Civilinė byla Nr. e2A-463-553/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00263-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RRT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Astig“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RRT“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys SIA „Velve” ir A. U..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 ir 6.66 straipsnių pagrindais.
2. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimą, kuriuo ieškovė sumokėjo atsakovei 48 960,65 Eur, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovei 48 960,65 Eur bei priteisti 6 procentus procesinių palūkanų.
3. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Bankroto administratorė nustatė, kad 2017 m. gruodžio 5 d. ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį transporto paslaugoms, pagal kurią ieškovė įsipareigojo apmokėti per 20 dienų už paslaugas ir medžiagas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė ieškovei 2017 m. gruodžio 11 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. RRT5137 10 598,70 Eur sumai; 2017 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RRT5151 24 973,42 Eur sumai ir 2017 m. gruodžio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RRT5169 13 388,53 Eur sumai. Ieškovė šias PVM sąskaitas faktūras apmokėjo 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimu, sumokant atsakovei 48 960,65 Eur sumą. Atliekant minėtą mokėjimą tik 2017 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas buvo pradelstas viena diena, o kitų dviejų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai dar nebuvo suėję. Ieškovės bankroto administratoriaus teigimu, 2018 m. sausio 3 d. mokėjimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes atliktas ieškovei esant faktiškai nemokiai bei pažeidus CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą (CK 1.80 straipsnis). Ginčijamo mokėjimo metu ieškovė buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) 19 789,04 Eur, taip pat buvo nevykdomi anksčiau atsiradę įsipareigojimai tos pačios eilės kreditoriams. Ieškovės bankroto administratoriaus teigimu, yra visos būtinos įstatymo numatytos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Bankroto administratorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, ieškinio senaties terminas nepraleistas, o ginčijamas mokėjimas pažeidė ieškovės kreditorių teises ir interesus, nes juo buvo neteisėta suteikta atsiskaitymo pirmenybė atsakovei, tuo sumažinant galimybę atsiskaityti su tuo metu buvusiais kreditoriais. Ieškovė neprivalėjo ginčijamo sandorio sudaryti, buvo nesąžininga, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovės kreditorių teises. Atsakovės nesąžiningumas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, nes ginčijamas vienašalis sandoris. Tai, kad ginčijamą mokėjimą ieškovė atlikto, būdama faktiškai nemokia, patvirtina ieškovės 2017 m. gruodžio 31 d. balansas. Ginčijamas sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu, taikant restituciją – priteisiant ieškovei iš atsakovės 48 960,65 Eur sumą.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pripažinti 2018 m. sausio 3 d. atlikto mokėjimo negaliojančiu nėra pagrindo, nes nėra visų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų. Tarp SIA „Velve“ (generalinio rangovo), ieškovės (subrangovo) ir atsakovės 2017 m. gruodžio 5 d. sudarytais sandoriais nebuvo pažeisti ieškovės kreditorių teisės ir interesai. Pagal 2017 m. gruodžio 5 d. sutartis su atsakove iš esmės atsiskaitė SIA „Velve“, lėšas pervesdama per subrangovo (ieškovės) banko sąskaitą. Ginčijamu mokėjimo pavedimu ieškovė apmokėjo paslaugų sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė atsiskaitymą su atsakove atliko ne iš savo lėšų, o iš generalinio rangovo lėšų. Šios lėšos turėjo tikslinę paskirtį, todėl ieškovė šių lėšų panaudoti kitur negalėjo. Apmokant pateiktas PVM sąskaitas faktūras, šalys neturėjo tikslo išvengti mokėjimų kitiems ieškovės kreditoriams. Be to, įstatymas nedraudžia skolininkui iki bankroto bylos iškėlimo sudaryti sandorius su vienu iš kreditorių ir tenkinti vieno iš kreditoriaus reikalavimą, jeigu tai atitinka įprastą verslo praktiką. Šiuo atveju ginčijamas mokėjimo pavedimas atitiko įprastą verslo praktiką. Su generaliniu rangovu SIA „Velve“ aptarus atliekamų darbų apimtis ir atsiskaitymo sąlygas, 2017 m. gruodžio 5 d. tarp suinteresuotų šalių buvo pasirašytos dvi sutartys, kurios negali būti atsiejamos viena nuo kitos. Už atliktus darbus ir medžiagas su atsakove atsiskaitė SIA „Velve“, o ne ieškovė. Ginčijamu sandoriu pervestos lėšos priklausė SIA „Velve“, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė šio sandorio sudaryti neprivalėjo. Ginčijamas sandoris ieškovės kreditorių interesų nepažeidė, jo sudarymo būtinumą lėmė tiek faktinės aplinkybės, tiek tarp šalių susiklosčiusi verslo praktika, todėl šalys buvo sąžiningos.
