Administracinė
byla Nr. P858
–79/2010
Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.9; 80.10; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. liepos 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės
(kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas)
teismo posėdyje rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.
A438-1068/2009 pagal pareiškėjo G. K. skundą
atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl
sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir
pareiškėjas) skundu, kurį tikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos
administracinį teismą ir prašė panaikinti
Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau - ir Komisija) 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-84-(A(G)-93)
ir 2007 m. birželio 22 d. sprendimą
Nr. S-100-(A(G)-76) bei prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau
– ir atsakovas, ir Vilniaus tarnyba) priimti sprendimus dėl pareiškėjo 2007 m. kovo 30 d. prašymų
Nr. ATP-(1.10)-435-07 ir ATP-(1.10.)-436-07 bei 2007 m. balandžio 20 d. prašymo Nr. ATP-(1.10)-551-07
suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.
Nurodė, kad atsakovo direktoriaus
2007 m.
balandžio 2 d. įsakymas Nr. T-(1.6.)-17-07 ir 2007 m. balandžio 2 d. raštas
Nr. SD-(1.10.)-72-l-07, 2007
m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. T-(l.6.)-22-07 ir 2007 m. balandžio 24 d. raštas
Nr. SD-(l.10.)-84-07, kuriais atsakovas pareiškėjo 2007 m. kovo 30 d. prašymus Nr. ATP-(1.10)-435-07 ir
ATP-(1.10.)-436-07 suteikti antrinę teisinę pagalbą, apskundžiant Vilniaus
tarnybos individualius administracinius aktus, bei analogišką 2007 m. balandžio 20 d. prašymą Nr. ATP-(1.10)-551-07,
persiuntė spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Kauno tarnyba), taip pat
ginčijami Komisijos sprendimai, yra neteisėti. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus
tarnybos direktorius savo paties nusišalinimą, visų šios tarnybos valstybės
tarnautojų ir specialistų nušalinimą (2007 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. T-(1.6.)-17-07,
2007 m.
balandžio 2 d. įsakymas Nr. SD-(1.10.)-72-l-07) grindė negaliojančio 1999 m. birželio 17 d. Lietuvos
Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau
– ir VAĮ) nuostatomis. Be to, nurodė, kad nušalinimai buvo pagrįsti VAĮ nuostatomis,
reglamentuojančiomis administracinę
procedūrą, kuri taikoma nagrinėjant skundus (1999 m. birželio 17 d.
redakcijos VAĮ 17 str, 18 str. 1 d., 21 str., galiojančio VAĮ 9-36 str.),
tačiau jos netaikomos nagrinėjant prašymus dėl viešosios paslaugos teikimo,
kaip buvo šiuo atveju. Todėl teigė, kad nebuvo pagrindo administracinei
procedūrai vykdyti, taip pat nebuvo ir teisinio pagrindo Vilniaus tarnybos
pareigūnų ir specialistų nušalinimą grįsti remiantis minėtomis VAĮ nuostatomis.
Be to, nurodė, kad Vilniaus
tarnybos sprendimai perduoti pareiškėjo prašymus Kauno tarnybai yra neteisėti
ir pažeidžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) reikalavimus, nes tokiais
veiksmais Vilniaus tarnyba atsisako
vykdyti savo pareigas pagal VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 18 straipsnio
2 dalies ir 3 dalies 6 punkto nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad Tarnybos
direktorius savo ir Tarnybos darbuotojų nušalinimą pagrįsdamas Viešųjų ir
privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (toliau – ir VPIDVTĮ) klaidingai motyvavo siekiu išvengti „interesų konflikto“,
nes tokio pobūdžio interesų konflikto VPIDVTĮ
nenumato. Paaiškino, kad Tarnybos
sprendimo priėmimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apskundžiant tos
pačios Tarnybos individualų administracinį aktą nesukelia jokio Tarnybos
interesų konflikto, be to, VPIDVTĮ
nereglamentuoja tokių prašymų nagrinėjimo
ir jų priskirtinumo nagrinėti atitinkamai Tarnybai klausimų. Rėmėsi VPIDVTĮ
3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 5 dalimi, 12
straipsnio 3 dalimi ir teigė, kad draudimas Tarnybos darbuotojui dalyvauti
sprendimo priėmimo procedūroje, net jei dėl to kyla interesų konfliktas, nėra
absoliutus, o tuo atveju, jeigu Tarnybos direktoriaus dalyvavimas priimant
sprendimą gali sukelti privačių ir viešųjų interesų konfliktą, direktorius
tokio sprendimo priėmimui gali
paskirti kitą Tarnybos pareigūną. Nurodė, kad skundžiami Tarnybos aktai
priimti vadovaujantis „Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai
kyla interesų konfliktas, tvarka“ (toliau
– ir Tvarka), kuri, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas 2008 m.
