Civilinė byla Nr. e2-1319-381/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01409-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2531-262/2018, kuria atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės KASDAIRAS bankrotas pripažintas tyčiniu,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 27 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) KASDAIRAS iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Bankrotas“. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi patvirtintas atsakovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris 2018 m. sausio 12 d. ir 2018 m. birželio 5 d. nutartimis patikslintas. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 5 d. nutarė pripažinti atsakovę bankrutavusia ir taikyti jai likvidavimo procedūrą.

2.       2018 m. kovo 20 d. Vilniaus apygardos teisme gautas atsakovės bankroto administratorės UAB „Bankrotas“ prašymas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.

3.       Bankroto administratorė nurodė, kad atsakovė jau nuo 2016 metų pabaigos susidūrė su mokumo problemomis ir pradėjo nevykdyti finansinių įsipareigojimų savo kreditoriams ir darbuotojams. Įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas K. K., žinodamas, jog įmonė yra akivaizdžiai nemoki, ne tik laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ir toliau didino atsakovės įsipareigojimus, 2017 metais su artimais giminystės ryšiais susijusiais asmenimis sudarė atsakovei ir jos kreditoriams nenaudingus (žalingus) sandorius, taip įmonei ir jos kreditoriams sąmoningai padarydamas didelę žalą. K. K. veiksmų priešingumas atsakovės ir jos kreditorių interesams pasireiškė tuo, jog iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo iš esmės visas vertingas įmonės turtas buvo realizuotas žinant, kad už jį nebus atsiskaityta. K. K. neatliko jokių veiksmų tam, kad iš D. K. ir D. K. būtų išieškotos skolos už iš atsakovės įsigytą turtą (prekes, butą). Taigi K. K. atsakovės veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą būtų visiškai panaikintos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. 2018 m. birželio 5 d. nutartimi pripažino UAB KASDAIRAS bankrotą tyčiniu.

5.       Teismas nurodė, kad atsakovė nuo 2016 metų rudens pradėjo nevykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams: 2016 m. lapkričio 28 d. atsirado pradelsti įsipareigojimai UAB „INDUSTEK“, kurie iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo padidėjo iki 33 832,17 Eur, UAB „Asia tasty“ – 26 166,08 Eur, A. V. – 9 729,49 Eur. Kadangi atsakovė jau 2016 metais buvo nemoki, jos vadovas pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau ne tik to nepadarė, tačiau ir toliau didino UAB KASDAIRAS įsipareigojimus.

6.       Teismas nustatė, kad UAB KASDAIRAS nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. birželio 23 d. su atsakovės direktoriumi K. K. artimais ryšiais susijusiam asmeniui D. K., kuris buvo ir atsakovės komercijos direktorius, pardavė turto ir prekių už 58 714,40 Eur, tačiau D. K. atsakovei sumokėjo tik 43 273,69 Eur. Taigi D. K. liko skolingas atsakovei 15 440,71 Eur. Ši suma atsakovei nėra sumokėta iki šiol. Atsakovė, atstovaujama K. K., 2017 m. vasario 13 d. už 47 000 Eur pardavė butą D. K., už kurį ji neatsiskaitė. Teismas sprendė, kad prekės ir butas buvo parduoti tuo metu, kai atsakovė jau buvo nemoki, o jos direktorius, sudaręs šiuos sandorius, iš anksto žinojo, jog pirkėjai už įsigytą turtą neatsiskaitys. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad K. K., būdamas UAB KASDAIRAS vadovu, sąmoningai sudarė prekių ir buto pardavimo sutartis, žinodamas, jog D. K. ir D. K. už įsigytą turtą neatsiskaitys, patvirtina ir tai, kad K. K. neatliko jokių veiksmų tam, jog iš šių asmenų atsakovės naudai būtų išieškotos skolos. Teismas pažymėjo, kad atsakovės vadovas K. K., gavęs vienos iš pagrindinių kreditorių UAB „Asia tasty“ 2016 m. lapkričio 9 d. pretenziją dėl neapmokėtos 20 933,10 Eur skolos, taip pat esant pradelstiems įsipareigojimams kitiems UAB KASDAIRAS kreditoriams, neturėjo jokios teisės sudaryti šių sandorių, nes jie prieštaravo atsakovės ir jos kreditorių interesams. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovės veikla buvo organizuojama taip, jog jos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į UAB KASDAIRAS turtą būtų apribotos ar apskritai panaikintos. Atsakovės vadovas K. K. nurodytus sandorius sudarė žinodamas, kad UAB KASDAIRAS kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes atsakovė po nurodytų sandorių nebeturės pakankamai turto įsipareigojimams įvykdyti.

7.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad jos atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktų sąlygas, todėl yra pagrindas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu, nes: 1) atsakovės vadovas ir vienintelis akcininkas K. K. sąmoningai blogai valdė UAB KASDAIRAS, netinkamai vykdė pareigas, susijusias su atsakovės valdymu, ir, esant įmonei nemokiai, ilgą laiką sąmoningai neinicijavo bankroto bylos UAB KASDAIRAS iškėlimo, neatliko kitų direktoriaus (administracijos vadovo) pareigų (1 punktas); 2) UAB KASDAIRAS esant nemokiai, prieš pat iškeliant bankroto bylą, buvo sudaryti atsakovei ir jos kreditoriams ekonomiškai nenaudingi sandoriai su įmonės vadovu artimais ryšiais susijusiais asmenims, o tai lėmė UAB KASDAIRAS veiklos nutraukimą bei atsiskaitymo su įmonės kreditoriais eliminavimą (2 punktas); 3) UAB KASDAIRAS turtas buvo parduotas (perleistas) mažesnėmis negu rinkos kainomis ar iš viso neatlygintinai asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudus ryšiai (3 punktas); 4) UAB KASDAIRAS esant nemokiai, 2016–2017 metais iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo buvo panaikintos visos galimybės nukreipti kreditorių reikalavimų išieškojimą į atsakovės turtą, nes visas vertingiausias bendrovės turtas buvo perleistas su nemokia bendrove susijusiems asmenims (4 punktas).

