Administracinė byla Nr. eA-2098-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03582-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal M. P., A. K., T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. P., A. K., T. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjai M. P., A. K., T. K. (toliau – visi kartu pareiškėjai) pateikė skundą teismui, prašydami:

1.1.       panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2023 m. kovo 4 d. sprendimą Nr.  23S23021 (toliau – ir Sprendimas Nr. 23S23021), kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. P., 2023 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 23S23020 (toliau – ir Sprendimas Nr. 23S23020), kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. K. ir 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 23S23448 (toliau – ir Sprendimas Nr. 23S23448), kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K.;

1.2.       įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti naujus sprendimus;

1.3.       panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 23S23497 (toliau – ir Sprendimas Nr. 23S23497), kuriuo nuspręsta uždrausti M. P. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2028 m. kovo 5 d. bei kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d.;

1.4.       panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimą 23S23486 (toliau – ir Sprendimas Nr. 23S23486), kuriuo nuspręsta uždrausti A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2028 m. kovo 5 d. bei kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo A. K. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d.

2.       Pareiškėjai paaiškino, kad M. P. ir A. K. yra sutuoktiniai (toliau – ir sutuoktiniai), o T. K. yra nepilnametis jų sūnus. Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai. M. P. ir T. K. turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojusius nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2018 m. spalio 6 d. ir nuo 2019 m. vasario 6 d. iki 2023 m. sausio 22 d., A. K. turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojusius nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2018 m. spalio 6 d. ir nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2023 m. sausio 22 d.

3.       Pareiškėjai pažymėjo, kad ginčijami 2023 m. kovo 4 d. sprendimai Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020 bei 2023 m. kovo 4 d. sprendimai Nr. 23S23497 ir Nr. 23S23486, priimti remiantis tuo pačiu pagrindu – galima pareiškėjų M. P. ir A. K. grėsmė valstybės saugumui (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d.), kadangi sutuoktiniai M. P. ir A. K. yra susiję su artima į (duomenys neskelbtini) pabėgusio, (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio (duomenys neskelbtini) aplinka. Pareiškėjai teigė, jog ši išvada padaryta pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. vasario 6 d. raštą (toliau – ir Raštas), remiantis ne konkrečiais faktais, o vien dėl ankstesnių pareiškėjo A. K. pareigų – 2010–2014 m. pareiškėjas A. K. buvo (duomenys neskelbtini).

4.       Pareiškėjai teigė, kad sutuoktiniai M. P. ir A. K. nėra jokiu aspektu susiję su artima į (duomenys neskelbtini) pabėgusio, (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio (duomenys neskelbtini) aplinka. Pareiškėjai pripažino, kad pareiškėjas A. K. 2010–2014 m. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas, tačiau neigė, kad jis ir / ar jo sutuoktinė M. P. kokiu nors būdu dalyvavo (duomenys neskelbtini). Skundžiamuose sprendimuose nenurodomi absoliučiai jokie duomenys, kurie galėtų bet kokiu aspektu patvirtinti tokius teiginius, o priešingas aplinkybes implikuojantys skundžiamų Migracijos departamento sprendimų teiginiai yra išimtinai deklaratyvaus ir itin abstraktaus pobūdžio, neparemti absoliučiai jokiais objektyviais duomenimis.

5.       Pareiškėjai pažymėjo, jog nei M. P., nei A. K. niekada nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, niekuomet nebuvo teisti, taip pat niekuomet nebuvo įtraukti į (duomenys neskelbtini) vieningą valstybinį asmenų, padariusių korupcinius ar susijusius su korupcija teisės pažeidimus, registrą.

6.       Pareiškėjai nurodė, kad visi ir bet kokie A. K. kontaktai su tuometiniu (duomenys neskelbtini) ir / ar bet kuriuo jo aplinkos atstovu buvo išimtinai tarnybinio / darbinio pobūdžio, t. y. išskirtinai susiję su tarnybinių A. K. pareigų vykdymu. Tokie kontaktai visiškai nutrūko (duomenys neskelbtini) įsakymu pareiškėjas A. K. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) vadovo pareigų. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad pareiškėja M. P. apskritai niekuomet nedirbo valstybės tarnyboje, niekuomet neturėjo ir neturi jokių kontaktų su (duomenys neskelbtini) ir / ar bet kuriuo jo aplinkos atstovu. Pareiškėjai niekuomet neturėjo ir neturi jokių bendrų verslo reikalų su minėtais asmenimis, neturėjo ir neturi jokių dalykinių, asmeninių, draugystės ar kitokių santykių ar ryšių su jais, todėl priešingi skundžiamų sprendimų teiginiai neatitinka realybės ir negali būti pagrindu, sprendžiant leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo klausimą.

7.       Pareiškėjai teigė, kad 2014 m. vasario pabaigoje M. P. ir A. K. išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl asmeninių priežasčių (reikalų) ir šios priežastys nebuvo susijusios su tariamu pabėgimu iš šalies dėl kilusių tikrų ar tariamų grėsmių. Pareiškėjai pažymėjo, jog 2014 m. gegužę pareiškėjai grįžo į (duomenys neskelbtini), kur gyveno įprastą gyvenimą ir vystė savo verslą – M. P. toliau ėjo bendrovės (duomenys neskelbtini) vadovės pareigas, A. K. nuo 2016 m. gegužės mėn. (duomenys neskelbtini) užsiėmė individualia veikla, o nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. dirba vystymo direktoriumi bendrovėje (duomenys neskelbtini).

8.       Taip pat pareiškėjai teigė, kad nei M. P., nei A. K. niekada neatliko ir neatlieka jokių aktyvių ar pasyvių veiksmų, kurie kelia ar galėtų kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, taip pat nėra ir niekuomet nebuvo įtraukti į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės dėl jų vaidmens kenkiant (duomenys neskelbtini) teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinantis, sąrašą ar kitą analogiškos paskirties sąrašą.

