(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių Inter Jet B. V. ir akcinės bendrovės „Inter Rao Ues“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-199-967/2023 pagal ieškovių Inter Jet B. V. ir akcinės bendrovės ,,Inter Rao Ues“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltic Ground Services“ ir CHUBB Underwriting Agencies Limited dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Allianz Global Corporate & Speciality SE,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovės Inter Jet B. V. ir akcinė bendrovė (toliau – ir AB) ,,Inter Rao Ues“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) ,,Baltic Ground Services“ ir CHUBB Underwriting Agencies Limited dėl žalos atlyginimo.

2.       Atsakovės UAB ,,Baltic Ground Services“ ir CHUBB Underwriting Agencies Limited pateikė teismui prašymą įpareigoti ieškoves pateikti atsakovių galimų nuostolių, galinčių atsirasti dėl bylinėjimosi išlaidų, atlyginimo užtikrinimą, į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokant 50 000 Eur sumą.

3.       Nurodė, kad byloje susiklosčiusi situacija sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog egzistuoja didelė grėsmė, kad ieškovės gali neatlyginti atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl yra pagrindas įpareigoti jas sumokėti atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinantį užstatą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 6 d. nutartimi atsakovių prašymą patenkino iš dalies – įpareigojo ieškoves per tris darbo dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos sumokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 30 000 Eur užstatą atsakovių UAB ,,Baltic Ground Services“ ir CHUBB Underwriting Agencies Limited bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

5.       Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) pateiktos išvados teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos taikomos tarptautinės sankcijos neriboja ieškovių galimybių reikšti deliktinius reikalavimus (nesusijusius su sutartimi ir sandoriu) dėl žalos atlyginimo. Tiek ieškovių galimai patenkinto reikalavimo dėl žalos atlyginimo ir (arba) bylinėjimosi išlaidų kompensavimo, pareikšto atsakovėms, atveju, tiek ir teismo sprendimo, kuriuo iš ieškovių būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovių naudai, vykdymas patektų į tarptautinių sankcijų, kurios turi būti įgyvendinamos pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymą, taikymo sritį ir būtų galimas, jeigu pagal teismo sprendimą lėšos, gaunamos asmens, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, būtų įšaldytos kredito įstaigos sąskaitoje. Teismo vertinimu, iš šios išvados turinio akivaizdu, kad atsakovėms iš ieškovių priteistų bylinėjimosi išlaidų išieškojimas būtų gerokai apsunkintas ir tai priklausytų ne nuo ieškovių veiksmų, o nuo jų teisinio statuso ir jų atžvilgiu taikomų iš tarptautinių sankcijų kildinamų apribojimų.

6.       Teismas nurodė, kad atsakovės pateikė įrodymus, patvirtinančius ieškovių ribotas galimybes sumokėti galimas bylinėjimosi išlaidas. Nustatė, kad, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nei viena iš ieškovių neturi jokio nekilnojamojo turto Lietuvoje. Jokių duomenų, kad kuri nors iš ieškovių turėtų kokio nors kilnojamojo turto ar turtinių teisių Lietuvoje, taip pat nėra. Nustatė, kad FNTT išvadoje minima AB „Inter RAO Lietuva“, remiantis viešai skelbiamais duomenimis, nėra valdoma ieškovių – šios bendrovės akcininkai yra RAO Nordic OY, UAB „Scaent Baltic“ ir smulkieji investuotojai, akcijas įsigiję vertybinių popierių biržoje. Be to, šiai bendrovei šiuo metu yra vykdoma bankroto procedūra. Taigi, teismo vertinimu, AB „Inter RAO Lietuva“ akcijos nėra nei vienos iš ieškovių turtas, iš kurio būtų galima išieškoti teismo šioje byloje priteistas bylinėjimosi išlaidas atsakovių naudai.

7.       Teismas sutiko su atsakovių teiginiais, kad, siekiant realiai įvykdyti galimą teismo sprendimą šioje byloje atsakovių naudai, priteisiant bylinėjimosi išlaidas, vykdymo veiksmai turėtų būti atliekami Rusijos Federacijoje, tačiau dėl geopolitinės padėties byloje priimto Lietuvos Respublikos teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymas Rusijos Federacijoje būtų ypač sudėtingas ar net neįmanomas.

