Civilinė byla Nr. 2A-1148-657/2019
Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00273-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.4.2.5.; 2.4.2.9.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.;
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Burzdiko, Tomo Romeikos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-585-393/2019 pagal ieškovų J. V. ir G. G. V. ieškinį atsakovui R. V. ir atsakovo R. V. priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai J. V. ir G. G. V. kreipėsi į teismą ir patikslinę ieškinį (2017 m. balandžio 12 d.) prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės 5,5612 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016 m. rugsėjo 20 d. parengtą žemės sklypų formavimo projekto sprendinių brėžinį, suformuojant tris atskirus turtinius vienetus: ieškovei G. G. V. atidalinti 0,2000 ha ploto žemės sklypą, projekte pažymėtą Nr. 138-1-1; ieškovams J. V. ir G. G. V. atidalinti 3,6555 ha ploto žemės sklypą, projekte pažymėtą Nr. 138-1-2; atsakovui R. V. atidalinti 1,7057 ha ploto žemės sklypą, projekte pažymėtą Nr. 138-1 (T.1, b.l. 3-7; 100-104).
2. Nurodė, kad ieškovams J. V. ir G. G. V. bei atsakovui R. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 5,5612 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovei G. G. V. priklauso 19277/55612 sklypo dalis, į kurią jai yra atkurtos nuosavybės teisės. Ieškovui J. V. priklauso 19278/55612 šio sklypo dalis, o atsakovui R. V. – 17057/55612 sklypo dalis, kurias jie įgijo dovanojimo sutarčių pagrindu.
3. Notariškai patvirtinta 2008 m. lapkričio 26 d. sutartimi tuometiniai bendraturčiai R. V., G. G. V. ir A. S. T. nusistatė naudojimosi žemės sklypu tvarką. R. V. naudojimuisi paskirtoje žemės sklypo dalyje yra jam nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas su priklausiniais. Nustatytomis dalimis bendraturčiai naudojosi daugiau nei dešimt metų. 2011 m. atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, buvo patikslintas sklypo plotas. Bendraturčiai gera valia 2012 m. pradžioje surašė rašytinį susitarimą, kurį patvirtino parašais ant UAB „Druskininkų geoplanas“ 2012 m. lapkričio 8 d. parengto naudojimosi tvarkos nusistatymo planelio M 1:2000. Ši naudojimosi tvarka atitiko 2008 m. lapkričio 26 d. sutartimi patvirtintas atitinkamų sklypo dalių naudojimo ribas.
4. Atsidalijimui, ieškovų prašymu ir lėšomis, UAB „Druskininkų geoplanas“ 2014 m. spalio 14 d. parengė šio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriame formuojamų sklypų ribos atitiko bendraturčių naudojamas sklypo dalių ribas, nustatytas 2008 m. lapkričio 26 d. sutartimi dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Į viešą projekto svarstymą seniūnijoje atsakovas neatvyko, pastabų, pasiūlymų nepateikė, tačiau vėliau nurodė, kad jis su šiuo projektu nesutinka. Ieškovai kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrių dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo, tačiau buvo informuoti, kad parengtam žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui turi pritarti visi bendraturčiai, o projektą galima tvirtinti tik tuomet, kai bus visų sklypo bendraturčių sutikimas arba teismo sprendimu bus nustatyta, kad pagal tokį projektą turi būti vykdomas žemės sklypo formavimas ar pertvarkymas.
5. Atsakovas nesutiko ir su UAB „Druskininkų geoplanas“ 2015 m. spalio 5 d. parengtu ginčo žemės sklypo formavimo projektu, kuriame žemės sklypų ribos atitiko šalių faktiškai naudojamų žemės sklypo dalių naudojimo ribas, nustatytas 2008 m. lapkričio 26 d. sutartimi, reikalauja, kad žemės sklypo riba būtų perstumta per 1 metrą nuo formuojamos naujo žemės sklypo ribos. Ieškovai tarėsi su atsakovu dėl žemės sklypo formavimo – pertvarkymo (atidalijimo) sąlygų, bet atsakovas nesutiko su šiame projekte nurodytomis žemės sklypų ribomis, prašė, kad svarstytų galimybę pastumti ribą per 5 metrus nuo naujo žemės sklypo ribos. Ieškovų prašymu UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016 m. rugsėjo 20 d. parengė naują žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinių brėžinį. Tačiau atsakovas ir vėl nurodė, kad nesutinka su jame nurodytomis žemės sklypų ribomis.
6. Atsakovas R. V. su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės 5,5612 ha miško ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Dzūkijos valdos“ 2017 m. birželio 5 d. parengtą žemės sklypo atidalijimo projektą M:2000, taip: atsakovui R. V., asmeninės nuosavybės teise priskirti 17 057 kv. m dydžio žemės sklypą, atidalijimo plane pažymėtą raide „A“; ieškovui J. V. asmeninės nuosavybės teise priskirti 19 277 kv. m dydžio žemės sklypą, atidalijimo plane pažymėtą raide „B“; ieškovei G. G. V. asmeninės nuosavybės teise priskirti 19 277 kv. m dydžio žemės sklypą, atidalijimo plane pažymėtą raide „C“.
7. Ieškovų siūlomas atidalijimo projektas, pagal kurį po žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei G. G. V. asmeninės nuosavybės teise atitektų 0,200 ha ploto žemės sklypo dalis, o ieškovams – sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise atitektų 3,6555 ha žemės sklypo dalis bei atsakovui R. V. atitektų 1,7057 ha žemės sklypo dalis, neatitiktų ieškovų turimų žemės sklypo idealiųjų dalių, tokiu būdu bandoma transformuoti asmeninę nuosavybę į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kas neatitinka CK 4.80 straipsnio nuostatų.
8. Ginčo žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties žemė. Ieškovė, prašydama suformuoti atskirą 0,2000 ha dydžio žemės sklypą, nepateikė jokių įrodymų apie toje vietoje buvusią senelio sodybą. Ieškovės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projekte nurodomoje vietoje nebuvo nei V. Z., nei M. Z. sodybos, todėl toks atidalijimas negalimas. Nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos G. G. V., D. O. P. ir A. S. T.. Vėliau J. V. ir atsakovas R. V. į atitinkamas žemės sklypo dalis nuosavybės teises įgijo dovanojimo sutarties pagrindu. Atidalijant miško paskirties žemės sklypą reikėtų vadovautis Žemės įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, kai atidalijama bendraturčių valdoma miško žemė, jei sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises asmenims bendrosios nuosavybės teise pagal įstatymus ir miško žemė gali būti atidalinta į ne daugiau atskirų žemės sklypų, nei sprendime nurodytas bendraturčių skaičius dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiame sklype. Atidalinti galima tik į tokio dydžio sklypą, į kurį buvo atkurta nuosavybė sprendimo atkūrimo pagrindu. Žemės sklypas gali būti atidalintas į tris žemės sklypus, kiekvieno asmens atkurtos nuosavybės ribose.
