(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjoms D. Č. ir D. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Č. ir D. R. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir atsakovui  Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :             

Pareiškėjos kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), kuriame prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus  nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjos 2016 m. gruodžio 15 d. pateikė patikslintą skundą (b. l. 46-47), kuriame prašo:

1. Nutraukti bylos nagrinėjimą toje dalyje, kurioje neišmokėto darbo užmokesčio dalys pareiškėjoms bus išmokamos vadovaujantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis.

2. Sustabdyti bylos nagrinėjimą toje dalyje, kurioje likusios neišmokėto darbo užmokesčio dalys pareiškėjoms nebus išmokamos pagal Grąžinimo įstatymą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išnagrinėti ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Konstituciniam Teismui nusprendus, jog Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priteisti pareiškėjoms iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus likusias neišmokėto darbo užmokesčio dalis, kurios nebus išmokamos pagal Grąžinimo įstatymą, ir įpareigoti atsakovą jas išmokėti neatidedant sprendimo vykdymo, nes pareiškėjos yra senatvės pensijos gavėjos.

D. Č. ginčo laikotarpiu ėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus vedėjos pareigas (A lygio 14 kategorija, antra kvalifikacinė klasė). 2009 m. vasario 2 d. jai suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Nuo 2012 m. kovo 1 d. ji perkelta į 1-ojo pensijų skyriaus vedėjos pareigas ( A lygio 15 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė).

D. R. ginčo laikotarpiu ėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas (A lygio 13 kategorija, antra kvalifikacinė klasė). Nuo 2012 m. kovo 1 d. ji perkelta į 1-ojo pensijų skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas (A lygio 14 kategorija, antra kvalifikacinė klasė). Nuo 2013 m. kovo 1 d. jai suteikta pirma kvalifikacinė klasė.

Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę.

Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nepagrįstai buvo sumažintos ir dėl to neteisėtai neišmokėtos jo darbo užmokesčio dalys.

Tai tapo pagrindu grąžinti dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tokiu būdu atkuriant pareiškėjų pažeistas nuosavybės teises.

Tačiau priimtu 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymu Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) tai buvo padaryta tik iš dalies. Grąžinimo įstatyme nustatyta neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo tvarka, kurios pagrindu, pareiškėjų nuomone, nepagrįstai žymiai sumažinama išmokama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o tai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies ir prieštarauja 23 straipsnio nuostatoms, ginančioms piliečių nuosavybės teises.

Teismo posėdyje pareiškėjos prašė skundą ir patikslintą skundą patenkinti  skunde ir patikslintame skunde išdėstytais motyvais, bei kreiptis į Konstitucinį Teismą ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 19–21; 66–68) pripažino, kad, taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusias VTĮ nuostatas, pareiškėjoms buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis.

Prašo teismo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, kuriose Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-61-552/2016 yra nurodęs, kad Grąžinimo įstatyme nustatyta grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė, dėl kurios pagrįstumo ir teisėtumo teisėjų kolegijai nekyla abejonių.

Be to, nurodo, kad administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs iš esmės analogišką bylą, įvertinęs šioje byloje taikytinas teisės aktų nuostatas ir atsižvelgęs į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, atmetė pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

Teismo posėdyje atsakovo atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Skundas ir patikslintas skundas atmestini.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Remiantis atsakovės atstovo ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pateiktomis  pažymomis pareiškėjoms išmokėta ne visa darbo užmokesčio dalis:

D. Č. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.  – 38451,51 Lt (b. l. 22-24).

D. R. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.  – 22706,16 Lt (b. l. 25-27).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja VTĮ. Šio įstatymo 23 straipsnis nustato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsniu valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

Nagrinėjamu laiku pareiškėjoms neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pagrindas buvo teisinis reguliavimas, kurį įvertino Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriame pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Grąžinimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjo dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016 ir                A-668-602/2016 suformuotą teismų praktiką, kur išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjos reikalavimus kėlė Lietuvos valstybei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams), po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakove pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjų reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui atmestinas pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Iš pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad, jų nuomone, Grąžinimo įstatyme neteisėtai nustatyta valstybės tarnautojams grąžinti tik dalį, o ne visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc.

Šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.

Teismui abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nekyla. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3585-520/2016; nutartį administracinėje byloje Nr. A-3585-520/2016;).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjų prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išnagrinėti ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai atmestinas.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo                           Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų D. Č. ir D. R. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                    Irena Paulauskienė