Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02430-2022-8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Ivetos Pelienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Baltic Foods“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir atsakovas, VMVT) 2022 m. gegužės 17 d. nutarimą Nr. MĮPN-118 byloje „Dėl UAB „Baltic Foods“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas gavo 2020 m. liepos 7 d. skubų pranešimą dėl nesaugaus maisto, pašarų ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų Nr. 20200707-000-(59) (toliau – ir Pranešimas), prie kurio buvo pridėtas Bulgarijos Respublikoje tyrimus atlikusios laboratorijos Regional Food Safety Directorate city of Gabrovo - Bulgarian Food Safety Agency 2020 m. liepos 1 d. tyrimų protokolas Nr. 2059/01.07.2020 (toliau – ir Tyrimų protokolas); šiuose dokumentuose nurodyta, jog Bulgarijos Respublikos atsakingos institucijos nustatė šaldytos vištienos sparneliuose iš Lenkijos Respublikos (partijos Nr. L600850365, gamintojas KPS Food Sp. z. o. o.) patogeninius mikroorganizmus – Salmonella Enteritidis. Atsakovas gavo iš Lenkijos Respublikos atsakingų institucijų papildomą informaciją, kad produktai iš tos pačios partijos pateko į Lietuvos Respubliką. Atsakovas, 2020 m. liepos 7 d. atlikęs neplaninį patikrinimą, Didmeninės prekybos subjekto / sandėlio patikrinimo akte Nr. 69MPĮ-782 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatė, jog pareiškėjas gavo iš tos pačios partijos šaldytus vištienos sparnelių petelius, bet jo sandėlyje nebebuvo produkto likučio. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė Lietuvos rinkai nesaugų produktą, kuris neatitiko 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 178/2002) 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a ir b punktų, 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 2073/2005) 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktų, I priedo 1 skyriaus 1.9 punkto ir Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir tuo pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį. Atsakovas, atsižvelgdamas į nustatytą pažeidimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę (pažeidimas pakartotinis, nes 2020 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. MĮPN-35 pareiškėjui jau buvo skirta bauda už Maisto įstatymo 7 str. 1 d. pažeidimą), Nutarimu skyrė pareiškėjui 500 Eur dydžio baudą.

3.       Pareiškėjas apžvelgė tarp jo ir atsakovo kilusių ankstesnių ginčų dėl iš kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse veikiančių gamintojų gautų nesaugių produktų patiekimo į Lietuvos rinką aplinkybes, be kita ko, tvirtindamas, jog VMVT 2020 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. MĮPN-35 yra neteisėtas ir nepagrįstas (dėl to vyksta teisminis ginčas), todėl juo konstatuotas pažeidimas nagrinėjamoje situacijoje negali būti laikomas pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, bei pažymėdamas, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-186-575/2021 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl ir nagrinėjamai bylai aktualių klausimų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vengrijos Vespreno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal Vengrijos įmonės „TARAVIS Baromfi és Élelmiszeripari Korlátolt Felelösségü Társaság“ ieškinį UAB ,,Baltic Foods“, kuriuo prašoma priteisti iš bendrovės produkcijos, kurią ji sunaikino vykdydama VMVT sprendimus, pardavimo kainą: UAB ,,Baltic Foods“ negalėjo realizuoti iš ieškovo gautos produkcijos – vištienos filė, nes VMVT nustatė joje Salmonella Infantis ir nurodė sunaikinti visą produkcijos siuntą. Būtent minėtoje byloje ieškovo atstovė advokatė pateikė nuomonę UAB ,,Baltic Foods“, kad tokio pobūdžio VMVT sprendimai prieštarauja Europos Sąjungos reglamentams. Pareiškėjas, gavęs tokią advokatės nuomonę, pradėjo ginčyti VMVT sprendimus.

4.       Pareiškėjo vertinimu, Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas akcentavo, jog jis negamino ginčo produktų, o įsigijo juos iš Europos Sąjungos rinkos, į kurią produktus patiekė sertifikuota įmonė KPS Food Sp. z. o. o. Taigi, šiuo atveju nėra būtinųjų administracinės atsakomybės taikymo sąlygų – pareiškėjo neteisėtų veiksmų ir kaltės. Be to, atsakovas neištyrė pareiškėjo sandėlyje buvusių produktų, o rėmėsi iš Bulgarijos Respublikos institucijų gautu pranešimu, todėl nebuvo įrodytas ir pažeidimo faktas. Pareiškėjas teigė, kad ginčo produkto gamintojas yra sertifikuotas, jo nuolatinę priežiūrą vykdo atitinkama Lenkijos veterinarijos tarnyba, o gamintojui išduotas numeris patvirtina, jog jis atitinka visus Reglamente (EB) Nr. 178/2002 įtvirtintus reikalavimus. Iki tol, kol pareiškėjas negavo VMVT 2020 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 69SV-351 „Dėl produkto tiekimo rinkai uždraudimo“, jis nežinojo, jog nurodytas gamintojas ar konkreti produktų partija yra nesaugūs. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjui neaišku, kokius veiksmus jis turėjo atlikti, kad nebūtų patrauktas atsakomybėn.

