Civilinė byla Nr. e3K-3-83-1249/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00608-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.3.5.; 3.3.3.10.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Jūratės Varanauskaitės ir Eglės Zemlytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių užsienio bendrovių ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dognus“ ieškinį atsakovėms likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei Baltijos šalių industrinio perdirbimo centrui, užsienio bendrovėms ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių tarptautinę sutartinę jurisdikciją bei jurisdikciją, esant atsakovų daugetui, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė UAB ,,Dognus“ actio Pauliana (Pauliano ieškinys) kreipėsi į teismą dėl LUAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centro (toliau – ir Centras) su atsakovėmis užsienio bendrovėmis ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

3.       Atsakovė ,,AS Bluor Bank“ 2023 m. sausio 31 d. pateikė prašymą Vilniaus apygardos teismui patikrinti, ar civilinė byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o konstatavus, kad ji nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, prašė ieškinį palikti nenagrinėtą.

4.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 17 d. konstatavo, kad, vadovaujantis 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – ir Nemokumo bylų reglamentas) 6 straipsnio 1 dalimi, šalių ginčas turi būti nagrinėjamas teisme, kuriame Centrui yra iškelta bankroto byla, o 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis Ia“) nuostatos šiuo atveju nėra aktualios.

5.       Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-375-516/2023 apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovės ,,AS Bluor Bank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 17 d. nutarties, nutraukė, konstatavęs, kad nutartis, kuria pripažinta teismo jurisdikcija nagrinėti ginčą su tarptautiniu elementu, negali būti apeliacijos objektu.

6.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-969/2023 Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartį panaikino išaiškinęs, kad nutartis, kuria ieškinys su tarptautiniu elementu pripažįstamas teismingu Lietuvos Respublikos teismams, gali būti apeliacijos objektu ir ji gali būti skundžiama atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

7.       Lietuvos apeliacinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs atsakovės ,,AS Bluor Bank“ atskirąjį skundą, 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1147-370/2023 Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės ,,AS Bluor Bank“ prašymas dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams patikrinimo ir ieškinio palikimo nenagrinėto, panaikino ir klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Grąžindamas jurisdikcijos klausimą nagrinėti iš naujo, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad ieškovės pareikštas reikalavimas nėra tiesiogiai kylantis iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijęs, todėl šiuo atveju aktualios Reglamento „Briuselis Ia“ nuostatos. Taip pat išaiškino, kad prieš išsprendžiant bylos teismingumo klausimą turi būti įvertinta ir nustatyta, ar ieškovė yra subjektas (kreditorius), turintis teisinį ir faktinį suinteresuotumą – teisę pareikšti tokio pobūdžio ieškinį, t. y. ar atitinka vieną iš esminių tokio pobūdžio ieškiniui pareikšti sąlygų – turi vykdytiną reikalavimo teisę į skolininką ir gali ginčyti skolininko sudarytus sandorius.

8.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-943/2024 kasacinį procesą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo nutraukė, nustatęs, kad nėra reikšmingas apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria dar nebaigtas ginčo klausimo (ieškovės reikalavimo teisės galiojimo) teisinis vertinimas, apskųstų motyvų dėl grąžinimo bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui teisėtumo peržiūrėjimas kasacine tvarka, kai byla jau grąžinta pirmosios instancijos teismui, nes šis teismas ir išnagrinės bylą šia apimtimi iš naujo ir pateiks savo nepriklausomą teisinį vertinimą, remdamasis vidiniu įsitikinimu ir vadovaudamasis įstatymais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 30 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, priteisė iš ieškovės atsakovei ,,AS Bluor Bank“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10.       Teismas nustatė, kad ieškovė turi vykdytiną reikalavimo teisę į skolininką (Centrą).

11.       Pasisakydamas dėl teisės akto, kuris turėtų būti taikomas sprendžiant bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimą, teismas pažymėjo, kad Reglamentas „Briuselis Ia“ nėra taikomas bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms (šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punktas).

12.       Teismas konstatavo, kad tarp ieškovės ieškinio ir Centro bankroto bylos nėra tiesioginio, glaudaus ryšio, todėl taikomos Reglamente „Briuselis Ia“ įtvirtintos teismų jurisdikcijos taisyklės. Teismas šią išvadą padarė atkreipęs dėmesį, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi šioje byloje konstatavo, jog ieškovo pareikšto actio Pauliana reikalavimai nėra tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susiję.

13.       Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad ieškinį iki nemokumo bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo pareiškė ieškovė, o ne Centras, kuris šioje byloje dalyvauja kaip atsakovas. Teismas akcentavo, kad nors nemokumo administratorius sutinka su ieškiniu, jis, nemokumo byloje gindamas visų kreditorių teises, neišreiškė valios šioje byloje dalyvauti kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, ar kaip bendraieškis. Be to, pareikštas ieškinys nėra būdingas tik bankroto procesui, tokį ieškinį iki bankroto bylos iškėlimo galėjo pareikšti ir faktiškai pareiškė ieškovės kreditorius. Nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), nei Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) nenustato specialių taisyklių actio Pauliana bankroto procese, ieškovė ieškinį grindžia CK normomis; ieškinio senaties terminas taip pat nustatytas CK 6.66 straipsnyje. Be to, teismas konstatavo, kad vien tai, jog, tenkinus actio Pauliana, perleistas turtas ar jo vertė būtų grąžintas į bendrą bankrutuojančios įmonės turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais, neleidžia daryti išvados, jog ieškovės pareikštas ieškinys yra tiesiogiai kylantis iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijęs.

14.       Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra aktuali Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalis ir šią nuostatą aiškinanti teismų praktika, kad netoleruojama situacija, kai ieškovas pateikia reikalavimą keliems atsakovams vien dėl to, kad vienam ar keliems iš jų byla nebūtų iškelta buveinės vietos teisme ir kad būtų nukonkuruota atsakovo buveinės vietos teismų jurisdikcija. Teismas konstatavo, kad, esant nustatytoms aplinkybėms apie atsakovo Centro procesinį statusą šioje byloje (šis atsakovas sutinka su ieškiniu, tačiau pats savarankiškų reikalavimų nereiškia, nors tokią teisę turi), pritartina kitų atsakovių, kurių buveinių vietos yra Latvijos Respublikoje, argumentui, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, pateikdama reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ne tik atsakovėms „AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“, bet ir Centrui, siekia dirbtinai sukurti savo pageidaujamą bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismui.

15.       Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškiniu ginčijami banko pavedimai yra susiję su kreditavimo sutarčių vykdymu (pavedimai atlikti šių sutarčių pagrindu), o šiose sutartyse įtvirtinta, kad joms taikoma Latvijos Respublikos teisė, ir nustatyta sutartinė Latvijos Respublikos jurisdikcija. Teismas konstatavo, kad ieškovė, ginčydama mokėjimus, įvykdytus atsakovių pagal 2017 m. rugpjūčio 4 d., 2018 m. liepos 12 d. kreditavimo (kredito linijos) sutartis, siekia perimti Centro teises ir pareigas, o kartu su jomis – ir šalių susitarimą dėl jurisdikcijos. Sudaryti susitarimai dėl jurisdikcijos yra galiojantys, todėl taikytini ir šioje byloje. Taigi, teismas konstatavo, kad byla yra teisminga Latvijos Respublikos teismui. Taip pat pažymėjo, kad ieškovės nurodyti argumentai dėl civilinės bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iškėlimo (bylos Nr. eB2-2029-653/2024) neturi įtakos nustatant šios bylos teismingumą.

16.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartį panaikino ir bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių ginčas nėra susijęs su bankrotu, kaip šis ryšys aiškinamas pagal Nemokumo bylų reglamentą, todėl nėra kliūčių taikyti Reglamentą „Briuselis Ia“. Teismas pirmosios instancijos teismo poziciją, kad actio Pauliana gali pareikšti ne tik nemokumo administratorius, bet ir skolininko kreditorius, o bankroto bylos iškėlimo faktas nėra būtina tokio reikalavimo pareiškimo sąlyga, pripažino pagrįsta. Taip pat pažymėjo, kad actio Pauliana pateikimo tvarka ir pagrindai nustatyti ne JANĮ, o CK 6.66 straipsnyje, JANĮ jokios specialios normos, kuri būtų aktuali tuo atveju, kai actio Pauliana reiškia nemokumo administratorius, nėra. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nagrinėjamos bylos ieškovė 2024 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl atsakovo Centro bankroto pripažinimo tyčiniu, šį reikalavimą, be kita ko, grįsdama ir nagrinėjamoje byloje ginčijamų sandorių ydingumu bei vadovo A. G. netinkamu veikimu, taip pat nesudaro pagrindo nuspręsti, kad nagrinėjama byla yra kilusi iš bankroto ar su ja susijusi.

18.       Be to, teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pradžia pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Taigi, bankroto bylos etapas, sprendžiant ieškinio senaties termino klausimus, nėra reikšmingas. Teismo vertinimu, argumentai, kad, patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją, ginčijamais mokėjimais bus padidinta bankrutavusios bendrovės turto masė ir kreditorių reikalavimai galės būti nukreipti į tą turtą, todėl ginčas laikytinas kilusiu iš bankroto, stokoja pagrįstumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimo teisė atsirado iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo ir jos įgyvendinimui bankroto bylos iškėlimas neturėjo lemiamos reikšmės.

