Civilinė byla Nr. 3K-3-583-421/2015

              Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10535-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.5.1.2.                                

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski, Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių A. M. ir J. R. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. K., J. J. ieškinį atsakovėms A. M., J. R. dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – antstolė B. T., antstolis J. P., A. P..

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinius sandorius, ir dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai pareikštu ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančia 2013 m. birželio 5 d. turto pardavimo iš varžytynių akto dalį, kurioje nurodyta, kad sodo pastato ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėja yra J. R., ir nurodyto turto pardavimo iš varžytynių pirkėju pripažinti J. J.; pripažinti negaliojančia 2013 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių akto dalį, kurioje nurodyta, kad buto (duomenys neskelbtini), pirkėja yra A. M., ir nurodyto turto pardavimo iš varžytynių pirkėju pripažinti S. K..

Ieškovas S. K. ieškinį grindė tuo, kad 2013 metų gegužės mėnesį paprašė ieškovo J. J., jog šis surastų pirkti nebrangų butą Klaipėdos miesto centre. J. J. pasiūlė pirkti butą (duomenys neskelbtini), parduodamą iš varžytynių. Ieškovas nemoka naudotis kompiuteriu, todėl, J. J. pasiūlius, paprašė šio pažįstamos atsakovės A. M., kad ji dalyvautų jo vardu elektroniniu būdu vyksiančiose varžytynėse. Tam tikslui ieškovas perdavė atsakovei savo banko kortelę su slaptažodžiu ir kodais, kad ji galėtų prisijungti prie elektroninės bankininkystės ir 2013 m. liepos 4 d. dalyvautų minėtose varžytynėse. Už dalyvavimą varžytynėse ieškovas sumokėjo atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur). Savo sąskaitoje ieškovas turėjo apie 8000 Lt (2316,96 Eur), jų užteko pradiniam varžytynių dalyvio registracijos mokesčiui. Varžytynių eigos ieškovas nestebėjo. Sužinojęs, kad varžytynės laimėtos jo naudai, atsakovės nurodymu į jos sąskaitą pervedė 33 350 Lt (9658,82 Eur), kitą turto kainos dalį – 40 000 Lt (11 5847,80 Eur) – ieškovas pasiskolino iš J. J. ir šis ją pervedė atsakovei S. K. vardu. Ieškovas domėjosi, kodėl pinigai turi būti pervesti atsakovei, o ne antstoliui, ir jam buvo paaiškinta, kad atsakovė ieškovo S. K. negalėjo užregistruoti kaip varžytynių dalyvio, todėl ji nupirko butą savo vardu. Atsakovė pažadėjo butą perregistruoti ieškovo vardu notarų biure. Ieškovas gavo buto raktus, pradėjo jame remonto darbus, tačiau apie 2013 m. rugpjūčio mėnesio vidurį sužinojo, kad atsakovė neketina grąžinti jam buto. Atsakovė buto realiai neperėmė, nesinaudojo juo ir nesirūpino kaip asmenine nuosavybe, tai darė pats ieškovas.

