Administracinė byla Nr. eA-1978-502/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02988-2021-6
Procesinio sprendimo kategorija 9.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. A. A. AW. W. H. H. H., D. W. W., H. W., M. W., Y. W. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. A. A. AW. W. H. H. H., D. W. W., H. W., M. W., Y. W. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pareiškėjai S. A. A. AW. W. H. H. H. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaudami ir savo nepilnamečius vaikus D. W. W., H. W., M. W., Y. W., kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36583 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 6K-1683 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie (duomenys neskelbtini) piliečiai, pateikę prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Išvyko iš kilmės šalies dėl konflikto tarp šeimų ir dėl to gręsiančio pavojaus sveikatai ir / ar gyvybei. Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti jiems prieglobsčio, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo sprendimu, skundė jį Komisijai, kuri jų skundą atmetė. Liko nepasisakyta dėl pareiškėjų išsiuntimo, nesurinktos aktualios kilmės valstybės informacijos. Pareiškėjų skundą nagrinėjant ikiteismine tvarka buvo pažeista jų teisė dalyvauti skundo nagrinėjime, būti išklausytiems.
3. Pareiškėjai nesutiko, kad nėra pagrindo jiems suteikti pabėgėlio statusą pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Akcentavo, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – konfliktus tarp šeimų ir galimą pavojų gyvybei. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl konfliktų tarp šeimų ir kyla reali grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjų sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
4. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jie su vaikais išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir negalintys grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten jaučiasi nesaugūs, yra priešiškumas tarp šeimų, kuris vyksta nuo 2013 metų. W. W. H. H. H. nurodė, kad 2013 m. gegužės 3 d. buvo nužudytas jo dėdė, du iš trijų jo dėdę nužudžiusių asmenų yra nuteisti laisvės atėmimo bausme. Jo pusbrolis 2019 m. bandė nužudyti asmenį iš kaltininko šeimos, bet pastarasis buvo sužeistas. Buvo bandymų susitarti tarp šeimų, bet nepavyko. Priešiškumas tarp šeimų vyksta aštuonis metus, jis negali normaliai gyventi, sunku susirasti darbą, į Lietuvą atvyko ieškodamas geresnio gyvenimo galimybių. Grįžus į kilmės šalį, jo giminė ir visuomenė neduotų ramybės ir jį žemintų, kol jis ko nors nenužudytų. Pareiškėja S. A. A. A. nurodė tokias pat aplinkybes ir tai, kad jos vyro šeima nusprendusi, jog kerštas dar nėra iki galo įvykdytas ir jos vyras ar vyro brolis turi iki galo atkeršyti. Jie turėjo daug kartų eiti aiškintis į teismus ir nuo to pavargo. Iš (duomenys neskelbtini) išvykusi, nes ji ir jos šeima jaučiasi nesaugiai.
5. Pareiškėjų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje akcentavo, kad priešiškas nusistatymas tarp giminių suteikia pareiškėjams teisę kreiptis dėl prieglobsčio.
6. Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje su pareiškėjų skundu nesutiko.
7. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, pareiškėjų istorija (pareiškėjo šeima verčia jį nužudyti kitos šeimos atstovą, tačiau jis nenori to daryti) nėra įtikinama, kadangi tuo atveju, jei kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp šeimų, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad šis konfliktas būtų išspręstas taikiai, abiem pusėms priimtinomis sąlygomis. Pareiškėjų istorija apie tariamus grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo ir tariamai gresiantis persekiojimas nėra susijęs su „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimu? ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
8. Atsakovas teigė, kad atsižvelgiant į tai, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
9. Atsakovas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – Tvarkos aprašas), 222 punkto kontekste nurodė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.