19.       Teismas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutartyje konstatuotas faktas, jog pareikštas ieškinys nėra tiesiogiai kylantis iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijęs, negali būti laikomas prejudiciniu. Tačiau pažymėjo, kad, priešingai nei tvirtinama atskiruosiuose skunduose, pirmosios instancijos teismas atliko savarankišką faktinių aplinkybių, susijusių su teismingumo nustatymu, tyrimą bei jų teisinį vertinimą, papildomai nurodydamas ir ankstesnę šioje byloje priimtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį.

20.       Teismas pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintos teismingumo taisyklės, taikytinos esant atsakovų daugetui, šiuo konkrečiu atveju nėra aktualios.

21.       Aplinkybė, kad, vienam iš atsakovų (Centrui) iškėlus bankroto bylą ir į procesą įstojus jo nemokumo administratoriui, kuris palaiko ieškinį, faktiškai susiklostė tokia situacija, jog, ieškinį patenkinus ir pritaikius restituciją, sumokėtos lėšos būtų grąžintos atsakovei, teismo vertinimu, nesuponuoja išvados, jog tuo metu dar bankrutuojančios bendrovės statuso neturėjęs Centras buvo įtrauktas į nagrinėjamą ginčą (bylą) vien siekiant išvengti Latvijos Respublikos teismų jurisdikcijos.

22.       Teismas pažymėjo, kad, kreditoriui pareiškiant actio Pauliana, atsakovais turi būti nurodomos visos ginčijamo sandorio šalys (kreditorės skolininkas ir asmuo ar asmenys, kuriems skolininkas perleidžia turtą), konkrečiai nagrinėjamoje byloje – tiek mokėjimus atlikusi Lietuvoje registruota bendrovė, tiek ir mokėjimus gavę bei juos priėmę Latvijoje registruoti juridiniai asmenys. Atsižvelgdamas į tai, teismas neįžvelgė prielaidų vertinti, kad Lietuvoje registruota bendrovė kaip atsakovė į bylą buvo įtraukta dirbtinai ar siekiant išvengti Latvijos teismų jurisdikcijos. Teismas pažymėjo, kad vien dėl sutikimo su ieškiniu atsakovas netampa ieškovu.

23.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp atsakovams pareikšto reikalavimo yra glaudus ryšys, kitaip tariant, egzistuoja absoliutus privalomasis bendrininkavimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad actio Pauliana reiškiamas reikalavimas dėl atsakovo Centro atliktų mokėjimų atsakovėms ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ pripažinimo negaliojančiais, įrodinėjamas visų atsakovų nesąžiningumas, neprivalėjimas sudaryti ginčijamus sandorius.

24.       Teismas atsižvelgė ir į tai, kad prašoma taikyti ir restituciją, kuri, atsižvelgiant į tai, jog atsakovui (Centrui) yra iškelta bankroto byla, taikytina tas sumas priteisiant iš atsakovių ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ bankrutuojančiai bendrovei, o ne ieškinį pareiškusiai pavienei kreditorei (ieškovei). Visiems trims atsakovams pareikštą reikalavimą sudaro tas pats faktinis ir teisinis pagrindas (CK 6.66 straipsniu).

25.       Teismo vertinimu, ieškinio reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, remiantis Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtinta taisykle, gali būti nagrinėjamas ir vieno iš atsakovų (Centro) buveinės vietos valstybės narės, t. y. Lietuvos Respublikos, teisme, į šį ir kreipėsi ieškovė. Pažymėtina, kad nagrinėjant tokį reikalavimą visų atsakovų atžvilgiu turės būti nustatytos tos pačios faktinės ir teisinės aplinkybės, reikšmingos ieškinio reikalavimų patenkinimo galimybei, t. y. ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės, kiek jos susijusios su CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Atskirti reikalavimus, pareikštus Lietuvoje registruotai bendrovei, nuo Latvijoje registruotoms bendrovėms pareikštų reikalavimų teisinės galimybės nėra.

26.       Teismas konstatavo, kad, nesant nagrinėjamos bylos šalių sudaryto rašytinio susitarimo dėl ginčo perdavimo Latvijos teismui, vien tai, kad atsakovai tokį tarpusavio susitarimą yra sudarę, neteikia pagrindo konstatuoti jo privalomumo ir ieškovei, kuri nėra kreditavimo sutarčių šalis.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

27.       Kasaciniu skundu atsakovė ,,AS Bluor Bank“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar atsakovė ,,AS Bluor Bank“ pagrįstai nustatė, kad jai Lietuvos Respublikos teisme gali būti iškelta civilinė byla pagal ieškovės pareikštą actio Pauliana, nors šios sąlygos nustatymas yra būtinas Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktui taikyti. Atsakovų Centro ir ,,AS Bluor Bank“ sudarytose sutartyse esant įtvirtintam susitarimui dėl tarptautinės Latvijos Respublikos teismo jurisdikcijos, atsakovė ,,AS Bluor Bank“ pagrįstai galėjo nustatyti, kad bet koks ginčas dėl Centro remiantis šiomis sutartimis įvykdytų mokėjimų teisėtumo ir galiojimo galėtų būti nagrinėjamas tik Latvijos Respublikos teisme.

27.2.                      Aplinkybė, kad ginčijamose sutartyse nustatyta, jog šioms sutartims turi būti taikoma Latvijos Respublikos materialioji teisė, papildomai pagrindžia, kad atsakovė ,,AS Bluor Bank“ galėjo pagrįstai numatyti, jog bet koks ginčas, susijęs su šių sutarčių vykdymu, galėtų būti nagrinėjamas tik Latvijos Respublikos teisme, geriausiai išmanančiame sutartiniams santykiams taikytos materialiosios teisės turinį. Atsakovė ,,AS Bluor Bank“ negalėjo pagrįstai numatyti, kad jai Lietuvos Respublikos teisme gali būti pareikštas net ne šių sutarčių šalies (atsakovo Centro), o trečiojo asmens actio Pauliana.

27.3.                      Ieškovo pareikštas actio Pauliana pagal savo teisinę prigimtį laikytinas ieškiniu dėl sandorio nuginčijimo, kuris patenka į bylos, kylančios iš sutarties, kategoriją Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi kredito sutartis yra paslaugų teikimo sutartis, kaip ji suprantama pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punkto b papunktį, tai specialiąją jurisdikciją dėl ginčo, kuris susijęs būtent su šios rūšies sutarties vykdymu, galėtų turėti teismas tos Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos, t. y. pagrindinės kredito įstaigos buveinės. Dėl to atsakovė ,,AS Bluor Bank“ taip pat galėjo pagrįstai numatyti, kad visi (bet kokie) ieškiniai, kylantys iš su Centru sudarytų kreditavimo sutarčių, būtų reiškiami jos buveinės vietos teisme, t. y. Latvijos Respublikos teisme.

27.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Centro, kaip atsakovo, įtraukimo į bylą, Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto požiūriu privalėjo atsižvelgti į tai, kad Centras de facto (faktiškai) šioje byloje yra bendraieškis. Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte vartojama sąvoka „atsakovas“ turėtų būti aiškinama autonomiškai, o ne pagal atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės vidaus proceso teisės taisykles. Apeliacinės instancijos teismui buvo privalu vertinti, kad Centras, atstovaujamas nemokumo administratoriaus V. Kerpausko, visus ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį patenkinti visiškai. Teismas turėjo spręsti, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė ne pasyvaus, o aktyvaus procesinio bendrininkavimo situacija, kuriai esant Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktas negali būti taikomas.

27.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 13 straipsniu, 43 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsniu. Nei ieškovo procesinė teisė pasirinkti, ką ieškinyje nurodyti atsakovu, nei nacionalinio teismo negalėjimas keisti bylos šalių, tarp jų ir atsakovų, procesinės padėties nepašalina nacionalinio teismo diskrecijos vertinti, ar konkrečiu atveju yra atsakovų materialine prasme daugetas Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto prasme, nepaisant Lietuvos Respublikos teisėje įtvirtintų procesinių taisyklių.

27.6.                      Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 6.66 straipsnio, CPK 13 straipsnio, 43 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 45 straipsnio nuostatomis, neteisingai nusprendė, kad nėra pagrindo spręsti, jog Centras į bylą kaip atsakovas buvo įtrauktas dirbtinai, siekiant išvengti Latvijos Respublikos teismo jurisdikcijos. Ieškovės pozicija dėl jos vaidmens ir paskirties byloje aiškiai liudija, kad ieškovė iš esmės siekė veikti kaip de facto Centro nemokumo administratorė. Tuo tarpu Centro nemokumo administratorius, visiškai palaikydamas ieškinio reikalavimus ir prašydamas ieškinį patenkinti visiškai, savarankiškų reikalavimų byloje formaliai nepareiškė, nors jo pozicija su ieškovės pozicija byloje de facto visiškai sutampa. Bylos duomenimis, nebuvo jokių teisinių kliūčių Centro nemokumo administratoriui procesiškai įstoti į bylą kaip bendraieškiui, procesiškai pareikšti savarankiškus reikalavimus.