5. Trečiasis asmuo SIA „Velve” prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2017 m. gruodžio 5 d. trišalio susitarimo pagrindu jis tiesiogiai atsiskaitė su ieškove pagal 2017 m. spalio 24 d. rangos sutartį, todėl savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai.
6. Trečiasis asmuo A. U. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad sutartiniai santykiai, kurie vystėsi tarp generalinio rangovo SIA „Velve“, ieškovės kaip subrangovo ir atsakovės neturėjo įtakos ieškovės finansinei būklei ir jos pablogėjimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino niekiniu ir negaliojančiu 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimą, kuriuo ieškovė sumokėjo atsakovei 48 960,65 Eur, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės ieškovei 48 960,65 Eur, taip pat priteisė 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
8. Dėl atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimo. Teismas nustatė, kad atliekant ginčijamą pavedimą, ieškovei neužteko pinginių lėšų visiems mokėjimams vykdyti, todėl ieškovė privalėjo prioriteto tvarka vykdyti mokėjimus į valstybės biudžetą bei mokėjimus pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnis). Konstatavus, kad ieškovė, atsiskaitydama su konkrečiu kreditoriumi, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, laikoma, jog su kreditoriumi atsiskaityta neteisėtai ir šis privalo grąžinti skolininkui viską, ką nepagrįstai gavo, kad skolininkas turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka. Ginčijamas mokėjimas atitinka vienašalio sandorio sampratą, todėl atsakovės sąžiningumas šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas. Be to, pasirinktinis atsiskaitymas nesilaikant įstatyme nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidžiant pirmesnės eilės kreditorių teises paneigia skolininko sąžiningumą. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ginčijamu mokėjimo pavedimu buvo pervestos iš SIA „Velve“ piniginės lėšos skirtos atsiskaityti su atsakove. Teismo vertinimu, šalis siejo tiesioginiai rangos ir paslaugų santykiai, todėl ieškovės įsipareigojimai apmokėti atsakovei apskaitytini kaip ieškovės mokėtinos sumos, o iš generalinio rangovo SIA „Velve” gautos pinigų sumos buvo ieškovės pajamos, kurios pateko į jos turto masę.
9. Dėl actio Pauliana instituto taikymo. Byloje nėra ginčo, kad ginčijamo mokėjimo pavedimo atlikimo metu ieškovė buvo nemoki ir suteikė pirmenybę atsakovei. Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2017 m. pabaigos iš esmės nutraukė atsiskaitymus su kreditoriais ir suderinti šalių veiksmai, sudarant 2017 m. gruodžio 5 d. susitarimą, pagal kurį SIA „Velve” įsipareigojo tiesiogiai atsiskaityti su atsakove pagal ieškovės prievoles, suponuoja išvadą, kad atsakovė žinojo apie ieškovės neatsiskaitymą su kitais kreditoriais. Teismo vertinimu, minimas susitarimas patvirtina, kad atsakovė suvokė ieškovės nemokumo ir negebėjimo atsiskaityti su kreditoriais aplinkybes. Teismo vertinimu, labiausiai tikėtina, kad atsakovė taip pat buvo nesąžininga, nes nevykdė verslo subjektams kylančios didesnio atidumo pareigos pasidomėti, ar ginčo susitarimais nepažeidžiami kitų ieškovės kreditorių interesai bei įstatymai. Teismas nurodė, kad nustatytų aplinkybių pakanka pripažinti, jog atsakovė nesilaikė apdairaus ir rūpestingo verslininko elgesio standarto. Ieškovė atsiskaitė su apeliante piniginėmis lėšomis po to, kai buvo suėję piniginių lėšų mokėjimo terminai kitiems kreditoriams (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis). Atsakovė atsidūrė palankesnėje padėtyje nei kiti kreditoriai, kurie neabejotinai buvo suinteresuoti gauti iš ieškovės atsiskaitymą.
