Civilinė byla Nr. 2-219-196/2016 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00019-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo „Viridis Group“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto centras“ ir trečiojo asmens D. Š. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria atsisakyta pripažinti bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo „Viridis Group“ bankrotą tyčiniu, civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo „Viridis Group“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto centras“ pareiškimą atsakovams A. P., E. S., tretieji asmenys: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „DOJUS agro“, uždaroji akcinė bendrovė „NTPV“, uždaroji akcinė bendrovė „Krisvita“, uždaroji akcinė bendrovė „Specagra“, uždaroji akcinė bendrovė „Remi Invest“, uždaroji akcinė bendrovė „Litagros prekyba“, V. Š., V. R., P. V., E. M., J. D., D. Š., Eugenijus A. J., M. J., J. V. dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja bankrutuojančio žemės ūkio kooperatyvo (toliau – BŽŪK) „Viridis Group“ administratorė UAB „Bankroto centras“ prašė pripažinti BŽŪK „Viridis Group“ bankrotą tyčiniu. Ji nurodė, kad 2013 m. gruodžio 18 d. ŽŪK „Viridis Group“ iškelta bankroto byla, o teismo nutartis įsiteisėjo 2014 m. vasario 20 d. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi patikslino finansinius reikalavimus ir patvirtino iš viso už 597 276,67 Lt finansinių reikalavimų. BŽŪK „Viridis Group“ finansiniai – buhalteriniai dokumentai, kurie buvo paimti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus, atlikusio ikiteisminį tyrimą, bankroto administratorei buvo perduoti 2014 m. spalio 14 d. Kooperatyvo vadovu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2014 m. vasario 20 d. buvo atsakovas A. P., vyr. buhaltere nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo atsakovė E. S., kuri nuo 2013 m. sausio 2 d. buhalterinės apskaitos paslaugas teikė pagal sutartį. Kooperatyvo pajininkais nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2012 m. birželio 4 d. buvo V. Š., V. R., A. P., D. Š., P. Š., vietoj kurio pajininku tapo J. V.. Administratorė įvertino kooperatyvo buhalterinius dokumentus, Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) patikrinimo aktą, ir mano, kad kooperatyvo bankrotas turi tyčinio bankroto požymių. Kooperatyvo buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, dėl to VMI papildomai apskaičiavo 90 853 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 9 726 Lt pelno mokesčio ir 25 688,01 Lt netesybų. Bankroto administratorė teigia, kad aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, klaidingas buhalterinių duomenų parengimas, kai vietoje 90 924 Lt apmokestinamo pelno buvo teigiama, kad kooperatyvas patyrė 199 416 Lt nuostolį, lėmė bankroto bylos iškėlimą, kai galbūt bankroto situacijos realiai nebuvo. Be to, kooperatyvo vadovas, keldamas bankroto bylą, nuslėpė faktą, kad iš UAB „NTPV“ ir UAB „Krisvita“ išnuomoti žemės sklypai buvo apsėti žieminiais rugiais. Šie pasėliai buvo neatlygintinai perleisti kreditoriams UAB „Krisvita“ ir UAB „NTPV“, tinkamai neįforminus perleidimo. Atsakovas A. P., būdamas kooperatyvo vadovu, netinkamai organizavo veiklą ir vykdė savo pareigas, pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, nustatytą CK 6.9301 straipsnyje. Turėdamas sumokėti už pradelstas skolas kreditoriams, turėtas kooperatyvo sąskaitoje lėšas pervedė kooperatyvo pajininkui J. V. ir sau. Be to, atsakovas A. P., eidamas kooperatyvo vadovo pareigas, sudarė paskolos sutartis, neturėdamas kooperatyvo narių sutikimo, kaip to reikalaujama pagal Kooperatyvo įstatų 5.1.5.10 punktą. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, bankroto administratorė prašė pripažinti ŽŪK „Viridis Group“ bankrotą tyčiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi atmetė pareiškėjos BŽŪK „Viridis Group“ bankroto administratorės UAB „Bankroto centras“ pareiškimą pripažinti BŽŪK „Viridis Group“ bankrotą tyčiniu.

Teismas nustatė, kad ŽŪK „Viridis Group“ įregistruotas 2011 m. spalio 4 d., jo administracijos vadovu paskirtas A. P.. Kooperatyvą įsteigė pajininkai V. Š., V. R., A. P., D. Š., P. Š., kuris 2012 m. gegužės 21 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartimi savo pajų pardavė J. V.. Nuo kooperatyvo įsteigimo iki 2012 m. rugsėjo 4 d. buhalterinę kooperatyvo apskaitą tvarkė UAB „Vilniaus buhalterių grupė“, o nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. – atsakovė E. S..

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 punkto pagrindu. Teismas nustatė, kad atsakovas A. P. ne tariamai, o realiai kooperatyvui paskolino 13 000 Lt. Teismas atmetė bankroto administratorės argumentą, kad suteikdamas paskolą A. P. turėjo vadovautis kooperatyvo Įstatų 5.1.5.10 punktu, nes kooperatyvo įstatai buvo priimti vėliau, nei buvo suteikta paskola. Teismas pažymėjo, kad ši paskola negalėjo kaip nors lemti kooperatyvo bankroto. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas A. P. finansinio reikalavimo šiai sumai nepareiškė ir kad niekas iš pajininkų nei iki bankroto bylos iškėlimo, nei po jos jokių atsakovo A. P. sprendimų neginčijo.

