Administracinė byla Nr. I-2837-505/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00584-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.9; 74.

(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Vitunskienės,

sekretoriaujant Ingai Šagamogienei,

dalyvaujant pareiškėjai J. K. ir jos atstovui advokatui Sauliui Dambrauskui,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Silvijai Tendzegolskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S. ir Onai A. B., dėl įsakymo panaikinimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą, prašydama teismo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014-03-10 įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“.

Pareiškėja ir jos atstovas advokatas skunde nurodė bei teismo posėdyje paaiškino, jog pareiškėja yra pretendentė atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą žemę, adresu (duomenys neskelbtini) (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007-06-04 sprendimu Nr. T-309 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007-11-25 sprendimu Nr. T-602 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini)). Dėl žemės grąžinimo nustatyta tvarka ir laiku prašymą pateikė pareiškėjos motina G. T. (mirusi). Visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį žemės grąžinimo byloje savininku buvo laikomas pareiškėjos senelis J. M.. Per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį pretendentams buvo atkuriamos nuosavybės teisės į tariamai buvusią J. M. žemę. Iš atsakovo pateikto 2014-03-13 rašto matyti, kad atsakovui paaiškėjo aplinkybė, jog nekilnojamojo turto grąžinimo byloje buvusiu savininku laikytas J. M. mirė 1940-01-01, todėl visuotinės žemės nacionalizacijos metu jau negalėjo būti žemės savininku (savininkais turėjo būti jo įpėdiniai). Atsakovas 2014-03-10 priėmė įsakymą „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą" Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196, kuriuo nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini), valdytą žemės plotą. Skundžiamas įsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Įsakymo formuluote nustatomas nepagrįstas teiginys, kad juo atsakovas neatkuria nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemės plotą (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pats atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, savo motyvuose nurodė, jog ginčo žemė negali būti laikoma buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytu žemės plotu, nes jis žemės nacionalizacijos metu jau buvo miręs. Todėl pagal priimtą Įsakymo formuluotę toks įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas iš esmės. Be to, šiuo Įsakymu yra išsprendžiamas buvusių pretendenčių: I. S. (kurios įpėdiniu yra V. S.) ir G. T. (kurios įpėdine yra pareiškėja J. K.), nuosavybės teisių neatkūrimas konkrečioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Pretendentai turto grąžinimo byloje turi teisę savo teises pagrįsti paveldėjimą patvirtinančiais dokumentais. Vien aplinkybė, kad pasikeitė duomenys apie to paties žinomo grąžintino turto buvusius savininkus, negali būti pagrindas ginčijamam Įsakymui priimti ir atsisakyti atkurti nuosavybės teises į konkretų grąžintiną turtą - žemę. Pažymėtina, kad nuo šios aplinkybės paaiškėjimo nesikeičia nei grąžintinas turtas, nei buvusių pretendentų subjektyvinės teisės dalys į šį turtą. Dar daugiau, atsakovas nurodė, kad administracine tvarka nėra galimybės nustatyti, kas buvo žemės savininku(-ais) po J. M. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos. Tokia atsakovo pozicija nepagrįsta, kadangi atsakovas iki skundžiamo įsakymo priėmimo net nesuteikė galimybės tokius duomenis pateikti. Svarbu pastebėti, kad grąžintino turto žemės savininku J. M. klaidingai nurodė ir pretendentus suklaidino pats atsakovas. Be to, Įsakymas priimtas net neinformavus pretendentų apie jo rengimą ir jo pagrindus, taip pat nepasiūlius pretendentams pateikti papildomus dokumentus ar įrodymus.