8.       Teismas nurodė, kad galimybę atsakovui reikalauti, kad ieškovas sumokėtų jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinantį užstatą numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 794 straipsnis. Tai, kad ieškovių atžvilgiu yra taikomos tarptautinės sankcijos, paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu ir ši aplinkybė buvo tiesiogiai nurodyta tik 2023 m. sausio 25 d. FNTT pateiktoje išvadoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad atsakovės neturėjo galimybės šio prašymo pateikti byloje anksčiau.

9.       Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas tenkino prašymą dėl įpareigojimo sumokėti užstatą, tačiau konstatavo, kad prašomas užstato dydis (50 000 Eur) neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą įtvirtintų maksimalių dydžių, todėl sumažino iki 30 000 Eur.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Ieškovės Inter Jet B. V. ir AB ,,Inter Rao Ues“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamos panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 kovo 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovių prašymą įpareigoti ieškoves sumokėti užstatą galimoms bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Teismas užstatą taikė vadovaudamasis CPK 794 straipsniu, nors atsakovės jį prašė taikyti vadovaujantis CPK 95 straipsnio 3 dalimi, todėl teismas pažeidė rungimosi principą.

10.2.                      Skundžiama nutartis pažeidžia imperatyvų CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkto draudimą, nustatantį, kad ieškovui kitos valstybės fiziniam ar juridiniam asmeniui atsakovo prašymu netaikoma pareiga sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis. Teismas nevertino ir neanalizavo, ar nėra CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkto apribojimų. Ieškovės yra Rusijos Federacijoje ir Nyderlandų Karalystėje registruoti juridiniai asmenys. Tiek Lietuvos Respublika, tiek Rusijos Federacija, tiek Nyderlandų Karalystė yra prisijungusios prie 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso, kurios 17 straipsnis draudžia taikyti bet kokius užstatus, įnašus ar garantijas dėl to, kad Rusijos Federacijoje ir Nyderlandų Karalystėje registruoti juridiniais asmenys dalyvauja teismo procese Lietuvos Respublikoje, tame tarpe ir dėl teismo išlaidų atlyginimo.

10.3.                      Teismas netinkamai taikė CPK 95 straipsnio 3 dalį ir neįvertino visų būtinų sąlygų visumos užstato taikymui. Išskiriamos dvi būtinosios sąlygos: 1) atsiradęs pagrindas manyti, kad procesinį dokumentą pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti jam suteiktomis procesinėmis teisėmis; 2) procesinėmis teisėmis galintis piktnaudžiauti asmuo, išnagrinėjus bylą, gali neatlyginti kitai šaliai priteistų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės, prašydamos taikyti CPK 95 straipsnio 3 dalyje numatytą užstatą, nenurodo jokių aplinkybių, kad ieškovės, pareiškusios ieškinį dėl deliktinės žalos atlyginimo dėl orlaivio apgadinimo, piktnaudžiautų savo procesinėmis teisėmis. Nenustačius akivaizdaus ieškovių ieškinio nepagrįstumo, sprendžiant procesinį prašymą taikyti CPK 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą institutą, kitos atsakovių prašyme nurodomos aplinkybės dėl galimos grėsmės bylinėjimosi išlaidų išieškojimo apsunkinimui neturėtų būti vertinamos.

10.4.                      Atsakovės prašymą taikyti užstatą iš esmės grindė aplinkybėmis nesusijusiomis su ieškovių veiksmais, o su sankcijų taikymu susijusiais apsunkinimais, kurių taikymas nepriklauso nuo ieškovių veiksmų ar valios. Atsakovės prašymą grindžia Reglamento (ES) Nr. 269/2014 taikomomis sankcijomis (toliau – Sankcijos), tačiau Sankcijų, kuriomis remiasi atsakovės prašyme, taikymas ir / ar įgyvendinimas nepriklauso nuo ieškovių valios. Sankcijos ieškovėms nebuvo taikomos ieškinio pareiškimo metu.

10.5.                      Teismas nutartyje akcentuoja, kad sprendimas turėtų būti vykdomas Rusijos Federacijoje, tačiau tokios išvados nėra pagrįstos. Ieškovė Inter Jet B. V. yra Nyderlandų Karalystėje registruotas juridinis asmuo, todėl joks teismo sprendimas šios ieškovės atžvilgiu nebūtų vykdomas Rusijos Federacijoje. Taip pat nėra jokių duomenų, kad Lietuvos Respublikoje priimto teismo sprendimo vykdymas bent hipotetiškai galėtų būti apsunkintas.