27.7.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškiniui Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnį. Siekiant teisingai taikyti Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnį, reikia vertinti, ar yra susitarimas dėl jurisdikcijos tarp tikrųjų ginčo šalių, o tokiomis šalimis laikytini Centras kartu su ieškove (viena pusė) ir atsakovė ,,AS Bluor Bank“ (kita pusė), nepaisant to, kad ex lege (pagal teisę) Centras yra vienas iš atsakovų. Actio Pauliana tarptautinės teismo jurisdikcijos klausimo išsprendimo negali nulemti vien ta aplinkybė, kad tokį ieškinį reiškia bendrovės, kuriai iškelta nemokumo (bankroto) byla, kreditorius, ir tokio ieškinio formaliai nereiškia nei pati bendrovė, nei paskirtasis jos nemokumo (bankroto) administratorius, nes nepriklausomai nuo to, kas reiškia actio Pauliana, ginčo dalykas dėl to nesikeičia, išlieka tas pats subjektas, kuriam siekiama turtinės naudos (neteisėtai perleisto turto sugrąžinimo) restitucijos taikymo būdu, taip pat nesikeičia subjektas (iš skolininko turtą neteisėtai įgijęs trečiasis asmuo), iš kurio siekiama susigrąžinti neteisėtai perleistą skolininko turtą. Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendžiant ieškovės actio Pauliana tarptautinės teismo jurisdikcijos klausimą, egzistuoja ypatingos aplinkybės, dėl kurių su Centru sudarytose kreditavimo sutartyse įtvirtintos išimtinės sutartinės jurisdikcijos sąlygos turėtų sukelti teisinių pasekmių ir šių sutarčių šalimi nesančiam asmeniui, nors jis ir nėra išreiškęs savo formalaus pritarimo tokioms sąlygoms.

28.       Kasaciniu skundu atsakovė ,,AOC Invest SIA“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Apeliacinės instancijos teismas Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą taikė nepagrįstai formaliai ir nevertindamas individualios bylos situacijos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas Centras, kuris procese naudojamas kaip inkarinis atsakovas (angl. anchor defendant) bandant dirbtinai kurti bylos teismingumą Lietuvoje, visiškai sutinka su ieškinio reikalavimais, t. y. de facto pats veikia kaip ieškovas, tačiau sąmoningai vengia ieškovu tapti de jure (teisiškai), nes tokiu atveju nebeliktų nė vieno Lietuvoje buveinę turinčio atsakovo ir tuomet tektų bylą perduoti Latvijos Respublikos teismams. Atsakovas Centras (net jei jo, kaip atsakovo, patraukimas į bylą per se (savaime) grynai procesiniu aspektu yra galimas), šioje civilinėje byloje su ieškove sąmoningai taktiškai veikia tokiu būdu, kad būtų dirbtinai sukurtas ginčo teismingumas Lietuvos Respublikos teismuose, t. y. ieškovė ir Centras bendrais suderintais veiksmais dirbtinai sukuria (bando sukurti) Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto taikymo galimybę (ir tokios galimybės teisinio pagrįstumo regimybę).

28.2.                      Neegzistuoja jokios sąsajos tarp reikalavimų atsakovui Centrui ir reikalavimų atsakovėms ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“. De facto atsakovės byloje yra ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“. Centras de facto byloje yra ieškovas. Nėra jokio ginčo ir reikalavimų tarp ieškovės ir Centro. Ginčo šalys yra ieškovė ir Centras vienoje (ieškovų) pusėje ir atsakovės ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ kitoje (atsakovių) pusėje. Nors Centras  ir yra patrauktas kaip atsakovas, jam nėra pareikšti jokie reikalavimai, Centro atstovas (nemokumo administratorius) visiškai sutinka su reikalavimu. Teismo posėdžių šioje byloje metu Centro atstovas teismo posėdžių salėje sėdėjo greta ieškovės atstovų ir teismo buvo vadinamas „atsakovu ieškovų pusėje“.

28.3.                      Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas nepagrįstai nusprendė, kad šioje actio Pauliana byloje egzistuoja privalomasis atsakovų bendrininkavimas ir Centras privalo dalyvauti byloje būtent kaip atsakovas. Nėra nei tikslingumo, nei procesinės būtinybės šioje byloje Centrui byloje dalyvauti kaip atsakovui, neegzistuoja privalomasis procesinis bendrininkavimas. Centras turi teisę byloje reikšti savarankiškus reikalavimus kaip trečiasis asmuo, įstoti kaip bendraieškis, taip pat nėra draudžiamas Centro kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų (net ir įvertinant restitucijos taikymo aspektą), dalyvavimas. Ieškovės reiškiamą actio Pauliana galėjo (turėjo teisę) pareikšti Centro nemokumo administratorius, kuris tokiu atveju būtų veikęs kaip ieškovas ir gindamas kreditorių interesus, kaip tą įtvirtina JANĮ nuostatos. Todėl neabejotinai egzistuoja procesinė galimybė, leidžianti vertinti Centrą kaip potencialų ieškovą šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl privalomojo procesinio bendrininkavimo yra nepagrįstos ir paremtos formaliu bei neišsamiu procesinės situacijos vertinimu. Teisės aktai imperatyviai nenustato taisyklės, kad restituciją taikyti byloje galima taikyti tik atsakovui. Priešingai, CK nuostatos ir teismų praktika patvirtina, kad restitucijos taikymas galimas ir trečiajam asmeniui, nereiškiančiam savarankiškų reikalavimų.

28.4.                      Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas, netinkamai taikydamas Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą, nenurodė ir nepateikė jokių argumentų ar paaiškinimų, kokia teismo sprendimų nesuderinamumo rizika egzistuotų, jei reikalavimai atsakovėms „AS Bluor Bank“ ar ,,AOC Invest SIA“ būtų pareikšti ir išnagrinėti Latvijos Respublikos teismuose pagal atsakovių buveinės registracijos vietą. Ieškovei ar Centrui pareiškus actio Pauliana reikalavimus Latvijos Respublikos teismuose, ieškovė Centrui jokių reikalavimų nereikštų, nes ieškovė jokių reikalavimų Centrui neturi ir nereiškia. Taigi, Latvijos Respublikos teisme būtų išnagrinėta vienintelė galima byla tarp šių šalių, nesukuriant jokios teismų sprendimų nesuderinamumo rizikos. Taigi, rizika, kad skirtingose šalyse priimti sprendimai būtų nesuderinami, neegzistuoja, nes nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustačius, kad byla teisminga Latvijos teismams, ši byla būtų (galėtų būti) išskaidyta į du teisminius procesus.

28.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, atskleidžiančių ieškovės ir Centro procesinių veiksmų derinimą dirbtinai kuriant bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams. Centro dalyvavimas kaip atsakovo šioje civilinėje byloje yra procesiškai nepalankus Centrui ir jo kreditorių interesams. Centro administratorius šiuo atveju visiškai priklauso nuo ieškovės valios tęsti bylą, palaikyti pareikštus reikalavimus. Be to, skundžiama nutartis sukuria situaciją, kurioje tarptautinės jurisdikcijos normos actio Pauliana bylose tampa neveiksmingos. Galiojant tokiam teisminiam precedentui, bankroto bylose visada atsiras kreditorius, kurio santykiai su nemokumo administratoriumi geri ir kuris vykdys jo funkcijas, siekdamas administratorių patraukti kaip atsakovą.

28.6.                      Centro veikimas kaip atsakovo actio Pauliana byloje neatitinka Centro nemokumo administratoriaus bylų vedimo praktikos kitose bylose. Centras kitose actio Pauliana bylose ar bylose dėl žalos atlyginimo, kuriose nėra tarptautinio elemento, dalyvauja kaip ieškovas, ir tik bylose, kuriose yra tarptautinis elementas, dalyvauja kaip atsakovas.

28.7.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovei, kuri faktiškai veikia Centro nemokumo administratoriaus vardu ir įgyvendina jo teises, negalioja Centro su atsakovėmis „AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ sudarytose sutartyse nustatytas sutartinis teismingumas, t. y. taikytinas sutarties uždarumo principas. Ieškovė šioje byloje pareikštu ieškiniu ginčija penkis atsakovių „AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ atliktus banko mokėjimo pavedimus, iš kurių keturiems taikytinas Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnis ir konstatuotina, kad ginčams dėl šių sandorių egzistuoja susitarimas dėl išimtinės jurisdikcijos Latvijos Respublikos teismams, kadangi šie sandoriai atlikti vykdant sutartinius įsipareigojimus, kylančius iš Centro ir atsakovės ,,AOC Invest SIA“ 2018 m. lapkričio 12 d. sudarytos kredito sutarties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai nusprendė, kad ieškovė, perėmusi visas nemokumo administratoriaus funkcijas, ir siekianti ginti visų Centro kreditorių interesus, kartu perėmė ir Centro pareigas, įskaitant įsipareigojimą laikytis kreditavimo sutartyse su atsakovėmis „AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ nustatytų teismingumo taisyklių. Pritarti jurisdikcijos išlygai galima ne tik aiškiu ir nedviprasmišku būdu raštiškai patvirtinant sutikimą laikytis tokios sutarties, tačiau tokį pritarimą galima konstatuoti įvertinus ir susitarimo sudarymo aplinkybes ir trečiojo asmens sąsajas su viena iš susitarimo šalių.

29.       Atsiliepimu į atsakovės „AS Bluor Bank“ kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29.1.                      Sprendimas, kuriuo bus išspręstas ieškinio reikalavimas, bus nedalomai susijęs su visų atsakovų – sandorio šalių – teisėmis ir pareigomis. Vadinasi, tiek, kiek tai susiję su banko pavedimų pripažinimu negaliojančiais išsprendimu, egzistuoja absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, reiškiantis, kad šio materialiojo subjektinio reikalavimo pagrįstumo klausimas gali būti išspręstas tik visiems bendrininkams (atsakovams) kartu dalyvaujant (esant įtrauktiems) civilinės bylos pagal tokį reikalavimą procese (CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 44 straipsnio 3 dalis).