9.       Pareiškėjai nurodė, kad M. P. ir A. K. nėra ir neturi būti jokiu aspektu lojalūs (ir patikimi) (duomenys neskelbtini) ar šios šalies valdžiai, ar jos vykdomai agresyviai užsienio politikai. Nei M. P., nei A. K. nėra su (duomenys neskelbtini) režimu tiesiogiai ar netiesiogiai susiję asmenys ir neturi bei niekuomet neturėjo absoliučiai jokių sąsajų su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Priešingai, jie nuolat, nuosekliai ir besąlygiškai remia (duomenys neskelbtini) jos kovoje su (duomenys neskelbtini) karine agresija nuo pat šios agresijos pradžios 2022 m. vasario mėn., reguliariai ir nuosekliai teikia pagalbą (duomenys neskelbtini) ginkluotųjų pajėgų daliniams, taip pat paramos fondams bei savanoriams, padedantiems tiekti aprūpinimą (duomenys neskelbtini) ginkluotosioms pajėgoms.

10.       Pareiškėjai teigė, kad nei M. P., nei A. K. nedirba ir jokiu aspektu nėra susiję nė su viena nė vienos valstybės, ir tuo labiau (duomenys neskelbtini), žvalgybos ir / ar saugumo tarnyba, nevykdo ir niekuomet nevykdė jokių tokio pobūdžio tarnybų užduočių ar pavedimų, jie jokiu apsektu neremia (duomenys neskelbtini) vykdomos agresyvios užsienio politikos. Priešingai, pareiškėjai yra savo šalies – (duomenys neskelbtini) – patriotai, nuolat, nuosekliai ir besąlygiškai palaikantys tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvą, tiek visas kitas valstybes – partneres, padedančias (duomenys neskelbtini) bendroje kovoje prieš (duomenys neskelbtini) karinę agresiją.

11.       Pareiškėjai nurodė, kad ginčijami Migracijos departamento sprendimai, priimti M. P. ir A. K. atžvilgiu, yra grindžiami išimtinai spėjimais ir prielaidomis. Vienintelis objektyvus ginčijamuose sprendimuose nurodomas faktas yra tai, jog A. K. 2010–2014 m. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas. Tačiau ši aplinkybė ipso facto (iš lot. savaime) nereiškia ir negali reikšti, jog 2023 metais A. K., o tuo labiau M. P., gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

12.       Pareiškėjai nurodė, kad skundžiamas Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. 23S23448, kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K., priimtas, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.), t. y. T. K. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su savo motina – (duomenys neskelbtini) piliete M. P., tačiau 2023 m. kovo 4 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimus atsisakyti pakeisti T. K. motinai ir tėvui leidimus laikinai gyventi, todėl T. K. neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos.

13.       Pareiškėjai teigė, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K. (ne)pakeitimo klausimas tiesiogiai susijęs su jo motinos – pareiškėjos M. P. ir / arba tėvo A. K. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo klausimo išsprendimu – jei Migracijos departamentas pakeistų leidimą̨ laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. P. ir / arba A. K. (t. y. pratęstų jų galiojimą̨), jų̨ nepilnametis vaikas T. K. išgytų teisę į jo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimą̨ (pratęsimą) šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 43 str. 1 d. 2, 3 p.) ir Migracijos departamentas neišvengiamai turėtų̨ iš naujo svarstyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K. pakeitimo klausimą, kadangi neliktų Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 23S23448 faktinio ir teisinio pagrindimo.

14.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.

15.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai M. P. ir A. K. prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jie užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjų sūnaus T. K. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktas tuo pagrindu, kad užsienietis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su savo motina – M. P.

16.       Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. vasario 6 d. raštą Nr. 18-1462, kuriame nurodyta, kad, VSD vertinimu, pareiškėjų A. K. ir M. P. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi bei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsniu, atsisakė išduoti šiems asmenims leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat priėmė sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams A. K. ir M. P..

17.       Atsakovas pažymėjo, kad, priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD, kuris yra kompetentinga institucija vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas nurodė, kad VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

18.       VSD 2023 m. vasario 6 d. rašte Nr. 18-1462 nurodyta, kad A. K. 2010–2014 m. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas ir su sutuoktine M. P. dalyvavo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, A. K. ir M. P., palaikydami ryšius su (duomenys neskelbtini) aplinka ir dirbdami (duomenys neskelbtini) režimui, privalėjo būti lojalūs ir (duomenys neskelbtini) valdžiai bei jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. A. K. ir M. P. išdavus leidimus laikinai gyventi, jie gali būti išnaudoti (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi (duomenys neskelbtini) valdžiai asmenys.

19.       Atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju grėsmė valstybės saugumui kyla dėl pareiškėjo ryšių su (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjų lojalumas (duomenys neskelbtini) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą.

20.       Atsakovas nurodė, kad A. K. ir M. P. ryšiai su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo, yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais ir akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. A. K. ir M. P. buvimas Lietuvoje VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o atsižvelgus į A. K. ir M. P. ryšius su (duomenys neskelbtini) bei įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją ir VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog A. K. asmeninis interesas likti gyventi ir užsiimti teisėtos veiklos vykdymu Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes dėl užsieniečio sąsajų su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti A. K. ir M. P. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

21.       Atsakovas pažymėjo, kad su (duomenys neskelbtini) režimu tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs asmuo yra potencialus verbavimo taikinys šio režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar, pasitelkiant tokius asmenis, (duomenys neskelbtini) jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, kas taip pat nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais.

22.       Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentui atsisakius A. K. ir M. P. pakeisti leidimus laikinai gyventi, neliko jokių T. K. šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, todėl T. K. nebeatitinkant Įstatyme numatytų leidimo laikinai gyventi pakeitimo sąlygų, Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi ir T. K..

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.

