Baudžiamoji
byla Nr. 2K–357/2009 nuasmeninta
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.19.1.
2.2.4.1,
2.2.4.4.
2.3.6.4.5.1.
2.4.2.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2009 m.
lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino
Sirvydžio, Rimanto Baumilo, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį
skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo
2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas
pagal BK 225 straipsnio 2 dalį teisės atėmimu dirbti valdžios ir valdymo
įstaigose dvejus metus šešis mėnesius.
Taip pat skundžiama Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio
3 d. nutartis, kuria nuteistojo D. S. apeliacinis skundas iš dalies
patenkintas, nuosprendžio dalis, kuria D. S. pateiktas diktofonas su garso
įrašu paliktas saugoti prie bylos, pakeista – diktofonas „Olimpus VN–120“ su garso
įrašu grąžintas D. S.
Tuo pačiu nuosprendžiu
nuteistas F. V., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
D. S. nuteistas už tai, kad, būdamas
valstybės tarnautojas, dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos
komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios
policijos (duomenys neskelbtini) policijos nuovados viršininku, 2007 metų
pradžioje susitikimų bei pokalbių su M. M. Gariūnų turgavietėje, esančioje
Vilniuje, Gariūnų g. 68, metu už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už
pagalbą iškilus įvairioms problemoms, t. y. už informaciją apie organizuojamus
policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais, reikalavo iš
M. M. kas mėnesį mokėti jam po 150 Lt. M. M. atsisakius mokėti reikalaujamą
kyšį, D. S. paprašė Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (duomenys
neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos (duomenys
neskelbtini) policijos nuovados tyrėjo F. V. padėti jam už neteisėtą
veikimą vykdant įgaliojimus, gauti iš M. M. jo reikalaujamą kyšį. Vykdydamas D.
S. prašymą, F. V. 2007 metų pradžioje susitikimų ir pokalbių su M. M.
Gariūnų turgavietėje metu perdavė M. M. D. S. reikalavimą už neteisėtą
veikimą vykdant įgaliojimus – už pagalbą
iškilus įvairioms problemoms, t. y. už informaciją apie organizuojamus
policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais, duoti kyšį –
kas mėnesį mokėti D. S. po 150 Lt. M. M. sutiko mokėti D. S. po 100 Lt.
2007 m. balandžio 25 d. Gariūnų turgavietėje, kioske Nr. 5, F. V.,
veikdamas D. S. prašymu ir jam padėdamas,
iš M. M. D. S. naudai priėmė reikalauto kyšio dalį – 300 Lt, 2007 m. birželio
20 d. – priėmė antrą reikalauto kyšio dalį – 300 Lt, 2007 m. lapkričio 14 d. – priėmė
trečią reikalauto kyšio dalį – 200 Lt. 2007 m. balandžio 25 d. ir 2007 m.
birželio 20 d. iš M. M. paimtą 600 Lt kyšį F. V. teisminio įrodymų tyrimo
metu nenustatytomis aplinkybėmis perdavė D. S., kuris F. V. už padėjimą sumokėjo
tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą, tokiu būdu D. S., padedant F. V., padedant F. V., reikalavo ir priėmė iš M. M.
reikalautą kyšį.
Kasaciniu
skundu nuteistasis D. S. prašo Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo
2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį
panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad pirmosios
bei apeliacinės instancijos teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų, suvaržiusių įstatymu garantuotas jo, kaip kaltinamojo, teises,
sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus
sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to
buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Kasatorius
mano, kad pirmosios instancijos teismas šios bylos apskritai negalėjo
pradėti nagrinėti, nes prokuroro surašytas
kaltinamasis aktas neatitiko BPK 218 ir 219 straipsnių reikalavimų. Jo gynėjas dar 2008 m. balandžio 1 d.
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo pirmininkui
parašė skundą ir prašė bylą grąžinti
prokurorui, kad būtų įvykdyti ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodymai. Skunde
buvo nurodyta, kad, susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, prokurorui
buvo parašytas prašymas dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, kad prokuroro
nutarimas atsisakyti tenkinti gynėjo
prašymą apskųstas Vilniaus 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui.