5.       Pareiškėjas, vadovaudamasis Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsniu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck, C-443/13, EU:C:2014:2370, pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad neaišku, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindais atsakovo priėmė sprendimą tik dėl pareiškėjo, o ne dėl produkciją pagaminusio ir į rinką patiekusio gamintojo ir / ar maisto tvarkymo operatoriaus. Pareiškėjas produktų – šviežios šaldytos paukštienos – neužaugino, nepaskerdė, nepakavo, neperdirbo, o tik nupirko juos iš gamintojo Lenkijos Respublikoje ir prekiavo jais Lietuvos Respublikoje. Akivaizdu, kad pareiškėjas savo maisto tvarkymo etape neužkrėtė produktų Salmonella bakterijomis. Dėl šių priežasčių pareiškėjas ginčijamą administracinį sprendimą laikė nepagrįstu ir nelogišku, neatitinkančiu proporcingumo principo.

6.       Pareiškėjas, apžvelgęs Europos Sąjungos teisinį reguliavimą (be kita ko, Reglamento (EB) Nr. 178/2002 preambulės nuostatas) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tvirtino, kad šiuo atveju neteisėtai taikomos lygiaverčio poveikio priemonės. Pareiškėjas manė, kad atsakovas, bausdamas pareiškėją už Lenkijos Respublikoje veikiančio gamintojo veiksmus, siekia parodyti, kad tuo atveju, jei pareiškėjas įsigytų produkciją iš Lietuvos Respublikoje veikiančių gamintojų, tokių pažeidimų nebūtų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad viešai skelbiama apie šviežios lenkiškos paukštienos uždraudimą ir jos distributoriams skiriamas baudas. Nors didžiąją dalį šviežios vištienos produktų Lietuvos rinkoje sudaro įmonių grupei „KG Group“ priklausančių akcinių bendrovių (toliau – ir AB) „Vilniaus paukštynas“ ir „Kaišiadorių paukštynas“ produkcija, atsakovas neskelbia apie ją viešuose pranešimuose. Tokia atsakovo veikla reiškia lygiaverčio poveikio priemonių taikymą ir yra šiurkštus Europos Sąjungos teisės pažeidimas. Be to, remiantis viešai paskelbta informacija, atsakovas net svarsto pareiškėją ir kitus didmeninius paukštienos produkcijos tiekėjus, kurie prekiauja iš Lenkijos gautais produktais, įtraukti į nepatikimų įmonių sąrašą, taip uždraudžiant parduoti šią produkciją per viešuosius pirkimus. Aptarti atsakovo veiksmai vertintini kaip įmonių grupės „KG Group“ komercinių interesų atstovavimas ir konkurencijos ribojimas. Atsižvelgiant į tai, tikslinga gauti iš atsakovo informaciją dėl didžiausiems nacionaliniams paukštienos gamintojams – AB „Vilniaus paukštynas“ ir AB „Kaišiadorių paukštynas“ – skirtas baudas už Salmonella bakterijomis užkrėstos vištienos produkcijos pateikimą į rinką.

7.       Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Atsakovas Nutarime išvardijo bendro pobūdžio normas ir pareigas nustatančius reglamentus ir Maisto įstatymo nuostatas, tačiau nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjo neteisėti veiksmai ir kaltė. Nutarime nurodyti atsakovo argumentai, kad pareiškėjas pagamino ir pateikė į rinką nesaugų produktą, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad ginčijama sankcija jam buvo skirta pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 39 straipsnyje nustatytą dviejų metų terminą: ginčo produktas į Europos Sąjungos rinką buvo patiektas 2020 m. vasario–kovo mėn., o Nutarimas buvo priimtas 2022 m. gegužės 17 d.

8.       Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje reikėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuriame būtų atsakyta į šiuo klausimus: 1) ar Reglamentas (EB) Nr. 178/2002 ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas 2011 m. spalio 27 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1086/2011, kuriuo dėl salmonelių šviežioje paukštienoje iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2160/2003 II priedas ir Komisijos Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 I priedas (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 1086/2011), turi ir gali būti aiškinami taip, kad nesaugų maisto produktą pašalinti iš rinkos, taip pat jį sunaikinti turi tas maisto tvarkymo operatorius, kuris įvežė produkciją į tos maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos; 2) ar Reglamentas (EB) Nr. 178/2002 ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinami taip, kad sankcija už nesaugaus maisto produkto pateikimą į rinką yra taikoma ne tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris jį pagamino ar pas kurį nustatytas nesaugaus produkto faktas, bet tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris įvežė produktą į sankciją taikančios maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos, net jeigu jis tos produkcijos niekam nepardavė.

9.       Atsakovas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

10.       Atsakovas teigė, kad atvejo tyrimas buvo pradėtas gavus Pranešimą ir užbaigtas VMVT Vilniaus departamentui priėmus 2020 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 69MĮPP-95 (toliau – ir Pažeidimo protokolas), kuriame nurodyta, jog pareiškėjas pateikė Lietuvos rinkai nesaugų produktą, kuris neatitiko Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a ir b punktų, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktų, I priedo 1 skyriaus 1.9 punkto ir Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir tuo pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį. VMVT direktoriaus 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. B1-648 sudaryta VMVT Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija) konstatavo, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir pateikė Lietuvos rinkai nesaugų produktą (90 kg), tokiu būdu pažeisdamas Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį. Už tai pareiškėjui Nutarimu skirta 500 Eur dydžio bauda.