10. Teismas ieškinį tenkino, taikė restituciją pinigais ir ieškovei iš atsakovės priteisė piniginę prievolę, taip pat 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priimti naujus rašytinius įrodymus: 2017 m. lapkričio 24 d. – 2018 m. sausio 11 d. susirašinėjimą su SIA „Velve“ elektroniniu paštu; išreikalauti iš ieškovės bankų sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d., išreikalauti iš ieškovės arba SIA „Velve“ duomenis apie SIA „Velve“ suteiktas paslaugas ieškovei 2017 m. gruodžio 5 d. papildomo susitarimo Nr. 2 pagrindu, darbų priėmimo – perdavimo aktus, jų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokėjimo pavedimų kopijas, mokėjimo pavedimų detalizacijas, nurodant sumokėtų sumų paskirtį; kviesti liudytojus J. K., D. U., J. U., A. U. ir A. A.; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino byloje esančius įrodymus, nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
11.2. Teismas, ginčijamą sandorį pripažindamas negaliojančiu, nepagrįstai jį vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų (sudarytų sandorių) bei neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad generalinio rangovo SIA „Velve“ ieškovei pervesti pinigai, kurie ginčijamu pavedimu buvo pervesti atsakovei, netapo ieškovės nuosavybe ir turto mase, į kurią galėtų būti nukreipti visų kitų ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai. Šios lėšos nebuvo ieškovės pajamos, todėl jų atžvilgiu ieškovė, nebūdama lėšų savininke, neprivalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo. Tokiu būdu ginčijamą sandorį teismas nepagristai pripažino niekiniu ir negaliojančiu.
11.3. Su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai patvirtina, kad tikrieji rangos ir paslaugų santykiai siejo ne ieškovę ir apeliantę, bet apeliantę ir SIA „Velve“. Todėl SIA „Velve“ atliktas mokėjimas ieškovei netapo ieškovės turtu ir negalėjo būti apskaitytas kaip jos pajamos. Už suteiktas paslaugas ir atvežtas medžiagas su apeliante per tarpininką (ieškovę) atsiskaitė SIA „Velve“. Apeliantės su ieškove nei anksčiau, nei po sutarties įvykdymo nesiejo jokie santykiai, o santykiai buvo susiklostę tik su SIA „Velve“.
11.4. Teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas privalėjo išreikalauti su sudarytais sandoriais susijusius duomenis iš ieškovės administratoriaus ar SIA „Velve“. Taip pat teismas turėjo apklausti liudytojais J. K., D. U., J. U., A. U., A. A. ir kitus asmenis, kurie būtų atskleidę tikruosius šalių ketinimus ir valią, sudarant trišalį susitarimą ir 2017 m. gruodžio 5 d sutartis bei susitarimus.
11.5. Apeliantė nebuvo vienintelė kreditorė, su kuria tuo laikotarpiu ieškovė atsiskaitė, tačiau apeliantei ši informacija neprieinama. Ieškovės sąskaitų išrašais už 2017 m. lapkričio - 2018 m. sausio mėnesių laikotarpį disponuoja ieškovės bankroto administratorius, kuris šiuos duomenis vengia teismui pateikti.
11.6. Nėra pagrindo ieškinį tenkinti ir actio Pauliana pagrindu, nes neegzistuoja visos būtinosios jo taikymo sąlygos. Ieškovė neįrodė, kad ginčijamas sandoris pažeidė skolininko kreditorių teises, kad skolininkas neprivalėjo šio sandorio sudaryti, taip pat, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių interesus.
11.7. Teismas, tenkindamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, apsiribojo teisės normos nurodymu ir teismų praktikos citavimu, tačiau neanalizavo visų actio Pauliana sąlygų. Teismas tiesiog preziumavo. kad apeliantė yra nesąžininga, nes neva tikėtinai žinojo ieškovės sunkią finansinę padėtį. Apeliantei nebuvo žinomas ieškovės ir generalinio rangovo santykių pobūdis, taip pat ieškovės finansinė padėtis. Apeliantė neturėjo galimybės sužinoti apie ieškovės nemokumą, nes ši informacija nebuvo viešai skelbiama. Be to, už ieškovę faktiškai laidavo generalinis rangovas SIA „Velve“, todėl apeliantė neturėjo abejonių dėl ieškovės mokumo.