2008 m. kovo 15 d. Vilniaus 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo rašte nurodyta, kad prokuroras buvo įpareigotas pateikti
visą su skundu susijusią medžiagą. Nepaisant to, 2008 m. kovo 26 d. buvo gautas prokuroro 2008 m. kovo 20 d. raštas, kuriuo jis pranešė, kad byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo raštas reiškė, kad
pradėta ir vyksta BPK 178 straipsnyje numatyta procedūra, todėl prokuroras
neturėjo teisės nevykdyti teismo nurodymo pateikti jam bylos medžiagos, tuo pačiu metu surašyti
kaltinamąjį aktą ir jį kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga perduoti nagrinėti
teismui. Tokie prokuroro veiksmai
akivaizdžiai pažeidžia BPK 178 straipsnio, 218-220 straipsnių reikalavimus. Teisėjo O. Ramanausko nutarimas nenagrinėti gynėjo skundo yra niekinis, nes priimtas tuo laiku, kai
ikiteisminio tyrimo teisėjas neturėjo
teisinio pagrindo ir kompetencijos priimti tokį sprendimą. BPK 178 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta,
kad įtariamasis ir jo gynėjas turi
teisę raštu prašyti prokurorą atlikti Baudžiamojo proceso kodekse numatytus
veiksmus, o šio straipsnio 3 dalyje
nustatyta prokuroro atsisakymo atlikti prašomus veiksmus apskundimo ir tokio skundo nagrinėjimo tvarka. Ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas yra
galutinis, tačiau toks sprendimas turi būti priimtas per nustatytus terminus. Šios
įstatymo nuostatos buvo akivaizdžiai pažeistos. Teisėjas, susipažinęs su byla ir matydamas akivaizdžius esminius Baudžiamojo
proceso kodekso pažeidimus, privalėjo
priimti nutartį grąžinti bylą prokurorui (BPK 232 straipsnio 3 dalis), tačiau
to nepadarė. Teismas, kasatoriaus
nuomone, nepagristai nustatė, kad nėra jokių kliūčių nagrinėti šią bylą teisme ir
bylą perdavė nagrinėti teisiamajame
posėdyje. Nutartys dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje
neskundžiamos, tačiau tai nereiškia, kad teismas gali daryti procesines
klaidas, pažeidinėti proceso dalyvių
teises ir teisėtus interesus. Toks
teisėjo „susipažinimas“ su bylos medžiaga ir dėl to neteisėto sprendimo
priėmimas akivaizdžiai parodo teismo, nagrinėjančio bylą, šališkumą.
Kasatoriaus
nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad baigiamajame ikiteisminio
tyrimo procese baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti yra
prieštaringos, nekonkrečios ir neatitinka Baudžiamojo
proceso kodekse numatytų reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo metu teisėjo nutartis atsisakyti nagrinėti skundą faktiškai nebuvo priimta.
Nutartis priimta tik 2008 m. kovo 26 d., t. y. po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir byla su kaltinamuoju
aktu perduota į teismą. Kolegijos nutartyje nurodyta,
kad ikiteisminio tyrimo teisėjas įstatymo priskirtus įgaliojimus vykdo tik iki
tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Realiai
ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 2008 m. kovo 20 d., o tai reiškia, kad nutartis priimta ne ikiteisminio
tyrimo metu. Kolegijos teiginiai, kad nagrinėjant bylą
teisme nei jis, nei jo gynėjas nepateikė
pastabų ar pasiūlymų dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto ir galimybės perduoti bylą prokurorui, taip pat neatitinka tikrovės.
Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismas
apkaltinamąjį nuosprendį grindė kito kaltinamojo F. V. bei
nukentėjusiojo M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nuosprendyje
teismas nepagristai nurodė, kad F. V. ir M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti
parodymai yra nuoseklūs, duoti dalyvaujant gynėjui, patvirtinti kitais
baudžiamojoje byloje surinktais ir teisminio įrodymų tyrimo
metu ištirtais įrodymais. Antrosios apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjui F. V. davė parodymus, beveik identiškus duotiems
tyrėjai. Jo parodymai užfiksuoti
skirtingų pareigūnų (tyrėjo ir teisėjo), tačiau surašyti vienodu stiliumi, vartojamos vienodos formuluotės, identiškos
rašybos bei stiliaus klaidos.
Apeliacinės instancijos teismas interpretavo tai atskirų frazių sutapimais, kuriuos galėjo nulemti tas pats
apklausos dalykas ir trumpas laiko
tarpas tarp apklausų. Apeliaciniame
skunde taip pat buvo nurodyta, kad analogiškos klaidos yra ir nukentėjusiojo M.
M. 2007 m. balandžio 26 d.
apklausos protokole. Visa tai rodo, kad bylos tyrėjai proceso veiksmus
atlikinėjo ne tuo laiku, koks buvo nurodytas protokoluose. M. M. apklausos protokolą
surašė vyr. tyrėjas M. D. Vėliau, t. y. 2007 m. gruodžio 6 d., jį apklausė
vyr. tyrėja R. S., tačiau
apklausos protokole padarytas
analogiškas klaidingas užrašas „vakar, t. y. 2007-04-26 d.“. Kasatoriaus
nuomone, M. M. apklausa iš tikrųjų nebuvo
atliekama, jo ankstesni parodymai atskiromis dalimis buvo perkopijuojami su nedideliais redakcinio
pobūdžio pakeitimais į kitą apklausos protokolą. Dėl šių esminių Baudžiamojo
proceso kodekso pažeidimų apeliacinės instancijos
teismas apskritai nepasisakė. F. V.
parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo užfiksuoti ne pagal tai, ką jis
parodė apklausos metu, o perrašius ar kitaip
nukopijavus ankstesnius jo parodymus, taip iš esmės pažeidžiant BPK 179
straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies nuostatas, reglamentuojančias asmenų
apklausos protokolo surašymo tvarką.