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė bei atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčijamu įsakymu buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini), valdytą žemės plotą, į kurį nuosavybės teisės nėra atkurtos: 1.1, I. S. (mirusi) - į 0,7976 ha; 1,2. G. T. (mirusi) - į 0,4185 ha. Į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikto 1991-09-17 išduoto mirties liudijimo Nr. IV-OK Nr. 331090 pagrindu nustatyta, kad J. M., Pranciškaus mirė 1940-01-01, t.y. iki visuotinio žemes nacionalizavimo (1940-07-22). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad J. M., P. iki mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 6,0142 ha žemės. Atsižvelgiant į tai, visiškai nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad ginčijamo įsakymo formuluote nustatomas nepagrįstas teiginys „į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytą žeme". Ginčijamame įsakyme pagrįstai nurodoma kad J. M. yra buvęs žemės (duomenys neskelbtini), savininkas, kaip valdęs žemę iki mirties, to fakto neginčija ir pareiškėja. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikta dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokie asmenys ir kokį kiekį žemės valdė po J. M. mirties iki 1940-07-22 (nacionalizacijos). Prašymus atkurti nuosavybės teises į J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė dukros: E. S. ir G. T. (mirusi 2003 m.) (jos įpėdinė – pareiškėja) bei dukros M. J. (mirusi 1981 m,) vaikai: V. J. (miręs 1999 m.) (jo įpėdinė dukterėčia R. S. (mirusi), jos įpėdinis trečiasis suinteresuotas asmuo V. S.) ir I. S. (mirusi 1997 m.) (įpėdinė duktė R. S. (mirusi), jos įpėdinis trečiasis suinteresuotas asmuo V. S.). Nuosavybės teisių atkūrimo aktas pagal teisinę prigimtį yra pažeistų teisių atkūrimo, restitucijos, nors ir ribotos, aktas, kuriuo panaikinami neteisėto nuosavybės teisių atėmimo padariniai. Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau - Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" ir juo patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau -Tvarka) bei kitais teisės aktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais. Atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas nuosavybės teisiu atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarka ir sąlygas. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) nuosavybės teisė siejama su nuosavybes teisės objekto valdymu, naudojimu ir disponavimu nuosavybės teisės objektu (CK 4.37 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad miręs asmuo negali nei naudotis, nei disponuoti nei valdyti nuosavybės teisės objekto, laikytina, kad miręs asmuo negali būti laikomas žemės, kaip nuosavybės teisės objekto, savininku. Mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų, įskaitant ir nuosavybės teises, perėjimą reglamentuoja teisės aktų nuostatos, nustatančios paveldėjimo sąlygas ir tvarką. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus; prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti - iki 2001-12-31 (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti - iki 2003-12-31 (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau nurodyti Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai yra seniai suėję, Nacionalinė žemės tarnyba prieš priimdama įsakymą neturėjo pagrindo nei siūlyti, nei prašyti pateikti papildomus dokumentus, nes tokių dokumentų būtų negalėjusi priimti, kaip pateiktų po teisės aktais nustatyto termino, ir juo labiau būtų negalėjusi tokių dokumentų vertinti, sprendžiant klausimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Institucija apie priimtą įsakymą tinkamai informavo pareiškėją Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2014-03-13 raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-1129 „Dėl informacijos priėmimo". Teisės aktai nenumato, kad institucija turėtų informuoti piliečius prieš priimdama administracinį aktą jų atžvilgiu, tokio teisės akto nenurodo ir pareiškėja, todėl atmestinas skundo argumentas dėl Įsakymo neteisėtumo dėl to, kad pretendentai iš anksto nebuvo informuoti apie įsakymo rengimą ir jo pagrindus. Pareiškėja nenurodė jokių skundžiamo administracinio akto panaikinimu pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje. Įsakymas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos nei pagrindinės procedūros, nei taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo įsakymo panaikinimui.

