Civilinė byla Nr. 2-715/ 2009
Procesinio
sprendimo kategorija: 126.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 11 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio
Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės
bendrovės „Valdlita“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d.
nutarties, kuria Lietuvos ir Vokietijos uždarajai akcinei bendrovei „Valdlita“ iškelta
bankroto byla, civilinėje byloje Nr. B2-364-40/2009 pagal ieškovo Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus ieškinį atsakovui Lietuvos
ir Vokietijos uždarajai akcinei bendrovei „Valdlita“ dėl bankroto bylos
iškėlimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė:
ieškovas Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius 2008 m. spalio 22 d.
Šiaulių apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė iškelti atsakovui UAB
„Valdlita“ bankroto bylą, nes atsakovas 4 m. vėluoja atsiskaityti su VSDF
biudžetu, o nuo 2009 m. balandžio 29 d. iš viso nebemoka valstybinio socialinio
draudimo įmokų už 18 apdraustųjų (t. 1, b. l. 1-2). Dabartiniu metu skola
siekia beveik 34 000 Lt.
Šiaulių apygardos
teismas 2008 m. gruodžio 18 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą (t. 1,
b. l. 43-44).
Gavęs atsakovo UAB
„Valdlita“ atskirąjį skundą (t. 1, b. l. 82-88) Šiaulių apygardos teismas 2009
m. vasario 6 d. nutartimi (t. 1, b. l. 90) atskirąjį skundą tenkino ir
panaikino 2008 m. gruodžio 18 d. nutartį (CPK 334 str. 2 d. 1 p.).
2009 m. kovo 4 d.
Telšių apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į teismą su prašymu
įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu su savarankiškais reikalavimais (t. 2, b.
l. 22-23). Teigia, jog atsakovas skolingas valstybės biudžetui apie 196 000 Lt.
Šiaulių apygardos
teismas, išnagrinėjęs klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo žodinio proceso
tvarka, 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi (t. 2, b. l. 65-66) iškėlė atsakovui
bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, atsakovo 2008 m.
rugsėjo 30 d. balanso duomenimis (t. 1, b. l. 31), nuosavas kapitalas sudarė
110 393 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 372 784 Lt; 2009 m. vasario 28
d. duomenimis (t. 2, b. l. 42), nuosavas kapitalas sumažėjo iki 22 310 Lt, o
mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - iki 359 303 Lt. Mokėtinas sumas ir
įsipareigojimus (359 303 Lt) teismas pripažino pradelstais
įsipareigojimais, nes mokėjimo terminai suėję ir neįvykdyti (t. 2, b. l. 43,
45-46), mokėjimo terminai neišdėstyti. Pradelsti įsipareigojimai viršija
daugiau kaip pusę į balansą įrašyto turto vertės. Atsakovas ūkinės - komercinės
veiklos nevykdo, turto neturi, todėl yra nemokus (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p.) ir jam
keltina bankroto byla.
Atsakovas UAB
„Valdlita“ atskiruoju skundu (t. 2, b. l. 79-86) prašo panaikinti Šiaulių
apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį ir, išnagrinėjus klausimą dėl
bankroto bylos iškėlimo iš esmės, priimti priešingą nutartį - ieškinį atmesti
arba perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti klausimą dėl bankroto
bylos iškėlimo iš naujo. Atskirąjį skundą motyvuoja tuo, kad:
1. Šiaulių apygardos
teismas 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi (t. 1, b l. 26) ieškinį buvo laikęs
nepaduotu ir grąžinęs ieškovui. Atsakovas
negavo atskirojo skundo dėl minėtos nutarties nei
pranešimo pateikti atsiliepimą į atskirąjį skundą, tad turėjo pagrindą manyti,
jog byla dėl bankroto bylos iškėlimo neiškelta.
