Civilinė byla Nr. e2-603-450/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00777-2020-0

 Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų I. B., R. D., J. J., A. K., G. K., S. K. (K.), K. L., Š. S., T. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pagal pareiškėjų (kreditorių) A. K., G. K., I. B., J. J., R. D., S. K. (K.), K. L., T. Š., Š. S. prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo R. Ž..

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Baldų gamybos personalo nuoma“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau – MB) „Dilasis“.

2.       Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Baldų gamybos personalo nuoma“ kreditoriai A. K., G. K., I. B., J. J., R. D., S. K., K. L., T. Š. ir Š. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankrotą pripažinti tyčiniu; atsakingu asmeniu dėl bendrovės bankroto pripažinti R. Ž. bei apriboti jo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu penkeriems metams; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankrotą pripažino tyčiniu.

4.       Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 3 d. nutartimi, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens R. Ž. atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankroto pripažinimo tyčiniu perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

5.       Pareiškėjai nurodė, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 (sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai), 3 (kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos), 4 (juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai) punktuose nustatyti pagrindai bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Bendrovė buvo nemoki jau 2017 m. gruodžio 31 d., todėl jai turėjo būti keliama bankroto byla dar 2018 m., tačiau to nepadarius bendrovės veikla buvo organizuojama taip, jog bendrovės turtinė padėtis tik blogėjo. Atsakovės bankrotą nulėmė tyčiniai buvusio vadovo R. Ž. veiksmai, dėl ko yra pagrindas apriboti jo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

6.       Bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, turint tikslą pasisavinti bendrovės turtą ir išvengti prievolių įvykdymo kreditoriams. Prieš bankroto bylos iškėlimą, nesat jokių pirminių dokumentų, leidžiančių atlikti tokio pobūdžio įrašus, bendrovės apskaitos registruose buvo nurašyta bendrovės turto už bendrą 168 292,80 Eur sumą, eliminuota / panaikinta įrašų apie bendrovės atsargas už bendrą 179 566,55 Eur sumą. Bendra iš apskaitos programos panaikinto turto vertė sudaro 347 859,35 Eur. Be to, R. Ž., žinodamas apie bendrovės nemokumą ir pradėtus priverstinius skolų išieškojimo veiksmus, atliko priešpriešinius piniginių reikalavimų įskaitymus; bendrovės klientams nurodė mokėjimus atlikti ne į bendrovės vardu Lietuvos Respublikoje veikiančiuose bankuose atidarytas sąskaitas, o juos nukreipė į užsienio valstybėse atidarytas banko sąskaitas.

7.       Bendrovės bankroto byloje egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų požymių sutaptis, nes bendrovei sudarant nuostolingus sandorius ir slepiant turtą buvo panaikintos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą. R. Ž. nemokumo administratorei perdavė ne visus bendrovės apskaitos dokumentus, neparengė ir neperdavė bendrovės balanso, sudaryto nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai, dėl ko nėra aišku, kokios apimties turtą bendrovės vadovas privalėjo perduoti nemokumo administratorei, perduoti dokumentai buvo netvarkingi, taip pat neperdavė jokio bendrovės turto, nes apgaulingai vesdamas atsakovės buhalterinę apskaitą, panaikino įrašus apie faktiškai bendrovės turėtas atsargas, taip jas pasisavindamas / iššvaistydamas, todėl ir dėl šios priežasties kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą buvo panaikintos

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo pripažinti BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankrotą tyčiniu bei iš kiekvieno pareiškėjo suinteresuotam asmeniui R. Ž. priteisė po 48,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9.       Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus, kad atlikti buhalteriniai sudengimai pažeidė kitų kreditorių interesus, nes susijusiam skolininkui klastojant dokumentus buvo sudaryta galimybė išvengti turtinės prievolės įvykdymo kreditoriui, nustatė, jog bendrovė sudarė įskaitymus su įmonėmis: UAB „Mirata“ įskaitymas atliktas 2020 m. liepos 14 d., UAB „Soretto Factory 2022“ – 2020 m. liepos 1 d. bei 2020 m. rugpjūčio 7 d., UAB „Suntracker LT“ – 2020 m. rugpjūčio 31 d., UAB „Suppelex“ – 2020 m. liepos 1 d., UAB „Soretto Construction EU“ – 2020 m. kovo 4 d., UAB „Grassor“ – 2020 m. balandžio 17 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neįrodė įskaitymų nepagrįstumo. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovė nuomojosi stakles iš UAB „Supellex“, o vien dokumentų neperdavimas administratorei savaime nesudaro pagrindo teigti, jog toks sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas ir neatitiko bendrovės interesų.

10.       Teismas dėl pareiškėjų argumentų, kad į užsienyje esančias sąskaitas pervedamos lėšos galėjo būti pasisavinamos arba jomis galėjo būti atsiskaitoma su įmonės kreditoriais, juos selektyviai atsirenkant, neatsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintą privalomą atsiskaitymų eiliškumą, pažymėjo, kad pareiškėjai neįrodinėjo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose numatytų kreditorių pažeidimo. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų kreditorių teisių pažeidimus. Teismo vertinimu, pareiškėjų teiginiai neįrodo, jog R. Ž. pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1–2 dalis. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjų teiginiai pakankamai abstraktaus pobūdžio, stokoja detalesnės analizės mokėjimų tyrime ir nepagrindžia, jog R. Ž. būtų sąmoningai pažeidęs CK 6.9301 straipsnio nuostatą.

11.       Teismas nenustatė, kad konkretūs sandoriai jų sudarymo metu neatitiko bendrovės interesų ir jais buvo siekiama privesti įmonę prie bankroto ar išvengti atsiskaitymo su (potencialiais) kreditoriais.