9. Tarp sklypo bendraturčių buvo sudaryta žemės sklypo naudojimosi sutartis, pagal kurią bendraturčiai daugiau nei aštuonis metus naudojosi žemės sklypo dalimis, tačiau ieškovai šią tvarką ignoravo. Atsakovas teikia savo ginčo sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės parengtą projektą, kuris leistų optimaliai įgyvendinti kiekvieno iš bendraturčių teisę naudotis turto dalimi bei įgyvendinti savo turtines teises.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo R. V. ieškovams J. V. ir G. G. V. 1 391,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, 11,42 bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu, valstybei bei 200,00 Eur ekspertui G. P..
11. Teismas nurodė, kad dėl atsakovo nebendradarbiavimo ieškovai su juo gera valia dėl nuosavybės atidalijimo nesusitarė, kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, siekdami atsidalinti jiems priklausančias turto dalis. Šios ieškovų teisės kitas bendraturtis – atsakovas – ginčyti negali, todėl ieškovų nuosavybė teismo sprendimu atskirtina nuo atsakovo nuosavybės, atidalijant atitinkamas sklypo dalis pagal pateiktą UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypų formavimo – pertvarkymo projektą (sprendinių brėžinį).
12. Ieškovų iniciatyva ir lėšomis UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016 m. rugsėjo 20 d. parengtas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinių brėžinys (toliau – projektas) visiškai atitinka tokio pobūdžio dokumentams keliamus reikalavimus. Atidalijant ieškovams priklausančias žemės sklypo dalis natūra atskirais daiktais, pagal pateikiamą projektą suformuojami trys atskiri žemės sklypai: ieškovei G. G. V. priklausantis 0,2000 ha ploto žemės sklypas, projekte pažymėtas Nr. 138-1-1, kuriame ieškovė nori atstatyti čia buvusią jos senelio M. Z. sodybą; ieškovams J. V. ir G. G. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis 3,6555 ha ploto žemės sklypas, projekte pažymėtas Nr. 138-1-2, kuriame pagal pateikiamą projektą šiame sklype išlieka trys servitutiniai keliai, todėl atsakovo teisės laisvai privažiuoti prie jam priklausančio sklypo bei jame esančio pastato nebus pažeistos; atsakovui R. V. priklausantis 1,7057 ha ploto žemės sklypas, projekte pažymėtas Nr. 138-1. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktą žemės sklypas, kuriame yra statinių, gali būti padalytas ar atidalytas, jeigu to nedraudžia teisės aktai. Šiuo atveju tokio draudimo nėra ir žemės sklypas gali būti atidalintas. Kadangi žemės sklype yra atsakovui nuosavybės teise priklausantys statiniai žemės sklypą šiuo atveju siūloma atidalinti taip, kad po atidalijimo atsakovo statiniams eksploatuoti reikalinga žemė būtų suformuota kaip vienas, taisyklingos konfigūracijos žemės sklypas, daug metų atsakovo naudojamose ribose.
13. Ieškovų siūlomas atidalijimo projektas iš esmės atitinka faktiškai bendraturčių naudojamas žemės sklypo dalių ribas pagal daugiau nei dešimt metų šalių vykdomą sutartį dėl šio žemės sklypo naudojimosi tvarkos, todėl šiuo atveju bus išlaikytas ir faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumas. Be to, atsižvelgtina , kad ieškovai jų naudojamoje sklypo dalyje per visą šį laiką keletą kartų atliko miško valymo darbus, atitinkamai pagerino naudojamą sklypo dalį. Iš pateikiamo projekto matyti, ieškovų siūlomas bendrosios nuosavybės nutraukimo ir atidalijimo būdas yra priimtinas, racionalus, nepadarys nepateisinamos ar neproporcingos žalos daiktui ir jo paskirčiai, taip pat nebus nukrypta nuo bendraturčiams priklausančių turto dalių, atidalijus neliks bendro su atsakovu naudojimo sklypo plotų. Pateikiamas atidalijimo variantas išlaiko šalių interesų pusiausvyrą ir teritorijų planavimo reikalavimus, sudaro sąlygas šalinti galimus konfliktus. Ieškovų prašymas atidalinti turtą natūra atskirais daiktais visiškai atitinka įstatymų reikalavimus ir kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, o taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.
14. Byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina faktą, kad ieškovės prašomame atidalinti 20 arų žemės sklype yra buvusi jos senelio M. Z. sodyba. Ši faktinė aplinkybė yra neginčijamai įrodyta ir paties atsakovo pateiktais dokumentais: „Esamų pamatų nustatymo planu“, iš kurio matyti, kad būtent ieškovei G. G. V. planuojamoje atidalinti 20 arų žemės sklypo dalyje yra jos senelio M. Z. gyvenamojo namo pamatai (10 m. x 7,5 m.); 1953 m. fotoplanu, parengtu pagal 1946 m. užskridimo medžiagą, o ne 1948 m., kaip kad neteisingai nurodyta atsakovo pateiktame plane, iš kurio matyti, kad ieškovės G. G. V. planuojamoje atidalinti 20 arų žemės sklypo dalyje yra pažymėtas pastatas, o tai ir yra jos senelio M. Z. gyvenamasis namas, kuriame po M. Z. mirties toliau gyveno jo sutuoktinė Z. Z. ir kuriame jau vėliau apsigyveno jo sūnus V. Z. su šeima. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad prieškario Lietuvoje vykusios žemės reformos metu žmonės buvo keliami į vienkiemius. Dokumentais neginčijamai įrodyta, kad 1937 metais ieškovės seneliui M. Z. buvo suteiktas žemės sklypas (Nr. 28) su kitame sklype jo turėtų pastatų perkėlimu į šį žemės sklypą, kas ir buvo padaryta. Iš byloje esančių įrodymų – 1940 m. žemėlapio, 1953 m. fotoplano, pagaminto pagal 1946 m. užskridimo medžiagą (aerofotonuotrauką), matyti, kad būtent šiame žemės sklype buvo 3 tos sodybos pastatai. Tai visiškai atitinka ieškovų aiškinimus ir byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus.
15. Net jeigu būtų likę tam tikrų abejonių dėl M. Z. sodybos jam priklausiusiame sklype buvimo fakto, byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina faktą dėl M. Z. sodybos buvus, nei jo nebuvus. Byloje išnagrinėtų įrodymo viseto pagrindu darytina išvada, kad ieškovai pateiktais įrodymais įrodė, kad M. Z. priklausiusiame žemės sklype, kurio atitinkama dalis šiuo metu yra ieškovės G .G. V. nuosavybė, yra buvusi M. Z. sodyba, kurią atkurti turi teisę G. G. V. – M. Z. vaikaitė, antros eilės įstatyminė įpėdinė.