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 punkto pagrindu. Teismas nustatė, kad UAB „NTPV“ ir UAB „Krisvita“ išnuomotuose žemės sklypuose esamus pasėlius deklaravo Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, nuėmė derlių ir gavo išmokas. Teismas, įvertinęs, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog A. P. sudarė derliaus perleidimo sandorius su UAB „NTPV“ ir UAB „Krisvita“, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog ŽŪK „Viridis Group“ vadovas A. P. 2012 m. rudenio pasėlius neatlygintinai perleido pavieniams kreditoriams, taip panaikindamas galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais.

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 punkto pagrindu. Teismas nustatė, kad iš S. K. įmonės „Fasma“ 2012 m. spalio 18 d. gauti 10 000 Lt 2012 m. spalio 19 d. buvo pervesti ūkininkui D. Š., o 2012 m. lapkričio 11 d. iš tos pačios įmonės gauti 44 304,70 Lt tą pačią dieną pervesti į J. V. ir A. P. sąskaitas, kaip dalinis paskolos grąžinimas. Teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 3 d. ir 2012 m. gruodžio 14 d. tiek J. V., tiek A. P. minėtas sumas įmokėjo į kooperatyvo sąskaitą ir iš dalies atsiskaitė su UAB „Litagros prekyba“. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo neįrodo, jog atsakovas lėšų pervedimu sąmoningai siekė kooperatyvo nemokumo ir bankroto. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas negalėjo 2012 metų pabaigoje pažeisti CK 6.9301 straipsnio nuostatų, nes ši teisės norma galioja tik nuo 2013 m. spalio 1 d.

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 punkto pagrindu. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog kooperatyvo bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes kooperatyvo buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir apgaulingai. Teismo vertinimu, tai kad mokesčių administratorius kooperatyvo buhalterinėje apskaitoje konstatavo daug pažeidimų ir papildomai priskaičiavo papildomus mokesčius, neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama kooperatyvo nemokumo ir bankroto. Nors teismas konstatavo, jog kooperatyvo finansinės atskaitomybės bei kituose kooperatyvo dokumentuose esantys duomenys nėra tikslūs ir teisingi, o Valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu įpareigojo papildomai sumokėti 90 853 Lt PVM ir 9 726 Lt pelno mokesčio, tačiau nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad mokesčių administratoriaus nustatyti pažeidimai lėmė kooperatyvo privedimą prie bankroto. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo D. Š. kai kurių dokumentų, pagrindžiančių jo darbus, sunaudotas sėklas, trąšas ir pan., buhalterei nepateikė, o 2014 m. vasario 4 d. juos pateikė tiesiogiai Panevėžio apskrities VPK. Kadangi mokesčių administratorius, tikrindamas pridėtinės vertės ir pelno mokesčių apskaičiavimo teisingumą, vadovavosi ir apskaitos dokumentais, pateiktais Panevėžio apskrities VPK, t. y. dokumentais, kurių atsakovei E. S. D. Š. nebuvo pateikęs, tai teismas sprendė, kad nėra pagrindo padaryti išvadą, jog buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai dėl atsakovų E. S. ir A. P. kaltės. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad 2012 m. dauguma pažeidimų atsirado dėl BŽŪK „Viridis Group“ pajininko D. Š. kaltės, o atsakovė E. S., dirbusi gana trumpą laiką (nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.), neturėdama visų kooperatyvo dokumentų, D. Š. nuolat keičiant sąskaitas ir visiškai nepateikiant apskaitos dokumentų, neturėjo realios galimybės tinkamai sutvarkyti ŽŪK „Viridis Group“ buhalterinę apskaitą, todėl negali būti už tai atsakinga.

Teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo pajininkas D. Š. labai aktyviai dalyvavo kooperatyvo veikloje, tiek priimdamas sprendimus, tiek atlikdamas darbus. Kooperatyvo technika ir atsargos (sėklos, trąšos ir kt.) buvo saugomi pas D. Š.. Dėl šių aplinkybių teismas pritarė atsakovo A. P. atstovės išsakytai nuomonei, jog bankroto administratorė turi imtis konkrečių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar ūkininkas D. Š., būdamas ir ŽŪK „Viridis Group“ pajininku, savo ūkyje nepanaudojo kooperatyvo pirktų sėklų, trąšų, degalų ir pan. Teismas pažymėjo, kad D. Š. 2013 m. lapkričio 28 d. buvo apklaustas kaip liudytojas ir patvirtino, kad kooperatyvo vardu pirktomis sėklomis apsėjo tiek savo, kaip ūkininko, laukus, tiek ŽŪK „Viridis Group“ laukus. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėja negali patikrinti ūkininko D. Š. veiklos ir dokumentų, tačiau gali kreiptis į tam tikras institucijas, turinčias teisę patikrinti šio ūkininko veiklą.

Teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, kad atsakovas A. P. kaltas dėl perdėto pasitikėjimo pajininku D. Š. ir dėl per mažos kontrolės kooperatyve vykstantiems darbams, turto įsigijimui ir pan., tačiau pabrėžė, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia veikla buvo sąmoningai nuosekliai ir kryptingai siekiama nemokumo. Teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus ir pateiktus įrodymus, proceso dalyvių paaiškinimus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai savo veikla ir sudarytais sandoriais būtų sąmoningai nuosekliai ir kryptingai siekę privesti kooperatyvą prie bankroto. Teismas konstatavo, kad bankroto administratorės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo ŽŪK „Viridis Group“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Pareiškėja (apeliantė) BŽŪK „Viridis Group“ administratorė UAB „Bankroto centras“ atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti BUAB „Viridis Group“ bankrotą tyčiniu, arba perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes priimdamas skundžiamą nutartį rėmėsi išimtinai atsakovų A. P. ir E. S. nenuosekliais ir prieštaringais paaiškinimais. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino pareiškėjos bankroto administratorės ir VMI bei FNTT specialistų pateiktus rašytinius įrodymus, kurių pakanka nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, selektyviai nagrinėjo ir vertino pavienes aplinkybes, nevertindamas aplinkybių visumos. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuosekli vadovo ir buhalterės veiksmų eiga, vadovo blogas kooperatyvo valdymas lėmė BŽŪK „Viridis Group“ privedimą prie bankroto.

2. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ignoravo bankroto administratoriaus nurodytas aplinkybes, kad prie bylos pridėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti 2014 m. vasario 28 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio skyriaus Specialisto išvadoje dėl ŽŪK „Viridis Group“ ūkinės finansinės veiklos yra konstatuota, kad tvarkant ŽŪK „Viridis Group“ apskaitą 2012 m. buvo nesilaikoma Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12, 13, 17 straipsnių, 18 straipsnio 4 dalies ir kt. reikalavimų, dėl to iš dalies negalima nustatyti ŽŪK „Viridis Group“ 2012 m. laikotarpio veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Specialisto išvadoje konstatuota, kad už apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, t. y. šiuo atveju direktorius A. P., o už buhalterinių įrašų teisingumą atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą vadovas arba kiti Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Nagrinėjamu atveju buhalterė E. S. tvarkė buhalterinę apskaitą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ŽŪK „Viridis Group“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, nevertino bankroto administratorės pateiktos išvados, be pagrindo nekonstatavo tyčinio bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, o nagrinėjo pašalinius ir su tyčiniu bankrotu nesusijusius klausimus, t. y. ar trečiasis asmuo D. Š., kuris buvo vienas iš pagrindinių žemės ūkio produkcijos tiekėjų, buvo pateikęs ŽŪK „Viridis Group“ buhalterijai savo išrašytas žemės ūkio produkcijos pardavimo sąskaitas, ar ne. Bankroto administratorės nuomone, atsakovei E. S. buvo perduoti visi ŽŪK „Viridis Group“ dokumentai iš anksčiau buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės UAB „Vilniaus buhalterių grupė“, o jei ne, tai atsakovė turėjo prašyti juos pateikti. Duomenų, kad prašyta pateikti pirminius dokumentus, nėra. Aplinkybę, kad D. Š. buhalterinius dokumentus (D. Š. išrašytas kooperatyvui žemės ūkio pardavimo sąskaitas) pateikė ŽŪK „Viridis Group“, patvirtina minėta specialisto išvada, o teismo argumentas, kad trečiasis asmuo D. Š. dokumentus pateikė tik Panevėžio apskrities VPK ir kad jų nebuvo pateikęs ŽŪK „Viridis Group“, nepagrįstas jokiais įrodymais. Teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjos bankroto administratorės nurodytas aplinkybes, kad teismo posėdžio metu BŽŪK „Viridis Group“ 2012 ir 2013 m. buhalterinę apskaitą vedusi buhalterė E. S. pripažino, kad jai buvo žinoma apie tai, kiek ir kur panaudota sėklų bei kitų išteklių, tačiau jų visų į apskaitą neįtraukė. Specialisto išvadoje konstatuota, kad balanse neparodyta 66 578,58 Lt biologinio turto (pasėlių) vertė, nors rudeninių darbų kaina 15 410 Lt įtraukta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sąnaudų apskaičiavimas, įtraukimas į apskaitą, nurašymo aktų ir kitos dokumentacijos pildymas yra kooperatyvo buhalterės ir vadovo pareigos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nors daug PVM sąskaitų faktūrų yra tik su trečiojo asmens D. Š. parašu, tačiau visos jos yra įtrauktos į apskaitą, be to, neatsižvelgė į tai, kad parašas šiame dokumente yra neprivalomas rekvizitas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Taigi teismas netikrino administratoriaus pateiktų duomenų, taip pat bankroto bylos medžiagoje esančių rašytinių įrodymų, liudytojų paaiškinimų visumos, rėmėsi tik prieštaringa potencialiai atsakingų atsakovų akivaizdžiai gynybine pozicija, todėl buvo priimtas neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas.

2. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo. Pareiškėja BŽŪK „Viridis Group“ bankroto administratorė pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas ir pagal teismų praktiką suformuluotas pagrindas BŽŪK „Viridis Group“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nes buvo sudaryti kooperatyvui nuostolingi ar nenaudingi sandoriai, susiję su turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi kooperatyvui sprendimai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog A. P. sudarė derliaus perleidimo sandorius su UAB „NTPV“ ir UAB „Krisvita“. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, tikimybių pusiausvyros principą, nenagrinėjo ir nevertino bylos medžiagoje esančių rašytinių įrodymų, o vadovavosi kritiškai vertintinais vadovo A. P. žodžiais. Teismas, konstatuodamas, kad nėra pagrindo pripažinti bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, neatsižvelgė į: a) byloje esančius rašytinius įrodymus – 2013 m. spalio 28 d. UAB „NTPV“ raštą ir 2014 m. gruodžio 8 d. patvirtinimą, iš kurių aiškiai matyti, kad egzistavo žodinis susitarimas tarp A. P. ir UAB „NTPV“ dėl neatlygintinio BŽŪK „Viridis Group“ biologinio turto (pasėlių) perleidimo vienam iš kreditorių (žemės nuomininkų, kuris pripažino ir neneigė tokio fakto); b) tai, kad taikos sutarties pagrindu UAB „NTPV“ atlygino 25 000 Lt dydžio nuostolius BŽŪK „Viridis Group“ dėl pasėlių perėmimo; c) duomenis apie tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-320-488/2015 pagal ieškovo BŽŪK ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams A. P. ir UAB „Krisvita“; d) duomenis apie tai, kad tiek UAB „NTPV“, tiek „Krisvita“ deklaravo BŽŪK „Viridis Group“ pasėlius tiesioginėms išmokoms gauti ir jas gavo; e) antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio matyti, kad 2013 m. gegužės 24 d. ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. buvo užfiksuoti UAB „Krisvita“ auginami augalai BŽŪK „Viridis Group“ pasėliuose; f) ūkininko D. Š. bankroto administratorei raštu pateiktą informaciją apie 2012 m. rudenį BŽŪK „Viridis Group“ pasėtus pasėlius; g) keliant bankroto bylą duotų atsakovo A. P. ir procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių prieštaringumą ir nenuoseklumą. Teismas nenagrinėjo ir nevertino A. P., kaip vadovo, neteisėtų veiksmų (neveikimo) (nuslepiant informaciją nuo teismo ir kreditorių dėl pasėlių egzistavimo, neigiant jų egzistavimą, nepasirūpinimo kooperatyvo biologinio turto išsaugojimu, pasėlių nedeklaravimo NMA tiesioginėms išmokoms gauti ir pan.) konkrečios situacijos kontekste, vadovo aplaidaus, nerūpestingo ir nesąžiningo elgesio, atitinkamų pasekmių toleravimo, dėl ko bankrotą galima pripažinti tyčiniu. Teismas klausimą dėl bankrotą pripažinimo tyčiniu sprendė neobjektyviai ir turėdamas išankstinę nuomonę, nepriėmė į bylą teikto įrodymo dėl vykdytos kooperatyvo veiklos 2012 m. rudenį., vertino neišnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-320-488/2015 duomenis.

3. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad dėl atsakovo A. P. veiksmų buvo apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama kreditoriui UAB „Litagros prekyba“, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Pirmosios instancijos teismas, formaliai nurodydamas, kad A. P. 2012 m. pabaigoje negalėjo pažeisti CK 6.9301 straipsnio nuostatų, nes minėta teisės norma įsigalioja 2013 m. spalio 1 d., nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pažeidė viešojo intereso prioriteto bankroto procese principą. Teismas, nustatęs, kad CK 6.9301 straipsnio nuostatos negali būti taikomos konkrečioje situacijoje, nepagrįstai nesivadovavo kitomis iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusiomis analogiškomis teisės normomis, reglamentuojančiomis mokėjimų eiliškumą, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

4. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo. Pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad didžioji dalis sandorių (įskaitant paskolų, kreditų suteikimą ir gavimą, didelės vertės technikos įsigijimą ir kt.) buvo sudaryti pažeidžiant kooperatyvo įstatų 5.1.5.10 punktą, nes nei dėl vieno sandorio nebuvo priimtas pajininkų sprendimas, kaip tai nustato įstatai. Kadangi tiek paskolų, tiek kiti sandoriai viršijo dešimtadalį nuosavo kapitalo (ar tai būtų buvę 28 000 Lt ar 15 000 Lt), tai atsakovas neturėjo teisės vienasmeniškai jų sudarinėti.

Trečiasis asmuo D. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti BUAB „Viridis Group“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl teismo šališkumo. Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta netikrinant parodymų ir įrodymų visumos, remiantis vien tik tiesiogiai atsakomybės siekiančių išvengti atsakovų E. S. ir A. P. prieštaringais paaiškinimais, kuriuos paneigia jų konkliudentiniai veiksmai bei šios ir bankroto bylos medžiagoje esantys įrodymai, turint tendencingą išankstinį nusistatymą prieš trečiąjį asmenį D. Š.. Posėdį vedusi teisėja neleido trečiajam asmeniui sklandžiai išdėstyti paaiškinimų, rodė neigiamas emocijas, susierzinimą, nepradėjus sakinio, nutraukdavo.