12.       Teismas, remdamasis suinteresuoto asmens pateiktomis buhalterinėmis pažymomis Įvairūs/2020/0133 ir Įvairūs/2020/0021 bei 2022 m. vasario 28 d. konsultacine specialisto išvada, kurioje specialistas, įvertinęs minimas pažymas, konstatavo, kad bendrovė, perkeldama atsargas iš sąskaitos į produkcijos sąskaitą, nenusižengė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymui (toliau – BAĮ), atmetė pareiškėjų argumentus dėl 347 859,35 Eur bendrovės turto pasisavinimo, klastojant bendrovės buhalterinę apskaitą. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjai prašo nesivadovauti buhalterinėmis pažymomis bei Specialisto išvada, tačiau patys jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių, jog minėti įrodymai yra neteisingi bei jais įrodinėjamos aplinkybės yra neteisingos, neteikė.

13.       Teismas laikė pagrįstais suinteresuoto asmens paaiškinimus, kad atsargos nėra dingusios, o per 2020 m. yra sunaudotos viso už 171 518,80 Eur sumą, gaminant baldus pagal 2019 m. ir 2020 m. užsakymus. Dėl buhalterinės pažymos dėl 10 454,38 Eur skolų nurašymo pagal aktus teismas sutiko su suinteresuoto asmens argumentu, jog šio dokumento nesavalaikis pateikimas negalėjo nulemti tyčinio bankroto sąlygų. Duomenų, kurie leistų teigti, kad R. Ž. būtų pasisavinęs / iššvaistęs įmonės turtą (atsargas), teismas nenustatė.

14.       Teismas dėl bendrovės 151 193,15 Eur lėšų pervedimo į užsienyje (Nyderlanduose ir Belgijoje) esančias sąskaitas ir galimo jų pasisavinimo ar atsiskaitymo su įmonės kreditoriais, juos selektyviai atsirenkant, pažymėjo, kad tokie pareiškėjų argumentai nepagrįsti įrodymais. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, paneigiančių suinteresuoto asmens poziciją, jog šios lėšos buvo panaudotos darbuotojams išmokėti darbo užmokestį ir komandiruotpinigius, įsigyti medžiagas vykdomiems projektams užbaigti, sumokėti už nuomojamos įrangos nuomą. Teismas tokį pinigų panaudojimą bendrovės poreikiams tenkinti vertino kaip siekį tęsti įmonės veiklą, o ne sukelti bankrotą.

15.       Analizuodamas tyčinio bankroto požymį pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pažymėjo, kad UAB „SORETTO furniture EU“ bankroto byloje Nr. eB2-3403-661/2020 prie pareiškimo iškelti bendrovei nemokumo bylą pridėjo turimus dokumentus. Taip pat suinteresuotas asmuo su prašymu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teikė išsamius dokumentus. Teismas pastebėjo, kad nors pareiškėjai vertina, jog 2020 m. rugpjūčio 10 d. balansas yra suklastotas, tačiau tai patvirtinančių duomenų neteikė, savo deklaratyvių teiginių eksperto išvadomis ar kitais duomenimis neįrodinėjo. Taip pat nėra duomenų, jog turto, veiklos, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio negalima nustatyti ar bent iš dalies nebūtų galima nustatyti dėl konkrečių dokumentų neperdavimo. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjų vertinimu teikti duomenys ne itin išsamūs, tačiau pareiškėjų nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio, nes neaišku kokių bendrovės duomenų negalima nustatyti iš jau pateiktų administratorei dokumentų. Teismas darė išvadą, kad vien tai, jog tam tikrų bendrovės buhalterinių duomenų trūksta, nereiškia, kad R. Ž. sąmoningai bendrovės dokumentų neperdavė (paslėpė ar tyčia prarado).

16.       Teismo vertinimu, vien tik finansinės atskaitomybės dokumentų ir turto nemokumo administratorei neperdavimas nesudaro pagrindo teigti, kad tai yra priežastiniame ryšyje su bendrovei sukelta žala – nemokumu ar jau nemokios bendrovės padėties pabloginimu, t. y. nėra teisinio pagrindo konstatuoti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimą. Pasak teismo, nėra pagrindo konstatuoti buvusio bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų, sprendžiant klausimą dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo ir (arba) aplaidaus vykdymo, ar tuo labiau vengimo Juridinių asmenų registrui teikti finansinės atskaitomybės dokumentus. Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė 2020 m. birželio 18 d. ataskaitoje nurodė, jog ji nenustatė jokių tyčinio bankroto požymių. Nėra nustatyta, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo sąmoningai vedama netinkamai. Tikėtina, kad vedant įmonės buhalterinę apskaitą galėjo būti padaryta klaidų, tačiau jos galėjo būti padarytos netyčia – dėl aplaidumo, o ne dėl tyčinio siekio atlikti neteisėtus veiksmus. Teismas akivaizdžių tyčinio bankroto požymių nenustatė. Teismo vertinimu, bendrovės nemokumo priežastys yra kitos (tikėtina, nepasiteisinusi verslo idėja, konkurenciniai apsektai, COVID-19 pandemija, rinkos pokyčiai, nepasiteisinusios investicijos ir pan.) nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai. Teismas sprendė, kad pareiškėjai neįrodė, jog R. Ž. būtų sąmoningai apgaulingai tvarkęs buhalterinę apskaitą. 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.       Pareiškėjai I. B., R. D., J. J., A. K., G. K., S. K., K. L., Š. S., T. Š. prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Teismas nepasisakė dėl į bylą pareiškėjų pateiktų įrodymų (didžiosios knygos, balansų, PVM sąskaitų faktūrų ir kt.) vertinimo, neaptarė kodėl jais (ne)galima vadovautis, kokias aplinkybes jie (ne)įrodo, t. y. neatliko įrodymų vertinimo. Skundžiama nutartis yra paremta vien deklaratyviais teiginiais ir teoriniais pasvarstymais, iš esmės pritarimu suinteresuoto asmens pozicijai.

