Civilinė byla Nr. 2-1740-258/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02439-2013-9

                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija: 45.5

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismas, teisėja Rita Kisielienė,

Sekretorė Eglė Čeponienė,

Dalyvaujant ieškovės atstovui Pauliui Markevičiui,

                     atsakovo atstovui Genadijui Kelinui,

                     trečiojo asmens atstovėms Giedrei Devetinaitei, Sandrai Grabauskaitei,

            viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjus ieškovės L. T. ieškinį atsakovui AB „Kauno energija“, trečiajam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl įpareigojimo panaikinti ieškovei taikomą mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, Valstybinės kainų ir energetikos komisijos sprendimo panaikinimo,

           n u s t a t ė :

           Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti AB „Kauno energija“ netaikyti ieškovei mokesčio už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijos mokesčio) nuo 2000m. rugsėjo 29d.; panaikinti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013-09-25 sprendimą Nr. R2-2785.

           Ieškovė nurodė, jog nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kauno m. nuo 2000m. rugsėjo 29d. pagal su AB „Kauno energija“ suderintus ir patvirtintus projektus buvo įrengtas autonominis dujinis šildymas, t.y. atsijungta nuo Kauno m. Kuršių g. 58 namo centralizuoto šildymo sistemos. Bute pagal projektą buvo atjungti radiatoriai, karštas vanduo, rankšluosčių džiovintuvai bei izoliuoti vamzdynai. Bute nėra jokių šildymo elementų, kuriuose cirkuliuotų į nurodytą namą tiekiamas karštas vanduo. Nuo 2000m. rugsėjo 27d. iki 2013m. kovo 31d. už bendro naudojimo patalpų šildymą ieškovė mokėjo vadovaujantis sutartimi Nr. 8242438 (b.l.18), pagal AB „Kauno energija“ pateiktas sąskaitas, kuriose buvo tiksliai nurodoma mokėjimo paskirtis, t.y. už butui priskirtą šilumą bendro naudojimo patalpų šildymui. Nuo 2013m. kovo 31d. AB „Kauno energija“ vienašališkai, be ieškovės rašytinio sutikimo pradėjo taikyti mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir nuo 2013m. kovo 31 d. pradėjo ieškovei teikti sąskaitas, reikalaudama apmokėti mokestį už paslaugą, kurios ieškovė nebuvo prašiusi teikti, kuria nesinaudoja ir kuri jai nėra suteikta. Ieškovė kreipėsi į AB „Kauno energija“ , pareikšdama, jog ji nesutinka su vienašališkai ir nepagrįstai nustatytu mokesčiu, reikalavo jo netaikyti. 2013m. birželio 11d. AB „Kauno energija“ pateikė ieškovei raštą (b.l.10) , kuriame nurodė, jog mokestis už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti jai yra taikomas dėl butui tenkančios šilumos, užtikrinančios namo bendro naudojimo karšto vandens sistemoje nuolat cirkuliuojančio karšto vandens temperatūros palaikymą. Ieškovė 2013m. rugpjūčio 8d. kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau Komisija), prašydama įpareigoti AB „Kauno energija“ panaikinti neteisėtai nustatytą mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti nuo jo taikymo pradžios, nes ieškovės butui nėra tiekiamas karštas vanduo. Ieškovė tvirtino, kad atsakovė namo patalpose suvartotą šilumą skirstė nepagrįstai ir neteisėtai, taikė netinkamas šilumos ir karšto vandens paskirstymo metodikas, pažeidinėjo galiojančius teisės aktus. Komisija 2013-09-25 sprendimu Nr. R2-2785 nustatė, kad atsakovė šilumą skirstė teisėtai ir pagrįstai. Ieškovės nuomone, Komisijos 2013-09-25 sprendimas Nr. R2-2785 naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Ieškovė nurodė, jog mokestis už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti (karšto vandens cirkuliacijos mokestis) negali būti nustatomas asmenims, kurių butuose karštas vanduo nėra tiekiamas centralizuotai. Nuo 2000m. rugsėjo 29d. į ieškovės butą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, o karšto vandens tiekimo buvo atsisakyta teisės aktų nustatyta tvarka. Be to pažymėjo, kad karšto vandens cirkuliacija yra vartojimo mokestis. Mano, kad negalima tokia padėtis, kai buto savininkas verčiamas mokėti už faktiškai negautą šilumos energiją tik todėl, kad šilumos tiekėjas nevykdo prievolės laikytis teisės aktų ir tinkamai paskirstyti šilumos energiją.

