Civilinė byla Nr. 2S-1866-881/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12990-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija: 3.5.1.8.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-20225-608/2015 pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl antstolio R. V. veiksmų, suinteresuoti asmenys: AB „Swedbank“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, kuria pareiškėjo skundas atmestas.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. B. skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti kaip neteisėtą antstolio R. V. 2015 m. kovo 6 d. patvarkymą atsisakyti nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0179/12/01306 ir panaikinti skolininkui A. B. pritaikytas priverstines priemones bei įpareigoti antstolį atlikti veiksmus – nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0179/12/01306 ir panaikinti skolininkui A. B. pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad Kroidono apylinkės teismo (Didžioji Britanija ir Šiaurės Airija) sprendimu byloje Nr. 0774/2012 buvo pripažintas bankrutavusiu, o 2014 m. lapkričio 17 d. jam išduota pažyma apie atleidimą nuo įsipareigojimų pasibaigus bankroto bylai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013 išaiškino, kad atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla skolininkui A. B. iškelta Europos sąjungos valstybėje narėje, o dalis skolininko turto ir kreditorių yra Lietuvoje, šiai vykdomajai bylai taikytinas Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, pagal kurio 16 straipsnio 1 dalį Kroidono apylinkės teismo sprendimas yra automatiškai pripažįstamas Lietuvoje, nereikalaujant papildomos teismo sprendimo pripažinimo procedūros, o pagal 4 straipsnio 1 dalį bankroto bylai ir jos padariniams taikoma Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, t. y. valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė. Nepaisant to, antstolis netenkino 2015 m. sausio 28 d. skolininko atstovės prašymo nutraukti vykdomąją bylą ir panaikinti skolininkui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, o įpareigojo skolininką pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, ar kreditorius AB „Swedbank“ buvo įtrauktas į bankroto procesą, ir ar šio kreditoriaus atžvilgiu skolininko prievolės yra pasibaigusios užbaigus Kroidono apylinkės teisme iškeltą bankroto bylą. Pagrindinis antstolio argumentas yra tas, kad pagal pateiktą Kroidono apylinkės teismo pažymą nėra aišku, ar skolininkas yra atleistas nuo prievolės kreditoriui AB „Swedbank“, ar kreditoriui AB „Swedbank“ buvo tinkamai pranešta apie pradėtą bankroto procesą, taip pat nėra duomenų, kad šis kreditorius buvo įtrauktas į bankroto procesą. Pareiškėjo teigimu, kreditoriai AB „Swedbank“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija apie bankroto bylos iškėlimą buvo informuoti skolininko atstovės, taip pat Kroidono apylinkės teismo paskirto bankroto administratoriaus elektroniniais laiškais. Aplinkybę, kad kreditorius AB „Swedbank“ žinojo apie A. B. iškeltą bankroto bylą, patvirtina ir šio kreditoriaus atsiliepimas į A. B. kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013. Pareiškėjo nuomone, aplinkybes, kad kreditoriui buvo užkirstas kelias pasinaudoti teise pateikti savo reikalavimus bankrutuojančiam asmeniui bankroto byloje, privalo įrodyti pats kreditorius, o ne skolininkas, sąžiningai pateikęs Kroidono apylinkės teismui nustatytos formos visą informaciją apie Lietuvoje esančius kreditorius. Anot pareiškėjo, antstolis nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą skolininkui ir skundžiamu patvarkymu privertė jį reikalauti Kroidono apylinkės teismo pateikti antstoliui informaciją, kurios pateikimo nereglamentuoja Bankroto įstatymas. Su bankroto byla susijusių procesinių dokumentų turinį reglamentuoja Bankroto įstatymas 1986, taip pat Reglamentas, kurie nenumato, kad teismo bankrutavusiam asmeniui išduotoje pažymoje apie atleidimą nuo įsipareigojimų pasibaigus bankroto procesui teismas turi įvardinti konkrečius kreditorius ir jų reikalavimus, nuo kurių bankrutavęs asmuo atleidžiamas, bei tokių reikalavimų sumas. Pareiškėjo nuomone, antstolis, skundžiamu patvarkymu revizuodamas 2014 m. lapkričio 17 d. Kroidono apylinkės teismo išduotą dokumentą apie skolininko A. B. atleidimą nuo įsipareigojimų, pažeidžia valstybių narių priimtų sprendimų tarpusavio pasitikėjimo principą. Pareiškėjas taip pat laikė, kad antstolis, nevykdydamas Reglamento 16 straipsnio, 20 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 594 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013, nepersiuntė vykdomųjų dokumentų Kroidono apylinkė teismui, kas galimai sudarė kliūtis bankroto bylą nagrinėjančiam teismui betarpiškai ištirti šiuos dokumentus, taip pat pažeidė ne tik skolininko, bet ir kitos valstybės narės kreditorių teises.