Atsakovas buvo nurodęs teismui siųsti
korespondenciją adresu Urvikių kaimas, Mažeikių rajonas, bet teismas ją siuntė
atsakovo registruotos buveinės adresu. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė
ĮBĮ 7 straipsnio 4 dalies reikalavimo, įpareigojančio pateikti įmonei pareiškimą
dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas negavo Šiaulių
apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo.
Be to, pirmosios instancijos teismas nepranešė apie iškeltą bankroto bylą
įmonei, kaip to reikalauja ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punktas;
2. pirmosios
instancijos teismas neturėjo teisės 2009 m. vasario 6 d. nutartimi panaikinti
savo 2008 m. gruodžio 18 d. nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, nes buvo
išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 301 str. 3 d.);
3. pirmosios instancijos teismo 2009
m. balandžio 16 d. nutarties išvada, jog atsakovas yra nemokus, klaidinga.
Atsakovas 2008 m. rugsėjo 30 d. turėjo turto už 483 177 Lt, o jo pradelstos
skolos – 22 347,67 Lt – neviršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.
4. ieškovas įstatymo nustatyta
tvarka ieškinio netikslino, todėl teismas neturėjo teisės priimti sprendimą,
remdamasis naujesniais ieškovo ir trečiojo asmens Telšių apskrities VMI
duomenimis;
5. atsakovas iki 2009 m. kovo 27
d. nebuvo gavęs ieškinio su priedais ir tai sukliudė atsakovui tinkamai
pasiruošti bylos nagrinėjimui. Norėdamas patikslinti kreditorių reikalavimus ir
balansą, atsakovas prašė atidėti bylos nagrinėjimą bei nustatyti terminą
pateikti atsiliepimą, tačiau teismas prašymą atmetė. Taip pat atsakovas prašė
atidėti 2009 m. balandžio 9 d. posėdį dėl įmonės vadovo ligos ir dėl to, jog iš
buhalterinių paslaugų įmonės išėjo buvusi buhalterė, o naujoji nespėjo
susipažinti su įmonės dokumentais, bet teismas prašymą vėlgi atmetė ir
išnagrinėjo bylą iš esmės. Dėl blogos sveikatos būklės įmonės vadovas negalėjo
atvykti į posėdį, kuriame buvo skelbiama nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo,
todėl prašo terminą atskirajam skundui paduoti skaičiuoti nuo nutarties gavimo
dienos (2009 m. balandžio 24 d.) arba praleistą terminą atnaujinti. Atsakovas
nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, kas sudaro absoliutų
sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 3 d. 1 p.);
6. pirmosios instancijos teismas 2009
m. balandžio 16 d. nutartyje klaidingai nurodė, jog atsakovas nesikreipė dėl
skolos valstybės biudžetui išdėstymo. Išties atsakovas kreipėsi į mokesčių
administratorių su prašymu suteikti mokestinę paskolą, bet mokesčių
administratorius iškėlė neįgyvendinimą sąlygą, kuri nėra būtina pagal įstatymą,
gauti banko garantiją, tad sandoris neįvyko. O galimybės atidėti įsiskolinimo
VSDF biudžetui mokėjimus įstatymas nenumato;
7. įtaria valstybės institucijas
turint ketinimų sužlugdyti atsakovą. Atsakovas vienintelis Pabaltijo šalyse
turi ES reikalavimus atitinkančius sertifikatus, kurie suteikia teisę gaminti
ir tiekti darbo rūbus naftos bei dujų perdirbimo pramonės įmonėms. Vien
vykdydamas UAB „Nota Bene“ užsakymą, atsakovas galėtų gauti per 2 mln. Lt.
Bendrovė turi itin pelningų sutarčių, kitos įmonės jai skolingos net 0,4 mln.
