Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [P-858-79-10].doc
Bylos nr.: P-858-79-10
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P858 –79/2010

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.9; 80.10; 80.11 (S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS 

 

N U T A R T I S

 

2010 m. liepos 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1068/2009 pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį tikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau - ir Komisija) 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-84-(A(G)-93) ir  2007 m. birželio 22 d. sprendimą  Nr. S-100-(A(G)-76) bei prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir atsakovas, ir Vilniaus tarnyba) priimti sprendimus dėl pareiškėjo 2007 m. kovo 30 d. prašymų Nr. ATP-(1.10)-435-07 ir ATP-(1.10.)-436-07 bei 2007 m. balandžio 20 d. prašymo Nr. ATP-(1.10)-551-07 suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Nurodė, kad atsakovo direktoriaus 2007 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. T-(1.6.)-17-07 ir 2007 m. balandžio 2 d. raštas Nr. SD-(1.10.)-72-l-07, 2007 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. T-(l.6.)-22-07 ir 2007 m. balandžio 24 d. raštas Nr. SD-(l.10.)-84-07, kuriais atsakovas pareiškėjo 2007 m. kovo 30 d. prašymus Nr. ATP-(1.10)-435-07 ir ATP-(1.10.)-436-07 suteikti antrinę teisinę pagalbą, apskundžiant Vilniaus tarnybos individualius administracinius aktus, bei analogišką 2007 m. balandžio 20 d. prašymą Nr. ATP-(1.10)-551-07, persiuntė spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Kauno tarnyba), taip pat ginčijami Komisijos sprendimai, yra neteisėti. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus tarnybos direktorius savo paties nusišalinimą, visų šios tarnybos valstybės tarnautojų ir specialistų nušalinimą (2007 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. T-(1.6.)-17-07, 2007 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. SD-(1.10.)-72-l-07) grindė negaliojančio 1999 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis. Be to, nurodė, kad nušalinimai buvo pagrįsti VAĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis administracinę procedūrą, kuri taikoma nagrinėjant skundus (1999 m. birželio 17 d. redakcijos VAĮ 17 str, 18 str. 1 d.,               21 str., galiojančio VAĮ 9-36 str.), tačiau jos netaikomos nagrinėjant prašymus dėl viešosios paslaugos teikimo, kaip buvo šiuo atveju. Todėl teigė, kad nebuvo pagrindo administracinei procedūrai vykdyti, taip pat nebuvo ir teisinio pagrindo Vilniaus tarnybos pareigūnų ir specialistų nušalinimą grįsti remiantis minėtomis VAĮ nuostatomis.

Be to, nurodė, kad Vilniaus tarnybos sprendimai perduoti pareiškėjo prašymus Kauno tarnybai yra neteisėti ir pažeidžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) reikalavimus, nes tokiais veiksmais Vilniaus tarnyba atsisako vykdyti savo pareigas pagal VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies 6 punkto nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad Tarnybos direktorius savo ir Tarnybos darbuotojų nušalinimą pagrįsdamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (toliau – ir VPIDVTĮ) klaidingai motyvavo siekiu išvengti „interesų konflikto“, nes tokio pobūdžio interesų konflikto VPIDVTĮ nenumato. Paaiškino, kad Tarnybos sprendimo priėmimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apskundžiant tos pačios Tarnybos individualų administracinį aktą nesukelia jokio Tarnybos interesų konflikto, be to, VPIDVTĮ nereglamentuoja tokių prašymų nagrinėjimo ir jų priskirtinumo nagrinėti atitinkamai Tarnybai klausimų. Rėmėsi VPIDVTĮ 3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 5 dalimi, 12 straipsnio 3 dalimi ir teigė, kad draudimas Tarnybos darbuotojui dalyvauti sprendimo priėmimo procedūroje, net jei dėl to kyla interesų konfliktas, nėra absoliutus, o tuo atveju, jeigu Tarnybos direktoriaus dalyvavimas priimant sprendimą gali sukelti privačių ir viešųjų interesų konfliktą, direktorius tokio sprendimo priėmimui gali paskirti kitą Tarnybos pareigūną. Nurodė, kad skundžiami Tarnybos aktai priimti vadovaujantis „Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarka“ (toliau – ir Tvarka), kuri, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje, neįtvirtina (ir negali įtvirtinti) privalomų elgesio taisyklių ir šis aktas negali būti pripažįstamas norminiu administraciniu aktu, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegija (toliau – ir Direktorių kolegija), patvirtinusi minėtą Tvarką, nėra viešojo administravimo subjektas, ji neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir tuo pačiu negali priimti norminių administracinių aktų, nustatančių elgesio taisykles individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, todėl skundžiamų Tarnybos direktoriaus aktų teisėtumas turėtų būti vertinamas įstatymų ir kitų privalomų teisės aktų atžvilgiu. Pabrėžė, jog tai, kad 2008 m. balandžio 15 d. buvo pataisytas VGTPĮ, įteisinant Direktorių kolegijai analogišką subjektą - Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegiją (pataisyto VGTPĮ 9 str. 5-7 d.), taip pat nustatyta, kad „Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas- tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka“ (pataisyto VGTPĮ 18 str. 3 d.), rodo, kad minėtus įstatymo pakeitimus nulėmė iškilusi abejonė skundžiamų veiksmų teisėtumu, nes iki tol įstatymas tokių veiksmų nenumatė.