Skundas tenkintinas.

Bylos duomenys patvirtina, jog prašymus atkurti nuosavybės teises į J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė dukros: E. S. ir G. T. (mirusi 2003 m.) (jos įpėdinė – pareiškėja) bei dukros M. J. (mirusi 1981 m,) vaikai: V. J. (miręs 1999 m.) (jo įpėdinė dukterėčia R. S. (mirusi), jos įpėdinis trečiasis suinteresuotas asmuo V. S.) ir I. S. (mirusi 1997 m.) (įpėdinė duktė R. S. (mirusi), jos įpėdinis trečiasis suinteresuotas asmuo V. S.). G. T. (mirusi) ir I. S. (mirusi) buvo atkurta dalis nuosavybės teisių į J. M. žemę (prijungta J. M. nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 780, b.l. 20, 27, 29, 32, 33, 37, 103-106,108, 109, 227, 228, 230, 231, 264).

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014-03-10 įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ nutarė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini), Valdytą žemės plotą, į kurį nuosavybės tesės nėra atkurtos 1. I. S. (mirusi)- į 0,7976 ha; 2) G. T. (mirusi)- į 0,4185 ha.

Ginčas šioje byloje kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014-03-10 įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau- Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau - Tvarka) bei kitais teisės aktais.

Konstitucinėje jurisprudencijoje  konstatuota, jog įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę susigrąžinti žemę buvusiems savininkams (Konstitucinio Teismo 2008-07-04 sprendimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, ne kartą yra pasisakęs, kad nacionalizavimo padarinių šalinimo mechanizmą nustatančiu Atkūrimo įstatymu siekiama atkurti nuosavybės teises asmenims, kuriems  nuosavybės teise priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Taigi įstatymų leidėjas suteikė prioritetą savininko teisių gynimui.  Kitų asmenų, išvardytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje,  teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė  iš savininko teisės – šie asmenys  įgyja teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, jeigu turto savininkas yra miręs.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme savininkas – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi atkuriant nuosavybės teises į žemę visais atvejais turi būti nustatyta, kurio asmens teisės buvo pažeistos įvykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.  Kadangi žemės  Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940-07-22 Liaudies Seimo deklaracija, todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kas buvo nusavintos žemės savininkas 1940-07-22 pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dalyje galiojusius teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Atkūrimo įstatymą imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. 2009-04-27 Nr.A261-532/2009; 2010-03-25 Nr. A261-364/2010 ir kt.).

Ginčijamu atsakovo 2014-03-10 įsakymu nutarta neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini), valdytą žemės plotą, į kurį nuosavybės tesės nėra atkurtos 1. I. S. (mirusi)- į 0,7976 ha; 2) G. T. (mirusi)- į 0,4185 ha. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2014-03-13 rašte Nr. 8SD-(14.8.94.)-1129 informavo pareiškėją, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktas 1991-09-17 mirties liudijimas IV-OK Nr. 331090 patvirtina, jog J. M. mirė 1940-01-01, t.y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo. Taip pat nurodė, jog pareiškėja turi teismo tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizavimo metu nuosavybės teise valdė J. M. žemę bei prašyti teismo atnaujinti terminą ne tik nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, tačiau ir prašymui atkurti nuosavybės teises į savininko, teismo sprendimu nustatyto kaip asmens, valdžiusio žemę nacionalizavimo metu turėtą žemę.

Iš pateiktų dokumentų akivaizdu, jog J. M., kuris mirė 1940-01-01 (b.l. 8), nacionalizacijos metu (1940-07-22) prašomos grąžinti žemės savininku nebuvo ir būti juo negalėjo. Todėl nuosavybės teisių atkurti į jo turėtą turtą negalima, nes turto nusavinimu jos nebuvo pažeistos.

Institucija, kuri įstatymu įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, gavusi pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į 1940-01-01 mirusio J. M. žemę, turėjo pasiūlyti pretendentams pateikti dokumentus, įrodančius, kas po J. M. mirties tapo jo nuosavybės teise valdytos žemės savininku (savininkais) ir ją valdė nacionalizacijos metu (1940-07-22), taip pat įrodymus, kad pretendentai Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme yra susiję su nacionalizuotos žemės savininku (savininkais) giminystės ryšiais. Tik atsakius į šiuos klausimus galėjo būti priimti atitinkami sprendimai dėl pretendentų pateiktų prašymų.

Administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Pažymėtina, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2014-03-10 įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 yra individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, ABTĮ 2 straipsnio 14 dalis) ir turi atitikti individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, t.y. turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2008-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009-04-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr.A502-212/2012).

Iš skundžiamojo Įsakymo turinio yra aišku tik tai, kad atsakovas nusprendė neatkurti nuosavybės teisių dėl to, jog J. M. mirė 1940-01-01, t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo ir administracine tvarka nėra galimybės nustatyti kas buvo žemės savininku po J. M. Mirties žemės nacionalizavimo metu. Tačiau Įsakyme nenurodytos konkrečios teisės aktų normos, kuriomis remiantis buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises. Įsakyme nurodyti teisės aktai: Atkūrimo įstatymas, Vyriausybės nutarimas Nr. 1057 bei Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis, kurioje numatyta, jog tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Taigi iš Įsakyme nurodytų teisės aktų nėra aišku, kokiu konkrečiu Atkūrimo įstatymo bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 numatytu teisiniu pagrindu remiantis nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, t. y. nenurodyti konkretūs punktai, o Žemės reformos įstatymo nurodytas pagrindas taipogi nesusijęs su priimtu įsakymu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Skundžiamas Įsakymas nepagrįstas konkrečiomis teisės aktų normomis, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis. Šiame Įsakyme nors ir nurodytas nekonkretus jo priėmimo teisinis pagrindas, tačiau nenurodyta kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais remiantis buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymo. Taip pat Įsakyme nėra individualios argumentacijos. Viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto neatitikimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas pripažinti skundžiamą aktą nepagrįstu, neteisėtu ir jį panaikinti vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Pareiškėja taip pat nurodo, jog atsakovas neinformavo apie skundžiamojo įsakymo rengimą bei nepasiūlė pretendentams pateikti papildomus dokumentus ar įrodymus.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apie sprendimo apie nuosavybės teisių atkūrimą priėmimo laiką raštu turi būti informuoti šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Piliečiams neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jiems nedalyvaujant. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas neinformavo pareiškėjos apie sprendimo priėmimo laiką ir vietą, ginčijamą Įsakymą priėmė jai nedalyvaujant. Todėl spręstina, jog šią nuostatą atsakovas pažeidė.