11.       Atsakovas pažymėjo, kad maisto tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai yra taikomi ne tik maisto gamintojams, bet visiems maisto tvarkymo subjektams ir visuose maisto tvarkymo etapuose. Šiuo atveju nekilo abejonių, kad pareiškėjas, kaip maisto tvarkymo subjektas, privalo laikytis su maisto sritimi susijusių teisės aktų reikalavimų ir teikti rinkai tik saugų maistą, todėl pareiškėjo argumentai, jog jam neturėtų būti taikoma atsakomybė, nes jis nepagamino ginčo produktų, o tik juos įsigijo ir išplatino, yra atmestini. Atsakovui nekilo abejonių ir dėl to, kad pareiškėjas pateikė rinkai nesaugius produktus, nes atliekant patikrinimą pareiškėjo sandėlyje nebuvo produktų likučio, o pareiškėjas pateikė produktų išplatinimą patvirtinančius įrodymus.

12.       Atsakovas tvirtino, kad Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis oficialiu Pranešimu, kuris gautas per Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistemą (RASFF). Prie Pranešimo buvo pridėtas Tyrimų protokolas, sudarantis pagrindą išvadai, jog visa partija Nr. L600850365, gamintojas KPS Food Sp. z. o. o., yra laikytina nesaugia, todėl papildomi laboratoriniai tyrimai neturėjo būti atlikti. Teisės aktuose yra įtvirtinta, kad nustačius nesaugų produktą laikomą, jog visa šio produkto partija yra nesaugi, o reikalavimas kompetentingoms institucijoms, esančioms skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, atskirai atlikti tos pačios partijos produktų tyrimus, būtų nelogiškas. Atsakovas akcentavo, kad maisto tvarkymo subjektai turi teisę savo veikloje taikyti savikontrolę, siekiant užtikrinti, kad nesaugus maisto produktas nepatektų į rinką, ir tokiu būdu apsaugant tiek paties maisto tvarkymo subjekto geriausius interesus, tiek prioritetu laikytiną vartotojų sveikatą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįgyvendino savikontrolės priemonių, todėl nesaugūs produktai buvo pateikti į rinką ir suvartoti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nebandė įrodyti teismui, kad, priešingai, į rinką pateikti ginčo produktai buvo saugūs.

13.       Atsakovo vertinimu, Nutarimas atitinka reikalavimus tiek formai, tiek turiniui, įtvirtintus VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje: jame nuosekliai išdėstyti VMVT atlikti veiksmai ir priimti sprendimai dėl pareiškėjo, sudarę pagrindą priimti Nutarimą, bei išvardyti įrodymai, kuriais vadovaujantis padaryta išvada, jog pareiškėjo pateiktas į rinką produktas yra nesaugus, taip pat išsamiai nurodyti nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai, kuriuos pažeidė pareiškėjas ir kurie sudarė teisinį pagrindą taikyti jam atsakomybę. Atsakovas tvirtino, kad Nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant Maisto įstatymo 122 straipsnyje įtvirtinto termino: pažeidimo padarymo diena, nuo kurios turi būti skaičiuojamas dviejų metų terminas, laikytina 2020 m. lapkričio 12 d., kai buvo priimtas Pažeidimo protokolas, o Nutarimas buvo priimtas 2022 m. gegužės 17 d.

14.       Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokią įtaką Nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui turi jo argumentas, jog VMVT 2020 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. MĮPN-35 yra vykstančio teisminio ginčo objektas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neginčijo Nutarimu paskirtos baudos dydžio. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo skirta kelis kartus mažesnė nei vidurkis ((300 + 3 000) / 2 = 1 650 Eur) bauda, įvertinus konstatuoto pažeidimo pavojingumą, aplinkybes, jog nesaugus produktas jau buvo išplatintas ir suvartotas, į rinką pateiktą nesaugaus produkto kiekį, taip pat tai, kad pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su atsakovu.

15.       Atsakovas tvirtino, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Atsakovas pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą laikė nepagrįstu, nes atsakovas, vykdydamas jam pavestą oficialią kontrolę ir priimdamas Nutarimą, tinkamai taikė Europos Sąjungos ir nacionalinius teisės aktus, o pareiškėjos nurodytų Europos Sąjungos reglamentų nuostatos yra aiškios. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju nesaugiame produkte nustatytas Salmonella serotipas – Enteritidis – yra nurodytas Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje, todėl nagrinėjamas ginčas skiriasi nuo kitų tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusių ginčų, kurie nagrinėjami teismuose.

II.

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB ,,Baltic Foods“ skundą.