Lt, todėl atsakovas būtų pajėgus dirbti ir atsiskaityti su kreditoriais, jeigu
teismas skundžiama nutartimi nebūtų uždraudęs vykdyti finansines prievoles;
8. dėl įmonės bankroto nukentės
tiek įmonės darbuotojos, auginančios mažamečius vaikus, vaikus su negalia,
vienišos motinos, tiek valstybė, kuriai teks našta išlaikyti papildomus
bedarbius;
9. Šiaulių apygardos teismas 2008
m. birželio 4 d. nutartimi buvo iškėlęs atsakovui bankroto bylą pagal ieškovo
Telšių apskrities VMI pareiškimą (c. b. Nr. B2-332-194/2008 94-95 psl.). Nors
Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi (c. b. Nr.
B2-332-194/2008 173-175 psl.) panaikino žemesnės instancijos teismo nutartį
dėl bankroto bylos iškėlimo, bet viešai paskelbta žinia apie atsakovo bankroto
neigiamai paveikė jo veiklą;
10. kadangi, kaip minėta,
Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi (c. b. Nr.
B2-332-194/2008) panaikino žemesnės instancijos teismo nutartį dėl bankroto
bylos iškėlimo ir atsisakė iškelti bankroto bylą, tai aplinkybėms nepasikeitus
analogiška nutartis turėtų būti priimta ir dabar.
Ieškovas VSDFV Mažeikių skyrius
atsiliepimu į atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 99-101) skundą laiko nepagrįstu ir
prašo Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį palikti
nepakeistą. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepadarė nei
materialinės, nei procesinės teisės pažeidimų. Prieš paduodamas ieškinį
teismui, ieškovas laikėsi privalomos ginčo sprendimo ne teisme tvarkos ir
įteikė atsakovui ieškinio su priedais nuorašus. CPK 334 straipsnio 2 dalies 1
punktas suteikia teismui teisę, gavus atskirąjį skundą, su kuriuo sutinka,
pasinaikinti nutartį. Atsakovo atstovas dalyvavo žodiniuose posėdžiuose, vadinasi,
buvo informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Nors ieškovas įstatymo
nustatyta tvarka netikslino ieškinio, bet pateikdamas finansinių ataskaitų F4
kopijas informavo atsakovą bei teismą apie kiekvieną mėnesį naujai
priskaičiuotas mokėti įmokas. Pirmosios instancijos teismas privalėjo
atsižvelgti į atsakovo finansinės padėties pasikeitimus, įvykusius nuo ieškinio
padavimo iki bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis
c.b. Nr. 2-199/2009). Teismas teisingai įvertino atsakovo finansinę būklę.
Įmonės skola VSDF biudžetui per pusę metų padidėjo 15 000 Lt (nuo 33 746,43 Lt
iki 58 717,84 Lt), valstybės biudžetui – 11 000 Lt (nuo 185 494 Lt iki 196
082,56 Lt). UAB „Valdlita“ ir didžiausio jo debitoriaus UAB „Rūta“ ir Co
vadovas yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau atgauti 0,4 mln. Lt skolą vis tiek
nesiseka. Atsakovo sutartis su UAB „Nota Bene“ baigiasi 2009 m. gruodžio 31 d.,
bet atsakovo nuostoliai kasmet didėja: 2008 m. jie siekė beveik 104 445 Lt, o
pirmąjį 2009 m. ketvirtį – 28 421 Lt.
Trečiasis asmuo Telšių apskrities
VMI atsiliepimu į atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 93-95) skundo nepripažįsta ir prašo
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Pasak trečiojo asmens, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK normų,
pasinaikindamas 2008 m. gruodžio 18 d. nutartį. Atsakovas vedė bylą per
advokatą, todėl atstovo dalyvavimas byloje buvo pakankamas, kad būtų apgintos
atsakovo teisės ir interesai. Egzistuoja du pagrindai kelti atsakovui bankroto
bylą: įmonė nemoki ir vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus.
Terminas atskirajam skundui paduoti atnaujintinas.
Atskirasis
skundas netenkintinas.