10. Atsakovas nurodė, kad surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas kraujo kerštu, tuo, kad pareiškėjo šeima verčia jį nužudyti kitos šeimos atstovą, o jis to daryti nenori. Pareiškėja nurodė su šeima išvažiavusi iš (duomenys neskelbtini), nes turi ten priešų, nori, kad vaikai ir vyras būtų saugūs, pačių priešų ji nenurodė, sakydama, kad jų nežino, apie juos žino jos vyras. Pareiškėjas nurodė, kad jam yra labai sunku turėti priešų savo gyvenime, jis negali gyventi normaliai, jam labai sunku susirasti darbą, atvyko į Lietuvą ieškodamas geresnio gyvenimo galimybių.
11. Atsakovas, apžvelgęs pareiškėjų kilmės valstybės informaciją apie genčių papročius, kraujo nesantaikos tarp šeimų / genčių išsprendimų pareiškėjų kilmės valstybėje galimybes, vertino, kad pareiškėjų istorija nėra įtikinama, kadangi tuo atveju, jei kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp šeimų, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad šis konfliktas būtų išspręstas taikiai, abiem pusėms priimtinomis sąlygomis. Pareiškėjų istorija apie tariamus grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo ir tariamai gresiantis persekiojimas nėra susijęs su „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjai neatitinka I?statymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimu? ir jiems nesuteiktinas pabe?ge?lio statusas Lietuvos Respublikoje.
12. Atsakovas Tvarkos aprašo 99.1.1 punkto ir Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies kontekste nurodė, kad nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, pareiškėjai nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.
13. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai nepateikė. Be to, pareiškėjai turi teisę pateikti Departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjai pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.
14. Atsakovas, pasisakydamas dėl draudimo atvykti, akcentavo, kad pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, yra proporcingas.
15. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.
16. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.
17. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti S. A. A. AW. W. H. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi S. A. A. AW. W. H. H. H. 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė.
18. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai į Lietuvos teritoriją pateko nelegaliai kirtę Lietuvos Respublikos sieną iš Baltarusijos.
19. Teismas, apžvelgęs pareiškėjų pirmosios instancijos teisme ir Departamente 2021 m. spalio 25 d. duotus paaiškinimus, Departamento Sprendimo motyvus ir išvadas, akcentuodamas Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje, Tvarkos aprašo 19, 97 ir 99 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, nenustatė, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai savo ir vaikų prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės valstybėje yra priešiškumas tarp šeimų, kuris vyksta aštuonis metus, t. y. nuo 2013 m. gegužės 3 d., kai buvo nužudytas W. W. H. H. H. dėdė ir jo, jo pusbrolio šeimos nesutiko su susitaikymu bei jo giminė nuolat primena, jog jis turi ką nors nužudyti. Pareiškėjai pateikė papildomus dokumentus iš 2019 metų teismo ikiteisminio tyrimo, tačiau jie savaime neįrodo, kad jiems kilmės valstybėje grėsė persekiojimas dėl konvencinių priežasčių (pvz., pateikti asmenų parodymus, įkalčių protokolą ir kt., bet nepagrindžia jiems kilusios grėsmės), o pareiškėjų istorija apie tai, kas nutiko jų šeimoje, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Jų įvardinti tariami persekiotojai yra jų šeimos, o šeimos nėra valstybinis subjektas.