17.2.                      Teismas nepagrįstai vadovavosi suinteresuoto asmens į bylą pateiktu įrodymu – 2022 m. vasario 28 d. konsultacine specialisto išvada, kuri parengta pažymų Įvairūs/2020/0133 ir Įvairūs 2020/0021 pagrindu, nes specialistui bendrovės buhalterinė apskaita nebuvo pateikta; teismas neatliko bendrovės didžios knygos analizės, nevertino prieštaringų balansų (2020 m. rugsėjo 30 d., kuriame apskaityta atsargų už 171 453,26 Eur ir 2020 m. rugpjūčio 1 d. balanso, kuriame nebuvo apskaityta atsargų), nors jie buvo esminiai dokumentai, kuriais remiantis buvo galima spręsti dėl bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų. Buhalterinės pažymos Įvairūs/2020/0133 ir Įvairūs 2020/0021 negalėjo būti laikomos įrodymais, nes nėra aiškios jų parengimo aplinkybės, jos nėra pasirašytos bei nėra aišku, kokie apskaitos duomenys yra pateikiami pažymose, t. y. jos neatitinka Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) reikalavimų.

17.3.                      2020 m. rugpjūčio 10 d. balansas, kuriuo vadovavosi nemokumo administratorė, rengdama 2021 m. birželio 18 d. ataskaitą, yra suklastotas ir neatitinkantis realios atsakovės finansinės padėties nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, nes jame į turtą įtraukta 800 000 Eur suma kaip būsimu laikotarpiu sukauptos pajamos pagal 2020 m. birželio 10 d. atsakovės ir SIA LAGE GROUP sudarytą sutartį, kuri buvo nutraukta; balanse nenurodytos atsargos, nors jos matyti bandomajame balanse už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d.; suinteresuotas asmuo atsargų administratorei neperdavė, tai leidžia spręsti, kad jos yra išvaistytos, o dokumentai suklastoti.

17.4.                      Teismo išvadas, kad pareiškėjai neįrodinėjo / neįrodė CK 6.9301 straipsnio pažeidimų paneigia atsakovės bankroto bylos duomenys, kuri buvo iškelta  pagal pareiškėjų pareiškimą, o bankroto byloje buvo pateikti įrodymai patvirtinantys 37 023,52 Eur nesumokėto darbo užmokesčio priteisimą (darbo ginčų komisijos sprendimais, kurie buvo priimti 2020 m. gegužės–birželio mėn.); šie duomenys pakartotinai nebuvo teikiami, nes tyčinio bankroto klausimas yra sudėtinė bankroto bylos dalis; teismas nepagrįstai nevertino bankroto bylos duomenų. Atsakovei 2020 m. liepos–rugpjūčio mėn. atlikus įskaitymus tarp susijusių įmonių, buvo pažeistos kreditorių, kurie skolas iš atsakovės buvo prisiteisę ir vykdė priverstinius skolų išieškojimo veiksmus nuo 2020 m. vasario mėn., teisės, tai matyti iš patvirtintos nemokumo administratorės ataskaitos (www.creditinfo.lt).

17.5.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi sprendimu, priimtu byloje dėl žalos priteisimo iš suinteresuoto asmens, nes pareiškėjai joje nedalyvavo; be to, vertinant tapačius veiksmus ir sandorius tyčinį bankrotą reglamentuojančių normų kontekste, tokie sandoriai ir veiksmai gali būti pripažįstami kaip bendrovės kreditorių interesus pažeidžiantys sandoriai. 

17.6.                      Lėšų nukreipimą į užsienio bankų sąskaitas pagrindžia atsakovės PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytos užsienio sąskaitos; didžioje knygoje matoma, kad kai kurios užsienio sąskaitos buvo naudojamos; administratorės pateiktas užsienyje atidarytos sąskaitos išrašas; faktą pripažino suinteresuotas asmuo. Administratorei neperdavus sąskaitų duomenų, neįmanoma nustatyti, ar lėšos nebuvo pasisavintos; duomenų, kad jos buvo panaudotos kreditorių įsiskolinimams padengti, nėra. Be to, nepateikta jokia oficiali pažyma apie asmenį, kuriam faktiškai priklauso sąskaita ING bank, nors informaciją yra privaloma pateikti VMI.

17.7.                      Administratorei neperdavus bendrovės bankų sąskaitų išrašų bei nesudarius balanso nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai, yra neįmanoma nustatyti kas sudarė bendrovės įsipareigojimų ir kapitalo dydį; ar bendrovės turtas nebuvo pasisavintas ar išvaistytas; kokį bendrovės turtą vadovas privalėjo perduoti administratorei. Dėl nesudaryto balanso ir visų dokumentų neperdavimo, nėra galimybės aiškiai vertinti tikrąsias atsakovės nemokumo priežastis ir nustatyti, ar suinteresuotas asmuo neišvaistė ar nepasisavino bendrovės turto.

17.8.                      Teismas nevertino bendrovės 2020 m. rugsėjo 30 d. balanso koreliavimo su bendrovės didžiąja knyga ir 2020 m. rugpjūčio 10 d. bendrovės balansu, iš kurių matyti, kad buhalterinėje apskaitoje buvo sąmoningai naikinami įrašai apie bendrovės atsargas.

17.9.                      Teismas privalėjo pareiškimą nagrinėti visa apimtimi, o ne pagal Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytus punktus. Pareiškėja nurodė, kad atsakovė tapo nemokia 2017 m., tačiau atsakovės nemokumo momentas ir nuo jo nustatymo bendrovės finansinės būklės kitimo dinamika skundžiamoje nutartyje nebuvo vertinta ir aptariama. Teismui netyrus ir nenustatinėjus nemokumo momento, neįmanoma nustatyti, ar po bendrovės nemokumo, jos finansinė padėtis esmingai blogėjo ir tai sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu.