Ieškovas J. J. ieškinį grindė tuo, kad 2013 kovo mėnesį susidomėjo parduodamu iš varžytynių žemės sklypu ir sodo pastatu (duomenys neskelbtini). Šių objektų pirkimą jis derino per antstolės B. T. paskirtą kuratorių. Kadangi nemoka naudotis kompiuteriu, paprašė atsakovės A. M., kad ji dalyvautų jo vardu varžytynėse. Minėtiems veiksmams atlikti perdavė atsakovei savo banko kortelę su slaptažodžiu ir kodais, kad ji galėtų prisijungti prie elektroninės bankininkystės ir dalyvautų varžytynėse. Už dalyvavimą varžytynėse ieškovas sumokėjo atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur). Atsakove jis visiškai pasitikėjo, nes ji, naudodamasi ieškovo elektronine bankininkyste, nuolat tvarkydavo jo turto ir pajamų deklaracijas. Ieškovas atsakovę pažįsta 15 metų, jie yra buvę kolegos. Sužinojęs iš atsakovės apie laimėtas varžytynes, ieškovas 2013 m. birželio 4 d. pervedė iš savo sąskaitos į antstolės B. T. sąskaitą 54 640 Lt (16 404,08 Eur). Nuėjęs 2013 m. birželio 5 d. į antstolės kontorą pasiimti varžytynių akto, sužinojo, kad aktas išrašytas ir įregistruotas atsakovės A. M. dukters atsakovės J. R. vardu. Atsakovė A. M. paaiškino, kad elektroninė VĮ Registrų centro sistema ieškovo, kaip varžytynių dalyvio, neregistravo dėl nesuprantamų priežasčių, todėl turtas buvo nupirktas atsakovės J. R. vardu. Atsakovė A. M. pažadėjo minėtą turtą perregistruoti ieškovo vardu notarų biure. Jis gavo namo raktus, pradėjo name remonto darbus, tačiau apie 2013 m. rugpjūčio mėnesio vidurį sužinojo, kad atsakovė neketina grąžinti jo lėšomis nupirkto turto. Turtu, kaip savo asmenine nuosavybe, rūpinosi jis pats, o ne atsakovės. Atsakovės, iš anksto apgalvojusios, suplanavo apgaulės būdu įsigyti didelės vertės nekilnojamuosius daiktus. Dėl šios priežasties 2013 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriuje dėl atsakovių pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00251-13 pagal nusikalstamos veikos požymius, nustatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl sukčiavimo).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs CK 1.87, 6.193 straipsnių nuostatas, bylos nagrinėjimo metus nustatytas aplinkybes, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenis, padarė išvadą, kad nė vienas ieškovų fiziškai nedalyvavo varžytynėse, t. y. nebuvo užsiregistravęs varžytynėse kaip varžytynių dalyvis, jie kartu su atsakovėmis varžytynių metu nesiūlė kainos už parduodamą iš varžytynių turtą; byloje nėra duomenų, kad ieškovai priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir disponavo juo; ieškovai nepateikė objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad jiems priklausė visos lėšos, kurios buvo sumokėtos už turtą, įsigytą per varžytynes. Nustatęs, kad abu ieškovai turi elektroninės bankininkystės duomenis, teismas padarė išvadą, jog jie moka naudotis elektronine bankininkyste, todėl patys galėjo dalyvauti elektroninėse varžytynėse arba dėl dalyvavimo jose kreiptis į šias paslaugas teikiančius verslo subjektus. Teismas laikė nepagrįstais ieškovų argumentus, kad sėkmingam dalyvavimui elektroninėse varžytynėse reikalingi galingi kompiuteriai ir spartus interneto ryšys, o atsakovės tokias technines galimybes objektyviai turėjo. Teismas sprendė, kad ieškovai nesielgė kaip rūpestingi ir apdairūs civilinių santykių dalyviai, nes pirmosios varžytynės įvyko 2013 m. gegužės 30 d., o antrosios – 2013 m. liepos 4 d., tačiau jau pirmųjų varžytynių metu įsigytas turtas nebuvo užregistruotas ieškovo J. J. vardu ir tai nebuvo padaryta iki kitų ginčo varžytynių, t. y. ir praėjus daugiau nei mėnesiui, tačiau tai nebuvo kliūtis, anot ieškovų, pinigus pervesti atsakovėms į sąskaitą, kad jos vėl ne ieškovų, o savo vardu įsigytų turtą. Be to, įregistravusios nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų centre savo vardu atsakovės veikė kaip tikrosios įsigyto nekilnojamojo turto savininkės – mokėjo mokesčius už turto išlaikymą, atsakovė J. R. mokėjo nario mokestį kaip sodininkų bendrijos narė, o ieškovai tik 2013 m. rugpjūčio 26 d. ėmė ginti savo, kaip galimų savininkų, teises, kreipdamiesi į teismą.