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės G. G. V. senelio M. Z. sūnus J. Z., antrojo pasaulinio karo metu ((duomenys neskelbtini) m.) sukūręs savo šeimą, jo tėvui M. Z. priklausančiame žemės sklype netoliese 1942 m. pasistatė savo sodybą – gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, buvusius atsakovui prašomoje atidalinti žemės sklypo dalyje, kurioje J. Z. gyveno atskirai su savo šeima. Dėl to ginčo nėra. Po M. Z. mirties paveldėjimas reikiamai įformintas nebuvo, todėl nekilnojamasis turtas liko M. Z. nuosavybėje – tą faktą patvirtina ir faktinė aplinkybė bei įrodymai, kad būtent į M. Z. priklausiusią žemę buvo atkurtos nuosavybės teisės įstatyminiams įpėdiniams (vaikaičiams), tarp jų – ieškovei G. G. V.. Po M. Z. mirties sodyboje liko gyventi jo žmona Z. Z., vėliau su motina tėvo namuose apsigyveno kitas jų sūnus – V. Z. su šeima, kas matyti iš pateiktų archyvinių dokumentų. 1963 metais M. Z. sodyba buvo nugriauta, nes Z. Z. persikėlė gyventi pas netoliese gyvenusią dukterį (ieškovės motiną), o jo sūnus V. Z. išsikėlė gyventi į Baltarusiją.
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė G. G. V. yra antros eilės įstatyminė įpėdinė, todėl pagal įstatymą ji turi teisę atkurti buvusią savo senelio sodybą, kurioje buvo gyvenamasis namas, kluonas ir tvartas: ji turi nuosavybės teisę į žemės sklypą, kuriame yra buvusi jos senelio sodyba; archyviniai dokumentai (kartografiniai duomenys ir kiti rašytiniai įrodymai – dokumentai) patvirtina buvusios jos senelio M. Z. sodybos ir jos vietos buvimo faktą; dokumentais yra įrodytas buvusios sodybos buvusio savininko giminystės ryšys su sodybą atstatančiu asmeniu. Kad M. Z. sodybos buvimo ieškovei V. prašomame atidalinti žemės sklype faktas nekelia abejonių matyti ir iš to, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyriaus vyriausioji specialistė L. P. 2016 m. gruodžio 16 d. Žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. FPA-446-(8.12.) yra priėmusi išvadą, pritarti ieškovų parengtam žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui.
18. Žemėtvarkos darbų teismo ekspertizės akto išvada patvirtina ieškovų nurodytas aplinkybes apie sodybos buvimą. Ekspertas išvadą, kad „1940 m. žemėlapyje formavimo ir pertvarkymo projektu pertvarkomoje teritorijoje identifikuota viena sodyba ir vienas pastatas“ padarė ne tik šio žemėlapio, bet ir kitų įrodymų pagrindu. Liudytoja M. Š. parodė, kad ieškovų žemės sklype yra buvusi ieškovės G. G. V. senelio M. Z. sodyba – gyvenamas namas, tvartas, kluonas ir kad apie 500 m. atstumu nuo M. Z. sklypo ir jo sodybos nebuvo jokios kitos sodybos. Kai kurios teismo ekspertizės akto išvados yra prieštaringos, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, tačiau ekspertas teismo posėdyje patvirtino, kad atlikdamas ekspertizę neturėjo visų byloje esančių duomenų. Ekspertas patvirtino, kad jis nevertino ir neatsižvelgė į byloje apklaustų liudytojų parodymus, su jais nebuvo susipažinęs; neturėjo ir nevertino teismui pateiktų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautų archyvinių dokumentų, Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo su priedais; nevertino G. G. V. prašymo projekto autoriui dėl žemės sklypo formavimo – pertvarkymo, kuriame nurodyta, jog kreipiamasi tikslu atstatyti senelio M. Z. sodybą. Taigi, teismo ekspertas, atlikdamas ekspertizę, neįvertino ir neišanalizavo dalies byloje surinktų įrodymų, kurie pateikti po ekspertizės atlikimo, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos kai kurių eksperto išvadų davimui.
19. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautų archyvinių dokumentų dėl V. Z. nuosavybės matyti, kad V. Z. turėjo savo žemę ir savo sodybą su pastatais, kuriuos jis perkėlė į žemės sklypą Nr. 4. M. Z. priklausiusiame sklype Nr. 28 stovėjo būtent M. Z. pastatai (buvo jo sodyba), kuriuose po savo vyro M. Z. mirties gyveno M. Z. žmona Z. Z.. Po tėvo M. Z. mirties čia apsigyveno ir jų sūnus V. Z. su šeima. Atsižvelgus į įrodymus (archyvinius dokumentus ir kt.), nėra pagrindo teigti, kad jis tokiu būdu įgijo po tėvo mirties likusį palikimą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad M. Z. vaikai būtų paveldėję ir teisėtai valdę po tėvo mirties likusį turtą. Iš ieškovų teismui pateiktų Lietuvos centrinio valstybės archyvo archyvinių dokumentų dėl Z. Z. nuosavybės matyti, kad M. Z. buvo surašęs testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko savo žmonai Z. Z., tame tarpe „namą gyvenamąjį, kluoną ir tvartus abudu“. Iš archyvinių dokumentų dėl Z. Z. nuosavybės taip pat matyti, kad po jo mirties Z. Z. raštišku prašymu kreipėsi į Seirijų apylinkės teismą dėl šio M. Z. testamento patvirtinimo. Teismas, atmetęs S. Z. (M. Z. sūnaus iš pirmosios santuokos) prieštaravimus, Z. Z. pateiktą dokumentą pripažino testamentu ir jį perdavė saugoti Seirijų notarui. Nėra jokių duomenų, kad kiti jų vaikai būtų ginčiję tėvo testamentą. Šie dokumentai neginčijamai įrodo, kad po tėvo M. Z. mirties jo vaikai likusio turto (palikimo) nepaveldėjo. Be to, iš pateiktų archyvinių dokumentų dėl V. Z. nuosavybės ir J. Z. nuosavybės matyti, kad gyvenamasis namas buvo 1919 m. statybos, galvidės – taip pat 1919 m. statybos (po M. Z. mirties valdytos 2 šeimų galvų – V. Z. ir Z. Z.), bei 1906 m. statybos galvidės, po tėvo mirties valdytos J. Z.. Todėl vien jau pagal šių pastatų statybos metus akivaizdu, kad jie buvo pastatyti M. Z., o ne jo vaikų. Tai matyti ir iš byloje esančio M. Z. testamento turinio, kuriame jis kalba apie savo žmonai po jo mirties paliekamą gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus bei visą kitą turtą.