18.       Suinteresuotas asmuo R. Ž. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais atsikirtimais:

18.1.                      Buhalterinės pažymos Nr. Įvairūs/2020/0133 ir Įvairūs/2020/0021 atspausdintos iš gamybos valdymo ir apskaitos sistemos ODOO. Visos operacijos yra medžiagų judėjimas tarp atsargų sąskaitų, atliekant medžiagų pajamavimą į sandėlį, perdavimą į gamybą, pagaminimą ir suformavimą galutinio produkto savikainos. Medžiagos nebuvo nurašytos ar pasisavintos, o buvo tinkamai forminamos operacijos. Didžiosios knygos (nurodant kiekvieną apskaitos įrašą–operaciją) iššifravimas yra perduotas nemokumo administratorei.

18.2.                      Bendrovė priklausė Nyderlandų SORETTO įmonių grupei, kuri savo veikloje naudojo įvairius tarptautinius Europos bankus bei jų įmonių grupėms skirtus bankinius produktus; bendrovė turėjo sąskaitas 4 bankuose: ING bank N.V. (banke turi sąskaitas visos SORETTO grupės įmonės), Luminor banke (LT), UAB Paysera LT, Transfer Wise (BE) (sąskaitos buvo atidarytos visoms SORETTO grupės įmonės siekiant pavedimų automatizacijos per verslo valdymo sistemą ODOO). Visos bankinės operacijos yra importuotos ir apskaitytos verslo–apskaitos valdymo sistemoje. Buhalteriniai įrašai pateikti nemokumo administratorei.

18.3.                      Įmonės gautos 151 193,15 Eur lėšos į užsienio bankuose turimas sąskaitas buvo panaudotos darbo užmokesčiui ir komandiruotpinigiams (įskaitant ir pareiškėjus) išmokėti, įsigyti medžiagas projektų užbaigimui, sumokėti už nuomojamos įrangos nuomą, išlaikant atsiskaitymo eiliškumą su kreditoriais. Visos įplaukos ir operacijos buvo deklaruotos ir apskaitytos didžiojoje knygoje.

18.4.                      Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2845-565/2021 išnagrinėjo BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ ieškinį R. Ž. dėl žalos, kuris buvo grindžiamas aplinkybe, jog vadovas atliko UAB „Mirata“, UAB „Soretto factory 2022“, UAB „Supellex“ ir UAB „Suntracker LT“ tarpusavio priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymus bei aplinkybe, jog 2019 m. gruodžio 31 d. turtas buvo mažesnis nei bendrovės įsipareigojimai; teismas konstatavo, kad atlikus įskaitymus / reikalavimo perleidimą už skolą, ieškovei turtinė žala nebuvo padaryta, nors ieškovė neteko 89 753,12 Eur reikalavimo teisių, tačiau tokia pat verte sumažėjo ir ieškovės įsipareigojimai. Šios aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamam ginčui.

18.5.                      Nors pareiškėjai teigia, kad dalis dokumentų nebuvo perduota administratorei, tačiau nenurodo nei vieno dokumento, kuris nebūtų perduotas ir kurio neperdavimas galėjo įtakoti neigiamas pasekmes. Visus dokumentus R. Ž. pateikė, paaiškino kaip veikia apskaitos sistema, ją detalizavo.

18.6.                      2020 m. sausio 1 d. įmonė turėjo 129 297 Eur medžiagų atsargų, kurios buvo sunaudotos gamybos procese pagal užsakovų užsakymus. Per 2020 m. įmonė įsigijo 42 222 Eur medžiagų, viso per 2020 m. buvo sunaudota baldų gamybai ir montavimui 171 518,80 Eur; 2020 m. gamyba buvo atliekama ir pagal 2019 m. gautus užsakymus. Dėl pandeminės situacijos, medžiagų kainų didėjo, prekių paklausa krito, dėl to pardavimai nesiekė patirtų išlaidų.

18.7.                      R. Ž. perėmė įmonės valdymą iš buvusios vadovės, kuri įmonei buvo padariusi nuostolį. Atitinkamai perėmė ir buhalteriją, kuri buvo netinkamai tvarkoma, balanse ir kituose dokumentuose nurodyta informacija neatitiko tikrovės, dėl to teko atlikti buhalterinės apskaitos operacijas, parengti tinkamą apskaitą

Teismas

k o n s t a t u o j a :

        IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl skundžiamos nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų ir apeliacijos ribų

19.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos ribų.

20.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose įtvirtintais pagrindais, tačiau pirmosios instancijos teismas, nenustatęs sąmoningų, neteisėtų suinteresuoto asmens veiksmų, pareiškimą atmetė ir konstatavo, kad bendrovės nemokumo priežastys yra kitos (tikėtina, nepasiteisinusi verslo idėja, konkurenciniai apsektai, COVID-19 pandemija, rinkos pokyčiai, nepasiteisinusios investicijos) nei nurodo pareiškėjai. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskiruoju skundu ginčija tyčinio bankroto požymių buvimo faktą.

21.       Taigi nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra kilęs dėl BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ tyčinio bankroto požymių (ne)egzistavimo bei atsakingo asmens už tyčinį bankrotą nustatymo.

Dėl nemokumo momento

22.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

23.       Vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 2 dalimi teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

24.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

25.       Iki JANĮ įsigaliojimo 2020 m. sausio 1 d. suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

26.       Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

27.       Kaip matyti iš kasacinio teismo išaiškinimų, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

28.       Susipažinus su apskųstos nutarties turiniu matyti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nenustatinėjo įmonės nemokumo momento. Tik nustačius atsakovės nemokumo faktą tam tikru momentu, galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar atsakovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Nepaisant pirmosios instancijos teismo netirtų aplinkybių dėl nemokumo momento, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama jau trečią kartą, vertina, jog netikslinga ir neekonomiška būtų grąžinti bylą naujam nagrinėjimui, todėl toliau įvertins pareiškėjų argumentus dėl bendrovės nemokumo momento. Apeliantų teigimu, atsakovė nemokia buvo jau 2017 m.

