Administracinė byla Nr. A-162-438/2022

        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00046-2020-7

        Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FishNet“ ir trečiojo suinteresuoto asmens R. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FishNet“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. S. dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „FishNet“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus 2019 m. gruodžio 5 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 13601 (toliau – ir Nutarimas) bei priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė žuvų auginimo fermos statybai 2017 m. gruodžio 18 d. sudarė rangos sutartį su rangovu (duomenys neskelbtini), kuri įsipareigojo atlikti reikiamus statybos darbus. 2017 m. gruodžio 18 d. taip pat buvo pasirašytas Statybvietės perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo Bendrovė minėtam rangovui suteikė statybvietę. Bendrovė ir M. S. (M. S.) 2017 m. gruodžio 7 d. sudarė sutartį Nr. 2017/12/7-1, kuria susitarė, jog M. S. pagal pateiktą užsakymą prižiūrės Bendrovės turtą statybų aikštelėje, o Bendrovė už suteiktas paslaugas sumokės šioje sutartyje nustatytą atlyginimą. Bendrovė ir S. S. (S. S.) 2017 m. gruodžio 23 d. sudarė sutartį Nr. 2017/12/23-1, kuria susitarė dėl tokio paties pobūdžio paslaugų teikimo kaip ir su M. S. analogiškomis sąlygomis. Bendrovė ir (duomenys neskelbtini) 2018 m. sausio 8 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. A/LNT-16, kuria minėta įmonė įsipareigojo tinkamai organizuoti ir vykdyti fizinę apsaugą, operatyvinį reagavimą bei stebėjimą statybų aikštelėje, o Bendrovė už suteiktas paslaugas tinkamai sumokėti. 2018 m. sausio mėnesį atlikus du neplaninius patikrinimus Bendrovėje, atsakovas pradėjo tyrimus dėl M. S. ir S. S. nelegalaus darbo. Bendrovės direktoriui R. S. 2019 m. spalio 31 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, kuriame nustatyta, kad jis, būdamas Bendrovės direktoriumi / atsakingu asmeniu, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas, o būtent: 1) esant darbo sutarties požymiams leido dirbti Bendrovės statybos objekte nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. sausio 7 d. M. S., nuo 2017 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. sausio 11 d. – S. S.; 2) teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė rašytinių darbo sutarčių ir nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie S. S. ir M. S. įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios. Remiantis šiuo protokolu, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėjama administracinio nusižengimo byla Nr. A5-2212-424/2019.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 5 d. gavo Nutarimą, kuriame konstatuota, kad Bendrovė, leisdama dirbti S. S. ir M. S., atliko veiksmus, nurodytus Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir dėl to Bendrovei skyrė 3 700 Eur dydžio baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, pažymėjo, kad Nutarime nepagrįstai teigiama, jog minėti asmenys buvo Bendrovės darbuotojai. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju tarp minėtų asmenų ir Bendrovės susiklostė ne darbiniai, o civiliniai (saugojimo paslaugų) santykiai. Nutarime tik deklaratyviai bei formaliai vertintos aplinkybės, neatsižvelgta į šalių, sudariusių sutartis, ketinimus ir tikrąją valią sukurti paslaugų teikimo teisinius santykius. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė, S. S. ir M. S. paslaugų sutartimis susitarė, jog minėti asmenys teiks nematerialaus pobūdžio paslaugas – statybvietės apsaugos paslaugas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Nutarime neteisingai nurodoma, jog M. S. dirbo pagal civilinę (žodinę) sutartį, kadangi buvo sudaryta rašytinė sutartis dviem egzemplioriais. Vėliau Bendrovė sudarė lygiai tokio paties pobūdžio (paslaugų teikimo) sutartį su (duomenys neskelbtini), kurios veikla taip pat yra objektų saugumo užtikrinimas. Minėtos sutarties pagrindu Bendrovės statomą objektą saugojo šios įmonės darbuotojai, tačiau nei vienas asmuo (kaip ir S. S. bei M. S.) nebuvo įdarbinti tiesiogiai Bendrovėje, nes tai nebuvo šalių ketinimas ar siekis – Bendrovės poreikis buvo, jog S. S. bei M. S. saugotų statybvietę. Pareiškėjas sutiko, jog esant darbdavio poreikiui, galima sudaryti ir darbo sutartį su asmeniu dėl jo pastovios darbo funkcijos vykdymo, tačiau pažymėjo, kad minėti asmenys nedirbo pastoviai, jie buvo pasamdyti laikinai, statybų vykdymo laikotarpiu, nei vienas jų Bendrovėje šiuo metu nedirba, sutartys su jais buvo nutrauktos pasibaigus statyboms, nei vieno iš jų santykiai po atsakovo atlikto patikrinimo į darbo santykius performinti nebuvo. Pareiškėjo teigimu, faktas, kad sudaryta paslaugų teikimo sutartis su fiziniu asmeniu, negali savaime įrodyti, kad egzistavo nelegalus darbas.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra draudžiama šalims, sudariusioms civilines sutartis, susitarti, kaip bus teikiamos jose nustatytos paslaugos, t. y. pagal užsakovo (Bendrovės) poreikį, nes būtent dėl jo ir yra sudaromi civiliniai santykiai. Pareiškėjo teigimu, negalima suabsoliutinti savarankiškumo kaip civilinės sutarties požymio – realiai vykdant prisiimtus civilinius įsipareigojimus dažnu atveju šalys suderina savo interesus ir veikia taip, t. y. teikia paslaugas ir jas gauna, kad būtų pasiektas norimas užsakovo rezultatas. Pareiškėjas nurodė, kad nėra suprantama, kaip faktiškai galėtų būti teikiamos bet kokio pobūdžio paslaugos, jei jas teikiantiems asmenims užsakovas ar jo atstovas neduotų tam tikrų nurodymų dėl paslaugų atlikimo laiko ar pan., todėl net ir civilines sutartis sudarę asmenys negali būti laikomi faktiškai visiškai savarankiškais, nes turi atsižvelgti į kliento poreikius. Pareiškėjas nesutiko, kad minėti asmenys buvo darbuotojai ir dėl to, jog jie privalėjo laikytis darbo drausmės, nes turėdavo atvykti į saugotiną objektą (statybvietę) nurodytu laiku. Tai, kad asmenys dirba pagal užsakovo poreikį, pareiškėjo teigimu, negali būti vertinama kaip darbo santykių įrodymas. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė su minėtais asmenimis sudarytose sutartyse susitarė dėl valandinio užmokesčio už suteiktas paslaugas. Atlyginimo mokėjimui konkrečių terminų susitarta nebuvo, jis buvo mokamas pagal faktą banko pavedimais.

