Civilinė byla Nr. 2A-1-657/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09109-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.5.2;

 (S)

2.5.10.5.2.4; 2.5.39.5.5; 3.3.1.14.;

3.3.1.18.1.; 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-664-587/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, I. L., AlfaStrakhovanie PLC, OOO „Konsalting“. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Hoptransa“ 11 057,22 Eur (38 178,37 Lt) nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 21-23).

2.       Nurodė, kad 2012 m. gegužės 31  d. Vokietijoje dėl atsakovės darbuotojo I. L., vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Schmitz SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė HYUNDAI TRAJET 2,0 GLS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir sužalota asmens sveikata. Atsakovė buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau ši Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Lietuvos nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis padarytų žalų atlyginimą. Kadangi minėtas eismo įvykis įvyko Vokietijoje, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė 11 057,22 Eur (38 178,37 Lt) reikalavimą ieškovui. Ieškovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalautą sumą, o sumokėjęs, vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Kadangi nėra duomenų, kad eismo įvykis padarytas atsikabinusia priekaba, daroma prielaida, kad eismo įvykis įvyko, vilkikui esant sukabintam su priekaba. Priekaba (puspriekabė) negali savarankiškai dalyvauti viešajame eisme, todėl už vilkiko ir priekabos junginiu padarytą žalą atsakingas vilkiko draudikas. Atsakovės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas neturi įtakos atsakovės atsakomybei, kadangi jis yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, o šiuo atveju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta. Be to, minėtame sprendime aptariama žala buvo padaryta ne tik apdrausta, bet ir atsikabinusia priekaba, o šiuo atveju eismo įvykis įvyko judant nepadraustam vilkikui su prikabinta apdrausta priekaba.

3.       Atsakovė UAB „Hoptransa“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 32-34).

4.       Nurodė, kad ieškovo minimu laikotarpiu transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841 buvo apdrausta Transporto priemonių valdytojų tarptautinės atsakomybės draudimu, vadinamąja Žalia korta. Šis draudimo polisas buvo išduotas Rusijos Federacinės Respublikos draudimo bendrovės AlfaStrakhovanie PLC ir buvo galiojantis, o eismo įvykyje dalyvavusi priekaba SCHMITZ SCS 24/L buvo apdrausta draudimo bendrovėje AB „Lietuvos darudimas“. Žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą joje nurodytose valstybėse, o šiuo atveju draudiminė apsauga galiojo ir Vokietijos teritorijoje. Todėl ieškovas savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso teise turėtų nukreipti į atsakovei žalią kortą išdavusią draudimo bendrovę – AlfaStrakhovanie PLC. Ieškovas disponuodamas informacija, kad atsakovė buvo apsidraudusi Rusijos Federacinės Respublikos bendrovės draudimo polisu, privalėjo nuostolių atlyginimo išieškojimą nukreipti į minėtą bendrovę arba kreiptis į Rusijos nacionalinį transporto priemonių draudikų biurą dėl nuostolių atlyginimo regreso teise. Kadangi priekaba buvo drausta AB „Lietuvos draudimas“, todėl ieškovas nepagrįstai sumokėjo Vokietijos nacionalinio draudikų biurui visą žalos atlyginimą, nes pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo praktiką pusę žalos turėtų atlyginti AB „Lietuvos draudimas“.

5.       Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad pats atsakovės atstovas pripažino faktą, kad turima draudimo apsauga neatitiko reikalavimų. Specialiame įstatyme yra numatyta imperatyvi pareiga sudaryti draudimo sutartį, o atsakovė nesilaikė imperatyvių įstatymo normų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, jei visi subjektai yra lietuviški, taikoma Lietuvos teisė. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys draudimo institutą, nenumato galimybės transporto priemonės (vilkiko) ir priekabos (puspriekabės) junginių padarytos žalos atlyginti vilkiko ir priekabos draudikams per pusę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Hoptransa“ Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 11 057,22 Eur nuostolių atlyginimo, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. birželio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 331,61 Eur žyminio mokesčio, 594,18 Eur už dokumentų vertimus bei 24,20 Eur už procesinių dokumentų įteikimą valstybei (T.4, b.l. 80-85).