17.       Teismas nustatė, kad:

a.       Patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinimas atliekamas neplanine tvarka, pagal Pranešimą. Bulgarijos Respublikos atsakingos institucijos pranešė RASFF sistema pavojaus pranešimą dėl šaldytų vištienos sparnelių iš Lenkijos, kuriuose nustatyti patogeniniai mikroorganizmai (Salmonella Enteritidis 5 g / 25 g). Gauta papildoma informacija iš Lenkijos Respublikos atsakingų institucijų, kad produkcija pateko ir į Lietuvos Respubliką. Pagal Tyrimų protokolą, nustatytos salmonelės (Salmonella Enteritidis). Šaldyti vištienos sparnelių peteliai iš Lenkijos, partijos Nr. L600850365, tinka vartoti iki 2021 m. rugsėjo 27 d., sufasuota po 10 kg, kartoninėse dėžėse, gamintojas KPS Food Sp. z. o. o., į UAB ,,Baltic Foods“ didmeninės prekybos sandėlius buvo gauti su 2020 m gegužės 25 d. lydinčiu dokumentu VAT Invoice Nr. UE/FwzDW/2020/05/197, 2020 m. gegužės 27 d. CMR Nr. BGR 14802/BGR7P71, paletės Nr. 659067410001192454, iš viso gauta 90 kg. Atliekant patikrinimą sandėlyje nebuvo likučio. Patikrinimo akte nustatyta neatitiktis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 2 dalies a ir b punktams, Maisto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

b.       VMVT Vilniaus departamentas 2020 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 69SV-351 uždraudė pareiškėjui teikti į rinką nesaugius šaldytus vištienos sparnelių petelius, 90 kg, partijos Nr. L600850365, tinka vartoti iki 2021 m. rugsėjo 27 d., sufasuota po 10 kg, kartoninėse dėžėse, gamintojas KPS Food Sp. z. o. o., kadangi produktas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a ir b punktų, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų; įpareigojo pareiškėją .susigrąžinti nesaugų produktą iš vartotojų, pašalinti nesaugų produktą iš rinkos ir sunaikinti jį. Šis sprendimas nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka.

c.       VMVT Vilniaus departamentas Protokole konstatavo, kad pareiškėjas pateikė rinkai nesaugų produktą, kuris neatitiko Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a ir b punktų, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktų bei Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų.

d.       VMVT 2022 m. gegužės 17 d. priėmė Nutarimą. Komisija, vadovaudamasi Maisto įstatymo 125 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto VMVT direktoriaus 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. B1-648, nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, ir skyrė jam už šio įstatymo pažeidimą 500 Eur baudą.

18.       Teismas apžvelgė Maisto įstatymo, Reglamento (EB) Nr. 178/2002, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 ir 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2160/2003 dėl salmonelių ir kitų nurodytų zoonozių sukėlėjų per maistą kontrolės (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 2160/2003) bei teismų praktiką, be kita ko, minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck pateiktus išaiškinimus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neginčijo, jog jis veikė kaip maisto operatorius, ir vadovaudamasis teismų praktika, nusprendė, kad pareiškėjo keliamos abejonės dėl atsakomybės jam (kaip maisto operatoriui) taikymo yra nepagrįstos.

19.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog atsakovas negalėjo taikyti jam atsakomybės, nes nebuvo nustatytas pas pareiškėją buvusios produkcijos netinkamumas. Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš Nutarimo turinio, Salmonella Enteritidis buvo aptikta Bulgarijoje, iš Lenkijos pateiktoje paukštienoje, o atliekant patikrinimą pareiškėjo sandėlyje nustatyta, kad pareiškėjas šaldymo patalpoje laikė iš Lenkijos gamintojo įsigytus tos pačios partijos paukštienos gaminius. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad Salmonella Enteritidis užkrėsta paukštiena yra nesaugus maistas. Vadovaujantis Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalimi, atsakovas pagrįstai pritaikė pareiškėjui prezumpciją dėl produkto nesaugumo. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta galimybė išsamiai įvertinti likusiąją partijos, siuntos ar krovinio dalį ir, neradus įrodymų, kad ji yra nesaugi, paneigti prielaidą, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus. Taigi, nagrinėjamu atveju Tarnybai, gavus pranešimą apie nesaugų maistą, nekilo pareiga atlikti papildomus išsamius tyrimus, kad būtų galima laikyti, jog tos pačios partijos paukštiena yra nesaugi, bet pareiškėjas galėjo pasinaudoti galimybe paneigti nurodytą prezumpciją, siekdamas įrodyti, jog jo turima paukštiena yra saugus maistas. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas pasinaudojo šia teise, arba įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ginčo paukštienos gaminiai buvo saugūs.

20.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie praleistą terminą pagrįstumo, vadovavosi Maisto įstatymo 124 straipsniu ir teismų praktika. Teismas pažymėjo, kad VMVT Vilniaus departamentas Pažeidimo protokolą surašė 2020 m. lapkričio 12 d., todėl priimant Nutarimą (t. y. 2022 m. gegužės 17 d.) dviejų metų terminas dar nebuvo suėjęs.

21.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjas kvestionuoja pažeidimo pakartotinumo faktą, tačiau nenurodo, kokią įtaką tai turėtų priimtam Nutarimui. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kaip šis faktas galėtų daryti įtaką jam paskirtos baudos dydžiui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui skirta bauda buvo net kelis kartus mažesnė nei vidurkis, o pareiškėjas nenurodė aplinkybių, susijusių su pažeidimo pakartotinumo įtaka Nutarimui, konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl pažeidimo pakartotinumo nesudaro pagrindo panaikinti Nutarimą. Teismo vertinimu, Nutarimas priimtas laikantis Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalies, 123 straipsnio 2 dalies ir 125 straipsnio 1 dalies nuostatų, o pareiškėjui skirta piniginė bauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir pavojingumą.