2. Dėl įrodymų vertinimo. Teismas nepagrįstai nustatė, kad BŽŪK „Viridis Group“ nuo 2012 m. rudens veiklos nevykdė. Teismas neatkreipė dėmesio, kad žemės ūkio kooperatyvo veikla sezoniška, neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, kad BŽŪK „Viridis Group“ iš UAB „Litagros prekyba“ 2012 m. spalio 30 d. užsakė chemines medžiagas pasėliams prižiūrėti, kas leidžia daryti priešingą išvadą, kad kooperatyvas vykdė veiklą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad A. P. ne tariamai, o realiai 2011 m. rugsėjo 21 d. paskolino kooperatyvui 13000 Lt. Šią teismo išvadą paneigia sąskaitų apyvartos žurnalas, banko sąskaitos išrašas, iš kurių matyti, kad ši suma yra pajinio įnašo dalis. Šios sumos 2011 m. rugsėjo 21 d. paskolinti kooperatyvui atsakovas negalėjo, nes jis dar nebuvo įsteigtas; kooperatyvas įsteigtas tik 2011 m. spalio 4 d. Teismo teiginiai, kad niekas iš pajininkų nei iki bankroto bylos, nei po jos jokių atsakovo A. P. sprendimų neginčijo, neatitinka tikrovės. Bankroto byloje buvo pateikta informacija apie iškeltas civilines bylas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad trečiasis asmuo kooperatyvui pateikė ne visas sąskaitas; nenurodė, kokiais įrodymais sprendė, kad visos sąskaitos buvo pateiktos tik Panevėžio apskrities VPK. Kooperatyvui buvo pateikti visi sąnaudas pagrindžiantys paskaičiavimai, o už jų įforminimą (nurašymo aktų parengimas, buhalterinių įrašų atlikimas ir kt.) atsakingas vadovas ir buhalterė. Kad sąskaitos buvo pateiktos laiku patvirtina buhalterinės apskaitos dokumentai – ikiteisminio tyrimo pareigūnų iš E. S. paimtuose BŽŪK „Viridis Group“ buhalterinių dokumentų segtuvuose yra visos trečiojo asmens D. Š. 2012 m. išrašytos sąskaitos, jos įtrauktos į apskaitą, išskyrus 3 sąskaitas dėl kvietrugių. Visos sąskaitos buvo deklaruotos pagal įstatymą, patikrintos Valstybinės mokesčių inspekcijos, pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė FNTT specialisto ir VMI specialistų išvadomis. Teismas be pagrindo traktavo buhalterės E. S. klaidingų buhalterinių įrašų atlikimą kaip kooperatyvo buhalterinės apskaitos pažeidimus dėl trečiojo asmens D. Š. kaltės. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad NMA 2012 m. lapkričio 28 – 30 d. atlikusi patikrinimą, nustatė pažeidimus iš esmės visuose kooperatyvo deklaruotose žemės sklypuose. Kaip matyti iš NMA patikros ataskaitos, pažeidimai buvo rasti tik 17 deklaruotų laukų (apie 50 ha) iš 42 laukų (apie 250 ha), o ne visuose laukuose. Pažeidimai rasti tik deklaruotuose pūdymuose, kurie turėjo būti apsėti iki 2012 m. lapkričio 1 d. arba kitų metų pavasario. Atsakovas A. P., žinodamas, kad šitą sąlygą reikia būtinai įvykdyti, nesiėmė jokių priemonių, kad apsėti pūdymus, nors sėkla buvo nupirkta ir vėliau sugedo. Taigi pūdymai buvo chemiškai apdoroti, paruošti įdirbimui bei vėliau sėjai, o vadovas nepasirūpino jų apsėjimu. Tai reiškia vadovo nesirūpinimą ir aplaidų elgesį. Pirmosios instancijos teismas, neištyręs visų pateiktų įrodymų, netinkamai vertindamas byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertindamas tik atsakovų pavienius veiksmus, neatsižvelgdamas į įrodymų visumą, priėmė nepagrįstą nutartį.

3. Dėl bylos nagrinėjimo dalyko. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad kooperatyvo pajamas sudarė ūkininko D. Š. nupirkti ir kitoms įmonėms perparduoti grūdai, tačiau šie sandoriai neteikė įmonei ekonominės naudos, nes grūdai buvo perparduodami beveik už tą pačią kainą. Tačiau teismas, akcentuodamas šią aplinkybė, ignoravo kitą reikšmingą aplinkybę – kad nors trečiojo asmens D. Š. ūkis pardavė kooperatyvui grūdų už daugiau nei 490 000 Lt, tačiau atsiskaitant jam buvo pervesta tik apie 149 000 Lt. Vadinasi, iš trečiojo asmens ūkio produkcijos perpardavimo gautos lėšos nebuvo panaudotos atsiskaityti su trečiuoju asmeniu, o buvo panaudotos kitoms finansinėms operacijoms (paskolų išsimokėjimams, daliniam atsiskaitymui už turtą ir kt.), po to skubotai buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, teisminio ginčo dalykas buvo ne A. P. pasitikėjimo ar nepasitikėjimo santykiai su D. Š., o vadovo ir buhalterės pareigų tinkamas ar netinkamas atlikimas bei tyčinio bankroto požymio nustatymas. Šiuo atveju teismas greičiausiai sąmoningai nagrinėjo su tyčiniu bankroto klausimu nesusijusias aplinkybes, ignoruodamas faktus – tiek dėl biologinio turto perleidimo (turto apimties ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybes sumažinimo), kreditorių reikalavimų išdidinimo, turto išvaistymo, buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą ir iš to sekantį negalėjimą nustatyti realios kooperatyvo kapitalo, įsipareigojimų ir turto dydžio bei struktūros.