Antstolis R. V. 2015 m. balandžio 7 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė jį nagrinėti apylinkės teismui.
Išieškotojai AB „Swedbank“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija pateiktuose atsiliepimuose į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir palaiko antstolio poziciją. Išieškotojai taip pat nurodė, kad 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nustatyta tvarka jiems nebuvo pranešta nei apie bankroto bylos iškėlimą skolininkui, nei apie kreditorių reikalavimų bankrutuojančiam asmeniui pareiškimo tvarką bei terminus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 40 straipsnis numato bankroto bylą iškėlusio teismo ar jo paskirto bankroto administratoriaus pareigą nedelsiant informuoti žinomus bankrutuojančio asmens kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse, apie bankroto bylos iškėlimą bei jų teisę pareikšti reikalavimus bankrutuojančiam asmeniui. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad pranešime apie bankroto bylos iškėlimą turi būti nurodyta termino pabaiga, nuobaudos dėl minėto termino nepaisymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Teismas sprendė, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą skolininko atstovė nėra įgaliotas asmuo pateikti pranešimą bankrutuojančio asmens kreditoriams apie bankroto bylos iškėlimą. Nors skolininkas teigė, kad bankroto administratorius pranešė A. B. kreditoriams apie bankroto bylos iškėlimą elektroniniu paštu, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikta. Skolininko pateiktas bankroto administratorės elektroninis laiškas 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo siųstas ne A. B. kreditoriams, o skolininkui A. B.; minėtame laiške nurodyta, jog pranešimas A. B. kreditoriams buvo išsiųstas 2012 m. rugpjūčio 15 d., tačiau nenurodyti kreditoriai, kuriems buvo adresuotas minėtas pranešimas, taip pat nenurodyta informacija, kuri buvo pateikta bankroto administratorės siųstame pranešime. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kokia tvarka ir terminai buvo nustatyti A. B. kreditoriams pareikšti savo reikalavimus bankroto byloje, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog akcinei bendrovei „Swedbank“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos ar išieškojimą minėtų kreditorių naudai vykdančiam antstoliui R. V. būtų bet kokiu būdu pranešta apie bankroto bylos iškėlimą, taip pat, kad per kreditorių reikalavimų pareiškimui nustatytą terminą minėti kreditoriai galėjo žinoti apie savo teisę pareikšti reikalavimus bankrutuojančiam asmeniui.
Teismas taip pat nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog A. B. pareiškime Kroidono apylinkės teismui įtraukė į kreditorių sąrašą akcinę bendrovę „Swedbank“ ir Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos pagal antstolio R. V. vykdomus vykdomuosius dokumentus. Pareiškėjas pateikė tiesiogiai teismui pareiškimo Kroidono apylinkės teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir kreditorių sąrašo kopijas, tačiau nepateikė duomenų, jog būtent šie skolininko pateikti dokumentai buvo priimti Kroidono apylinkės teismo ir jų pagrindu iškelta bei nagrinėjama bankroto byla, t. y. nepateikta įrodymų apie minėtų dokumentų pateikimą Kroidono apylinkės teismui ir jų priėmimą.