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8.       Suinteresuotas asmuo K. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį ir klausimą grąžinti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Šiuo atveju egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos tam, kad skundžiama teismo nutartis būtų panaikinta dėl nurodytame punkte įtvirtinto absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo, nes teismas grubiai pažeidė suinteresuoto asmens teises. Gavęs atsakovės bankroto administratorės prašymą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu, teismas 2018 m. kovo 26 d. jį išsiuntė suinteresuotam asmeniui (adresu (duomenys neskelbtini)), nustatydamas 20 dienų terminą atsiliepimui pateikti, tačiau dokumentai suinteresuotam asmeniui nebuvo įteikti ir byloje nėra duomenų, kad dokumentus buvo bandoma įteikti suinteresuotam asmeniui ir kad teismo siųstų dokumentų nepavyko įteikti suinteresuotam asmeniui ar kad, nepavykus procesinių dokumentų faktiškai įteikti, teismo išsiųsta speciali siunta buvo saugojama pašte 30 dienų, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 519 patvirtintame Procesinių dokumentų civilinėse bylose įteikimo ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tvarkos apraše (4, 20 ir 26 punktai).

8.2.                      Nors atsakovės bankroto administratorė yra inicijavusi civilinę bylą Nr. e2-3434-661/2018 prieš suinteresuotą asmenį dėl sandorių panaikinimo ir skolos priteisimo, kurioje suinteresuotam asmeniui atstovauja advokatas Saulius Urbonavičius, tačiau bankroto administratorė, matydama, kad dokumentai suinteresuotam asmeniui nebuvo įteikti, neinformavo teismo apie suinteresuoto asmens atstovą. Taip pat ir teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO galėjo nustatyti, kad suinteresuotas asmuo nurodytoje byloje yra atstovaujamas advokato, ir informuoti suinteresuoto asmens atstovą apie gautą prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

8.3.                      Teismas 2018 m. balandžio 11 d. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gavo išrašą apie suinteresuoto asmens darbovietę (mažoji bendrija „Denginesa“), tačiau suinteresuoto asmens darbovietės adresu jokių dokumentų nesiuntė. Taigi nors teismas nustatė suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresą bei darbovietę, tačiau dokumentus išsiuntė tik gyvenamosios vietos adresu ir negavo jokio pranešimo iš pašto apie dokumentų įteikimą arba neatsiėmimą, t. y. neturėjo duomenų, ar suinteresuotam asmeniui žinoma apie pateiktą prašymą.

8.4.                      Teismas taip pat neinformavo suinteresuoto asmens apie teismo posėdį, kuriame sprendė prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, ir nedėjo pastangų, kad jam apie tai būtų žinoma, nes tik formaliai apie jį paskelbė interneto tinklalapyje. Nepaisydamas to, teismas 2018 m. birželio 5 d. priėmė skundžiamą nutartį. Dėl teismo padarytų pažeidimų, t. y. suinteresuoto asmens neinformavimo apie pateiktą prašymą ir jo nagrinėjimą, suinteresuotas asmuo neteko galimybės teikti atsikirtimus, dalyvauti teismo posėdyje ir apginti savo pažeistas teises, klausimas nebuvo išnagrinėtas visapusiškai, o ginčijamai nutarčiai apskųsti suteiktas 7 dienų terminas nėra pakankamas tam, kad suinteresuotas asmuo galėtų tinkamai atsikirsti į atsakovės bankroto administratoriaus pateiktą prašymą.

8.5.                      Nagrinėjamu atveju teismas neįvykdė jam ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos ir tinkamai neinformavo ne tik suinteresuoto asmens apie prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, bet ir visų atsakovės kreditorių, nors tokia pareiga yra įtvirtinta nurodytoje ĮBĮ normoje. 

8.6.                      Nagrinėjamoje situacijoje teismas nesigilino į klausimo esmę, neanalizavo atsakovės sudarytų sandorių, neatsižvelgė į sudarytų sandorių ekonominę naudą atsakovei, nevertino faktinės įmonės mokumo situacijos, o tik formaliai įvertino atsakovės bankroto administratorės pateiktus argumentus ir įrodymus. Teismas net nepasisakė dėl aplinkybės, kad tuo pačiu metu atsakovės bankroto administratorė civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 ginčija sandorius, dėl kurių siekia atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Tai reiškia, kad teismas neatliko jam pavestos pareigos visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes bei dėl jų pasisakyti.

8.7.                      Pripažindamas atsakovės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas nenurodė, kokie konkrečiai suinteresuoto asmens veiksmai lėmė atsakovės bankrotą. Priešingai, teismas apsiribojo abstrakčiais teiginiais, pakartojo atsakovės bankroto administratorės prašyme išdėstytus teiginius ir nenurodė, kokių pareigų nevykdė suinteresuotas asmuo, kokiais būdais ir veiksmais sąmoningai blogai valdė įmonę. Tai reiškia, kad šiuo atveju nebuvo ištirtos faktinės bylos aplinkybės ir suinteresuoto asmens veiksmai, o teismo padarytos išvados neturi jokio ryšio su byloje esančiais įrodymais.

8.8.                      Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto, tačiau byloje turi būti įrodyta, kad nurodytais sandoriais tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Nors teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo laiku nesikreipė dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau neanalizavo, kaip pasikeitė įmonės finansinė situaciją per tą laikotarpį ir kokią įtaką pavėluotas kreipimasis ar nesikreipimas turėjo kreditoriams. Kadangi teismas neanalizavo nei atsakovės finansinės situacijos, nei jos sudarytų sandorių, o apsiribojo abstrakčiais argumentais, skundžiama teismo nutartis turi būti panaikinta ir byla grąžinta teismui.