22.       Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl VAĮ nuostatų pažeidimo, nustatė, kad Nutarimą priėmė įstatymų įgaliota kompetentinga institucija, Nutarimas priimtas nustačius faktines aplinkybes, t. y. kad produkcijos partijoje rasta Salmonella Enteritidis bakterija, Nutarime aiškiai nurodytas nustatyto pažeidimo teisinis reglamentavimas, Nutarimas pagrįstas tyrimo metu surinkta informacija bei dokumentais. Nutarimas priimtas ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai ir teisingai pritaikius teisės normas, todėl keisti ar naikinti Nutarimą skunde nurodytais motyvais, susijusiais su jo neatitikimu VAĮ normoms, nėra pagrindo.

23.       Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl lygiaverčio poveikio priemonių taikymo, pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, todėl tai, ar baudos buvo skirtos kitiems (nacionaliniams) gamintojams, dėl jų produkcijos kokybės, neturi įtakos Nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes, kaip minėta, egzistavo teisinis ir faktinis pagrindas priimti tokį administracinį sprendimą.

24.       Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Teismas pažymėjo, kad minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck buvo pateiktas atsakymas dėl Reglamento (EB) Nr. 2073/2005, iš dalies pakeisto Reglamentu (ES) Nr. 1086/2011, kartu su pirmiau nurodyto reglamento I priedo 1 skyriaus 1.28 eilute aiškinimo, kuriame buvo išaiškinta dėl maisto tvarkymo operatoriaus atsakomybės, t. y. buvo atsakyta į pareiškėjo prašymo antrąjį klausimą. Nagrinėjamoje byloje nekeliamas ginčas dėl VMVT Vilniaus departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pašalinti nesaugų produktą iš rinkos ir jį sunaikinti, susigrąžinti iš vartotojų, uždrausti tiekti produktą, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjo prašymo pirmasis klausimas nėra aktualus nagrinėjamam ginčui ir neturi jokios įtakos bylos baigčiai.

25.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas yra atmestinas, netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

26.       Pareiškėjas UAB ,,Baltic Foods“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

27.       Pareiškėjas pakartoja savo argumentus, kad atsakovas nenustatė administracinio nusižengimo sudėties elementų (ginčo produkciją į bendrą Europos sąjungos rinką pateikė ne pareiškėjas, pareiškėjas įsigijo produkciją iš sertifikuoto maisto gamintojo, pas pareiškėją buvusi produkcija nebuvo ištirta). Pareiškėjas pažymi, kad nei Pranešimas, nei kažkokie produkcijos tyrimai, nei atitinkami Bulgarijos institucijų sprendimai nebuvo pateikti į bylą. Byloje nėra duomenų, kad Nutarime nurodyta deklaratyvi informacija atitinka tikrovę, pavyzdžiui, ar Tyrimų protokole užfiksuoti tyrimų rezultatai nebuvo ginčijami teisme. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas reiškia, kad Lietuvos teisinėje sistemoje bandoma įtvirtinti administracinės atsakomybės be kaltės institutą, o asmuo administracinėn atsakomybėn gali būti patrauktas remiantis tik prielaidomis ir teisės aktuose nustatytomis prezumpcijomis, be pareigos institucijai pateikti įrodymus apie nustatytus neteisėtus veiksmus.

28.       Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos teisinėje sistemoje administracinės atsakomybės taikymo santykiai ir principai yra reglamentuojami ANK, o ne Maisto įstatyme. Teismų praktika aiškinant ANK nuostatas patvirtina, jog tam, kad būtų konstatuota asmens kaltė, nepakanka fakto, jog atsakovas gavo kažkokį pranešimą apie kažkur Bulgarijos Respublikoje kažkokioje įmonėje buvusioje vištienoje, kurią pagamino ir pardavė dar kitas asmuo, nustatytą Salmonella bakterijos buvimą, ir prezumpcijos, kad atsakovas turėjo teisę laikyti nesaugiu maistu visą tos pačios partijos produkciją. Teismas turėjo pareigą detalizuoti, kaip pasireiškė pareiškėjo kaltė, kai jis iš sertifikuoto Europos Sąjungoje veikiančio gamintojo, neturėdamas informacijos, kuria remiantis priimtas Nutarimas, įsigijo produkciją, tačiau teismas to nepadarė. Iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, kaip yra vertintini pareiškėjo veiksmai: kaip tyčia ar kaip neatsargumas. Pareiškėjas tvirtina, kad jis neginčija to, jog atsakovas galėjo taikyti Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą prezumpciją, priimdamas sprendimus maisto tiekimo kontrolės srityje, t. y. administracinius sprendimus su nurodymais netiekti produkcijos, pašalinti ją iš rinkos ar pan. Tačiau, pareiškėjo nuomone, ši prezumpcija negali būti taikoma traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn. Pareiškėjas šiame kontekste akcentuoja in dubio pro reo, nekaltumo prezumpcijos ir kitus principus, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir vadovaudamasis tuo tvirtina, kad teismas, administracinio nusižengimo byloje taikydamas Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kuri yra nustatyta kituose teisiniuose santykiuose ir skirta visai kitiems tikslams (t. y. skubiai pašalinti galbūt nesaugų maistą iš rinkos, o ne nubausti asmenį be jokių jo neteisėtų veiksmų ir kaltės įrodymų), grubiai pažeidė vieną iš esminių teisinės valstybės principų (manytina, kad pareiškėjas turi omenyje nekaltumo prezumpcijos principą).