Teismas taip pat laikė pagrįstu ir antstolio argumentą, kad antstoliui pateikta Kroidono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. pažyma apie A. B. atleidimą nuo įsipareigojimų pasibaigus bankroto bylai nepatvirtina, jog bankrutavusiu pripažintas asmuo yra atleistas nuo visų įsipareigojimų kreditoriams. Pagal Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 4 str. nustatoma, nuo kokių prievolių atleidžiamas bankrutavusiu pripažintas asmuo, turi būti pagal tos valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teisės aktus, nagrinėjamu atveju pagal Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teisės aktus. Tokiu aktu laikytinas Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės 1986 m. Nemokumo aktas, kurio 281 str. numato prievolių rūšis, nuo kurių vykdymo bankrutavęs asmuo neatleidžiamas. Pareiškėjas, pateikdamas antstoliui prašymą nutraukti vykdomąsias bylas bei panaikinti jose pritaikytas priverstines vykdymo priemones, privalėjo pagrįsti prašyme nurodytą vykdomųjų bylų nutraukimo pagrindą. Kadangi skolininkas tokių įrodymų nepateikė, antstolis, teismo nuomone, skundžiamu patvarkymu pagrįstai atsisakė tenkinti tokį skolininko prašymą ir pareikalavo papildomų įrodymų, pagrindžiančių prašyme nurodytas aplinkybes.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skunde išvardytus ir byloje esančius dokumentus, todėl padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo kreditoriai, esantys Lietuvoje, nebuvo tinkamai informuoti apie užsienio bankroto procesą, ir jų teisės pažeistos. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, net nenagrinėjo antstolio veiksmų neteisėtumo, o kvestionavo Kroidono apylinkės teismo užbaigtą bankroto procesą ir pareiškėjui išduoto dokumento (pažymos apie atleidimą nuo įsipareigojimų, angl. Certificate of Discharge) turinį. Teismas, pasisakydamas dėl įrodymų, kuriuos, jo manymu, turėtų pateikti pareiškėjas tam, kad vykdymo procesas Lietuvoje jo atžvilgiu būtų užbaigtas, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, nesivadovavo 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos bylose dėl kitoje ES narėje iškeltos bankroto procedūros taikymo Lietuvoje. Nei Reglamentas, nei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Bankroto įstatymas (The Insolvency Act 1986), nei CPK ar kiti teisės aktai nenumato bankrutavusio skolininko pareigos papildomai įrodyti antstoliui, kreditoriui ar teismui kitos ES narės teismo atlikto bankroto proceso teisėtumo ir atleidimo nuo įsipareigojimų kiekvienam konkrečiam Lietuvoje esančiam kreditoriui pagrįstumo bei tikrumo. Teismas nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjo įrodymų apie peticijos įteikimą Kroidono apylinkės teismui, t. y. taikė Lietuvoje susiklosčiusią procesinių dokumentų įteikimo teismui praktiką kitos ES narės teismo procesui, taip sukurdamas pareiškėjui dirbtinas kliūtis užbaigti vykdymo procesą Lietuvoje, pasibaigus jo bankroto procesui kitoje ES narėje. Teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013. Pagal Reglamento 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo bankroto bylai ir jos padariniams taikoma Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, t. y. valstybės narės, kurioje buvo iškelta bankroto byla, teisė. Kroidono apylinkės teismo priimtų sprendimų ir kitų su bankroto byla susijusių procesinių dokumentų turinį reglamentuoja Bankroto įstatymas 1986, taip pat Reglamentas. Teismas, kvestionuodamas Kroidono apylinkės teismo išduotą dokumentą apie pareiškėjo atleidimą nuo įsipareigojimų, elgiasi akivaizdžiai neteisėtai ir savo veiksmais pažeidžia valstybių narių priimtų sprendimų tarpusavio pasitikėjimo principą, be to, reikalaudamas iš pareiškėjo pateikti įrodymus, kurių nereglamentuoja Bankroto įstatymas 1986, bei pateikti Lietuvos teismui priimtinos formos ir turinio dokumentą apie atleidimą nuo įsipareigojimų, gali tik dar labiau pabloginti pareiškėjo finansinę padėtį (vykdydamas nepagrįstus teismo reikalavimus pareiškėjas neabejotinai patirs papildomų išlaidų). Antstolio nepagrįstas atsisakymas nutraukti vykdymo procesą prieštarauja Bankroto įstatymo (1986) 279 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad bankroto procedūra negali trukti ilgiau negu vienerius metus, ir pažeidžia pareiškėjo teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje.
Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Suinteresuoto asmens nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013 suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, nes nurodytos nutarties priėmimo metu apelianto bankroto byla jau buvo baigta. Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Bankroto įstatymo 281 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad bankrutuojantis asmuo nėra atleidžiamas nuo skolos, kuri nebuvo įrodyta jo bankroto byloje. Iš apelianto pateikto Certificate of discharge tiesiogiai nėra aišku, kokie kreditoriai kokius reikalavimus pateikė bankroto byloje, byloje nėra pateikta įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti vienareikšmę išvadą, kokia informacija buvo pateikta teismui apie apelianto kreditorius ir kurie kreditorių reikalavimai turėtų būti laikomi pasibaigusiais bankroto bylą nagrinėjančiam teismui užbaigus bankroto bylą ir skolininkui išdavus pažymą apie atleidimą nuo įsipareigojimų. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad apie apeliantui iškeltą bankroto bylą buvo informuotas AB „Swedbank“, taip pat nepateikta įrodymų, kokia informacija iš tiesų buvo pateikta bankroto bylą nagrinėjusiam teismui. Apelianto pateikta Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Kroidono apylinkės teismo išduota pažyma apie jo atleidimą nuo įsipareigojimų nepatvirtina, kad apeliantas yra atleistas nuo visų įsipareigojimų visiems savo kreditoriams. 1986 metų Nemokumo akto 281 straipsnis numato prievolių rūšis, nuo kurių vykdymo bankrutavęs asmuo nėra atleidžiamas. Apeliantas nepagrindė vykdomosios bylos nutraukimo pagrindo, t. y. nepagrindė, kad buvo atleistas nuo įsipareigojimų AB „Swedbank“ vykdymo.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis R. V. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčijama aplinkybė, jog apeliantas yra pripažintas bankrutavusiu ir toks Kroidono apylinkės teismo sprendimas turi būti pripažįstamas Lietuvoje, tačiau iš apelianto pateiktų dokumentų nėra aišku, ar pripažinus skolininką bankrutavusiu pasibaigė jo prievolės kreditoriams AB „Swedbank“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Remiantis Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės 1986 m. Nemokumo akto 281 straipsnio 6 punktu, bankrutuojantis asmuo nėra atleidžiamas nuo skolos, kuri nebuvo įrodyta jo bankroto byloje, todėl darytina išvada, kad prievolės kreditoriams, kurios nebuvo įtrauktos į bankroto procesą, negali būti laikomos pasibaigusiomis. Be to, nagrinėjamu atveju kyla abejonių, ar apeliantas tinkamai įvykdė 1986 m. Nemokumo akto 291 straipsnyje nustatytą pareigą pateikti teismui informaciją apie turimą turtą, nes apeliantui Lietuvoje priklauso turtas, kuris nebuvo realizuotas bankroto proceso metu. Remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, apeliantas yra UAB „BB Buildings“ ir UAB „Dreamhome“ akcininkas, be to, antstolio depozitinėje sąskaitoje yra saugomi iš apelianto išieškoti 39,42 Eur.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų.
