Civilinė byla Nr. 2A-724-601/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09527-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.7.; 54.1.; 121.18.; 121.20.; 121.21.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintauto Koriagino ir Virginijos Lozoraitytės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB ,,Toslita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Toslita“ ieškinį atsakovei UAB „Aksaja“ dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovės UAB „Aksaja“ priešieškinį ieškovei UAB „Toslita“ dėl avansinio mokėjimo grąžinimo.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 4 004,69 Lt skolos ir 181,44 Lt palūkanų už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą; priteisti 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Toslita“, 2013 m. laikotarpyje nuolatos teikė konsultavimo paslaugas savo klientui atsakovei UAB „Aksaja“.  Viso buvo suteikta paslaugų už 5 004,69 Lt. UAB „Aksaja“ už suteiktas paslaugas atsiskaitė tik iš dalies, t. y. padarė du mokėjimo pavedimus: 2013-10-29 sumokėjo 500 Lt ir 2013-11-26 sumokėjo 500 Lt.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 28 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Atsakovė, pateikdama prieštaravimus nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi jokia verslo konsultacijų sutartis nebuvo sudaryta ir paslaugos nebuvo teikiamos.

Atsakovė UAB „Aksaja“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės UAB „Toslita“ atsakovės naudai sumokėtus 1 000 Lt, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. galutiniu sprendimu (b. l. 113-117):

1. Preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Priešieškinį tenkino visiškai.
2. Priteisė iš ieškovės UAB „Toslita“ 1 000 Lt (289,62 Eur) grąžintino avanso, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014-05-27 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 72 Lt žyminio mokesčio, 2 054,56 Lt (595,04 Eur) advokato pagalbos išlaidų, atsakovės UAB „Aksaja“ naudai.
3. Priteisė iš ieškovės UAB „Toslita“ 19,94 Lt (5,78 Eur) pašto išlaidų valstybei.

Teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovei ieškovė suteikė kokias nors paslaugas, už kurias atsakovė privalo atsiskaityti. Ieškovė, kaip užsiimanti verslo konsultavimo paslaugomis, įmonė privalėjo teismui pateikti neabejotinus rašytinius dokumentus, procesiniuose dokumentuose nurodytoms aplinkybėms įrodyti, tačiau to nepadarė. Vien tik PVM sąskaitos faktūros išrašymas neįrodo suteiktos paslaugos apimčių. Nesudarius sutarties, avansą gavusi šalis netenka teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami avansą sumokėjusiai šaliai kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas pagal CPK 6.237 str. 2 d. Turto gavimo pagrindas išnyko po avanso sumokėjimo, nes šalių sutartis nebuvo sudaryta, be to ieškovė neturi jokio teisėto pagrindo pasilikti sumokėtus pinigus, kadangi neįrodė jokių darbų ar paslaugų suteikimo atsakovei fakto. Byloje nėra pateikta jokios sutarties ar kito rašytinio pagrįsto dokumento, kurio pagrindu ieškovė turėtų teisę pasilikti avansą. Teismas darė išvadą, kad tarp šalių galėjo būti sudaryta preliminari sutartis, tačiau ji šalių nebuvo vykdoma sąžiningai. Šiuo atveju paslaugų nesuteikimas negali būti laikytinas sąžiningais, protingais ir kliento interesus atitinkančiais veiksmais. Už suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Avansas buvo sumokėtas dar nesant sudarytos sutarties, o likusi kainos dalis būtų buvusi apmokėta tik suteikus paslaugas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė UAB ,,Toslita“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškovės UAB „Toslita“ ieškinį ir atmetant atsakovės UAB ,,Aksaja“ priešieškinį civilinėje byloje Nr. 2-13552-800/2014. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 118-127, 129-132).