7.       Teismas konstatavo, kad transporto priemonės draudimo sutartis buvo sudaryta ne su įstatymo imperatyviai nurodytu subjektu, todėl šiuo atveju nelaikytina, kad atsakovė apdraudė transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, taigi, draudimas transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo. Atsakovė, pasirinkdama Rusijos draudimo bendrovės pasiūlytą draudimo apsaugą, veikė savo rizika ir jos atsakomybės ieškovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDĮ nuostatų nežinojimas. Manydama esant pagrindą, atsakovė turi teisę reikšti reikalavimą Rusijos draudimo bendrovei AlfaStrakhovanie PLC dėl žalos, padarytos išduodant draudiminės apsaugos nesuteikiantį draudimo polisą, atlyginimo ir/ar sumokėtų draudimo įmokų grąžinimo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841 nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Vokietijoje, atsakovė neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimą gavo iš eismo įvykio vietos valstybės – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro, todėl ieškovas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui atsakovei priklausančia transporto priemone padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias išlaidas atlygino pagrįstai ir taip įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės, remdamasis TPVCAPDĮ 17 ir 23 straipsniais bei CPK 6.264, 6.265 straipsniais. Teismas nustatė, kad priekaba eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir priekabos atžvilgiu galiojo draudiminė apsauga. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 7 straipsnio 2 dalis numato, kad draudimo sutarčiai, kuria apdraudžiama didelė rizika, taikoma šalių pagal šio reglamento 3 straipsnį pasirinkta teisė, o tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. CK 1.37 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. AB „Lietuvos draudimas“ savo nuolatinę veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje, todėl nagrinėjamu atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, kuri nenumato solidarios draudiko, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą. Teismo nuomone šiuo atveju turi būti vadovaujamasi TPVCAPDĮ įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone, kadangi duomenų, jog eismo įvykio metu priekaba nebuvo sukabinta su velkančia transporto priemone, nėra. Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog šiuo atveju teismas turėtų vadovautis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu, kadangi pateiktas sprendimas aptaria keleto draudikų tarpusavio santykius, o šiuo atveju Biuras negali būti tapatinamas su draudiku. Be to, minėtame sprendime aptariamos visiškai skirtingos aplinkybės, kadangi pateiktas Vokietijos teisės aktais pagrįstas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t. y. taikytinoms tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Be to, sprendime aptariama žala, padaryta ne tik apdrausta, bet ir atsikabinusia priekaba. Teismas pažymėjo, kad apie tai, jog sprendžiant tarp šalių kilusį analogišką ginčą nėra teisinio pagrindo vadovautis atsakovės pateiktu Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, yra pasisakęs ir Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-379-658/2015. Teismas darė išvadą, kad žalos atlyginimas nukentėjusiajai šaliai turi būti atlyginamas 100 proc. Byloje neabejotinai nustatyta, kad ieškovas yra pilnai atlyginęs žalą eismo įvykyje nukentėjusiajai šaliai, todėl įgijo reikalavimo teisę į išmokėtos sumos dydį ir atsakove šioje byloje įvardijo UAB „Hoptransa“. Teismas darė išvadą, jog atsakovė, manydama, kad trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ yra atsakingas už pusę – 50 proc. atsiradusios žalos, turi teisę reikšti ieškinį teisme bei įrodinėti žalos dydį bei atsakomybės ribas. Kadangi atsakovė yra juridinis asmuo, laiku neįvykdė prievolės atlyginti padarytą žalą, iš atsakovės priteistinos ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį tenkinęs, teismas iš atsakovės priteisė visas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Hoptransa“ prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą         ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas  (T.4, b.l. 94-103). Apeliantės teigimu, teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad žaliosios kortelės sistemai priklausančio biuro vardu išduota žalioji kortelė, draudimo polisas RUS/001/05245680, eismo įvykio metu transporto priemonei nesuteikė draudimo apsaugos Vokietijoje. Teismas šį dokumentą vertino netinkamai. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad draudimo polisas Nr. RUS/001/05245680 nesuteikė draudimo apsaugos Vokietijoje. Pats ieškovas neginčijo šio draudimo poliso ir draudimo sutarties sudarymo. Be to, teismas nevertino atsakovo pateikto 2013 m. lapkričio 19 d. „AlfaStrakhovanie“ PLC rašto Nr. 0200/2396, kuriame draudimo bendrovė nurodė ir patvirtino, kad atsakovei išduotas draudimo polisas Nr. RUS/001/05245680 autoįvykio dieną buvo galiojantis ir suteikė transporto priemonei draudiminę apsaugą Vokietijos teritorijoje. Atsisakęs vertinti atsakovės materialiojo teisinio pobūdžio įrodymus dėl tarptautinio draudimo poliso Nr. RUS/001/05245680 galiojimo bei ieškovo pareigos dalį reikalavimo nukreipti į vilkiką apdraudusią bendrovę „AlfaStrakhovanie“ PLC, teismas pažeidė rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principus.