24.       VSD vertino, kad pareiškėjų skundžiami sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėjus ir jų ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

25.       VSD nurodė, kad 2023 m. vasario 6 d. raštu pateikęs Migracijos departamentui vertinimą, jog pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD duomenimis, A. K. ir M. P. yra susiję su artima į (duomenys neskelbtini) pabėgusio, (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio (duomenys neskelbtini) aplinka. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) piliečiai A. K. ir M. P., palaikydami ryšius su (duomenys neskelbtini) aplinka ir dirbdami (duomenys neskelbtini) režimui, privalėjo būti lojalūs ir (duomenys neskelbtini) valdžiai bei jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir gali būti išnaudojami (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

26.       VSD pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte. VSD taip pat nurodė, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais (duomenys neskelbtini) režimui lojaliais asmenimis. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo sistema.

27.       VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, (duomenys neskelbtini) karinės agresijos atveju, su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

28.       Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti išsamiai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ta aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjai VSD pripažinti kaip galintys kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, jų asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

II.

 

29.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 19 d. sprendimu M. P., A. K. ir T. K. skundą atmetė.

30.       Teismas nustatė, kad:

30.1.       Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Pareiškėjai M. P. ir A. K. yra sutuoktiniai (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), o pareiškėjas T. K. yra nepilnametis jų sūnus.

30.2.       Pareiškėjas A. K. 2010–2014 m. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas.

30.3.       Pareiškėja M. P. nuo (duomenys neskelbtini) yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) akcininkė, nuo (duomenys neskelbtini) – Bendrovės valdybos narė, taip pat ji (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinta Bendrovėje.

30.4.       Pareiškėja M. P. turėjo nuo (duomenys neskelbtini) galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Bendrovėje pagrindu.

30.5.       Pareiškėjas A. K. nuo (duomenys neskelbtini) yra Bendrovės akcininkas, o nuo (duomenys neskelbtini) taip pat yra paskirtas Bendrovės valdybos pirmininku.

30.6.       Pareiškėjas A. K. turėjo (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Bendrovėje pagrindu.

30.7.       Pareiškėjas T. K. turėjo (duomenys neskelbtini) galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu.

30.8.       Pareiškėjai M. P. ir A. K. 2022 m. gruodžio mėn. pateikė Migracijos departamentui prašymus pakeisti jų leidimus laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (jie užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas T. K. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (nepilnamečio tėvai ar vienas iš jų turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje)).

30.9.       Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjams M. P. ir / ar A. K. gali būti atsisakyta pakeisti leidimą (-us) laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 76 punktu, 2022 m. gruodžio 30 d. išsiuntė VSD paklausimus Nr. 3186614 ir Nr. 3186613, ar šių užsieniečių gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

30.10.       VSD, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimus, 2023 m. vasario 6 d. rašte Nr. 18- 1462 pateiktoje išvadoje nurodė, kad VSD atliko pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. ir jo sutuoktinės (duomenys neskelbtini) pilietės M. P. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjai A. K. ir M. P. yra susiję su artima į (duomenys neskelbtini) pabėgusio, (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio (duomenys neskelbtini) aplinka. Pareiškėjas A. K. 2010–2014 metais ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas ir su sutuoktine M. P. dalyvavo (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) piliečiai A. K. ir M. P., palaikydami ryšius su (duomenys neskelbtini) aplinka ir dirbdami (duomenys neskelbtini) režimui, privalėjo būti lojalūs ir (duomenys neskelbtini) valdžiai bei jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pasak VSD, (duomenys neskelbtini) piliečiams A. K. ir M. P. išdavus leidimus gyventi Lietuvoje jie gali būti išnaudoti (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi (duomenys neskelbtini) valdžiai asmenys. Atsižvelgęs į Rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjų A. K. ir M. P. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

30.11.       Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą, kad pareiškėjo A. K. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S23020, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui A. K. leidimą laikinai gyventi.

30.12.       Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2023 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 23S23486, kuriuo uždraudė pareiškėjui A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus). Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

30.13.       Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą, kad pareiškėjos M. P. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S23021, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

30.14.       Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2023 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 23S23497, kuriuo uždraudė pareiškėjai M. P. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus). Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

30.15.       Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad 2023 m. kovo 4 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimus atsisakyti pakeisti T. K. motinai ir tėvui leidimus laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2023 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 23S23448, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

31.       Teismas, įvertinęs, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus Nr. 23S23020 ir Nr. 23S23021, vadovavosi VSD Rašte pateikta informacija apie pareiškėjo A. K. darbą (duomenys neskelbtini) vadovu, jo ir jo sutuoktinės M. P. ryšius su artima į (duomenys neskelbtini) pabėgusio, (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio (duomenys neskelbtini) aplinka ir šių pareiškėjų galimą lojalumą (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam (duomenys neskelbtini) Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, atsižvelgęs į reglamentavimą, darė išvadą, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD Raštą apie tai, kad pareiškėjų A. K. ir M. P. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti pakeisti šiems pareiškėjams leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra institucija, įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Teismas sprendė, kad pareiškėjai savo teises, susijusias su jiems nepalankiais Sprendimais Nr. 23S23020 ir Nr. 23S23021, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai sprendimų priėmimo aspektai, tiek Sprendimų Nr. 23S23020 ir Nr. 23S23021 turinys. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

32.       Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus Sprendimus Nr. 23S23020 ir Nr. 23S23021, nes VSD Rašte pateiktoje išvadoje nurodyta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjai A. K. ir M. P. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teismas sprendė, kad tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Teismas sutiko, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjų asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

33.       Teismas sprendė, kad VSD surinkta informacija apie pareiškėjus negali būti ignoruojama. Nors pareiškėjai A. K. ir M. P. nurodo, kad nepalaiko jokių ryšių su (duomenys neskelbtini) ir / ar jo aplinka, kad dirba privačiose bendrovėse ir kad nuosekliai ir besąlygiškai remia (duomenys neskelbtini), tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad kaip matyti iš bylose esančių duomenų, esami darbiniai ir verslo ryšiai nepaneigia, o tik patvirtina, kad pareiškėjai galimai palaiko ryšius su (duomenys neskelbtini) ir jo aplinkos, lojalios (duomenys neskelbtini), asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjų A. K. ir M. P. pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