29.       Atsakovas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

30.       Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus. Atsakovas papildomai pažymi, kad byloje yra tiek Tyrimų protokolas, tiek Pranešimas, o pareiškėjo teiginiai, kad Nutarime yra tik deklaratyvi ir galbūt tikrovės neatitinkanti informacija, yra nepagrįsti. Be to, atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai bando sutapatinti administracinę atsakomybę, kaip ji suprantama pagal ANK, ir maisto tvarkymo subjekto atsakomybę pagal Maisto įstatymą. Reglamentu (EB) Nr. 178/2002 valstybėms narėms yra numatyta pareiga kontroliuoti nacionalinius maisto tvarkymo subjektus, taip pat numatyti ir taikyti poveikio priemones tiems maisto tvarkymo subjektams, kurie pažeidžia maisto saugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Atsakovo įgaliojimai skirti maisto tvarkymo subjektams įspėjimus ir baudas kyla iš Maisto įstatymo 7 straipsnio 5 dalies ir 122 straipsnio 1 dalies. Europos Sąjungos ir nacionaliniai teisės aktai įpareigoja atsakovą imtis veiksmų ir taikyti poveikio priemones, nustačius nesaugaus maisto pateikimo į rinką faktą, o šiuo atveju atsakovas įvykdė nurodytą pareigą.

31.       Pareiškėjas UAB ,,Baltic Foods“ 2023 m. rugsėjo 6 d. pateikė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

 k o n s t a t u o j a :

IV.

32.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos 2022 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. MĮPN-118 byloje „Dėl UAB „Baltic Foods“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta 500 eurų bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

33.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad priimtas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

34.       Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti, kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė Nutarimo trūkumų, o būtent – administracinio nusižengimo sudėties elementų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai pritaikė sankciją – baudą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį, jog jis nėra maisto gamintojas, o produktus įgijo iš sertifikuoto ES tiekėjo.

35.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

36.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas neįrodė teisinio pagrindo panaikinti Nutarimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, kad tikslinga tik atsakyti į apeliacinio skundo argumentus.

37.       Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-955-575/2022 kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: ar Reglamento Nr. 2073/2005 1 straipsnį ir Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 8 dalį reikia aiškinti kaip suteikiančius diskreciją valstybės narės kompetentingoms kontroliuojančioms institucijoms Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nustatytus reikalavimus atitinkančią šviežią paukštieną pripažinti neatitinkančia Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimų, kai tokiai maisto kategorijai priskirtinas maisto produktas yra užkrėstas kitais nei nurodytieji Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje Salmonella serotipais.

38.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. balandžio 28 d. prejudiciniame sprendime UAB „Romega“ prieš Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, C-89/21, EU:C:2022:313, be kita ko, pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 2073/2005 1 straipsnio, siejamo su šio reglamento 3 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad nors šiame reglamente nustatyti mikrobiologiniai kriterijai taikomi tik šio reglamento I priede išvardytiems patogeniniams mikroorganizmams, kompetentinga institucija, atlikdama maisto produktų analizę, neprivalo kontroliuoti tik šių mikroorganizmų buvimo. ESTT akcentavo ir Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 8 dalį, kurioje aiškiai numatyta, jog „[t]ai, kad maisto produktas atitinka jam taikomas konkrečias nuostatas, kompetentingoms institucijoms nedraudžia imtis atitinkamų jo pateikimą į rinką ribojančių priemonių arba reikalauti pašalinti jį iš rinkos, jei yra pagrindo įtarti, kad, nepaisant minėto atitikimo, šis maistas yra nesveikas [nesaugus]“. Net jei nagrinėjamu atveju Lietuvos institucijos šviežioje paukštienoj nustatyti serotipai, t. y. Salmonella Kentucky ir (arba) Salmonella Infantis, atrodo, yra mažiau paplitę nei Salmonella Typhimurium ir Salmonella Enteritidis, vis dėlto negalima atmesti neigiamo pirmųjų dviejų serotipų salmonelių poveikio sveikatai. ESTT sprendimo 23 punkte padarė išvadą, jog, pagal Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1, 2, 7 ir 8 dalis, kompetentingos nacionalinės institucijos gali imtis atitinkamų maisto produktų pateikimą rinkai ribojančių priemonių arba reikalauti pašalinti juos iš rinkos, jei šios institucijos turi objektyvų pagrindą įtarti, kad šie maisto produktai yra nesaugūs.
Ši nuostata, atsižvelgiant į jos svarbą siekiant užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą, kaip numatyta šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama plačiai. ESTT nurodė, kad kompetentingas nacionalinis teismas, vadovaudamasis Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 8 dalimi, kaip ji išaiškinta šio sprendimo 23 punkte, turi patikrinti, ar šių serotipų salmonelių, nenurodytų Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 punkte, buvimas leidžia įtarti, kad aptariama šviežia paukštiena yra nesaugi, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 178/2002
14 straipsnio 2–5 dalis, ir pateisinti šios institucijos priemones kaip „tinkamas priemones“, priimtas remiantis pirmąja nuostata. ESTT į pateiktą klausimą atsakė taip: Reglamento Nr. 2073/2005 1 straipsnis, siejamas su Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 8 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės kompetentinga institucija gali laikyti nesaugiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 ir 2 dalis, maisto produktus, kuriuos sudaro šviežia paukštiena ir kuriuose buvo nustatyta kitų patogeninių mikroorganizmų, o ne Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 punkte nurodytų salmonelių serotipų. Taigi, šiuo ESTT sprendimu iš esmės buvo atsakyta į pareiškėjo klausimą, ar Reglamento Nr. 2073/2005 ir Reglamento Nr. 1086/2011 nuostatos draudžia Salmonella Infantis bakteriją šviežioje paukštienoje.