Dėl
termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo
Pagal CPK 42
straipsnį, šalys turi teisę apskųsti teismo sprendimus bei nutartis, o CPK 334
straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis
galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui. CPK 335
straipsnyje numatyta, kad atskirieji skundai paduodami per teismą, kurio
nutartis yra skundžiama, per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos, o
jeigu skundžiama teismo nutartis CPK nustatyta tvarka priimta rašytinio proceso
tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo
nutarties nuorašo įteikimo dienos. Pagal CPK 338 straipsnį ir 307 straipsnio
antrąją dalį, atskirojo skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, jeigu
teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2000 m. spalio 11 d. nutartyje (c.b. Nr. 3K-3-985/2000)
ir 2000 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje (c.b. Nr. 3K-3-727/2000) išaiškino, kad tinkamo proceso ir teisės būti išklausytam principai
civiliniame procese apima ir teisę nepatenkintai šaliai skųsti teismo nutartį,
kaip dar vieną galimybę įrodyti savo teisę. Todėl šaliai turi būti garantuota
teisė skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliacijos teisė yra viena
iš pagrindinių šalių procesinių teisių, kuri įtvirtinta Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos
1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865, Septintojo protokolo 2 str.
nuostatose, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 27 d.
rekomendacijoje Nr.R (95) 5 ,,Dėl apeliacijų sistemų ir procedūrų civilinėse
bei komercinėse bylose įvedimo ir jų funkcionavimo tobulinimo“, kuriose
nustatoma, kad šalims turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios instancijos
teismo nutartis antrosios instancijos teismui. Apeliacijos teisė gali būti
reali tik tuo atveju, jeigu įstatymas nustato protingą terminą, per kurį šią
teisę šalis turi realizuoti, be to, šalis per šį laiką turi turėti pakankamai
galimybių įgyvendinti apeliacijos teisę.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis priimta žodinio proceso tvarka, todėl
ji galėjo būti apskųsta per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos, nurodytos
nutarties apskundimo termino paskutinė diena – 2009
m. balandžio 23 d. (CPK 335 str.). Apelianto Lietuvos ir Vokietijos UAB „Valdlita“ atskirasis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo
2009 m. balandžio 16 d. nutarties paduotas 2009 m. balandžio 29 d., todėl
darytina išvada, kad apeliantas praleido atskirojo skundo padavimo terminą (CPK
335 str.). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus į tai, kad 2009 m.
balandžio 16 d. priimta skundžiama teismo nutartis apeliantui išsiųsta tik 2009
m. balandžio 22 d. (t. 2, b. l. 87), o šios nutarties apskundimo
terminas praleistas nežymiai, į Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuotą
kiekvieno asmens teisę į teisminę pažeistos ar ginčijamos teisės gynybą, bei į
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra pagrindas patenkinti ieškovo
prašymą ir atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti (CPK 338 str., 307
str. 2 d.).
Dėl
atskirojo skundo pagrįstumo
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir
teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų
patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties
negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.,
338 str.).
Vadovaujantis Lietuvos
Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. X-1557
redakcija) (toliau tekste - ĮBĮ) 9 straipsnio penktosios dalies nuostata,
bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių
sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams)
atlyginimą, arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams),
kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina
vykdyti savo įsipareigojimų.
Įmonės nemokumą apibrėžia
ĮBĮ 2 straipsnio aštuntoji dalis, kurioje nurodyta, jog įmonės nemokumas –
įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš
anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos,
neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi,
remiantis ĮBĮ nuostatomis, vertinant, ar įmonė yra nemoki, t. y. ar jai keltina
bankroto byla, turi būti nustatyti pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) ir
jos turimo turto vertė.
Teisėjų
kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos
teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias
kilusiam ginčui išspręsti, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis
CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės
teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias
materialinės teisės normas ir, iškeldamas atsakovui bankroto bylą, priėmė
teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 263 str.).
