|
|
Baudžiamoji byla Nr. 1A-246/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.;1.1.7.
|
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino
Bielskio (pranešėjas),
teisėjų Kęstučio Jucio ir Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Agnei Aguonytei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjams advokatams Algimantui Deguliui, Vaclovui Kaminskui ,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Z. ir A. K. apeliacinius skundus
dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. Z. pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 1 d. ir
nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų ir penkiems mėnesiams.
A.
K. pripažintas kaltu pagal BK 129
str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų ir penkiems mėnesiams.
Jonavos
rajono vaikų globos namų civilinis ieškinys patenkintas ir neturtinės žalos
atlyginimui nukentėjusiosios G. K. , gim. 1998 m. liepos
4 d., a/k (duomenys neskelbtini) naudai iš D. Z. ir A. K. priteista po 25 000
(dvidešimt penkis tūkstančius) litų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
D.
Z. ir A. K. nuteisti už tai, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. apie 16
val., apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrai, Jonavoje, Panerių gatvėje
esančiame „Atminimo“ parke, konflikto su O. K. metu, A. K. tyčia suduodant kumščiu O. K. į
kairę veido pusę ir kartą peiliu įduriant į kaklą bei, A. K. ir
D. Z. ne mažiau kaip 3 kartus įduriant peiliu O. K. į krūtinę. D. Z. ir A. K. dviem dūriais peiliais į krūtinę padarė paviršines, o
dūriu į kaklą ir vienu dūriu į krūtinę - kiaurymines - durtines - pjautines
kaklo ir krūtinės srities žaizdas su kiauriniu trachėjos pažeidimu, jungo venos
perpjovimu, kairio plaučio viršutinės skilties jungo venos perpjovimu bei
kairio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, dėl ko nukentėjusioji nuo išsivysčiusio
ūmaus nukraujavimo netrukus įvykio vietoje mirė. Taip abu nuteistieji bendrais
veiksmais tyčia nužudė O. K. .
Nuteistasis D. Z. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2009 m.
kovo 5 d. nuosprendį pakeisti, perkvalfikuoti nusikalstamą veiką ir paskirti jam
teisingą bausmę. Apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo duotus
parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o rėmėsi tik ekspertizės išvadomis. D. Z. apeliaciniame skunde teigia, kad neaišku, kurią iš
krūtinės žaizdų, tai yra ar mirties priežastimi buvusią žaizdą, kuri
specialisto išvadoje sąlyginai pažymėta Nr. 3, ar tiesiogine mirties
priežastimi nebuvusią žaizdą Nr. 4 jis padarė. Taip pat teismas nenustatė kokiu
peiliu buvo padarytos žaizdos, specialisto išvadoje nurodytos kaip Nr. 3 ir Nr.
4.
Be to, apeliantas
teigia, kad teismas neatsižvelgė į pirminius jo parodymus ir į tai, kad jis
matė, jog A. K. vieną kartą peiliu dūrė O.
K. į širdies sritį po ko nukentėjusioji nukrito nuo suolo. Apeliantas
teigia, kad šiuo smūgiu ir buvo padaryta žaizda Nr. 3.
Apeliantas atkreipia
dėmesį į tai, kad pirminės apklausos metu jis buvo smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio,
jam buvo nustatytas 4.25 promilių girtumas, todėl jis pasakė, kad vieną smūgį peiliu
O. K. jis sudavė į širdies sritį, tačiau nukentėjusioji
po smūgio nuo suolo nenukrito. O. K. nuo suolo nukrito po
smūgio, kurį sudavė A. K. . D. Z. apeliaciniame
skunde teigia, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis negalėjo suvokti savo
veiksmų ir jų valdyti, nes buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliantas
pažymi, kad O. K. mirties jis nesiekė, nes prieš tai buvo
susitikęs su O. K. ir tarp jų konflikto nebuvo.
D. Z.
skunde taip pat teigia, kad
ikiteisminio tyrimo metu jis prašė akistatos su nuteistuoju A.
K. , tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas.
Be to, apeliantas
teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios
aplinkybės - kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Pasak apelianto, jis
pakeitė parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu todėl, kad jis būtų nuteistas
už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė.
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde pripažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą
veiką, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jam buvo paskirta
vienuolikos metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Anot apelianto,
teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. A. K. apeliaciniame
skunde atkreipia teismo dėmesį į tai, kad jis neneigia savo kaltės, be to
pažymi, kad jo sveikata nėra gera, todėl jam paskirtoji bausmė turėtų būti sušvelninta.
Teismo posėdyje
dalyvavusi prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, advokatai prašė jų ginamųjų
apeliacinius skundus tenkinti.
Nuteistųjų A. K. ir D. Z. apeliaciniai skundai
atmetami.
Dėl A.
K. apeliacinio skundo.
Iš apeliacinio skundo
turinio matyti, jog A. K. neginčija savo kaltės dėl jam
inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi,
kuria jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų ir penkiems
mėnesiams.
Pagrįstai pripažinęs,
kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str.
1 d., Kauno apygardos teismas paskyrė bausmę, atsižvelgdamas į visas byloje
nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K. , atsižvelgė
į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į atsakomybę
lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes, kaltininko asmenybę, nusikalstamos
veikos motyvus, pasekmes bei pačios nukentėjusiosios O. K. elgesį
nusikalstamos veikos padarymo metu. Pirmosios instancijos teismas taip pat
atkreipė dėmesį į tai, jog šią nusikalstamą veiką apeliantas padarė būdamas
recidyvistu. Padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio pasekmės yra
neatitaisomos. Apeliantas anksčiau teistas du kartus, teistumai neišnykę,
vienas iš jų – taip pat už tyčinį nužudymą. Alytaus pataisos namų ir Kauno
tardymo izoliatoriaus charakteristikose apeliantas charakterizuojamas
teigiamai, išsituokęs, iki suėmimo niekur nedirbo. Pirmosios instancijos
teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir
nuoširdų gailėjimąsi, tačiau A. K. atsakomybę sunkina dvi
atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo
alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamiems veiksmams, ir bendrininkų grupėje.
Į apeliaciniame skunde
nurodytą aplinkybę, kad A. K. prisipažino ir nuoširdžiai
gailisi, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė ir
vertino visumoje kartu su kitomis aplinkybėmis. A. K. apeliaciniame
skunde nurodyta aplinkybė, kad jo sveikata nėra gera, Kauno apygardos teismo
nustatytos bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumos iš esmės
nekeičia ir vien dėl to švelninti apeliantui paskirtos bausmės nėra pagrindo.
Apeliacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismas bausmės skyrimo ir
individualizavimo taisyklių nepažeidė, A. K. laisvės
atėmimo bausmė paskirta teisingai ir nelaikytina akivaizdžiai per griežta.
Dėl D.
Z. apeliacinio skundo.
Lietuvos apeliacinis
teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Kauno apygardos
teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
D. Z.
apeliaciniame skunde teigia, jog
neaišku, kurią iš krūtinės žaizdų jis padarė, taip pat pirmosios instancijos
teismas nenurodė, kieno turėtu peiliu buvo padaryti sužalojimai, specialisto
išvadoje sąlyginai pažymėti Nr. 3 ir Nr. 4. Iš specialisto išvados Nr. M
1395/07 (02) (t.1 b.l.52-59) matyti, jog O. K. mirties
priežastimi buvo kiauryminės durtinės – pjautinės kaklo ir krūtinės srities
žaizdos, dėl kurių išsivystė ūmus nukraujavimas. O. K. buvo
padaryti keturi durtiniai – pjautiniai sužalojimai, iš kurių du ir sukėlė
mirtiną nukraujavimą, šie sužalojimai specialisto išvadoje sąlyginai pažymėti
Nr. 1 (kairėje kaklo pusėje) ir Nr. 3 (kairėje priekinėje krūtinės dalyje).