29.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nemokumo administratorė 2021 m. birželio 18 d. ataskaitoje nurodė, kad 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovės turtą sudarė 522 183 Eur suma, o bendrovės įsipareigojimai – 449 295 Eur, iš kurių 419 510 Eur buvo trumpalaikiai įsipareigojimai (per vienerius metus mokėtinos sumos) ir 29 785 Eur ilgalaikiai įsipareigojimai (po vienerių metų mokėtinos sumos).

30.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, iškeldamas BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankroto bylą, rėmėsi 2020 m. rugpjūčio 10 d. balansu ir nustatė, kad bendrovė turto turi už 275 943 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudaro 165 Eur, o trumpalaikis turtas – 275 778 Eur, iš kurio 129 Eur sudaro pinigai ir jų ekvivalentai bei 275 649 Eur yra per vienerius metus gautinos sumos. Į balanso C dalį „ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos“ bei į H dalį „sukauptos sąnaudos ir ateinančių laikotarpių pajamos“ atsakovė įtraukė 800 000 Eur sumą, todėl nurodė, kad visas įmonės turtas yra 1 075 943 Eur. Teismas, įvertinęs atsakovės per vienerius metus gautinas 275 649 Eur sumas, darė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė turi realių galimybių šią sumą susigrąžinti iš savo debitorių. Teismas taip pat nusprendė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė gavo ar artimiausiu metu gaus 800 000 Eur sumą pagal 2020 m. birželio 10 d. atsakovės ir SIA LAGE GROUP sudarytą sutartį. Todėl abi minimas sumas atėmęs iš 2020 m. rugpjūčio 10 d. balanso, darė išvadą, kad įmonė yra nemoki, nes jos 401 038,66 Eur pradelsti įsipareigojimai viršija turimo ar gautino realaus turto vertę. Be to, iš BUAB „SORETTO furniture EU“ 2020 m. rugpjūčio 10 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė per 2020 m. buvo patyrusi 292 313 Eur nuostolių.

31.       Iš į bylą pateiktos Creditinfo pažymos matyti, kad 2019 m. bendrovei buvo iškeltos 7 civilinės bylos, o 2020 m. – 18 civilinių bylų; turto areštai ir priverstiniai skolų išieškojimo veiksmai atsakovės atžvilgiu buvo pradėti taikyti 2020 m. sausio mėn.; pirmas areštas įregistruotas 2020 m. vasario 6 d.

32.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus duomenis, kad 2020 m. ženkliai sumažėjo įmonės turimas turtas ir padidėjo skolos, taip pat, jog įmonės atžvilgiu jos kreditoriai nuo 2019 m. iškėlė civilines bylas dėl skolų priteisimo bei pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus, daro išvadą, kad BUAB „SORETTO furniture EU“ nemokumo momentas konstatuotinas 2019 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu apeliantų argumentai dėl įmonės nemokumo momento 2017 m. paremti tik 2017 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, nevertinant visų įmonės finansinių duomenų visumos.

33.       Taigi nustačius bendrovės nemokumo momentą 2019 m. gruodžio 31 d., apeliantų argumentai dėl bankroto bylos nesavalaikio iškėlimo, kaip tyčinio bankroto požymio, atmestini kaip neaktualūs, nes 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, tokio tyčinio bankroto požymio neliko.

34.       Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi. Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo pareigą ištirti aplinkybes, būtinas nustatyti, ar yra bent vienas iš JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas, ir kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, taikyti kartu su tyčinio bankroto apibrėžimu bei nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neegzistuoja nei vieno JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose įtvirtinto pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl kiekvieno iš nurodytų pagrindų.

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių ir veiksmų, apribojančių kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą

35.       Pareiškėjai, grįsdami JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, iš esmės rėmėsi dviejų aplinkybių grupėmis: 1) bendrovės vadovas, žinodamas apie atsakovės nemokumą ir atsakovės atžvilgiu pradėtus priverstinius skolų išieškojimo veiksmus, atsakovės klientams nurodė mokėjimus atlikti ne į atsakovės vardu Lietuvos Respublikoje veikiančiuose bankuose atidarytas sąskaitas, o į kito juridinio asmens vardu užsienio valstybėse atidarytas banko sąskaitas; 2) bendrovės vadovas neperdavė bendrovės turto nemokumo administratorei, nes apgaulingai tvarkydamas atsakovės buhalterinę apskaitą, panaikino įrašus apie faktiškai bendrovės turėtas atsargas, taip jas pasisavindamas / išvaistydamas; dėl šių priežasčių atsakovės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą buvo panaikintos.

