kad nėra duomenų apie M. R, kuris esą vairavo transporto priemonę paimant ginčo krovinį, išduotą vairuotojo pažymėjimą serija BBT Nr. 614155. Pirmiau nurodytame Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Vyriausiojo serviso centro Regioninio serviso Kijevo mieste rašte rašoma, kad remiantis Vieningo valstybinio transporto priemonių registro apskaitos duomenimis, informacijos apie vairuotojo pažymėjimo išdavimą piliečio M. R., gimusio 1972 m. sausio 1 d., vardu nėra, jog 2013 m. gruodžio 27 d. vairuotojo pažymėjimas, kurio serija BBT Nr. 614155, buvo išduotas Ukrainos VRMVV valstybinės automobilių inspekcijos Nr. 2 Registracijos ir egzaminų skyriaus Kijevo mieste ir priklausė kitam asmeniui bei yra pažymėtas sistemoje kaip „Prarastas“. Krovinio priėmimo vežti metu pateiktame vairuotojo M. R. pase nurodytas Ukrainos valstybinės migracijos tarnybos padalinio kodas nerastas. Šie duomenys, trečiojo asmens UTICO vertinimu, leidžia spręsti, kad priimant vežti ginčo krovinį galėjo būti pateikti suklastoti transporto priemonės registracijos dokumentai ir jos vairuotojo M. R. vardu išduoti pasas bei vairuotojo pažymėjimas. Atkreiptinas dėmesys, kad tokie trečiojo asmens draudimo kompanijos UTICO pateikti duomenys atitinka Lenkijos teisėsaugos pareigūnų pateiktą informaciją, jog tyrimas, susijęs su ginčo krovinio dingimu, atliekamas dėl sukčiavimo priimant vežimui ir vežant ginčo krovinį.

28.       Įvertinusi nurodytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad žala dėl krovinio praradimo patirta dėl atsakovės aplaidžių, nerūpestingų ir neatidžių veiksmų (ieškovei skirto krovinio pervežimui galėjo būti parinktas nepatikimas faktinis vežėjas, tyrimas dėl dingusio krovinio siejamas su sukčiavimo priimant ir vežant krovinį veikos požymiais), kurie prilyginami sąmoningiems tyčiniams veiksmams, lemiantiems vežėjo atsakomybės ribojimų pagal CMR konvenciją netaikymą. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė byloje įrodė, jog krovinys prarastas dėl tokių aplinkybių, kurių padarinių ji, kaip vežėja, negalėjo išvengti ir numatyti. Kaip minėta, krovinio vagystė laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis). Tokio pobūdžio aplinkybių byloje nenustatyta.

29.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstyti motyvai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovei netaikytina atsakomybė dėl krovinio praradimo, todėl atsakovė privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą – 36 759,42 Eur prarasto krovinio vertę ir su tuo susijusias išlaidas.  

30.       Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad apeliantė neįrodė reikalavimo teisės dėl krovinio vertės atlyginimo vien dėl to, jog ieškovės mokėjimas prekių pardavėjui buvo atliktas anksčiau, nei buvo įformintas prekių pardavėjo Z.P.C Mieszko S.A. ir pirkėjo RAB „Mossa Distribution“ susitarimas dėl garantinės įmokos sumokėjimo. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir Z.P.C Mieszko S.A.  2016 m. kovo 19 d. sudarė 2013 m. liepos 4 d. sutarties Nr. 1 priedą Nr. 9, kuriuo ieškovė, siekdama suteikti Z.P.C Mieszko S.A. 39 207,60 JAV dolerių sumokėjimo už prekes užtikrinimą, įsipareigojo sumokėti 39 207,60 JAV dolerių užstatą. Šiame sutarties priede Z.P.C Mieszko S.A. įsipareigojo grąžinti ieškovės sumokėtą užstatą, kai ieškovė sumokės Z.P.C Mieszko S.A. visą sandorio sumą, t. y. 48 225,35 JAV dolerių (39 207,60 JAV dolerių kainą už įsigytas prekes ir            9 017,75 JAV dolerių pridėtinės vertės mokestį, kurį išsiieškos iš vežėjo (iš atsakovės UAB ,,RIKOTRANSA“). Kaip matyti iš bylos duomenų, 2016 m. kovo 10 d. mokėjimo nurodymo paskirtyje įrašyta, kad tai garantinė įmoka pagal sutartį (el. b. t. 1, l. 111-112), vadinasi, nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad ieškovė neįrodė reikalavimo teisės.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti PVM

31.       Apeliantė taip pat prašė priteisti 8 454,67 Eur PVM, kuris mokėtinas už prarastų prekių pardavimo sandorį. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė nurodęs, kad apeliantė neįrodė, jog tokios sumos dydžio PVM yra sumokėtas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada. Pagal apeliantės ir Z.P.C Mieszko S.A. 2016 m. kovo 19 d. sudaryto susitarimo prie 2013 m. liepos 4 d. sutarties nuostatas apeliantė įsipareigojo ieškovei sumokėti PVM dydžio kompensaciją gavus žalos atlyginimą iš atsakovės. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad aptariamas PVM nėra sumokėtas. Kaip matyti iš bylos duomenų, prekių pardavėjas Z.P.C Mieszko S.A. 2016 m. sausio 25 d. Lenkijos mokesčių inspekcijai pateikė mokesčio deklaraciją ir sumokėjo nurodyto dydžio PVM. Vien tai, kad deklaracijoje nėra išskirtas konkretus už ginčo prekių krovinį mokėtinas PVM, nesudaro pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės šioje ieškinio reikalavimo dalyje. Kaip pripažino pati atsakovė, ši PVM suma buvo įtraukta į Z.P.C Mieszko S.A. buhalterinės apskaitos duomenis, deklaracijos teikimo data yra nurodyta, todėl ieškinio reikalavimas dėl žalos, kurią sudaro privalomo mokėti PVM suma, priteisimo tenkintinas.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti baudą