Įvertinęs LITEKO duomenis, teismas nustatė, kad ieškovas J. J. nuo 2005 m. iki 2014 m. dalyvavo 184 civilinėse ir baudžiamosiose bylose kaip proceso dalyvis, yra nuteistas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-903/2013 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (už pasikėsinimą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą), pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą) ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą) (nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. birželio 12 d.). Dėl šios priežasties teismui kilo abejonių dėl abiejų ieškovų duotų paaiškinimų patikimumo. Teismas kaip neįtikėtiną vertino aplinkybę, kad ieškovas J. J., būdamas patyręs proceso dalyvis, būtų pervedinėjęs jam priklausančias lėšas trečiųjų asmenų naudai už jų vardu įsigytą turtą. Teismas kaip nelogišką ir sunkiai paaiškinamą vertino ieškovų argumentą, kad jie, žinodami, jog turtas varžytynių metu buvo įgytas ne jų vardu, vis tiek atsakovei ir antstoliui pervedinėjo pinigus už varžytynių metu įgytą turtą kito asmens vardu. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog jie buvo tikrieji ginčo nekilnojamojo turto pirkėjai; nurodė, kad ieškovai savo pažeistas teises turi galimybę ginti kreipdamiesi į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovių.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 26 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkino: pripažino negaliojančia 2013 m. liepos 12 d. Turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0172/13/00014-2 dalį, kurioje nurodyta, kad buto (duomenys neskelbtini), pirkėja yra A. M., ir šio turto pardavimo iš varžytynių pirkėju pripažino S. K.; pripažino negaliojančia 2013 m. birželio 5 d. Turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-13015484 dalį, kurioje nurodyta, kad 0,0721 ha žemės sklypo ir sodo pastato (duomenys neskelbtini), pirkėja yra J. R., ir nurodyto turto pardavimo iš varžytynių pirkėju pripažino J. J.; priteisė ieškovui S. K. iš atsakovės A. M. 1706,63 Eur, o ieškovui J. J. iš atsakovės J. R. – 1387,77 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovių po 624 Eur žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija, įvertinusi CPK 602 straipsnio nuostatas, kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant šią teisės normą, nurodė, kad CPK 602 straipsnyje nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu. Teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę. CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį kaip esminį (trečioji sąlyga).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovo J. J. pareikštų reikalavimų pagrįstumo, dėl varžytynių Nr. 08066 metu parduoto turto tikrojo pirkėjo, taip pat dėl to, ar ieškovas turėjo pakankamai lėšų žemės sklypui ir sodo namui pirkti, įvertino duomenis apie ieškovo AB Ūkio banke turėtus terminuotuosius indėlius, jo atliktus lėšų pervedimus į trečiojo asmens A. P. sąskaitą, ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00251-13, nutraukto 2014 m. sausio 27 d. nutarimu, liudytojų duotus parodymus, atsakovės A. M. turto ir pajamų deklaracijų duomenis. Kompleksiškai įvertinusi minėtus duomenis, teisėjų kolegija sprendė, kad tarp J. J., A. M. ir J. R. egzistavo daugiau nei pasitikėjimu grįsti tarpusavio santykiai. Byloje įrodyta, kad J. J. ir A. M. buvo daugiau nei 10 metų pažįstami, yra buvę kolegos. J. J. net ir po įvykusio žemės sklypo ir sodo pastato pardavimo iš varžytynių, žinodamas, kad šis turtas įregistruotas J. R. vardu, ir toliau bendradarbiavo su A. M., nes ir vėl jos paprašė dalyvauti kitose varžytynėse dėl buto, kurį nuosavybės teise norėjo įsigyti S. K. ir jam buvo žinoma, jog varžytynėse dalyvaus A. M.. Be to, artimus J. J. ir A. M. santykius, iki šie pašlijo, patvirtina ir A. M. parodymai, jog J. J. pirma norėjo ginčo sodo namą ir sklypą nupirkti A. M. dukters J. R. vardu (J. R. su tuo sutiko), nes jas laikė artimomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog iš esmės būtent J. J., o ne atsakovių (ar kurios iš jų) lėšomis yra sumokėta už varžytynėse Nr. 08066 parduotą bei J. R. vardu nuosavybės teise įregistruotą (civilinė byla Nr. 2-11630-328/2013) ginčo žemės sklypą ir sodo pastatą (CPK 185 straipsnis). Be to, aplinkybę, kad A. M. ir J. R. neturėjo tikslo nuosavybės teise įsigyti varžytynėse Nr. 08066 parduodamo turto, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir byloje pateiktas S. K. bei A. M. telefoninio pokalbio garso įrašas.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovo S. K. pareikšto reikalavimo ir dėl varžytynėse Nr. 10494 parduoto turto tikrojo pirkėjo, įvertino minėtus ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotus parodymus, S. K. banko sąskaitos išrašus, J. J. ir S. K. tarpusavio santykius ir jų 2013 m. liepos 8 d. pasirašytą neprotestuotiną vekselį (civilinė byla Nr. 2-649-826/2014), A. P. ir S. K. atliktus mokėjimus atsakovei A. M., šios atliktus mokėjimus antstoliui ir VĮ Registrų centrui, A. M. deklaracijų duomenis, aplinkybę, kad J. J. buvo pažadėjęs paskolinti atsakovei pinigų, ir padarė išvadą, kad atsakovė A. M. turėjo suprasti, jog nors pinigus jai pervedė S. K. ir A. P., šie pinigai buvo jai paskolinti J. J., kuris pasiskolino juos iš S. K.. Aplinkybę, kad A. M. neturėjo tikslo nuosavybės teise įsigyti varžytynėse Nr. 10494 parduodamo buto, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina minėtas S. K. ir A. M. telefoninio pokalbio garso įrašas.

Teisėjų kolegija, nustatytų faktinių aplinkybių visumos pagrindu taikydama sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis), padarė išvadą, kad ginčijami turto pardavimo iš varžytynių aktai sudaryti ne su tikrosiomis šių sandorio šalimis, t. y. ieškovais, o su statytiniais – atsakovėmis, taigi pripažinti, jog atsakovės pagal šiuos sandorius įgijo teises bei pareigas, nėra pagrindo, priešingai, pagal ginčijamus aktus teises ir pareigas pripažintini įgijusiais ieškovai (tikrosios sandorių šalys). Ginčijami sandoriai, teisėjų kolegijos vertinimu, neatspindi tikrosios atsakovių valios ginčo turtą įgyti nuosavybės teise, be to, byloje įrodyta, jog už ginčo turtą faktiškai mokėjo būtent ieškovai.