Apeliaciniame
skunde buvo nurodyta, kad nukentėjusysis M. M. nežinojo, kokios jam buvo
nustatytos nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ribos. Jis parodė, kad net nežinojo, jog jam buvo draudžiama provokuoti asmenį daryti nusikaltimą,
kurstyti kitus asmenis nusikalsti. Apeliacinės instancijos teismo nuostata, kad M. M.
su modelio ribomis neprivalėjo būti
supažindintas surašant protokolą, nepagrista. Asmuo, kuriam leidžiama atlikti
nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, privalo būti supažindintas su
ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, BK 32 straipsnio bei BPK 158 ir
(ar) 159 straipsnio nuostatomis. Teismas
leido M. M. prieš F. V. ir jį (kasatorių) atlikti BK 227 straipsnio 1 dalyje
numatytą nusikalstamą veiką
imituojančius veiksmus. Jis
nuteistas už tai, kad su F. V. reikalavo
kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Kasatoriaus nuomone, M. M.
turėjo būti išaiškinta, kad jam teismo leista imituoti nusikalstamus veiksmus
už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Be to, M. M.
turėjo būti išaiškinta, kad duoti kyšį už pageidaujamų neteisėtų veiksmų
atlikimą jis faktiškai negali. M. M. viršijo veiksmų, kuriuos
jam teismas leido atlikti, ribas, todėl, atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, provokavo asmenį
padaryti nusikalstamą veiką (BPK 159
straipsnio 3 dalis). Liudytojo
M. M. veiksmai buvo neteisėti, todėl neteisėti yra ir šių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys. Modelį
teisėtu daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo, įgyvendinimo teisėtumas. Modeliu negali būti prisidedama prie pasibaigusių nusikaltimų. Kyšio reikalavimas
laikomas baigtu nusikaltimu nuo kyšio
reikalavimo momento, todėl tolimesnis ar pakartotinis praėjusios situacijos atkūrimas, atkartojimas ar
surežisavimas, nėra besitęsianti veikla ir modelis tokiais atvejais apskritai
negali būti naudojamas. Dėl to
neteisėtomis turi būti laikomos nuosprendyje nurodytos teismo išvados, kad dar iki leidimo atlikti
nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, F. V. tarėsi dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl veika galėjo būti tęsiama ir be policijos pareigūnų
įsikišimo. Jeigu jis dar 2006 m. pabaigoje pareikalavo iš M. M.
kyšio, tai turėtų būti vertinama kaip baigtas nusikaltimas, o ne tęstinė
veikla. Netgi tuo atveju, jeigu modelio parinkimas ir realizavimas pripažintinas
pagristu ir teisėtu, jam bei F. V.
turėjo būti inkriminuota veika, numatyta BK 225 straipsnio 1, o ne
2 dalyje, todėl kasatorius mano, kad
baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Be to, teismo nutartimis dėl modelio panaudojimo
nė vienam iš nurodytų asmenų nebuvo
leista duodant kyšį pinigus kopijuoti, surašinėti Baudžiamojo proceso kodekse
nereglamentuotus dokumentus – pinigų perdavimo aktus, imituojant kyšio davimą naudoti
neaiškios kilmės piniginius vienetus. Teismas tyrėjai R. S. faktiškai jokių įgalinimų nesuteikė. Visa tai
prieštarauja BPK 159 straipsnio 2 dalies
reikalavimams, nes realizuojant modelį faktiškai dalyvavo asmuo, kuriam
teismo nutartimi nebuvo leista atlikti kokius nors veiksmus. Apeliacinės
instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė.