11.8. Apeliantė, siekdama paneigti nepagrįstas teismo išvadas, su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus, kuriuos pavyko gauti iš ieškovės buvusio darbuotojo A. A. tik 2019 m. rugsėjo 11 d. Apeliantė neturėjo galimybės pirmosios instancijos teismui pateikti svarbių įrodymų, kurie pagrindžia apeliantės veiksmų teisėtumą. Naujai teikiamais įrodymais disponavo ieškovė, kuri sąmoningai jų neteikė pirmosios instancijos teismui, o jie iš esmės keičia byloje kilusio ginčo vertinimą.
12. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliantė nepaneigė nei vieno iš pagrindų, kuriais ieškovė ginčijo mokėjimo pavedimą. Byloje įrodyta, kad atliekant ginčijamą mokėjimą, ieškovė neturėjo lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti bei egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai nei apeliantė, kurios reikalavimai buvo patenkinti ginčijamu mokėjimu. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.
12.2. Apeliantė nepagrindė argumentų, kad bankroto administratorius vengė pateikti teismui kokius nors dokumentus. Apeliantė neteikė teismui prašymo išreikalauti jos nurodomus dokumentus. Net jei būtų nustatyta, kad apeliantė nebuvo vienintelė kreditorė, su kuria 2017 m. gruodžio - 2018 m. sausio mėnesiais ieškovė atsiskaitė, tai nepaneigtų pagrindų ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.9301 ir 6.66 straipsnių pagrindais.
12.3. Byloje yra kilęs ginčas dėl vienašalio sandorio, todėl apeliantės nesąžiningumas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė.
12.4. Nepagrįstas apeliantės argumentas dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sandorį, nes nėra įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs ieškovę atsiskaityti su apeliante, nesilaikant mokėjimų eiliškumo tvarkos.
12.5. Ieškovei atlikus mokėjimą apeliantei, pastaroji įgijo privilegijuoto kreditoriaus statusą, apelianto interesai buvo iškelti virš kitų ieškovės kreditorių interesų, sumažėjo pastarųjų galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimus, kas sudaro pagrindą teigti, kad ginčo sandoris pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises.
12.6. SIA „Velve“, pervesdama pinigines lėšas į ieškovės banko sąskaitą, prarado nuosavybės teisę į jas, o ieškovės banko sąskaitoje esančios lėšos apeliantės nuosavybe tapti negalėjo.
12.7. Apeliantės prašymai dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo atmestini. Apeliantė nenurodė, kodėl dokumentus išreikalauti prašo tik po bylos išnagrinėjimo, nepateikė tokio prašymo pagrindimo, t. y. ką įrodys ar paneigs prašomi išreikalauti duomenys. Taip pat netenkintini tik apeliacinės instancijos teismui teikiamas prašymas dėl liudytojų apklausos bei prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
15. Byloje nustatyta, kad 2018 m. kovo 6 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. 2017 m. spalio 24 d. SIA „Velve“ (generalinis rangovas) ir ieškovė (subrangovė) sudarė Sutartį dėl statybos rangos darbų vykdymo. 2017 m. gruodžio 5 d. tarp ieškovės ir apeliantės sudaryta sutartis dėl transporto paslaugos pervežant krovinius su inertinėmis medžiagomis. 2017 m. gruodžio 5 d. taip pat buvo pasirašytas susitarimas tarp SIA „Velve“, apeliantės ir ieškovės, numatantis, kad ieškovės vėlavimo atsiskaityti su apeliante už pateiktas medžiagas atveju SIA „Velve“ apmoka apeliantei už pateiktas medžiagas. Apeliantė ieškovei 2017 m. gruodžio 11 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. RRT5137 10 598,70 Eur sumai; 2017 m. gruodžio 18 d. – PVM sąskaitą faktūrą Nr. RRT5151 24 973,42 Eur sumai ir 2017 m. gruodžio 22 d. – PVM sąskaitą faktūrą Nr. RRT5169 13 388,53 Eur sumai. Ieškovė šias apeliantės išrašytas PVM sąskaitas faktūras (48 960,65 Eur) apmokėjo 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimu. Ieškovės bankroto administratoriaus teigimu, 2018 m. sausio 3 d. sandoris (mokėjimo pavedimas) pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. CK 6.9301 straipsnyje nustatytam atsiskaitymų eiliškumui (CK 1.80 straipsnis), taip pat yra visos būtinos sąlygos jį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumą, ieškinį tenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
16. Nagrinėjamoje byloje 2018 m sausio 3 d. sandorio (mokėjimo pavedimo) teisėtumas ginčijamas dviem teisiniais pagrindais – CK 1.80 straipsnio pagrindu (kaip sandoris, sudarytas pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą) ir actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).