Patenkinusi ieškovų ieškinį, teisėjų kolegija iš atsakovių priteisė valstybei po 624 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis), taip pat ieškovui S. K. iš atsakovės A. M. priteisė iš viso 5903 Lt (1709,63 Eur) bylinėjimosi išlaidų (247 Lt (71,54 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 4000 Lt (1158,48 Eur) atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų, 1656 Lt (479,61 Eur) už apeliacinio skundo parengimą), o ieškovui J. J. iš atsakovės J. R. – iš viso 4791,17 Lt (1387,77 Eur) bylinėjimosi išlaidų (2050 Lt (593,72 Eur) žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme, 1083 Lt (313, 66 Eur) žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme, 1656 Lt (479,61 Eur) už apeliacinio skundo parengimą, 2,70 Lt (0,78 Eur) už bylos dokumentų kopijas) (CPK 93 straipsnio 3, 5 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė A. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo S. K. ieškinys, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie esminiai argumentai:

1. Remiantis CPK 602 straipsnio 1 dalimi, turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu tik pagal suinteresuoto asmens ieškinį ir tik šiame straipsnyje nustatytais pagrindais. Pagal CPK 633 straipsnio 2 dalį asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese. Skundžiamu sprendimu buvo pažeistos šios teisės normos, nes ieškovas S. K. nebuvo suinteresuotu asmeniu CPK 602 straipsnio 1 dalies prasme, jis nedalyvavo vykdymo procese, neturėjo jokių teisių į butą, todėl šio buto pardavimas iš varžytynių negalėjo sukelti jam jokių teisinių padarinių ir pažeisti jo teisėtų interesų. Dėl šios priežasties ieškovas S. K. neturėjo teisės reikšti nagrinėjamo ieškinio dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Be to, byloje nebuvo nustatyta nė vieno iš CPK 602 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriems esant minėtą aktą būtų galima pripažinti negaliojančiu.

2. Remiantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant šią teisės normą, sandoris pripažįstamas apsimestiniu tuo atveju, jeigu nustatoma abiejų šalių valia sudaryti apsimestinį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-15-701/2015). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė esminio CK 1.87 straipsnio 1 dalies taikymo kriterijaus, t. y. nebuvo nustatyta atsakovės A. M. valia (taip pat tikslai ir motyvai) sudaryti apsimestinį sandorį, todėl nebuvo teisinio pagrindo turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti apsimestiniu sandoriu. Sprendžiant dėl ginčo akto apsimestinio pobūdžio, buvo būtina nustatyti, kad abi sandorio šalys, o ne tik ieškovas S. K., siekė sudaryti apsimestinį sandorį. Skundžiamu sprendimu nebuvo nagrinėjami atsakovės ir ieškovo S. K. motyvai ir tikslai siekti sudaryti apsimestinį sandorį, t. y. nebuvo nustatyta jokia objektyvi priežastis, dėl kurios ieškovas S. K. negalėjo ir (ar) nenorėjo nuo pat pradžių įsigyti buto savo vardu; nebuvo nagrinėjama, dėl kokios priežasties atsakovė galėjo persigalvoti dėl buto įsigijimo tikslų, t. y. nebuvo nustatyta jokia objektyvi priežastis, dėl kurios ji galėjo vėliau atsisakyti perleisti butą ieškovui S. K.; nustatyta, kad atsakovė nuo pat pradžių siekė įgyti butą ieškovo S. K. nuosavybėn, tačiau tokią aplinkybę neigė abi šalys (ieškovas S. K. teigė, kad atsakovė nuo pat pradžių siekė apgaule įgyti butą savo nuosavybėn; atsakovė teigė, kad nuo pat pradžių siekė įgyti butą savo nuosavybėn, neigė tokiu būdu siekusi apgauti ieškovą). Be to, ieškovas teigė, kad atsakovė, pasinaudodama jo elektroninės bankininkystės duomenimis, turėjo įgyti butą jo nuosavybėn, tačiau apgaule įgijo savo nuosavybėn. Ši aplinkybė patvirtinta, kad šalys turėjo skirtingus tikslus, todėl nebuvo ir negalėjo būti jų bendro melo tretiesiems asmenims. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovė pradėjo valdyti butą, juo naudojosi, disponavo ir išlaikė jį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netgi tuo atveju, jeigu iš aplinkybių visumos teismas nuspręstų, kad ji ir ieškovas S. K. buvo susitarę, jog atsakovė butą vėliau perleis ieškovui, tai vien tokio susitarimo buvimas neįrodo aktą esant apsimestiniu sandoriu, nes atsakovės veiksmai akivaizdžiai rodo, kad akto pasirašymo momentu ji neketino tokio susitarimo vykdyti, t. y. kad, nepriklausomai nuo bet kokių susitarimų, akto pasirašymo momentu ji ketino butą įsigyti savo nuosavybėn.

3. Skundžiamu sprendimu nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą išvadai, kad tikrasis buto įsigijimu suinteresuotas asmuo buvo ir yra ieškovas J. J., kuris dėl jam kreditorių reiškiamų reikalavimų ir taikytų turto areštų negalėjo buto įsigyti savo vardu, o ieškovas S. K. laikytinas ieškovo J. J. statytiniu. Teismas turėjo šias aplinkybes tinkamai įvertinti ir, remiantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, atsisakyti ginti ieškovo S. K. teises, kuriomis šis piktnaudžiauja. Aplinkybę, kad ieškovas S. K. butą įsigijo kaip ieškovo J. J. statytinis, siekdamas padėti pastarajam slėpti savo turtą nuo kreditorių, patvirtina byloje esantys įrodymai, liudytojų parodymai ir skundžiamu sprendimu nustatytos aplinkybės: ieškovas J. J. savo lėšas laikė A. P. banko sąskaitoje siekdamas jas nuslėpti nuo kreditorių;  ieškovo  S. K. atsakovei paskolintas lėšas šiam paskolino ieškovas J. J. (pervedęs jas iš A. P. banko sąskaitos); S. K. teigė atsakovei, kad nežino, kodėl skolina jai pinigus, bet tai yra daroma per J. J.. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl ieškovo J. J. teistumo ir dalyvavimo daugybėje panašių civilinių bylų, kas leidžia daryti išvadą, kad J. J. nuolat panašiais būdais siekia įsigyti varžytynėse parduodamą turtą.