29.2.                      Atsakovas neturi nei teisinio, nei procesinio pagrindo revizuoti ieškovo pasirinkimų ar nustatyti, kaip ir kokiomis procesinėmis priemonėmis jis turėjo ginti savo teises. Tuo tarpu atsakovės „AS Bluor Bank“ pozicija iš esmės suponuoja siekį primesti ieškovei savąją procesinę strategiją, tačiau tai nėra nei teisėta, nei pagrįsta, nes teisė pasirinkti atsakovą yra išimtinė ieškovo prerogatyva, įtvirtinta CPK normose ir kasacinio teismo praktikoje.

29.3.                      Vien tai, kad Centras, naudodamasis CPK 42 straipsniu įtvirtintomis šalių teisėmis, tam tikrais aspektais palaikė ieškovės ieškinį, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Centras automatiškai tapo bendraieškiu, ir nepaneigia jo, kaip atsakovo, privalomojo procesinio bendrininkavimo. Atsakovas turi diskreciją pasirinkti, kaip įgyvendinti savo procesines teises – ar ginčyti ieškinio reikalavimus, ar juos palaikyti (sutikti visiškai ar iš dalies).

29.4.                      Atsakovė „AS Bluor Bank“, teigdama, kad Centras turėjo būti pripažįstamas de facto bendraieškiu materialine teisine prasme, ir remdamasi išimtinai tik tuo, jog Centras atitinkama apimtimi palaiko ieškinio reikalavimus, iš esmės ignoruoja šias svarbias aplinkybes: i) procesinių šalių statuso pakeitimas negali būti atliekamas be ieškovo sutikimo; ii) atsakovas turi teisę tiek ginčyti ieškinio reikalavimus, tiek juos palaikyti; iii) nemokumo administratoriaus pozicija dėl ieškinio pagrįstumo jokiu būdu nėra išskirtinė situacija, ypač kai egzistuoja interesas grąžinti neteisėtai perleistą turtą į bankrutuojančios bendrovės masę ir taip užtikrinti esminį nemokumo proceso tikslą – kuo didesnį bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų patenkinimą; iv) atsakovo procesinė pozicija dėl ieškinio reikalavimų turi tiesioginę įtaką bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, kaip tai konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas jau cituotoje 2023 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-654-567/2023. Šioje nutartyje nurodyta, kad atsakovė, bankrutuojanti bendrovė, turėjo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ginčijamą turtą neteisėtai gavusių atsakovų.

29.5.                      Atsakovė „AS Bluor Bank“, kvestionuodama Centro procesinį statusą, iš esmės kelia naują klausimą, kuris nebuvo nagrinėtas žemesnės instancijos teismuose, todėl tokie argumentai turi būti atmesti vadovaujantis CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatytu draudimu kasaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

29.6.                      Trumpas ieškinio senaties terminas reikalavo operatyvių ieškovės veiksmų ginant savo, kaip Centro kreditorės, pažeistas teises, todėl argumentai dėl tariamo forum shopping (strateginis teismo pasirinkimas) yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių civilinės bylos aplinkybių.

29.7.                      Ieškinio pateikimo metu nemokumo administratorius V. Kerpauskas neturėjo jokių įgaliojimų veikti Centro vardu, todėl argumentai, kad ieškovė tariamai derino procesinius veiksmus su dar įgaliojimų neturinčiu Centro nemokumo administratoriumi, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja elementariai logikai.

29.8.                      Atsakovams pareikšti reikalavimai yra glaudžiai susiję, juos sudaro tas pats faktinis ir teisinis pagrindas – ieškovė įrodinėja visų atsakovų nesąžiningą elgesį, neprivalėjimą sudaryti ginčijamų sandorių ir prašo teismo taikyti restituciją priteisiant bendrovės turtą iš neteisėtai gavusių atsakovių (,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“). Akivaizdu, kad byla negali būti išskaidoma pagal skirtingus atsakovus, nes tai prieštarautų Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto taikymo tikslams – tinkamai vykdyti teisingumą, maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir išvengti sprendimų, kurie būtų nesuderinami, jei bylos būtų nagrinėjamos atskirai.

29.9.                      Centro ir atsakovės AS Bluor Bank“ sudarytose kreditavimo sutartyse (kurios net nėra ginčijamos nagrinėjamoje byloje) sutartinės jurisdikcijos Latvijos Respublikai nuostatos nesaisto ir negali saistyti ieškovės, t. y. trečiojo (kito) asmens, nesančio šių sutarčių šalimi (ar kitų Centro kreditorių).

29.10.                      Be to, banko pavedimai nuosekliai pripažįstami vienašaliais sandoriais, kuriuos galima savarankiškai ginčyti CK nustatyta sandorių nuginčijimo tvarka ir pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ieškovė, pareiškusi ieškinį dėl Centro kreditorių interesų gynimo, nėra saistoma kreditavimo sutartyse įtvirtintos teismingumo taisyklės, nes ji nėra sutarties šalis. Priešingas aiškinimas prieštarautų sutarties uždarumo principui.

29.11.                      Kasaciniame skunde, siekiant įrodyti, kad sutartinio teismingumo taisyklės neva yra taikomos ir tretiesiems asmenims, remiamasi fragmentiškai cituojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, esmingai iškraipant byloje pateiktus ESTT išaiškinimus.

29.12.                      Remiantis ESTT praktika, sutartinės teismingumo taisyklės tretiesiems asmenims gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai: i) trečiasis asmuo yra aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškęs sutikimą su jurisdikcijos išlyga; ii) sutarties sąlygos dėl jurisdikcijos taikomos trečiajam asmeniui dėl jo tiesioginio dalyvavimo nuolatiniuose verslo santykiuose su sutarties šalimis, iii) sutartinės jurisdikcijos išlyga tiesiogiai susijusi su trečiojo asmens teisėmis ir pareigomis, kurias jis prisiėmė pagal konkretų įstatymą ar sutartį, ir jei egzistuoja aiškus jo sutikimas dėl tokios išlygos taikymo. Nagrinėjamu atveju ieškovė neatitinka nė vienos iš šių sąlygų – ji nebuvo kreditavimo sutarčių šalimi, niekada nepritarė jose nustatytai jurisdikcijos išlygai ir su atsakovais nėra saistoma jokių sutartinių įsipareigojimų, kurių pagrindu jai būtų galima priskirti sutartinę jurisdikciją.

29.13.                      Be to, ieškinys yra teismingas Lietuvos teismams ir pagal JANĮ 29 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta, ieškinys pateiktas 2022 m. gegužės 12 d., t. y. iki nutarties iškelti Centrui bankroto bylą įsiteisėjimo, dėl to ieškinys, kaip ir visos kitos teismuose esančios civilinės bylos, JANĮ 29 straipsnio 1 dalies pagrindu perduotinas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

30.       Atsakovė „AS Bluor Bank“ pateikė prisidėjimą prie atsakovės ,,AOC Invest SIA“ kasacinio skundo, prašydama šį tenkinti.

31.       Atsakovė ,,AOC Invest SIA“ pateikė prisidėjimą prie atsakovės „AS Bluor Bank“ kasacinio skundo, prašydama šį tenkinti.

32.       CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka atsiliepimas į atsakovės „AOC Invest SIA“ kasacinį skundą nepateiktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovės prašymo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai

33.       CPK 357 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.

34.       Ieškovė pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, motyvuodama tuo, kad bylos nagrinėjimas išplėstinėje kolegijoje leistų išvengti tolesnio proceso vilkinimo, taip pat tuo, kad nagrinėjamų klausimų pobūdis viršija formalių skundo ribų apimtį ir turi platesnę reikšmę. Nurodoma, kad kasacinio teismo praktikoje nėra suformuotos bendros aiškios pozicijos dėl Nemokumo bylų reglamento ir Reglamento „Briuselis Ia“ taikymo ribų actio Pauliana bylose.

35.       Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jei yra būtinybė apibendrinti ir suvienodinti teismų praktiką aktualiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais arba pakeisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai.

36.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė objektyvios būtinybės keisti ar suvienodinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Be to, nagrinėjamoje byloje keliami teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai nėra tokie sudėtingi, kad negalėtų būti išspręsti trijų teisėjų kolegijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, todėl nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 357 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo jurisdikcijai nustatyti taikytino tarptautinio teisės akto

37.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 21 punktas).

38.       Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

39.       Be atskirų valstybių nacionalinės teisės sistemų įvairovės ir savarankiškos tarptautinės teisės sistemos, egzistuoja dar viena (trečia) savarankiška teisės sistema – Europos Sąjungos teisės sistema (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-381/2024 45 punktą). CPK 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais.

40.       Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovė – Lietuvos Respublikoje registruota bendrovė – pareiškė Lietuvos teisme ieškinį Lietuvoje registruotai bendrovei, kuriai po ieškinio pareiškimo iškelta bankroto byla, ir dviem Latvijos Respublikoje registruotiems juridiniams asmenims. Tiek Lietuvos Respublika, tiek Latvijos Respublika yra Europos Sąjungos valstybės narės, ieškovė ir atsakovai yra skirtingose ES valstybėse narėse, todėl nustatant bylos teismingumo klausimą turi būti vadovaujamasi atitinkamais ES teisės aktais.