Nepranešimas pareiškėjai apie posėdžio, kuriame bus svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vietą ir laiką, nagrinėjamu atveju yra esminis procedūrinis pažeidimas. Tai pagrindžia atsakovo susirašinėjimas su pretendente ir jos įpėdiniais bei kita bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad atsakovas pretendentei teikė teisėtų lūkesčių, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti visi reikiami dokumentai. Tai įrodo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013-04-09 raštas Nr. 8SD-(14.8.7.)-984 advokatui Sauliui Dambrauskui, kuriame aiškiai buvo nurodyta, jog dokumentais įrodyta, jog J. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėjo nuosavybėje 6,0142 ha žemės sklypą. Tačiau nepranešęs mirusios pretendentės įpėdiniams apie posėdžio laiką ir vietą, priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, kuris, kaip minėta pirmiau, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų bei jame nurodyta, jog trūksta dokumentų, patvirtinančių kas buvo žemės savininku po J. M. mirties iki 1940-07-22 (nacionalizacijos). Spręstina, jog atsakovas bent iki priimant skundžiamąjį aktą nelaikė, kad nuosavybės teisių atkūrimui trūksta tam tikrų dokumentų. Taip pat pareiškėja prieš priimant skundžiamąjį įsakymą nebuvo informuota apie tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje trūksta dokumentų, nesuteikta galimybė minėtus dokumentus pateikti minėtoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

Pareiškėjos motina G. T. (mirusi) 1991-10-07 teikdama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę nurodė žemės sklypo plotą, turėtos žemės vietą, buvusio savininko įpėdinę seserį E. S., nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą. Tokiu būdu pareiškėjos motinos prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę iš esmės atitiko teisės aktais nustatytą jo turinį ir pilnai patvirtino jos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl vien tik suklydimas dėl asmens pavardės, valdžiusio žemės sklypą jo nacionalizavimo metu, nekeičia pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos nurodytą žemės sklypą ir buvo pakankamas pagrindas atlikti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal 1991-10-07 pateiktą prašymą. Todėl pareiškėja termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti nepraleido ir termino atnaujinti prašymui pateikti pagrindo nėra. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2011-11-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3670/2011). Pareiškėjai nusistačius juridinį faktą, kas valdė žemę ir teismui atnaujinus terminą nuosavybės teisės dokumentams pateikti, atsakovas dėl žemės grąžinimo gali spręsti ir šioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje, o priimtus sprendimus, jei nebūtų ginčo, pakeisti administracine tvarka (Žemės reformos įstatymo  18 str. 9 d.).

Kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nebuvo anksčiau gavusi raštų, kuriuose būtų nurodyti trūkumai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsižvelgus į tai, kad atsakovas ginčo įsakymą priėmė nepranešęs pareiškėjai apie posėdžio, kuriame bus svarstomas pareiškėjos motinos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vietą ir laiką, ši aplinkybė aiškintina pareiškėjos naudai ir pripažintina, jog byloje įrodyta, kad pareiškėja atsakovo poziciją, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo reikalaujama papildomų dokumentų, sužinojo gavusi skundžiamąjį įsakymą kartu su atsakovo lydraščiu. Atsakovas priėmė skundžiamą įsakymą ir tuo pačiu pasiūlė pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. nebuvo nustatytas protingas terminas per kurį pareiškėja galėjo pateikti atsakovui įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei termino atnaujinimo. Dėl minėtų priežasčių nepranešimas pareiškėjai apie posėdžio, kuriame buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo, laikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, galėjusiu turėti įtakos priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Įvertinus visas bylos faktines aplinkybes atsakovas privalėjo iš anksto informuoti pareiškėją apie susidariusią situaciją ir suteikti protingą terminą pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo bei termino atnaujinimo bei įgyvendinti teises į nuosavybės teisių grąžinimą.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, taip pat vadovaujantis gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, pripažintina, jog atsakovas nepagrįstai priėmė skundžiamąjį įsakymą, todėl skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014-03-10 įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ naikintinas (ABTĮ 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 1 ir 3 p. p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos J. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014-03-10 įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                   Rimantas Giedraitis

                                                                                                                               Daina Kukalienė

                                                                                                                                   Janina Vitunskienė