Kiti du sužalojimai (specialisto išvadoje sąlyginai pažymėti Nr. 2 (krūtinės
dešinėje, priekinėje dalyje) ir Nr. 4 (krūtinkaulio projekcijoje)) neturėjo
esminės įtakos mirčiai nuo nukraujavimo, nors pasunkino bendrą sveikatos būklę
ir nežymiai pagreitino nukraujavimą. Minėti sužalojimai Nr. 1 ir Nr. 3, sukėlę
nukraujavimą ir mirtį, buvo padaryti suduodant smūgius į kaklą ir krūtinės
sritį. Minėtoje specialisto išvadoje nurodoma, kad visi sužalojimai padaryti
aštriu duriančiu – pjaunančiu įrankiu ir labiausiai tikėtina – peiliu. Specialisto
išvadoje Nr. MK36/08(01) (t.2 b.l.68-84) nustatyta, jog mirtį sukėlusį
sužalojimą Nr. 1 galimai padarė A. K. savo turėtu peiliu,
kuris specialisto išvadoje sąlyginai įvardintas Nr.15, tą patvirtino ir pats
nuteistasis A. K. duodamas parodymus tiek ikiteisminio
tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu. Be to, tyrimą atlikusios specialistės
padarė tikimybinę išvadą, kad tuo pačiu peiliu Nr. 15 padarytas ir tiesiogine
mirties priežastimi nebuvęs sužalojimas Nr. 2. Taigi iš tiesų bylos duomenys
neduoda kategoriško atsakymo, kuriuo peiliu bei kuris iš nuteistųjų padarė
sužalojimus, pažymėtus Nr. 3 ir Nr. 4, nes šiose žaizdose dėl jų padarymo
mechanizmo neužsifiksavo individualūs požymiai ir jos identifikavimui
netinkamos. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad abu nuteistieji neneigia
nusikalstamos veikos padarymo metu turėję peilius bei jais sužaloję
nukentėjusiąją. Apeliantas neigia tik sudavęs du smūgius, iš kurių vienas buvo
tiesioginė O. K. mirties priežastimi.
Bylos duomenimis
neginčijamai nustatyta, jog 2007 m. rugsėjo 10 d. abu nuteistieji, keršydami už
neva iš D. K. pavogtą telefoną, nukentėjusiajai O. K. padarė sužalojimus turėtais peiliais. Iš pirmiau
minėtos ir aptartos specialisto išvados matyti, jog buvo padaryti iš viso 4
sužalojimai peiliu. Šių aplinkybių neneigia ir patys nuteistieji. Pirmosios instancijos
teismas teisingai nustatė, jog D. Z. ir A.
K. veikė bendrininkų grupėje kaip bendravykdytojai. Pagal susiklosčiusią
teismų praktiką, nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant
nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių
nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų
gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais
veiksmais – ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus
pasiektas norimas rezultatas. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią
nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie
visi yra nužudymo bendravykdytojai. Esant susitarimui visi bendrininkai,
nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK
specialiosios dalies straipsnį. Teismas, darydamas išvadas dėl bendrininkų
atsakomybės, turi įvertinti, ar asmuo rankomis, kojomis ar kokiu nors įrankiu suduodamas
smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas ar matydamas, kad kitas
bendrininkas atlieka panašius veiksmus – turi ir naudoja prieš žmogų peilį, tai
yra įrankį, kuriuo galima padaryti pavojingus gyvybei sužalojimus, suvokia ar
nesuvokia, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese.
Teisiamajame posėdyje
apklaustas D. Z. parodė, jog, kilus konfliktui su O. K. dėl neva iš jo pavogto mobiliojo ryšio telefono,
apeliantas išsitraukė peilį ir pirmas dūrė juo nukentėjusiajai į gyvybiškai
svarbią kūno vietą, tai yra – širdies sritį. Tokius apelianto parodymus
patvirtino ir apklaustas kitas nuteistasis A. K. , kuris
po D. Z. suduoto smūgio taip pat išsitraukė peilį ir dūrė
juo du kartus nukentėjusiajai. Taigi, akivaizdu, jog abu nuteistieji
konkliudentiniais veiksmais susitarė nužudyti O. K. .