8.2. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl priekabos Schmitz SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudiko atsakomybės, autoįvykiui įvykus ir žalai atsiradus Vokietijos teritorijoje. Teismas tinkamai neįvertino visų atsakovės į bylą pateiktų su tuo susijusių rašytinių įrodymų. Vokietijos biuras, reikalaudamas žalos atlyginimo iš ieškovo, savo reikalavime nenurodė, iš ko ieškovas regreso teise turėtų reikalauti žalos atlyginimo. Šį sprendimą priima išimtinai ieškovas, tačiau tai darydamas, jis privalo remtis aplinkybe, kad pagal Vokietijos teisės aktus už žalos atlyginimą solidariai atsako tiek transporto priemonės (vilkiko), tiek priekabos draudikas. Tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Priekabą apdraudusi draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ patvirtino, kad eismo įvykio metu priekaba buvo apdrausta ir draudiminė apsauga galiojo Vokietijos teritorijoje. Atsakovė, sudarydama draudimo sutartį su draudimo bendrove AB „Lietuvos draudimas“, laisva valia susitarė, kad įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, žalos administravimas ir jos išmokėjimas bus reguliuojamas pagal Vokietijos teisės aktus ir teismų taikomą praktiką. Skundžiamajame sprendime teismas nevertino šios aplinkybės, netinkamai interpretavo atsakovės į bylą pateiktą Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą ir nepagrįstai sprendė, kad šiame sprendime aptariama visiškai skirtinga situacija, kadangi žala buvo padaryta atsikabinusia priekaba. Atsakovė į bylą buvo pateikusi ir Vokietijos žaliosios kortos biuro 2011 m. liepos 7 d. raštą, kurio teismas apskritai nevertino. Tuo tarpu tiek minėtas 2011 m. liepos 7 d. raštas, tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas transporto priemonių junginį, sudarytą iš priekabos ir vilkiko, vertina kaip vieną eksploatacinį vienetą ir jo padarytą žalą dalina per pusę lygiomis dalimis (50/50).

8.3. Teismas dalinai taikė užsienio teisę, tačiau ją interpretavo netinkamai, gerai neįsigilinęs į visas įvykio faktines aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus. TPVCAPDĮ nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Atsakovei ginčijant jos atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovas privalėjo įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDJ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Kadangi nagrinėjamu atveju užsienio teisės turinys sudarė faktinį ieškinio pagrindą ir turėjo būti įrodinėjamas byloje, teismas, nepatikslindamas įrodinėjimo dalyko bei nepasiūlydamas ieškovui pateikti papildomus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas. Teismas, taikydamas užsienio teisę, nevertino aplinkybės, kad Lietuvoje registruotos draudimo bendrovės, esant identiškoms įvykio aplinkybėms, Vokietijos teisės aktus vertina ir jais vadovaujasi visai pagal kitus principus nei skundžiamajame sprendime išdėstė teismas ir atlygina pusę autoįvykyje padarytos žalos.

9.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (T.4, b.l. 120-124).

10.       Nurodė, kad išimtinai kompetentingas subjektas – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras tinkamai įvertino visas eismo įvykio aplinkybes ir taikė Vokietijos teisės aktų nuostatas, kas leido padaryti pagrįstą išvadą, jog dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos civilinė atsakomybė kyla tik Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojai – apeliantei. Biuras bei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pateikė teismui visus Biuro reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus. Kadangi Lietuvoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841 nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ nuostatas atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, apeliantės nurodomo Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

11.       Kitų atsiliepimų įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

13.       Byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo teisės atlyginti regreso tvarka išmokėtą sumą, kai transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta su ne Lietuvos Respublikoje registruota ir ne Europos Sąjungoje esančia draudimo bendrove ar jos filialu, registruotu Lietuvos Respublikoje, o priekaba buvo apdrausta Lietuvos draudimo bendrovės teisėtumo, priteistinų nuostolių atlyginimo dydžio. 