4. Teismas, konstatavęs, kad atsakovė A. M. yra statytinė, pakeitė sandorio šalį į kitą statytinį, t. y. į ieškovo J. J. statytinį ieškovą S. K.. Taip buvo tenkintas ieškinys, pareikštas netinkamo ieškovo, t. y. asmens, kuriam reikalavimo teisė nepriklauso, pažeistos CPK 5 ir 45 straipsnių nuostatos ir neteisingai išspręsta byla.

5. Teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, nemotyvuotai ignoravo, nevertino ir nepasisakė dėl tam tikrų atsakovės įrodinėjamų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl to, kad atsakovė pradėjo valdyti butą, o ieškovas jo nevaldė. Be to, teismas sprendimą grindė faktinėmis aplinkybėmis, kurios nei patvirtino, nei paneigė apsimestinio sandorio egzistavimo fakto, kad butas buvo įgytas už atsakovės, S. K. ir A. P. lėšas (atsakovė šios aplinkybės neneigė, bet teigė, kad tai paskolintos lėšos); kad iš minėtų asmenų gautas paskolas atsakovė deklaravo po ginčo akto pasirašymo (ši aplinkybė įrodo, kad gautas lėšas atsakovė laikė paskolomis, o vien deklaravimo momentas šito nepaneigia); kad atsakovė nepateikė gautas paskolas pagrindžiančių dokumentų (rašytinių paskolos sutarčių nebuvimo faktas nedaro paskolos sutarčių negaliojančių); atsakovės ir S. K. telefoninio pokalbio garso įrašas, priešingai negu sprendė teismas, įrodo, kad atsakovė norėjo butą įsigyti savo nuosavybėn, todėl sutiko iš ieškovo pasiskolintus pinigus jam grąžinti. 

6. Teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovo S. K. pareikštas reikalavimas yra turtinis, ir priteisdamas valstybei bei ieškovui S. K. iš atsakovės žyminį mokestį, pažeidė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkto nuostatas. Iš bylos aplinkybių yra akivaizdu, kad, sprendžiant dėl šalių turtinių santykio pobūdžio, sprendimu nebuvo pakeista šalių turtinė padėtis. Byloje buvo nagrinėjama, ar ieškovo S. K. atsakovei pervestos lėšos laikytinos mokėjimu už butą ar paskola, tačiau sprendimas šioje byloje negalėjo pakeisti bendros šalių turto apimties, t. y. priklausomai nuo bylos baigties ieškovui S. K. galėjo būti pripažintos nuosavybės teisės į butą ir prarasta reikalavimo teisė, kad atsakovė grąžintų paskolą, arba nuosavybės teisės nepripažintos ir liktų galioti minėta reikalavimo teisė. Kitaip tariant, per se ieškovas S. K. prašė teismo jo mokėjimą atsakovei perkvalifikuoti iš paskolos butui įsigyti į atsiskaitymą už butą ir atitinkamai pakeisti sandorio šalis – pirkėją atsakovę pakeisti į jį. Taigi ieškovo S. K. ieškinio reikalavimas atsakovei laikytinas reikalavimu dėl šalių sutartinių santykių modifikavimo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl jis turėjo būti apmokestintas 500 Lt (144,81 Eur) dydžio žyminiu mokesčiu (pagal ieškinio pareiškimo metu galiojusią CPK redakciją).

Atsakovė J. R. pareiškimu prisidėjo prie atsakovės A. M. kasacinio skundo.

Atsiliepimu į atsakovės A. M. kasacinį skundą ieškovas S. K. prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi argumentai iš esmės sutampa su ieškinyje nurodytais argumentais ir apeliacinės instancijos teismo motyvais. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodomų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių.

Kasaciniu skundu atsakovė J. R. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jos ieškovui J. J. priteista 907,38 Eur žyminio mokesčio, ir priteisti jam iš atsakovės 289,62 Eur žyminio mokesčio bei iš valstybės 617,76 Eur permokėto žyminio mokesčio. Atsakovės teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, padarydami išvadą, kad tarp šalių kilęs ginčas yra turtinis, netinkamai taikė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų nuostatas. Atsakovės argumentai dėl šios teisės normos pažeidimo iš esmės sutampa su atsakovės A. M. kasaciniame skunde nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovo S. K. teisės reikšti reikalavimą pripažinti negaliojančiu antstolio turto pardavimo iš varžytynių aktą