Apkaltinamąjį nuosprendį teismas
grindė Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nutartimis, leidusiomis tyrėjams D. G., M. D. ir M. M. atlikti
F. V. ir jo atžvilgiu tyrimo
veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės. BPK 158 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo
teisėjas nutartį dėl slaptos veiklos
priima gavęs prokuroro prašymą, kurio turinys turi atitikti šio straipsnio 3
dalyje nurodytą nutarties turinį. Faktiškai prokuroro prašymai, kaip ir teismo nutartys,
nevisai atitinka šio straipsnio 3 dalies turinį. Prašymuose ir nutartyse neteisingai nurodyti prašomų atlikti ir
leistų atlikti veiksmų esmė, turinys,
eiga, tikslai bei paskirtis. Leistini veiksmai klaidingai sutapatinami ir sulyginami su BPK 160 straipsnyje numatytu slapto
sekimo veiksmu. Nei prokuroro
prašymuose, nei teismo nutartyse nenurodyti konkretūs būdai ar veiksmai, kuriais leidžiama nuslėpti atitinkamų
asmenų tapatybes. Teismo posėdžio
metu D. G. ir M. M. parodė, kad apie tokias nutartis apskritai nieko nežinojo. Tai reiškia, kad akivaizdžiai buvo pažeisti
BPK 158 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktų reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo argumentai bei
išvados, padarytos šiuo klausimu, nepagrįstos. Teismo duoti leidimai
užmegzti ryšius su konkrečiais asmenimis bei leidimai šių kontaktų metu slapta daryti vaizdo ir garso įrašus
pagal savo turinį nereiškia, kad duotas specialus leidimas slaptai patekti į patalpas (negyvenamas), ten įrengti
ir vėliau išmontuoti fiksavimo techniką. Baudžiamojo proceso kodeksas
tokio veiksmo, kuris numatytas Operatyvinės veiklos įstatyme (toliau
OVĮ ) – slaptas patekimas į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, nenumato. Teismo
nutartys dėl slaptos veiklos nereiškia, kad galima leisti daryti viską, kas yra
nurodyta prokuroro prašyme.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų
nusikaltimų ir korupcijos departamento prokuroras prašo nuteistojo D. S.
kasacinį skundą atmesti.
BPK 234 straipsnio 2 dalis ir 254 straipsnio 3 dalis numato,
kad bylos parengimo nagrinėti teisme ar teisminio
nagrinėjimo metu byla gali būti perduodama prokurorui, jei nustatoma, jog
ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219
straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kasaciniame skunde
nenurodytas nė vienas argumentas, pagrindžiantis, kokių BPK
219 straipsnyje išvardytų reikalavimų neatitinka baudžiamoje byloje surašytas
kaltinamasis aktas. Prašymų perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto
trūkumų pašalinimo nei kasatorius, nei jo
gynėjas nereiškė. Kasatoriaus
tvirtinimas, kad teismas bylos parengimo metu privalėjo priimti nutartį perduoti bylą prokurorui, visiškai
nepagrįstas. BPK 218 straipsnis
numato pareigą pranešti apie ikiteisminio tyrimo pabaigą
pageidaujantiems supažindinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, išspręsti gautus prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą,
supažindinti proceso dalyvius su papildomai gauta medžiaga. Baudžiamojoje byloje buvo atlikti visi BPK 218 straipsnyje reglamentuoti veiksmai, dėl jų
atlikimo tvarkos nebuvo gauta jokių skundų. Baudžiamojo proceso kodeksas
nenustato termino (išskyrus BPK 220
straipsnio 5 dalyje numatytą atvejį), per kurį prokuroras, atlikęs BPK 218 straipsnyje numatytus veiksmus, privalo
(arba priešingai – neturi teisės) perduoti bylą teismui. Todėl kasatoriaus
argumentai, kad surašant kaltinamąjį aktą ir jį su bylos medžiaga perduodant
teismui, nebuvo laikytasi BPK 218 ir 220 straipsnių reikalavimų,
yra nepagrįsti. D. S. gynėjas
2008 m. vasario 28 d. prašyme papildyti ikiteisminį tyrimą prašė nesiremti surinktais duomenimis rašant
kaltinamąjį aktą, argumentuodamas tai ikiteisminio tyrimo metu padarytais
Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais, atliktų tyrimo veiksmų neteisėtumu. Ar ikiteisminio tyrimo metu
gauti duomenys laikytini įrodymais,
sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio
2 dalis), todėl ikiteisminio tyrimo metu šis prašymas apskritai nesprendžiamas.
Minėtame prašyme taip pat buvo prašoma nustatyti bei apklausti kaip liudytojus
asmenis, kuriuos 2007 m. gruodžio 17 d. apklausos protokole
nurodė M. M., ir dar apklausti kaip liudytoją A. K. Šių prašymų neišnagrinėjimas
ikiteisminio tyrimo stadijoje neužkirto kelio juos reikšti teismui sprendžiant
dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje ar bylos nagrinėjimo teisme
metu (BPK 238 straipsnio 1 dalis). Vilniaus
miesto 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. kovo 26 d.
nutartimi palikus gynėjo skundą nenagrinėtą, kasatoriaus teisė į gynybą
bei proceso rungtyniškumo principas nebuvo pažeisti. D. S. ir jo gynėjas turėjo visas procesines
galimybes reikšti prašymus atlikti kokius nors procesinius veiksmus, tačiau,
kaip teisingai pažymėjo apeliacinės
instancijos teismas, tokių prašymų bylos parengimo nagrinėti teisme metu nei D. S.,
nei jo gynėjas nepareiškė, o 2008 m.
rugpjūčio 22 d. teisiamojo posėdžio metu pateiktas prašymas apklausti
kaip liudytoją A. K. buvo patenkintas, šis asmuo buvo apklaustas 2008 m. spalio 10 d. ir 2008 m.
lapkričio 19 d. vykusių posėdžių metu. 2008 m. vasario 28 d.