20. Ekspertas šių aplinkybių ir įrodymų neįvertino, ekspertizės akte jų neišanalizavo, į šiuos objektyvius duomenis ir byloje esančius įrodymus neatsižvelgė. Ekspertas teismo posėdyje pripažino, kad įvertinus visus, tame tarpe ir eksperto neįvertintus įrodymus, ekspertas galėjo ir turėjo padaryti išvadas dėl M. Z. sodybos buvimo minėtame žemės sklype. Ekspertui neištyrus ir neįvertinus visų byloje surinktų įrodymų visumos, nėra pagrindo eksperto išvadas laikyti teisingomis. Akivaizdūs prieštaravimai ekspertizės akte yra ir šie: Teismo ekspertizės akte atsakyme į 2-ąjį klausimą nurodoma: „Vien tik pagal Civilinės bylos I tomo, 120-132 lapuose, esančius Alytaus apskrities archyvo pateiktus oficialius archyvinius dokumentus negalima nustatyti, kiek žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribose anksčiau buvo sodybų ir kam jos priklausė“. Tačiau ekspertizės akte atsakyme į 5-ąjį klausimą jau nurodoma: „Pagal Civilinės bylos I tomo, 120-132 lapuose esančių Alytaus apskrities archyvo pateiktų archyvinių dokumentų – namų knygų – įrašus galima nustatyti, kad V. Z. ir J. Z. turėjo dvi atskiras sodybas su statiniais, kurios buvo to meto (duomenys neskelbtini).“ Teismas ekspertizės aktą vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu ir atitinkamas išvadas daro remdamasis visų byloje surinktų įrodymų visuma: archyviniais dokumentais, kartografine medžiaga, specialisto išvada, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, šalių paaiškinimais ir liudytojų paaiškinimais.
21. Atsakovo R. V. pozicija byloje yra prieštaringa. Atidalijus žemės sklypą pagal ieškinyje išdėstytus reikalavimus atidalijami sklypai visiškai atitiks idealiąsias bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir nebus nukrypta nuo bendraturčiams priklausančių turto dalių. Toks atidalijimas atitiks atsakovo interesus, nepadarys nepateisinamos ar neproporcingos žalos žemės sklypui ir jo paskirčiai, atitiks bendraturčių jau daug metų faktiškai naudojamų žemės sklypo dalių ribas, neliks bendro naudojimo sklypo plotų su atsakovu.
22. Ieškovai siekia atsidalyti su atsakovu jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio sklypo dalis. Atsakovo teisės ir jo teisėti interesai dėl šio sklypo atidalijimo nėra pažeidžiami. Net ir iš paties atsakovo pateikto sklypo atidalijimo projekto matyti, kad atsakovas sutinka su jam atidalintino sklypo dalimi (ribomis), nes jo pateiktame projekte atsakovo prašomo atidalinti sklypo ribos yra visiškai tokios pačios, kaip kad ir nurodytos ieškovų pateiktame projekte. Atsakovas byloje pareiškęs priešieškinį be jokio pagrindo siekia nurodyti, kaip, kokiose ribose turėtų būti atidalinta ieškovų sklypo dalis tarp abiejų ieškovų. Ieškovai turi teisę pasirinkti, kaip jie nori atsidalinti ir valdyti jiems priklausančias nuo atsakovo atidalintas žemės sklypo dalis.
23. Sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiame sklype yra nurodyti trys bendraturčiai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, todėl pagal šį bendraturčių skaičių sklypas gali būti padalintas į tris dalis. Ieškovai būtent ir siekia atidalyti sklypą į tris sklypus. Po tokio atidalijimo būtų suformuoti trys atskiri žemės sklypai. 2008 m. lapkričio 26 d. tarp šio sklypo bendraturčių buvo sudaryta notariškai patvirtinta naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarkos sutartis ir jau daugiau nei dešimt metų sklypo bendraturčiai naudojosi ir šiuo metu naudojasi atitinkamomis sklypo dalimis pagal šią tvarką. Ieškovų ieškinyje nurodytas sklypo atsidalijimo būdo pagrindimas remiasi ilgamete bendraturčių faktinio naudojimosi sklypu tvarka: atsakovui atidalijamo sklypo ribos atitinka sutartyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo nurodytas ribas. Likusi sklypo dalis, kuria naudojasi ieškovai, atidalijama pagal ieškovų poreikius, kad būtų jiems patogiau po atidalijimo jų nuosavybe naudotis.
24. Sklypo atidalijimas pagal atsakovo pateiktą projektą nėra galimas. Atsakovo pateiktas žemės sklypo atidalinimo projektas neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų. Tai teismo posėdyje savo parodymais patvirtino teismo ekspertas. Atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Nacionalinę žemės tarnybą dėl leidimo rengti žemės sklypo pertvarkymo ir formavimo projektą, toks leidimas jam nebuvo išduotas. Atsakovas nėra gavęs iš suinteresuotų institucijų planavimo sąlygų žemės sklypo pertvarkymo ir formavimo projektui rengti. Nėra parengtas žemės sklypų formavimo projekto sprendinių brėžinys. Nėra parengtas žemės sklypo pertvarkymo ir formavimo projekto aiškinamasis raštas ZPDRIS (žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinė sistema) sistemoje. Nėra atliktas tokio projekto viešinimas. Projektas nesuderintas su suinteresuotomis institucijomis. Negauta žemėtvarkos planavimo dokumentus kontroliuojančios institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos išvada, kuri leistų tvirtinti projektą. Atsakovo priešieškinis yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas.
25. Tenkinus ieškinį iš atsakovo priteistinos visos ieškovų turėtos bylinėjimosi ir advokato atstovavimo išlaidos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
26. Atsakovas R. V. apeliaciniame skunde prašė Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; kviesti liudytoju teismo ekspertą G. P. (T.6, b.l. 2-7). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Miškų įstatymo ir Aprašo nuostatas, reglamentuojančias miško ūkio paskirties žemės sklypo atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pavertimą kitomis naudmenomis, todėl nepagrįstai tenkino ieškinį, nes miško žemės sklypas tampa mažesnis nei 5 ha.
1.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės G. G. V. planuojamoje atidalinti 20 arų žemės sklypo dalyje buvo M. Z. gyvenamasis namas. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad sklype Nr. 154 buvo viena ar dvi sodybos, tačiau neaišku, ar buvo M. Z. sodyba, ar tik J. Z. ir V. Z.. Be to, ekspertas nurodė, kad iš esamų duomenų nėra žinoma, ar M. Z. jam suteiktame 6,02 ha ploto žemės sklype spėjo įkurti savo sodybą. Ieškovai nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių konkrečią, abejonių nekeliančią M. Z. sodybos buvimo vietą. Priešingai, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovų formuojamo sklypo 138-1-1 ribose esančių pamatų vietoje niekada nebuvo M. Z. gyvenamojo namo, o galėjo būti tik V. Z. vėliau, po M. Z. mirties, pastatytas gyvenamasis namas. Formavimo ir pertvarkymo projekte nėra minima, kad siekiami atstatyti M. Z. priklausę pastatai (sodyba). Kokie nors M. Z. nuosavybės teise priklausę ir sklype 154 buvę statiniai neminimi ir byloje esančiuose archyviniuose dokumentuose. Patys ieškovai atidalinimo projekto derinimo su atsakovu metu nuolat keitė planuojamo atstatyti namo vietą. Tokią išvadą padarė ir ekspertas, atsakydamas į 4 klausimą. Teismas ignoravo minėtus aspektus ir nepagrįstai sprendė, kad faktinė aplinkybė, jog ieškovės prašomame atidalinti žemės sklype buvo jos senelio M. Z. sodyba, yra neginčijamai įrodyta netgi paties atsakovo pateiktais dokumentais. Tokių teismo išvadų teisingumo nepatvirtina ir byloje pateiktas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, ką pažymėjo ir byloje apklaustas teismo ekspertas. Teismas nepasisakė dėl bylos nagrinėjimo metu išaiškėjusių aplinkybių, kad V. Z. 1952 m. pasistatė naują namą, kurio pamatai ir yra išlikę, o ieškovai siekia atstatyti sodybą būtent jų pagrindu.