8.9.                      Teismas konstatavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių egzistavimą remdamasis atsakovės bankroto administratorės argumentais dėl nuo 2017 m. sausio 7 d. iki 2017 m. birželio 23 d. sudarytų 10 sandorių tarp atsakovės ir D. K. bei buto pardavimo. Teismas išsamiai nepasisakė dėl nurodytų sandorių, juos vertino formaliai, taip pat nepasisakė dėl aplinkybių, kad šiuo metu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-3434-661/2018 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) KASDAIRAS ieškinį suinteresuotam asmeniui, D. K. ir D. K., kurioje BUAB KASDAIRAS prašo ne naikinti sandorius, kaip neatitinkančius rinkos vertės, o iš esmės prašo, jog teismas priteistų BUAB KASDAIRAS lėšas už šiais sandoriais perleistą turtą, t. y. iš esmės BUAB KASDAIRAS bankroto administratorė pripažįsta, kad sandoriai buvo sudaryti rinkos verte, tačiau prašo priteisti pinigus, kadangi yra įsitikinęs, jog už šiuos sandorius nebuvo teisingai atsiskaityta. Taigi teismas neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ir neargumentavo, kodėl jis vertina sandorių, dėl kurių nenaudingumo ginčo nėra, sudarymą, kaip pagrindą konstatuoti požymių, nustatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose, buvimą. Teismas nepasisakė dėl BUAB KASDAIRAS ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 santykio su atsakovės bankroto administratorės pareikštu prašymu dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nors abiem atvejais turi būti nagrinėjamos tapačios aplinkybės, tačiau atsakovės bankroto administratorės reiškiami reikalavimai savo esme prieštarauja vienas kitam. Jeigu nurodytoje byloje teismas konstatuos, kad sandoriai, dėl kurių siekiama atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, yra sudaryti teisėtai ir pagal juos yra visiškai atsiskaityta, susiklostys situacija, jog teisėtų, įvykdytų ir galiojančių sandorių pagrindu teismas atsakovės bankrotą būtų pripažinęs tyčiniu.

8.10.                      Dėl sandorių su D. K. būtina atkreipti dėmesį, kad visi atsakovės ir D. K. sandoriai gali būti suskirstyti į kelias grupes: 1) automobilių pirkimo–pardavimo sandoriai; 2) sandoriai, susiję su atsakovės nuo 2016 m. sausio mėnesio iki 2017 m. birželio mėnesio D. K. suteiktomis paslaugomis; 3) sandoris, susijęs su patalpų nuoma. Teismas nei šių sandorių kartu, nei atskirai neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

8.11.                      Nors prašyme pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu nurodoma, kad automobilių pardavimas pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus, tačiau nenurodoma, kokiu būdu toks pažeidimas buvo padarytas ir kokie faktiniai pagrindai yra taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio nuostatas. Prašyme pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu neginčijama, kad automobilių vertė buvo didesnė nei buvo faktiškai nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, pagal kurias buvo atliekami mokėjimai atsakovei, tačiau nurodoma, jog sandoriai buvo nenaudingi. Už automobilį Lexus D. K. sumokėjo avansu 2017 m. vasario 1 d., o automobilio pirkimo–pardavimo sandoris buvo įformintas 2017 m. vasario 10 d., išrašant PVM sąskaitą faktūrą Nr. 6655. Gauti pinigai buvo panaudoti atsakovės veikloje.

8.12.                      Dėl sandorių, susijusių su statybos paslaugų ir prekių pirkimu iš atsakovės, atsakovės bankroto administratorė nuslėpė nuo teismo, kad D. K. nuo 2016 m. birželio mėnesio iki 2017 m. birželio mėnesio statė pastatus Molėtų pl., Vilniuje, ir už suteikiamas paslaugas bei prekes mokėjo avansu, o PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos atlikus darbus.

8.13.                      Dėl išlaidų, susijusių su patalpų nuoma, svarbu tai, kad 2016 m. balandžio 18 d. buto nuomos sutartyje Nr. 20160418/001 šalys neaptarė nuomojamo turto pagerinimo klausimų, todėl šie klausimai yra reguliuojami CK bendrųjų nuostatų. CK 6.501 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išnuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti. Ginčo situacijoje pagerinimai nuomojamose patalpose nebuvo atsakovės iš anksto suderinti, todėl D. K. neturėjo pareigos atsakovei atlyginti už pagerinimus, padarytus savo iniciatyva. Kaip matyti iš buto perdavimo–grąžinimo akto, šalys konstatavo, kad pagerinimai, kurie yra neatskiriami, t. y. medžio gaminiai ir montuojami baldai, yra paliekami D. K. ir tokiu būdu yra mažinama mokėtina nuomos kaina. Nei atsakovės bankroto administratorė, nei kiti asmenys neginčija pačios nuomos sutarties, kurios pagrindu atsakovei atsirado prievolė mokėti nuomos sutartį, todėl laikytina, kad D. K. pagrįstai, vadovaudamasis CK 6.501 straipsnio nuostatomis, sumažino atsakovės mokėtiną sumą pagerinimų, kurie buvo padaryti patalpose, verte. Atsakovė nenurodė, kokiu pagrindu nuomos kainos pagal nuomos sutartį sumažinimas atliktų pagerinimų verte turėtų būti naikinamas.

8.14.                      Tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 BUAB KASDAIRAS prašo pripažinti įskaitymą negaliojančiu ir priteisti 47 000 Eur skolos iš D. K. už buto pardavimą, reiškia, jog BUAB KASDAIRAS pripažįsta, kad sandoris yra teisėtas, pagrįstas ir atitinka rinkos kainą, todėl iš esmės neaišku, kodėl toks sandoris yra nenaudingas atsakovei. Juolab, kad atsakovės bankroto administratorė neprašo sandorio naikinti, o prašo mokėjimus už sandorį pripažinti negaliojančiais ir priteisti pinigus. Vien šios aplinkybės patvirtina, kad buto pirkimo–pardavimo sandoris nėra nenaudingas atsakovei ir jos kreditoriams. Taigi teismo išvada dėl šio sandorio nenaudingumo atsakovei yra nepagrįsta.