D. S. gynėjo prašyme formuluotas
prašymas – nustatyti bei apklausti kaip liudytojus M. M. 2007 m. gruodžio
17 d. apklausos protokole nurodytus asmenis – teisme apskritai nebuvo
pareikštas. Kasatoriaus nuoroda, kad Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo
ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. kovo 26
d. nutartis yra neteisėta dar ir todėl, kad ji priimta jau po to, kai buvo
pabaigtas ikiteisminis tyrimas,
t. y. surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui,
atmestina. Prokuroro nuomone, aktualu
yra tai, kad 2008 m. kovo 26 d. nutartimi skundas nebuvo išspręstas iš esmės, ikiteisminio tyrimo teisėjas skundą paliko
nenagrinėtą (ir būtent dėl to, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir surašytas kaltinamasis aktas), todėl
nėra jokio pagrindo kalbėti apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktus
veiksmus.
Kasaciniame skunde
minimi BPK 179 bei 188 straipsnio 4 dalies pažeidimai, neva padaryti įtariamojo F. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo
teisėją metu, dėl kurių šio veiksmo metu
gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų
leistinumo reikalavimo, yra niekuo nepagrįstos prielaidos, teismų
sprendimuose motyvuotai paneigtos liudytojų M. D., D. G., A. R., R. S., E. V. parodymų ir kitų faktinių aplinkybių vertinimu. Be to, atsižvelgtina ir į
tai, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai (tiek liudytojo M. M., tiek ir įtariamojo F. V. apklausos) buvo
atlikti naudojantis kompiuterine technika.
Kompiuterinės technikos panaudojimas surašant protokolą gali lemti kuriamų dokumentų dalių tapatumą ar didelį panašumą,
tačiau tai nevertintina nei kaip dokumentų klastojimas, nei kaip BPK 179 ar 188 straipsnio 4 dalies
pažeidimas. Apklausos protokole parodymai nėra stenografuojami, o tik surašomi kaip galima tiksliau pažodžiui. Dėl šios
priežasties įmanomas atskirų parodymų dalių sutapimas, tačiau tai nereiškia,
kad asmenys nebuvo apklausiami. Nagrinėjamu atveju apklausti asmenys susipažino
su jų duotais parodymais, užfiksuotais protokoluose, tai patvirtino savo asmens
parašais.
Kasatorius teigia, kad M. M. su modelio ribomis turėjo
būti supažindintas surašant protokolą ar kitą dokumentą. Prokuroras atkreipia
dėmesį į tai, kad tik po 2008 m. gegužės 28 d. generalinio prokuroro
įsakymu Nr. 1-79 padarytų pakeitimų rekomendacijose dėl Operatyvinės
veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo atsirado tokios
nuostatos. Iki tol tokių rekomendacijų nebuvo patvirtinta, buvo vadovaujamasi
Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis ir
bendra ikiteisminio tyrimo praktika, o dokumento dėl supažindinimo su teismo nutartimi surašymas nebuvo privalomas. Nesurašius tokio protokolo, baudžiamojo proceso įstatymas nebuvo pažeistas.
Kasatoriaus teiginiai,
kad buvo leista imituoti nusikalstamą veiką, numatytą
BK 227 straipsnio 1 dalyje, o realiai buvo imituojami nusikalstami
veiksmai, nustatyti BK 227 straipsnio 2 dalyje, todėl buvo
pažeistos modelio ribos, o kasatorius išprovokuotas nusikalsti, taip pat
atmestini. Teismo nutartyse leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nurodomas Baudžiamojo kodekso straipsnis – 227
straipsnio 1 dalis. Aktualu yra tai, kad nusikalstamų veikų kvalifikavimas neabejotinai yra procesas, trunkantis laike ir
priklausantis nuo kvalifikavimą atliekančio subjekto disponuojamos informacijos
kiekio bei kokybės. Pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje vienaip kvalifikuota
nusikalstama veika nebūtinai taip pat turi būti kvalifikuojama ir baigiant
ikiteisminį tyrimą bei surašant kaltinamąjį aktą ar priimant nuosprendį. Kita vertus, D. S. ir F. V. veiksmų
teisėtumas ar neteisėtumas visai nepriklausė nuo nukentėjusiojo M. M.
veiksmų po NVIM sankcionavimo, nes D. S. ir
F. V. nusikalstami veiksmai jau buvo prasidėję, modeliu prisijungta prie tęstinio nusikaltimo. Pagal nutartį M. M. leista
atlikti veiksmus jau po to, kai dalis kyšio buvo duota ir sutarta dėl
likusios kyšio dalies perdavimo – tai akivaizdžiai parodo, kad modelio ribos nebuvo peržengtos. Šioje situacijoje aktualu ir
tai, kad dėl visų teisėtų ar neteisėtų veiksmų jau buvo sutarta ir dalis kyšio sumokėta, o nutartyse
tik pateiktas tų veiksmų įvertinimas pagal konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris nebūtinai
turi būti nekintantis viso proceso metu.