gegužės 20 d. nutartyje, neįtvirtina (ir negali įtvirtinti) privalomų elgesio
taisyklių ir šis aktas negali būti pripažįstamas norminiu administraciniu aktu,
o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegija (toliau – ir Direktorių kolegija),
patvirtinusi minėtą Tvarką, nėra viešojo administravimo subjektas, ji neatlieka
viešojo administravimo funkcijų ir tuo pačiu negali priimti norminių administracinių
aktų, nustatančių elgesio taisykles individualiai neapibrėžtai asmenų grupei,
todėl skundžiamų Tarnybos direktoriaus aktų teisėtumas turėtų būti vertinamas
įstatymų ir kitų privalomų teisės aktų atžvilgiu. Pabrėžė, jog tai, kad 2008 m. balandžio 15 d. buvo
pataisytas VGTPĮ, įteisinant Direktorių kolegijai analogišką subjektą -
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegiją (pataisyto VGTPĮ 9 str. 5-7
d.), taip pat nustatyta, kad „Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo
byloje, kurios ginčo dalykas- tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės
pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka“ (pataisyto
VGTPĮ 18 str. 3 d.), rodo, kad minėtus įstatymo pakeitimus nulėmė iškilusi
abejonė skundžiamų veiksmų teisėtumu, nes iki tol įstatymas tokių veiksmų
nenumatė.
Paaiškino, kad ginčijami
Vilniaus tarnybos aktai pažeidžia VAĮ 2 straipsnio 14 dalies, 2 straipsnio 18
dalies, 3 straipsnio, 6 straipsnio 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies
reikalavimus, jais pažeidžiami VGTPĮ saugomi interesai ir šiuo įstatymu
pareiškėjui suteiktos teisės. Komisijos sprendimai yra neteisėti, jie
prieštarauja VAĮ, VGTPĮ, VPIDVTĮ reikalavimams ir yra nepagristi įrodymais,
jais įteisinami neteisėti Vilniaus
tarnybos veiksmai. Nurodė, kad Komisijos sprendimai yra priimti pažeidžiant
pagrindines procedūras: nesuteikus pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos,
kurios jis prašė; pareiškėjui prašant, jam nebuvo paskirtas vertėjas skundo Nr. S-100-(A(G)-76) nagrinėjime;
Komisijos 2007 m.
birželio 22 d. sprendimas Nr. S-100-(A(G)-76) pasirašytas Komisijos nario S. B., kuris
nedalyvavo nagrinėjant skundą 2007-06-22 dienos posėdyje, o vietoje jo
dalyvavo kitas narys - R. J.; skundas Nr. S-84-(A(G)-93
Komisijoje išnagrinėtas nesudarius
pareiškėjui galimybės susipažinti su Tarnybos atsiliepimu į šį skundą
prieš jo nagrinėjimą, tuo pažeidžiant pareiškėjo teisę būti išklausytam, nes
Tarnyba atsiliepimą Komisijai įteikė 2007 m. gegužės 24 d., 16.10 val., t.y. paskutinę dieną prieš skundo nagrinėjimą,
o Komisijos sekretorė B. M. nurodė pareiškėjui, kad
penktadieniais nėra galimybės susipažinti
su bylomis, nes jos nariai ir sekretorė yra užimti skundų nagrinėjime.