10.6.                      Taikomos Sankcijos nesudaro kliūčių bylos nagrinėjimui. Pati FNTT išvadoje nurodė, kad Lietuvos Respublikos taikomos tarptautinės sankcijos neriboja ieškovių galimybių reikšti deliktinius reikalavimus (nesusijusius su sutartimi ir sandoriu) dėl žalos atlyginimo. Sankcijų taikymas negali būti priežastis patenkinti atsakovių prašymą, nes tokiu atveju Sankcijų taikymas taptų baudžiamąją priemone ieškovių atžvilgiu.

10.7.                      Ieškovėms turėtų būti suteikiamas objektyviai realus terminas įpareigojimų įvykdymui. Terminas turėtų būti ne trumpesnis nei 15 darbo dienų.

10.8.                      Atsakovės nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti, kad jos yra patyrusios kokias nors bylinėjimosi išlaidas.

11.       Atsakovės UAB ,,Baltic Ground Services“ ir CHUBB Underwriting Agencies Limited pateikė atsiliepimą, prašydamos Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą, priimti teikiamą naują įrodymą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Atsakovės, prašydamos užtikrinti bylinėjimosi išlaidas, rėmėsi tiek CPK 95 straipsnio 3 dalimi, tiek ir bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo nuostatomis tarptautiniame procese. Atsakovės prašė užtikrinti bylinėjimosi išlaidas ne dėl to, kad ieškovės yra užsienio subjektai, o dėl to, kad joms yra taikomos sankcijos. Be to, teismas neprivalo remtis vien atsakovių nurodytomis CPK nuostatomis. Faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Pareiga taikyti įstatymus nustatyta teismui.

11.2.                      Nesutinka su ieškovėmis, kad teismas neva pažeidė CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes šis punktas dėl 1954 m. Hagos konvencijos 17 straipsnio 1 dalies absoliučiai draudžia ieškovėms taikyti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atsakovės neprašė užstato iš ieškovių vien tuo pagrindu, kad jos yra užsienio subjektai. Hagos konvencijos 17 straipsnio 1 dalis, kuria remiasi ieškovės, užtikrina draudimą diskriminuoti šalį vien tuo pagrindu, kad šalis yra užsienio subjektas, tačiau tai nereiškia, kad užsienio subjektas turi absoliutų imunitetą nuo pareigos užtikrinti bylinėjimosi išlaidas. Hagos konvencijos 17 straipsnio 1 dalis nedraudžia užtikrinti bylinėjimosi išlaidas tuo atveju, jeigu šalims yra taikomos tarptautinės sankcijos.

11.3.                      Bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumas nėra atskirojo skundo dalyku, nes bus sprendžiamas tik teismui priimant sprendimą, o atsakovėms nėra numatoma pareiga, prašant bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo, įrodyti tokių išlaidų pagrįstumą. Jokia įstatymo norma nenumato, kad užstatas būsimam bylinėjimosi išlaidų atlyginimui galėtų būti nustatomas tik šaliai įrodžius konkretų jau patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį.

11.4.                      Ieškovių finansinė padėtis neužtikrina atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų realiai nebūtų įvykdytas. Ieškovės neginčijo atsakovių nurodytos aplinkybės, kad ieškovės neturi turto Lietuvoje. Ieškovės taip pat neginčija, kad jų atžvilgiu yra taikomos sankcijos ir šie asmenys negali atlikti mokėjimų ar šių mokėjimų atlikimas yra itin komplikuotas ir siejamas su sankcijas įgyvendinančių institucijų, kredito įstaigų ir kitų atsakingų subjektų leidimų gavimu. Tokią aplinkybę patvirtino ir FNTT išvada. Ieškovės, įrodinėdamos nutarties nepagrįstumą, teigia, kad be Inter Rao Ues, yra kita ieškovė – Inter Jet B.V., kuri registruota Nyderlandų Karalystėje. Tačiau Inter Jet B.V. yra tik formaliai Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo, nevykdantis jokios ūkinės komercinės veiklos ir neturintis jokio realaus turto.