8.15.                      Teismas konstatavo, kad atsakovės įsipareigojimai UAB „INDUSTEK“ didėjo nuo 2016 m. lapkričio mėnesio, o skolos UAB „Asia tasty“ bei A. V. lėmė tai, jog bankrotas atsakovei turėjo būti keliamas dar 2016 metais. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nebuvo nuoseklus ir rėmėsi tik dalimi byloje surinktų įrodymų, neanalizavo ir neatsižvelgė į įrodymų visumą bei tokiu būdu priėmė neteisingą ir nepagrįstą skundžiamą nutartį. Priešingai negu nurodė teismas, skola UAB „INDUSTEK“ sistemingai buvo mažinama: nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. birželio 13 d. atsakovė iš UAB „INDUSTEK“ nupirko prekių už 29 695,72 Eur, o sumokėjo 40 045,09 Eur. Tai reiškia, kad per pusės metų laikotarpį atsakovė sumažino skolą šiai kreditorei. Skolos UAB „Asia tasty“ bei A. V. atsirado atitinkamai 2017 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. gegužės 11 d., t. y. likus 3 mėnesiams iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Akivaizdu, kad faktinės aplinkybės yra priešingos negu nustatė teismas, nes suinteresuotam asmeniui buvo užkirsta galimybė pateikti savo poziciją byloje, o pats teismas nebuvo aktyvus ir bylos medžiagą (atsakovės bankroto administratorės pateiktus vienašališkus įrodymus) vertino paviršutiniškai bei neišsamiai. Skundžiama teismo nutartis yra neargumentuota ir nepagrįsta, o joje teismo padarytos išvados prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

9.       Atsakovė BUAB KASDAIRAS atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą ir priimti naujai teikiamą įrodymą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Byloje nėra ginčo, kad apelianto gyvenamoji vieta ir deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), ir teismas procesinius dokumentus apeliantui 2018 m. kovo 26 d. išsiuntė būtent šiuo adresu. Kadangi apelianto gyvenamosios vietos adresas sutapo su jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, todėl teismo procesiniai dokumentai jam pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį turėjo būti siunčiami tik vieną kartą. Nors procesinių dokumentų nepavyko apeliantui įteikti, jie pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį laikomi įteiktais praėjus 30 dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo apelianto deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Teismas skundžiamą nutartį priėmė praėjus 71 dienai nuo procesinių dokumentų išsiuntimo apeliantui. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantui buvo tinkamai, t. y. CPK nustatyta tvarka, pranešta apie priimtą prašymą dėl BUAB KASDAIRAS bankroto pripažinimo tyčiniu. Apelianto minimoje civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 procesiniai dokumentai jam buvo įteikti tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), todėl pripažintina, kad nagrinėjant klausimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nebuvo padaryti jokie apelianto nurodomi proceso teisės normų pažeidimai.

9.2.                      Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šioje byloje neegzistavo pagrindai pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Kadangi pagal kasacinio teismo praktiką tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Atsakovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas atsižvelgė į BUAB KASDAIRAS prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytų sandorių ekonominį nenaudingumą atsakovei, įvertino BUAB KASDAIRAS faktinę mokumo situaciją ir nemokumo atsiradimo laiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

9.3.                      Kaip matyti iš atsakovės bankroto bylos medžiagos, UAB KASDAIRAS nuo 2016 metų rudens pradėjo nevykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams ir darbuotojams, o nuo 2016 metų pabaigos susidūrė su esminėmis mokumo problemomis. Byloje esantis atsakovės 2016 metų balansas patvirtina, kad trumpalaikiai įsipareigojimai buvo net 1,687 karto didesni už visą atsakovės turtą. Apeliantas, žinodamas, jog įmonė yra akivaizdžiai nemoki, ne tik laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ir toliau didino atsakovės įsipareigojimus, su susijusiais asmenimis sudarė atsakovei ir jos kreditoriams nenaudingus sandorius, taip įmonės kreditoriams padarydamas didelę žalą. Kaip teisingai nustatė teismas, šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, todėl egzistuoja teisėtas pagrindas BUAB KASDAIRAS bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

9.4.                      Prašyme pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu buvo nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės sudarytais sandoriais, kurie buvo ekonomiškai nenaudingi tiek BUAB KASDAIRAS, tiek ir jos kreditoriams, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į BUAB KASDAIRAS turtą būtų visiškai panaikintos. Atsakovės turtas susijusiems asmenims buvo realizuotas tuo metu, kai BUAB KASDAIRAS jau buvo susidūrusi su mokumo problemomis, tačiau iki bankroto bylos jai iškėlimo, o likęs turtas yra mažavertis arba neturi jokios vertės, todėl atsakovė neturės jokių galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantas teismo nurodytus sandorius sudarė žinodamas, kad atsakovės kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes UAB KASDAIRAS po nagrinėtų sandorių sudarymo nebeturės pakankamai turto įsipareigojimams įvykdyti. Teismo nustatytos aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus bankroto pripažinimo tyčiniu požymius, todėl pagrįstai buvo pripažinta, kad šioje konkrečioje situacijoje atsakovės bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu.

9.5.                      Kadangi vienas iš atskirojo skundo argumentų yra susijęs su netinkamu apelianto informavimu apie priimtą prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra pagrindas priimti naują įrodymą – Gyventojų registro išrašą, patvirtinantį, kad apelianto deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su jo gyvenamąja vieta ir yra (duomenys neskelbtini).

10.       Ieškovė UAB „INDUSTEK“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Atskirasis skundas yra nepagrįstas nei teisiškai, nei faktiškai. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą teismo nutartį įvairiais aspektais, tik bando kelti abejones, tačiau nepateikia jokių konkretesnių įrodymų, kurie pagrįstų šias abejones, nors pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Nors teismas turi vertinti byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaudamasi ja priimti sprendimą, apeliantas savo abejonėmis siekia sukurti teismui naują pareigą (įtikinti apeliantą, kad jo abejonės yra nepagrįstos), kuri nėra nustatyta CPK.