14.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vokietijoje 2012 m. gegužės 31 d. įvykusio eismo įvykio metu atsakovės naudojama Lietuvoje registruota transporto priemone MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta transporto priemonė HYUNDAI TRAJET 2,0 GLS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 51-74; T.2, b.l. 131-132). Įvykyje dalyvavo transporto priemonės junginys – vilkikas (krovininis automobilis) su priekaba. Įvykyje dalyvavęs vilkikas valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas „AlfaStrakhovanie“ PLC transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu („žalia korta“ Nr. RUS/001/05245680, T.1, b.l. 167-168), priekaba valstybinis Nr. BE755 buvo apdrausta privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“  draudimo sutarties liudijimas Nr. LT/AEB 8874536, T.2, b.l. 133-134). Ieškovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 11 057,22 Eur (38 178,37 Lt)  ir regreso tvarka pareiškė tokio pat dydžio reikalavimą atsakovei (T.1, b.l. 27-50). 

15.       Apeliacinis skundas yra grindžiamas keliais pagrindiniais argumentais: pirma, teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino CK 1.10 straipsnio ir 1.12 straipsnio įtvirtintas užsienio teisės turinio nustatymo ir taikymo taisykles, bei CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo nuostatas. Antra, teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl iš atsakovės priteistinos žalos dydžio.

Dėl taikytinos teisės turinio

16.       ESTT 2016 m. sausio 21 d. prejudiciname sprendime priimtame pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą (civilinė byla Nr. 3K-3-187-701/2016) konstatavo, kad reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ vartojamos „sutartinės prievolės“ ir „nesutartinės prievolės“ sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnyje daromą atskyrimą tarp bylų dėl sutarties ir bylų dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto arba kvazidelikto. ESTT taip pat pažymėjo, kad draudikus ir atitinkamai vilkiko ir priekabos valdytojus sieja sutartinės prievolės pagal reglamentą „Roma I“, tačiau tarp dviejų draudikų sutartinio įsipareigojimo nėra. Be to, pareigos išmokėti draudimo išmoką pagrindinėse bylose egzistavimas ir apimtis pirmiausiai priklauso nuo deliktinio pobūdžio vertinimų, neturinčių ryšio su sutartiniais santykiais, siejančiais draudikus su atitinkamais draudėjais.

17.       Teisingumo Teismas pažymėjo, kad priekabos valdytojo žalos atlyginimo pareiga laikytina „nesutartine prievole“ reglamento „Roma II“ prasme ir šiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamentą „Roma II“. Pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė. 

18.       Civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju žala administruojama pagal Vokietijos teisės aktus, nes eismo įvykis įvyko šioje valstybėje.

19.       Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinis teismas pirmiausia turi nustatyti, kaip nukentėjusiems asmenims mokėtinas žalos atlyginimas pagal nacionalinę teisę, nustatytą vadovaujantis reglamento „Roma II“ nuostatomis (nagrinėjamu atveju – pagal Vokietijos teisę), turi būti paskirstytas vilkiko vairuotojui bei valdytojui ir priekabos valdytojui. Pagal reglamento „Roma II“ 15 straipsnio a ir b punktus Vokietijos teisė reglamentuoja atsakomybės pagrindą, apimtį ir šios atsakomybės pasidalijimo pagrindus. Tiek Vokietijos Kelių eismo įstatymo, tiek Draudimo sutarties įstatymo nuostatos, tiek kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. IV ZR 279/08 patvirtina, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Taigi, Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra.

Dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką ir atgręžtiniam reikalavimui taikytinos teisės

20.       Draudiko pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui kyla ne iš šiam padarytos žalos, o iš draudiką su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Taigi, tokia žala atlyginama remiantis sutartine prievole, o tokiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamento „Roma I“ nuostatas.

21.       Teisingumo Teismas aukščiau minėtame sprendime pažymėjo, kad klausimas, ar vilkiko draudikas, išmokėjęs išmoką nukentėjusiajam, prireikus turi atgręžtinio reikalavimo teisę pareikšti ieškinį priekabos draudikui, spręstinas vadovaujantis reglamento „Roma II“ 19 straipsniu, kuriame atskiriami deliktinei ir sutartinei sritims priskirtini klausimai. Draudiko pareiga padengti draudėjo padarytą žalą kyla iš sutarties, sudarytos su draudėju, taigi sąlygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per įvykį nukentėjusio asmens turimas teises į už įvykį atsakingus asmenis, priklauso nuo draudimo sutartį reglamentuojančios nacionalinės teisės, kuri nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnį.