11.5.                      Priešingai nei teigia apeliantės, taikant bylinėjimosi išlaidų užtikrinimą, tarptautinio proceso principai nereikalauja piktnaudžiavimo elemento egzistavimo.

11.6.                      Ieškovė yra Rusijos Federacijos bendrovė, iš kurios bet koks išieškojimas dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis būtų ypač sudėtingas. Tai taip pat sudaro pagrindą manyti, kad ši ieškovė gali vengti iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pačius ieškovių suformuluotus ieškinio reikalavimus didele dalimi sudaro tarpusavyje susijusių ir tų pačių akcininkų valdomų abiejų ieškovių mokėjimai viena kitai, siekiantys 2 424 234,05 JAV dolerių, kuriuos ieškovės laiko savo tariamai patirtais nuostoliais. Įvertinant faktą, kad abi ieškovės yra susijusios bendrovės, o viena iš ieškovių Inter Jet B. V. yra jokios realios veiklos nevykdanti ir jokio turto neturinti bendrovė, tokie kitos Ieškovės Inter Rao Ues mokėjimai gali būti laikomi atliktais, siekiant dirbtinai sukurti tariamus „nuostolius“, siekiant juos prisiteisti iš atsakovių.

11.7.                      Ieškovės, sumokėjusios užstatą į teismo depozitinę sąskaitą, šio užstato netektų tik jei jų ieškinys būtų atmestas.

11.8.                      Nesutinka su ieškovėmis, kad teismo nustatytas 3 darbo dienų terminas užstatui sumokėti yra per trumpas. Tokį terminą nustato CPK 795 straipsnio 1 dalis, todėl teismas nepažeidė šios CPK nuostatos.

11.9.                      Ieškovės klaidingai nurodo, kad atsakovių prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo turėjo būti atmestas, nes nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad tokios išlaidos yra patirtos. Atsakovės jau dabar yra patyrusios 99 924,01 Eur su PVM bylinėjimosi išlaidas, kurios yra žymiai didesnės, negu nutartimi užtikrinta suma.

11.10.                      Atsakovės buvo priverstos kreiptis į Nyderlandų teisininkus, kurie surinko ir įvertino Inter Jet B.V. finansinės atskaitomybės ir kitus dokumentus bei pateikė memorandumą. Šie įrodymai paneigia ieškovių skunde nurodytas prielaidas, kad Inter Jet B.V. galės įvykdyti teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų. Paaiškėjo, kad ši bendrovė neturi turto, darbuotojų ir 2021 metais patyrė beveik 2 mln. Eur nuostolių. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu ir atsižvelgiant į tai, kad tokio įrodymo pateikimo galimybė iškilo vėliau, prašo šį memorandumą su priedais priimti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13.       Atsakovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomą rašytinį įrodymą – memorandumą su priedais, prašydamos pridėti jį prie bylos. Nurodė, kad kreipėsi į Nyderlandų teisininkus, kurie surinko ir įvertino ieškovės Inter Jet B. V. finansinės atskaitomybės ir kitus dokumentus bei pateikė memorandumą, įrodantį, kad ši bendrovė neturi turto, darbuotojų ir 2021 m. patyrė beveik 2 mln. Eur nuostolių. 

14.       CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

16.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomo priimti papildomo rašytinio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, atsakovėms atsikertant į apeliančių atskirojo skundo argumentą, jog Inter Jet B. V. galės įvykdyti teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad naujo rašytinio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, atsakovių teikiamą rašytinį įrodymą – memorandumą su priedais – priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl įpareigojimo sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti teisėtumo ir pagrįstumo

17.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės įpareigotos sumokėti užstatą atsakovių galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18.       Užstato instituto, skirto galimų priešingos šalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, taikymo atvejus reglamentuoja CPK 95 straipsnio 3 dalies ir 794 straipsnio 1 dalies normos. CPK 95 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad esant pagrindui manyti, jog ieškinį (pradinį ar priešieškinį), apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pareiškimą ar prašymą ypatingosios teisenos tvarka pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas turi teisę įpareigoti šį asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Užstato per nustatytą terminą nesumokėjus, teismas procesinį dokumentą palieka nenagrinėtą.