Dėl procesinių prašymų
17. Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2017 m. lapkričio 24 d. – 2018 m. sausio 11 d. SIA „Velve“ atstovo elektroniniais laiškais vykusį susirašinėjimą kartu su juose esančiais sutarčių projektais ir kita susirašinėjimo medžiaga, kurie patvirtina, kad tikrieji rangos ir paslaugų santykiai siejo ne ieškovę ir apeliantę, bet apeliantę ir SIA „Velve“.
18. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei jie galėjo būti pateikti, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Pagal bendrąją taisyklę įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).
19. Nagrinėjamu atveju apeliantė teikia įrodymus, sudarytus iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Apeliantė iš esmės nenurodė motyvų, kodėl apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, t. y. nenurodė priežasčių, kodėl ji savo teisės teikti įrodymus nerealizavo pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad apeliantės nurodomas argumentas, kad šiais įrodymais disponavo ieškovė, todėl jai nepavyko jų pateikti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija vertina nepagrįstais, nes nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys šiuos apeliantės argumentus. Be to, apeliantė nereiškė pirmosios instancijos teismui prašymo dėl minėtų dokumentų išreikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nenurodytos svarbios priežastys, kliudžiusios tai padaryti savalaikiai, apeliacinės instancijos teismas atsisako jį priimti (CPK 314 straipsnis).
20. Apeliantė su apeliaciniu skundu prašo išreikalauti iš ieškovės arba SIA „Velve“ duomenis apie SIA „Velve“ suteiktas paslaugas ieškovei 2017 m. gruodžio 5 d. papildomo susitarimo Nr. 2 pagrindu, darbų priėmimo – perdavimo aktus, jų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokėjimo pavedimų kopijas, mokėjimo pavedimų detalizacijas, nurodant sumokėtų sumų paskirtį.
21. Teismo teisė pagal asmens prašymą reikalauti rašytinių įrodymų iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turinčių atitinkamą rašytinį įrodymą, konkretizuota CPK 198 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnyje. Vadovaujantis CPK 199 straipsnio 1 dalimi, asmuo gali prašyti išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, nurodant konkrečias aplinkybes, kurias prašomas išreikalauti įrodymas gali pagrįsti, nes teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Taigi, teismas tenkina prašymą dėl įrodymų išreikalavimo tik tokiu atveju, jeigu konstatuojama, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku. Teismas gali išreikalauti ir prijungti prie bylos medžiagos tik konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, priešingu atveju, bylos medžiaga būtų dirbtinai išplečiama, nukrypstant nuo bylos esmės ir joje nagrinėjamų klausimų.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės prašomi išreikalauti įrodymai iš esmės negali nei patvirtinti, nei paneigti šioje byloje ginčijamo sandorio teisėtumo. Juo labiau kad apeliacijos dalyką sudaro skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, o ne proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas. Be to, apeliantė nenurodė jokių argumentų, kodėl ji tik apeliacinės instancijos teismui teikia šį prašymą. Nenustačius apeliantės prašomų išreikalauti įrodymų sąsajumo su nagrinėjamos bylos dalyku, teisėjų kolegija apelianto prašymo dėl įrodymų išreikalavimo netenkina, juo labiau kad minėto apeliantės prašymo tenkinimas akivaizdžiai užvilkintų ir bylos nagrinėjimą (CPK 199 straipsnio 1 dalis).
23. Apeliantė taip pat prašo kviesti liudytojus J. K., D. U., J. U., A. U. ir A. A., kurie atskleistų tikruosius šalių ketinimus ir valią, sudarant 2017 m. gruodžio 5 d. sutartį bei susitarimą.