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime nepagrįstai nurodyta, jog Bendrovės atstovui buvo suteikta galimybė dalyvauti 2019 m. lapkričio 22 d. 13.30 val. protokolo surašyme vien tik dėl to, jog buvo įteiktas nurodymas atvykti. Atsakovas neatsižvelgė į Bendrovės įgalioto asmens (direktoriaus) nurodytas svarbias priežastis (2019 m. lapkričio 22 d. 14.30 val. jo vaikui (9 mėn.) paskirtas vizitas pas gydytoją), dėl kurių pastarasis negalėjo dalyvauti protokolo surašyme. Atsakovas turi atsižvelgti į aplinkybių visumą ir netaikyti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) normų formaliai, jei yra siekiama visapusiškai ištirti ir nustatyti, ar konkretus asmuo tikrai pažeidė jo veiksmus reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarimu atsakovas skyrė ekonominę sankciją, neatsižvelgdamas į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį.

6.       Atsakovas VDI Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

7.       Atsakovas paaiškino, kad VDI Vilniaus teritorinis skyrius nustatė, jog S. S. nurodė, jog Bendrovės statybvietėje pradėjo dirbti nuo 2017 m. gruodžio 23 d., dirbo statybos objekto sargu, dirbti ten jam pasiūlė jo pusbrolis M. S., kuris ten dirbo jau apie dvi savaites. M. S., S. S. siūlydamas darbą, pastarajam apie savo įdarbinimą nieko nepasakojo, taip pat nieko neminėjo, ar jis įdarbintas oficialiai, ar pasirašė sutartį. S. S. M. S. tik paklausė, ar bus įdarbintas, o pastarasis nurodė, kad bus įdarbintas, kai atvyks vadovas R. S., nes dabar jo nėra. Taip pat paminėjo, kad mokės jam voke už savaitę apie 100–125 Eur (priklausomai nuo pamainų). Instruktažą prieš darbą pravedė M. S.. Pirmą kartą S. S. gavo voke apie 100 Eur. Su direktoriumi R. S. pirmą kartą susitiko tik 2018 m. sausio 9 d., kai jis atvyko į Bendrovės statybvietę (prieš tai nė karto jo nematė, taip pat nebendravo su jokiais Bendrovės oficialiais asmenimis). Tada R. S. jam davė pasirašyti sutartį, paaiškino, kad tai įdarbinimo sutartis, kas sutartyje buvo parašyta, jis nežino, R. S. jam neaiškino, nevertė, pasakė tik žodžiais, kad sutartyje parašyta, koks bus jo atlyginimas ir kad jis negali palikti apsaugos objekto be leidimo. Sutartyje buvo nurodyta data 2017 m. gruodžio 23 d. (kada jis neoficialiai pradėjo dirbti), nors pasirašė tą sutartį jis tik 2018 m. sausio 9 d.

8.       Atsakovas nurodė, kad VDI Vilniaus teritorinis skyrius, įvertinęs informacijos tyrimo metu nustatytas aplinkybes (galimai sutarčių suklastojimas), 2018 m. vasario 15 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 1-ąjį veiklos skyrių, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-07784-18 pagal požymius nusikalstamos veiklos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad rašytinė darbo sutartis tarp Bendrovės ir S. S. buvo sudaryta praėjus daugiau nei dviem savaitėms nuo faktinių darbo santykių atsiradimo pradžios (t. y. po VDI Vilniaus teritorinio skyriaus pradėto informacijos tyrimo), tačiau minėta aplinkybė nelaikytina pakankamai pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu.

9.       Atsakovas pažymėjo, kad tas pačias aplinkybes S. S. patvirtino ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų posėdyje (administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-7-424/2020), kuriame nurodė, kad R. S. pažįsta, Bendrovėje dirbti pasiūlė jo giminaitis M. S.. Darbo grafiką sudarydavo R. S.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, buvo konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu, renkant duomenis, reikšmingus galimai padarytos nusikalstamos veikos atskleidimui, buvo išnaudotos visos galimybės, tačiau objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, kurie pagrįstų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, nenustatyta.

10.       Atsakovas nurodė, kad darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Šiuo atveju darbinės funkcijos – statybos objekto fizinė apsauga (darbuotojas atlieka ne rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją). Darbo laikas nuo 17.00 val. iki 7.00 val. Darbuotojams buvo draudžiama palikti statybos objektą be įmonės vadovo leidimo. Tai reiškia, kad asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o šio požymio esmė yra ta, kad asmuo nėra visiškai savarankiškas, atlikdamas darbą, jam atliekant darbą vadovauja darbdavys. Darbuotojas dirba laikydamasis nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo būdo, technologijų. Darbuotojai dirba atlygintinai, darbo užmokestis mokamas periodinėmis išmokomis.

11.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėjo nutarimu R. S., kaip Bendrovės atsakingas asmuo / direktorius, dėl minėtų asmenų darbo buvo pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 500 Eur bauda.