Komisijos skundų nagrinėjimo 2007 m. gegužės 25 d.
tvarkaraštis patvirtina, jog Komisija nuo ryto iki pareiškėjo skundo
nagrinėjimo nagrinėjo kitus skundus ir pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė
susipažinti su atsakovo atsiliepimu, o posėdžio metu B. M. pareiškė, kad pareiškėjas galėjo susipažinti su atsiliepimo
medžiaga 2007 m.
gegužės 25 d., iki skundo nagrinėjimo posėdžio, komisijos nariai su tuo sutiko ir atsisakė tenkinti
pareiškėjo prašymą atidėti skundo nagrinėjimą dėl to, kad pareiškėjas
galėtų susipažinti su atsiliepimo medžiaga. Taip pat teigė, kad skundžiamais
administraciniais aktais ir veiksmais gali būti pažeisti VAĮ 1 straipsnyje, 3
straipsnio 1-4 punktuose nustatyti principai.
Atsakovas su pareiškėjo skundo
nesutiko ir prašė jų atmesti.
Atsiliepime teigė, kad pareiškėjas
nepagrįstai nurodo, kad, priimant 2007 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. T-(1.6)-17-07, 2007 m. balandžio 2 d. raštą
Nr. SD-(1.10)-72-l-07, 2007 m.
balandžio 24 d. įsakymą Nr. T-(1.6)-22-07 ir 2007 m. balandžio 24 d. raštą
Nr. SD-(1.10)-84-07, nebuvo pagrindo administracinei procedūrai vykdyti ir ji
nebuvo vykdoma, todėl nebuvo teisinio pagrindo Vilniaus tarnybos pareigūnų ir
specialistų nušalinimą grįsti remiantis VAĮ nuostatomis. Vadovaujantis Aprašo 21 punktu, asmenų prašymai ir
skundai nagrinėjami pagal VAĮ trečiajame
skirsnyje nustatytą administracinę procedūrą, todėl viešojo administravimo
subjekto- Vilniaus tarnybos - direktorius teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis
VAĮ III skirsnio nuostatomis, priėmė sprendimą nusišalinti nuo sprendimo dėl teisinės pagalbos suteikimo apskųsti
Vilniaus tarnybos sprendimus priėmimo ir nušalinti nuo sprendimo projekto
rengimo tarnautojus ir kitus specialistus. Pripažino, kad Tarnyba,
priimdama 2007 m.
balandžio 2 d. įsakymą Nr. T-(1.6.)-17-07, padarė techninę klaidą nurodydama,
kad vadovaujasi 1999 m.
birželio 17 d. VAĮ Nr.VIII-1234 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 21
straipsnio 3 dalies nuostatomis, nors iš tikrųjų vadovavosi sprendimo priėmimo
metu galiojusiomis ir šioms nuostatoms identiškomis VAĮ Nr.X-736 25 straipsnio
1 dalies 3 punkto ir 25 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Nesutiko su pareiškėjo
argumentu, kad Vilniaus tarnyba nepagrįstai persiuntė jo prašymus suteikti
teisinę pagalbą skundžiant jos sprendimus nekompetentingam subjektui, taip pat
pareiškėjas klaidingai nurodo, kad Vilniaus tarnyba privalo priimti vieną iš
dviejų sprendimų: suteikti teisinę pagalbą arba atsisakyti ją suteikti ir
negali persiųsti jo prašymo kitai tarnybai. Pažymėjo, kad Vilniaus tarnyba yra
valstybės institucija ir vadovaujasi VPIDVTĮ, kurio 11 straipsnio 5 dalis
numato, kad institucijos vadovas arba jo įgaliotas atstovas gali nušalinti
valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį nuo konkretaus sprendimo rengimo,
svarstymo ar priėmimo procedūros, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad
šio asmens dalyvavimas sukels interesų konfliktą. Kadangi Vilniaus tarnybos
valstybės tarnautojai ir specialistai, nagrinėdami pareiškėjo prašymus dėl šios
institucijos sprendimų apskundimo, negalėtų būti nešališki ir objektyvūs, nes
reikėtų vertinti pačios Vilniaus tarnybos priimtų sprendimų pagrįstumą, jos direktoriaus
įsakymai 2007 m.
balandžio 2 d. Nr. T-(1.6.)-17-07 ir 2007 m. balandžio 24 d. Nr. T-(1.6.)-22-07,
kuriais direktorius nusišalino pats ir nušalino visus valstybės tarnautojus ir
specialistus nuo G. K. prašymų Nr. ATP-(1.10)-436-07, Nr. ATP-(1.10.)-435-07
ir ATP-(1.10)-551-07 nagrinėjimo, yra teisėti ir pagrįsti. Teigė, kad jei
Vilniaus tarnyba nagrinėtų pareiškėjo Nr. ATP-(1.10)-436-07, Nr.