Kasatorius kvestionuoja procesinių
prievartos priemonių, numatytų BPK 158 ir 159 straipsniuose, panaudojimo
teisėtumą nurodydamas, kad faktiškai buvo atliekamas slaptas sekimas (o dėl to atskiros nutarties nebuvo priimta), teismo
nutartyse nenurodytas būdas ir priemonės, kuriomis
reikia naudotis siekiant neatskleisti savo tapatybės. Prokuroras teigia, kad kasatorius visiškai be pagrindo painioja atliktų ir
galimų atlikti procesinės prievartos veiksmų
esmę ir prasmę, jų teisinį reglamentavimą. Slaptas sekimas ir tyrimas
neatskleidžiant savo tapatybės priklausomai nuo situacijos gali
būti labai artimi, o kartais ir tapatūs. Kaip teisingai nurodyta
skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, šiuo konkrečiu atveju
buvo leista atlikti tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės ir NVIM. Slaptas
sekimas paprastai atliekamas per atstumą,
tiesiogiai nekontaktuojant su sekamu asmeniu bei neįrengiant techninių
priemonių patalpų viduje. Tokiais atvejais, kai reikia tiesiogiai kontaktuoti
su sekamu asmeniu ar įrengti technines priemones
patalpų viduje, vadovaujamasi BPK 158 straipsniu, nes tai jau yra veiksmai
neatskleidžiant savo tapatybės. Taip
situacija apibūdinama ir minėtose rekomendacijose dėl Operatyvinės veiklos
įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo (su 2008 m. gegužės 28 d.
generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-79 padarytais pakeitimais). Nagrinėjamoje byloje procesinės
prievartos priemonės, numatytos BPK
158 ir 159 straipsniuose, parinktos ir taikytos pagrįstai, pagal įstatymo
reikalavimus. Teismo nutartyse
visiškai nebūtina nurodyti būdus ir priemones, kaip konkretūs pareigūnai ar
kiti asmenys turėtų slėpti savo tapatybę, nes tokie duomenys nutartyje būtų
pertekliniai, o neretai ir atskleidžiantys valstybės paslaptį apie
tyrimo priemones ir metodus. Tapatybės
neatskleidimas sietinas ir su tuo, kad asmuo neatskleidžia savo ryšio su ikiteisminiu
tyrimu, savo veiklos, kuri sankcionuota teismo, todėl veiksmą atliekančio ir
asmens, dėl kurio atliekamas veiksmas, tarpusavio pažintis nedaro įtakos
šio veiksmo teisėtumui. Be to, nutartyse nurodyti asmenys, kuriems leista
atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, neįgyja jokios pareigos tuos veiksmus atlikti. Svarbu yra
tik tai, kad tokių veiksmų neatliktų asmuo, kuriam neleista to daryti. Šiuo konkrečiu atveju veiksmus
neatskleidžiant savo tapatybės atliko M. D., o M. M. atliko veiksmus
realizuojant NVIM. Kasatoriaus teiginys, kad modeliu buvo provokuojama nusikalsti, kad kyšio reikalavimas yra baigtas nusikaltimas nuo pareikalavimo momento, todėl modelis negalėjo būti naudojamas,
nepagrįstas. Prokuroro nuomone, buvo padarytas
tęstinis nusikaltimas. Iš nukentėjusiojo, liudytojų ir kaltinamojo F. V. parodymų (duotų ikiteisminio
tyrimo metu) matyti, kad kyšio reikalavimas buvo neapibrėžtas laike, buvo
reikalaujama periodinių mokėjimų, kyšio priėmimas susidėjo iš atskirų tapačių tarpusavyje susijusių veiksmų, esant
vieningai kaltei ir siekiant vieningo konkrečiai apibrėžto rezultato (po 100 Lt
kas mėnesį). Kad modeliu buvo prisijungta prie tęstinio nusikaltimo parodo ir tai, kad nutartimi M. M.
leista atlikti veiksmus jau po to, kai dalis kyšio buvo duota ir sutarta dėl likusios kyšio dalies perdavimo, dėl
periodinių mokėjimų. Tokios nustatytos aplinkybės, nepaisant to, kad kyšio
priėmimo sudėtis yra formali ir kyšio priėmimas laikomas baigtu nusikaltimu jau nuo reikalavimo momento, leidžia teigti,
jog buvo padarytas tęstinis
nusikaltimas, kuris baigtas 2007 m. lapkričio 14 d., sulaikius F. V. Esama
situacija modelio panaudojimą prisijungiant prie besitęsiančios
nusikalstamos veikos daro teisėtą. Kasatorius
be pagrindo nusikalstamą veiką imituojantiems veiksmams priskiria ir tuos, kurie neturi jokio nusikaltimo požymių.
Ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktas pinigų perdavimas nukentėjusiajam,
kad šis galėtų realizuoti NVIM, šių pinigų kupiūrų kopijų padarymas nėra nusikalstamos
veikos imitavimas, todėl tam teismo nutartis nereikalinga.
Nusikalstamos
veikos kvalifikavimą lemia ne proceso metu
taikytos procesinės prievartos priemonės ir jų pagrindai, o realios veikos požymių atitiktis baudžiamojo įstatymo
numatytiems požymiams. Skundžiamuose teismų
sprendimuose padarytos išvados, kad
kyšis buvo priimtas už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už
pagalbą iškilus įvairioms problemoms, už informaciją apie organizuojamus policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo
ryšio telefonais, yra nepagrįstos. D. S. nusikalstama veika teisingai
kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakyta,
visi prašymai išnagrinėti, todėl, prokuroro nuomone, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai
nepažeisti.
Kasacinis skundas
iš dalies tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina
BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu ir byla perduotina iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl Baudžiamojo
proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Pagal BPK 218
straipsnį prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta
pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos
padarymo, paskelbia įtariamajam, praneša jo gynėjui, kad ikiteisminis tyrimas
pabaigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei
pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Gautus prašymus papildyti
ikiteisminį tyrimą prokuroras išsprendžia motyvuotu nutarimu. Atlikęs šiame įstatyme
numatytus veiksmus, priėmęs motyvuotą nutarimą dėl gautų prašymų atmetimo, o
tais atvejais, kai nusprendžia juos patenkinti ir atlikti papildomus proceso
veiksmus – po to, kai proceso dalyvius supažindina su medžiaga, gauta juos
atlikus, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą. Nagrinėjamoje byloje prokuroras
šiuos įstatymo reikalavimus įvykdė: apie tai, kad ikiteisminis tyrimas baigtas,
pranešė D. S. ir jo gynėjui, su ikiteisminio tyrimo medžiaga D. S. ir jo
gynėjas susipažino, D. S. gynėjo prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą
išnagrinėjo ir, motyvuotu nutarimu jį atmetęs, surašė kaltinamąjį aktą. Tai,
kad prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir jį kartu su bylos medžiaga perdavė
teismui ikiteisminio tyrimo teisėjui neišnagrinėjus gynėjo skundo dėl prokuroro
nutarimo atmesti gynėjo prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą, nėra baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimas, kurį, atsižvelgiant į prašymų turinį, būtų galima
pripažinti esminiu, suvaržiusiu D. S. gynybos teises, ir dėl to reikėtų
naikinti priimtus teismų sprendimus. Tokia išvada darytina remiantis BPK 238,
270 straipsnių nuostatomis, pagal kurias kiekvienas proceso dalyvis turi teisę
savo prašymus, kurie buvo atmesti ikiteisminio tyrimo metu, pakartoti
teisiamajame posėdyje. Jeigu prašymai atmetami sprendžiant bylos perdavimo
nagrinėti teisiamajame posėdyje klausimą arba baigiant parengiamąją teisiamojo
posėdžio dalį, proceso dalyvis turi teisę prašymus pakartoti, t. y. pateikti
juos netgi įrodymų tyrimo metu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus argumentai,
kuriais grindžiamas teiginys, kad kaltinamasis aktas negalėjo būti surašytas ir
dėl to jis neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, atmestini. Pagal
BPK 234 straipsnio 2 dalį byla perduodama prokurorui tais atvejais,
kai bylos parengimo nagrinėti teisme metu nustatoma, kad ikiteisminio tyrimo
metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų
neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kasatorius
jokių kitų argumentų, pagrindžiančių, kokių BPK 219 straipsnyje išdėstytų
reikalavimų neatitinka surašytas kaltinamasis aktas, nenurodė. Tai, ar byloje
surinkti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio
žinioje yra byla, todėl remiantis kasatoriaus argumentais pripažinti, kad
teisėjas negalėjo perduoti bylos nagrinėti teisiamajame posėdyje, negalima.
Pagal BPK 6
straipsnį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Ši nuostata konkretizuoja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad
teisingumą vykdo tik teismas. Konstitucinis teisingumo principas suponuoja
reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis
baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl
nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba
nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų
pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės
instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad
neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai
(nutartys), apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų
nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį
procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies
nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma
apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą savo
nutartyse yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio
(nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl
apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio
skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas,
taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai yra esminis
Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos
teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais
(BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3
dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame
skunde, savo išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio
teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai
reikšmingų aplinkybių. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia šiais motyvais.