12.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad protokolas pagal Užimtumo įstatymą surašytas ir Nutarimas priimtas pažeidžiant teisės aktus. Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. lapkričio 5 d. ir 2019 m. lapkričio 12 d. siuntė nurodymus Bendrovės vadovui / įgaliotam asmeniui atvykti į VDI Vilniaus skyrių protokolo surašymui Juridinių asmenų registre registruotos Bendrovės buveinės adresu bei Bendrovės vadovo elektroninio pašto adresu. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2019 m. lapkričio 5 d. nurodymas pasirašytinai Bendrovės darbuotojui įteiktas 2019 m. lapkričio 5 d., o VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. nurodymas pasirašytinai įteiktas Bendrovės direktoriui R. S.. Bendrovės direktorius R. S. 2019 m. lapkričio 21 d. VDI Vilniaus teritoriniam skyriui pateikė prašymą dėl protokolo juridiniam asmeniui Bendrovei surašymo atidėjimo dėl iš anksto suplanuoto vizito pas gydytoją. Iš vadovo pateiktų dokumentų nustatyta, kad vizitas pas gydytoją suplanuotas 2019 m. lapkričio 21 d. 14.30 val., o Bendrovės atstovas buvo kviečiamas atvykti į VDI Vilniaus teritorinį skyrių 2019 m. lapkričio 21 d. 13 val. 30 min. Atsakovas darė išvadą, kad atstovui atvykti į VDI Vilniaus teritorinį skyrių buvo pakankamai laiko, Bendrovė informuota tinkamai, todėl protokolas juridiniam asmeniui surašytas Bendrovės atstovui nedalyvaujant, išsiųstas Juridinių asmenų registre registruotos Bendrovės buveinės adresu bei Bendrovės vadovo elektroninio pašto adresu.

13.       Atsakovas pažymėjo, kad ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus, ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.

14.       Trečiasis suinteresuotas asmuo R. S. atsiliepimu į skundą prašė skundą tenkinti.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad yra sumokėjęs 2 500 Eur dydžio baudą (Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartimi konstatuotas ANK 95 str. 1 d. pažeidimas), tačiau ir skolingas Bendrovei 3 700 Eur dėl pareiškėjo sumokėtos baudos vadovaujantis Nutarimu. Todėl, nepanaikinus Nutarimo, jis privalės padengti ir reikalaujamą 3 700 Eur sumą, o bendras faktinis baudos dydis jo atžvilgiu išaugs iki 6 200 Eur. Todėl jis už tuos pačius veiksmus bus baudžiamas du kartus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1031-602/2016).

16.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei ANK 95 straipsnio atveju darbo sutarties sudarymo ir pranešimo apie tai pareigą turi tas pats asmuo – darbdavį darbo sutarčių sudarymo procese atstovaujantis asmuo. Buvęs direktorius jau yra pripažintas pažeidęs minėtą Užimtumo įstatymo normą ir sumokėjęs baudą. Vis dėlto, tas pats pažeidimas konstatuotas ir Bendrovei Nutarimu, jai taip pat nurodant sumokėti baudą. Šioje situacijoje nėra teisėta pritaikyti atsakomybę tiek darbdaviui, tiek darbuotojui – fizinis asmuo jau yra patrauktas atsakomybėn, o pritaikius ją ir darbdaviui, darbuotojas turės atsakyti už tos pačios pareigos pažeidimą du kartus. Nepanaikinus Nutarimo, būtų pažeista Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis.

II.

17.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

18.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog tarp Bendrovės bei M. S. ir S. S. buvo susiklostę teisiniai santykiai. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.716 straipsnio 1 dalimi, 6.718 straipsnio 5 dalimi ir darė išvadą, kad vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tas, jog paslaugos teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugos teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugos teikėjo pareigą veikti kliento interesais. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, jog įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas. Paslaugų teikėjas, kurio interesai dėl jo turimų žinių ir patirties yra apsaugoti geriau nei kliento, visada turi teikti pirmumą kliento interesams, veikti jo naudai. Teismas vadovavosi CK 6.716 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar konkretus paslaugas teikiantis asmuo yra savarankiška sutarties šalis (vykdantis individualią veiklą asmuo) ar darbo funkcijas atliekantis darbuotojas, t. y. ar tarp šalių yra susiklostę sutartiniai, ar darbo santykiai, kuriems įstatymas kelia papildomus, su asmenų įdarbinimu susijusius reikalavimus.