Paaiškino, kad ginčijami Vilniaus tarnybos aktai pažeidžia VAĮ 2 straipsnio 14 dalies, 2 straipsnio 18 dalies, 3 straipsnio, 6 straipsnio 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jais pažeidžiami VGTPĮ saugomi interesai ir šiuo įstatymu pareiškėjui suteiktos teisės. Komisijos sprendimai yra neteisėti, jie prieštarauja VAĮ, VGTPĮ, VPIDVTĮ reikalavimams ir yra nepagristi įrodymais, jais įteisinami neteisėti Vilniaus tarnybos veiksmai. Nurodė, kad Komisijos sprendimai yra priimti pažeidžiant pagrindines procedūras: nesuteikus pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, kurios jis prašė; pareiškėjui prašant, jam nebuvo paskirtas vertėjas skundo               Nr. S-100-(A(G)-76) nagrinėjime; Komisijos 2007 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. S-100-(A(G)-76) pasirašytas Komisijos nario S. B., kuris nedalyvavo nagrinėjant skundą 2007-06-22 dienos posėdyje, o vietoje jo dalyvavo kitas narys - R. J.; skundas Nr. S-84-(A(G)-93 Komisijoje išnagrinėtas nesudarius pareiškėjui galimybės susipažinti su Tarnybos atsiliepimu į šį skundą prieš jo nagrinėjimą, tuo pažeidžiant pareiškėjo teisę būti išklausytam, nes Tarnyba atsiliepimą Komisijai įteikė 2007 m. gegužės 24 d., 16.10 val., t.y. paskutinę dieną prieš skundo nagrinėjimą, o Komisijos sekretorė B. M. nurodė pareiškėjui, kad penktadieniais nėra galimybės susipažinti su bylomis, nes jos nariai ir sekretorė yra užimti skundų nagrinėjime. Komisijos skundų nagrinėjimo 2007 m. gegužės 25 d. tvarkaraštis patvirtina, jog Komisija nuo ryto iki pareiškėjo skundo nagrinėjimo nagrinėjo kitus skundus ir pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su atsakovo atsiliepimu, o posėdžio metu B. M. pareiškė, kad pareiškėjas galėjo susipažinti su atsiliepimo medžiaga 2007 m. gegužės 25 d., iki skundo nagrinėjimo posėdžio, komisijos nariai su tuo sutiko ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atidėti skundo nagrinėjimą dėl to, kad pareiškėjas galėtų susipažinti su atsiliepimo medžiaga. Taip pat teigė, kad skundžiamais administraciniais aktais ir veiksmais gali būti pažeisti VAĮ 1 straipsnyje, 3 straipsnio 1-4 punktuose nustatyti principai.

            Atsakovas su pareiškėjo skundo nesutiko ir prašė jų atmesti.