19.       Apeliančių (ieškovių) teigimu, teismas užstatą taikė vadovaudamasis CPK 794 straipsniu, nors atsakovės prašė taikyti vadovaujantis CPK 95 straipsnio 3 dalimi. Be to, apeliančių teigimu, atsakovės neįrodė ieškovių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

20.       Visų pirma pažymėtina tai, kad atsakovės prašymą įpareigoti ieškoves sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti iš esmės grindė ne tik CPK 95 straipsnio 3 dalimi, bet ir bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo nuostatomis tarptautiniame procese – CPK 794 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sutinka, kad šioje situacijoje tiesioginio piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, dėl ko būtų pagrindas taikyti CPK 95 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatyta, todėl nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo klausimui išspręsti taikytinos CPK 794 straipsnio nuostatos.

21.       CPK 794 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškovas, kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo CPK nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Minėto straipsnio 2 dalis įtvirtina išimčių, kurioms esant užstato sumokėjimo pareiga ieškovui netaikoma, sąrašą: 1) jeigu ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti; 2) neturtinio pobūdžio šeimos bylose, bylose pagal pareikštą priešieškinį bei bylose, kuriose prašoma išduoti teismo įsakymą; 3) bylose, kuriose šalys susitarė dėl to, kad ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose; 4) jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis.

22.       Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė Inter Jet B. V. yra Nyderlandų Karalystėje, o ieškovė AB ,,Inter Rao Ues“ – Rusijos Federacijoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys, neturintys Lietuvos Respublikoje turto, kurio pakaktų bylinėjimosi išlaidoms padengti (ginčo dėl to nėra).

23.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovėms yra taikomos tarptautinės sankcijos pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymą, įvertinęs ieškovių ribotas galimybes sumokėti galimas bylinėjimosi išlaidas, neturint turto Lietuvoje, konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidų atsakovėms atlyginimo klausimas (tuo atveju, jei ieškinys būtų atmestas) būtų apsunkintas, todėl įpareigojo ieškoves sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą užstatą bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti.

24.       Apeliantės (ieškovės), nesutikdamos su tokia teismo nutartimi, teigia, kad buvo pažeistas CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas. Tokį argumentą grindė tuo, kad draudimą taikyti ieškovėms užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti nustato 1954 m. Hagos konvencijos, prie kurios prisijungusi tiek Lietuvos Respublika, tiek Rusijos Federacija, tiek Nyderlandų Karalystė, 17 straipsnio 1 dalis.

25.       1954 m. Hagos konvencijos 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad joks užstatas ar įnašas, kad ir kaip pavadintas, negali būti nustatytas vienos iš susitariančiųjų valstybių piliečiams ar juridiniams asmenims, nuolat joje gyvenantiems ar turintiems buveinę, dėl jų priklausymo užsienio valstybei, dėl jų gyvenamosios vietos ar buveinės nebuvimo valstybėje, kurioje vyksta teismo procesas, jei šie asmenys dalyvauja jame kaip ieškovai ar tretieji asmenys. Taigi 1954 m. Hagos konvencijos 17 straipsnio 1 dalis, kuria remiasi apeliantės, užtikrina draudimą diskriminuoti šalį vien tuo pagrindu, kad šalis yra užsienio subjektas, tačiau, kaip pagrįstai nurodė atsakovės, tai nereiškia, jog užsienio subjektas turi absoliutų imunitetą nuo pareigos užtikrinti bylinėjimosi išlaidas. Kaip patvirtina bylos duomenys, atsakovės prašė užstato jų bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti ne dėl to, kad ieškovės yra užsienio subjektai, o dėl to, kad ieškovėms yra taikomos tarptautinės sankcijos.

26.       Apeliančių teigimu, ieškovė Inter Jet B. V. yra Nyderlandų Karalystėje registruotas juridinis asmuo, todėl teismo sprendimas nebūtų vykdomas Rusijos Federacijoje, be to, taikomos sankcijos nesudaro kliūčių bylos nagrinėjimui, ką patvirtino ir FNTT savo išvadoje.