34.       Teismas vertino, kad tai, jog pareiškėjams A. K. ir M. P. prieš tai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėja M. P. kartu su nepilnamečiu sūnumi T. K. buvo Europos Sąjungos valstybėje kartu su savo sergančia mama, kurią prižiūri, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti Sprendimų Nr. 23S23020 ir Nr. 23S23021 neproporcingumą. Be kita ko, teismas pažymėjo, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, nereiškia, kad jie turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jiems negali būti atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

35.       Teismas vertino, kad ginčijamuose Sprendimuose Nr. 23S23020 ir Nr. 23S23021 faktinės aplinkybės yra aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau kartu Migracijos departamentas atliko ir pareiškėjų vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjų socialinius, verslo ir šeimyninius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

36.       Nustatęs, kad Migracijos departamentas Sprendimuose Nr. 23S23486 ir Nr. 23S23497 įvertino tiek VSD išvadoje nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, tiek pareiškėjų ryšius (jų nebuvimą) su Lietuvos Respublika ir nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvą, t. y. nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvoje šeiminių ryšių, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjų A. K. ir M. P. teises ir kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 5 metų termino teisingumu ar proporcingumu.

37.       Teismas vertino, kad pareiškėjams A. K. ir M. P. pagrįstai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jų duomenys, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 3 metų termino teisingumu ar proporcingumu, nenustatęs savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo minėtiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi panaikinimui, teismas sprendė, kad Sprendimai Nr. 23S23486 ir Nr. 23S23497 paliktini galioti.

38.       Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, 2023 m. kovo 6 d. priimdamas Sprendimą Nr. 23S23448 atsisakyti pakeisti pareiškėjui T. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisingai nustatė, kad pareiškėjas T. K. sprendimo priėmimo metu neatitiko Įstatymo nustatytų sąlygų, kurioms esant jam gali būti pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad pripažinus, jog pareiškėjo T. K. tėvų atžvilgiu Migracijos departamento priimti Sprendimai Nr. 23S23020 ir Nr. 23S23021 yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo naikinti ir Migracijos departamento Sprendimo Nr. 23S23448, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui T. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

 

III.

 

39.       Pareiškėjai M. P., A. K. ir T. K. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

40.       Pareiškėjai taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydami, kad skundžiami sprendimai liečia esminius, o vykstant karui – net gyvybiškai svarbius pareiškėjų interesus. Priimant skundžiamus Migracijos departamento sprendimus, individualus pareiškėjų situacijos vertinimas nebuvo atliekamas, 2023 m. gegužės 22 d. teismo posėdžio trukmė buvo ribota (dėl būsimo teismo posėdžio kitoje byloje), todėl prieš apeliacinės instancijos teismui priimant lemiamą sprendimą jų byloje pareiškėjai nori tiesiogiai teikti paaiškinimus teisėjų kolegijai ir asmeniškai paaiškinti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

41.       Pareiškėjai, pakartodami skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, be kita ko nurodo:

41.1.       Pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstų, byloje esantiems įrodymams prieštaraujančių išvadų. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, skundžiami Migracijos departamento sprendimai Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

41.2.       Sutuoktiniai M. P. ir A. K. nėra jokiu aspektu susiję su artima į (duomenys neskelbtini) pabėgusio, (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio (duomenys neskelbtini) aplinka. Nors A. K. 2010–2014 m. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas, tačiau nei jis, nei jo sutuoktinė M. P. jokiu būdu nedalyvavo (duomenys neskelbtini). Priešingas aplinkybes implikuojantys skundžiamų Migracijos departamento sprendimų teiginiai yra išimtinai deklaratyvaus ir itin abstraktaus pobūdžio, neparemti absoliučiai jokiais objektyviais duomenimis.

41.3.       Byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų / objektyvių duomenų, patvirtinančių skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime įtvirtintą išvadą, jog „pareiškėjai galimai palaiko ryšius su (duomenys neskelbtini) ir jo aplinkos, lojalios (duomenys neskelbtini), asmenimis“. Tokia išvada, kuria didžia dalimi grindžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, yra paremta išimtinai prielaidomis.

41.4.       Nors skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020 be kita ko nurodoma, jog (duomenys neskelbtini), tačiau skunde pareiškėjai nurodė, jog 2014 m. vasario pabaigoje M. P. ir A. K. išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl asmeninių priežasčių (reikalų). Šios priežastys nebuvo susijusios su tariamu pabėgimu iš šalies dėl kilusių tikrų ar tariamų grėsmių.

41.5.       Nei teismas, nei atsakovas netyrė aplinkybių, kodėl pareiškėjas atvyko į Lietuvą. Jų išvykimas iš (duomenys neskelbtini) 2014 m. vasario pabaigoje buvo susijęs su jų sūnumi A. K. (duomenys neskelbtini).

41.6.       Kartu su pareiškėjų 2023 m. gegužės 19 d. prašymu „Dėl papildomų įrodymų pateikimo“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad nė viena (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucija, įskaitant (duomenys neskelbtini), neatlieka ir neatliko jokių tyrimų, kuriuose figūruotų pareiškėjai. (duomenys neskelbtini), t. y. kariaujančios ir itin jautriai bei atsakingai tokius klausimus šiuo metu vertinančios valstybės kompetentingos institucijos jokių priekaištų savo piliečiams – pareiškėjams neturėjo. Tuo tarpu atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui pakako vieno fakto, jog A. K. 2010–2014 m. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas bei vienos ar kelių publikacijų atitinkamame interneto portale tam, kad priimtų skundžiamus sprendimus, sukeliančius itin reikšmingas pasekmes pareiškėjų šeimai. Atsižvelgiant į tai, skundžiami Migracijos departamento sprendimai negali būti laikomi pagrįstais bei teisėtais vien dėl šios priežasties.