41.       Kadangi vienas iš atsakovų, kuriam byloje reiškiami reikalavimai – likviduojamas dėl bankroto UAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras, nagrinėjamu atveju svarstytina, ar, nustatydami ieškovės reikalavimo teismingumą, bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė ne Nemokumo bylų reglamentą, o Reglamentą „Briuselis Ia“. Pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 34 konstatuojamąją dalį, šiuo reglamentu panaikinamas ir pakeičiamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas „Briuselis I“) (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42), kuris savo ruožtu pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau ir – Briuselio konvencija), todėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikti šių teisės aktų nuostatų išaiškinimai taikomi ir Reglamento „Briuselis Ia“ nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (ESTT 2022 m. kovo 10 d. prejudicinis sprendimas byloje BMA Nederland, C-498/20, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

42.       Briuselio konvencijos 1 straipsnio antros pastraipos 2 punkte, Reglamento „Briuselis I“ 1 straipsnio b punkte ir Reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos lygiavertės nuostatos, kad šie teisės aktai netaikomi         bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms. Vis dėlto ESTT praktikoje įtvirtinta, kad Reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyti netaikymo atvejai yra išimtys, kurios turi būti aiškinamos siaurai (ESTT 2019 m. vasario 28 d. sprendimas byloje BUAK Bauarbeiter-Urlaubs-u. Abfertigungskasse, C-579/17, 66 punktas). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad ES teisės aktų leidėjas siekė įtvirtinti plačią šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje esančios sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ sampratą, taigi ir plačią šio reglamento taikymo sritį (ESTT 2019 m. vasario 6 d. sprendimas byloje NK, C-535/17, 25 punktas ir jame nurodyta šio teismo jurisprudencija).

43.       Siekdamas nustatyti, ar byla yra susijusi su bankrotu ir jai taikoma Reglamento „Briuselis I“ („Briuselis Ia“) 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta išimtis, ESTT taiko dviejų kriterijų testą: 1) teisinis pagrindas, t. y. ar nagrinėjamas ieškinys tiesiogiai kyla iš bankroto bylos, ir 2) ryšio stiprumas, t. y. ar ieškinys glaudžiai susijęs su šia byla. Abu kriterijai, t. y. ir teisinis pagrindas, ir ryšio stiprumas, yra lemiami (žr. ESTT 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje Tünkers France ir Tünkers Maschinenbau, C-641/16, 22 ir 28 punktus ir 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo byloje Valach ir kt., C-649/16, 29 ir 37 punktus).

44.       Kasacinis teismas, remdamasis ESTT išaiškinimais, sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimus, yra suformulavęs kriterijus aptariamų reglamentų taikymo sritims atskirti: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo; 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių; 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą; 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685-219/2015).

45.       Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su actio Pauliana, gindama savo, kaip kreditorės, teises ir prašydama pripažinti negaliojančiais savo skolininko (Centro) atsakovėms ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ atliktus mokėjimus, taikyti restituciją, grąžinant ginčo mokėjimais pervestas lėšas. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad mokėjimų atlikimo metu atsakovas jau buvo faktiškai nemokus, todėl atlikdamas ginčo mokėjimus suteikė nepagrįstą pirmumą atsakovėms, elgėsi nesąžiningai. Apeliacinės instancijos teismas 2023 m. gruodžio 15 d. nutartyje, įvertinęs pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju šalių ginčas nėra susijęs su bankrotu, kaip šis ryšys aiškinamas pagal Nemokumo bylų reglamentą, todėl ir kliūčių taikyti Reglamentą „Briuselis Ia“ nėra.

46.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi aplinkybė, kad reikalavimą pareiškė ieškovė, veikdama kaip Centro kreditorė. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, kad šiuo atveju šalių ginčas nėra susijęs su bankrotu, kaip šis ryšys aiškinamas pagal Nemokumo bylų reglamentą, visų pirma, dera su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2010 pateiktu išaiškinimu. Vadovaujantis pastaruoju, nors ieškovas veikia savo kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriaus interesais, tačiau jam reikalavimo dėl nuginčijimo pateikimas yra ne pareiga, kylanti iš įstatymo (pvz., bankroto teisės normos) ar teismo sprendimo, o subjektinė teisė, kurios įgyvendinimo pasirinkimas priklauso išimtinai nuo jo paties valios. Atsižvelgusi į tai, aptariamoje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje pareikštas ieškovo reikalavimas dėl nuginčijimo laikomas civiline ir komercine byla Reglamento „Briuselis I“ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2010).

47.       Taip pat kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra kreditorių teisių pažeidimas, kai dėl atlikto sandorio skolininkas tampa nemokus ar, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę vienam iš kreditorių, tai nereiškia, kad skolininko nemokumas visais atvejais susieja actio Pauliana su bankroto procesu. Vien tai, jog, bankroto atveju tenkinus actio Pauliana, perleistas turtas ar jo vertė grąžinamas į bendrą bankrutuojančios įmonės turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais, nekeičia pačios bylos esmės ir ieškinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-684/2020, 23 punktas).

48.       Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, jog ieškovės (Centro kreditorės) pareikštas actio Pauliana nėra byla, tiesiogiai kylanti iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijusi, ir todėl jai nėra taikoma Reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta išimtis, atitinkamai ir Nemokumo bylų reglamentas, o taikomos bendrosios Reglamente „Briuselis Ia“ nustatytos jurisdikcijos taisyklės. Todėl toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl tų kasacinių skundų argumentų, kuriais keliamas klausimas dėl Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Dėl susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimo išplėtimo asmeniui, nesančiam sutarties šalimi

49.       Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, jog valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu.

50.       Pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio nuostatas, susitarimu dėl jurisdikcijos šalys gali nukrypti ne tik nuo bendrosios jurisdikcijos, nustatomos pagal atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą šio reglamento 4 straipsnyje, bet ir nuo specialiosios jurisdikcijos, reglamentuojamos reglamento 7–8 straipsniuose (ESTT 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Estasis Salotti di Colzani Aimo e Gianmario Colzani s.n.c., C-24/76, 7 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA, C-352/13, 59, 61 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio nuostatos būtent dėl to, kad pagal jas leidžiama netaikyti tiek jurisdikcijos, nustatomos pagal bendrąjį atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą šio reglamento 4 straipsnyje, tiek specialios jurisdikcijos, nurodytos minėto reglamento 7–9 straipsniuose, aiškintinos griežtai, kiek tai susiję su jose įtvirtintomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. ESTT 2018 m. kovo 8 d. sprendimo Saey Home & Garden, C‑64/17, 24 punktą).

51.       Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovo Centro su atsakovėmis ,,AS Bluor Bank“ ir ,,SIA OAC Invest“ sudarytose kredito sutartyse, kurių pagrindu buvo atlikti ginčijami mokėjimai, įtvirtinta, jog visi šalių ginčai sprendžiami Latvijos Respublikos teismuose. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad tarp atsakovų sudaryti susitarimai dėl jurisdikcijos nesaisto ieškovės sutarties uždarumo principo pagrindu: sutartis sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusiems asmenims, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis; nesant bylos šalių sudaryto rašytinio susitarimo dėl ginčo perdavimo Latvijos teismui, vien tai, kad atsakovai tokį tarpusavio susitarimą yra sudarę, neteikia pagrindo konstatuoti jo privalomumo ir ieškovei, kuri nėra sutarčių šalis. Atsakovių ,,AS Bluor Bank“ ir ,,SIA OAC Invest“ įsitikinimu, aptariami susitarimai dėl jurisdikcijos taikytini ir ieškovei, reiškiančiai actio Pauliana, kadangi pastaroji de facto perėmė Centro nemokumo administratoriaus funkcijas, ginčydama Centro sudarytus sandorius, ir tai taip pat laikytina pritarimu susitarimams dėl jurisdikcijos, o pritarimui nėra reikalaujama rašytinė forma. Atsakovė ,,AS Bluor Bank“ teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, jog ieškinys yra pareikštas bendraieškių ieškovės ir Centro, o atsakovė yra ,,AS Bluor Bank“, todėl susidarė ne pasyvaus, o aktyvaus procesinio bendrininkavimo situacija, kuriai esant byla teisminga Latvijos teismams. Taip pat akcentuojama ir tai, jog ESTT nėra išaiškinęs, kad susitarimas dėl tarptautinės jurisdikcijos nėra privalomas bankrutuojančios įmonės kreditoriui ar jos nemokumo administratoriui vien tuo pagrindu, kad ieškovas ar jos nemokumo administratorius neišreiškė savo formalaus pritarimo tokiam susitarimui. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinių skundų argumentais tik iš dalies.

52.       Pirma, kasaciniuose skunduose netiksliai interpretuojama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tarp bylos šalių nėra sudaryto rašytinio susitarimo dėl ginčo perdavimo Latvijos teismui, kaip reiškianti, jog apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad trečiojo asmens pritarimui yra reikalinga rašytinė forma.

53.       ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad į sutartį įtraukta jurisdikciją suteikianti nuostata iš principo gali sukelti padarinių tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams. Kad tokią sąlygą būtų galima panaudoti prieš trečiąjį asmenį, iš principo būtina, kad jis būtų jai pritaręs. Tiesa, turinio ir formos reikalavimai, kuriuos įvykdęs trečiasis asmuo gali būti laikomas pritarusiu sąlygai dėl jurisdikcijos, gali įvairuoti, nelygu pradinės sutarties pobūdis (ESTT 2013 m. vasario 7 d. sprendimo byloje Refcomp, C-543/10, 29–30 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-969/2018, 40 punktas). Kasacinio teismo praktika taip pat patvirtina, kad pritarimas susitarimui dėl jurisdikcijos gali būti duodamas nebūtinai rašytine forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-969/2018).