Pagal BK 225
straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kuris
savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmė, pažadėjo ar susitarė
priimti kyšį, reikalavo ar provokavo jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą
vykdant įgaliojimus. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės
savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 225 straipsnio 2 dalies
dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš
jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas
kaltininką bausti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Todėl teismas, pripažindamas
asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 225 straipsnio
2 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos
padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso
įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais
įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos)
įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje
turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės;
įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais
vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos
kvalifikavimo motyvai ir išvados. Pažymėtina, kad nuosprendis negali būti
grindžiamas prielaidomis, padarytos išvados negali būti prieštaringos, visi
prieštaravimai turi būti teismo patikrinti ir įvertinti. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. nutartyje (Nr. 2K-P-218/2009)
taip pat pažymėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis
nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas
inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas
jo buvimą pagrindus įrodymais. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais
įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties
požymį – taikytini ir tais atvejais, kai Baudžiamojo kodekso specialiosios
dalies straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją
padarius, gali būti savarankišku kaltinimo baudžiamosios atsakomybės pagrindu.
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu D. S. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės
tarnautojas, reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus
ir tai padarė padedant kitam valstybės tarnautojui – F. V., kuris tuo pačiu
nuosprendžiu nuteistas už tai, kad padėjo D. S. priimti reikalaujamą kyšį.
Apeliaciniame
skunde nuteistasis D. S. teigė, kad nuosprendis surašytas pažeidžiant
Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, kad nuosprendyje nurodytos
nusikalstamos veikos aplinkybės nepagrįstai pripažintos įrodytomis, kad išvados
padarytos neišanalizavus išnagrinėtų įrodymų turinio, jų tarpusavio ryšio ir
neįvertinus jų visumos. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentų,
kuriais buvo ginčijamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas iš esmės
neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad D. S., dirbdamas Vilniaus miesto
vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos
komisariato Viešosios policijos (duomenys neskelbtini) policijos
nuovados viršininku, 2007 metų pradžioje Gariūnų turgavietėje susitikimų ir
pokalbių su M. M. metu reikalavo iš jo kyšio – kas mėnesį mokėti jam po 150 Lt
už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už informaciją apie
organizuojamus policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio
telefonais. Tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvų, paaiškinančių,
kokiais įrodymais remiantis tai konstatuojama, nėra. Tai, kas pripažinta
nustatyta ir išdėstyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje, prieštarauja
nuosprendžio motyvuojamajai daliai, kurioje padarytos išvados dėl D. S. kyšio
iš M. M. reikalavimo 2006, o ne 2007 metais. Šiuo aspektu nuteistojo
apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas
apskritai neanalizavo ir priimtoje nutartyje nepasisakė.
Pagal pirmosios
instancijos teismo nuosprendį F. V., veikdamas pagal D. S. prašymą, kyšį iš M.
M. ėmė dalimis: 2007 m. balandžio 25 d. priėmė 300 Lt, 2007 m. birželio
20 d. – 300 Lt, 2007 m. lapkričio 14 d. – 200 Lt ir nenustatytomis
aplinkybėmis D. S. perdavė 600 Lt. Taip D. S., padedant F. V., priėmė iš
M. M. reikalautą kyšį. Tačiau nei nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos
teismo nutartyje įrodymų analizės ir motyvų, paaiškinančių, kokie konkretūs
įrodymai leidžia tai konstatuoti, taip pat nėra. Motyvuojamojoje nuosprendžio
dalyje teismas nurodė, kad teismas atmeta F. V. teisme duotus parodymus ir
remiasi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie buvo
nuoseklūs, patvirtinti kitais byloje surinktais ir teisminio įrodymų tyrimo
metu ištirtais įrodymais. Tokia teismo išvada dėl F. V. parodymų, kuri iš esmės
reiškia, kad teismas teisingais ir patikimais laiko visus jo parodymus, duotus
ikiteisminio tyrimo metu, prieštarauja paties teismo išdėstytoms pripažintoms
įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėms. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas
parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui
F. V. teigė, kad D. S. iš karto, t. y. vienu metu, perdavė 1200 Lt kyšį.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad
apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismo
nuosprendis pagrįstas ir nekeliantis jokių abejonių, yra teisinga. Ar
apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BPK 158 ir 159 straipsnių taikymo
yra teisingos, teisėjų kolegija negali spręsti, nes iš dėl D. S. priimtų teismų
sprendimų apskritai neaišku, kokiais duomenimis, gautais panaudojant minėtuose
įstatymo straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones, buvo remiamasi
pripažįstant, kad D. S. 2007 metų pradžioje iš M. M. reikalavo kyšio ir
nenustatytu laiku jį priėmė.
Remdamasi šiais
argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo
padarytas BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas yra esminis, sukliudęs teismui
išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl priimta nutartis
naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. balandžio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Albinas
Sirvydis
Rimantas
Baumilas
Aldona
Rakauskienė