19.       Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. liepos 14 d. pasitarime aprobuotą Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimą ir teisės taikymo rekomendacijas ir pažymėjo, kad esminis požymis, skiriantis paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, yra savarankiškumas. Veikla savarankiška tokiu atveju, kai asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veikla, gauna pajamų iš vykdomos veiklos, moka mokesčius. Dar vienas skiriamasis požymis yra tai, kad civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas dėl tam tikro produkto sukūrimo, užduoties atlikimo, t. y. tokios sutartys yra orientuotos į rezultatą, priešingai nei darbo sutartis, kuri nustato pagrindinį uždavinį – atlikti tam tikrą funkciją, t. y. formaliai teisiškai siejamą su procesu, bet tiesiogiai nesiejamą su gaunamu rezultatu. Teismas pažymėjo, kad, atlikdamas darbo funkcijas, darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, darbo teisėje yra būtinas šalių pavaldumas, nes neįmanoma efektyviai organizuoti darbo, jei darbuotojas nebus įsipareigojęs veikti išimtinai darbdavio interesais. Tuo tarpu civilinių sutarčių pagrindu sutarties šalys veikia išimtinai savo interesais.

20.       Teismo vertinimu, iš minėtos teismų praktikos, teisinio reguliavimo, paslaugų sutarties turinio kitų nustatytų faktinių aplinkybių yra pagrindas konstatuoti, kad tarp pareiškėjo ir M. S. bei S. S. buvo susiklostę būtent darbo teisiniai santykiai, jų darbo pobūdis atitiko specialių įgūdžių nereikalaujantį darbą, susijusį su Bendrovės fizine apsauga. Pastarieji buvo įdarbinti ne siekiant vienkartinio rezultato, o būtent nuolatinei (turinčiai tęstinį pobūdį) turto priežiūrai atlikti. M. S. ir S. S. su pareiškėju buvo susitarę dėl periodinių išmokų už atliktą darbą. Teismas pažymėjo, kad minėtų asmenų atliekamame darbe nebuvo savarankiškumo požymio: jie negalėjo patys priimti sprendimų dėl turto apsaugos, turėjo laikytis darbdavio nustatytos darbo tvarkos, privalėjo atvykti į darbą jiems nurodytu laiku ir dirbti nustatytą valandų skaičių. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ginčo situacija atitiko darbo teisinius santykius, tačiau jie nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka, Bendrovės sudarytos su M. S. ir S. S. civilinės sutartys, teismo vertinimu, tebuvo skirtos realiai susiklosčiusiems darbo santykiams nuslėpti. Teismas konstatavo, kad M. S. ir S. S. Bendrovėje dirbo nelegalų darbą.

21.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, susijusių su non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principo pažeidimu, teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalimis, 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 56 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl non bis in idem principo taikymo, pažymėjo, kad Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz., ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., t. y., kas atsako visu fizinio asmens turtu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 2921 straipsnį, tuomet Užimtumo įstatymo taikymas yra negalimas, nes būtų pažeistas non bis in idem principas. Teismas nurodė, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytinas dvigubu nubaudimu, nes šiuo atveju skiriasi subjektai, vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo.

22.       Teismas pažymėjo, kad ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į ANK yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.