Remiantis CPK 602 straipsnio 1 dalimi, suinteresuoti asmenys, gindami savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali reikalauti pripažinti turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais, kiti asmenys taip pat gali pareikšti ieškinius dėl civilinės teisės, jeigu jie yra susiję su turto, iš kurio yra išieškoma, priklausymu (CPK 603 straipsnio 1 dalis), pasirinkdami pažeistų teisių gynimo būdus. Tokiu atveju teismas atlieka suinteresuotų asmenų ir kitų asmenų vykdymo procese teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

Turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių ir turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui yra speciali procesinė turto realizavimo forma (CPK 700 straipsnis) ir šie aktai pagal CPK 725 straipsnio 8 dalį (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis. Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. E. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šis kasacinio teismo išaiškinimas padarytas galiojant CPK 2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcijai. Nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti CPK 602 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu – nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Taigi įstatymo leidėjas, įtvirtindamas naują nurodytų aktų negaliojimo pagrindą, suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus ir dėl kitų esminių pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu, tačiau atsisakyta turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų tvirtinimo teisėjo rezoliucija, t. y. teismo kontrolės tvirtinant antstolio aktus  (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Aldengas“ v. BUAB „DZO Capital“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-266/2014).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir galiojant ankstesnei proceso teisės normos redakcijai, kasacinio teismo praktikoje buvo pripažįstami ir kiti vykdymo proceso dalyvių bei suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynimo būdai, kai yra konstatuojami esminiai vykdymo proceso normų pažeidimai, dėl kurių varžytynių ar turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai laikomi neteisėtais, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) arba kai vykdymo proceso metu yra pažeidžiamos imperatyviosios Įmonių bankroto įstatymo ar vykdymo proceso normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojančios V. B. IĮ v. antstolė N. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008; 2010  m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. antstolis J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2010; kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas S. K., pareiškęs reikalavimą pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, nebuvo vykdymo proceso, kurio metu buvo priverstinai realizuojamas skolininkui priklausantis turtas (butas (duomenys neskelbtini), dalyvis. Minėtą aktą jis prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu, įrodinėdamas akto apsimestinumą dėl tikrosios sandorio šalies – iš varžytynių parduoto turto pirkėjo. Nebūdamas vykdymo proceso dalyvis, ieškovas neturėjo galimybės skųsti antstolio veiksmus įstatymo nustatyta tvarka, todėl, gindamas savo galbūt pažeistas teises, jis pareiškė nagrinėjamą ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Kasatorė A. M. kasaciniame skunde teigia, kad, remiantis CPK 602 straipsnio 1 dalimi, ieškovas, nebūdamas suinteresuotas asmuo vykdymo procese, neturėjo teisės reikšti šio ieškinio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir joje suformuotus CPK 602 straipsnio 1 dalies išaiškinimus dėl kitų asmenų galimybių skųsti minėtus antstolio aktus, sprendžia, kad asmuo, kuris nebuvo vykdymo proceso dalyvis ir neturėjo galimybės skųsti antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus gali ginčyti antstolio turto pardavimo iš varžytynių aktą tiek specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, tiek ir dėl imperatyviųjų CPK, CK bei kitų teisės normų pažeidimų. Dėl šios priežasties ieškovas, teigdamas ir įrodinėdamas, kad būtent jis, o ne kasatorė yra pirmiau nurodyto nekilnojamojo turto, parduoto iš varžytynių, tikrasis pirkėjas, neturėdamas kitos galimybės apginti savo, kaip pirkėjo, galbūt pažeistų teisų, turėjo teisę pareikšti nagrinėjamą reikalavimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu tiek pagal CPK 602, tiek pagal CK 1.87 straipsnius.

Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto apsimestinumo

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškovo S. K. reikalavimą pripažinti negaliojančia 2013 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių akto dalį, kurioje nurodyta, kad buto (duomenys neskelbtini), pirkėja yra kasatorė, ir šio turto pirkėju pripažinti ieškovą, padarė skirtingas išvadas dėl šio reikalavimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad būtent jis, o ne kasatorė buvo tikrasis nurodyto nekilnojamojo turto, parduoto iš varžytynių, pirkėjas. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, todėl ieškovo reikalavimą CK 1.87 straipsnio pagrindu patenkino ir pripažino, kad šis yra iš varžytynių parduoto turto pirkėjas.

Kasatorė A. M., nesutikdama su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, skunde teigia, kad jos padarytos pažeidžiant CK 1.87 straipsnio 1 dalį, nes byloje nebuvo nustatytas vienas esminių šios teisės normos taikymo kriterijų – abiejų šalių valia sudaryti apsimestinį sandorį, taip pat pažeidžiant CPK 185 straipsnį, nes buvo neįvertintos tam tikros pirmosios instancijos teismo nustatytos ir kasatorės įrodinėjamos aplinkybės, o teismo išvados grindžiamos faktais, kurie nei patvirtina, nei paneigia turto pardavimo iš varžytynių akto apsimestinumo.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CK 1.87 straipsnio taikymo ir aiškinimo nurodoma, kad apsimestinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad juo siekiama pridengti kitą sandorį, todėl tuo atveju turi būti taikomos taisyklės to sandorio, kurį sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (jei tas sandoris neprieštarauja įstatymui). Apsimestinis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Tokiu sandoriu yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių ir siekė sandorio šalys. Taigi įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. ir kt. v. R. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-387-415/2015; kt.).