1.3. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad ieškovė yra siekiamos atstatyti sodybos savininko tinkama įpėdinė. Ieškovė G.G. V. yra V. Z. dukterėčia, todėl ji yra tik 5 eilės įpėdinė pagal įstatymą, todėl ji nėra asmuo, kuris turi teisę atstatyti buvusią V. Z. sodybą. Spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, teismas privalėjo patikrinti, ar projektas atitinka Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131, 12 punkto reikalavimus.
1.4. Teismas šališkai įvertino ekspertizės metu nustatytus faktus, iš ekspertizės akto atsirinko tik ieškovams palankius faktus, ignoruodamas arba savaip interpretuodamas atsakovui neginčijamai palankius faktus, bei suteikdamas prioritetą ieškovų kviestų liudytojų parodymams Teismo išvados dėl ekspertizės akto yra neteisingos, neatitinka byloje esančių duomenų, prieštarauja teismo posėdžio metu eksperto duotiems paaiškinimams. Su visa papildomai pateikta medžiaga ekspertas susipažino ir apklausos metu patvirtino, kad papildomai pateikta medžiaga neturi jokios esminės įtakos jo pateiktoms išvadoms. Teismas klaidingai sutapatino du visiškai skirtingus klausimus ir klaidingai interpretavo atsakymus į juos. 2 klausime buvo klausiama apie sodybų kiekį konkrečiame žemės sklype (sklype 154), į ką ekspertas atsakė, kad nėra galimybės nustatyti, kiek šio konkretaus sklypo ribose anksčiau buvo sodybų. Tuo tarpu 5-ame klausime buvo klausiama, kokiu tikslumu geografiškai galima nustatyti pastatų ar sodybos vietą, į ką ekspertas nurodė, kad sodybos buvo (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau, kurioje tiksliai vietoje, iš esamų dokumentų nėra aišku. Ekspertizės akte pateikti duomenys neprieštarauja kitiems byloje esantiems patikimiems įrodymams, priešingai, jie tik patvirtina esminius bylos faktus. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ekspertizės akto turinys yra prieštaringas.
27. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė papildomus įrodymus – sprendinių brėžinius (3 lapai), 2019 m. vasario 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą, 2019 m. kovo 28 d. Gerdašių Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijos Vilkaviškio vyskupijos klebono pažymą, M. Z. ranka surašytą gimimo liudijimą su vertimu. Teisme 2019 m. liepos 1 d. gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai, kuriuos jis prašė prijungti prie bylos.
28. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai J. V. ir G. G. V. prašė apeliacinį skundą atmesti ir Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (T.6, b.l. 20-28). Atsiliepime nurodė:
3.1. Apeliantas neprašo panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl atsakovo priešieškinio atmetimo, iš ko darytina išvada, kad apeliantas su teismo sprendimu šioje dalyje sutinka. Iš teismo sprendimo yra akivaizdu, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai buvo visiškai nepagrįsti ir neįrodyti, todėl priešieškinis teismo sprendimu atmestas pagrįstai ir teisingai, todėl apeliantas nepagrįstai prašo panaikinti visą skundžiamą teismo sprendimą.
3.2. Teismas tinkamai vertino visus byloje surinktus įrodymus, juos vertindamas pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris yra pagrįstas visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas pagrįstai nustatė, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad ieškovė G. G. V. yra 2-os eilės M. Z. – jos senelio – įstatyminė įpėdinė, todėl pagal įstatymą turi teisę atkurti buvusią savo senelio sodybą. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovai jų įrodinėtas aplinkybes įrodė teismui pateiktais įrodymais: rašytiniais įrodymais (archyviniais ir kitais dokumentais, kartografine medžiaga, specialisto išvada, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir kt.), ieškovų bei liudytojų, tarp jų ir atsakovo liudytojų, paaiškinimais, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas materialinės ir procesinės teisės normų nepažeidė. Teismas byloje surinktų ir išnagrinėtų įrodymų viseto pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovai pateiktais įrodymais įrodė, kad M. Z. priklausiusiame žemės sklype, kurio atitinkama dalis šiuo metu yra ieškovės G. G. V. nuosavybė, yra buvusi M. Z. sodyba, kurią atkurti turi teisę G. G, V., kuri yra M. Z. vaikaitė, taigi, antros eilės įstatyminė įpėdinė.
3.3. Apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad projektas buvo parengtas ne ieškovės senelio M. Z., bet kilo asmens sodybos atstatymui. Bet kuris atidalijimas neabejotinai reiškia žemės sklypo teisinio režimo ir bendraturčių statuso pakeitimus. Tačiau tai neduoda pagrindo apeliantui teigti, kad atsidalijimas dėl to yra negalimas, kad atidalijant galimai bus pažeistos atsakovo teisės. Atidalijimo projektas iš esmės atitinka faktiškai bendraturčių naudojamas žemės sklypo dalių ribas pagal daugiau nei dešimt metų šalių vykdomą sutartį dėl šio žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Teismas detaliai išanalizavo liudytojų paaiškinimus, juos įvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir padarė objektyvias išvadas.
3.4. Teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl Teismo ekspertizės akto išvadų, konstatuodamas, kad kai kurios Teismo ekspertizės akto išvados yra prieštaringos ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Ekspertas teismo posėdyje patvirtino, kad atlikdamas ekspertizę neturėjo visų byloje esančių duomenų. Teismo padarytos išvados yra visiškai pagristos, nes atlikdamas ekspertizę ekspertas neįvertino ir neišanalizavo esminės dalies byloje surinktų įrodymų, kurie prie bylos buvo prijungti jau po ekspertizės atlikimo, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos kai kurių eksperto išvadų davimui. Bylos faktinės aplinkybės neabejotinai patvirtina teismo padarytų išvadų teisingumą. Ekspertui neištyrus ir neįvertinus byloje surinktų įrodymų visumos, nėra pagrindo teismo nurodytas ginčytinas eksperto išvadas laikyti teisingomis. Be to, ekspertizės akte nėra nurodyti jokie geodeziniai (matematiniai) skaičiavimai, o dėl to teismui ir proceso šalims nėra jokios galimybės patikrinti eksperto atliktų skaičiavimų ir, atitinkamai, ekspertizės akto išvadų teisingumą.