36.       JANĮ 70 straipsnio

37.       Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

38.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme suinteresuotas asmuo, siekdamas atsikirsti į pareiškėjų argumentus dėl neteisėto atsargų nurašymo ir / ar jų neperdavimo nemokumo administratorei, pateikė buhalterines pažymas Įvairūs/2020/0133 ir Įvairūs 2020/0021 bei UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ 2022 m. vasario 28 d. Konsultacinę specialisto išvadą, kurią, remdamasis nurodytomis buhalterinėmis pažymomis, atliko auditorius A. K.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, akcentuodamas rungimosi principą, nurodė, kad pareiškėjams nepateikus įrodymų, jog buhalterinėse pažymose ir Išvadoje nurodyti duomenys yra neteisingi, nėra pagrindo nesiremti pateiktomis buhalterinėmis pažymomis bei Išvada; šių įrodymų pagrindu darė išvadą, kad medžiagų atsargos nėra dingusios, nes jos buvo sunaudotos gaminant baldus, kurie buvo parduoti užsakovams, vykdant 2019 m. ir 2020 m. užsakymus. Pareiškėjai, grįsdami pirmosios instancijos teismo išvadų neteisėtumą, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. nevertino pareiškėjų pateiktų įrodymų (didžiosios knygos, balansų, sąskaitų faktūrų ir kt.), o prioritetą suteikė neteisėtiems suinteresuoto asmens įrodymams (buhalterinėms pažymoms ir Išvadai), t. y. pareiškėjai atskirajame skunde iš esmės neigia buhalterinių pažymų ir UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ auditoriaus Išvados įrodomąją galią apskritai, teigdami, kad buhalterinės pažymos neatitinka BAĮ reikalavimų, nes jos nepasirašytos, neaišku ar jose nurodyti atsakovės apskaitos duomenys, todėl jų pagrindu parengta Išvada, kuria rėmėsi teismas, yra neteisėta.

39.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus apeliantų argumentus, vertina, kad, visų pirma, yra tikslinga pasisakyti dėl buhalterinių pažymų Įvairūs/2020/0133 ir Įvairūs 2020/0021 bei UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ 2022 m. vasario 28 d. Konsultacinės specialisto išvados, kaip įrodymų, įrodomosios reikšmės.

40.       CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 2 dalyje išvardytas įrodinėjimo priemonių sąrašas, kuris nėra baigtinis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Taigi teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo. Remiantis minėtu CPK straipsniu, tiek buhalterinės pažymos, tiek ir jų pagrindu auditoriaus atliktas tyrimas Konsultacinėje specialisto išvadoje laikytini tinkamais rašytiniais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas, be kita ko, ir šiomis buhalterinėmis pažymomis bei Išvada, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Sutiktina su apeliantais, kad buhalterinės pažymos yra nepasirašytos, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog aptariami finansiniai dokumentai turi tam tikrų formos trūkumų, nereiškia, kad jais negali būti remiamasi kaip rašytiniais įrodymais visų byloje esančių įrodymų kontekste. Juo labiau, kad byloje yra pateiktos atsakovės didžiosios knygos kopijos, kuriose atsispindi visos operacijos, o apeliantai, kritikuodami minėtus įrodymus, apsiriboja tik jų formos trūkumų nurodymu.

41.       Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nurodytus pareiškėjų argumentus dėl Išvados, taip pat pažymi ir tai, kad toks įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių proceso teisės nuostatų aiškinimas, kaip nurodo pareiškėjai, be teisėto pagrindo apribotų dokumento, kuriame yra specialių žinių reikalaujančių faktinių duomenų, panaudojimo įrodinėjimo procese galimybę. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog, tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas. Teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Tačiau jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo–mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma ne ekspertiniu aktu, o rašytiniu įrodymu, kuriame yra žinių apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 42 punktas). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas aptariamą Išvadą vertino kaip rašytinį įrodymą, tai visiškai atitinka aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką.

42.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių įrodinėjimą reglamentuojančių nuostatų taikymo taisyklių laikėsi, o teigti, kaip tvirtina apeliantai, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes buhalterines pažymas ir Išvadą vertino atsietai nuo kitų byloje esančių rašytinių įrodymų (pvz., didžiosios knygos, balansų, sąskaitų faktūrų ir kt.) ir suteikė joms didesnę įrodomąją galią, nėra teisinio pagrindo, nes aptariamų rašytinių įrodymų įrodomoji vertė buvo nustatyta teismo pagal jo vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

43.       Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pareiškėjams, kritikuojant buhalterines pažymas ir Išvadą, pagrįstai akcentavo rungimosi principą. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama jau trečią kartą; 2022 m. vasario 8 d. nutartimi teismas, būdamas aktyvus, šalims siūlė teikti papildomus įrodymus, prašymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai; pareiškėjų prašymu atidėjo teismo posėdį, suteikdamas galimybę susipažinti su suinteresuoto asmens pateiktais papildomais įrodymais – buhalterinėmis pažymomis ir Išvada bei pateikti atsikirtimus į juos. Šalys tokia teise aktyviai naudojosi ir teikė naujus įrodymus bei rašytinius paaiškinimus iki pat bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, kuriuos teismas vertino. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas dėl teiktų įrodymų padarė kitokias išvadas, nei siekė pareiškėjai, nelemia išvados, jog teismas apskritai šių įrodymų nevertino ar, kad vertino neteisingai.

44.       Apeliacinės instancijos teismo formuluoja išvadą, kad apeliantai nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog bendrovės vadovas neatliko neteisėtų veiksmų, nurašydamas / nepaskaitydamas bendrovės žaliavas, o bendrovės buhalterinėje apskaitoje vyko judėjimas tarp atsargų sąskaitų, atliekant medžiagų pajamavimą į sandėlį, perdavimą į gamybą, pagaminimą ir suformavimą galutinio produkto savikainos. Tiek iš pateiktų buhalterinių pažymų Įvairūs/2020/0133 ir Įvairūs 2020/0021, tiek ir iš auditoriaus Išvados matyti, kad atsakovės atsargos (žaliavos, medžiagos ir kt.) liko trumpalaikiame turte kaip pagaminta produkcija, kurią galima realizuoti; pagaminta produkcija į sąnaudas nurašoma, tik kai yra perduodama pirkėjui. Taigi vien tik deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai, jog aptariamos išvados yra nepagrįstos, nes pirmosios instancijos teismas neatliko bendrovės didžios knygos analizės, nevertino prieštaringų balansų, jiems neteikiant / nenurodant jokių pirminių buhalterinių dokumentų ir konkrečių didžiojoje knygoje (ne)atvaizduotų operacijų, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino bendrovės žaliavų judėjimą buhalterinėje apskaitoje ir pagrįstai nustatė, kad jos buvo sunaudotos gaminant baldus, kurie buvo parduoti užsakovams pagal 2019 m. ir 2020 m. užsakymus, tačiau dėl susiklosčiusios pandeminės situacijos pardavimai nesiekė patirtų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nurodytus duomenis, neturi pagrindo daryti kitokių, nei pirmosios instancijos teismo, išvadų.