ATP-(1.10.)-435-07 ir Nr. ATP-(1.10)-551-07 prašymus, atsakovas turėtų dar
kartą spręsti to paties reikalavimo pagrįstumą, o pagal Aprašo 33 punktą
kartotiniai prašymai nenagrinėjami. Todėl, siekiant išvengti interesų
konflikto, atsakovas, remdamasis Direktorių
kolegijos 2006 m.
kovo 29 d. protokolu Nr. 2 patvirtintos Tvarkos 1 punktu, persiuntė
pareiškėjo prašymus Kauno tarnybai. Pažymėjo, kad priimant sprendimus dėl
nusišalinimo buvo vadovautasi VPIDVTĮ ir nustatyta, kad kilus interesui
konfliktui, Tarnyba persiunčia prašymą suteikti teisinę pagalbą. Nurodė, kad pareiškėjo
argumentas, kad Vilniaus tarnybos valstybės tarnautojų ir specialistų,
nepriskiriamų valstybės tarnautojų kategorijai, dalyvavimas priimant sprendimą
dėl jo prašymų, nesukeltų interesų konflikto, yra nepagrįstas. Pagal VGTPĮ 18
straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima
tarnyba. Vadovaujantis Vilniaus tarnybos nuostatų 8 punktu, Tarnybai vadovauja
ir už jos veiklą atsako vienasmenis valdymo organas- įstaigos vadovas
(direktorius), kuris yra įgaliotas priimti sprendimus Vilniaus tarnybos vardu.
Kadangi sprendimo projektą ruošia Vilniaus tarnybos vyriausieji specialistai,
direktoriaus sprendimas įgalioti kitą Vilniaus tarnybos tarnautoją priimti
sprendimą dėl pareiškėjo prašymo nepadėtų išvengti interesų konflikto, nes bet
kuris kitas direktoriaus įgaliotas Vilniaus tarnybos valstybės tarnautojas ar
specialistas negalėtų nešališkai priimti sprendimo dėl pareiškėjo prašymo, be
to, darbuotojas turėtų spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo
apskųsti sprendimą institucijos, kurioje dirba. Pažymėjo, kad teismų praktika pripažįsta valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų teisę ir pareigą, vadovaujantis VAĮ ir
VPIDVTĮ nuostatomis, esant interesų konfliktui, nusišalinti nuo pareiškėjų
prašymo nagrinėjimo ir persiųsti artimiausiai, atsižvelgiant į pareiškėjo gyvenamąją
vietą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A756-283/2008 ir 2008 m. balandžio 15 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A143-685/2008).
II.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2008 m.
spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, t. y. panaikino Vilniaus
apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d.
sprendimą Nr. S-84-(A(G)-93) bei 2007
m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-100-(A(G)-76), taip
pat įpareigojo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą
pakartotinai priimti sprendimus dėl pareiškėjo 2007 m. kovo 30 d. prašymų
Nr. ATP-(1.10)-435-07 ir Nr. ATP-(1.10.)-436-07 bei 2007 m. balandžio 20 d. prašymo
Nr. ATP-(1.10)-551-07 suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.
Teismas nustatė, kad valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijos - valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių
kolegijos (toliau – ir Kolegija)
nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. vasario 23 d. įsakymu
Nr. 1R-59, nenumatė Kolegijos teisės nustatyti tvarką, kaip yra perduodami
nagrinėti asmenų prašymai suteikti teisinę pagalbą iš vienos Tarnybos kitai.