Motyvuose nurodė:

1. Teismas neteisingai vertina pateiktus byloje įrodymus, neįvertina PVM sąskaitos faktūros, kuri turi sutarties požymių ir nėra grynai finansinis dokumentas. Šalims, pasirašant 2013-09-30 PVM sąskaitą faktūrą serija TOS Nr. 117, buvo patvirtintos visos sutarties esminės sąlygos. Šalys susitarė, jog UAB ,,Aksaja“ sumokės 5 004,69 Lt UAB „Toslita“ naudai iki 2013 m. spalio 10 d. už pastarosios suteiktas paslaugas. Išrašant PVM sąskaitą faktūrą nėra privalomas abiejų šalių šio dokumento pasirašymas. Šis dokumentas patvirtina buvus sutartinius šalių santykius. Teismas, nevertindamas įrodymų visumos, pripažino atsakovės atliktus dalinius mokėjimus, kaip avansinius, nors jokio pagrindo tam nebuvo ir nėra.
2. Nesutinkama su tuo, kad atsakovės UAB ,,Aksaja“ direktorės G. Ž. parašas patvirtina tik tai, kad sąskaita gauta ir priimta.  Dokumentą pasirašė aukščiausias bendrovės valdymo organas, todėl nėra pagrindo netikėti šiame dokumente nurodytais duomenimis ir papildomais susitarimais.
3. Ieškovė atsakovei organizavo ne mokymus ar kursus, kuriems rengiama metodinė medžiaga, o vyko konsultavimas transporto logistikos srityje, tiesiogiai bendraujant su bendrovės direktore ir darbuotojais, taip pat telefonu. Teismas nepagrįstai laiko, kad konsultacijos buvo teikiamos tik telefonu. Paprastai konsultavimo paslaugos atliekamos žodiniu susitarimu, tokių paslaugų teikimo dokumentacija nevedama, todėl nėra galimybės įrodinėti rašytiniais įrodymais.
4. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateiktu bukletu, kuriuo negalima pagrįsti bendrovėje dirbančiųjų skaičiaus. Įmonės dirbančiųjų skaičių parodo su dirbančiaisiais sudarytos darbo sutartys ir tokių sutarčių registravimo dokumentai, kuriuos atsakovė privalo turėti. Iš atsakovės pateikto bukleto negalima gauti patikimos informacijos apie dirbančiųjų bendrovėje skaičių. Ieškovės konsultantas, atvykęs konsultuoti bendrovės darbuotojus, neturi nei pareigos, nei galimybių patikrinti, ar visi jo konsultuojami darbuotojai turi galiojančias darbo sutartis ir yra apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu.
5. Teismas, tenkindamas priešieškinį ir atsakovo dalinius mokėjimus laikydamas sumokėtu avansu, visiškai neanalizavo santykių tarp šalių, jų bendradarbiavimo, nenagrinėjo avanso institutą reglamentuojančių nuostatų, netinkamai aiškinimo ir taikė šį klausimą reglamentuojančias materialines ir proceso teisės normas. Avansas yra išankstinis mokėjimas ir mokamas prieš atliekant paslaugas ar teikiant prekes. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jų padaryti mokėjimo pavedimai yra avanso sumokėjimas. Byloje nėra jokių susitarimų dėl galimybės mokėti avansą, atsakovei padarius pirmą pavedimą ir negavus sutartinių paslaugų, atsakovė ne prašė grąžinti sumokėtą avansą, o atliko antrą mokėjimą. Atsakovės mokėjimai atlikti po sąskaitos suderimo ir išrašymo.
6. Ieškovė UAB „Toslita“ išrašiusi PVM sąskaitą faktūrą Serija TOS Nr. 117 įvykdė savo pareigą valstybei – sumokėjo pridėtinės vertės mokestį, kas, atsižvelgiant į PVMĮ, dar kartą įrodo, kad jokio susitarimo dėl avansinių mokėjimų nebuvo. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje daro klaidinančią išvadą, kad ieškovės pagrindinė verslo sritis yra verslo konsultavimo paslaugos. UAB „Toslita“ kokybiškas konsultavimo paslaugas teikia tik apie savo pagrindinę veiklos sritį ir negalima daryti išvados, kad tai yra konsultavimo verslo bendrovė.

Atsakovas UAB ,,Aksaja“ atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-13552-800/2014. Priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 137-143, 150-154).