54.       Taigi, viena vertus, kasaciniuose skunduose nurodomas argumentas, kad pritarimas susitarimui dėl jurisdikcijos nebūtinai turi būti duodamas rašytine forma, laikytinas pagrįstu. Nagrinėjamu atveju susitarimai dėl jurisdikcijos yra įtvirtinti rašytinėse sutartyse, taigi atitinka rašytinės formos reikalavimą, o trečiojo asmens pritarimui bendruoju atveju rašytinės formos reikalavimas nekeliamas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, remdamasis sutarties uždarumo principu, konstatavo tai, kad tarp bylos šalių nėra rašytinio susitarimo dėl jurisdikcijos, o ne tai, kad trečiasis asmuo nėra pareiškęs rašytinio pritarimo susitarimui dėl jurisdikcijos. Tad minėti kasacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo išvados teisingumui įtakos neturi. Esminiu klausimu dėl sutartinės jurisdikcijos taikymo nagrinėjamoje byloje išlieka ne trečiojo asmens pritarimo formos klausimas, o tai, ar egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti, kad tarp Centro ir atsakovių sudarytose sutartyse esantis susitarimas dėl jurisdikcijos saisto ieškovę.

55.       Antra, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė sutarties uždarumo principo išimčių.

56.       Susitarimui dėl jurisdikcijos, kaip ir kiekvienai sutarčiai, taikytinas sutarties uždarumo principas, pagal kurį susitarimas teises ir pareigas sukuria tik jo šalims. Vadinasi, siekiant pagrįsti, kad susitarimas saisto ir jo nepasirašiusį asmenį, būtina įrodyti teisinį ir faktinį to pagrindą (pavyzdžiui, kad toks asmuo taip pat tapo sutarties šalimi, vienaip ar kitaip išreikšdamas sutikimą būti saistomam tokios sutarties, pakeitė kurią nors iš šalių (pavyzdžiui, sutarties ar įstatymo pagrindu įvykus teisių perėmimui), kad tai yra asmuo, kurio naudai sudaryta sutartis ir kuris siekia pasinaudoti tokios sutarties nustatytomis teisėmis ar pan.).

57.       Įrodinėjimo našta dėl susitarimo dėl jurisdikcijos buvimo, taip pat dėl kitų Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnyje nustatytų savarankiškų reikalavimų įvykdymo tenka susitarimu besiremiančiai šaliai (Brosch, M; Kahl, L. M. Brussels I Bis: A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. Article 25. Elgar Commentaries in Private International Law series. Edited by Marta Requejo Isidro, 2022, p. 349). Taigi, nagrinėjamoje byloje atsakovėms ,,AS Bluor Bank“ ir ,,SIA OAC Invest“ teko našta įrodyti, kad ieškovė yra saistoma susitarimų dėl jurisdikcijos. Kaip minėta, atsakovės ,,AS Bluor Bank“ ir ,,SIA OAC Invest“ įrodinėja, kad susitarimai dėl jurisdikcijos saisto ieškovę dviem pagrindais: ieškovė savo veiksmais laikoma pritarusia tokiems susitarimams ir (arba) ieškovė perėmė Centro bankroto administratoriaus teises. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. 

58.        Atsakovių argumentai, kuriais šios siekia pagrįsti ieškovės pritarimą, iš esmės yra pagrįsti tik procesiniu ieškovės bei Centro elgesiu šioje byloje, t. y. tuo, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl sandorių, kuriais buvo vykdomos tarp atsakovų sudarytos sutartys, negaliojimo, o Centras su ieškiniu sutiko, taip pat argumentais, kuriais grindžiama ieškovės pozicija šioje byloje, t. y. kad ieškovė teigia ginanti visų kreditorių interesus ar pan., taigi elgiasi tarsi bankrutuojanti bendrovė, kurią saisto jos sudarytose sutartyse esantys susitarimai dėl jurisdikcijos ir pan. Tačiau toks elgesys, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikomas pritarimu susitarimams dėl jurisdikcijos: ieškovė nedalyvavo atsakovams sudarant sutartis, apie jose įtvirtintus susitarimus dėl jurisdikcijos iš anksto nežinojo ir neišreiškė valios būti jų saistomai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Pareikšdama ieškinį atsakovėms ieškovė taip pat nesirėmė atsakovų sudarytais susitarimais dėl jurisdikcijos. Tai, kad ieškovė byloje galimai remiasi argumentais, kurie nebūdingi kreditoriui, ginčijančiam skolininko sudarytus sandorius, o būdingi bankrutuojančiai bendrovei, sudaro pagrindą nebent kvestionuoti tokių ieškovės argumentų pagrįstumą, tačiau nesudaro pagrindo konstatuoti esant pritarimą susitarimams dėl jurisdikcijos, kai jo privalomumą jai ieškovė nuosekliai šiame procese neigia.  

59.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti ir su argumentais, kad ieškovė perėmė Centro nemokumo administratoriaus funkcijas, gindama visų kreditorių interesus, todėl turi būti laikoma perėmusia ir Centro pareigas.

60.       ESTT praktikoje konstatuota, kad jei pagal bylos esmei taikytiną nacionalinę teisę, kuri nustatyta taikant teismo, į kurį kreiptasi, vietos tarptautinės privatinės teisės taisykles, trečiasis asmuo perimtų visas pradinio susitariančiojo asmens teises ir pareigas, susitarimas dėl jurisdikcijos, kuriam šis trečiasis asmuo nepritarė, galėtų būti panaudotas prieš jį (ESTT 2000 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Coreck, C?387/98, 24–25 ir 30 punktai; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA, C-352/13, 65 punktas). Taip pat ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad teisių perėmimas yra vienas pagrindų, su kuriuo siejama galimybė išplėsti susitarimo dėl jurisdikcijos taikymą trečiajam asmeniui (Stone, P. Stone on Private International Law in the European Union, Chapter 8. Submission. 2018, p. 263–264). Vis dėlto tam, kad būtų konstatuotas teisių perėmimas, turi būti konstatuotas ne tik faktinis asmens elgesys, t. y. kad jis tariamai elgiasi taip, tarsi būtų perėmęs kito asmens teises ir pareigas asmuo, bet ir teisių perėmimo teisinis pagrindas. Atsakovės ,,AS Bluor Bank“ ir ,,SIA OAC Invest“ jokio teisinio pagrindo (įstatymo ar sandorio) nenurodo.

61.       Kasacinio teismo pažymėta, kad bankroto administratorius yra itin plačius įgaliojimus įmonės bankroto procese turintis asmuo, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso tinkama pačios įmonės, kartu ir visų kreditorių teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas ir skaidrumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2013). Administratorius, kaip ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, yra atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Taigi, atsižvelgdama į specifinį nemokumo administratoriaus statusą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju, kadangi Centro nemokumo administratorius nėra įstatymų nustatyta tvarka pakeistas, taigi nesant jokio teisinio pagrindo laikyti, kad Centro nemokumo administratorių pakeitė ieškovė, pastaroji negali būti laikoma tinkama nemokumo administratoriaus teisių ir pareigų perėmėja. Tokiu atveju Centro nemokumo administratoriaus tariamas nepakankamas aktyvumas gali būti kvestionuojamas jam taikytinų pareigų nevykdymo aspektu, tačiau bet kuriuo atveju tai nesudaro pagrindo teigti, kad Centro nemokumo administratorius teisine prasme perleido savo teises ir pareigas pagal sudarytas su atsakovėmis ,,AS Bluor Bank“ ir ,,SIA OAC Invest“ sutartis ieškovei, kartu perleisdamas ir jose esančius susitarimus dėl jurisdikcijos.

62.       Trečia, teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nereikšmingą ir atsakovės ,,AS Bluor Bank“  kasaciniame skunde akcentuojamą argumentą, kad ESTT praktikoje nėra išaiškinta, jog įmonės, kuri vėliau tapo bankrutuojanti (jai pradėta nemokumo (bankroto) procedūra), sudarytas su kontrahentu susitarimas dėl tarptautinės teismo jurisdikcijos nėra privalomas, bankrutuojančios įmonės kreditoriui ir (ar) jos nemokumo (bankroto) administratoriui (tokiam asmeniui negalioja) pareiškus teisme actio Pauliana, kuriuo ginčijamas bankrutuojančios įmonės su kontrahentu sudarytas sandoris, patenkantis į susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį, vien tuo pagrindu, kad ieškovas (bankrutuojančios įmonės kreditorius ir (ar) jos nemokumo (bankroto) administratorius) neišreiškė savo formalaus pritarimo tokiam susitarimui. Tai, kad tokio išaiškinimo nėra, nereiškia, kad turėtų būti daroma priešinga išvada, t. y. kad susitarimas dėl jurisdikcijos saisto sandorius pagal sutartį, kurioje įtvirtintas toks susitarimas, ginčijantį asmenį. Be to, ESTT praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad laikoma, jog actio Pauliana atveju nustatant jurisdikciją svarbus ne tiek ginčijamas sandoris, kiek sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimo teisė į skolininką, kurio sudarytas sandoris ginčijamas reiškiant actio Pauliana. Pavyzdžiui, Feniks byloje ESTT konstatavo, kad jurisdikcija byloje, kurioje kreditorė Lenkijoje registruotą buveinę turinti bendrovė „Feniks“ reiškia actio Pauliana ginčydama sutartį, kuria šios bendrovės skolininkė, taip pat Lenkijoje registruotą buveinę turinti bendrovė „Coliseum“, perleido trečiajam asmeniui – Ispanijoje registruotą buveinę turinčiai bendrovei „Azteca“ – nekilnojamąjį turtą, gali būti nustatoma pagal prievolės, kuri kyla iš bendrovės „Feniks“ ir jos skolininkės sudarytos sutarties, vykdymo vietą (Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktas). Minėtoje byloje bendrovės „Feniks“ ir „Coliseum“ buvo sudariusios sutartį dėl rangos darbų vykdymo Lenkijoje. ESTT nusprendė, kad būtent šios sutarties vykdymas yra actio Pauliana pagrindas, kadangi actio Pauliana kyla iš įsipareigojimų, kuriuos skolininkė (bendrovė „Coliseum“) prisiėmė kreditorei (bendrovei „Feniks“) (ESTT 2018 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Feniks, C-337/17, 42, 46 punktai).