45.       Minėta, kad kita apeliantų argumentų grupė buvo susijusi su bendrovės pinigų pervedimu į kito juridinio asmens vardu užsienio valstybėse atidarytas banko sąskaitas. Byloje ginčo, kad dalis bendrovės lėšų buvo nukreipiama į užsienio bankų sąskaitas, nėra. Pats suinteresuotas asmuo nagrinėjant tyčinio bankroto klausimą laikėsi nuoseklios pozicijos, kad bendrovė turėjo sąskaitas 4 bankuose: ING bank N.V., Luminor banke, UAB Paysera LT bei Transfer Wise, kurias visas naudojo. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl sąskaitos, esančios banke ING bank N.V., priklausymo bendrovei bei galimo joje esančių lėšų pasisavinimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro labiau tikėtiną išvadą, kad aptariama sąskaita priklausė bendrovei ir joje esančios lėšos buvo naudojamos darbuotojų darbo užmokesčiui ir komandiruotpinigiams mokėti bei kitiems bendrovės poreikiams tenkinti. Iš byloje esančio ING bank N.V. sąskaitos išrašo matyti, kad iš šios sąskaitos atlyginimas ir dienpinigiai buvo mokami ir daliai pareiškėjų, pvz. K. L., I. B., A. K.. Aplinkybė, kad pareiškėjams buvo žinoma apie bendrovės užsienio bankuose turimas sąskaitas, iš kurių jiems patiems buvo mokamas darbo užmokestis, patvirtina ir 2020 m. balandžio 6 d. Darbo ginčų komisijos sprendimas, iš kurio turinio matyti, kad pareiškėja J. J. nurodė, jog atlyginimai darbuotojams yra mokami iš Olandijos bankų sąskaitų; didžiajai daliai darbuotojų atlyginimai buvo išmokėti vasario ir kovo mėn. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjų abejonės dėl banko sąskaitos priklausymo bendrovei ir joje esančių pinigų panaudojimo laikytinos deklaratyviomis, todėl atmestinos. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai neįrodė, jog bendrovės klientų lėšos buvo nukreipiamos į kito juridinio asmens sąskaitą, o sąskaitoje esančių pinigų panaudojimą vertino kaip siekį tęsti įmonės veiklą, bet nesukelti bankrotą.

46.       Atskirajame skunde apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos išvadomis, kad jie neįrodinėjo / neįrodė CK 6.9301 straipsnio pažeidimų, nurodo visiškai naujas aplinkybes, susijusias su jų, kaip darbuotojų teisių pažeidimu, atsakovei 2020 m. liepos–rugpjūčio mėn. atlikus įskaitymus tarp susijusių įmonių, kai Darbo ginčų komisijos sprendimai dėl 37 023,52 Eur nesumokėto darbo užmokesčio buvo priimti 2020 m. gegužės–birželio mėn. Pažymėtina, kad apeliantai bylą net tris kartus nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių nebuvo įvardiję, o jas nurodė tik atskirajame skunde, tai sudaro savarankišką pagrindą tokius apeliantų argumentus atmesti. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bankroto procese vyraujantį teismo aktyvų vaidmenį bei į pareiškėjų, kaip darbuotojų – silpnesniosios šalies padėtį, pasisakys dėl galimo CK 6.9301 straipsnio pažeidimo jų nurodomų argumentų kontekste.

47.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“, atstovaujama nemokumo administratorės, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti žalos atlyginimą civilinėje byloje Nr. e2-2845-565/2021 iš suinteresuoto asmens R. Ž.; reikalavimą grindė tuo, kad bendrovės vadovas, įmonei esant nemokiai, atliko su UAB „Mirata“, UAB „Soretto factory 2022“, UAB „Supellex“ bei UAB „Suntracker LT“ tarpusavio priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymus. Teismas konstatavo, kad nurodytais įskaitymais / reikalavimo perleidimu už skolą bendrovei žala nepadaryta – nors įmonė neteko 89 753,12 Eur vertės reikalavimo teisių, tačiau tokia pat verte sumažėjo jos įsipareigojimai (Sprendimo 28 punktas).

48.       Taigi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2845-565/2021 nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bendrovės vadovas, atlikęs nurodytus įskaitymus, žalos įmonei nepadarė. Tačiau apeliantai teigia, jog aptariamas teismo sprendimas neturi prejudicinės galios, nes pareiškėjai byloje nedalyvavo; be to, vertinant tapačius veiksmus ir sandorius tyčinį bankrotą reglamentuojančių normų kontekste, tokie sandoriai ir veiksmai gali būti pripažįstami kaip bendrovės kreditorių interesus pažeidžiantys sandoriai.

49.       CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.

50.       Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 31 punktas).

51.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta suinteresuotų asmenų argumentus dėl prejudicinių faktų taisyklės taikymo pažeidimo ir pažymi, kad minėtoje byloje nagrinėtų klausimų ryšys su nagrinėjamu yra itin artimas. Byloje dėl žalos priteisimo iš vadovo ieškovės procesiniu teisiniu statusu dalyvavo bendrovė, kurios atstovė buvo nemokumo administratorė, kuri, be kita ko, gina ir visų kreditorių interesus, todėl nors pareiškėjai tiesiogiai aptariamos bylos nagrinėjime ir nedalyvavo, tačiau juos atstovavo nemokumo administratorė. Pažymėtina ir tai, kad abiejuose bylose keliamas klausimas – ar suinteresuotas asmuo, atlikęs įskaitymus, atliko neteisėtus veiksmus ir padarė žalą įmonei, tame tarpe ir kreditoriams. Taigi nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje įrodinėjimo dalykui sutampant su nagrinėjamos bylos dalyku, nėra pagrindo teigti, jog minėtoje byloje nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais faktais šioje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad nenustatyta, jog sandoriai jų sudarymo metu neatitiko bendrovės interesų ir jais buvo siekiama privesti įmonę prie bankroto ar išvengti atsiskaitymo su (potencialiais) kreditoriais.