24. Pažymėtina, kad spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas įvertina, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes. Apeliantė liudytojų apklausa siekia įrodyti aplinkybes, susijusias su šalių valia, sudarant 2017 m. gruodžio 5 d. sutartį ir susitarimą, tačiau nagrinėjamu atveju yra ginčijami ne 2017 m. gruodžio 5 d. sudaryti sandoriai, t. y. jų teisėtumas nėra kvestionuojamas. Be to, apeliantas, prašydamas kviesti liudytojus, nesilaikė CPK 190 straipsnyje numatytos tvarkos, pagal kurią privalėjo nurodyti šaukiamų liudytojų gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias prašomi iškviesti liudytojai gali patvirtinti. Pažymėtina ir tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę procesiniuose dokumentuose, be kita ko ir apeliaciniame skunde, kurie bus įvertinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliantė ir esmės nenurodo, kokias naujas, jos procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde nenurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisme galėtų paaiškinti jos prašomi apklausti liudytojai. Tokiu būdu teisėjų kolegija apeliantės prašymo dėl liudytojų apklausos netenkina.
25. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išreikalauti su sudarytais sandoriais susijusius duomenis iš ieškovės bankroto administratoriaus ar SIA „Velve“, taip pat turėjo apklausti liudytojais J. K., D. U., J. U., A. U., A. A. ir kitus asmenis. Visų pirma, iš bylos duomenų matyti, kad minėtų procesinių prašymų apeliantė pirmosios instancijos teismui neteikė. Antra, nepaisant to, kad bankroto bylos (ar susijusios bylos, kuriose dalyvauja bankrutuojantys / bankrutavę juridiniai asmenys) turi viešąjį interesą, tokiose bylose taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismo aktyvumo tokiame procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas, nes įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tokiu būdu, nesant pareikštų prašymų, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo ir neturėjo nei išreikalauti apeliantės nurodomų įrodymų, nei kviesti jos paminėtus liudytojus.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu
26. Ieškovės bankroto administratorė ginčijamą sandorį prašo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normos – CK 6.9301 straipsnyje nustatytam atsiskaitymų eiliškumui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atliekant ginčijamą pavedimą, ieškovei neužteko pinginių lėšų visiems mokėjimams vykdyti, todėl ieškovė privalėjo prioriteto tvarka vykdyti mokėjimus į valstybės biudžetą bei mokėjimus pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnis). Teismas sprendė, kad ieškovė, atsiskaitydama su apeliante, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, todėl su apeliante atsiskaityta neteisėtai. Apeliantė, kvestionuodama šią skundžiamo sprendimo dalį, teigia, kad ginčijamu pavedimu jai pervestos lėšos nebuvo ieškovės pajamos, todėl ieškovė neprivalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo.
27. CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.9301 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019, suvienodindama teismų praktiką dėl CK 6.9301 straipsnio aiškinimo ir taikymo, išaiškino, kad, pirma, CK 6.9301 straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.9301 straipsnio 3 dalis); antra, CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Remdamasis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 taip pat suformavo naują teisės aiškinimo taisyklę, kad CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau minėtą kasacinio teismo suvienodintą praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovės bankroto administratorė neturi teisės ginčyti bankrutuojančios įmonės (ieškovės) atlikto mokėjimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu ir prašyti taikyti restituciją – ginčijamų sandoriu sumokėtų lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu. Tokiu būdu teisėjų kolegija atmeta ieškinio reikalavimą dėl 2018 m. sausio 3 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu
31. Pirmosios instancijos teismas ieškovės bankroto administratoriaus ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, nes neegzistuoja visos būtinosios jo taikymo sąlygos – ieškovė neįrodė, kad ginčijamas sandoris pažeidė skolininko kreditorių teises, kad skolininkas neprivalėjo šio sandorio sudaryti, taip pat, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių interesus.
32. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, reikšdamas actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana skirtas ginti kreditoriui nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.
33. Kaip minėta, apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju ginčytino sandorio sudarymu neįrodytas ieškovės kreditorių teisių pažeidimas, jo sudarymo neprivalomumas ir skolininko nesąžiningumas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šių actio Pauliana taikymo sąlygų (CPK 320 straipsnis).
34. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai. Apeliantės teigimu, generalinio rangovo SIA „Velve“ ieškovei pervesti pinigai, kurie ginčijamu pavedimu buvo pervesti apeliantei, netapo ieškovės nuosavybe ir turto mase, į kurią galėtų būti nukreipti visų kitų ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, t. y. šios lėšos buvo skirtos atsiskaitymui su apeliantė, todėl nebuvo ieškovės pajamos. Su tokia apeliantės pozicija pirmosios instancijos teismas nesutiko, su ja sutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.
35. Visų pirma, sutiktina su pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentu, kad SIA „Velve“, ieškovę ir apeliantę siejo rangos ir paslaugų teisiniai santykiai (šios nutarties 15 punktas), todėl yra pagrindas išvadai, kad ieškovės įsipareigojimai apmokėti apeliantei laikytini kaip ieškovės mokėtinos sumos, o iš SIA „Velve” gautos pinigų sumos buvo ieškovės pajamos, kurios pateko į jos turto masę. Antra, apeliantė nepagrindė, kad SIA „Velve“ pervestos lėšos ieškovei į pastarosios atsiskaitomąją sąskaitą jai nepriklausė. Priešingai, šių lėšų priklausymą ieškovei iš esmės pagrindžia 2017 m. gruodžio 5 d. trišalis susitarimas, kurio 3 punktas numatė, kad jeigu SIA „Velve“ apmoka ieškovės skolą apeliantei, tai ieškovė neturi teisės pareikalauti šios apmokėtos sumos iš SIA „Velve“ ir šios apmokėtos sumos apimtimi sumažinami SIA „Velve“ vykdomi mokėjimai ieškovei iki momento, kol šios sumos yra apmokėtos visiškai (3.1 papunktis); jeigu ieškovei išmokamos sumos yra mažesnės už sumas, kurias SIA „Velve“ privalo sumokėti apeliantei, SIA „Velve“ vykdo sumokėjimą tiktai tokia apimtimi, kiek ieškovei priklauso už jos įvykdytus darbus pagal Statybos darbų sutarties sąlygas (3.2 papunktis); įvykdžius medžiagų apmokėjimą, laikoma, kad ieškovė įvykdė savo mokėjimo įsipareigojimus apeliantei už medžiagas, kurias apeliantė pristatė ir perdavė su prekių važtaraščio sąskaita ieškovei (3.3 papunktis). Taigi, ieškovė sumokėtų SIA „Velve“ lėšų suma sumažino SIA „Velve“ (generalinio rangovo) prievolę ieškovei (subrangovei) pagal 2017 m. spalio 24 d. statybos rangos sutartį, t. y. sumažino savo reikalavimo teises apimtį į SIA „Velve“.
36. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė nuo 2017 m. pabaigos iš esmės nutraukė atsiskaitymus su kreditoriais ir suderinti šalių veiksmai, sudarant 2017 m. gruodžio 5 d. trišalį susitarimą, pagal kurį SIA „Velve” sutiko padengti ieškovės skolas apeliantei, ieškovei vėluojant atsiskaityti su apeliante, tik patvirtina sunkią finansinę ieškovės padėtį bei tai, kad ginčijamas sandoris sudarytas tuo metu, kai ieškovė nebegalėjo atsiskaityti su kitais savo kreditoriais, kurių reikalavimai buvo jau pradelsti. Ieškovei neturint pakankamai lėšų atsiskaitymui su kitais kreditoriais, konstatuota, kad buvo nesilaikyta CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo, iš esmės šios aplinkybės apeliantė ir neginčija. Taigi, byloje pakanka įrodymų konstatuoti, kad 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimas sudarytas tuo metu, kai ieškovės turtinė padėtis buvo itin sunki. Pažymėtina, kad ieškovės teisinis nemokumas konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartimi, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, t. y. praėjus tik dviem mėnesiams nuo ginčijamo sandorio sudarymo. Ginčijamu sandoriu ieškovė suteikė pirmenybę jos pačios pasirinktam kreditoriui – apeliantei, ir taip su pastarąja atsiskaitė pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Juo labiau kad atliekant ginčijamą mokėjimą apeliantei, pastarosios išrašytos tik 2017 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas buvo pradelstas viena diena, o kitų dviejų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai dar net nebuvo suėję (šios nutarties 3 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, atlikusi ginčijamą mokėjimą, sumažino savo turto vertę, taip pat sumažino savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais (jų dalimi), tuo pačiu sumažėjo ir/ar iš vis nebeliko galimybės įvykdyti turimas prievoles. Tokiu būdu nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ginčijamu sandoriu kitų ieškovės kreditorių teisės nebuvo pažeistos.