10.2.                      Apeliantas, atskirajame skunde teigdamas, kad nebuvo tinkamai informuotas apie gautą atsakovės bankroto administratorės prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, apsiriboja subjektyviu teisės normų bei faktinių aplinkybių vertinimu, kuris neatitinka aktualaus reglamentavimo. Atskirajame skunde net nėra teigiama, kad apeliantas nėra gavęs procesinius dokumentus pristatančio asmens apelianto gyvenamosios (deklaruotos gyvenamosios vietos) adresu palikto pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus. Kadangi apeliantas nepateikė jokių įrodymų dėl aplinkybių, kurios lemtų negalėjimą vadovautis CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta procesinių dokumentų įteikimo prezumpcija, ši prezumpcija nebuvo paneigta, o atskirojo skundo teiginiai nesudaro pagrindo šią prezumpciją paneigti.

10.3.                      Apeliantas žinojo apie nagrinėjamą atsakovės bankroto bylą, taip pat turėjo informaciją apie atsakovės bankroto administratorės prieš apeliantą inicijuotas civilines bylas, kurios yra susijusios su apelianto, kaip vienintelio atsakovės akcininko ir vadovo, veikla (neveikimu). Žinodamas apie tai, apeliantas turėjo rūpintis, kad būtų sudarytos sąlygos įteikti jam siunčiamus procesinius dokumentus, tačiau šiuo atveju apeliantas laikėsi jam jau įprasto pasyvaus rungimosi modelio (kaip ir prieš bankroto bylos inicijavimą, tiek inicijuojant bankroto bylą), kai yra vengiama priimti procesinius dokumentus ir jokie procesiniai dokumentai prieš teismui priimant sprendimą nėra teikiami. Tik sulaukęs nepalankaus teismo sprendimo apeliantas ima rūpintis savo procesinių teisių įgyvendinimu bei akcentuoti tariamai patirtus suvaržymus. Tokia apelianto pozicija, kai iš pradžių pasirenkamas pasyvaus rungimosi modelis, o jau po teismo sprendimo priėmimo toks sprendimas yra ginčijamas remiantis argumentais, jog nebuvo užtikrinta apelianto teisė būti aktyviu proceso dalyviu, nėra legitimi ir nesudaro pagrindo kvestionuoti priimto sprendimo.

10.4.                      Visi nesąžiningi bei kreditorių interesus pažeidžiantys sandoriai buvo sudaryti tarp artimųjų giminaičių: apelianto, jo sutuoktinės D. K. bei sūnaus D. K.. D. K. UAB KASDAIRAS veikė kaip direktoriaus pavaduotojas komercijai bei iš esmės įmonėje vykdė įmonės vadovo funkcijas. D. K. dalyvavo sprendimų dėl UAB KASDAIRAS veiklos priėmime, todėl neabejotinai buvo gerai susipažinęs su atsakovės finansine būkle bei galimybe tęsti veiklą. Apelianto, kaip UAB KASDAIRAS vadovo, ir D. K. veiksmais buvo siekiama ne pagerinti atsakovės finansinę padėtį, o nesąžiningais sandoriais įsisavinti įmonės turtą. Nėra abejonių, kad atsakovės bankroto administratorės prašyme pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu nurodyti sandoriai buvo sudaryti sandorio šalims aiškiai žinant, jog UAB KASDAIRAS neturės galimybės vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, o sudaromais sandoriais bus iš viso eliminuojama galimybė BUAB KASDAIRAS kreditoriams atgauti bent dalį skolų. Dauguma su D. K. sudarytų sandorių buvo sudaryti jau po to, kai UAB „INDUSTEK“ pateikė 2017 m. gegužės 9 d. pranešimą dėl skolos ir ketinimo kelti bankroto bylą, kuris buvo įteiktas 2017 m. gegužės 12 d. 

10.5.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas veikė akivaizdžiai pažeisdamas fiduciarines (tiek rūpestingumo, tiek lojalumo) pareigas UAB KASDAIRAS, nes egzistuoja CK 6.67 straipsnio 3 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad sąmoningai blogai valdant įmonę, UAB KASDAIRAS padėtis iš esmės pablogėjo, nes įmonės resursai buvo naudojami asmeninei fizinių asmenų naudai gauti, o neįvykdyti įsipareigojimai paliekami įmonei. Tokiu būdu buvo išvengta UAB KASDAIRAS prisiimtų prievolių kreditoriams įvykdymo.

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11.       CPK

12.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB KASDAIRAS bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl naujų dokumentų (ne)priėmimo

13.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14.       Suinteresuotas asmuo K. K. kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – UAB „INDUSTEK“ 2017 m. rugsėjo 13 d. prašymą įtraukti įmonę į atsakovės kreditorių sąrašą ir patvirtinti jos 33 832,17 Eur finansinį reikalavimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-5412-541/2017 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-63-852/2017. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui Gyventojų registro išrašą apie suinteresuoto asmens deklaruotą gyvenamąją vietą.

15.       Pažymėtina, kad apelianto pateikti įrodymai nėra nauji įrodymai, nes jie jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam atsakovės bankroto bylą (1 t., b. l. 107–114, 133–134; 2 t., b. l. 123–124, 151–153), todėl atsisakytina priimti pakartotinai teikiamus įrodymus. Atsižvelgęs į tai, kad faktas, jog apelianto deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), atskirajame skunde nėra ginčijamas (tai pripažįsta ir pati atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą), apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiai aplinkybei pagrįsti atsakovės pateiktą Gyventojų registro išrašą.

Dėl absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir proceso teisės normų pažeidimo

16.       Apelianto teigimu, šiuo atveju egzistuoja 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas absoliutus skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindas – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo skundą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagrindą grąžinti tokią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui sudaro šios sąlygos: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018).

17.       Kadangi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis buvo priimta išsprendus atsakovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu klausimą, aktualus ne tik CPK, tačiau ir ĮBĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas, susijęs su prašymo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nagrinėjimu.