Motyvuose nurodė:

1. PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma šalių sudaryta sutartimi dėl atlygintinių paslaugų teikimo, šiuo atveju ji pripažintina tik finansiniu dokumentu. PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta, joje nustatyta suma ir atsiskaitymo terminas apspręstas išimtinai tik ieškovo, atsakovas tokią sąskaitą tik priėmė. Sąskaita ieškovo išrašyta vienašališkai (nėra jokių sutarties požymių), neaptariant jokių paties ieškovo pareigų ir atsakovo teisių ir kt., kai atlygintinių paslaugų sutartis turi būti dvišalė. Direktorės parašas ant sąskaitos gali liudyti tik apie sąskaitos gavimą, o ne apie tam tikrų susitarimų sudarymą. Sąskaita atsakovės pasirašyta per klaidą. Paties ieškovo pozicija yra nenuosekli, kas patvirtina, kad galutinio ir aiškaus susitarimo tarp šalių nebuvo.
2. Jokių konsultacijų ar kitų paslaugų nebuvo teikiama. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kada tiksliai darbai (paslaugos) buvo atliekami, kas tiksliai juos atliko, kokiu būdu be bendravimo telefonu buvo teikiamos konsultacijos. Nesutinkama su argumentais, kad tokios apimties konsultacinių paslaugų apskritai nėra galimybės įrodinėti rašytiniais įrodymais. Jei ieškovė teikė konsultavimo paslaugas, privalėjo rengti ataskaitą, neįmanoma, kad tokio dydžio ir ilgio konsultacijos nebūtų užfiksuotos jokiuose dokumentuose. Ataskaitos parengimas užtrunka nežymų laiką ir jos sąnaudos itin nedidelės. Bendravimą telefonų 45 val. gali patvirtinti išklotinės, tačiau ieškovė jų nepateikė, neprašė apklausti liudytojais konsultacijas teikusius darbuotojus, nepateikė jokių kitų įrodymų dėl paslaugų teikimo.
3. Duomenys apie darbuotojų skaičių yra iš Lietuvos įmonių katalogo, kurio informacija dažnai vadovaujamasi ir kuri pripažįstama patikima bei teisinga. Ieškovė nei teismo posėdžio metu, nei pateikdama apeliacinį skundą nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, kuriais remiantis atsakovės iš internetinių puslapių apie šalių darbuotojų kitimą pateikti įrodymai būtų nuginčyti ar pripažinti melagingais bei neatitinkančiais realybės.
4. Ieškovės darbuotojai turėjo galimybes sužinoti, kokiems konkrečiai asmenims paslaugos turi būti teikiamos, gauti jų kontaktinius duomenis ar pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį,  jog asmuo yra atsakovės darbuotojas, t. y. darbo pažymėjimą. Jeigu paslaugos būtų buvusios teiktos, ieškovė turėjo ir privalėjo jas atlygintinai teikti tik atsakovei ir jos darbuotojams, o ne pašaliniams asmenims. Ieškovės teiginys, jog jos pagrindinė veikla nėra konsultacijų teikimas, todėl ji neprivalėjo rengti jokių ataskaitų, kelia abejonių dėl bendrovės darbuotojų pajėgumo suteikti tokio dydžio ir apimties konsultacijas.
5. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog neturi jokio pagrindo grąžinti atsakovės jai sumokėtus pinigus. Šiuo atveju turto gavimo pagrindas išnyko po avanso sumokėjimo, nes šalių sutartis nebuvo sudaryta, o net ir pripažinus, kad sutartis sudaryta, ieškovė neturi jokio teisėto pagrindo pasilikti sumokėtus pinigus, kai jokie darbai ar paslaugos atsakovei už juos nebuvo suteikti. Šiuo atveju yra visos sąlygos, kurioms esant susiklosto nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai, nes gaudama avansą ir neatlikdama jokių darbų ieškovė nepagrįstai praturtėjo. Pagal LAT praktiką, avansas neatlieka užtikrinimo funkcijos ir šalis, sumokėjusi avansą, visais sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais turi teisę reikalauti jį grąžinti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys), tačiau nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Byloje nustatyta, kad tarp apeliantės (ieškovės) ir atsakovės buvo sudaryta žodinė atlygintinų paslaugų (verslo konsultacijų) teikimo sutartis (toliau – sutartis), kurios sudarymo data šalių nurodoma skirtinga. 2013 m. rugsėjo 30 d. apeliantė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą TOS Nr. 117, kurią atsakovė priėmė ir pasirašė. Šioje sąskaitoje fakūroje yra nurodytas apmokėjimo terminas iki 2013 m. spalio 10 d. Atsakovė pagal šią sąskaitą faktūrą, praleisdama nurodytą apmokėjimo terminą, padarė du dalinius apmokėjimus po 500 Lt, t. y. 2013 m. spalio 29 d. ir 2013 m. lapkričio 26 d.