23.       Teismas nesutiko su trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, jog šioje byloje būtų tikslinga vadovautis teismų praktika, kurioje yra analizuotos ekonominės sankcijos, paskirtos juridiniam asmeniui (darbdaviui) ir administracinės nuobaudos, paskirtos fiziniam asmeniui (darbuotojui) santykis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1031-602/2016), kur buvo vertinta, kad yra teisėta pritaikyti darbdaviui ir darbuotojui tam tikrą atsakomybę tik tuo atveju, jei juridinis asmuo yra patrauktas atsakomybėn tokiu pagrindu, kuriuo fizinis asmuo nebuvo (ir negalėjo) būti patrauktas dėl nuostatoje nurodyto subjekto ypatumų. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens pateiktas precedentas negali būti taikomas nagrinėjamos bylos atveju, kadangi trečiojo suinteresuoto asmens nurodytoje byloje ekonominė sankcija buvo pritaikyta pagal Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymą, o ne pagal ANK 95 straipsnį ar Užimtumo įstatymo 56 straipsnį, todėl šiuo atveju minėtos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios į nagrinėjamos situacijos.

24.       Teismas nurodė, kad Bendrovės ir Bendrovės vadovo teisinius santykius dėl žalos atlyginimo reguliuoja civilinės atsakomybės teisės normos, todėl pareigą atlyginti Bendrovei padarytą žalą nėra pagrindo vertinti trečiojo suinteresuoto asmens dvigubu nubaudimu non bis in idem principo taikymo prasme.

25.       Teismas nustatė, kad Bendrovė buvo tinkamai informuota apie protokolo surašymą, tačiau į protokolo surašymą nurodytu laiku Bendrovės vadovas ar jo įgaliotas asmuo neatvyko ir jame nedalyvavo. Teismas pažymėjo, kad Bendrovei tinkamai pranešus apie protokolo surašymo laiką ir vietą, pareiga pasirūpinti atstovu, kuris atstovaus Bendrovę, surašant protokolą, tenka Bendrovei (jos vadovui). Vien tai, kad Bendrovės vadovas dėl tam tikrų priežasčių negali atvykti pats protokolo surašymui, nesudarė pagrindo teismui vertinti, kad buvo pažeista Bendrovės teisė žinoti ir dalyvauti atliekant minėtą veiksmą.

26.       Teismas, įvertinęs tai, kad Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad Bendrovė atitinka DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, darė išvadą, jog jai ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pritaikyta pagrįstai, todėl Nutarimas laikytinas teisėtu. Teismas pažymėjo, kad jokie esminiai ANK imperatyvūs 567 straipsnio 1-2 dalių, 869 straipsnio 1-4 dalių, 629 straipsnio reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti, pareiškėjo veikla buvo kvalifikuota tinkamai, surinkti pažeidimą patvirtinantys įrodymai, gautas atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas, protokole nurodytos procesinės pareiškėjo teisės, su protokolo turiniu supažindintas pareiškėjo atstovas, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą institucijoje pareiškėjo atstovui buvo pranešta tinkamai.

27.       Teismas darė išvadą, kad Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikoma poveikio priemonė (ekonominė sankcija) yra motyvuota, todėl atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Nutarimas atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus ANK 618 straipsnyje. Teismas nenustatė, kad priimant Nutarimą buvo pažeistos materialinės bei procesinės teisės normos, šis Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Teismas atmetė pareiškėjo skundą. 

III.