32.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo priteisti apeliantės prašomą 5 500 Eur baudą už laiku nepristatytą krovinį. Kaip matyti iš Ekspedicijos sutarties 6.4 punkto sąlygų, už kiekvienos transporto priemonės neatvykimą pakrovimui ir krovinio nepristatymą suderintais terminais, vykdytojas (atsakovė) sumoka užsakovui (ieškovei) 100 Eur baudą už kiekvieną transporto priemonės užsilaikymo kelyje dieną. Sutiktina su atsakovės pozicija, kad lingvistinis šio sutarties punkto sąlygų aiškinimas leidžia teigti, kad bauda numatyta ne dėl krovinio nepristatymo apskritai, bet dėl vėlavimo pristatyti krovinį. Tokią išvadą, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina tiek pati sutarties punkto formuluotė, tiek jos turinys (bauda skaičiuojama už kiekvieną transporto priemonės užsilaikymo kelyje dieną).

Dėl reikalavimo priteisti palūkanas

33.       Nagrinėjamoje byloje apeliantė, remdamasi CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti iš atsakovės 5 proc. palūkanas nuo priteistinos sumos nuo datos, kai atsakovei buvo raštu pateiktas reikalavimas dėl prarasto krovinio vertės atlyginimo iki bylos iškėlimo teisme dienos ir, remdamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi – taip pat 6 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

34.       Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinėmis vadinamos palūkanos priteisiamos iš atsakovo visais atvejais, jeigu byloje pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir tenkinamas ieškinys.

35.       CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai; palūkanos – 5 proc. metams – pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo – nuo ieškinio pateikimo dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad lingvistinis nurodytos CMR konvencijos nuostatos aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog ši teisės norma reglamentuoja palūkanas, kurias turi mokėti vežimo sutartį pažeidęs vežėjas. Palūkanų, mokėtinų vežėjo, dydį reglamentuoja CMR konvencija. Dėl to tuo atveju, kai tenkinamas vežėjui pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, atlyginimo, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjo priteistinos CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 proc. palūkanos. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013 ir kt.).

36.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 16 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, taigi remiantis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia mokėtinas palūkanas tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties atveju, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio palūkanos, skaičiuojamos nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl procesinės baigties

37.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovės atsakomybės sąlygų nebuvimo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovei iš atsakovės 36 759,42 Eur nepristatyto krovinio vertės atlyginimą, 8 454,67 Eur PVM atlyginimą ir 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 45 214,09 Eur sumos laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

38.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas, nurodo, jog yra pagrindas pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taip pat spręsti dėl apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų atlyginimo. Konstatavus ieškovės teisę į žalos atlyginimą, laikytina, kad byloje patenkinta 87 proc. ieškinio reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovė įgijo teisę į tokio procentinio dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

39.       Kaip matyti iš bylos duomenų, teikdama ieškinį ieškovė sumokėjo 994 Eur žyminio mokesčio, patyrė 4 000 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme, taip pat 411,70 Eur dokumentų vertimo išlaidų. Teikdama apeliacinį skundą ieškovė patyrė 994 Eur žyminio mokesčio išlaidų, taip pat 2 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžiai neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose nustatytų civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių. Nurodytų aplinkybių pagrindu ieškovei iš atsakovės iš viso priteistinas išlaidų atlyginimas sudaro 7 308 Eur (8 399,7 Eur x 87 proc.).

40.       Proporcingai atmestų ieškininių reikalavimų daliai, atsakovei priteistinas 13 proc. dydžio jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teisme patyrė    971,03 Eur dokumentų vertimo išlaidų, 4 322,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat 64 Eur žyminio mokesčio, mokėto už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pagal pateiktus duomenis atsakovė prašė atlyginti 2 323,20 Eur bylinėjimosi išlaidų  apeliacinės instancijos teisme. Tokiu būdu atsakovei priteistinas išlaidų atlyginimas sudaro 999 Eur     (7 680,83 Eur x 13 proc.) Atlikus šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteisiamas 6 309 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

41.       Iš atsakovės valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ir jų vertimu iš lietuvių kalbos į byloje dalyvaujantiems asmenims suprantamą kalbą, kurios sudaro 83,43 Eur. Iš ieškovės priteistina valstybei 12,47 Eur šių išlaidų dalis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mossa Distribution“ (registracijos numeris 1107746107259) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RIKOTRANSA“ (juridinio asmens kodas 303485355) tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei ribotos atsakomybės bendrovei „Mossa Distribution“ (registracijos numeris 1107746107259) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RIKOTRANSA“ (juridinio asmens kodas 303485355) 36 759,42 Eur (trisdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt devynis eurus ir 42 ct) prarasto krovinio vertės atlyginimą, 8 454,67 Eur (aštuonis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir 67 ct) PVM atlyginimą ir 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 45 214,09 Eur sumos nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei ribotos atsakomybės bendrovei „Mossa Distribution“ (registracijos numeris 1107746107259) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RIKOTRANSA“ (juridinio asmens kodas 303485355) 6 309 Eur (šešis tūkstančius tris šimtus devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mossa Distribution“ (registracijos numeris 1107746107259) 12,47 Eur (dvylika eurų 47 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RIKOTRANSA“ (juridinio asmens kodas 303485355) 83,43 Eur (aštuoniasdešimt tris eurus 43 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai                 Vilija Mikuckienė

                Gintaras Pečiulis

                Asta Radzevičienė