Bylos esmė – ar pagal sudarytą sutartį buvo suteiktos paslaugos, ar daliniai apmokėjimai yra sumokėtas avansas pagal sutartį.

Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis dėl neteisingo pateiktų įrodymų vertinimo.

         Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014, 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015).

         Taigi, nagrinėjmu atveju, apeliantei yra kilusi pareiga įrodyti, jog atsakovei buvo suteiktos sutartos paslaugos (kada, kokioje apimtyje, kokiu būdu ir pan.), o atsakovei yra kilusi pareiga įrodyti, jog atlikti du mokėjimai yra ne už suteiktas paslaugas, o sumokėtas avansas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami spręsti, jog šalių nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą analizuodamas ir vertindamas iš esmės tik apeliantės pateiktus dokumentus: PVM sąskaitą faktūrą, banko išrašus dėl atliktų mokėjimų bei darbų atlikimo ataskaitą (kurie iš dalies patvirtina apeliantės nurodomas aplinkybes) bei šalių atstovų (advokatų) paaiškinimus (kurie sutarties sudarymo, vykdymo faktinių aplinkybių negalėjo paaiškinti), ko pasekoje padarė išvadą, kad apeliantė ieškinio neįrodė, o atsakovės priešieškinis yra pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos specifika yra tame, jog buvo sudaryta žodinė sutartis, todėl šioje byloje, šalia kitų įrodymų, yra svarbūs asmenų, sudariusių šią sutartį, paaiškinimai, liudytojų parodymai. CPK 179 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodymus pateikia šalys <...>; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims <...> pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šia procesine nuostata, nors darė išvadą, jog įrodymų ieškiniui pagrįsti neužtenka, o atlikti mokėjimai yra avansas, ir nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų (nurodyti asmenis, kurie suteikė konsultacijas, pateikti skambučių išklotines ir pan.). Be to, teismas visiškai nepagrįstai neapklausė asmenų, kurie sudarė žodinę sutartį ir pasirašė PVM sąskaitą faktūrą, t. y. ieškovės direktoriaus T. S. ir atsakovės direktorės G. Ž.. Būtent šie asmenys (o ne advokatai) ir gali paaiškinti sutarties sudarymo, vykdymo/nevykdymo aplinkybes, kurių tinkamas nustatymas turi esminę reikšmę bylos baigčiai. Apeliantės direktorius, kuris pasirašė darbų atlikimo ataskaitą, galėtų paaiškinti apie jos atsiradimą, jos pateikimą UAB „Debesta“ (kada pateikta), joje nurodytų darbų atlikimą (kada, kas, kokiu būdu atliko). Taip pat tikslinga būtų apklausti UAB „Debesta“ buhalterę, kuri tvarkė atsakovės buhalteriją (jeigu tai buvo daroma), kuri galėtų paaiškinti apie PVM sąskaitos faktūros, darbų atlikimo ataskaitos pateikimą jai, apie mokėjimo pavedimų darymą (kas darė, kieno pavedimu, už ką, kodėl nereikalavo grąžinti avanso, jeigu sutartis nebuvo vykdoma ir pan.).

         Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės pozicija, kad PVM sąskaita faktūra negali patvirtinti tam tikrų susitarimų sudarymo. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių (paslaugų) pateikimą. PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad vien sąskaitos pateikimas asmeniui nepagrindžia pareigos ją apmokėti, o savo reikalavimo pagrindą turi įrodyti šalis, kuri reikalauja atitinkamą sumą priteisti. Taigi, PVM sąskaita faktūra, sprendžiant apie šalių sutartinius įsipareigojimus, turi būti vertinama visų įrodymų, kuriuos šioje byloje būtina papildomai rinkti, visumoje.

         Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl tirtinų aplinkybių ir teiktinų įrodymų apimties ir pobūdžio (reikalingumo apklausti sutartį sudariusius asmenis, atsakovės buhalteriją tvarkantį asmenį; pasiūlymo šalims pateikti papildomus įrodymus tiek dėl ieškinio pagrįstumo, tiek dėl priešieškinio pagrįstumo) byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi iš naujo, kas yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

         Perduodant bylą nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini.

         Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

         Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. galutinį sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai                                                                                                                  Evaldas Burzdikas

                                                                                                                               Gintautas Koriaginas

                                            Virginija Lozoraitytė