Pareiškėja BŽŪK „Viridis Group“ administratorė UAB „Bankroto centras“ prašo tenkinti D. Š. atskirąjį skundą, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį kaip nepagrįstą ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti BUAB „Viridis Group“ bankrotą tyčiniu, arba perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas A. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskiruosius skundus atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime į atskiruosius skundus iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis.

Atsakovė E. S. atsiliepime į atskiruosius skundus prašo atskiruosius skundus atmesti kaip nepagrįstus, o Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Atsakovė pažymėjo, jog jai, kooperatyve einant buhalterės pareigas, už kurias iki šiol nėra atsiskaityta, nebuvo jokio tikslo sąmoningai, tyčia ir kryptingai privesti kooperatyvą prie bankroto.

Trečiasis asmuo VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepimuose į apeliantų atskiruosius skundus prašo atskirųjų skundų pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į apeliantų atskiruosius skundus prašo atskirųjų skundų pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo UAB „Krivista“ atsiliepime į pareiškėjos BŽŪK „Viridis Group“ administratorės UAB „Bankroto centras“ atskirąjį skundą prašo bankroto administratorės atskirojo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Dėl tyčinio bankroto nustatymo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Lietuvos Respublik?s įmonių bankroto įstatymo 2 str. 12 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-10-01) buvo įtvirtinta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Tuomet įstatyme nebuvo nurodytos aplinkybės, kurioms esant, galima būtų daryti išvadą, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Tačiau 2013-04-18 įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą, nuo 2013-10-01 įsigaliojo ĮBĮ pakeitimai, susiję ir su tyčinio bankroto samprata. ĮBĮ 2 str. 12 d. nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 str. įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 str. 2 d. įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi, bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

Aiškinantis tai, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė BŽŪK „Viridis Group“ bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovo ir buhalterės netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), priimtais nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais įmonei sprendimais, įmonės veiklos organizavimu, pažeidžiant kitų kreditorių teises, bei netinkamai (aplaidžiai) tvarkyta buhalterine apskaita. Apeliantai teigia, kad pateiktame pareiškime dėl BŽŪK „Viridis Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nurodyta daugybę aplinkybių, kurios laikomos tyčinio bankroto požymiais ĮBĮ prasme, todėl, jų nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą, jog BŽŪK „Viridis Group“ bankrotas nėra tyčinis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto nuomone nesutinka ir pažymi, kad įvertinus bylos medžiagą bei apeliantų argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį.

              Netinkamą buvusio BŽŪK „Viridis Group“ vadovo A. P. valdymą, bankroto administratorė grindė aplinkybėmis, kad didžioji dalis sandorių (įskaitant paskolų, kreditų suteikimą ir gavimą, didelės vertės technikos įsigijimą ir kt.) buvo sudaryti pažeidžiant kooperatyvo įstatų 5.1.5.10 p., nes nei dėl vieno sandorio nebuvo priimtas pajininkų sprendimas, kaip tai numato įstatai. Be to, apeliantai nurodo, kad vadovas A. P. skubotai, nesutvarkęs buhalterinės apskaitos dokumentų, daugumai pajininkų nepritariant, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kas, jų nuomone, pagrindžia vadovo siekį privesti įmonę prie bankroto. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apelianto argumentus ir byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog A. P. netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su įmonės valdymu, nes jo veiksmuose nėra nustatyta sąmoningai nukreipto valdymo, siekiant dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį.

              Nagrinėjamu atveju pareiškėja, atskirajame skunde teigdama, kad atsakovas A. P., įmonės vardu suteikdamas paskolas, gaudamas kreditus, įgydamas didelės vertės techniką ir kt., sąmoningai ir kryptingais veiksmais privedė įmonę prie bankroto, nei pareiškime dėl BŽŪK „Viridis Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nei atskirajame skunde nenurodo, kad šių veiksmų atlikimo metu atsakovui galėjo būti žinoma ar turėjo būti žinoma, kad šių sandorių sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad kooperatyve dauguma sprendimų buvo priimta žodžiu. Šią išvadą pagrindžia byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo metu pateikti liudytojų parodymai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad vadovas vienasmeniškai priėmė sprendimus dėl minėtų sandorių sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai teikti ikiteisminiam tyrimui yra leistinos įrodinėjimo priemonės (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis rėmėsi. Tai, kad atsakovas A. P. sprendimus tikėtinai priėmė pritarus daugumai pajininkų pagrindžia ir tai, jog pareiškėjos minėtų sandorių sudarymo teisėtumo pajininkai iki bankroto bylos iškėlimo dienos neginčijo. Apelianto pateikti duomenys, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. Š., V. Š. ieškinį atsakovui žemės ūkio kooperatyvui „Viridis Group“ dėl pakartotinio narių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, nepagrindžia, jog pajininkai ginčijo paskolų suteikimo, kredito gavimo ir didelės vertės technikos įsigijimo sandorius. Minėtoje civilinėje byloje Panevėžio miesto apylinkės teismas sprendė klausimą, ar pagrįstai 2013 m. sausio 22 d. 10 val. vykusio ŽŪK „Viridis Group“ pakartotinio narių susirinkimo metu buvo priimtą nutarimas kelti bankroto bylą kooperatyvui (informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenys, Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1512-452/2013). Jokių kitų duomenų, jog buvo ginčijami sudaryti sandoriai, apeliantas D. Š. nepateikė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirųjų skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, spręsdamas, jog pajininkai sprendimus priimdavo žodiniais susitarimais, nesivadovaudami įstatų nuostatomis. Taigi nors rašytine forma nėra priimto pajininkų sprendimo dėl pareiškėjos minimų sandorių sudarymo, tačiau tai negali būti vertinamas kaip sąmoningas buvusio vadovo veiksmas, siekiant privesti įmonę prie bankroto. Kaip minėta, tik  sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamas darbo, technologinių procesų organizavimas, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymas, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų apie sąmoningą ir kryptingą siekį privesti kooperatyvą prie bankroto nėra.

              Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad atsakovo A. P. kreipimasis dėl ŽŪK „Viridis Group“ bankroto iškėlimo, pagrindžia jo siekį įmonės privesti įmonę prie bankroto. Atkreiptinas dėmesys, kad Įmonių bankroto įstatyme įtvirtinta įmonės vadovo pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Dėl to atsakovo A. P. kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ŽŪK „Viridis Group“ vertintinas kaip įstatyme nustatytų pareigų vykdymas, o ne kaip siekis privesti įmonę prie bankroto. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendime už akių konstatavo, jog pusė 2013 m. sausio 22 d. sušauktame pakartotiniame ŽŪK „Viridis Group“ susirinkime dalyvavusių pajininkų pritarė kreipimuisi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to minėti sandoriai ir kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti vertinamas, kaip sąmoningas vienasmeniškas buvusio vadovo veiksmas, siekiant privesti įmonę prie bankroto. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo A. P. veiksmuose nenustatyta netinkamo įmonės valdymo požymių, kurie leistų BŽŪK „Viridis Group“ bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.).

              Apeliantai nurodė, kad atsakovas A. P. tariamai paskolino 13 000 Lt, iš tikrųjų šios paskolos nesuteikdamas, taip dirbtinai padidindamas įmonės įsipareigojimus, taip pat sudarė nenaudingus įmonei sandorius, neatlygintinai perleisdamas kooperatyvo biologinį turtą (pasėlius).

              Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog A. P. 13 000 Lt sumą paskolino kooperatyvui rėmėsi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (paskolos sutartimi, sąskaitos išrašu), atsakovų paaiškinimais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorės, argumentas, kad šie pinigai realiai nebuvo paskolinti, kad paskola sudaryta tam, jog dirbtinai padidintų reikalavimus laikytini nepagrįstais, nes A. P. pareiškimas dėl 13 000 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo nėra pareikštas. Apeliantas D. Š., teigdamas, kad dalis rašytinių įrodymų sudaryta atgaline data ir todėl ši suma nepagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinta paskola, nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų apie dokumentų klastojimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas A. P. paskolino BŽŪK „Viridis Group“ 13 000 Lt. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad atsakovo paskolintos lėšos kooperatyvui galėjo būti ekonomiškai nenaudingos, juolab turėti įtaką įmonės nemokumui.

              Atskiruosiuos skunduose teigiama, jog A. P. neatlygintai perleido kooperatyvo biologinį turtą (pasėlius) UAB „Krisvita“ ir UAB „NTV“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog minėtoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas perleido kooperatyvo pasėlius. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais pirmosios instancijos argumentais. Nors byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Krisvita“ ir UAB „NTPV“ deklaravo kooperatyvo pasėlius tiesioginėms išmokoms gauti, jas gavo ir nuėmė ten buvusį derlių, tačiau vien ši aplinkybė, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas A. P. sudarė kooperatyvo pasėlių perleidimo sandorius su šiomis įmonėmis. Kiti apeliantų atskiruosiuose skunduose įvardijami rašytiniai įrodymus, t. y. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas bei trečiojo asmens D. Š. pateiktą informaciją apie 2012 m. rudenį kooperatyvo laukose pasėtus pasėlius taip pat nepatvirtina, jog atsakovas A. P. sudarė pasėlių perleidimo sandorius. Nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu ir keitė poziciją dėl pasėlių buvimo, tačiau nenustačius A. P. veiksmuose sąmoningo veikimo prieš BŽŪK „Viridis Group“ interesus, nėra pagrindo BUAB BŽŪK „Viridis Group“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

              Pareiškėja BŽŪK „Viridis Group“ bankroto administratorė bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nes 2012 m. lapkričio 22 d. iš kooperatyvo atsiskaitomosios sąskaitos buvo atlikti mokėjimai atsakovui ir trečiajam asmeniui J. V., pažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą. Taip pat pareiškėja kvestionuoja kooperatyvo vykdytus atsiskaitymus su vienu iš didžiausių kooperatyvo kreditorių UAB „Litagros prekyba“ ir mano, jog tokie atsiskaitymai taip pat buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 str. nuostatas.

              ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p. nustatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Taigi iš pateiktos teisės normos turinio analizės matyti, jog jos taikymas yra siejamas su sąlyga, jog turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

              Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog BŽŪK „Viridis Group“ buvo skolingas atsakovui, trečiajam asmeniui J. V. ir UAB „Litagros prekyba“, tačiau bankroto administratorė teigia, kad kooperatyvas, atsiskaitydamas su šiais kreditoriais, pažeidė kreditorių atsiskaitymo eiliškumą, tačiau byloje nėra pagrindo manyti, kad tuo metu, kai buvo vykdomi atsiskaitymai su minėtais kreditoriais (taip pat ir atsakovu), vadovui buvo žinoma, kad kreditorių, kurių įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tik 2013 m. paaiškėjo, jog įmonė nemoki, kai buvo sudarytas balansas už 2012 m. 2013 m. sausio 28 d. atsakovas A. P. kreipėsi į teismą dėl ŽŪK „Viridis Group“ bankroto iškėlimo. Duomenų apie tai, kad įmonės nemokumas galėjo būti nustatytas anksčiau, nėra, to neteigia ir apeliantai. Priešingai, apeliantai teigia, kad buvo skubotai kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai reiškia, jog 2012 m. vykdant su kreditoriais dalinius atsiskaitymus, vadovui galėjo būti nežinoma, kad kooperatyvas yra faktiškai nemokus, todėl vadovo veiksmai negali būti pripažįstami kaip veikla, kuri buvo sąmoningai ir tyčia organizuojama taip, kad kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į kooperatyvo turtą būtų apribotos arba panaikintos.

              Pareiškėja BŽŪK „Viridis Group“ bankroto administratorė bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, teigdama, kad atsakovai, aplaidžiai ir apgaulingai tvarkydami kooperatyvo buhalteriją, privedė įmonę prie bankroto. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad konstatuoti buhalterinės apskaitos pažeidimo, neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bankroto. Apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentus, kad buhalterei buvo pateiktos ne visos sąskaitos, todėl ji negalėjo tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog buhalterė kryptingai siekė įmonės bankroto, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji sąmoningi ir kryptingai siekė įmonės bankroto. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus bei byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, padarė išvadą, jog aptikti pažeidimai nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovai siekė privesti įmonę prie bankroto. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji atlikta visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, tinkamai atlikus įrodymų tyrimą ir vertinimą.

              Dėl apeliantų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo nutartį ir bylos nagrinėjimo metu buvo šališkas bei tendencingai nagrinėjo bylą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65-66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Asmuo, reikšdamas tokį nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai – nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, susijusius su teisėjos šališkumu, neturi pagrindo daryti išvados, kad teisėja, sprendusi dėl BŽŪK „Viridis Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu, buvo suinteresuota bylos baigtimi ar egzistuotų kitos aplinkybės, leidžiančios abejoti teismo nešališkumu. Tai, jog teismas priėmė apeliantams nepalankų procesinį sprendimą, savaime neįrodo teismo šališkumo.

              Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atskirus atsakovų neteisėtus veiksmus (sandorių sudarymą nesant pajininkų sprendimo, biologinio turto (pasėlių) perleidimo aplinkybes, aplaidžios buhalterinės apskaitos tvarkymo), nenustatė jų visumos, nes būtent visuma sudaro pagrindą, įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo sutikti, kadangi apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutikęs, kad buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma pagal įstatymo reikalavimus, tačiau įvertinęs visas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad BŽŪK „Viridis Group“ bankrotas nebuvo tyčinis. Kaip jau ir buvo minėta, bankroto bylą nagrinėjantis teismas įmonės bankrotą gali pripažinti tyčiniu, tik jeigu įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato požymius, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais buvo perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, jog esant ir taip blogai bendrovės ūkinei – finansinei padėčiai, kuri galėjo susidaryti dėl pokyčių rinkoje ar kt., bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo organizuota taip, kad pablogino galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Tai yra, kad bendrovės vadovai, turintys tokios veiklos organizavimo patirtį, ne tik nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo normose bei bendrovės įstatuose suformuluotų prievolių, bet ir veikė priešingai bendrovės interesams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ikiteisminio tyrimo Nr. 50-9-00178-13 medžiagą, kurioje ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį prieš A. P. nutrauktas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nenustatė, kad bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais ar kitokia veikla būtų nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, taip pat nenustatyta, kad dėl įmonės valdymo organų sprendimų turtas būtų tyčia paslėptas, iššvaistytas ar pasisavintas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl atskiruosiuose skunduose nurodytų argumentų nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas prašymas bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

              Atsakovas A. P. prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovas patyrė 998,25 Eur atsiliepimo į atskiruosius skundus surašymo išlaidų. Vadovaudamasis 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, 302 straipsniu, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintas Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų 8.16 punktą, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, medžiagos apimtį ir kt., apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš apeliantų lygiomis dalimis atsakovui priteistina maksimali už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir surašymą suma - 294,04 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

              Priteisti atsakovo A. P. (a. k. 37807051064) naudai iš apeliantų bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo „Viridis Group“ (į. k. 302673087) bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto centras“ administravimo lėšų ir D. Š. (a. k. 37507160975) po 147,02 Eur (šimtą keturiasdešimt septynis eurus 2 ct), bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas                                                                                       Konstantinas Gurinas