Susitarimas konkliudentiniais veiksmais nužudyti nukentėjusiąją reiškėsi tuo,
jog abiem nuteistiesiems smurtaujant prieš O. K. , D. Z. ir A. K. ne tik patys atliko
nusikalstamus veiksmus, bet ir kiekvienas iš jų matė kito bendrininko
smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją – smūgių sudavimą peiliu į kaklą ir
krūtinės sritį, kurie neabejotinai yra gyvybiškai svarbios kūno vietos. Taigi
tokiu būdu abu nuteistieji susitarė nužudyti nukentėjusiąją veikdami tiesiogine
apibrėžta tyčia ir savo susitarimą realizavo bendrais smurtiniais veiksmais.
Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia tuomet, kai kaltininkas suprato, kad
jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę
ir norėjo ją atimti. Šiuo atveju D. Z. , suduodamas
smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas ir būdamas normalaus protinio
išsivystymo, suaugęs žmogus, koks pagal bylos duomenis jis ir yra, numatė
priežastinio ryšio vyksmą, tai yra, kad savo veiksmais gali atimti
nukentėjusiajai gyvybę. Taigi šiuo atveju D. Z. veikė suvokdamas,
jog tokie padariniai kils neišvengiamai.
Taigi, įvertinus
pirmiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog, nepriklausomai nuo to, jog
byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų kuris iš nuteistųjų nukentėjusiajai
peiliu padarė žaizdą Nr. 3 - pagal pirminius D. Z. ir A. K. parodymus bei tikimybinę specialisto išvadą jį padarė D. Z. , - už O. K. nužudymą turi
atsakyti abu nuteistieji, nes jie veikė bendrininkų grupe, abu buvo vykdytojai,
nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia, kerštaudami ir turėdami
apibrėžtą tikslą – nužudyti nukentėjusiąją. Šias išvadas patvirtina ir turėti
įrankiai, bendri aktyvūs smurtiniai veiksmai, nukreipti į gyvybiškai svarbias
kūno vietas, kaltininkų veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinio
skundo teiginys, jog D. Z. sudavė vieną smūgį peiliu
nukentėjusiajai ir juo nebuvo padaryta žaizda, sukėlusi mirtį, o A. K. sudavė tris smūgius peiliu, vertintinas kaip apelianto
gynybinė versija. Juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas
įtariamuoju jis nuosekliai tvirtino, jog A. K. sudavė du
smūgius peiliu nukentėjusiajai. Tik bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantas
parodymus pakeitė ir parodė, jog A. K. sudavė iš viso
tris kartus peiliu. Bylos duomenimis nėra nustatyta, kad smūgius galėjo suduoti
dar ir kiti asmenys, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad sužalojimus Nr. 3 ir Nr. 4 galėjo padaryti ne kas kitas,
kaip D. Z. ir A. K. . Be to, kaip
jau buvo minėta, kiekvieno bendravykdytojo smūgių skaičius nėra svarbus
nustačius, jog abu nuteistieji veikė turėdami tiesioginę apibrėžtą tyčią
nužudyti nukentėjusiąją ir abu padarė sužalojimus.
Nepagrįstas ir
apelianto teiginys, jog jis nukentėjusiosios mirties nesiekė, o tik norėjo ją pagąsdinti,
nes tokio jo teiginio nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės. Apeliantas tiek
pats suduodamas smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas, tiek
matydamas tokius pačius bendravykdytojo veiksmus, nesiėmė jokių veiksmų veikai
sustabdyti ar sušvelninti jos padariniams, priešingai, sudavę smūgius peiliu,
abu nuteistieji paliko gulinčią nukentėjusiąją suvokdami, jog nuo suduotų
smūgių ši neišvengiamai mirs. Taip pat tyčios kryptingumą rodo ir pasirinktas nužudymo
įrankis, tai yra peilis. Taigi pirmiau išvardintų aplinkybių visuma rodo, jog
apeliantas aktyviais smurtiniais veiksmais siekė ne pagąsdinti, o nužudyti O. K. .