37. Kita actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi, jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima.
38. Apeliantės teigimu, ieškovė šį sandorį privalėjo sudaryti 2017 m. gruodžio 5 d. trišalio susitarimo pagrindu. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliante, kad minėtas susitarimas buvo pagrindu ginčijamo sandorio sudarymui (mokėjimo pagal apeliantės išrašytas sąskaitas atlikimui), t. y. kad ieškovė ginčijamą mokėjimą atlikto pagrįstai. Tačiau nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad ieškovė atsiskaitė su apeliante pažeisdama CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, nes iš pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad buvo suėję kitiems ieškovės kreditoriams mokėjimo terminai, o ieškovės turimų lėšų nepakako visiems pradelstiems kreditorių reikalavimams patenkinti.
39. Be to, 2017 m. gruodžio 5 d. trišaliu susitarimu iš esmės buvo pakeista šalių atsiskaitymo tvarka, t. y. buvo susitarta, kad ieškovei vėluojant atsiskaityti su apeliante, SIA „Velve“ (generalinis rangovas) apmokės ieškovės (subrangovės) skolą apeliantei, o ieškovė sumokėtos sumos apimtimi sumažins SIA „Velve“ mokėjimus ieškovei (šios nutarties 35 punktas). Pažymėtina, kad jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti anksčiau numatytą atsiskaitymo tvarką, nebuvo. Šiame kontekste nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad ginčijamo sandorio sudarymo privalomumas buvo įtvirtintas 2017 m. gruodžio 5 d. šalių susitarime. Aplinkybė, kad ieškovė turėjo prievolę atsiskaityti su apeliante, nelaikytina tuo imperatyvu, sukėlusiu jai neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti ginčijamą sandorį. Taip pat privalomumo negali pagrįsti ir tai, kad šalių sudarytomis sutartimis buvo siekiama tarp šalių sudarytų teisinių santykių tęstinumo. Tokiu būdu atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo.
40. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad neįrodytas skolininko nesąžiningumas. Neabejotina, kad ieškovė, neturėdama pakankamai lėšų kreditorių įsipareigojimams vykdyti, atlikdama ginčijamą mokėjimą, žinojo ar turėjo žinoti, kad juo pažeis savo kreditorių teises, o apeliantė atsidurs palankesnėje padėtyje nei kiti ieškovės kreditoriai. Šias aplinkybes patvirtina ir 2017 m. gruodžio 5 d. trišalio susitarimo sudarymas, kuriuo ieškovė suteikė pirmenybę atsiskaityti su apeliante, jeigu ieškovė vėluos atsiskaityti su apeliante ilgiau kaip 5 darbo dienas (Susitarimo 1 punktas), nors, kaip pirmiau minėta, ieškovė jau nebegalėjo atsiskaityti su kitais savo kreditoriais, kurių reikalavimai buvo pradelsti. Visos šios pirmiau išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovė, atlikdama ginčijamą mokėjimą, pažeidė kitų savo kreditorių interesus gauti atsiskaitymą iš ieškovės, o toks skolininkės (ieškovės) elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą jos nesąžiningumo konstatavimui.
41. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sandoris atitinka vienašalio sandorio sampratą, todėl apeliantės sąžiningumas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas.
42. Kitos actio Pauliana taikymui reikšmingos sąlygos nėra kvestionuojamos, todėl atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visų actio Pauliana sąlygų egzistavimą. Tokiu būdu pagrįstai ginčijamas sandoris – 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimas, pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu bei taikyta restitucija – iš apeliantės ieškovei priteista 48 960,65 Eur suma.
Dėl bylos procesinės baigties
43. Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ginčijamo sandorio nėra pagrindo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, tačiau, jis pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
45. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantei jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis, tačiau ieškovė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Aldona Tilindienė
Vigintas Višinskis