18.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalį teismas, gavęs kreditoriaus (kreditorių) arba administratoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, apie gautą prašymą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos praneša kitiems įmonės kreditoriams ir administratoriui (jeigu prašymą pateikė ne administratorius). Pranešime teismas nurodo, kad kreditoriai ir administratorius per teismo nustatytą, ne trumpesnį kaip 14 ir ne ilgesnį kaip 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos, terminą turi teisę pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu. Teismas gali ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje nurodytą pranešimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pripažinti bankrotą tyčiniu gavimo dienos pateikti administratoriui (neatsižvelgiant į tai, ar prašymą pateikė kreditorius (kreditoriai) ar administratorius) ir pavesti jam ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo teismo pranešimo gavimo dienos pranešti kreditoriams apie teismo gautą prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu ir kreditorių teisę pateikti teismui šioje dalyje nurodytą informaciją per teismo nustatytą terminą. Teismas, gavęs prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos prašymo kopiją ir kitus prie prašymo pridėtus dokumentus persiunčia netekusiems įgaliojimų įmonės valdymo organams ir kitiems ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto. 

19.       Pagal CPK 123 straipsnio 1 dalį, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą. CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus 30 dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Vyriausybė nustato procesinių dokumentų įteikimo tvarką ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tvarką, ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus formą.

20.       Kai byla nagrinėjama iš esmės rašytinio proceso tvarka, apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, išskyrus CPK numatytus atvejus, kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama kita tvarka. Šią informaciją taip pat teikia teismo raštinė. Kai rašytinio proceso tvarka nagrinėjami kiti procesiniai klausimai, dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo posėdį pranešama tik CPK numatytais atvejais (CPK 133 straipsnio 3 dalis). Kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja (CPK 153 straipsnio 2 dalis).

21.       Nagrinėjamu atveju prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu 2018 m. kovo 19 d. pateikė bankroto administratorė. Bankroto bylą nagrinėjanti teisėja 2018 m. kovo 23 d. rezoliucija prašymą priėmė ir nustatė suinteresuotam asmeniui (apeliantui) 20 d. terminą atsiliepimui pateikti. Byloje esantis vokas patvirtina, kad teismo 2018 m. kovo 26 d. raštas, kuriame buvo nurodytas 20 dienų terminas atsiliepimui pateikti, kartu su prašymu 2018 m. kovo 27 d. buvo išsiųstas suinteresuotam asmeniui paštu (adresu (duomenys neskelbtini)), tačiau pašto siunta buvo grąžinta siuntėjui (teismui), nes per siuntos saugojimo terminą gavėjas jos neatsiėmė pašte. 2018 m. gegužės 11 d. specialiame interneto tinklalapyje buvo paskelbta, kad „Vilniaus apygardos teisme (Gedimino pr. 40 / 1) 2018 m. birželio 5 d., 10.00 val. rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjamas bankroto administratoriaus pareiškimas pripažinti BUAB „Kasdairas“ (buvęs pavadinimas UAB „Daikaras“) bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo K. K.. Vadovaujantis CPK 153 str. 2 d., nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, byloje dalyvaujantys asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Informacijos teirautis 8(5) 268 80 37“. Nurodytą teismo posėdžio dieną (2018 m. birželio 5 d.) buvo priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, kuri suinteresuotam asmeniui (apeliantui) buvo išsiųsta tuo pačiu jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Atskirajame skunde nurodyta, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis apeliantui buvo įteikta 2018 m. birželio 9 d.

22.       Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors apeliantas savo atskirąjį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja absoliutus pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte, nes: 1) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo klausimą dėl atsakovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui ir kitiems asmenims dėl to, kad šis klausimas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 153 straipsnio 2 dalis); 2) byloje dalyvaujantiems asmenims apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, t. y. CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka informaciją paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje.

23.       Taigi nei aptarto, nei kitų absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

24.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė suinteresuoto asmens teises, nes jam nebuvo įteiktas bankroto administratorės prašymas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvykdė ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą bankroto administratorės prašymo kopiją persiųsti netekusiems įgaliojimų įmonės valdymo organams – suinteresuotam asmeniui (buvusiam atsakovės vadovui ir akcininkui). Nors faktiškai bankroto administratorės prašymas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu suinteresuotam asmeniui nebuvo įteiktas, tačiau pagal CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas dokumentų įteikimo taisykles tam tikrais atvejais procesinių dokumentų įteikimas laikomas tinkamu net ir tais atvejais, kai gavėjas realiai negauna jam siųstų dokumentų. Kadangi bankroto administratorės prašyme nurodytas procesinių dokumentų įteikimo suinteresuotam asmeniui (fiziniam asmeniui) adresas sutapo su jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį procesiniai dokumentai jam turėjo būti įteikinėjami vieną kartą. Nepriklausomai nuo to, kad teismo 2018 m. kovo 26 d. raštas kartu su bankroto administratorės prašymu 2018 m. kovo 27 d. buvo išsiųstas suinteresuotam asmeniui paštu, tačiau pašto siunta buvo grąžinta siuntėjui (teismui), nes per siuntos saugojimo terminą gavėjas jos neatsiėmė pašte, procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus 30 dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo procesinių dokumentų išsiuntimo apeliantui, nėra abejonių, kad pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį tuo metu bankroto administratorės prašymas jau galėjo būti laikomas įteiktu suinteresuotam asmeniui ir teismo 2018 m. kovo 26 d. rašte nurodytas terminas pateikti teismui atsiliepimą į prašymą jau buvo pasibaigęs.

25.       Apeliantas yra neteisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs duomenis apie suinteresuoto asmens darbovietę (mažoji bendrija „Denginesa“), jokių dokumentų ten nesiuntė, nes pirmosios instancijos teismas net du kartus siuntė apeliantui skirtus dokumentus mažajai bendrijai „Denginesa“, tačiau ant voko buvo nurodytas netikslus jos adresas (vietoj Juridinių asmenų registre nurodomo adreso (Antakalnio g. 24A-9, Vilnius) buvo nurodytas adresas Antakalnio g. 24-9, Vilnius), todėl šie laiškai nebuvo atsiimti per jų saugojimo pašte terminą. Nepaisant to, šis teismo darbo trūkumas nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė suinteresuoto asmens teises ir kad dėl šio pažeidimo klausimo nagrinėjimas turėtų būti grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes procesinių dokumentų siuntimas į darbovietę buvo papildoma priemonė siekiant informuoti suinteresuotą asmenį apie bankroto administratorės pateiktą prašymą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo apelianto akcentuojama galimybe bandyti jam skirtus dokumentus įteikinėti per suinteresuotam asmeniui kitoje byloje atstovaujantį advokatą Saulių Urbonavičių, nereiškia CPK normų pažeidimo, nes atstovui su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tais atvejais, kai šalis ar trečiasis asmuo veda tą konkrečią bylą per atstovą (CPK 118 straipsnio 1 dalis). 