Teismo vertinimu, nežiūrint to, kad Kolegija nėra viešojo administravimo
institucija ir jos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, Kolegija tokią
tvarką nustatė. Teismas nustatė, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį
reglamentavimą sudaroma Valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos kolegija nėra tapati anksčiau veikusiai
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijai, o
prašymų perdavimo kitai tarnybai tvarkos nustatymas įstatymo pataisa,
įsigaliosiančia nuo 2008 m. liepos 1 d., priskirtas
ne šiai Kolegijai, o Teisingumo ministrui. VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalis, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 1 d., nustato,
kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo
dalykas – Tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita
Tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiami
atsakovo sprendimai (raštai) paremti aktais, kurie buvo priimti nekompetentingų
tai daryti subjektų, t. y. Direktorių kolegijos, ir kurie jų galiojimo metu
neatitiko aukštesnės galios teisinio reglamentavimo, todėl negalėjo būti
laikomi viešojo administravimo aktais ir taikomi. Dėl šių motyvų skundžiami
sprendimai (raštai) neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų
teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
89 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl yra laikytini neteisėtais. Teismas
konstatavo, kad dėl tos pačios priežasties negalima laikyti pagrįstu skundžiamų
Komisijos sprendimų, kadangi jie priimti neišnagrinėjus aplinkybių, kurias
nustatė teismas, todėl Komisijos 2007
m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. S-84-(A(G)-93) bei 2007 m. birželio 22 d. sprendimas
Nr. S-100-(A(G)-76) naikintini (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Nustatęs tokias
skundžiamų aktų panaikinimo aplinkybes, teismas kitų pareiškėjo skundo
argumentų nenagrinėjo kaip perteklinių arba pareikštų prieš laiką.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas 2009 m.
rugsėjo 14 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir panaikino
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d.
sprendimą bei priėmė naują sprendimą – pareiškėjo G. K. skundą
atmesti.
Teismas nustatė, kad Valstybės garantuojamos
antrinės teisinės pagalbos tvarką ir sąlygas reglamentuoja VGTPĮ, tačiau jame
nėra nustatyta taisyklių, kurios reguliuotų byloje iškilusį klausimą -
akivaizdžiai galimą interesų konfliktą. Pagal VGTPĮ 9 straipsnio 1 dalį
valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos.
Tai lemia, kad šios tarnybos yra viešojo administravimo institucijos, kurių
veikla turi atitikti bendruosius teisėtumo reikalavimus, t. y. šios tarnybos
savo veikloje turi vadovautis ne tik VGTPĮ, bet jų veikla turi atitikti ir kitų
teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad iš byloje ginčijamų įsakymų
matyti, kad atsakovo sprendimas persiųsti pareiškėjo prašymus nagrinėti Kauno
valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, yra grindžiamas Viešųjų ir
privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir VAĮ nuostatomis. Pagal
VAĮ 25 straipsnio 1 dalį, pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas
negali dalyvauti administracinėje procedūroje, kai tarp jo ir asmens, dėl kurio
pradėta administracinė procedūra, yra pavaldumo santykiai, ir kai pareigūno,
valstybės tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių
nors priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą (2, 3
punktai). Sprendimą dėl pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo
nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo
administravimo subjekto vadovas, o sprendimą dėl viešojo administravimo
subjekto vadovo nusišalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima
jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas,
arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas (VAĮ 25 str. 2 d.). VPIDVTĮ
3 straipsnyje taip pat nustatyta, kad asmenys, dirbantys valstybinėje
tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines
pareigas, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto,
priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu (1,
2, 4 punktai). Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama
dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, arba kitaip paveikti sprendimus,
kurie sukelia interesų konfliktą; asmuo privalo vykdyti institucijos vadovo
arba jo įgalioto atstovo rašytines išankstines rekomendacijas, nuo kokių
sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo jis privalo nusišalinti, o tais
atvejais, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog šio asmens dalyvavimas
sukels interesų konfliktą, institucijos vadovas arba jo įgaliotas atstovas gali
nušalinti valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį nuo konkretaus sprendimo
rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūros; asmuo, dirbantis valstybinėje
tarnyboje, negali atstovauti valstybei ar savivaldybei, arba valstybės,
savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas (VPIDVTĮ 11,
12 str.). Teismas konstatavo, kad šis
teisinis reguliavimas lemia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnyba iškilus interesų konflikto grėsmei, savo veiklą turi grįsti ir
paminėtomis VPIDVTĮ ir VAĮ nuostatomis. .