         Atsakovas AB „Kauno energija“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad nors ieškovės buto šildymas ir vonios šildytuvas yra atjungti nuo namo šilumos tiekimo sistemos, ji lieka šilumos tiekimo ir vartojimo santykių dalyvė, kadangi name yra šildomos bendro naudojimo patalpos ir ruošiamas karštas vanduo. Name, kuriame ieškovė gyvena yra sumontuota karšto vandens tiekimo sistema su karšto vandens cirkuliacija. Šios sistemos paskirtis yra užtikrinti nenutrūkstamą karšto vandens tiekimą visiems namo karšto vandens vartotojams. Tam, kad atsukus karšto vandens čiaupą iš karto tekėtų karštas vanduo, jį reikalinga nuolat pasilodyti iki reikiamos temperatūros, t.y. karštas vanduo turi nuolat cirkuliuoti sistemoje. Kadangi šiluma karštam vandeniui ruošti (cirkuliacija) namui buvo pateikta ir namo suvartota, todėl atsakovė šį šilumos kiekį paskirstė visiems namo butų savininkams, tame tarpe ir ieškovei, nes namo karšto vandens tiekimo sistema nėra likviduota. Ieškovė privalo išlaikyti name esančią karšto vandens tiekimo sistemą. Atsakovė mano, kad ieškovei mokestis už karšto vandens cirkuliaciją skaičiuojamas teisėtai ir teisingai.

           Trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į ieškinį nurodė, jog Komisijos turimais duomenimis, šilumos paskirstymui ieškovės name yra taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, patvirtintas Komisijos 2005m. gegužės 5d. nutarimu Nr. O3-19, kartu su Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtintu Komisijos 2005m. liepos 22d. nutarimu Nr. O3-41. Komisija Metodikoje yra patvirtinusi vidutinius energijos sąnaudų normatyvus tipinėms sistemoms. Atsižvelgiant į tai, kad daugiabučio namo, kuriame įrengta netipinė karšto vandens tiekimo sistema , gyventojai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2d., Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2004m. lapkričio 11d. nutarimu Nr. O3-121, 3 punktu ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010m. spalio 25d. įsakymu Nr. 1-297, 29.2.8 punktu, galėtų pasirengti ir su Komisija suderinti šilumos paskirstymo metodą, kuriame būtų reglamentuotas šilumos paskirstymas gyvenamajame name ir (ar) nustatyta faktinio šilumos kiekio karšto vandens temperatūros palaikymui apskaičiavimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad Ieškovės patalpose yra du cirkuliacijos stovai, tačiau vonios šildytuvas yra demontuotas, karšto vandens temperatūros palaikymui turėtų būti taikomas 160kW būstui normatyvas, kol pastato gyventojai teisės aktų nustatyta tvarka neparengs ir nepriims sprendimo taikyti šilumos paskirstymo metodo, kuriame bus įvertinti cirkuliacinės sistemos ypatumai.

       Ieškinys tenkintinas iš dalies.

       Byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas yra daugiabučiame name, kuriam šildymą ir karšto vandens tiekimą ginčo laikotarpiu tiekė atsakovas. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės butas nuo 2000m. rugsėjo 29d. teisėtai atjungtas nuo Pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų. Byloje taip pat nėra ginčo, kad į ieškovės butą nėra tiekiamas karštas vanduo. Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų (b.l.10, 39), ieškovei mokestis už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti taikytas kaip buto ir kitų patalpų savininkei, kuri privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, nes ieškovės name yra sumontuota karšto vandens tiekimo sistema su karšto vandens cirkuliacija. Atsakovo nuomone, ieškovė privalo išlaikyti name esančią karšto vandens tiekimo sistemą. Kaip matyti iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo Nr. R2-2785 (b.l.14-17), Komisijos nuomone daugiabučiame name, kuriame ieškovė gyvena yra įrengta netipinė karšto vandens tiekimo sistema, o Komisija yra patvirtinusi vidutinius energijos sąnaudų normatyvus tipinėms sistemoms. Kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus, nustačius kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

          Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjo ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartines sąlygas. Kaip matyti iš ieškovės ir atsakovo 2000m. rugsėjo 27d. sudarytos atsiskaitymo už bendro naudojimo patalpų šildymą (kai butas šildosi kita energijos rūšimi) Sutarties Nr. 8242438 (b.l.18) ieškovė atsakovui yra įsipareigojusi mokėti už suvartotą šilumos energiją bendro naudojimo patalpų šildymui. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas daro išvada, jog šiluma karšto vandens temperatūros (cirkuliacijos) palaikymui yra skiriama ne bendro naudojimo patalpų šildymui ar namo inžinerinių sistemų apsaugai, o karšto vandens vartotojams. Ieškovė nėra atsakovo per karšto vandens tiekimo sistemą namui tiekiamo karšto vandens vartotoja. Byloje nėra ginčo, jog cirkuliuodamas karštas vanduo išspinduliuoja dalį šilumos, tačiau šioje byloje būtina pažymėti, jog tiek atsakovas, tiek Komisija pripažįsta faktą, kad nors ieškovės bute yra du karšto vandens cirkuliacijos stovai, tačiau abu vamzdžiai yra izoliuoti, o ieškovės butas ir vanduo šildomas naudojant dujas, t.y. kitą energijos rūšį, kuri taip pat išspinduliuoja dalį šilumos energijos skirtos ir pastato konstrukcijoms apšildyti. Atsakovo skaičiuojamas karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis yra skirtas užtikrinti karšto vandens tiekimą jo vartotojams, todėl šiuo atveju bendrasavininko pareigos negali būti tapatinamos su vartotojo teisėmis. Šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas, tai yra teisė, bet ne pareiga. Vartotojas turi pareigą apmokėti už suteiktą karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugą, kurią jis gauna. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas nuo 2013m. kovo mėn. (b.l.23,24) ieškovei skaičiavo mokestį už šilumą, ne tik priskirtą bendro naudojimo patalpų šildymui bet ir šilumą reikalingą karšto vandens temperatūrai palaikyti. Vertindamas nurodytas aplinkybes teismas daro išvada, jog cirkuliacijos mokestis yra skirtas apmokėti už šilumos kiekį, tenkantį karšto vandens temperatūros palaikymui. Atsakovas neteikė ieškovei šios paslaugos, todėl šį mokestį ieškovei skaičiavo nepagrįstai. Teismas neturi duomenų, kad nurodytas mokestis ieškovei atsakovo buvo skaičiuojamas nuo 2000m. rugsėjo 29d. todėl ieškinys šioje dalyje tenkintinas iš dalies. Dėl Komisijos 2013-09-25d. sprendimo teismas plačiau nepasisako, atsižvelgdamas į tai, jog Energetikos įstatymo 34 str. 16d. nustatyta, kad kreipimasis į teismą po Komisijos sprendimo dėl vartojimo ginčo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu, šios bylos išsprendimas neturi įtakos Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto teisėms ir pareigoms, todėl šioje dalyje nenagrinėtinas, kaip nesukeliantis ieškovei teisinių pasekmių. Laikytina, jog faktinis ieškovės reikalavimas yra reikalavimas dėl pripažinimo, kad atsakovas pažeidė ieškovės subjektinę teisę, todėl sprendimo rezoliucinė dalis modifikuotina į ieškinio pagrindą.

        Šioje byloje buvo patirtos 42,92Lt (12,43Eur) procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, jos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo.

Vadovaujantis išdėstytu, CPK 259 str., 260 str., 270 str. teismas,

n u s p r e n d ė :

       Ieškinį patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad AB „Kauno energija“ L. T. objekto adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas nuo 2013m. kovo mėn. šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti  skaičiavo nepagrįstai.

      Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

      Iš AB „Kauno energija“ į valstybės biudžetą priteisti 42,92Lt (12,43Eur) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

                 Teisėja                                             Rita Kisielienė