28.       Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

29.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė Užimtumo įstatymo 56 straipsnį ir paneigė šio straipsnio 10 dalyje nurodytą išimtį, pagal kurią bauda negali būti skiriama, jei padaryta veika gali užtraukti atsakomybę fiziniam ar juridiniam asmeniui. Pareiškėjas pažymi, kad ANK 95 straipsnis taip pat reglamentuoja administracinę atsakomybę nustačius nelegalų darbą. Bauda už minėtą veiką gali būti skiriama darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad darbdaviai savo teises ir pareigas darbuotojui įgyvendina per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis (DK 21 str. 5 d.). Pareiškėjas pažymi, kad viena iš darbdavio pareigų yra sudaryti darbo sutartį ir pranešti apie jos sudarymą bei darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios (DK 42 str. 1 ir 2 d.). Pareiškėjo teigimu, ši pareiga gali būti įgyvendinama tik per jo teisėtus atstovus ir įgaliotus asmenis, t. y., darbuotojus, kurie yra atsakingi už darbo sutarčių sudarymą. Pareiškėjas pažymi, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo pripažinta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus, jam buvo pritaikyta sankcija, nurodyta ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Tiek trečiojo suinteresuoto asmens, tiek Bendrovės atžvilgiu konstatuoti identiški pažeidimai. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas Nutarimu skyrė ekonominę sankciją, neatsižvelgdamas į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį. Pareiškėjas nesutinka su teismo aiškinimu, kad Užimtumo įstatymo prasme fizinis asmuo būtų, pvz., ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., t. y., kas atsako visu fizinio asmens turtu. Pareiškėjo teigimu, egzistuoja visos sąlygos taikyti išimtį: pavojinga veika užtraukė atsakomybę fiziniam asmeniui, todėl darbdaviui negali būti skirta ir ekonominė sankcija. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1031-602/2016 ir teigia, kad teisėta pritaikyti ir darbdaviui, ir darbuotojui tam tikrą atsakomybę tik tokiu atveju, jei juridinis asmuo yra patrauktas atsakomybėn tokiu pagrindu, kuriuo fizinis asmuo nebuvo (ir negalėjo) būti patrauktas dėl nuostatoje nurodyto subjekto ypatumų. Pareiškėjo teigimu, teismas nemotyvuotai nurodė, kad šis precedentas negali būti taikomas. Vien aplinkybė, jog buvo taikytas kitas aktas, numatantis ekonomines sankcijas, nepaneigia šioje byloje pateikto išaiškinimo dėl atsakomybės subjektų.

30.       Pareiškėjas nurodo, kad, atsižvelgiant į Bendrovės pateiktą reikalavimą buvusiam vadovui, matoma, kad nepanaikinus Nutarimo, tas pats asmuo du kartus privalės padengti atsakovo reikalaujamas sumas, t. y. turtinių sankcijų neigiami padariniai paveiks tą patį asmenį – buvusį Bendrovės vadovą. Pareiškėjo teigimu, nepanaikinus Nutarimo, būtų pažeidžiama ne tik Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, non bis in idem principas, tačiau ir teisingumo, sąžiningumo principai, o bauda būtų perteklinė ir paneigianti savo tikslą.

31.       Trečiasis suinteresuotas asmuo R. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir nurodytos pareiškėjo apeliaciniame skunde.

32.       Atsakovas VDI Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33.       Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsakovas nurodo, kad Užimtumo įstatymo protokolas ir Nutarimas buvo surašyti juridiniam asmeniui – Bendrovei. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą – nelegalus darbas. Juridiniam asmeniui už nelegalų darbą yra numatyta atsakomybė ne kaip ANK numatytam subjektui, o kaip finansinė sankcija juridiniam asmeniui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Atsakovas pažymi, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte už nelegalų darbą yra numatyta galimybė bausti darbdavį kaip juridinį asmenį, kuris nešalina fizinio asmens, atsakingo už tinkamą darbuotojų įdarbinimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą, administracinės atsakomybės, kadangi šis pažeidimas padaromas konkretaus fizinio asmens sąmoningais ir aktyviais veiksmais arba dėl aplaidaus neveikimo. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu ir todėl, kad vienu atveju nuobauda mokama iš juridinio asmens turto, kitu atveju iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Atsakovo teigimu, įmonės vadovas, kaip fizinis asmuo, ir įmonė, kaip juridinis asmuo, yra du atskiri subjektai ir nėra vienas ir tas pats darbdavys, kaip nurodo pareiškėjas. Jei įmonė mano, kad paskirtas bendrovės vadovas nevykdė savo tiesioginių pareigų ar kitų įsipareigojimų, tokius ginčus šalys gali nagrinėti teisme (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 4 d.) arba darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka (DK 105 str. 1 d.). Atsakovas pažymi, kad ekonominės sankcijos, kurios yra skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Atsakovas nurodo, kad, priimdamas Nutarimą, vadovavosi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant ekonomines sankcijas.