Apibendrindamas teismas padarė
išvadą, kad Vilniaus tarnyba, spręsdama pareiškėjo prašymus, kurie sąlygojo
interesų konflikto atsiradimą, pagrįstai ir teisingai priėmė sprendimus
nusišalinti nuo šių prašymų nagrinėjimo, tuo išvengiant interesų konflikto. Todėl
pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas
sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas, nes pirmosios instancijos
teismas netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, neteisingai išsprendė
bylą (ABTĮ 143 str.). Teismas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas
padarė teisingas išvadas dėl Teisingumo ministro 2006 m. vasario 23 d.
įsakymu Nr. 1R-59 sudarytos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
direktorių kolegijos statuso ir šios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. posėdžio protokolu Nr.2 patvirtintos
Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų
konfliktas, tvarkos teisėtumo, tačiau, atsakovo veikla, priimant ginčijamus
sprendimus, atitiko aukštesnės galios teisės aktų - VPIDVTĮ ir VAĮ - reikalavimus. Be to, Tvarkoje buvo nustatytos
tik procedūrinio pobūdžio taisyklės dėl asmenų prašymų perdavimo iš vienos
tarnybos į kitą, bet nebuvo nustatytos materialinio – teisinio pobūdžio
taisyklės, kurios paneigtų ar kitaip sureguliuotų VPIDVTĮ ir VAĮ nuostatas.
Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
Teismą siekiant ištirti paminėtų VPIDVTĮ ir VAĮ nuostatų atitiktį Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, nes nėra pagrindo abejoti šių nuostatų
konstitucingumu, pareiškėjas savo prašyme nenurodo jokių aplinkybių ir
argumentų, kurie duotų pagrindą abejoti minėtų nuostatų konstitucingumu.
IV.
Pareiškėjas G. K. 2009 m. gruodžio 14 d. paštu
išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti
procesą administracinėje byloje Nr. A438-1068/2009 vadovaujantis ABTĮ
153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 punktais.
Teigia, kad teismas neturėjo vadovautis VAĮ 25
straipsniu, nes jis taikomas administracinei procedūrai, o Vilniaus tarnyba
skundžiamus aktus priėmė vykdydama ne administracinę procedūrą, bet spręsdama
klausimą dėl viešos paslaugos. Paaiškina, kad pagal VPIDVTĮ 11 straipsnio 2
dalį, prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą
arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo
informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei
asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo
procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo
tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali
nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje
procedūroje. Tačiau byloje nėra duomenų, kad asmenys, dirbantis valstybinėje
tarnyboje, informavo savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą
atstovą apie esamą interesų konfliktą, nėra, o VPIDVTĮ nenumato, kad
institucijos vadovas gali pats nusišalinti. Nurodo, kad vadovaujantis Tvarka,
skundžiami įsakymai yra priimti nekompententingo subjekto ir su tuo sutiko
teismas. Daro išvadą, kad Vilniaus tarnybos sprendimai dėl nušalinimo ir paties
vadovo nusišalinimo negali būti laikytini teisėtais, nes pažeidžiami VAĮ 6
straipsnio 2, 3 ir 4 dalys bei 3 straipsnio 1 punktas. Nurodo, kad skundžiami
aktai grindžiami „tarnybos interesų konfliktu“, tačiau įstatymai nenumato tokio
institucijos interesų konflikto. Paaiškina, kad pagal įstatymą, interesų
konfliktas tai valstybės institucijoje dirbančio asmens viešųjų ir privačių
interesų santykis. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti
(išnagrinėti) dėl tų pareiškėjo skundo argumentų, kurių pirmosios instancijos
teismas nenagrinėjo kaip perteklinių arba pareikštų prieš laiką.