Apygardos teismas
teisingai nustatė, kad atsakovo 2008 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenimis (t. 1,
b. l. 31), Lietuvos ir Vokietijos UAB „Valdlita“ nuosavas kapitalas 2008
m. rugsėjo 30 d. sudarė 110 393 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 372
784 Lt; 2009 m. vasario 28 d. balanso duomenimis (t. 2, b. l. 42), nuosavas
kapitalas sumažėjo iki 22 310 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - iki
359 303 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šie
įsipareigojimai (359 303 Lt) laikytini pradelstais, nes jie nėra įvykdyti, o jų
mokėjimo terminai suėję, ką patvirtina 2009 m. vasario 28 d. balanso duomenys,
atsakovo pateikti duomenys apie kreditorinius įsiskolinimus 2009 m. vasario 28
d. (t. 2, b. l. 42, 43, 45-46).
Atsižvelgus į
nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad
Lietuvos ir Vokietijos UAB „Valdlita“ pradelsti įsipareigojimai (359 303 Lt) viršija
daugiau kaip pusę į balansą įrašyto turto vertės (22 310 Lt), dėl ko atsakovui
Lietuvos ir Vokietijos UAB „Valdlita“ keltina
bankroto byla (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d. 1 p.), juolab kad atsakovas nevykdo ūkinės - komercinės veiklos, todėl jo
mokumo atstatymas praktiškai nėra įmanomas (t. 2, b. l. 50, 51). Be to, iš atsakovo
2009 m. vasario 28 d. Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad per 2008 metus
atsakovas patyrė 104 445 Lt nuostolių, o per pirmuosius du 2009 m. mėnesius –
28 421 Lt nuostolių (2 t., b. l. 39).
Pagal CPK 55
straipsnio 1 dalį juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai,
veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, jiems suteiktas teises ir
pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Juridinių
asmenų atstovais teisme gali būti jų darbuotojai, advokatai ar advokatų
padėjėjai (CPK 55 str. 2 d.). Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas
tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo
posėdyje (CPK 51 str. 2 d.). Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos
teismo 2009 m. kovo 26 d. posėdyje, kuriame nutarta atidėti bylos nagrinėjimą
2009 m. balandžio 9 d., dalyvavo atsakovo Lietuvos ir Vokietijos UAB
„Valdlita“ valdymo organas - direktorius K. S. ir atsakovo
atstovas advokatas A. P. (t. 2, b. l. 50-52). Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio
9 d. posėdyje, kuriame nutarta procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą
atidėti 2009 m. balandžio 16 d., dalyvavo atsakovo atstovas advokatas A. P. (t.
2, b. l. 62-64). Atsakovas žinojo apie teisme nagrinėjamą bylą, dalyvavo teismo
posėdžiuose, todėl turėjo galimybę susipažinti su byloje esančiais dokumentais
ir pasirengti bylos nagrinėjimui, juolab kad civilinio proceso įstatymas
įpareigoja atsakovą rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, be kita ko, domėtis
bylos eiga ir joje pateiktų dokumentų turiniu (CPK 7 str. 2 d.). Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, dar 2008 m. spalio 29 d. ir
2008 m. lapkričio 6 d. atsakovui išsiųsti pranešimai dėl teisme nagrinėjamos
bankroto bylos atsakovo buveinės adresu, o 2008 m. lapkričio 24 d. atsakovo
nurodytu korespondencijos jam siuntimo adresu. Todėl nesudaro pagrindo
panaikinti skundžiamą teismo nutartį atskirojo skundo argumentai, kad atsakovui
buvo siunčiama korespondencija ne atsakovo nurodytu, o atsakovo buveinės
adresu, todėl atsakovas negavo dalies bylos dokumentų, dėl ko negalėjo tinkamai
pasirengti bylos nagrinėjimui.
Atsižvelgus į
nurodytas aplinkybes, taip pat nepagrįsti ir apelianto argumentai apie tai, kad
atsakovas nebuvo
tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, kas, atsakovo
teigimu, sudaro absoliutų sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindą (CPK 329
str. 3 d. 1 p.).