41.7.       Nei M. P., nei A. K. nėra su (duomenys neskelbtini) režimu tiesiogiai ar netiesiogiai susiję asmenys ir neturi bei niekuomet neturėjo absoliučiai jokių sąsajų su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Tokio pobūdžio skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose įtvirtinti teiginiai yra absoliučiai jokiais duomenimis neparemtos prielaidos.

41.8.       M. P. ir A. K. nuolat, nuosekliai, aktyviai ir visapusiškai remia (per savo vadovaujamas bendroves ar darbovietes) (duomenys neskelbtini) ginkluotąsias pajėgas, teikia paramą labdaros fondams bei komunikacijos platformoms. Tai patvirtina pareiškėjų lojalumą savo šaliai – kariaujančiai (duomenys neskelbtini), o ne agresorei (duomenys neskelbtini).

41.9.       Iš publikacijos, į kurią, kaip informacijos šaltinį, daroma nuoroda skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose, buvo kilęs ginčas. Šis ginčas buvo išspręstas taikiu būdu – pareiškėjų žiniomis, būtent Lietuvos radijo ir televizijos (toliau – ir LRT) iniciatyva. Vien ta aplinkybė, jog LRT įsipareigojo susitarimo preambulėje nurodytų publikacijų turinio nebeskelbti pakartotinai, įskaitant aktyvių nuorodų į minėtų publikacijų viešinimą, leidžia spręsti, jog tikrai ne visi publikacijoje paskelbti duomenys buvo tikri, patikimi ir objektyvūs. Būtent į šias aplinkybes pareiškėjai norėjo atkreipti pirmosios instancijos teismo dėmesį.

41.10.       Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, kad pareiškėjų A. K. ir M. P. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti pakeisti šiems pareiškėjams leidimą laikinai gyventi, yra nepagrįsta. Tokia išvada prieštarauja tiek teisės aktų nuostatoms, tiek administracinių teismų jurisprudencijai.

41.11.       Skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020 jokios kitos konkrečios leidimo laikinai gyventi (ne)pakeitimo klausimo išsprendimui reikšmingos aplinkybės neaptariamos, taigi juose nėra atspindėtas joks individualus pareiškėjų vertinimas, o visumoje remiamasi išimtinai bendro pobūdžio duomenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdoma agresyvia užsienio politika. Nors sprendimuose Migracijos departamentas nurodė objektyvius duomenis – faktus apie gyvenimo laikotarpius Lietuvoje, tačiau nepateikė jokio šių faktų vertinimo.

41.12.       Pareiškėjų ryšiai su UAB „Gandras“ iš esmės nekito nuo 2015–2016 m. ir šie ryšiai (aplinkybės) buvo teigiamai įvertinti 2015 m. ir 2019 m. išduodant pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose nepaaiškinama, dėl kokių priežasčių tos pačios aplinkybės, kurias 2015 m. ir 2019 m. Migracijos departamentas vertino pareiškėjų naudai, 2023 m. yra / galėtų ar turėtų būti vertinamos pareiškėjų nenaudai.

41.13.       Iš ginčijamų Migracijos departamento sprendimų nėra suprantama, kaip A. K. 2010–2014 m. eitos pareigos pagrindžia M. P. tariamus ryšius su buvusio (duomenys neskelbtini) aplinka ir/ar jos lojalumą ir patikimumą (duomenys neskelbtini) valdžiai. Kaip minėta, M. P. apskritai niekuomet valstybės tarnyboje nedirbo ir jokių ryšių nei su (duomenys neskelbtini), nei su jo aplinka neturėjo. Tiek skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nė vieno konkretaus / individualaus argumento, pagrindžiančio M. P. grėsmę valstybės saugumui, nėra nurodomas nė vienas konkretus M. P. veiksmas ar su ja susijusi aplinkybė, kuri leistų daryti išvadą, kad jos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

41.14.       Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos tokio pobūdžio ir panašių faktinių aplinkybių byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023, pažymėjo, jog „tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjo 2002–2012 m. (duomenys neskelbtini) eitomis pareigomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali.“ Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus Migracijos departamentas neatliko, nes į sprendimus tik perkėlė VSD išvadą bei nurodė asmeninius duomenis apie pareiškėją, neįvertinęs duomenų visumos, taip nesilaikydamas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies, įpareigojančios viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintų viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimų, todėl atitinkamus Migracijos departamento sprendimus panaikino kaip neteisėtus.

41.15.       Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai, sudaro pagrindą panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 4 d. sprendimus Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020, kuriais atsisakoma pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atitinkamai M. P. ir A. K., todėl panaikinus šiuos sprendimus, naikintinas ir Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. 23S23448, kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K..

41.16.       Migracijos departamentas skundžiamus sprendimus Nr. 23S23497 ir Nr. 23S23486 grindė pirmine, 2006 metų SIS II reglamento redakcija, kuri buvo pakeista dar 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861. Iš minėtuose Migracijos departamento sprendimuose cituojamų SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų matyti, jog Migracijos departamentas vadovavosi nebegaliojančia SIS II reglamento redakcija. Esant tokioms aplinkybėms, Migracijos departamento sprendimai Nr. 23S23497 ir Nr. 23S23486 naikintini vien dėl šios priežasties. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą aptariamoje dalyje grindė galiojančia SIS II reglamento redakcija, t. y. redakcija su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861. Vis tik pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pacitavęs SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a) punktą, neatsižvelgė ir neįvertino to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos. A. K. ir M. P. neatliko (nėra įtariami atlikę) nė vienos veikos, aprašytos SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies a) – c) punktuose. Esant tokioms aplinkybėms, Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ir taikyti Taisyklių 15 punktą, kadangi Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimai Nr. 23S23497 ir Nr. 23S23486, kuriais nuspręsta uždrausti M. P. ir A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką, neatitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytų pagrindų.

41.17.       Nei ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra paaiškinama ir pagrindžiama, dėl kokių priežasčių įvedant į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, buvo taikytas maksimalus SIS II reglamente nustatytas 36 mėnesių terminas.