            Atsiliepime teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad, priimant 2007 m. balandžio              2 d. įsakymą Nr. T-(1.6)-17-07, 2007 m. balandžio 2 d. raštą Nr. SD-(1.10)-72-l-07, 2007 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. T-(1.6)-22-07 ir 2007 m. balandžio 24 d. raštą Nr. SD-(1.10)-84-07, nebuvo pagrindo administracinei procedūrai vykdyti ir ji nebuvo vykdoma, todėl nebuvo teisinio pagrindo Vilniaus tarnybos pareigūnų ir specialistų nušalinimą grįsti remiantis VAĮ nuostatomis. Vadovaujantis Aprašo 21 punktu, asmenų prašymai ir skundai nagrinėjami pagal VAĮ  trečiajame skirsnyje nustatytą administracinę procedūrą, todėl viešojo administravimo subjekto- Vilniaus tarnybos - direktorius teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis VAĮ III skirsnio nuostatomis, priėmė sprendimą nusišalinti nuo sprendimo dėl teisinės pagalbos suteikimo apskųsti Vilniaus tarnybos sprendimus priėmimo ir nušalinti nuo sprendimo projekto rengimo tarnautojus ir kitus specialistus. Pripažino, kad Tarnyba, priimdama 2007 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. T-(1.6.)-17-07, padarė techninę klaidą nurodydama, kad vadovaujasi 1999 m. birželio 17 d. VAĮ Nr.VIII-1234 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nors iš tikrųjų vadovavosi sprendimo priėmimo metu galiojusiomis ir šioms nuostatoms identiškomis VAĮ Nr.X-736 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 25 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Vilniaus tarnyba nepagrįstai persiuntė jo prašymus suteikti teisinę pagalbą skundžiant jos sprendimus nekompetentingam subjektui, taip pat pareiškėjas klaidingai nurodo, kad Vilniaus tarnyba privalo priimti vieną iš dviejų sprendimų: suteikti teisinę pagalbą arba atsisakyti ją suteikti ir negali persiųsti jo prašymo kitai tarnybai. Pažymėjo, kad Vilniaus tarnyba yra valstybės institucija ir vadovaujasi VPIDVTĮ, kurio 11 straipsnio 5 dalis numato, kad institucijos vadovas arba jo įgaliotas atstovas gali nušalinti valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį nuo konkretaus sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūros, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad šio asmens dalyvavimas sukels interesų konfliktą. Kadangi Vilniaus tarnybos valstybės tarnautojai ir specialistai, nagrinėdami pareiškėjo prašymus dėl šios institucijos sprendimų apskundimo, negalėtų būti nešališki ir objektyvūs, nes reikėtų vertinti pačios Vilniaus tarnybos priimtų sprendimų pagrįstumą, jos direktoriaus įsakymai 2007 m. balandžio 2 d. Nr. T-(1.6.)-17-07 ir 2007 m. balandžio 24 d. Nr. T-(1.6.)-22-07, kuriais direktorius nusišalino pats ir nušalino visus valstybės tarnautojus ir specialistus nuo G. K. prašymų Nr. ATP-(1.10)-436-07, Nr. ATP-(1.10.)-435-07 ir ATP-(1.10)-551-07 nagrinėjimo, yra teisėti ir pagrįsti. Teigė, kad jei Vilniaus tarnyba nagrinėtų pareiškėjo Nr. ATP-(1.10)-436-07, Nr. ATP-(1.10.)-435-07 ir Nr. ATP-(1.10)-551-07 prašymus, atsakovas turėtų dar kartą spręsti to paties reikalavimo pagrįstumą, o pagal Aprašo 33 punktą kartotiniai prašymai nenagrinėjami. Todėl, siekiant išvengti interesų konflikto, atsakovas, remdamasis Direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2 patvirtintos Tvarkos 1 punktu, persiuntė pareiškėjo prašymus Kauno tarnybai. Pažymėjo, kad priimant sprendimus dėl nusišalinimo buvo vadovautasi VPIDVTĮ ir nustatyta, kad kilus interesui konfliktui, Tarnyba persiunčia prašymą suteikti teisinę pagalbą. Nurodė, kad pareiškėjo argumentas, kad Vilniaus tarnybos valstybės tarnautojų ir specialistų, nepriskiriamų valstybės tarnautojų kategorijai, dalyvavimas priimant sprendimą dėl jo prašymų, nesukeltų interesų konflikto, yra nepagrįstas. Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Vadovaujantis Vilniaus tarnybos nuostatų 8 punktu, Tarnybai vadovauja ir už jos veiklą atsako vienasmenis valdymo organas- įstaigos vadovas (direktorius), kuris yra įgaliotas priimti sprendimus Vilniaus tarnybos vardu. Kadangi sprendimo projektą ruošia Vilniaus tarnybos vyriausieji specialistai, direktoriaus sprendimas įgalioti kitą Vilniaus tarnybos tarnautoją priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo nepadėtų išvengti interesų konflikto, nes bet kuris kitas direktoriaus įgaliotas Vilniaus tarnybos valstybės tarnautojas ar specialistas negalėtų nešališkai priimti sprendimo dėl pareiškėjo prašymo, be to, darbuotojas turėtų spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo apskųsti sprendimą institucijos, kurioje dirba. Pažymėjo, kad teismų praktika pripažįsta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų teisę ir pareigą, vadovaujantis VAĮ ir VPIDVTĮ nuostatomis, esant interesų konfliktui, nusišalinti nuo pareiškėjų prašymo nagrinėjimo ir persiųsti artimiausiai, atsižvelgiant į pareiškėjo gyvenamąją vietą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-283/2008 ir 2008 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-685/2008).