Nesudaro pagrindo panaikinti
skundžiamą apygardos teismo nutartį įrodymais nepagrįstos apelianto nurodomos
aplinkybės dėl atsakovo direktoriaus ligos ir buhalterės pasikeitimo, kurios,
atsakovo teigimu, jam užkirto kelią tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, juolab
kad, kaip minėta, atsakovui atstovavo advokatas A. P. (t. 2, b. l.
62-64; CPK 178 str.).
Taip pat nėra pagrindo panaikinti
skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atskirojo skundo motyvų,
susijusių su atsakovo dalyvavimu ūkiniuose – komerciniuose ar mokestiniuose santykiuose
ypatumų ir bankroto bylos iškėlimo poveikio įmonės darbuotojams.
Atskirajame skunde apeliantas
nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi
civilinėje byloje Nr. 2-571/2008 panaikino Šiaulių apygardos
teismo 2008 m. birželio 4 d.
nutartį, kuria buvo
iškelta atsakovui bankroto byla, ir išsprendė klausimą iš esmės – atsisakė
iškelti bankroto bylą Lietuvos ir Vokietijos uždarajai akcinei bendrovei
,,Valdlita“, todėl, apelianto nuomone, turi būti atsisakytina iškelti bankroto
bylą atsakovui ir nagrinėjamoje byloje. Apelianto nurodyta kitoje byloje
priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis neturi prejudicinės galios
nagrinėjamoje byloje, kurioje įmonės mokumas ir pagrindai bankroto bylai
iškelti nustatinėjami pagal į bylą pateiktus dokumentus, pagrindžiančius
naujausius įmonės finansinius duomenis (CPK 178 str., 182 str. 2 p.).
Teisėjų kolegija,
kaip minėta, nagrinėja atskirąjį skundą jo ribose, t. y. dėl skundžiamos
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria iškelta
bankroto byla atsakovui, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nevertina ir
nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su byloje priimtos Šiaulių
apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutarties teisėtumu ir pagrįstumu (CPK 338 str., 320 str. 1 d.).
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio ketvirtos
dalies 3 punktą teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo ne
vėliau kaip kitą darbo dieną raštu pranešti apie iškeltą bankroto bylą įmonei.
Teismas gali pavesti atlikti šį veiksmą įmonės administratoriui (ĮBĮ 10 str. 6
d.). Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas
pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes nepranešė apeliantui apie
bankroto bylos iškėlimą. Kaip matyti iš skundžiamos apygardos teismo 2009 m.
balandžio 16 d. nutarties, atlikti šį veiksmą teismas pavedė paskirtam bankroto
administratoriui UAB ,,Atveika“ (t. 2, b. l. 65-67; ĮBĮ 10 str. 6 d.).
ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje
numatyta, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą
dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu. Pranešime nurodomi
įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per
šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į
teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Bylos duomenimis nustatyta, kad
kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius
apelianto Lietuvos ir Vokietijos UAB „Valdlita“ direktoriui K. S. 2008 m. rugpjūčio
27 d. pasirašytinai įteikė 2008-08-22 įspėjimą dėl bankroto bylos iškėlimo,
kuriame nustatė skolos padengimo terminą, nurodydamas, kad atsakovui nepadengus
skolos kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (t. 1, b. l.
7). Todėl neturi pagrindo apelianto argumentai, kad atsakovas negavo iš ieškovo
pranešimo apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ
6 str. 2 d.).
Kiti atskirojo skundo
argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nes neturi įtakos skundžiamos teismo
nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl
jų nepasisako.
Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo panaikinti pirmosios
instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 338
str., 329-330 str.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 307 straipsnio 2 dalimi, 338
straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Atnaujinti
atsakovo Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės
bendrovės „Valdlita“ praleistą terminą atskirajam skundui dėl Šiaulių
apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutarties paduoti.
Šiaulių
apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė
Gasiūnienė
Kazys
Kailiūnas
Vigintas
Višinskis