42.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pakartodamas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, be kita ko nurodo:

42.1.       Priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

42.2.       VSD vertinimu, A. K. ir M. P., palaikydami ryšius su (duomenys neskelbtini) aplinka ir dirbdami (duomenys neskelbtini) režimui, privalėjo būti lojalūs ir (duomenys neskelbtini) valdžiai bei jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. A. K. ir M. P. išdavus leidimus laikinai gyventi, jie gali būti išnaudoti (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi (duomenys neskelbtini) valdžiai asmenys.

42.3.       Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. 

42.4.       Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aktyviai reiškiamą poziciją, smerkiančią (duomenys neskelbtini) vykdomus agresyvius karinius veiksmus, A. K. ir M. P. ryšiai su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo, yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais ir akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. A. K. ir M. P. buvimas Lietuvoje Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o atsižvelgus į A. K. ir M. P. ryšius su (duomenys neskelbtini) bei įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją ir VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog A. K. asmeninis interesas likti gyventi ir užsiimti teisėtos veiklos vykdymu Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

42.5.       Pareiškėjo minimame Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1861 (toliau – ir Reglamentas) yra nurodyta, kad Komisija priima sprendimą, kuriuo nustato datą, nuo kurios SIS pradeda veikti pagal šį naująjį reglamentą (Reglamento 66 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Komisija sprendime nustatė, kad Šengeno informacinė sistema pagal Reglamentą (ES) 2018/1861 ir Reglamentą (ES) 2018/1862 pradės veikti 2023 m. kovo 7 d., nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas vadovavosi negaliojančia reglamento redakcija, nes pareiškėjų atžvilgiu sprendimai uždrausti atvykti buvo priimti 2023 m. kovo 6 d. Duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS reglamentas 24 straipsnio 2 dalyje numatė atvejus, kuomet asmuo kelia grėsmę, tačiau ne baigtinį sąrašą atvejų, dėl kurių valstybė narė priima sprendimą įvertinusi individualų atvejį. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, į gautą informaciją, kuri patvirtino šio užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui ateityje, į kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (5 metus), kad nelieka jokių pareiškėjų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5 punktu ir 37.1 punktu, pareiškėjams pagrįstai nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis ir 36 mėnesių draudimo atvykti į Šengeno erdvę terminas.

43.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pakartodamas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, be kita ko nurodo:

43.1.       Pareiškėjai nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes.

43.2.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, gavęs VSD išvadą apie tai, kad pareiškėjų (sutuoktinių) buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti pakeisti pastariesiems leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra institucija įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes.

43.3.       Atsakovo sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, juose nurodyti teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

44.       Bylos dalykas – Migracijos departamento priimtų sprendimų, kuriais pareiškėjams M. P., A. K. ir T. K. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei pareiškėjams M. P. ir A. K. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką bei kartu nusprendžiama įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, pagrįstumas ir teisėtumas.

45.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą, įvertinęs, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai M. P. ir A. K. gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl Migracijos departamento sprendimai, kuriais atsisakyta jiems pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra teisėti ir pagrįsti. Pripažinus, jog Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo T. K. tėvams (M. P., A. K.) atsisakė pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti ir Migracijos departamento sprendimo, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui T. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad nėra pagrindo abejoti sprendimų, kuriais uždraudžiama pareiškėjams M. P. ir A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką bei kartu nusprendžiama įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. P. atvykti ir apsigyventi, nustatyto termino teisingumu ar proporcingumu.

46.       Apeliaciniame skunde pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstų, byloje esantiems įrodymams prieštaraujančių išvadų. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, skundžiami Migracijos departamento sprendimai, kuriais pareiškėjams M. P., A. K. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus bei teismų praktikoje suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Pareiškėjų įsitikinimu, Migracijos departamento sprendimų teiginiai yra išimtinai deklaratyvaus ir itin abstraktaus pobūdžio, neparemti absoliučiai jokiais objektyviais duomenimis. Panaikinus Migracijos departamento sprendimus dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. P., A. K., naikintinas ir Migracijos departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K.. Pareiškėjų įsitikinimu, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl uždraudimo atvykti bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą, vadovavosi nebegaliojančia SIS II reglamento redakcija. Be kita ko, pareiškėjai pabrėžia, kad nei ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra paaiškinama ir pagrindžiama, dėl kokių priežasčių įvedant į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, buvo taikytas maksimalus 36 mėnesių terminas.

47.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

 

Dėl prašymų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atidėti bylos nagrinėjimą

 

48.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi priimant skundžiamus Migracijos departamento sprendimus, nebuvo atliktas individualus pareiškėjų situacijos vertinimas, bylą nagrinėjant pirmojoje instancijos teisme posėdžio trukmė buvo ribojama.

49.       ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

50.       Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.). 

51.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją (tiek pareiškėjų atstovui, tiek patiems pareiškėjams) dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Nors pareiškėjai teigia, kad tokia jų teisė pirmosios instancijos teisme posėdžio metu buvo ribojama, tačiau išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjams būtų buvęs užkirstas kelias į veiksmingą teisminę gynybą, t. y. netenkinti pareiškėjų prašymai, nutraukti pareiškėjų pasisakymai teismo posėdžio metu ir pan. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

52.       Taip pat pareiškėjai papildomu 2023 m. rugpjūčio 22 d. prašymu prašė atidėti bylos nagrinėjimą, nes jie kreipėsi į VSD, prašydami atlikti pakartotinį jų grėsmės valstybės saugumui vertinimą.

53.       Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu ( žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Taigi šioje byloje sprendžiamas skundžiamų Migracijos departamento sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, o nauja VSD išvada šiuo aspektu, kaip ir kiti nauji įrodymai galėtų būti tik pagrindu pareiškėjams iš naujo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo atidėti bylos nagrinėjimą.