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, t. y. panaikino Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-84-(A(G)-93) bei 2007 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-100-(A(G)-76), taip pat įpareigojo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pakartotinai priimti sprendimus dėl pareiškėjo 2007 m. kovo 30 d. prašymų Nr. ATP-(1.10)-435-07 ir Nr. ATP-(1.10.)-436-07 bei 2007 m. balandžio 20 d. prašymo Nr. ATP-(1.10)-551-07 suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Teismas nustatė, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijos - valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos (toliau – ir Kolegija) nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 1R-59, nenumatė Kolegijos teisės nustatyti tvarką, kaip yra perduodami nagrinėti asmenų prašymai suteikti teisinę pagalbą iš vienos Tarnybos kitai. Teismo vertinimu, nežiūrint to, kad Kolegija nėra viešojo administravimo institucija ir jos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, Kolegija tokią tvarką nustatė. Teismas nustatė, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą sudaroma Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegija nėra tapati anksčiau veikusiai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijai, o prašymų perdavimo kitai tarnybai tvarkos nustatymas įstatymo pataisa, įsigaliosiančia nuo            2008 m. liepos 1 d., priskirtas ne šiai Kolegijai, o Teisingumo ministrui. VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalis, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 1 d., nustato, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – Tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita Tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiami atsakovo sprendimai (raštai) paremti aktais, kurie buvo priimti nekompetentingų tai daryti subjektų, t. y. Direktorių kolegijos, ir kurie jų galiojimo metu neatitiko aukštesnės galios teisinio reglamentavimo, todėl negalėjo būti laikomi viešojo administravimo aktais ir taikomi. Dėl šių motyvų skundžiami sprendimai (raštai) neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl yra laikytini neteisėtais. Teismas konstatavo, kad dėl tos pačios priežasties negalima laikyti pagrįstu skundžiamų Komisijos sprendimų, kadangi jie priimti neišnagrinėjus aplinkybių, kurias nustatė teismas, todėl Komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. S-84-(A(G)-93) bei 2007 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. S-100-(A(G)-76) naikintini (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Nustatęs tokias skundžiamų aktų panaikinimo aplinkybes, teismas kitų pareiškėjo skundo argumentų nenagrinėjo kaip perteklinių arba pareikštų prieš laiką.

 

III.

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą – pareiškėjo G. K. skundą  atmesti.

Teismas nustatė, kad Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tvarką ir sąlygas reglamentuoja VGTPĮ, tačiau jame nėra nustatyta taisyklių, kurios reguliuotų byloje iškilusį klausimą - akivaizdžiai galimą interesų konfliktą. Pagal VGTPĮ 9 straipsnio 1 dalį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos. Tai lemia, kad šios tarnybos yra viešojo administravimo institucijos, kurių veikla turi atitikti bendruosius teisėtumo reikalavimus, t. y. šios tarnybos savo veikloje turi vadovautis ne tik VGTPĮ, bet jų veikla turi atitikti ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad iš byloje ginčijamų įsakymų matyti, kad atsakovo sprendimas persiųsti pareiškėjo prašymus nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, yra grindžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir VAĮ nuostatomis. Pagal VAĮ 25 straipsnio 1 dalį, pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas negali dalyvauti administracinėje procedūroje, kai tarp jo ir asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, yra pavaldumo santykiai, ir kai pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą (2, 3 punktai). Sprendimą dėl pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas, o sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nusišalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas (VAĮ 25 str. 2 d.). VPIDVTĮ 3 straipsnyje taip pat nustatyta, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu (1, 2, 4 punktai). Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; asmuo privalo vykdyti institucijos vadovo arba jo įgalioto atstovo rašytines išankstines rekomendacijas, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo jis privalo nusišalinti, o tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog šio asmens dalyvavimas sukels interesų konfliktą, institucijos vadovas arba jo įgaliotas atstovas gali nušalinti valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį nuo konkretaus sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūros; asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti valstybei ar savivaldybei, arba valstybės, savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas (VPIDVTĮ 11, 12 str.).  Teismas konstatavo, kad šis teisinis reguliavimas lemia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba iškilus interesų konflikto grėsmei, savo veiklą turi grįsti ir paminėtomis VPIDVTĮ ir VAĮ nuostatomis. .

Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad Vilniaus tarnyba, spręsdama pareiškėjo prašymus, kurie sąlygojo interesų konflikto atsiradimą, pagrįstai ir teisingai priėmė sprendimus nusišalinti nuo šių prašymų nagrinėjimo, tuo išvengiant interesų konflikto. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, neteisingai išsprendė bylą (ABTĮ 143 str.). Teismas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl Teisingumo ministro 2006 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 1R-59 sudarytos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos direktorių kolegijos statuso ir šios kolegijos 2006 m. kovo  29 d. posėdžio protokolu Nr.2 patvirtintos Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarkos teisėtumo, tačiau, atsakovo veikla, priimant ginčijamus sprendimus, atitiko aukštesnės galios teisės aktų - VPIDVTĮ ir VAĮ  - reikalavimus. Be to, Tvarkoje buvo nustatytos tik procedūrinio pobūdžio taisyklės dėl asmenų prašymų perdavimo iš vienos tarnybos į kitą, bet nebuvo nustatytos materialinio – teisinio pobūdžio taisyklės, kurios paneigtų ar kitaip sureguliuotų VPIDVTĮ ir VAĮ nuostatas. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą siekiant ištirti paminėtų VPIDVTĮ ir VAĮ nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes nėra pagrindo abejoti šių nuostatų konstitucingumu, pareiškėjas savo prašyme nenurodo jokių aplinkybių ir argumentų, kurie duotų pagrindą abejoti minėtų nuostatų konstitucingumu.

 

IV.

 

Pareiškėjas G. K. 2009 m. gruodžio 14 d. paštu išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1068/2009 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 punktais.

Teigia, kad teismas neturėjo vadovautis VAĮ 25 straipsniu, nes jis taikomas administracinei procedūrai, o Vilniaus tarnyba skundžiamus aktus priėmė vykdydama ne administracinę procedūrą, bet spręsdama klausimą dėl viešos paslaugos. Paaiškina, kad pagal VPIDVTĮ 11 straipsnio 2 dalį, prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Tačiau byloje nėra duomenų, kad asmenys, dirbantis valstybinėje tarnyboje, informavo savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą apie esamą interesų konfliktą, nėra, o VPIDVTĮ nenumato, kad institucijos vadovas gali pats nusišalinti. Nurodo, kad vadovaujantis Tvarka, skundžiami įsakymai yra priimti nekompententingo subjekto ir su tuo sutiko teismas. Daro išvadą, kad Vilniaus tarnybos sprendimai dėl nušalinimo ir paties vadovo nusišalinimo negali būti laikytini teisėtais, nes pažeidžiami VAĮ 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys bei 3 straipsnio 1 punktas. Nurodo, kad skundžiami aktai grindžiami „tarnybos interesų konfliktu“, tačiau įstatymai nenumato tokio institucijos interesų konflikto. Paaiškina, kad pagal įstatymą, interesų konfliktas tai valstybės institucijoje dirbančio asmens viešųjų ir privačių interesų santykis. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti (išnagrinėti) dėl tų pareiškėjo skundo argumentų, kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo kaip perteklinių arba pareikštų prieš laiką.

Atkreipia dėmesį, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties, t. y. suinteresuotas bylos baigtimi, šališkas teismas. Teigia, kad teisėjai Stasys Gagys ir Romanas Klišauskas turi išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties, kadangi šie teisėjai yra išsprendę bylas, kuriose pateisino minėtos Tvarkos taikymą. Be to, teisėjas Stasys Gagys dalyvavo priimant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-130/1999, kurioje jis buvo pareiškėju. Prideda prašymą ir pareiškimą dėl minėtų teisėjų nušalinimo. Taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VAĮ 3 straipsnio 2 punkto nuostatų, nustatančių objektyvumo principą, 25 straipsnio nuostatų, reglamentuojančios pareigūno nušalinimą, VPIDVTĮ 11 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas nušalinant institucijos, t. y. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybo pareigūnus ir perduodant asmenų prašymus spręsti kitos apskrities tarnybai, atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad negalioja bet kuris įstatymas ar kitas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai. Be to, pažymi, kad, teismo manymu, Tarnyba darys įtaką teisinės pagalbos teikimui, nes kai teisinė pagalba teiktina apskundžiant Tarnybos sprendimą, Tarnyba bus suinteresuota jai palankia bylos baigtimi, todėl galės daryti poveikį teisinės pagalbos teikimui. Nurodo, kad tai paneigia Tarnyba savo 2009 m. vasario 17 d. ir 2009 m. balandžio 15 d. atsiliepimuose ir todėl daro išvadą, kad minėti teismo teiginiai yra nepagrįsti. Pažymi, kad lieka tik vienas argumentas, kuriuo teismas grindžia prašymų perdavimo spręsti kitai tarnybai įteisinimą - kad Tarnyba, kai spręs teisinės pagalbos skyrimo klausimą asmeniui, turės įvertinti savo sprendimo teisėtumą ir gali būti šališka, t. y. teisinės pagalbos skyrimo klausimąjį gali išspręsti ne pagal įstatymą, pavyzdžiui neskirti teisinės pagalbos, nors pagal įstatymą ją turėtų skirti. Mano, kad prašymų perdavimas kitai tarnybai nebus efektyvus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