26.       Dėl apelianto nurodomo ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalies pažeidimo tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas apie prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu tinkamai neinformavo visų atsakovės kreditorių, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne savo, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151-469/2016). Taigi apeliantas, akcentuodamas atsakovės kreditorių neinformavimą, gina ne savo, o kitų asmenų – atsakovės kreditorių – tariamai pažeistas teises, nors tai daryti neturi teisinio intereso ir nėra įgaliotas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šių atskirojo skundo argumentų neanalizuoja ir dėl jų reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą nepasisako.

27.       Be to, kaip yra nurodęs kasacinis teismas, ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens, nes įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialiųjų teisinių padarinių nesieja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi tai, kad klausimas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo išnagrinėtas negavus suinteresuoto asmens atsiliepimo į prašymą, savaime nereiškia jo teisių pažeidimo, dėl kurio byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai. Savo nesutikimo su atsakovės bankroto pripažinimu tyčiniu argumentus apeliantas yra išdėstęs atskirajame skunde, kurie toliau šioje nutartyje ir bus iš esmės vertinami, nes pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžinti klausimo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl tyčinio bankroto požymių

28.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

29.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

30.       Preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis).

31.       Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018). 

32.       Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

33.       Tačiau jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

34.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu konstatavęs, kad egzistuoja visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatyti tyčinio bankroto požymiai. Apeliantas nesutinka su visų šių požymių nustatymu, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl visų šių požymių (ne)egzistavimo ir jų reikšmės sprendžiant dėl atsakovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu.

35.       Bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, ex officio organizuoja kasdienę bendrovės veiklą (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis), atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas). Šios funkcijos ir yra tos pagrindinės funkcijos, kurios identifikuoja bendrovės vadovą kaip vieną svarbiausių figūrų, dalyvaujančių juridinio asmens veikloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aptariamų funkcijų apibrėžimai rodo, kad bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, turi plačius įgaliojimus bendrovės valdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018). 

36.       Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovė jau 2016 metais buvo nemoki, todėl apeliantui, kaip įmonės akcininkui ir vadovui, kuriam įmonės finansinė padėtis turėjo būti žinoma geriausiai, kilo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo jis nesikreipė. 2017 m. birželio 25 d. į teismą dėl to kreipėsi atsakovės kreditorė UAB „INDUSTEK“.

37.       Pažymėtina, kad atsakovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas yra patvirtinęs 33 832,17 Eur UAB „INDUSTEK“ finansinį reikalavimą, kuris susidarė atsakovei neapmokėjus (visiškai ar iš dalies) UAB „INDUSTEK“ nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. balandžio 14 d. pagal 2016 m. sausio 4 d. ilgalaikio tiekimo sutartį Nr. 20160104-01išrašytų PVM sąskaitų faktūrų (2 t., b. l. 123–147). Kreditorių (atsakovės darbuotojų) O. G. (3 070,65 Eur), F. B. (3 716,44 Eur), P. P. (3 945,99 Eur), E. N. (2 317,21 Eur) finansiniai reikalavimai susidarė 2017 metais nesumokėjus jiems priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų (1 t., b. l. 81–84). Kreditorių UAB „BALTISCHES HAUS“ (399,71 Eur), UAB „Visas labas“ (894 Eur), UAB „Celsis“ (1 360,46 Eur) finansiniai reikalavimai taip pat susidarė 2017 metų pirmajame pusmetyje (1 t., b. l. 123, 125, 130). Duomenų, kad 2017 metais būtų atsiskaityta su tam tikrais atsakovės kreditoriais, t. y. kad būtų sumažinti atsakovės įsipareigojimai, byloje nėra. Tai leidžia teigti, kad atsakovė 2017 metų pirmajame pusmetyje, būdama jau nemoki, didino savo įsipareigojimus kreditoriams, t. y. jos finansinė padėtis buvo esmingai bloginama, tačiau įmonės vadovas bankroto bylos neinicijavo.

38.       Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų matyti, kad tyčinio bankroto požymių egzistavimas buvo konstatuotas nustačius, jog 2017 metais atsakovės turtas pažeidžiant įmonės kreditorių interesus buvo perleistas su įmonės vadovu artimais ryšiais susijusiems asmenims – sutuoktinei D. K. bei sūnui D. K.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga paneigia ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio taikymo galimybę, tačiau patvirtina kitų pirmosios instancijos teismo nurodytų tyčinio bankroto požymių, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose, taikymo pagrįstumą. 

39.       PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiami su D. K. sudaryti sandoriai, ir buto pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovės turtas buvo perleistas už tam tikrą šiuose dokumentuose nurodytą kainą, t. y. ne neatlygintinai, be to, kaip teisingai nurodo apeliantas, bankroto administratorė nei prašyme dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nei Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 neįrodinėjo, jog susitarta turto perleidimo kaina neatitinka rinkos kainos. Taigi pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo nėra teisinga, tačiau tai savaime nedaro nepagrįsta galutinės pirmosios instancijos teismo išvados, kad yra pagrindas atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nes buvo nustatyti ir kiti tyčinio bankroto požymiai, o tokių požymių skaičius nėra svarbus sprendžiant klausimą, ar atsakovės bankrotas pripažintinas tyčiniu.