52.       Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymi, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti, jog apeliantų nurodomas mokėjimų eiliškumo pažeidimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su bendrovės nemokumo būklės atsiradimu ar pablogėjimu. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog atlikti įskaitymai nesukėlė bendrovei žalos, t. y. nebuvo ekonomiškai nenaudingi, dėl to suinteresuotas asmuo atliktais įskaitymais negalėjo pabloginti bendrovės finansinės padėties. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog bendrovė nuomojosi stakles iš UAB „Supellex“, kurios neabejotinai buvo reikalingos jos veiklai vykdyti.

53.       Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimu buvo sąmoningai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo ar jos būklės pablogėjimo, dėl to spręstina, jog JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyti tyčinio bankroto požymiai nagrinėjamoje byloje neįrodyti.

54.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-175-781/2021).

55.       Papildomai pažymėtina, kad siekiant įgyvendinti pagrindinį bankroto proceso tikslą – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, tyčinio bankroto instituto taikymas įmonės vadovą pripažinus atsakingu už tyčinį bankrotą, yra ultima ratio (paskutinė priemonė), taikoma išnaudojus kitus kreditorių teisių bei interesų būdus

Dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo

56.       JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra

57.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vien tik finansinės atskaitomybės dokumentų ir turto neperdavimas nemokumo administratorei nesudaro pagrindo teigti, jog tai yra priežastiniame ryšyje su bendrovei sukelta žala – nemokumu ar jau nemokios bendrovės padėties pabloginimu.

58.       Apeliantai atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bendrovės 2020 m. rugsėjo 30 d. balanso koreliavimo su bendrovės didžiąja knyga ir suklastotu 2020 m. rugpjūčio 10 d. bendrovės balansu, iš kurių matyti, jog buhalterinėje apskaitoje buvo sąmoningai naikinami įrašai. Apeliantai taip pat nurodo, kad dėl nesudaryto balanso nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai ir visų dokumentų neperdavimo, nėra galimybės aiškiai vertinti tikrąsias atsakovės nemokumo priežastis ir nustatyti, ar suinteresuotas asmuo neišvaistė ar nepasisavino bendrovės turto.

59.       Vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bankroto pripažinimui tyčiniu pakanka nustatyti bent vieną JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą aplinkybę (buhalterinės apskaitos apgaulingą ar aplaidų vedimą, finansinių ataskaitų rinkinių Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikimą ar neteisingų tokių dokumentų pateikimą, mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytą mokesčių mokėjimo vengimą) bei tai, ar paminėtoje normoje numatyti veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo, be kita ko, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-25-553/2022 33 punktas).

60.       Vertindamas apeliantų argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su jais dėl suinteresuoto asmens veiksmuose buvus netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo požymių, tačiau byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad tokie suinteresuoto asmens veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo ar norint nuslėpti blogą bendrovės valdymą. Pareiškėjai neįrodė, kad suinteresuotas asmuo turi, tačiau vengia nemokumo administratorei perduoti trūkstamus buhalterinės apskaitos dokumentus, ar sąmoningai netinkamai organizavo bendrovės veiklą, ar klastojo buhalterinės apskaitos duomenis, taip siekdamas nuslėpti tikrąją bendrovės turtinę padėtį (CPK 185 straipsnis).

61.       Pagrindo kitokiam apeliacinės instancijos teismo vertinimui dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu neegzistavimo nesudaro ir pareiškėjų argumentas, kad suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas) jam nesudarius balanso nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai ir neperdavus visų dokumentų, nėra galimybės aiškiai vertinti tikrąsias atsakovės nemokumo priežastis ir nustatyti, ar suinteresuotas asmuo neišvaistė ar nepasisavino bendrovės turto. Pažymėtina, kad suinteresuotas teikė įmonės buhalterinius dokumentus tiek su prašymu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tiek ir su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, kas paneigia suinteresuoto asmens siekį nuslėpti buhalterinius duomenis bei patvirtina jo siekį bendradarbiauti su nemokumo administratore. Juo labiau, kad pati nemokumo administratorė neteigė ir neįrodinėjo, jog jai trūksta buhalterinės apskaitos dokumentų ar, kad pateikti yra suklastoti ar pan.

62.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti aukščiau paminėtų aplinkybių visumos egzistavimo ir pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

63.       Remdamasis nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl BUAB „Baldų gamybos personalo nuoma“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nors ir nenustatė bendrovės nemokumo momento, bet iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o apeliantų atskirasis skundas atmetamas. 

64.       Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, atmetus apeliantų (pareiškėjų) atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo R. Ž., kuris pateikė įrodymus, kad patyrė 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į atskirąjį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi suinteresuoto asmens patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad pastarosios viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.16 papunktyje nustatytą maksimalų užmokesčio už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą dydį – 671,72 Eur (vidutinis mėnesinis bruto 1 679,3x0,4), todėl suinteresuoto asmens naudai priteistina iš pareiškėjų lygiomis dalimis 671,72 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

  Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

        Priteisti iš pareiškėjų A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), K. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), T. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), Š. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), suinteresuoto asmens R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai po 74,64 (septyniasdešimt keturis eurus 64 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                                                        Asta Radzevičienė