Nuoseklioje kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras v. UAB „Rosetta Grup“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-68-686/2015).

Ieškovas ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu duodamas paaiškinimus teismo posėdžiuose teigė, kad prašė kasatorės, jog ši jo vardu, pasinaudodama jo elektroninės bankininkystės duomenimis, užsiregistruotų varžytynėse, kuriose buvo parduodamas butas (duomenys neskelbtini), ir šį turtą nupirktų jam nuosavybės teise. Tačiau dėl ieškovui nežinomų priežasčių (galbūt apgaulės būdu) kasatorė varžytynėse užsiregistravo savo vardu ir minėtą turto nusipirko sau, vėliau nusipirkto turto jam neperrašė, nors buvo pažadėjusi tai padaryti. Taigi ieškovas bylos nagrinėjimo metu neteigė ir neįrodinėjo, kad jis ir kasatorė dar prieš įvykstant varžytynėms abiejų šalių bendra valia susitarė sudaryti apsimestinį sandorį, t. y. susitarė, kad kasatorė, kaip ieškovo statytinė, užsiregistruos varžytynėse ir nupirks minėtą turtą. Kasatorė taip pat laikėsi nuoseklios pozicijos ir įrodinėjo, kad tokio šalių susitarimo nebuvo, ji nuo pat pradžių iš varžytynių parduodamą turtą siekė įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Be to, ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo priežasčių, dėl kurių šalims, tiek asmeniškai jam, tiek kasatorei, būtų buvę naudinga sudaryti apsimestinį sandorį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas fiziškai varžytynėse nedalyvavo, t. y. jis nebuvo užsiregistravęs dalyvauti varžytynėse, varžytynių metu su kasatore nebendravo, jų eiga nesidomėjo ir nesirūpino, dėl parduodamo turto kainos nesiderėjo ir jos nesiūlė, jis nemokėjo nei varžytynių dalyvio mokesčio VĮ Registrų centrui, nei antstoliui už turtą, parduotą iš varžytynių. Ieškovas šių aplinkybių neginčija, ir jos nepaneigtos apeliacinės instancijos teismo sprendimu. Visus šiuos veiksmus asmeniškai atliko kasatorė. Po turto pardavimo iš varžytynių akto sudarymo kasatorė įgijo ir vykdė savo, kaip buto pirkėjos, teises ir pareigas, įregistravo nuosavybės teises į butą Nekilnojamojo turto registre. Esant tokioms byloje nustatytoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovas, siekdamas ginčo aktą pripažinti negaliojančiu dėl jo apsimestinumo, neįrodė jo ir kasatorės bendros valios sudaryti būtent apsimestinį sandorį, priežasties apsimestiniam sandoriui sudaryti, taip pat jog būtent jis, o ne kasatorė asmeniškai rūpinosi varžytynių eiga ir iš jų parduodamu turtu. Taigi byloje neįrodytos pirmiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje suformuotos sąlygos taikyti CK 1.87 straipsnį. Be to, išvadų dėl ginčo akto apsimestinumo nebuvimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia nei apeliacinės instancijos teismo nurodyti ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duoti parodymai, nei garso įrašas, nei aplinkybė, kad pinigai, kuriuos kasatorė pervedė į antstolio sąskaitą už nusipirktą iš varžytynių turtą, jai buvo pervesti ieškovo ir trečiojo asmens. Šie duomenys gali patvirtinti kitokių teisinių santykių tarp šalių susiformavimą (galbūt paskolos), bet ne šalių siekį ir bendrą valią sudaryti apsimestinį sandorį. Pažymėtina, kad kasatorė neneigė, jog lėšas atsiskaityti už butą ji gavo iš kitų asmenų, tačiau teigė, jog tai buvo jai suteikta paskola. Kadangi nagrinėjamu atveju bylos dalykas yra turto pardavimo iš varžytynių akto galimas apsimestinumas, o ne kitų tarp šalių galbūt susiklosčiusių teisinių santykių vertinimas, tai teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso įstatymas leidžia asmenims varžytynėse dalyvauti per atstovą (pvz., CPK 710 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl tuo atveju, jeigu ieškovas dėl techninių žinių ar įrangos trūkumo negalėjo asmeniškai dalyvauti varžytynėse, jis turėjo teisę tai atlikti per atstovą. Tačiau jis šia įstatymo jam suteikiama galimybe nepasinaudojo.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, vadovaudamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad teismo išvados dėl turto pardavimo iš varžytynių akto apsimestinumo (kaip sudaryto ne su tikrąja sandorio šalimi (ieškovu S. K.), bet su jos statytiniu (kasatore) padarytos pažeidžiant CK 1.87, CPK 185 straipsnių nuostatas. Teismas, spręsdamas dėl minėto akto apsimestinumo, nenustatė sąlygų, būtinų CK 1.87 straipsniui taikyti, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui tinkamai išspręsti. Dėl šios priežasties naikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškovo S. K. reikalavimas ir pripažinta negaliojančia 2013 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0172/13/00014-2 dalis, kurioje nurodyta, kad buto (duomenys neskelbtini), pirkėja yra kasatorė, ir šio turto pardavimo iš varžytynių pirkėju pripažintas ieškovas, ir šioje dalyje paliktina nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas minėtas ieškovo reikalavimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl žyminio mokesčio dydžio