21. Teismas nustatė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas kraujo kerštu, tuo, kad W. W. H. H. H. ir jo pusbrolio šeimos jį verčia nužudyti kitos šeimos atstovą, o pareiškėjas to daryti nenori. Pareiškėja S. A. A. A. nurodė su šeima išvažiavusi iš (duomenys neskelbtini), nes turi ten priešų, nors jų konkrečiai negalėjo įvardinti (teigė, jog priešus nurodys vyras) bei nori, kad vaikai ir vyras būtų saugūs. W. W. H. H. H. nurodė, kad jam yra labai sunku turėti priešų savo gyvenime, jis negali gyventi normaliai, jam labai sunku susirasti darbą, atvyko į Lietuvą ieškodamas geresnio gyvenimo galimybių. Remiantis atsakovo surinkta pareiškėjų kilmės valstybės informacija, genčių papročiai reikalauja, kad žmogžudystė būtų kompensuojama abipusiu susitarimu, o priešingu atveju kerštaujama žudiko šeimai. Tais atvejais, kai ginčų negalima išspręsti tarpusavyje taikiai, jie gali išsivystyti į kraujo nesantaiką tarp šeimų/genčių. Kraujo nesantaika tęsiasi tol, kol bus atlyginta už mirtį arba kol abipusiai bus sutarta dėl finansinės kompensacijos. Kaip nurodė W. W. H. H. H., po kiek laiko norėta susitarti tarp šeimų, bet jo, jo pusbrolio šeimos nenorėjo sutikti su susitaikymu, nes anoji šeima neatšaukė jo pusbrolio šeimos įkalinimo. Nagrinėdami baudžiamąsias bylas, genčių teismai nesvarsto klausimų apie kaltinamojo kaltę ar nekaltumą ir neskiria kaltininkui bausmės. Genčių vyresniesiems svarbiausias yra piniginės kompensacijos už padarytą žalą klausimas. Tradiciniai genčių teismai veikia ir (duomenys neskelbtini) autonominėje teritorijoje, kuriai priklauso (duomenys neskelbtini) provincijos, taip pat (duomenys neskelbtini) provincijos. Genčių teismuose bylas nagrinėja šeichai, mulos ar asmenys, turintys didelį autoritetą religijos srityje, užimantys reikšmingą socialinę ir politinę padėtį. Tarptautinė migracijos organizacija 2017 m. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) neformalus tarpininkavimas yra labai paplitęs visuose ginčuose. 2019 m. birželio mėn. EPPB ataskaitoje teigiama, kad galutinis genčių tarpininkavimo tikslas yra atkurti taiką, atkuriant garbę, taip išvengiant nesantaikos. Taip pat remiantis EPPB pateikiama informacija, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, jei pareiškėjams kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp šeimų, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad šis konfliktas būtų išspręstas taikiai, visoms pusėms priimtinomis sąlygomis. Pareiškėjai galėjo kreiptis pagalbos į vietos policiją, tačiau priėmė sprendimą palikti savo kilmės šalį, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjų aiškinimas, kad policija nesikiša į šeimų klausimus. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, pareiškėjai nepateikė.
22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu. Jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta. Pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta.
23. Teismas, įvertinęs pareiškėjų rašytinį prašymą suteikti prieglobstį, jų pasakojimus apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.
24. Teismas nurodė, kad pareiškėjai papildomos apsaugos suteikimą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir dėl prašymo suteikti pabėgėlio statusą, kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Tos pačios aplinkybės buvo vertinamos ir dėl papildomos apsaugos suteikimo. Nustatė, kad pareiškėjams gresiančių veiksmų pobūdis ir pasekmės neatitinka persekiojimo, nežmoniško elgesio veiksmų, taip pat, kad pareiškėjams kyla beatodairiška grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ar grėstų kitos neigiamos pasekmės. Vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.
25. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjų pasakojimai, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojams kilmės valstybėje grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių.
26. Teismas Tvarkos aprašo 222 punkto kontekste nurodė, kad pareiškėjai neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Pareiškėjai žodžiu buvo išklausyti apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje. Pareiškėjų teisė būti išklausytiems (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.
27. Teismas, įvertinęs Departamento Sprendimo motyvus dėl taikytos priemonės – pareiškėjų išsiuntimo į kilmės šalį, sprendė, kad ši pareiškėjams taikyta priemonė yra teisėta ir pagrįsta. Tačiau sprendė, kad pareiškėjams nustatytas penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Teismas vertino, kad būtų proporcinga pareiškėjams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarę kokių nors teisės pažeidimų. Prieglobsčio prašytojai turi asmens tapatybės dokumentus. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, nustatant dvejų metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos laikotarpį.
28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų.