63.       Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės nesaisto Centro su atsakovėmis ,,AS Bluor Bank“ ir ,,SIA OAC Invest“ sudarytose kredito sutartyse įtvirtintas susitarimas dėl Latvijos Respublikos teismų jurisdikcijos.

Dėl jurisdikcijos nustatymo esant atsakovų daugetui

64.       Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų – vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų.

65.       Siekiant taikyti Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklę, tarp reikalavimų skirtingiems atsakovams turi būti ryšys. Ši specialiosios jurisdikcijos taisyklė gali būti taikoma tais atvejais, kai reikalavimai, pareiškiami keliems atsakovams, yra susiję bylos iškėlimo momentu, o ryšys tarp reikalavimų yra toks, kad reikalavimus tikslinga nagrinėti kartu siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų, priimtų atskirtų teismo procesų metu, rizikos (ESTT 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Kalfelis, C-189/87, 9–10 ir 12–13 punktai; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C-98/06, 39, 41 ir 54 punktai).

66.       Pagal ESTT formuojamą praktiką, tam, kad sprendimai galėtų būti laikomi prieštaringais, nepakanka, kad ginčas būtų išspręstas skirtingai; dar reikia, kad skirtingai būtų išspręsta ta pati faktinė ir teisinė situacija, t. y. skirtumas toje pačioje situacijoje pasireikštų de facto ir de jure (teisiškai) (ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Roche Nederland ir kt., C-539/03, 26 punktas; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C-98/06, 40 punktas; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Painer, C-145/10, 79 punktas; 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Solvay, C-616/10, 24 punktas).

67.       Kiekvienu atveju, šaliai siekiant pasinaudoti Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte nurodyta specialiosios jurisdikcijos taisykle, nacionalinis teismas turi, atsižvelgdamas į ginčo aplinkybių visumą ir remdamasis šia informacija, įvertinti, ar ryšys tarp reikalavimų, pareikštų skirtingiems atsakovams, yra toks, kuris pateisintų reikalavimų nagrinėjimą kartu, kad būtų išvengta nesuderinamų teismų sprendimų priėmimo rizikos. Tiek ESTT praktikoje (pvz., ESTT 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Kalfelis, C-189/87, 12 punktas; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C-98/06, 39 punktas; 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Solvay, C-616/10, 30 punktas), tiek teisės doktrinoje (pvz., Siaplaouras, P. Brussels I Bis. A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. Article 8. UK, Edward Elgar Publishing Limited, 2022, p. 173) laikomasi nuoseklios pozicijos, kad šį ryšį kiekvienoje byloje turi patikrinti nacionalinis teismas.

68.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tarp atsakovėms pareikšto reikalavimo yra glaudus ryšys. Teismas pažymėjo, kad actio Pauliana reiškiamas reikalavimas dėl Centro atsakovėms ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ atliktų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais, įrodinėjant, kad juos atlikus buvo pažeistos ieškovės, kaip kreditorės, kurios neabejotinas ir galiojantis reikalavimo teisės turėjimas jau buvo nustatytas pirmosios instancijos teismo (šios teismo išvados nėra skundžiamos), teisės, pirmumą suteikiant kitiems kreditoriams – atsakovėms, taip sumažinant galimybę atsiskaityti su ieškove, įrodinėjamas visų atsakovų nesąžiningumas, neprivalėjimas sudaryti ginčijamus sandorius. Be to, prašoma taikyti ir restituciją, kuri, atsižvelgiant į tai, kad atsakovui yra iškelta bankroto byla, taikytina tas sumas priteisiant iš atsakovių ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ bankrutuojančiai bendrovei, o ne ieškinį pareiškusiais pavienei kreditorei (ieškovei). Akcentuota, kad reikalavimą visiems trims atsakovams sudaro tas pats faktinis ir teisinis pagrindas (CK 6.66 straipsniu).

69.       Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad reikalavimai iš esmės reiškiami remiantis tomis pačiomis faktinėmis ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybėmis ir tuo pačiu teisiniu pagrindu (actio Pauliana), pripažįsta pagrįsta. Atitinkamai konstatuotina, kad tarp atsakovėms ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ ir atsakovui Centrui pareikšto reikalavimo yra glaudus ryšys. Tai, kad vienas iš atsakovų – vienintelis Lietuvoje turintis buveinę Centras – sutinka su ieškovės reikalavimu (atsakovių ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ žodžiais, de facto veikia kaip ieškovas), minėtos išvados nekeičia.

70.       Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalis leidžia pareikštus ieškinius sujungti ir nagrinėti bet kurio iš kelių atsakovų gyvenamosios vietos teisme. Kadangi 8 straipsnio 1 dalyje nurodyti ieškiniai yra nepriklausomi ta prasme, kad tarp jų nėra konkretaus procesinio ryšio, bet kuris iš tų ieškinių gali lemti teismo, kuris nagrinės visus ieškinius, jurisdikciją. Nėra reikalavimo, kad tas ieškinys būtų svarbesnis ar centrinis, taip pat nereikalaujama, kad tas atsakovas būtų kokiu nors būdu „pagrindinis“ (Magnus, U., Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation - Commentary, Köln: Verlag Dr. Otto Schmidt, 2022, p. 371).

71.       ESTT praktikoje pažymėta, kad Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktas (lygiavertis Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktui) gali būti taikomas valstybėje narėje pareikštam ieškiniui prieš toje valstybėje nuolat gyvenantį ar buveinę turintį atsakovą ir kitoje valstybėje narėje nuolat gyvenantį ar buveinę turintį bendraatsakovį, net jei šis ieškinys pagal nacionalinę teisę yra laikomas nepriimtinu pirmojo atsakovo atžvilgiu nuo jo pareiškimo momento (ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Reisch Montage, C-103/05, 31 punktas).

72.       Be to, ESTT yra išaiškinęs, kad Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, jog šioje nuostatoje nustatyta jurisdikcijų koncentracijos taisyklė esant atsakovų daugetui gali būti taikoma, kai ieškovas atsisakė vieninteliam iš bendraatsakovių, kurio buveinė yra valstybėje narėje, į kurios teismą kreiptasi, pareikšto ieškinio, nebent nustatytas šio ieškovo ir bendraatsakovių susitarimas dirbtinai sukurti arba išlaikyti šios nuostatos taikymo sąlygas šio ieškinio pareiškimo momentu (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 33 punktas).

73.       Taigi, remiantis ESTT praktika, jurisdikcijos nustatymas atsakovų daugeto pagrindu nėra siejamas su vieno iš atsakovų gynyba nuo pareikštų reikalavimų. Kitaip tariant, atsakovo sutikimas su ieškiniu pareikštais reikalavimais yra teisiškai nereikšmingas sprendžiant klausimą dėl glaudaus ryšio tarp ieškovo atsakovams pareikštų reikalavimų.

74.       Antra vertus, minėta atsakovių ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ nurodoma aplinkybė – atsakovo pozicija šioje byloje – gali būti reikšminga sprendžiant dėl Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto (ne)taikymo kitu pagrindu – jeigu nustatomas ieškovės piktnaudžiavimas, t. y. naudojimasis Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktu vien tik tam, kad būtų išvengta bylos, iškeltos atsakovėms ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“, nenagrinėjimo Latvijos teismuose.

75.       Kaip pagrįstai nurodoma kasaciniuose skunduose, Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte nustatyta taisyklė neturėtų būti taikoma taip, kad leistų ieškovui pateikti reikalavimą, nukreiptą prieš kelis atsakovus vien dėl to, kad vienam ar keliems iš jų byla nebūtų iškelta buveinės vietos teisme, siekiant nukonkuruoti atsakovo buveinės vietos teismų jurisdikciją (ESTT 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Painer, C-145/10, 78 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 27 punktas). Atsakovių ,,AS Bluor Bank“ ir ,,SIA OAC Invest“ įsitikinimu, ieškovė, siekdama dirbtinai sukurti jurisdikciją Lietuvoje, koordinavo veiksmus su Centro nemokumo administratoriumi tam, kad byla nebūtų iškelta Latvijoje.

76.       Sprendžiant dėl ieškovės bei Centro piktnaudžiavimo siekiant dirbtinai sukurti jurisdikciją Lietuvoje, visų pirma, paminėta, kad ESTT yra konstatavęs, jog prielaidą, kad ieškovas pareiškė ieškinį keliems atsakovams vien siekdamas, jog byla kuriam nors iš jų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teisme, reikia atmesti, jeigu kiekvienam iš šių atsakovų pateikti reikalavimai jų pateikimo momentu yra glaudžiai susiję, t. y. jeigu yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C-98/06, 54 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 28 punktas; 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Beverage City Polska, C-832/21, 44 punktas). Tuo remdamasis ESTT yra padaręs išvadą, kad jeigu pareikšti ieškiniai, kurie jų pateikimo momentu yra susiję, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą (atitinkamai ir pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą), bylą nagrinėjantis teismas galimą piktnaudžiavimą šioje nuostatoje įtvirtinta jurisdikcijos taisykle gali konstatuoti tik turėdamas įtikinamų įrodymų, kurie jam leistų padaryti išvadą, kad ieškovas dirbtinai sukūrė arba išlaikė šios nuostatos taikymo sąlygas (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 29 punktas).