22.       Reglamento „Roma I“ 7 straipsnis taikomas draudimo sutartims, kuriomis apdraudžiama didelė rizika, nepriklausomai nuo to, ar draudžiama rizika yra valstybėje narėje, taip pat visoms kitoms draudimo sutartims, kuriomis apdraudžiama rizika yra valstybėje narėje (1 dalis). Reglamento „Roma I“ 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės tiems atvejams, kai valstybė narė nustato pareigą apsidrausti nuo tam tikrų rizikų. Tokiais atvejais valstybė narė gali nustatyti, kad draudimo sutarčiai taikoma pareigą apsidrausti nustačiusios valstybės narės teisė. Pareigą apdrausti ginčo transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos teisė. 

23.       TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvos Respublikoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 punktą, įprastinė transporto priemonių buveinės vieta yra teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą turi transporto priemonė. Iš byloje pateiktų vilkiko ir priekabos draudimo polisų matyti, kad abi šios transporto priemonės yra registruotos Lietuvos Respublikoje.

24.       TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kiek šis įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Draudimo įstatymo nuostatos, kurio 134 straipsnyje nustatyta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė. Draudimo įstatymo 134 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos Sąjungos valstybės narės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. 

25.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017 nurodė, kad, kai ieškovas reikalavimą reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, įskaitant Vidaus nuostatus, už kurių įgyvendinimą Vokietijoje yra atsakingas Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalimi, 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui eismo įvykio vietos valstybės biuro reikalavimai dėl turėtų išlaidų atlyginimo yra privalomi. Kartu kasacinis teismas sprendė, kad Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, jos nėra privalomos už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims, todėl regresinį reikalavimą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reiškiančiam ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog Vokietijos draudikų biuras išmoką išmokėjo ir pretenziją ieškovui pareiškė laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

26.       Esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 16 str. 1 d., 17 str. 5 d.). Šios nuostatos atitinka 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsniu kuriamą teisinį reglamentavimą, kad žalos atlyginimo prievolei taikoma valstybės, kurioje atsirado žala, teisė.

27.       Nagrinėjamu atveju ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad draudimo išmoką išmokėjęs Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, o vėliau ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pretenziją patenkinęs ieškovas, vadovaujantis Vokietijos teisės aktais, įgijo teisę visos išmokų sumos reikalauti iš pareigos apdrausti vilkiką tinkamai neįvykdžiusios atsakovės, todėl ginčo išsprendimui yra aktualus Vokietijos teisės, reglamentuojančios transporto priemonės valdytojo prievoles, turinys.

28.       Byloje gauti dokumentai – Luther Rechtsanwaltsgesellschaft mbH advokatų kontoros 2018 m. sausio 30 d. rašytiniai paaiškinimai dėl tam tikrų Vokietijos teisės nuostatų, susijusių su bylos ginčo santykių reglamentavimu (T.5, b.l. 22-39), informacija iš Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų gynimo ministerijos gavimo (T.5, b.l. 77-79), kompetentingų Vokietijos institucijų pateiktus duomenis (T.5, b.l. 77-84).

29.       Išanalizavusi į bylą surinktus duomenis apie ginčo santykiui taikytiną Vokietijos teisę, visi raštuose nurodyti ginčo santykiams taikytini teisės aktai būti rasti oficialioje teisės aktų duomenų bazėje http://www.gesetze-im-internet.de).