3.5. Atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nebuvo pateikti įstatymo nustatyta tvarka pirmosios instancijos teisme, o apeliaciniame skunde nėra nurodyti motyvai, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau, todėl jie nebegali būti priimti. Be to, jie neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje.
3.6. Nėra tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apelianto prašymas liudytoju dar kartą iškviesti teismo ekspertą yra nepagrįstas. Teismo ekspertas jau yra davęs paaiškinimus teisme dėl ekspertizės akto ir atsakęs į visus teismo ir proceso dalyvių klausimus. Jokių naujų ar papildomų aplinkybių ar įrodymų, kuriuos reikėtų aiškintis žodinio proceso metu, byloje nėra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
29. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
30. Apeliantas iš esmės nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkinti ieškinio reikalavimai dėl žemės sklypo atidalijimo, neginčydamas sprendimo dalies dėl priešieškinio atmetimo, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų (CPK 320 str.).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
31. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas R. V. pateikė sprendinių brėžinius (3 lapai), 2019 m. vasario 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą, 2019 m. kovo 28 d. Gerdašių Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijos Vilkaviškio vyskupijos klebono pažymą, M. Z. ranka surašytą gimimo liudijimą su vertimu ir prašė juose prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi proceso reikalavimai yra nukreipti į kuo ankstesnį įrodymų byloje pateikimą, taip siekiant užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, tačiau jie nereiškia absoliutaus draudimo esant svarbioms priežastims pateikti įrodymus vėliau, t. y. apeliacinėje instancijoje. Kaip matyti iš pateiktų sprendinių brėžiniai yra parengti 2014 m. spalio 10 d. ir spalio 16 d., Lietuvos archyvo pažymėjimas gautas 2019 m. vasario 20 d. Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kodėl šie dokumentai negalėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti. Įvertinus apelianto pateiktų įrodymų turinį konstatuotina, kad jie neatitinka CPK 314 straipsnio reikalavimų. Šiuo atveju nenustatyta, kad apeliantas minėtų įrodymų negalėjo pateikti savalaikiai ir jų būtinybė iškilo vėliau, todėl atsisakytini priimti ir grąžintini apeliantui.
32. Prašydamas prijunti papildomus įrodymus (klebono pažymą ir M. Z. gimimo liudijimą) apeliantas nenurodė jokių argumentų, kokias aplinkybes šie įrodymai turėtų pagrįsti ar paneigti, bei kokią įtaką šalių ginčo išsprendimui turėtų prašomi priimti nauji įrodymai. Be to, apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus ir remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 314 str.). Įvertinus apeliacinio skundo turinį, bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė, kokios aplinkybėms pagrįsti/paneigti, teikiami šie įrodymai, teisėjų kolegija atsisako juos priimti ir grąžina juos pateikusiam asmeniui (CPK 314 str.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CPK nenumato galimybės šalims bylą nagrinėjant apeliacinio rašytino proceso tvarka teikti rašytinius paaiškinimus. Savo argumentus šalys turi teisę išdėstyti procesiniuose dokumentuose, t. y. apeliaciniame skunde, atsiliepime į jį, todėl rašytiniai paaiškinimai nepriimami ir nevertinami (CPK 321 str. 2 d.).
Dėl žodinio nagrinėjimo ir liudytojo apklausos
33. Atsakovas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y., kai skundą nagrinėjantis teismas pats pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Taigi, šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas.
34. Apeliantas nenurodė svarių argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad tik žodinio proceso tvarka galima nustatyti šios bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, išskyrus tai, jog pakartotinai turėtų būti apklaustas teismo ekspertas G. P..
35. Spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 str.), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 str.), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 180 str., 189 str.), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 str. 2 d.), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 str. 2 d.) ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014). Tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne, išklauso teismo posėdžių garso įrašus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesugebėtų atskleisti ginčo esmės ir priimti teisingo sprendimo, o pakartotinai apklaustas ekspertas iš esmės pakeistų savo parodymus ir paaiškinimus dėl byloje atliktos ekspertizės ir pateikto ekspertizės akto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir pakartotinai apklausti teismo ekspertą G. P. netenkintinas.
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo
36. Byloje nustatyta, kad ieškovai J. V., G. G. V. ir atsakovas R. V. yra 5,5612 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., esančio (duomenys neskelbtini) k. bendraturčiai. Ieškovei G. G. V. priklauso 19277/55612 sklypo dalys, ieškovui J. V. – 19278/55612 dalys, o atsakovui R. V. – 17057/ 55612 dalys minėto sklypo (T.1, b.l. 8).
37. Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 1 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į M. Z. nuosavybės teisėmis valdytą 5,5 ha miško sklypą trims pretendentėms: G. G. V. (Nr. 59-19320, T.1, b.l. 28), A. S. T. (Nr. 59-19318, T.4, b.l. 128) ir D. O. P. (Nr. 59-19319, T.4, b.l. 124-125). Atkūrus nuosavybės teises sklypas tarp bendraturčių nebuvo padalintas, naudojimosi tvarka sklypu nenustatyta.
38. Atsakovas R. V. jam priklausančią miško žemės sklypo dalį įsigijo 2005 m. balandžio 22 d. dovanojimo sutarties Nr. I-1548 pagrindu. Miško žemės sklypo bendraturčiai 2008 m. lapkričio 26 d. pasirašė naudojimosi žemės sklypu tvarkos sutartį, patvirtintą (duomenys neskelbtini) 1-jo notaro biuro notaro J. P. (notarinio reg. Nr. I-411), pagal kurią šalys susitarė, kad R. V. naudosis žemės sklypo dalimi, projekto autoriaus D. B. plane pažymėta raide „A“ – 1,6900 ha ploto, A. S. T. – žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „B“ – 1,9100 ha ploto, G. G. V. žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „C“ – 1,9100 ha ploto (T.1, b.l. 15-17). Ieškovas J. V. jam priklausančią miško žemės sklypo dalį įsigijo 2011 m. birželio 8 d. dovanojimo sutarties Nr. 1880M pagrindu iš A. S. T..
39. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Lazdijų skyriaus vedėjo 2014 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2)-1149 buvo nuspręsta pradėti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, pertvarkant miškų ūkio paskirties žemės sklypą, suformuojant miškų paskirties ir kitos paskirties žemės sklypus (buvusiai sodybai atstatyti), projekto iniciatorius – J. V. (T.1, b.l. 18). NŽT Lazdijų skyriaus vedėjo 2015 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 4VĮ-260-(14.4.2) buvo nuspręsta pradėti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, atidalijant J. V. ir G. G. V. priklausančias dalis ir suformuojant atskirą žemės sklypą, nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo. Pertvarkyti suformuotą miškų paskirties žemės sklypą, suformuojant miškų ūkio paskirties ir kitos paskirties žemės sklypus (buvusiai sodybai atstatyti), projekto iniciatorius – J. V. (T.1, b.l. 113).
40. Nuosavybės teisės objektas gali priklausyti nuosavybės teise keliems bendraturčiams (CK 4.72 str. 1 d.). Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Vienas iš bendraturčio nuosavybės teisės į bendrosios nuosavybės dalį įgyvendinimo būdų, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų yra atidalijimas iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 str.). Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises.
41. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016).
42. Vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005).
43. Nagrinėjamoje byloje šalys siekė atidalijimo natūra, suformuojant atskirus nekilnojamojo turto objektus ir teikia tokio atidalijimo projektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuoja civilinės teisės normos (CK 4.80 str.), viešosios teisės normos taikytinos tiek, kiek jose nustatytos taisyklės, reikšmingos atidalijimui.
44. Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalių atidalijimas ir jų suformavimas kaip atskirų nekilnojamojo turto objektų yra vienas iš nekilnojamųjų daiktų formavimo būdų (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 1 d. 3 p.). Nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti (NTKĮ 7 str. 4 d.). Po to duomenys savininko prašymu įrašomi į nekilnojamojo turto kadastrą, toks įrašymas reiškia ir daikto įregistravimą nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 2 d.).
Dėl miško žemės sklypo atidalijimo
45. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu teigdamas, kad teismas nepagrįstai atidalijo miško žemės sklypą pagal UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016 m. rugsėjo 20 d. parengtą žemės sklypų formavimo projekto sprendinių brėžinį, suformuojant tris visiškai atskirus turtinius vienetus, taip suskaidydamas miško paskirties žemės sklypą į mažesnius nei 5 ha miško žemės sklypus, ir tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
46. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė neskaidomos į dalis, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 hektarai, išskyrus 1-4 punktuose numatytus atvejus, tai yra kai atidalijama bendraturčių valdoma privati miško valda, jeigu šie sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises asmenims bendrosios nuosavybės teise pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, šiuo atveju padalijant į ne daugiau dalių, negu sprendime buvo nurodytas bendraturčių skaičius dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiame sklype; kai atidalijama privati miško valda, kurioje yra žemės naudmenos, atidalijant šias žemės ūkio naudmenas; kai atidalijama privati miško valda, kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas arba gyvenamasis namas kartu su priklausiniais ir kai atidalijama privati miško valda buvusiai sodybai atstatyti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, jog nustatytu draudimu skaidyti privačių miškų valdas į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų, siekiama užtikrinti, kad miškuose neatsirastų labai daug mažų miško sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams, nes taip, ypač atsižvelgiant į tokiais atvejais būtinus nustatyti servitutus, į miškų tvarkymo bei miškų ūkio veiklos organizavimo techninius reikalavimus (be visa kita ir su miško valdų atribojimu vienos nuo kitos) ir kt., galėtų būti sudarytos prielaidos pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus miške esančius objektus, skurdinti, alinti mišką, natūralią gamtinę aplinką.
47. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad bendras miško žemės plotas yra 5,5612 ha, ir kad į jį buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusio savininko M. Z. įpėdinėms (anūkėms) G. G. V., A. S. T. ir D. O. P.. Sklypas atkuriant nuosavybės teises tarp bendraturčių nebuvo padalintas, suformuojant atskirus žemės sklypus ir ginčo byloje dėl to nėra, tačiau toks atidalijimas yra galimas, nes miško žemės sklypai buvo įgyti atkuriant nuosavybės teises, naujai suformuotų miško žemės sklypų savininkų skaičius nebus didesnis, nei sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas bendraturčių skaičius.
48. Atsižvelgdama į sklypo plotą ir po atidalijimo suformuojamų naujų žemės sklypų plotą – ieškovams nuosavybės teise atitektų 3,6555 ha ploto miško žemės sklypas, projekte pažymėtas Nr. 138-1-2, atsakovui R. V. – 1,7057 ha ploto miško žemės sklypas, projekte pažymėtas Nr. 138-1 – teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog toks atidalijimas pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį yra galimas, po atidalijimo ieškovams tenkančios nuosavybės dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje nesikeis, o tai, kad ieškovams nuosavybės teise priklausančios miško sklypo dalys yra viename sklype Nr. 138-1-2 atsakovo teisių ir teisėtų interesų nepažeis, todėl teismo sprendimas šioje paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl miško valdos buvusiai sodybai atstatyti atidalijimo
49. Pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir(ar) jų pirmos eilės, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.
50. Pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad byloje surinkti įrodymai – archyviniai dokumentai – patvirtina, kad sodyba priklausė M. Z., o ieškovė G. G. V. yra jo vaikaitė, todėl yra pagrindas tenkinti reikalavimą atidalinti ieškovei 0,2000 ha ploto miško žemės sklypą, projekte pažymėtą Nr. 138-1-1 buvusios sodybos atstatymui.
51. Apeliantas R. V., nesutikdamas su teismo sprendimu teigė, jog nebuvo pagrindo taip pat atidalinti miško žemės sklypo buvusios sodybos atstatymui, nes nėra aiški sodybos priklausomybė. Apelianto teigimu, sodyba priklausė V. Z., o ne M. Z.. Be to, ieškovė yra tik V. Z. dukterėčia, t. y. priskiriama penktos eilės įpėdiniams.
52. Kaip jau minėta, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų neginčijamai nustatyta, kad nuosavybės teisės tiek ieškovei G. G. V., tiek kitoms pretendentėms (tame tarpe ir D. O. P. iš kurios miško žemės sklypą įsigijo atsakovas R. V.) buvo atkurtos į M. Z., o ne V. Z. ar kito kurio nors savininko žemės sklypą.
53. Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų įrodymų sprendė, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog prieškario Lietuvoje vykusios žemės reformos metu žmones keliant į vienkiemius (pagal to meto archyvinius dokumentus – į „viensodžius“), 1937 m. ieškovės seneliui M. Z. buvo suteiktas žemės sklypas (Nr. 28) su kitame sklype jo turėtų pastatų perkėlimu į šį žemės sklypą. Tai, kad turėti pastatai buvo perkelti ir pastatyti jam paskirtame žemės sklype, patvirtina įrodymų visuma – 1940 m. žemėlapio, 1953 m. fotoplano, pagaminto pagal 1946 m. užskridimo medžiagą (aerofotonuotrauką), kurioje matyti, kad būtent šiame žemės sklype buvo 3 sodybos pastatai, ir tokie duomenys užfiksuoti paties atsakovo pateiktame „Esamų pamatų nustatymo plane“, liudytojų I. K., M. Š., R. Z. parodymai, kad V. Z. gyveno jo tėvo M. Z. name po jo mirties. Be to, liudytojai R. Z., J. R. T. patvirtino, kad buvo dvi sodybos, o V. naudojamame sklype yra išlikę sodybos pamatai (liudytojai V. V. ir S. K.).