Apeliaciniame skunde
teigiama, jog dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio apeliantas negalėjo suvokti
savo veiksmų ir jų valdyti. Tačiau BK 19 str. nustatyta, jog asmuo, kuris
nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių
ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės
neatleidžiamas. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog dėl
apsvaigimo nuo alkoholio savo veiksmų esmės nesupratimas nulemiamas ne
psichinės veiklos sutrikimų, atsirandančių nepriklausomai nuo žmogaus valios, o
dėl paties kaltininko, sąmoningos jo veiklos. Šiuo atveju D.
Z. pats sąmoningai sukėlė tokią savo būseną ir dėl to padarė dar ir
pavojingą veiką. Šiuo atveju girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos
padarymui, todėl pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Apeliantas skunde
nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu jis prašė atlikti akistatą tarp jo ir kito
nuteistojo A. K. , tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas.
Akistata yra procesinis veiksmas, atliekamas ikiteisminio tyrimo ar bylos
nagrinėjimo teisme metu, kuomet apklausiami du asmenys dėl aplinkybių, turinčių
reikšmės bylai išspręsti. Šis procesinis veiksmas nėra privalomas ikiteisminio
tyrimo metu, bylą tiriantys pareigūnai gali nuspręsti atlikti akistatą tuomet,
kai ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymams būdingi esminiai
prieštaravimai. Esminiai yra tokie prieštaravimai, dėl kurių negalima išsamiai
nustatyti aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti. Pažymėtina, kad
akistatos atlikimas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro teisė,
tačiau ne pareiga ir šie pareigūnai patys sprendžia dėl šio procesinio veiksmo
būtinumo. Baudžiamojo proceso įstatymas numato teisę įtariamajam prašyti
atlikti akistatą, taip pat numato teisę apskųsti pareigūno sprendimą. Bylos
medžiagoje nėra duomenų apie tai, jog apeliantas būtų apskundęs atsisakymą
atlikti akistatą, todėl toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Iš apeliacinio skundo
turinio matyti, jog, D. Z. nuomone, teismas nepagrįstai
nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, jog jis prisipažino ir
nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra
esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo
institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo
pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino
padaręs nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme
metu. Tačiau negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens
prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką atliekant ikiteisminį tyrimą, jei vėliau
teisme jis keičia parodymus ir apskritai pradeda neigti daręs nusikaltimą. Sprendžiant
šį klausimą esminės reikšmės turi parodymai dėl padarytos veikos objektyviųjų
požymių. Šiuo atveju D. Z. pakeitė savo ikiteisminio
tyrimo metu duotus parodymus teisiamajame posėdyje teigdamas, kad ne jis nužudė
O. K. , nes pavojingų jos gyvybei veiksmų neatliko, o nukentėjusiajai
nestipriai dūrė į dešinę krūtinės pusę, taip siekdamas nukentėjusiąją tik
pagąsdinti. Tokiu būdu apeliantas pakeitė parodymus dėl esminių, reikšmingų
bylos aplinkybių siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl, esant
tokioms aplinkybėms, Kauno apygardos teismas pagrįstai D. Z. parodymuose
neįžvelgė atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino ir nuoširdžiai
gailisi) požymių.
Esant pirmiau
išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios
instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas D. Z.
pagal BK 129 str. 1 d., teisinės klaidos nepadarė, o apelianto prašymas
perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į kitą baudžiamojo įstatymo specialiosios
dalies straipsnį ir paskirti jam teisingą bausmę yra nepagrįstas ir atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
A. K.
ir D. Z. apeliacinius
skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Albinas
Bielskis
Teisėjai Linas
Šiukšta
Kęstutis
Jucys