30.       Pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 7 straipsnio 1 dalį, jeigu žalos padaroma eksploatuojant transporto priemonę ar su ja susietą priekabą, šią žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina transporto priemonės ar priekabos savininkas (valdytojas). Atsakomybė tokiu atveju gali būti taikoma ir transporto priemonės vairuotojui (Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 18 str. 1 d., Privalomojo motorinių transporto priemonių draudimo taisyklių (Verordnung über den Versicherungsschutz in der Kraftfahrzeug-Haftpflichtversicherung, KfzPflVV) 2 str.). Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) 1 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę (T.5, b.l. 36-39). Kaip matyti iš į bylą pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo (T.2, b.l. 137-164) turinio, toks teisinis reglamentavimas aiškinamas kaip reiškiantis, kad į vieną junginį sujungus vilkiką ir priekabą, kai visą junginį valdo vienas vairuotojas, priekabos valdytojo pareiga apdrausti ne tik pačią priekabą, bet ir jos vairuotoją, lemia priekabos draudiko pareigą atlyginti vilkiko, o kartu ir viso transporto priemonių junginio, vairuotojo veiksmais padarytą žalą. Kitaip tariant, kadangi vilkikas ir priekaba, vairuojami vieno asmens, vertinami kaip vientisas junginys, tiek vilkiko, tiek ir priekabos valdytojas atsako už visą žalą, kuri gali atsirasti eksploatuojant junginį ir privalo šią atsakomybę apdrausti. Valdytojams šią pareigą įvykdžius, atskirais vilkiko ir priekabos draudimais iš esmės yra du kartus visa apimtimi draudžiamas tas pats interesas. Tokia išvada atitinka Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. ir Vokietijos Federalinės teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos 2018 m. gegužės 29 d. raštuose pateiktą aiškinimą.

31.       Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų gynimo ministerijos pateiktame paaiškinime nurodoma, kad vienai iš transporto priemonių junginio dalių esant neapdraustai, valdytojo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas taikant bendrąsias Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) normas, kaip taikyti atsakomybę turi spręsti ginčą nagrinėjantis teismas, Vokietijos teismų praktikos šiuo klausimu nėra. Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 840 straipsnyje įtvirtinta solidari už žalos atsiradimą atsakingų asmenų atsakomybė, o 421 straipsnyje nurodyta, kad solidarios atsakomybės atveju nukentėjusysis viso žalos atlyginimo gali reikalauti iš bet kurio solidaraus prievolininko. Dėl nurodytos priežasties trečiasis asmuo, kuriam eismo įvykiu padaroma žalos, viso žalos atlyginimo gali reikalauti tiek iš vilkiko draudiko, tiek ir iš priekabos draudiko, nepriklausomai nuo to, kuria konkrečiai junginio dalimi ir kokia apimtimi yra padaroma žala.

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, ieškovas, teikdamas nuomonę dėl Vokietijos teisės aktų vertinimo, nurodė kad vilkiko valdytojo atsakomybė kyla Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 249, 823 straipsnių nuostatų, įpareigojančių atlyginti visą neteisėtais veiksmais padarytą žalą, atkuriant padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų padarytas pažeidimas, pagrindu. Iš šio teisinio reglamentavimo kyla ne tik atsakovės prievolė atlyginti žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio, bet ir atsakomybė už transporto priemonės neapdraudimą.

33.       Apeliantės teigimu, vilkiko MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybę privalomuoju draudimu eismo įvykio metu buvo apdraudusi Rusijos draudimo bendrovėje „AlfaStrakhovanie“ PLC. Šį faktą, atsakovės teigimu, patvirtina draudimo polisas, kuriame pateikiama informacija apie draudimo apsaugos galiojimo laiką nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. spalio 27 d. (T.1, b.l. 167-168) bei tos aplinkybės, kad Rusija yra žaliosios kortos sistemos dalyvė, o draudimo bendrovė patvirtino išduotų draudimo polisų tikrumą (T.3, b.l. 66-69). Tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad Rusijos draudimo bendrovė „AlfaStrakhovanie“ PLC yra Europos sąjungos valstybės narės draudimo įmonė ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad kažkuris draudikas – biuro narys – buvo sudaręs draudimo sutartį dėl transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog Rusijos draudimo bendrovė būtų patvirtinusi draudiminę apsaugą atsakovės naudojamai transporto priemonei. Be to, iš Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos 2011 m. lapkričio 18 d. rašto Nr. U-41717 matyti, jog Rusijos žaliosios kortelės kaina nenumato prielaidos prisiimti finansinę riziką dėl transporto priemonių, kurių nuolatinė vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje (T.3, b.l. 34-37).