34.       Atsakovas VDI Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais savo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.

35.       Pareiškėjas Bendrovė atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas, pritardamas trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, nurodo apeliaciniuose skunduose išdėstytus motyvus.

36.       Trečiasis suinteresuotas asmuo R. S. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis suinteresuotas asmuo, pritardamas pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, nurodo apeliaciniuose skunduose išdėstytus motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37.       Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje iš esmės ginčas kilęs dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo.

38.       Apeliantų teigimu šios teisės normos nuostata nustatanti, kad „bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą“, aiškinant ją neatsiejamai nuo non bis in idem principo lemia, jog negalėjo būti paskirta bauda pareiškėjui (UAB „FishNet“), nes Bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs, trečiasis suinteresuotas asmuo, prieš tai buvo nubaustas už analogišką veiką, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. 

39.       Kitais argumentais pareiškėjui paskirtos baudos pagrįstumo ir teisėtumo apeliantai neginčija, todėl remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimas revizuojamas tik minėtu aspektu. 

40.       Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad „šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.“ Iš ginčijamo Nutarimo matyti, kad pareiškėjui bauda skirta vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu.

41.       Minėta, kad esminis klausimas šioje byloje – ar atsakovas galėjo skirti baudą pareiškėjui (UAB „FishNet“), atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs trečiasis suinteresuotas asmuo buvo nubaustas už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

42.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatas, yra konstatuota, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis aiškintina taip, jog bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodeksą ar Baudžiamąjį kodeksą ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4027-442/2021, 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1712-575/2021, 2021 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021, 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021, 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2705-442/2021). 

43.       Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai administracinės teisenos nusižengimų byloje Nr. A5.-7-424/2020 2020 m. sausio 7 d. nutarimu trečiąjį suinteresuotąjį asmenį, R. S., kuris yra ir Bendrovės direktorius, pripažino padariusį administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam skyrė 2 500 Eur baudą. Ginčijamu šioje byloje Nutarimu bauda – 3 700 Eur, paskirta pareiškėjui, t. y. UAB „FishNet“ už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pažeidimą.

44.       Taigi nagrinėjamu atveju pakartotinai nėra baudžiamas tas pats asmuo, o tai lemia, kad nėra vieno iš būtinų požymių (asmens tapatumo), sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą, nes bauda pagal Užimtumo įstatymo nuostatas skirta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui (Bendrovės direktoriui R. S.). 

45.       Be to, Nutarimas pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2019 m. gruodžio 5 d., o trečiajam suinteresuotajam asmeniui R. S. nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį skirta 2020 m. sausio 7 d. Tokiu būdu pareiškėjas buvo nubaustas anksčiau už trečiąjį suinteresuotąjį asmenį R. S., todėl apeliantų teiginiai dėl galimo non bis in idem principo pažeidimo galėtų būti taikomi trečiojo suinteresuotojo asmens R. S., bet ne pareiškėjo atžvilgiu.

46.       Šios nutarties 42 punkte nurodyta teismo praktika dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo yra nusistovėjusi bei vyraujanti, dėl ko apeliantų teiginiai dėl teismo praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-1031-602/2016, taikymo šioje byloje yra nepagrįsti ir neteisingi, nes šis sprendimas buvo priimtas sprendžiant kito pobūdžio teisinį santykį, kylantį iš Tabako kontrolės įstatymo taikymo, kuris (sprendimas) neatitinka paminėtos teismo praktikos.

47.       Paminėta teismo praktika lemia ir tai, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatos yra aiškios ir dėl jų taikymo nekyla abejonių, jog jos atitinka Konstitucijos nuostatas. Dėl šių priežasčių netenkinami ir apeliantų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.).

48.       Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.). Atmetus pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus, netenkinami ir jų prašymai atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FishNet“ ir trečiojo suinteresuoto asmens R. S. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Romanas Klišauskas

        Gintaras Kryževičius