 

Dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais pareiškėjams M. P., A. K. ir T. K. atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje

 

54.       Byloje nustatyta, kad Sprendimu Nr. 23S23021 ir Sprendimu Nr. 23S23020 pareiškėjams M. P. ir A. K. atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

55.       Įstatymo (taikoma redakcija galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d.) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

56.       Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

57.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, Migracijos departamentas laikėsi teisės aktų reikalavimų ir kreipėsi į VSD dėl to, ar pareiškėjai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, o VSD 2023 m. vasario 6 d. raštu pateikė išvadą, kuria konstatavo, kad M. P. bei A. K. tokią grėsmę kelia.

58.       Kaip matyti iš ginčijamų sprendimų (Sprendimo Nr. 23S23021 ir Sprendimo Nr. 23S23020), atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra grindžiamas pareiškėjų M. P. ir A. K. keliama grėsme nacionaliniam saugumui ir šiuo aspektu teisės aktuose įtvirtintu teisiniu pagrindu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

59.       EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

60.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

61.       Iš pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, matyti, kad pareiškėjai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

62.       Tai, kad pareiškėjų gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota VSD Rašte nustačius, kad A. K. ir M. P. yra susiję su artima į (duomenys neskelbtini) pabėgusio, (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio (duomenys neskelbtini) aplinka. Rašte konstatuota, kad A. K. 2010–2014 m. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas ir su sutuoktine M. P. dalyvavo (duomenys neskelbtini) iš šalies taip pat pasitraukė ir A. K. su M. P. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, A. K. ir M. P., palaikydami artimus ryšius su (duomenys neskelbtini) aplinka ir dirbdami (duomenys neskelbtini) režimui, privalėjo būti lojalūs ir (duomenys neskelbtini) valdžiai bei jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. A. K. ir M. P. toliau gyvenant Lietuvoje jie gali būti išnaudoti (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi (duomenys neskelbtini) valdžiai asmenys. (duomenys neskelbtini) keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio (duomenys neskelbtini) valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, (duomenys neskelbtini) valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“ (duomenys neskelbtini) agresijos prieš (duomenys neskelbtini) keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) agresijos prieš (duomenys neskelbtini)“ pažymima, kad (duomenys neskelbtini) veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl (duomenys neskelbtini) vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų (duomenys neskelbtini) pasmerkimo“ (duomenys neskelbtini) agresija prieš (duomenys neskelbtini), plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.

63.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

64.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje.

65.       Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020, vadovavosi viešai prieinamais šaltiniais (internetiniuose žiniasklaidos portaluose pateiktais straipsniais) bei VSD Rašte pateikta išvada dėl to, kad pareiškėjai A. K. ir M. P. kelia grėsmę valstybės saugumui.

66.       Vertindamas pareiškėjo A. K. socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad užsienietis turėjo leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Bendrovėje pagrindu (bendrovės akcininkas, Bendrovės valdybos pirmininkas), niekada nėra dirbęs pagal darbo sutartį ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje, šie ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjui nelieka šeimyninių ryšių Lietuvos Respublikoje jo nepilnamečiam sūnui ir sutuoktinei nepakeitus leidimo laikinai gyventi. Vertindamas pareiškėjos M. P. socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad užsienietė turėjo leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Bendrovėje pagrindu (Bendrovės akcininkė, Bendrovės valdybos narė, įdarbinta Bendrovėje nuo (duomenys neskelbtini)), šiuo metu nedirba jokiose kitose įmonėse Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, šie ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjai nelieka šeimyninių ryšių Lietuvos Respublikoje jos nepilnamečiam sūnui ir sutuoktiniui nepakeitus leidimo laikinai gyventi.

67.       Taigi, nors iš Migracijos departamento Sprendimų Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020 matyti, jog esminis šių sprendimų pagrindas yra VSD Rašte pateikta informacija apie tai, kad pareiškėjai A  K. ir M. P. susiję su artima į (duomenys neskelbtini) pabėgusio, (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) aplinka, tačiau iš šių sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjų A. K. ir M. P. situacijos vertinimą (t. y. jų šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), todėl pareiškėjų argumentai, kad atsakovas savo sprendimuose rėmėsi tik VSD pateikta išvada, atmetami kaip nepagrįsti. 

68.       Pareiškėjai A. K. ir M. P. kvestionuoja VSD Rašte padarytas išvadas, kad A. K. ir M. P. yra susiję su artima į (duomenys neskelbtini) pabėgusio, (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) aplinka, teigia, kad minėti ryšiai nutrūko (duomenys neskelbtini) įsakymu atleidus A. K. iš pareigų. Pareiškėjai tvirtina, kad A. K. darbo (duomenys neskelbtini) metu nei jis, nei M. P. neatliko jokių teisės aktams, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančių veiksmų, o priešingi teiginiai apie tai, kad jie dalyvavo (duomenys neskelbtini), yra išimtinai deklaratyvūs ir paremti prielaidomis. Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad nė viena (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucija, įskaitant (duomenys neskelbtini), neatlieka ir neatliko jokių tyrimų, kuriuose figūruotų pareiškėjai. Pareiškėjai neneigia, kad (duomenys neskelbtini) pabėgus iš (duomenys neskelbtini), iš šalies taip pat pasitraukė ir jie, tačiau tvirtina, kad pasitraukė išimtinai dėl asmeninių priežasčių (nepilnamečio sūnaus mokslų). Pareiškėjai teigia, kad nėra ir neturi būti jokiu aspektu lojalūs (ir patikimi) (duomenys neskelbtini) ar šios šalies valdžiai, ar jos vykdomai agresyviai užsienio politikai. Nei M. P., nei A. K. nėra su (duomenys neskelbtini) režimu tiesiogiai ar netiesiogiai susiję asmenys ir neturi bei niekuomet neturėjo absoliučiai jokių sąsajų su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Priešingai, jie nuolat, nuosekliai ir besąlygiškai remia (duomenys neskelbtini) jos kovoje su (duomenys neskelbtini) karine agresija nuo pat šios agresijos pradžios 2022 m. vasario mėn., reguliariai ir nuosekliai teikia pagalbą (duomenys neskelbtini) ginkluotųjų pajėgų daliniams, taip pat paramos fondams bei savanoriams, padedantiems tiekti aprūpinimą (duomenys neskelbtini) ginkluotosioms pajėgoms.