30. Nesutinkama su teismo išvada, kad pareiškėjams negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Nurodoma, kad atsakovas nepagrįstai ir iš esmės be argumentų pareiškėjų pasakojimą laikė nepatikimu įrodymu. Pareiškėjų šeima susidūrė su garbės nusikaltimo grėsme, kuri kilo dėl pareiškėjo genties kruvino konflikto su kita gentimi dėl nužudymo. Viena iš galimų kraujo keršto konflikto atsiradimo priežasčių (duomenys neskelbtini) – garbės nusižengimai. Vadovaujantis JTVPK 2019 m. gegužės mėn. ataskaitoje „Tarptautinės apsaugos klausimai, susijęs su asmenims, išvykusiems iš (duomenys neskelbtini)“ pateikiama informacija, asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas.
31. Pažymima, kad vertinant tam tikrai socialinei grupei priklausančio asmens baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjai priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal pareiškėjų kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti, persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, darytina išvada, kad pareiškėjų išsakyta grėsmė yra reali ir atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Smurto ir kankinimų grėsmė yra padidėjusi ir pareiškėjų teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas.
32. Kritiškai vertinama atsakovo Sprendimo dalis nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos, kadangi pareiškėjams kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas. Atsakovas vadovavosi EPPB ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio, apibendrintoji informacija yra vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. Saugumo padėtis pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) 2019–2020 m. pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) veiklos. Išpuoliai paveikė civilių apgyvendintas teritorijas ir paskatino kaimų evakuaciją. (duomenys neskelbtini) sienos apsaugos pajėgos įsteigė bazes konfliktui tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kontroliuoti ir civilių gyvybėms išsaugoti. (duomenys neskelbtini) oro smūgiai prieš (duomenys neskelbtini) paveikė (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojų gyvenimą. Bombardavimas padarė didelę žalą dirbamoms žemėms, turtui ir infrastruktūrai, įskaitant kelius. Buvo evakuota 100 kaimų. Taip pat pranešama apie užminuotas vietoves (duomenys neskelbtini).
33. Teigiama, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje iš tiesų vyksta rimtas ginkluotas konfliktas, sukeliantis didelę žalą, taip pat gresiantis asmenų gyvybei ir sveikatai. Nors asmeniškai pareiškėjai iki šiol nėra susidūrę su konfliktu, tai nereiškia, kad tokia grėsmė jiems nekyla. Atsakovas turėjo įvertinti, kad pareiškėjų šeima priskirtina padidintos rizikos grupei dėl šeimoje esančios moters ir nepilnamečių vaikų.
34. Laikomasi pozicijos, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.
35. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
36. Atsakovas nurodo, kad grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Atsižvelgiant į surinktą bei įvertintą kilmės valstybės informaciją, buvo konstatuota, kad pareiškėjų istorija nėra įtikinama, kadangi tuo atveju, jei kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp šeimų, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, kad šis konfliktas būtų išspręstas taikiai, abiem pusėms priimtinomis sąlygomis. Be to, pareiškėjų istorija apie tariamus grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, pareiškėjai nepateikė.
37. Atsakovas pažymi, kad įvertintus tyrimo metu surinktą informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas surinko aktualią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant ESPA informaciją apie (duomenys neskelbtini). Ši informacija buvo įvertinta individualios pareiškėjų situacijos kontekste.
38. Atsakovas akcentuoja, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai nepateikė. Be to, pareiškėjai turi teisę pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, šį laikotarpį pirmosios instancijos teismas sutrumpino.
39. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
40. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausyti.
41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas.
V.
43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjams nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
44. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
45. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija). Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.
46. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.
47. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822 334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).
49. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.
50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.
51. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad kilmės valstybėje jiems kilo grėsmė dėl kraujo keršto. Prieglobsčio prašytojai patyrė spaudimą ir iš savo šeimos, pareiškėjas verčiamas žudyti.