Paduotu skundu pareiškėjas prašė įpareigoti antstolį nutraukti vykdomąją bylą ir panaikinti visas apelianto atžvilgiu vykdomojoje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (toliau – ir JK) Kroidono apylinkės teismo sprendimu jis pripažintas bankrutavusiu ir atleistas nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė iš esmės dviem motyvais: skolininkas nepateikė duomenų, kad Lietuvoje esantys kreditoriais apie skolininkui JK iškeltą bankroto bylą buvo informuoti 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas) nustatyta tvarka bei duomenų, kad JK teismo išduotas atleidimas nuo įsipareigojimų (angl. discharge) yra taikomas ir išieškotojų reikalavimams.
Remiantis Reglamento 4 straipsniu, išskyrus tam tikras išimtis (kurios šioje byloje yra neaktualios), bankroto byloms ir jų pasekmėms, taigi ir atleidimui nuo įsipareigojimų vykdymo, taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teisė, šiuo atveju – Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės 1986 m. Nemokumo aktas. Bankroto bylą nagrinėjančio teismo išduoto atleidimo nuo įsipareigojimų teisinis poveikis yra reglamentuojamas Nemokumo akto 281 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad atleidus skolininką nuo įsipareigojimų šis atleidimas yra taikomas visoms skolininko skoloms, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis. Sistemiškai aiškinant Nemokumo akto 272 straipsnio (nustatančio skolininko pareigą pateikti teismui informaciją apie jo kreditorius) bei 281 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali atleisti (ir atleidžia) skolininką tik nuo tų įsipareigojimų vykdymo, apie kuriuos jam buvo pranešta. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas turėjo įrodyti, jog Kroidono apylinkės teismui pateikė duomenis apie Lietuvoje esančius kreditorius, yra teisėta bei pagrįsta. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad apie apeliantui iškeltą bankroto bylą minėtiems kreditoriams nebuvo pranešta Reglamento nustatyta tvarka, t. y. nepranešė nei bankroto bylą iškėlęs teismas, nei teismo paskirtasis bankroto administratorius (40 str.), todėl pateikti pirmiau nurodytus įrodymus (apie užsienio teismui nurodytus kreditorius) nagrinėjamu atveju buvo ypatingai svarbu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas, siekdamas įrodyti paminėtas aplinkybes, buvo pateikęs teismui užpildytą kreditorių sąrašo formą, taip pat bankroto administratorės jam išsiųstą el. laišką, kuriame ji informavo išsiuntusi apelianto kreditoriams pranešimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pateikti dokumentai nurodytų aplinkybių neįrodo, t. y. apeliantas nepateikė duomenų, kad nurodytas kreditorių sąrašas iš tikrųjų buvo bankroto bylos medžiaga (pvz., dokumento numerio bei datos rekvizitai nėra užpildyti), o bankroto administratorės el. laiške nėra nurodyta, kuriuos konkrečiai kreditorius ji yra informavusi apie Jungtinėje Karalystėje vykstantį bankroto procesą Taigi vertindamas apelianto pateiktus dokumentus bei konstatuodamas, kad jie neįrodo apelianto prašymo nutraukti vykdomąją bylą pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinamas užsienio teismo išduotos pažymos (angl. Certificate of Discharge) turinys (ne) tinkamumo aspektu ir (ar) kvestionuojamas užsienio valstybėje vykusio bankroto proceso teisėtumas, tik konstatuota, kad apeliantas nepateikė Lietuvos teismui pakankamai duomenų apie Jungtinėje Karalystėje vykusį bankroto proceso bei jo apimtį. Tai, kad teismas aiškinosi, ar apelianto pateiktas dokumentas faktiškai galioja ir Lietuvos kreditorių atžvilgiu (turint omenyje, kad tam turi būti nustatytos anksčiau paminėtos sąlygos), negali būti laikoma kito teismo atliktų procesinių veiksmų ir (ar) priimtų dokumentų revizavimu.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Vilija Mikuckienė