69.       Nors VSD išvada yra pakankamai lakoniška ir byloje nėra tiesioginių įrodymų apie pareiškėjų padarytus korupcinius nusikaltimus ar kitus teisės aktų pažeidimus ar tiesioginių įrodymų apie šiuo metu palaikomus ryšius su (duomenys neskelbtini) bei jo aplinka ir (duomenys neskelbtini) bei šios šalies valdžia ar įrodymų apie aktyvų šios valstybės vykdomos agresyvios užsienio politikos palaikymą, tačiau kadangi vertinant grėsmę nacionaliniam saugumui atliekamas perspektyvinis grėsmės vertinimas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto (duomenys neskelbtini) režimo metu A. K. 2010–2014 m. (pakankamai ilgą laiko tarpą) ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas (taigi užėmė aukščiausias tarnybines pareigas vadovaujant (duomenys neskelbtini)), yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su (duomenys neskelbtini) bei jo aplinka bei žinojo apie daromus (duomenys neskelbtini) ir jo aplinkos nusikaltimus, žinojo ir palaikė šio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) palankią politiką bei gali būti lojalus tokiai politikai, o tai gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo A. K. pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Šio vertinimo nepakeičia ir grėsmės nacionaliniam saugumui nepaneigia su pareiškėjų 2023 m. gegužės 19 d. prašymu pateikti dokumentai. Pažymėtina, kad tai, jog pareiškėjai šiuo metu nėra kaltinami nusikaltimais ir jų atžvilgiu nėra pradėti ikiteisminiai tyrimai, savaime nepaneigia, kad jie negali būti lojalūs (ir patikimi) (duomenys neskelbtini) ar šios šalies valdžiai, ar jos vykdomai agresyviai užsienio politikai. Be kita ko, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjų nurodyti argumentai, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pasitraukė dėl asmeninių priežasčių susijusių su sūnaus mokslais, o ne dėl tuo pačiu metu sutapusio (duomenys neskelbtini), vertintini kritiškai, kadangi toks sutapimas mažai tikėtinas. Taip pat teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, jog M. P. nedirbo valstybės tarnyboje, niekuomet neturėjo ir neturi jokių kontaktų su (duomenys neskelbtini) ir / ar bet kuriuo jo aplinkos atstovu, nepaneigia jos pažeidžiamumo, kadangi ji artimais šeimos ryšiais susijusi su A. K., kurio pažeidžiamumas aptartas anksčiau. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad tai, jog pareiškėjams A. K. ir M. P. prieš tai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėja M. P. kartu su nepilnamečiu sūnumi T. K. buvo Europos Sąjungos valstybėje kartu su savo sergančia mama, kurią prižiūri, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti Sprendimų Nr. 23S23020 ir Nr. 23S23021 neproporcingumą.

70.       Byloje nustatyta, kad Sprendimu Nr. 23S23448 pareiškėjui T. K. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustačius, kad asmuo neatitinka sąlygų, nustatytų leidimui laikinai gyventi gauti (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.). T. K. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktas tuo pagrindu, kad užsienietis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su motina – M. P. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl minėto sprendimo neteisėtumo iš esmės susiję su Sprendimų Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020 neteisėtumu ir nepagrįstumu. Dėl šios nutarties 54 – 68 punktuose išdėstytų motyvų, konstatavus, jog minėti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teisėjų kolegija nemato pagrindo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu ir Sprendimą Nr. 23S23448.

 

Dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais pareiškėjams M. P. ir A. K. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtraukiamas perspėjimas 

71.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Migracijos departamento Sprendimų Nr. 23S23497 ir Nr. 23S23486, kuriais nuspręsta uždrausti M. P. ir A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), kartu įtraukiant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo nurodytiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijami sprendimai priimti Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Šių sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą pareiškėjai iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė dėl Sprendimų Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020. Kadangi teisėjų kolegija jau anksčiau atmetė pareiškėjų argumentus dėl Sprendimų Nr. 23S23021 ir Nr. 23S23020, todėl tos pačios pozicijos laikosi ir dėl Sprendimų Nr. 23S23497 ir Nr. 23S23486.

72.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad Migracijos departamentas skundžiamus Sprendimus Nr. 23S23497 ir Nr. 23S23486 grindė nebegaliojančia SIS II reglamento redakcija. Pareiškėjai pabrėžia, kad A. K. ir M. P. neatliko (nėra įtariami atlikę) nė vienos veikos, aprašytos SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies a) – c) punktuose, todėl Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ir taikyti Taisyklių 15 punktą. Taip pat pareiškėjai nurodo, kad nebuvo paaiškinta ir pagrįsta, kodėl įvedant perspėjimą dėl draudimo buvo taikytas maksimalus SIS II reglamente nustatytas 36 mėnesių terminas. Priėmus ginčijamus sprendimus, pareiškėja M. P. ir jos sūnus bus priversti grįžti į (duomenys neskelbtini), t. y. šalį, kurioje vyksta aktyvūs karo veiksmai ir kurioje jiems gresia realus pavojus sveikatai ar net gyvybei, pareiškėja negalės pasirūpinti mama, kuriai reikalinga priežiūra. Dėl argumentų susijusių su pareiškėjos mama, jau buvo pasisakyta, todėl teisėjų kolegija argumentų nekartoja. Dėl kitų argumentų pažymėtina, kad šie argumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Kaip jau minėta šios nutarties 53 punkte, apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą, todėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodomi nauji argumentai, kurie nebuvo keliami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nenagrinėjami ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos detaliau negali būti vertinami.

73.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjų  M. P., A. K. ir T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

 

        Ramūnas Gadliauskas

 

        

Milda Vainienė