27.       Visų pirma pažymėtina tai, kad nors ieškovė Inter Jet B. V., kaip nurodoma atskirajame skunde, yra Nyderlandų Karalystėje registruotas juridinis asmuo, tačiau, kaip patvirtina atsakovių į bylą pateikti duomenys, kurių apeliantės nepaneigė, Inter Jet B. V. nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos ir neturi jokio turto bei darbuotojų, tai patvirtina, kad bylinėjimosi išlaidų išieškojimas iš šios bendrovės ieškinio atmetimo atveju būtų itin komplikuotas. Kita ieškovė AB „Inter Rao Ues“ yra Rusijos Federacijos juridinis asmuo, iš kurios bet koks išieškojimas dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtų ypač sudėtingas. Remiantis byloje esančia FNTT išvada, Europos Sąjungos tarptautinių sankcijų įgyvendinimui Rusijos Federacijos subjektams taikomas 2014 m. kovo 17 d. Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi bei 2014 m. liepos 31 d. Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje. Išvadoje nurodyta, kad nors Lietuvos Respublikos taikomos tarptautinės sankcijos neriboja šios bylos ieškovių Inter Jet B.V. ir / arba AB „Inter Rao Ues“ galimybių reikšti deliktinius reikalavimus (nesusijusius su sutartimi ir sandoriu) dėl žalos atlyginimo, tačiau teismo sprendimo, kuriuo ieškovių galimai patenkinto reikalavimo dėl žalos atlyginimo ir (arba) bylinėjimosi išlaidų kompensavimo bei teismo sprendimo, kuriuo iš bendrovių „Inter Jet B.V.“ ir / arba AB „Inter Rao Ues“ būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovėms, vykdymas patektų į tarptautinių sankcijų, kurios turi būti įgyvendinamos pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymą, taikymo sritį, kadangi AB „Inter Rao Ues“ yra taikomos tarptautinės sankcijos. Kadangi bet kokių sumų priteisimas ieškovėms arba iš ieškovių atsakovėms patektų į tarptautinių sankcijų galiojimo ir taikymo sritį, tai, remiantis FNTT išaiškinimu, teismo sprendimo vykdymas būtų galimas, jeigu teismo sprendimo pagrindu lėšos, gaunamos asmens, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, būtų įšaldytos kredito įstaigos sąskaitoje.

28.       Įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovėms priteistų bylinėjimosi išlaidų (jei ieškinys būtų atmestas) išieškojimas būtų itin apsunkintas ar net neįmanomas ir tai priklausytų ne nuo ieškovių veiksmų, o nuo jų teisinio statuso ir jų atžvilgiu taikomų iš tarptautinių sankcijų kildinamų apribojimų.

29.       Esant tokioms aplinkybėms ir ieškovėms neįrodžius, kad egzistuoja bent viena CPK 794 straipsnio 2 d. įtvirtintų išimčių, kurioms esant užstato sumokėjimo pareiga ieškovėms negalėtų būti taikoma, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis CPK 794 straipsnio 1 dalimi, įpareigojo ieškoves sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą užstatą, skirtą užtikrinti atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

30.       Nepagrįstas apeliančių skundo argumentas, kad atsakovės turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kokias bylinėjimosi išlaidas jos patyrė. CPK 795 straipsnio, reglamentuojančio užstato dydžio nustatymą, 1 dalis numato, kad užstato dydį nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad nustatytas užstatas yra per mažas, teismas turi teisę atsakovo prašymu jo sumą padidinti (CPK 795 straipsnio 2 dalis). Taigi CPK 795 straipsnio nuostatos neįtvirtina atsakovėms pareigos įrodyti konkrečias patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina ir tai, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, įvertinant jų pagrįstumą ir realumą, bus išspręstas teismui priėmus galutinį sprendimą.

31.       Pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs ieškovėms 3 (trijų) darbo dienų nuo nutarties įtiekimo dienos terminą sumokėti nutartyje nurodyto dydžio užstatą. Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas jau yra pasibaigęs, tokį terminą iš naujo nustato apeliacinės instancijos teismas (CPK 795 straipsnio 1 dalis). Apeliantės prašo nustatyti ne trumpesnį kaip 15 darbo dienų terminą užstatui sumokėti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei proceso koncentracijos principais, nustato ieškovėms 7 (septynių) darbo dienų nuo nutarties įteikimo dienos terminą užstatui sumokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovėms Inter Jet B. V. ir akcinei bendrovei ,,Inter Rao Ues“ 7 (septynių) darbo dienų nuo nutarties įteikimo dienos terminą sumokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 30 000 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų) užstatą atsakovių uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Ground Services“ ir CHUBB Underwriting Agencies Limited bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

Teisėja                            Rasa Gudžiūnienė