Atkreipia dėmesį, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos
sudėties, t. y. suinteresuotas bylos baigtimi, šališkas teismas. Teigia, kad teisėjai
Stasys Gagys ir Romanas Klišauskas turi išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties, kadangi šie
teisėjai yra išsprendę bylas, kuriose pateisino minėtos Tvarkos taikymą. Be to,
teisėjas Stasys Gagys dalyvavo priimant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą
administracinėje byloje Nr. I2-130/1999, kurioje jis buvo
pareiškėju. Prideda prašymą ir pareiškimą dėl minėtų teisėjų nušalinimo. Taip
pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VAĮ
3 straipsnio 2 punkto nuostatų, nustatančių objektyvumo principą, 25 straipsnio
nuostatų, reglamentuojančios pareigūno nušalinimą, VPIDVTĮ 11 straipsnio 1, 2
ir 5 dalių, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas nušalinant institucijos,
t. y. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybo pareigūnus ir
perduodant asmenų prašymus spręsti kitos apskrities tarnybai, atitinka
Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas,
nustatančias, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad negalioja bet
kuris įstatymas ar kitas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai. Be to, pažymi,
kad, teismo manymu, Tarnyba darys įtaką teisinės pagalbos teikimui, nes kai
teisinė pagalba teiktina apskundžiant Tarnybos sprendimą, Tarnyba bus
suinteresuota jai palankia bylos baigtimi, todėl galės daryti poveikį teisinės
pagalbos teikimui. Nurodo, kad tai paneigia Tarnyba savo 2009 m. vasario 17 d. ir 2009 m. balandžio 15 d.
atsiliepimuose ir todėl daro išvadą, kad minėti teismo teiginiai yra
nepagrįsti. Pažymi, kad lieka tik vienas argumentas, kuriuo teismas grindžia
prašymų perdavimo spręsti kitai tarnybai įteisinimą - kad Tarnyba, kai spręs
teisinės pagalbos skyrimo klausimą asmeniui, turės įvertinti savo sprendimo
teisėtumą ir gali būti šališka, t. y. teisinės pagalbos skyrimo klausimąjį gali
išspręsti ne pagal įstatymą, pavyzdžiui neskirti teisinės pagalbos, nors pagal
įstatymą ją turėtų skirti. Mano, kad prašymų perdavimas kitai tarnybai nebus
efektyvus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė
įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų
ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti
teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant
patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų
saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo
procesinio sprendimo teisinių pasekmių.
Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) gana detaliai
reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis
nustatytų sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu,
nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje
nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.)
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad
nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas
paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio
įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ
156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo
tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie
aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1068/2009 buvo priimta ir
įsiteisėjo 2009 m.
rugsėjo 14 d. Prie bylos pridėtas vokas patvirtina, kad pareiškėjo G. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam
administraciniam teismui buvo išsiųstas 2009 m. gruodžio 14 d., t. y. pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto trijų mėnesių termino.
Pareiškėjas
prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9 ir 10
punktuose numatytais pagrindais.
Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2
dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujintas, jeigu sprendimas ar nutartis
yra be motyvų.
ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas
turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas
įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės,
turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris
įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra
tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo
sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius
reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant
išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 dalių
reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Lietuvos vyriausiasiasis administracinis teismas ne kartą
yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu
procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai
neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo
vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties)
rezoliucinėje dalyje (pvz., 2009 m. liepos 24 d.
nutartis administracinėje byloje P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.
nutartis administracinėje byloje P525-194/2009). Pažymėtina, kad
prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies ar neįtraukto į bylą
suinteresuoto teismo sprendimu (nutartimi) asmens netenkinantys, ar, jo manymu,
neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8
punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas
motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl
kiekvieno proceso dalyvių argumento.
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendime administracinėje
byloje Nr. A438-1068/2009
išdėstytų motyvų matyti, kad teismas išsamiai analizavo bylos faktines
aplinkybes ir remdamasis konkrečiomis VAĮ, VGTPĮ ir VPIDVTĮ įstatymų
nuostatomis padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d.
sprendimas yra naikintinas ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą
patenkino. Todėl konstatuotina, kad nėra
pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą
remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktu, t. y. teigia, kad bylą
išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti
konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46, 47 str.),
reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo
bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali
nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas,
nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo
nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija
bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi
būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo
nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai
turi kelti visuomenėje, o svarbiausia - proceso šalims. Todėl proceso teisės
normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos
atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą
turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje
visuomenėje.