54. Liudytojų parodymai neprieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams – išrašams iš ūkinių knygų, kuriuose nurodyta, kad V. Z. šeima buvo įrašyta į (duomenys neskelbtini) k. 1948 m. –1951 m., 1952-1954 m. ir 1961-1965 m. ūkines knygas. Nurodoma, jog turi 0,20 ha sodybinės žemės užstatytos statiniais ir kiemu, gyvenamasis namas (84 kv. m užstatyto ploto) statytas 1919 m. galvides (42 kv. m užstatyto ploto) 1919 m. statybos (T.1, b.l. 120-125; 131). (duomenys neskelbtini) k. 1948-1914 m. ir 1961-1966 m. ūkinėse knygose taip pat nurodyta J. Z. šeima, kuri turi 0,30 ha sodybinės žemės užstatytos statiniais ir kiemu, gyvenamąjį namą (48 kv. m užstatyto ploto), statytą 1942 m., galvides (42 kv. m užstatymo ploto), 1906 m. statybos, kluoną 1940 m. statybos (T.1, b.l. 127-130; 132), aplinkybėms, užfiksuotoms 2018 m. gruodžio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0127-18-046 (reg. Nr. B-18-125) (T.5, b.l. 56-96). Be to, teismo ekspertizės 2018 m. spalio 17 d. akte konstatuota, kad atlikus 1953 m. fotoanalizę, bei sulyginus ją su 1995-2001 m. ortofotografine medžiaga nustatyta, kad identifikuotos sodybos viduje buvo 4 pastatai (2.2.8 p.) Be to, vietovėje identifikuoti dar trys statiniai – „Pamatai 5“, „Pamatai 6“ ir „Gyvenamasis namas 7“ (2.2.9 p.). Statinys „Pamatai 6“ patenka į atidalijimo projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. 138-1-1 ribas visa apimtimi, o taip pat į šį sklypą patenka dalis identifikuoto „Pastato 2“ (2.2.10 p.).
55. Iš byloje esančio Seirijų apylinkės teismo 1940 m. balandžio 4 d. nutarimo, bei kartu pateiktos bylos medžiagos (T.5, b.l. 8-18), nustatyta, kad M. Z. savo turtą paliko žmonai Z. Z., kuri buvo įpareigota sumokėti ir sumokėjo 15,00 Lt paveldėjimo mokestį. Pažymėtina, kad tuo metu teritorijoje galiojusio Napoleono kodekso Trečiosios knygos 967-1100 straipsniai reglamentavo paveldėjimą pagal testamentą. Kodekso 1010-1013 straipsniai numatė testamento laisvės apribojimą t. y. testatoriaus galimybę laisvai disponuoti turima turto dalimi. Taigi, po M. Z. mirties likusį palikimą galėjo paveldėti tiek jo vaikai, tiek ir sutuoktinė Z. Z. pagal testamentą. Duomenų, kad M. Z. palikimą priėmė kuris nors iš įpėdinių byloje nėra, nes kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisės buvo atkurtos į M. Z. nuosavybės teise valdytą žemę.
56. Kaip jau minėta, nuosavybės teisės buvo atkurtos M. Z. įpėdiniams. Byloje nėra ginčijamas nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo teisėtumas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad M. Z. sodyba buvo kitoje vietoje, o ne tame žemės sklype, kuris priklausė M. Z. ir ne toje vietovėje, kur išlikę pamatai, ar kad ji priklausė V. Z., kuris po tėvo mirties šioje vietoje pasistatė (įkūrė) savo sodybą. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, bei atsižvelgdama į tai, jog teismas išsamiai ištyrė byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad išlikę pamatai priklauso ieškovės senelio M. Z. gyvenamajam namui, kuriame po jo mirties (duomenys neskelbtini) m. toliau gyveno jo sutuoktinė Z. Z. ir vėliau apsigyveno jo sūnus V. Z. su šeima, ir sprendžia, jog apelianto skundo argumentai dėl nenustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto, sodybos vietos ir abejonių dėl sodybos priklausomybės, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.).
57. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypo, kurio miško žemė verčiama kitomis naudmenomis, savininkė G. G. V. yra buvusio sodybos savininko M. Z. vaikaitė, todėl pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalį yra priskiriama antros eilės įpėdiniams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ji priskiriama Miškų įstatymo straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytam asmenų ratui, kuriems yra taikoma šioje teisės normoje numatyta išimtis. Atsidalinus valdą pagal minėtą įstatymo punktą, yra privaloma miško žemę paversti kitomis naudmenomis Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. vadovaujantis LR Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. spalio 13 d. pateikė pažymą Nr. 61164 apie piniginę kompensaciją už miško pavertimą kitomis naudmenomis (T.1, b.l. 116).
58. Iš 2016 m. gruodžio 16 d. Žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. FPA-446-(8.12.), žemės sklypo pertvarkymo padalijimo projekto, 2008 m. lapkričio 26 d. žemės sklypo naudojimosi tvarkos sutarties nustatyta, kad po žemės sklypo pertvarkymo žemės sklypo Nr. 138-1-1 savininke bus G. G. V., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti išimtinio miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejį ir ieškinį šioje dalyje tenkino, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl ekspertizės akto vertinimo
59. CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 str. 2 d.) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui (CPK 218 str.), ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje. Taigi, eksperto išvadas teismai vertina ir kitų bylos įrodymų, nustatytų aplinkybių kontekste, t. y. kompleksiškai, kartu su byloje esančiai įrodymais (CPK 185 str. 1 d.). Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011). Teismas turi teisę pasiūlyti ekspertui, kad jis savo išvadą išaiškintų žodžiu; eksperto išvadai išaiškinti ir papildyti ekspertui gali būti pateikiami klausimai (CPK 217 str. 2 d., 3 d.). Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (CPK 219 str. 1 d.).
60. Nagrinėjamu atveju, teismas apklausė ekspertą, kuris davė paaiškinimus dėl ginčo dalyko ir ekspertizės akto. Tai, kad eksperto paaiškinimus ir ekspertizės aktą pirmosios instancijos vertino kitaip, nei pageidauja apeliantas, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog ekspertizės akte yra neaiškumų ar eksperto parodymai vertinti klaidingai, ir kuriuos reikėtų pašalinti pakartotinai apklausiant ekspertą, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl pakartotinės eksperto apklausos atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog teismo ekspertas, atlikdamas ekspertizę, nevertino ir neanalizavo dalies byloje surinktų įrodymų, kurie pateikti po ekspertizės atlikimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tai galėjo turėti esminės įtakos kai kurioms eksperto išvadoms, ir vertino ekspertizės aktą kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.
61. Pažymėtina, jog teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus ((duomenys neskelbtini) v. Spain, No. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Todėl pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą juolab, kad apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010). Šiuo atveju į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylos baigties
62. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
63. CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, jog šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
64. Ieškovai apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (T.6, b.l. 30).
65. Apeliacinį skundą atmestus, ieškovų turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo R. V., nes jos neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.2, 8.19 punktai).
66. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 9,07 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 96 str.). Šios išlaidos taip pat priteistinos iš atsakovo R. V..
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovams J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo R. V. asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 9,07 Eur (devynis eurus 07 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme.
Išlaidos valstybei mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660, mokėjimo paskirtis – bylinėjimosi išlaidos.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Žibutė Budžienė
Evaldas Burzdikas
Tomas Romeika