52. Teismas pritarė atsakovo surinktai pareiškėjų kilmės valstybės informacijai, kad genčių papročiai reikalauja, kad žmogžudystė būtų kompensuojama abipusiu susitarimu, o priešingu atveju kerštaujama žudiko šeimai. Tais atvejais, kai ginčų negalima išspręsti tarpusavyje taikiai, jie gali išsivystyti į kraujo nesantaiką tarp šeimų/genčių. Ginčai gali tęstis daugelį metų, o šeimos/genties nariai gali paveldėti ginčus. Tam tikrais atvejais šeima /gentis pati gali nubausti kaltininką. Nežiūrint to, kad kraujo nesantaika tęsiasi tol, kol bus atlyginta už mirtį arba kol abipusiai bus sutarta dėl finansinės kompensacijos, dėl dabartinio nestabilumo šalyje padaugėjo genčių konfliktų, ypač pietų (duomenys neskelbtini). Dėl genčių papročių socialinės svarbos galingos gentys gali sąveikauti su policija, palaikydamos pagarbą įstatymui. Teisminės institucijos nesiima tolesnių veiksmų dėl genčių incidentų, o teisėjai turi patys ieškoti genčių apsaugos, jei jiems grasinama. Veiksmai, su kuriais gali susidurti asmenys pagal šį profilį, yra tokie sunkūs, kad prilygtų persekiojimui. Pagrįsto laipsnio tikimybė turi būti vertinama individualiai. Šiuo reikšmingu aspektu Departamentas nepateikė tinkamo individualaus vertinimo, nepagrįstai sprendė, kad prieglobsčio prašytojų istorija nėra įtikinama.
53. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje nustatyta: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas“.
54. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (pasirašytos 1984 m. gruodžio 10 d. Niujorke) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jokia valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina (refouler) ir neišduoda asmens kitai valstybei tais atvejais, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jam iškiltų pavojus būti kankinamam. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdamos nustatyti, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į visus susijusius motyvus, įskaitant, jei tikslinga, toje valstybėje esamų didelių, akivaizdžių ar masinių žmogaus teisių pažeidimų nuolatinį pobūdį.
55. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
56. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnyje yra pateiktos šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose; <...> d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis; e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis; f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; g) papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo <...>.
57. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje; c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
58. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).
59. Vidaus ginkluoto konflikto buvimas galės lemti sprendimą suteikti papildomą apsaugą, tik jeigu tam tikros valstybės reguliariųjų pajėgų ir vienos ar kelių ginkluotų grupių arba dviejų ar daugiau ginkluotų grupių susidūrimai būtų išimtinai laikomi keliančiais rimtą ir asmeninę grėsmę papildomos apsaugos prašytojo gyvybei arba fiziniam neliečiamumui, kaip nurodyta direktyvos 15 straipsnio c punkte, nes jiems būdingas nesirenkamojo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę (sprendimų Elgafaji, C-465/07, 43 punktas ir Diakité, C-285/12, 30 punktas).
60. Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad šis konfliktas galėtų būti kvalifikuotas kaip netarptautinio pobūdžio ginkluotas konfliktas, kaip tai suprantama pagal tarptautinę humanitarinę teisę, o ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 p.).
61. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
62. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
63. Dėl papildomos apsaugos suteikimo Departamentas sprendė, kad (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjų gyvenamajame regione beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Taip pat nustatė, kad prieglobsčio prašytojai yra darbingo amžiaus, visą gyvenimą praleido kilmės šalyje, yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Be kita ko, nenustatė ir priežasčių, dėl kurių pareiškėjai negalėtų persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) regioną, siekiant išvengti (duomenys neskelbtini) regiono vyriausybės atstovų grasinimų. Todėl konstatuota, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
64. Departamentas išvadą dėl užsieniečių neatitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijams padarė atsižvelgdamas į informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio. Minėta, kad, remiantis ESTT praktika, Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 p.).
65. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti užsieniečius iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
66. Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
67. Minėtame ir kitose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“
68. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę ir laikosi negrąžinimo principo.“
69. Reikia priminti, kad, remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.).
70. Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).
71. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.
72. Skundžiamo Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.
73. Dėl nurodytų motyvų Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų S. A. A. AW. W. H. H. H., D. W. W., H. W., M. W., Y. W. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjų S. A. A. AW. W. H. H. H., D. W. W., H. W., M. W., Y. W. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36583, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 6K-1683 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Artūras Drigotas
Virginija Volskienė