40.       2017 m. vasario 13 d. buto pirkimo– pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad butas parduodamas už 47 000 Eur, kuriuos pirkėja (D. K.) prieš šios sutarties pasirašymą sumokėjo pardavėjai (atsakovei) banko piniginių lėšų pavedimu į atsakovės sąskaitą. Šio buto pardavimas galėtų būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir atsakovės kreditorių interesų nepažeidžiantis sandoris, jeigu buto kaina būtų realiai sumokėta atsakovei, nes tokiu atveju nebūtų pagrindo konstatuoti atsakovės turto sumažėjimą, tačiau byloje nėra atsiskaitymą už butą patvirtinančių dokumentų. Priešingai, atsakovės sąskaitos išrašas už 2017 metus patvirtina, kad jokių lėšų iš D. K. 2017 metais atsakovė negavo. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovės direktorius, sudaręs šį sandorį tuo metu, kai atsakovė jau buvo nemoki, iš anksto žinojo, jog pirkėja už įsigytą turtą neatsiskaitys, apeliantas atskirajame skunde net neįrodinėja, kad už parduotą butą buvo realiai atsiskaityta, nes nenurodo konkrečių atsiskaitymo detalių ir nepateikia atsiskaitymą patvirtinančių įrodymų (mokėjimo pavedimo), kurie galėtų paneigti, jog dėl to, kad pirkėja neatsiskaitė už įsigytą turtą, tai buvo atsakovei ir jos kreditoriams nenaudingas (žalingas) sandoris.

41.       Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas, 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 konstatavęs, kad už butą pagal 2017 m. vasario 13 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą nebuvo atsiskaityta, priteisė buto kainą (47 000 Eur) BUAB KASDAIRAS naudai. Nors šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes yra apskųstas apeliacine tvarka, tačiau jame konstatuotos tos pačios aplinkybės, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pripažindamas, kad buto pirkimo–pardavimo sandoris buvo nenaudingas atsakovei ir jos kreditoriams, nes sumažino jų galimybes patenkinti savo reikalavimus iš atsakovės turto masės, kuri dėl šio sandorio sudarymo sumažėjo.

42.       Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir patvirtina byloje esantys duomenys, UAB KASDAIRAS D. K. pardavė turto ir prekių už 58 714,40 Eur (2 t., b. l. 101–112), tačiau D. K. atsakovei sumokėjo tik 43 273,69 Eur (2 t., b. l. 113–114), t. y. D. K. liko skolingas atsakovei 15 440,71 Eur ir ši suma atsakovei nėra sumokėta iki šiol. Jokių šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų apeliantas nepateikė. Pagal byloje esančius duomenis net ir įvertinus mokėjimus avansu, kuriuos pirmosios instancijos teismas, nustatydamas D. K. sumokėtą sumą, taip pat vertino, D. K. nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. liepos 27 d. sumokėta suma (43 273,69 Eur) yra mažesnė už atsakovės nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. birželio 23 d. jam išrašytose sąskaitose nurodytas mokėtinas sumas (58 714,40 Eur). Jeigu, kaip teigia apeliantas šioje byloje, D. K. už suteikiamas paslaugas bei prekes visada būtų mokėjęs avansu, o PVM sąskaitos faktūros būtų išrašomos vėliau, tokiu atveju D. K. skola atsakovei nebūtų susidariusi. Taigi apeliantas, kaip atsakovės direktorius, tuo metu, kai atsakovė jau buvo nemoki, organizuodamas įmonės veiklą taip, kad jo sūnui buvo teikiamos prekės ir paslaugos, už kurias iš dalies nebuvo atsiskaityta, neveikė įmonės atžvilgiu ekonomiškai naudingiausiu būdu ir sumažino jos kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš atsakovės turto masės, kuri dėl tokios nuostolingos veiklos sumažėjo.

43.       Be to, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 pripažino pagrįstais ir įrodytais BUAB KASDAIRAS argumentus dėl neteisėtų 2017 metais, t. y. kai atsakovė jau buvo nemoki, atliktų įskaitymų už D. K. parduotą atsakovės turtą, nes šiais sandoriais jam suteikta pirmenybė prieš kitus atsakovės kreditorius patenkinti savo reikalavimą iš atsakovės turto. Tačiau jau minėta, kad šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes yra apskųstas apeliacine tvarka.

44.       Aptartos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės veiklos organizavimu, turto perleidimu, įsipareigojimų didinimu, visiškai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Jeigu apeliantas būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, veikęs įmonės interesais, laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, šie sandoriai su jam artimais asmenimis nebūtų įvykę, papildomi įsipareigojimai nebūtų atsiradę, atsakovė turėtų daugiau turto ir visi atsakovės kreditoriai būtų turėję didesnes galimybes patenkinti savo reikalavimus ĮBĮ nustatyta tvarka. Tačiau šiuo atveju apeliantas elgėsi priešingai ir nemokios įmonės veiklą 2017 m. pirmąjį pusmetį organizavo sudarinėdamas su savo artimaisiais giminaičiais atsakovei ir jos kreditoriams nenaudingus sandorius. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantas, esant atsakovei nemokiai, sąmoningai neinicijavo bankroto bylos UAB KASDAIRAS iškėlimo, per tą laiką dar didino nemokios įmonės skolas ir mažino jos turtą, jį perleisdamas susijusiems asmenims (2017 m. vasario 13 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis ir prekių bei paslaugų teikimas D. K. pagal nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. birželio 23 d. išrašytas sąskaitas). Taigi šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo bankroto bylos UAB KASDAIRAS neinicijavimo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Nors byloje nėra duomenų, kad įmonės nemokumas yra neteisėtų veiksmų rezultatas, tačiau vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį esmingai pažeidė kreditorių teises, nes vertingiausias bendrovės turtas buvo perleistas jai jau esant nemokiai, tačiau dar iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

45.       Apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto nepakankamo aplinkybių įvertinimo ir (ar) skundžiamos nutarties motyvavimo atmestini, nes pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos detaliai įvertinti kiekvieną atsakovės sudarytą sandorį. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas įvertino bei padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl nėra pagrindo tenkinti atskirąjį skundą ir naikinti iš esmės teisingą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46.       Nors ieškovė UAB „INDUSTEK“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo priteisti jai iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų jai priteisimo. Apeliantui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes atmetus atskirąjį skundą, jis negali būti laikomas šalimi, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                          Artūras Driukas