Administracinė byla Nr. A-1279-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02656-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. bei nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. spalio 21 d. pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, vienam asmeniui teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, prasta ventiliacija ir apšvietimas, rūkantys asmenys kamerose laikomi kartu su nerūkančiaisiais, asmenų ir jų daiktų apžiūros, atvykstant ar išvykstant etapu į/iš Šiaulių TI, atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl tokių Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, nepatogumų, sukrėtimų, pažeminimą, t. y. neturtinę žalą, kurią įvertina 5 000 Eur suma.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2016 m. spalio 21 d. kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 3,82 kv. m iki 17,60 kv. m kameros ploto. Kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės.
5. Teigė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. gegužės 7 d. patikrino kamerą Nr. 106 ir nustatė, jog patikrinimo metu kamera buvo remontuojama, matomas pelėsis, reikalingas paprastasis remontas. Kitos kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė. 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 pažeidimų dėl sąlygų Priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje neužfiksuota.
6. Paaiškino, kad Šiaulių TI buvo pastatytas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl šios priežasties negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).
7. Nurodė, kad nuo 2010 m. Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs.

II.

8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas rėmėsi Įsakymo 1.3.1 punktu, taip pat nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia kalinimo laikotarpį nuo 2015 metų. Kaip matyti iš atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. 60/09‑42885 „Dėl J. D.“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. bei nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. spalio 21 d. kamerose Nr. 100, 90, 106, 16, 8, 86, 28. Visą šį laikotarpį vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,91 kv. m iki 17,62 kv. m kameros ploto, ir tai atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl higienos normų pažeidimo, rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 2, 22, 23, 24 ir 26 punktais, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2, 13, 14.10 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16, 17 punktais. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. gegužės 7 d. tikrino kamerą Nr. 106, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ir nustatė, kad kameroje vietomis nedideliuose ploteliuose lupasi dažų danga – kameroje reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 62 p. pažeidimas), kameroje taip pat matomas pelėsis (HN 76:2010 56 p. pažeidimas). Kiti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nesietini, nes pareiškėjas patikrinimų metu nebuvo kalinamas Šiaulių TI. Iš to teismas konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo vienoje kameroje, rėmėsi Higienos normos HN 73:2010 14 punktu ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktu Nr. EP-447, kuriame nurodyta, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą. Iš to teismas padarė išvadą, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Higienos normos HN 73:2010 14 punkte numatytų reikalavimų pažeidimo.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamų sąlygų trumpalaikio laikymo kamerose, rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 ir 145 punktais, Higienos norma HN 76:2010, taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad įstatymų leidėjas neįpareigojo tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose (2 val.) yra laikomi asmenys, todėl nėra galimybės nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas.
13. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 335 įrašais, padarė išvadą, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2016 m. spalio 21 d., t. y. apie 2 mėn.) asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, jog pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių TI. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. pažymoje Nr. 61/04-2747 nurodyta, kad, patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. bei nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. spalio 21 d. į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nėra kreipęsis.
14. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų laikymosi, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
15. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pareiškėjas Šiaulių TI, pažeidžiant nustatytas prieš tai paminėtas higienos normas, buvo laikomas ne nuolat, o atskirais laikotarpiais (bendrai apie 2 mėnesius), jo buvimo įstaigoje metu jam tekęs kameros plotas nė vieno karto nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte, per šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,91 kv. m iki 17,62 kv. m kameros ploto. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl prieš tai paminėtų higienos normų pažeidimo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.
16. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normų pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, jog pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), todėl, įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos higienos normų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III.

17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą dėl pažeistos kameros ploto normos ir higienos normų nesilaikymo tenkinti.
18. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose. Atsakovo atstovas teismui nepateikė tikslios informacijos apie kamerų plotą bei juose buvusių asmenų skaičių, be to, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas ir tik tuomet turėjo būti skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, kuris turėtų būti 4 kv. m.
19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog jis buvo kalinamas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau nepagrįstai nepripažino, jog tai nesukėlė jam neigiamų pasekmių. Kalėdamas Šiaulių TI neteikė jo administracijai jokių skundų, nes bijojo psichologinio smurto.
20. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
21. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo administracinę bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Akcentuoja, kad apeliantas nedetalizuoja aplinkybių, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą, taip pat niekaip nepagrindžia priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo atstovo ar jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo bei patirtos neturtinės žalos egzistavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. ir nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. spalio 21 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
24. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje nenustatyta, jog ginčo laikotarpiais jam kalint Šiaulių TI kamerose jam teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose, taip pat su minėto teismo parinktu jo patirtos neturtinės žalos (dėl šios Nutarties 10 p. konstatuotų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų) atlyginimo būdu – pripažinimu, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nuomone, jo patirta neturtinė žala (kilusi ir dėl, pareiškėjo teigimu, per mažo jam tekusio kameros ploto) turėtų būti atlyginta pinigais – 5 000 Eur dydžio suma.
25. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 18 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nurodo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
26. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. 60/09-42885 „Dėl J. D.“ (b. l. 12–13) matyti, kad pareiškėjas abu ginčui aktualius laikotarpius buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko ne mažiau kaip 3,818 kv. m kameros ploto.
27. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinęs, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
28. Remiantis prieš tai nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto atimti baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą, ar nesiremti atsakovo atstovo pateikta 2016 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. 60/09-42885 „Dėl J. D.“. Šioje pažymoje yra tiksliai nurodyta, kokiose ir kokio ploto kamerose, kokiu laikotarpiu ir keli asmenys tos dienos ryte (7.30 val.) ir vakare (19.30 val.) buvo laikomi. Aplinkybė, kad šioje pažymoje nenurodyti kamerose laikytų asmenų vardai ir pavardės, jokios įtakos vienam asmeniui tekusio kameros ploto skaičiavimo teisingumui neturi.
29. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nenustatė jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą pažeidimo, atitinkamai ir jokių atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
30. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 19 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
31. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (šios aplinkybės detaliai išdėstytos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl teisėjų kolegija, vengdama motyvų kartojimosi, šiais klausimais atskirai nepasisako; žr. šios Nutarties 13–16 p.), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas higienos normų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad dėl kalinimo sąlygų bijojo skųstis atsakovo atstovo administracijai, yra deklaratyvūs ir abstraktūs, todėl laikytini nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.