39.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimą, panašaus pobūdžio bylose aiškindamas teisę, jau suformavo esmines taisykles, kurias teisėjų kolegija pakartoja taikydama teisę šioje byloje nagrinėjamo ginčo kontekste, vertindamas konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., 2022 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-955-574/2022, 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-250-502/2022, 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-961-662/2022, 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1005-968/2022).

40.       Maisto įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad į rinką būtų teikiamas maistas, su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos, atitinkantys šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus saugos reikalavimus. Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos. Ar maistas yra saugus, nustatoma vadovaujantis Reglamento (EB ) Nr. 178/2002 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. Maisto įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektai ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojai ar tiekėjai, pažeidę šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Maisto įstatymo 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad VMVT, nustačiusi šio įstatymo pažeidimus, susijusius su maisto sauga, maisto tvarkymo subjektui skiria įspėjimus arba baudas.

41.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjas atitinka Maisto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą maisto tvarkymo subjekto bei atitinkamai Reglamento (EB) Nr.178/202 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą maisto verslo operatoriaus sąvoką, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad UAB „Baltic Foods“ negamino, o įsigijo ją iš kito maisto verslo operatoriaus, atmestinas, kadangi minėti teisės aktai yra taikomi ne tik maisto gamintojams, tačiau visiems maisto tvarkymo subjektams ir visuose jų maisto tvarkymo etapuose.

42.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas tiek Nutarime, tiek pranešime apie nesaugius maisto produktus, tiek tyrimų protokole aiškiai išdėstė savo poziciją, jog Salmonella Enteritidis bakterijos buvimas paukštienoje reiškia, kad šis maisto produktas yra nesaugus, todėl pareiškėjo argumentai, kad Nutarimas yra deklaratyvus, neatitinkantis tikrovės, atmestini kaip nepagrįsti. 

43.       Byloje nustatyta, kad prie skubaus pranešimo Nr. 20200707-000-(59), buvo pridėtas Tyrimų protokolas, kurio duomenimis, šaldytuose vištienos sparnelių peteliuose iš Lenkijos, partijos numeris L 600850365, tinka vartoti iki 27-09-2021, sufasuota po 10 kg., kartoninėse dėžėse gamintojas KPS food Sp. z. o. o., nustatyti patogeniniai mikroorganizmai – Salmonella Enteridis, todėl visa šios produkcijos partija, vadovaujantis Reglamento(EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalimi, yra laikytina nesaugia ir papildomi laboratoriniai tyrimai dėl jos neturi būti atlikti.

44.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu, teigia, kad kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis, o nesant kaltės negalima ir administracinė atsakomybė.

45.       Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Administracinių nusižengimų kodeksas nėra tiesiogiai taikytinas nagrinėjamoje byloje, kadangi, kaip pažymėta Administracinių nusižengimų kodekso 2 straipsnio 1 dalyje, pagal šį kodeksą atsako fizinis asmuo. Kaip minėta, Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta atsakomybė maisto tvarkymo subjektams ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojams arba tiekėjams, pateikusiems į rinką nesaugų maistą ar nesaugius su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas. Taigi nagrinėjamu atveju pažeidimo, už kurį buvo nubaustas pažeidėjas nagrinėjamoje byloje, sudėtį reglamentuoja Maisto įstatymas, o atskirus jo požymius, kaip nurodyta Maisto įstatyme, detalizuoja atitinkami ES reglamentai. Todėl šios nutarties 44 punkte nurodyti apelianto argumentai atmestini. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo aspektu yra aiškiai suformuluota išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 28 d. administracinėje byloje Nr. eA-250-502/2022.