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, padarydami išvadą, jog tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas, ir pagal tai apskaičiuodami mokėtino žyminio mokesčio dydį, netinkamai taikė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus. Kasatorių manymu, skundžiamu sprendimu nebuvo pakeista šalių turtinė padėtis, ieškovų reikalavimai laikytini reikalavimais dėl šalių sutartinių santykių modifikavimo.

Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalimi, už ieškiniu reiškiamus reikalavimus mokėtino žyminio mokesčio dydis priklauso nuo ginčo pobūdžio. Žyminio mokesčio, mokėtino už turtinius reikalavimus, dydis įtvirtintas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip reiškianti ginčą dėl turto arba ginčą, tiesiogiai susijusį su turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2008). Ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. ji gerėja ar blogėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Rietavo savivaldybė v. UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. 3K-3-190/2014).

Byloje pareikštu ieškiniu ieškovai siekė pripažinti negaliojančiomis turto pardavimo iš varžytynių aktų dalis, kuriomis iš varžytynių parduoto turto pirkėjomis pripažintos kasatorės, ir pripažinti, jog šio turto pirkėjai yra jie. Taigi iš esmės ieškovai siekė pripažinti jiems nuosavybės teisę į parduotą iš varžytynių turtą, nes pareikštų reikalavimų tenkinimo atveju jie, kaip turto pirkėjai, įgytų nusipirktą turtą nuosavybės teise. Minėta, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu yra pripažįstama asmens teisė į turtą ir (ar) priteisiama nuosavybė, toks ginčas teismų praktikoje laikytinas turtiniu. Dėl šios priežasties kaip teisiškai nepagrįsti atmestini kasatorių argumentai dėl netinkamo CPK 80 straipsnio 1 dalies taikymo. Vien aplinkybė, kad ieškinio tenkinimo atveju ieškovai įgytų iš varžytynių parduotą turtą nuosavybės teise, bet prarastų reikalavimo teisę, kad kasatorės grąžintų joms pervestas lėšas, o atmetimo atveju turtas nuosavybės teise liktų kasatorėms, bet ieškovai įgytų minėtą reikalavimo teisę, nesudaro pagrindo netaikyti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 85 straipsnio 1 dalies 9, 11 punktų nuostatų, įtvirtinančių specialią žyminio mokesčio dydžio nustatymo tvarką bylose dėl daiktinių teisių į turtą ir dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Iš dalies patenkinus atsakovės A. M. kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovo S. K. reikalavimai, bei palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti minėti ieškovo reikalavimai, atitinkamai išsprendžiami bylinėjimosi apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme išlaidų paskirstymo klausimai.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje, 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai visas bylinėjimosi išlaidas. Šalis, dėl kurios priimtas nepalankus, jos teises ir interesus varžantis teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi. Pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Todėl naikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės A. M. ieškovui S. K. priteista 1709,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybei priteista 624 Eur žyminio mokesčio; paliktina nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš ieškovo S. K. atsakovei A. M. priteista 390,99 Eur (1350 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi ieškovo S. K. reikalavimai atmesti, tai jo turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos.

Iš dalies patenkinus atsakovės A. M. kasacinį skundą, iš ieškovo S. K. atsakovei priteistina 108 Eur sumokėto žyminio mokesčio, valstybei priteistina likusi 587 Eur už šį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalis, kurios atsakovė, manydama, kad ginčas yra neturtinis, paduodamą kasacinį skundą, nesumokėjo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 340 straipsnio 5 dalis).

Netenkinus atsakovės J. R. kasacinio skundo, jos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. lapkričio 6 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 38,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš dalies patenkinus atsakovės A. M. kasacinį skundą, bet netenkinus atsakovės J. R. kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovo S. K. ir atsakovės J. R., t. y. iš kiekvieno po 19,26 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti:

1) panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2013 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0172/13/00014-2 dalis, kurioje nurodyta, kad buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirkėja yra A. M., ir šio turto pardavimo iš varžytynių pirkėju pripažintas S. K., ir kuria iš atsakovės A. M. ieškovui S. K. priteista 1709,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybei 624 Eur žyminio mokesčio;

2) palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo S. K. reikalavimai ir iš jo atsakovei A. M. priteista 390,99 Eur bylinėjimosi išlaidų;

3) kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 108 (vieną šimtą aštuonis) Eur už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 587 (penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis) Eur žyminio mokesčio ir 19,26 Eur (devyniolika Eur 26 ct) procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovės J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 19,26 Eur  (devyniolika Eur 26 ct) procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimo išlaidų.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Andžej Maciejevski                                         

                                                                      Donatas Šernas

                                                                                                                                                                        Dalia Vasarienė