Šių nuostatų taikymas taip pat yra glaudžiai
susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)
6 straipsnio taikymo praktika, kurią formuoja Europos
Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje yra aiškiai nustatęs, kad
sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas
turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama
turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis
nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr.,
pvz., bylą Hauschildt prieš Daniją). Atitinkamai, ar teismas yra
šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1
dalies prasme turi būti nustatyta, remiantis subjektyvumo testu, t. y.
konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra,
teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti
pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl
teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš
Islandiją Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo
testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti
faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo
nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali
sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje
yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę
priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.
Patikrinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų
kolegija pažymi, kad pareiškėjas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, 2009 m. rugsėjo 3 d.
Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą dėl teisėjų
Stasio Gagio ir Romano Klišausko nušalinimo (T 2, b. l. 80-84, 89-92). Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tą pačią 2009 m. rugsėjo 3 d. priėmė
nutartį, kurioje netenkino pareiškėjo pareiškto nušalinimo teisėjams R.
Klišauskui ir S. Gagiui (T 2, b. l. 93-94). Nustačius, jog pareikštas
nušalinimas neatitinka ABTĮ 46 ir 47 straipsniuose numatytų pagrindų teisėjui
nušalinti, pareiškėjo prašymas buvo atmestas.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą
dėl proceso atnaujinimo, pažymi, kad pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro
pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo neteisėta
ar kad bylą nagrinėjęs teismas galėjo būti šališkas, todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą taip pat laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ
153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.
Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas,
jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas materialinės teisės
normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą
sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą
būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą
nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo
materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. 2009 m. liepos 24 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m.
liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).
Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad
Vilniaus tarnybos sprendimai dėl nušalinimo ir paties vadovo nusišalinimo
negali būti laikytini teisėtais, nes pažeidžiami VAĮ 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys
bei 3 straipsnio 1 punktas, be to, teismas nepagrįstai taikė Viešojo
administravimo įstatymo 25 straipsnio nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija
pažymi, kad pareiškėjas, nurodydamas
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, iš esmės nesutinka su teismo išvadomis,
kurias padarė apeliacinės instancijos administracinis teismas, įvertinęs bylos
faktines aplinkybes ir išanalizavęs teisės normas, reguliuojančias teisinės
pagalbos teikimo tvarką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius,
reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia
Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą
dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Todėl konstatuotina,
kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis
materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos
priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjo
prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10
punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
Be to, pareiškėjas G. K. prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu
ištirti, ar VAĮ 3 straipsnio 2
punkto nuostatų, nustatančių objektyvumo principą, 25 straipsnio nuostatų,
reglamentuojančios pareigūno nušalinimą, VPIDVTĮ 11 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių,
12 straipsnio 1 dalies 3 punkto
taikymas nušalinant institucijos, t. y. Valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos tarnybo pareigūnus ir perduodant asmenų prašymus spręsti kitos
apskrities tarnybai, atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies ir 7
straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias, kad visos valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms, kad negalioja bet kuris įstatymas ar kitas teisės aktas,
prieštaraujantis Konstitucijai.
Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas
ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje,
prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos
nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi
su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Kaip jau buvo
minėta, pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso
atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156
straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2
dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis
šia teisės nuostata, nagrinėjant prašymus dėl proceso atnaujinimo, klausimai
dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nėra sprendžiami.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina
išvada, jog pareiškėjo G. K. prašymas dėl proceso
atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais,
todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A438-1068/2009
atsisakytina atnaujinti ( ABTĮ 159 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo
159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. K. (G. K.) prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje
byloje Nr. A438-1068/2009 pagal pareiškėjo G. K. skundą
atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl
sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas
Laimė
Baltrūnaitė
Irmantas
Jarukaitis