46.       Reglamento Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta: „Maisto verslo operatoriai užtikrina, kad maisto produktai atitiktų atitinkamus I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus. Tuo tikslu maisto verslo operatoriai kiekviename gamybos, perdirbimo ir paskirstymo, įskaitant mažmeninę prekybą, etape, įgyvendindami savo RVASVT principais paremtas procedūras ir geros higienos praktiką, imasi priemonių, kad užtikrintų: a) kad jų kontroliuojamų žaliavų ir maisto produktų tiekimas, tvarkymas ir perdirbimas vykdomas įgyvendinant proceso higienos kriterijus, b) kad pagrįstai numatomomis paskirstymo, laikymo ir naudojimo sąlygomis būtų galima įgyvendinti produkto tinkamumo vartoti laikotarpiu taikytinus maisto saugos kriterijus.“ Reglamento Nr. 2073/2005 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Patvirtindami arba tikrindami, ar teisingai veikia RVASVT principais ir geros higienos praktika paremtos procedūros, maisto verslo operatoriai atlieka tyrimus atitinkamai pagal I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus.“ To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Maisto verslo operatoriai nusprendžia, koks mėginių dažnumas yra tinkamas, išskyrus tuos atvejus, kai I priede numatytas konkretus mėginių ėmimo dažnumas; o tokiu atveju mėginiai imami ne rečiau kaip numatyta I priede. Maisto verslo operatoriai priima šį sprendimą savo procedūrų, paremtų RVASVT principais ir geros higienos praktika, kontekste, atsižvelgdami į nurodymus dėl maisto produktų naudojimo. Mėginių ėmimo dažnumą galima suderinti su maisto bendrovių pobūdžiu ir dydžiu su sąlyga, kad nenukentės maisto produktų sauga.“ Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi.“ Taigi nurodytose reglamentų nuostatose yra įtvirtintos maisto tvarkymo subjektų pareigos užtikrinti jų į rinką teikiamo maisto saugumą ir tikrinti, kad šių reikalavimų būtų laikomasi.

47.        Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck, C-443/13, EU:C:2014:2370, akcentavo, jog, nors Reglamente Nr. 2073/2005 nustatyti mikrobiologiniai kriterijai, kuriuos turi atitikti maisto produktai visais maisto tiekimo grandinės etapais, šiame reglamente nėra nuostatų, susijusių su maisto verslo operatorių atsakomybės tvarka, todėl šiuo klausimu reikėtų vadovautis Reglamentu Nr. 178/2002. Pastarojo reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog maisto verslo operatoriai visais su jų kontroliuojamu verslu susijusiais gamybos, perdirbimo ir platinimo etapais užtikrina, kad maisto produktai atitiktų su jų veikla susijusių teisės aktų, reglamentuojančių maisto produktus, reikalavimus. Dėl Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 2 dalies pažymėtina, jog joje numatyta, kad valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikytinų pažeidus su maisto produktais susijusius teisės aktus, ir kad šios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Darytina išvada, kad Sąjungos teisė, ypač Reglamentai Nr. 178/2002 ir 2073/2005, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją iš esmės nedraudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį maisto verslo operatoriui, kuris veikia tik platinimo etapu, kad pateiktų maisto produktą rinkai, taikoma sankcija už Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodyto mikrobiologinio kriterijaus nesilaikymą. ESTT pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog sankcijų sistema pagrindinėje byloje yra atsakomybės be kaltės sistema, pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokia sistema savaime nėra neproporcinga siekiamiems tikslams, jeigu šia sistema siekiama skatinti nurodytus asmenis laikytis reglamento nuostatų ir jeigu siekiama bendrojo intereso tikslų, kuriais galima pateisinti tokios sistemos nustatymą (žr., 2012 m. vasario 9 d. sprendimo Urbán, C-210/10, EU:C:2012:64, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

48.       Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pozicijos, jog būtent pareiškėjui, kaip subjektui, nusprendusiam atgabenti į Lietuvos Respubliką maisto produktą, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo nesaugus, ir pradėti jį joje platinti (atitinkamai, turinčiam užtikrinti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų vykdymą), taikytina atsakomybė už Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad maisto tvarkymo subjektai ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojai ar tiekėjai privalo pateikti į rinką saugų maistą ir su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas, pažeidimą.

49.       Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad paprastai vien maisto pirkimas iš sertifikuoto tiekėjo nėra pakankama priemonė, siekiant įgyvendinti pareigą teikti į rinką saugų maistą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-250-502/2022).

50.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kompetentinga kontroliuojanti institucija turi diskreciją Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutės reikalavimus atitinkančią paukštieną pripažinti neatitinkančia Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio, reglamentuojančio maisto saugos reikalavimus, nuostatų.

51.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad maisto saugai keliami reikalavimai yra tiesiogiai susiję su žmonių sveikatos apsaugos sritimi. Todėl šiame kontekste taip pat svarbu pabrėžti, kad, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (žr., pvz., 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimus); valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai – sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą).

52.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir akcentuojant minėtoje konstitucinėje jurisprudencijoje nurodytų pareigų, tenkančių valstybei žmonių sveikatos apsaugos srityje, tinkamo ir veiksmingo vykdymo tikslo svarbą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad Reglamente Nr. 2073/2005 nenurodytu salmonelės serotipu, turinčiu neigiamą poveikį žmogaus sveikatai – Salmonella Enteritidis, užkrėsta paukštiena laikytina nesaugiu maisto produktu Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a ir b punktų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto prasmėmis.

53.       Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjas, platindamas maisto produktus, kuriuose užfiksuoti patogeniniai mikroorganizmai – Salmonella Enteritidis, pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir, vadovaujantis Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalimi, 123 straipsnio 2 dalimi ir 125 straipsnio 1 dalimi, jam pagrįstai skirta proporcinga bauda.

54.       Apibendrinama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas nėra palankus pareiškėjui, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti tokių išlaidų atlyginimą netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Foods“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Jolanta Malijauskienė

         Iveta Pelienė

        Dainius Raižys