34.       Aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad atsakovei tinkamai neapdraudus vilkiko, sudariusio vientisą junginį su UAB „Lietuvos draudimas“ apdrausta priekaba, nukentėję asmenys įgijo teisę reikalauti, kad visą žalą atlygintų atsakovė, kaip vilkiko valdytoja, reikalavimą grįsdami bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, arba reikšti iš draudimo teisinių santykių kylantį reikalavimą, kad žalą atlygintų priekabos draudikas.

35.       Vadovaujantis Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalimi, Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kurį sukėlė Lietuvoje registruotų transporto priemonių junginys, kilo Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pareiga administruoti žalą. Tuo atveju, jeigu žalą administruojantis eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras gauna patvirtinimą iš transporto priemonės registracijos vietos valstybės draudikų biuro, kad transporto priemonė buvo tinkamai apdrausta ir yra tinkamai paskirtas patikėtinis žalai transporto priemonės registracijos vietos valstybėje administruoti, reikalavimas perduodamas tokiam patikėtiniui (Vidaus nuostatų 3 str. 2 d., 4 str.). Priešingu atveju žalą administruoja eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras. Į bylą surinkti duomenys patvirtina, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ėmėsi veiksmų atsakomybės subjektui identifikuoti ir, nustatęs, kad vilkikas nebuvo tinkamai apdraustas, priėmė sprendimą pats išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiesiems.

36.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Vidaus nuostatų 5, 10 straipsniais, ieškovo pareiga atlyginti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išlaidas yra absoliuti, ji nepriklauso nuo to, ar transporto priemonė buvo apdrausta. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama apsaugoti nukentėjusiojo interesus, kad jis galėtų savo teises įgyvendinti patogiausiu, priimtiniausiu būdu. Nukentėjusieji galėjo pasirinkti, kam pareikšti reikalavimą – vilkiko valdytojai, priekabos draudikui ar Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Gavęs reikalavimą ir jį įvykdęs, Vokietijos draudikų biuras įgijo teisę reikalauti išlaidų atlyginimo iš ieškovo. Patenkinęs Vokietijos draudikų biuro reikalavimą ieškovas perėmė teisę reikalauti, kad išlaidas atlygintų už žalos atsiradimą atsakingi asmenys. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad išmokos buvo išmokėtos pagrįstai, laikantis Vokietijos teisės aktų, taip pat Vidaus nuostatų reikalavimų.

Dėl nuostolių dydžio

37.       Apeliantės teigimu, pagal Vokietijos teisę žalą atlygina vilkiko ir priekabos draudikai lygiomis dalimis, todėl reikalavimą dėl 50 proc. žalos atlyginimo ieškovas turėjo reikšti trečiajam asmeniui AB „Lietuvos draudimas“. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. 

38.       Vertindama ieškovo teisę visos išmokos kompensavimo reikalauti iš atsakovės, teisėjų kolegija pažymi, kad žalos atlyginimas tarp bendraskolių paprastai skirstomas lygiomis dalimis, tačiau solidari atsakomybė yra taikoma tik tuo atveju, kai visas sąstatas (abu – ir vilkikas, ir priekaba) yra apdraustas privalomuoju transporto priemonių draudimu, t. y. sąstatas yra apdraustas dvigubu draudimu.

39.       Nagrinėjamoje byloje ieškinį atsakovei pareikštas, kaip neapdrausto vilkiko valdytojai, ir jį reiškia ne priekabos draudikas, bet nukentėjusiesiems žalą atlyginęs nacionalinis draudikų biuras. Nei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, nei ieškovas nėra atsakingi už žalos atsiradimą. Jie veikia kaip specialūs Vidaus nuostatuose nurodyti subjektai, kuriems pavesta funkcija administruoti žalos klausimus, bet ne kaip draudikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012). Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ieškovas nėra atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą subjektas, jis nesidalina atsakomybės su vilkiko valdytoja ir priekabos draudike, ir turi teisę reikalauti visų turėtų išlaidų atlyginimo iš atsakingų asmenų. Kitaip tariant, ieškovas įvykdė jam tekusią pareigą įrodyti savo teisę reikalauti visos sumos iš savo nuožiūra pasirinkto solidaraus prievolininko, o atsakovė neįvykdė pareigos šią teisę nuginčyti, kadangi nepateikė duomenų apie įstatyminį šios teisės ribojimą.

40.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų teisinių išvadų ir nesudaro CPK nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                       Aušra Baubienė

                                                                                  Žibutė Budžienė

                                                                                  Egidijus Tamašauskas