V.

 

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.)

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1068/2009 buvo priimta ir įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 14 d. Prie bylos pridėtas vokas patvirtina, kad pareiškėjo G. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2009 m. gruodžio 14 d., t. y. pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto trijų mėnesių termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9 ir 10 punktuose  numatytais pagrindais.

Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujintas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Lietuvos vyriausiasiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pvz., 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje P525-194/2009). Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies ar neįtraukto į bylą suinteresuoto teismo sprendimu (nutartimi) asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-1068/2009 išdėstytų motyvų matyti, kad teismas išsamiai analizavo bylos faktines aplinkybes ir remdamasis konkrečiomis VAĮ, VGTPĮ ir VPIDVTĮ įstatymų nuostatomis padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimas yra naikintinas ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino.  Todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktu, t. y. teigia, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46, 47 str.), reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai turi kelti visuomenėje, o svarbiausia - proceso šalims. Todėl proceso teisės normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje visuomenėje.

Šių nuostatų taikymas taip pat yra glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio taikymo praktika, kurią formuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje yra aiškiai nustatęs, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., bylą Hauschildt prieš Daniją). Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatyta, remiantis subjektyvumo testu, t. y. konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.

Patikrinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, 2009 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą dėl teisėjų Stasio Gagio ir Romano Klišausko nušalinimo (T 2, b. l. 80-84, 89-92). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tą pačią 2009 m. rugsėjo 3 d. priėmė nutartį, kurioje netenkino pareiškėjo pareiškto nušalinimo teisėjams R. Klišauskui ir S. Gagiui (T 2, b. l. 93-94). Nustačius, jog pareikštas nušalinimas neatitinka ABTĮ 46 ir 47 straipsniuose numatytų pagrindų teisėjui nušalinti, pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, pažymi, kad pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo neteisėta ar kad bylą nagrinėjęs teismas galėjo būti šališkas, todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą taip pat laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr.  P502-119/2009).

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus tarnybos sprendimai dėl nušalinimo ir paties vadovo nusišalinimo negali būti laikytini teisėtais, nes pažeidžiami VAĮ                  6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys bei 3 straipsnio 1 punktas, be to, teismas nepagrįstai taikė Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas,  nurodydamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, iš esmės nesutinka su teismo išvadomis, kurias padarė apeliacinės instancijos administracinis teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir išanalizavęs teisės normas, reguliuojančias teisinės pagalbos teikimo tvarką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Be to, pareiškėjas G. K. prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar VAĮ 3 straipsnio 2 punkto nuostatų, nustatančių objektyvumo principą, 25 straipsnio nuostatų, reglamentuojančios pareigūno nušalinimą, VPIDVTĮ 11 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių, 12 straipsnio           1 dalies 3 punkto taikymas nušalinant institucijos, t. y. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybo pareigūnus ir perduodant asmenų prašymus spręsti kitos apskrities tarnybai, atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad negalioja bet kuris įstatymas ar kitas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Kaip jau buvo minėta, pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis šia teisės nuostata, nagrinėjant prašymus dėl proceso atnaujinimo, klausimai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nėra sprendžiami.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo G. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A438-1068/2009 atsisakytina atnaujinti ( ABTĮ 159 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo G. K. (G. K.) prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1068/2009 pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                     Audrius Bakaveckas

 

                                                                                 Laimė Baltrūnaitė

 

                                                                                                  Irmantas Jarukaitis