77.       Teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakovams pareikšti reikalavimai jų pateikimo momentu yra glaudžiai susiję (šios nutarties 69 punktas), atmestina prielaida, jog ieškovė Centrą įtraukė kaip atsakovą vien siekdama, kad byla nebūtų iškelta Latvijos Respublikos teisme, nebent byloje egzistuotų įtikinami įrodymai, leidžiantys padaryti priešingą išvadą.

78.       Taigi, piktnaudžiavimo nustatymui taikomas aukštas įrodinėjimo standartas (Siaplaouras, P., Brussels I Bis. A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. Article 8. UK, Edward Elgar Publishing Limited, 2022, p. 179). Pavyzdžiui, ESTT, spręsdamas dėl galimo piktnaudžiavimo jau minėtoje CDC Hydrogen Peroxide byloje, yra pažymėjęs, kad net ir tuomet, kai, iškėlus bylą vieno iš atsakovų buveinės teismuose, vėliau ieškovas atsisako reikalavimo atsakovui, pagal kurio buveinę buvo pasirinktas teismas (kitų atsakovų buveinė yra kitose valstybėse narėse), vis tiek gali būti taikomas Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktas (lygiavertis Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktui). Kiti atsakovai siekė įrodyti, kad tarp ieškovo ir atsakovo, kuriam reikalavimo vėliau buvo atsisakyta, vyko derybos dėl galimos taikos sutarties, tačiau jos vykdymas buvo atidėtas, kol bus iškelta byla minėto atsakovo buveinės teismuose jam ir kitiems atsakovams. ESTT nusprendė, kad tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad iš tikrųjų buvo sudaryta tokia taikos sutartis, kuri buvo atšaukta siekiant sudaryti įspūdį, jog įvykdytos Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkto taikymo sąlygos, pastaroji jurisdikcijos taisyklė negalėtų būti taikoma (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 30–32 punktai).

79.       Nagrinėjamoje byloje, siekiant pagrįsti ieškovės piktnaudžiavimą, nurodoma, kad ieškovės advokatą su Centro nemokumo administratoriumi sieja seniai susiklostę artimi draugiški santykiai, dėl kurių pagrįstai tikėtina, kad šie asmenys tarpusavyje prireikus bendrauja ir neformaliai dalinasi tam tikra informacija. Taip pat nurodoma, kaip ir minėta, jog atsakovas Centras procese veikia kaip de facto ieškovas – visiškai sutinka su ieškiniu pareikštais reikalavimais. Taip pat kitose bylose, kuriose nėra tarptautinio elemento, administratorius reiškia ieškinius pats.

80.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovių pateikti argumentai bei įrodymai nelaikytini įtikinamais, kaip jie suprantami ESTT praktikoje Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto kontekste (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 29 punktas), ir nėra pagrindo konstatuoti, kad Centras ir ieškovė sąmoningai siekė dirbtinai sukurti jurisdikciją Lietuvos Respublikoje. Nė viena iš minėtų aplinkybių atskirai ar visos kartu nėra laikytinos tiesioginiais piktnaudžiavimą patvirtinančiais įrodymais. Kitaip tariant, byloje nėra tiesioginių įrodymų, įtikinamai patvirtinančių, kad ieškovė ir Centras siekė sudaryti įspūdį, jog įvykdytos Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto taikymo sąlygos. Byloje esanti procesinė faktinė situacija yra galima ir nesant veiksmų derinimo tarp tam tikrų asmenų, atsižvelgiant į tai, kad: i) tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse sandorį ginčyti gali ne tik tokio sandorio šalys, bet ir tretieji asmenys, taigi ieškovas tokiu atveju byloje ne visais atvejais yra sandorio šalis; ii) vadovaujantis CPK 42 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Ir tokioje situacijoje, kai atsiliepimo pateikimo metu skolininko vardu jau veikia nemokumo administratorius, privalantis veikti visų kreditorių interesais, sutikimas su ieškinio reikalavimais taip pat gali būti racionaliai paaiškinamas. Dėl pastarosios priežasties laikytinas nepagrįstu ir kasaciniuose skunduose nurodomas argumentas, kad Centras, sutikdamas su ieškiniu, apskritai turėtų būti laikomas ieškovu šioje byloje. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamoje nutartyje, vien dėl sutikimo su ieškiniu atsakovas netampa ieškovu, kadangi vadovaujantis dispozityvumo principu teisė pasirinkti byloje atsakovus priklauso ieškovui, o atsakovo teisė pripažinti ieškinį yra tiesiogiai nustatyta kaip atsakovo turima teisė (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje byloje ir priešinga faktinės situacijos interpretacija, t. y. kad piktnaudžiavimo nėra, yra vienodai ar net labiau tikėtina. Todėl įrodinėjimo naštai tenkant būtent atsakovėms ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju piktnaudžiavimas negali būti laikomas įrodytu.    

81.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su kasaciniuose skunduose nurodomu argumentu, kad ieškinys negali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose dėl to, kad Latvijos įmonės negalėjo numatyti (nuspėti), jog ieškinys joms bus pareikštas Lietuvos Respublikos teisme. Teisėjų kolegija, remdamasi ESTT praktika, sutinka, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos taip, kad pakankamai informuotas atsakovas galėtų pagrįstai numatyti, kokiame kitame nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme jam gali būti iškelta byla (ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Reisch Montage, C-103/05, 22 punktas).

82.       Kaip pažymima generalinės advokatės J. Kokott 2025 m. balandžio 3 d. išvadoje bylose C‑672/23 ir C‑673/23, nuspėjamumas nėra savarankiškas kriterijus, nagrinėjamas kartu su kitais sudėtiniais kriterijais. Tai veikiau bendras principas, sukonkretinamas per išnagrinėtinus kriterijus. Tai reiškia, kad reglamento „Briuselis Ia“ sąvokos negali būti aiškinamos tam prieštaraujant. Todėl aiškinant reikia įvertinti, ar rezultatas yra suderinamas su nuspėjamumo principu. Vis dėlto, pagal reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą, bendraatsakovis neprivalo būti konkrečiai nuspėjęs, kad byla jam bus iškelta atsakovo, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, buveinės vietos teisme. Veikiau pakanka abstraktaus nuspėjamumo, kuris egzistuoja, jeigu informuotas, protingas atsakovas gali nuspėti, kuriuose teismuose jam gali būti iškelta byla už jo gyvenamosios vietos (buveinės) valstybės ribų. Taip pat akcentuojama, kad teismo vietos nuspėjamumas nustatant jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą yra ne sudėtinis kriterijus, o bendras principas, į kurį reikia atsižvelgti aiškinant bet kokią specialios jurisdikcijos taisyklę pagal šį reglamentą.

83.       Be to, ESTT 2021 m. birželio 17 d. sprendime byloje Mittelbayerischer Verlag konstatavo, jog tam, kad būtų galima pasiekti Reglamente „Briuselis Ia“ nustatytų jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo ir juo siekiamo teisinio saugumo tikslus, glaudus ryšys turi būti grindžiamas ne išskirtinai subjektyviais veiksniais, susijusiais vien su šio asmens individualiu jautrumu, bet objektyviais veiksniais, kuriuos būtų galima patikrinti ir kurie leistų jį tiesiogiai arba netiesiogiai identifikuoti kaip individą (ESTT 2021 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Mittelbayerischer Verlag, C-800/19, 47 punktas). Nors ši praktika buvo suformuota specifiniame glaudaus ryšio nustatymo asmeninių teisių pažeidimo įkėlus turinį į internetą kontekste, tačiau ir nagrinėjamoje byloje esminė reikšmė turėtų būti suteikiama ne subjektyviems, o objektyviems veiksniams, kuriuos būtų galima patikrinti ir kurie leistų tiesiogiai arba netiesiogiai konstatuoti atsakovių ,,AS Bluor Bank“ ir ,,AOC Invest SIA“ galimybę numatyti, kad byla joms bus iškelta Centro buveinės vietoje.

84.       Nagrinėjamoje byloje atsakovės (,,AS Bluor Bank“ ir ,,SIA OAC Invest“) sudarė sutartis su Lietuvoje registruota bendrove. Taigi sutartys nuo jų sudarymo pradžios buvo susijusios ne tik su Latvijos, bet ir su Lietuvos jurisdikcija. Vadinasi, informuotas protingas asmuo gali nuspėti, kad tuo atveju, jeigu sutartys ar susiję sandoriai bus ginčijami ne sutarties šalių, o trečiųjų asmenų, tokios bylos potencialiai galės būti keliamos arba Latvijos, arba Lietuvos teismuose.

85.       Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, ir į ESTT praktikoje pateiktą aiškinimą, kad būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tarp skirtingų jam nagrinėti pateiktų reikalavimų yra sąsaja, teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti, jog skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai, konstatuoja, kad ieškovės actio Pauliana atsakovėms gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklę.

86.       Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

87.       Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias sutartinės jurisdikcijos taisykles (Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalį) bei tarptautinės jurisdikcijos koncentraciją esant atsakovų daugetui (Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą), todėl pagrįstai nusprendė, kad ieškinio reikalavimas gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teisme. Atsakovių kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, todėl kasaciniai skundai netenkinami, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. 

88.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta.

89.       Šalių bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, bus paskirstytos galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kuriuo bus išspręstas ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos        Sigita Rudėnaitė

        Jūratė Varanauskaitė

        Eglė Zemlytė