Administracinė byla Nr. eA-4548-502/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03542-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai (ankstesnis pavadinimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija) (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija ir uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini)) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (ankstesnis pavadinimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija) (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, įformintą posėdžio protokolu Nr. NS-41 (toliau – ir Sprendimas); 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl preliminaraus sprendimo, kad būtų pateikti atsakymai į šiuos klausimus: ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 63 straipsnio (laisvo kapitalo judėjimo) ir SESV 56 straipsnio (laisvo paslaugų judėjimo) principai, kaip jie suprantami ir pagal ESTT praktiką, gali būti aiškinami kaip draudžiantys Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybei narei nacionalinės teisės normomis, tokiomis kaip įtvirtintos Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (toliau – ir Nacionalinio saugumo įstatymas, Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 10 ir 11 dalyse, nustatyti išankstinės investicijų patikros procedūrą ir atitinkamai specialios Komisijos kompetenciją uždrausti investuotojams investuoti į bendroves, kurių veikla patenka į konkrečiai numatytą veiklos sritį, taip, kaip įtvirtinta Nacionalinio saugumo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 10 ir 11 dalyse; ar laisvo kapitalo judėjimo (SESV 63 straipsnis) ir laisvo paslaugų judėjimo (SESV 56 straipsnis) principų ribojimai, tokie kaip viešoji tvarka ir visuomenės saugumas (SESV 52 straipsnio 1 dalis ir 65 straipsnio 1 dalis), gali būti aiškinami kaip leidžiantys ES valstybei narei nacionalinės teisės normomis, tokiomis kaip įtvirtintos Nacionalinio saugumo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 10 ir 11 dalyse, nustatyti išankstinės investicijų patikros procedūrą ir atitinkamai specialios Komisijos kompetenciją uždrausti investuotojams investuoti į bendroves, kurių veikla patenka į konkrečiai nustatytą veiklos sritį, taip, kaip įtvirtinta Nacionalinio saugumo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 10, 11 dalyse; ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2011/61/ES dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2003/41/EB ir 2009/65/EB bei Reglamentai (EB) Nr. 1060/2009 ir (ES) Nr. 1095/2010 (toliau – ir AIFMD), įtvirtinta „kompetentingos institucijos“ sąvoka turėtų būti aiškinama kaip apimanti ne tik valstybių narių nacionalinės valdžios institucijas, pagal įstatymus ar kitus teisės aktus įgaliotas prižiūrėti AIFV, bet ir kitas nacionalinės valdžios institucijas, tokias kaip Komisija, kuri veikia Nacionalinio saugumo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies pagrindu; 3) Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymais ištirti: 1) ar Nacionalinio saugumo įstatymo 7 straipsnio 10 dalies 3 punktas, 11 dalis, suteikiantys teisę Komisijai uždrausti potencialiems dalyviams įsigyti bendroves (ar jų dalį), veikiančias ūkio sektoriuose, išvardytuose šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 1, 2 ir 4 dalims; 2) ar Nacionalinio saugumo įstatymo 7 straipsnio 10 dalies 3 punktas, 11 dalis, suteikiantys teisę Komisijai uždrausti potencialiems dalyviams, jau turintiems išduotas licencijas (veiklos leidimus) veikti finansų sektoriuje, įsigyti bendroves (ar jų dalį), veikiančias finansų sektoriuje, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 ir 4 dalims; 3) ar Nacionalinio saugumo įstatymo 7 straipsnio 10 dalies 3 punktas, 11 dalis, suteikiantys teisę Komisijai uždrausti potencialiems dalyviams įsigyti bendroves (jų dalį), veikiančias ūkio sektoriuose, išvardytuose šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, ir nenumatantys galimybės tokį draudimą individualizuoti konkrečiu atveju, neprieštarauja konstituciniams teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principams; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepagrįstai ir neteisėtai užkirto kelią jam įsigyti 100 proc. uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų iš dabartinės šios bendrovės akcininkės (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo režimą yra veikianti valdymo įmonė, turinti Lietuvos banko išduotą veiklos leidimą, suteikiantį teisę valdyti kolektyvinio investavimo subjektus.
3. Pareiškėjo teigimu, Komisijos Sprendimas pagal savo teisinę prigimtį yra individualus administracinis sprendimas, kuriuo išspręstas administracinio poveikio priemonių taikymo pareiškėjui klausimas. Akcentavo, kad Sprendimas jam sukėlė tiesiogines neigiamas pasekmes, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, o Sprendimo turinys bei išvados neleidžia jo vertinti kaip pagrįsto ir teisėto administracinio akto. Pažymėjo, kad iš Sprendimo visiškai neaišku, iš kokių kompetentingų institucijų ir kokia informacija gauta bei ką tokia informacija patvirtino. Pareiškėjo nuomone, priimant Sprendimą padarytas šiurkštus teisės būti išklausytam bei esminių viešojo administravimo principų pažeidimas, nes jam nebuvo pranešta apie Sprendimo svarstymą ir nebuvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją bei paaiškinimus, o Sprendimu pritaikytas draudimas yra neproporcingas.
4. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas prieštarauja Nacionalinio saugumo įstatymo normoms. Įstatyme nustatyta informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų (tokių kaip pareiškėjas) veikla ir šios veiklos valstybinės priežiūros ribos. Įstatymas bei jį įgyvendinantys teisės aktai nustato reikalavimus informuotiesiems investuotojams skirtiems kolektyvinio investavimo subjektams ir jų valdymo įmonėms bei akcininkams. Pažymėjo, kad bet koks pareiškėjo veiklos apribojimas bei jo valstybinė priežiūra gali būti vykdoma nepažeidžiant specialiųjų kolektyvinio investavimo subjektų veiklą reguliuojančių teisės aktų, Lietuvos banko įstatyme įtvirtinto priežiūrinio modelio bei ES teisės aktų nuostatų. Teigė, kad veiklos leidimas, be kita ko, negali būti išduodamas asmenims, jei valdymo įmonės akcijų paketo savininkai neatitinka Nacionalinio saugumo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o vienintelė kompetentinga institucija vykdyti valdymo įmonių (taip pat ir pareiškėjo) bei jų valdomų kolektyvinio investavimo subjektų priežiūrą yra Lietuvos bankas.
5. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas prieštarauja esminiams ES teisės principams, jį priimant pažeistas ES teisinis reguliavimas. Sprendimu pažeidžiami fundamentalūs ES teisės ir ekonomikos pamatai: laisvo kapitalo judėjimas, įsisteigimo laisvė ir laisvas paslaugų judėjimas. Atkreipė dėmesį, kad dar 2012 m. Europos Komisija išdėstė nuomonę, jog Nacionalinio saugumo įstatymas riboja SESV 63 straipsnyje įtvirtintą laisvą kapitalo judėjimą. Pabrėžė, kad užuot atsižvelgęs į Europos Komisijos nuomonę bei klausimus, Lietuvos įstatymų leidėjas 2014 m. Nacionalinio saugumo įstatymo pakeitimu dar labiau išplėtė šio įstatymo taikymo sritį.
6. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad Komisija Sprendimą iš esmės priėmė atsižvelgdama į Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2017 m. rugsėjo 20 d. rašte pateiktą informaciją, kuri išsamiau Komisijos nariams pristatyta 2017 m. rugsėjo 21 d. Komisijos posėdyje. Teigė, kad pateikta informacija patvirtino, jog pareiškėjo 100 proc. akcijų valdytoja R. K. turi ryšių su asmenimis, kurie yra susiję su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių asmenimis. Pažymėjo, kad Komisijos posėdžiuose beveik kas kartą nagrinėjama įslaptinta informacija, visi Komisijos nariai turi leidimus dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“, todėl dėl šių priežasčių Komisijos posėdžiai yra uždari, į posėdžius suinteresuoti asmenys nekviečiami.
8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Komisija, nesuteikdama jam galimybės išsakyti pozicijos, pažeidė savo veiklos nuostatus. Pabrėžė, kad informacija, kuria remiantis priimtas Sprendimas, yra įslaptinta, todėl Komisija negali išsamiau pasisakyti dėl skundžiamo Sprendimo motyvų ir faktinių aplinkybių. Komisija dėl objektyvių priežasčių taip pat neturėjo teisės ir protokole išsamiau nurodyti informacijos, kuria remiantis priimtas ginčijamas Sprendimas, pobūdžio bei turinio. Pažymėjo, kad Komisijos Sprendimas neprieštarauja finansų įstaigų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, o Lietuvos banko išduotos veiklos licencijos neturi Komisijai prejudicinės galios, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog Komisija, priimdama Sprendimą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas turi galiojančią Lietuvos banko išduotą licenciją, vykdo veiklą finansų srityje ar kad Komisijos Sprendimas galėtų turėti neigiamą poveikį pareiškėjo dalykinei reputacijai.
9. Atsakovo nuomone, nagrinėjant pareiškėjo prašymą Europos Sąjungos teisės normos nebuvo taikomos, todėl nėra prielaidų kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį (preliminarų) sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kaip Europos Sąjungos teisės išaiškinimas pasitarnautų teismo sprendimui priimti. Sprendimas ir pareiškėjo prašymas nėra kaip nors susiję su laisvo kapitalo judėjimo ar laisvo paslaugų judėjimo suvaržymais tarp ES valstybių narių, o Įstatymu nebuvo perkeliama ES teisės aktų reikalavimai į nacionalinę teisę. ES valstybės narės įstatymų leidėjas turi gana didelę diskreciją nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti proporcingus minėtų ES laisvių apribojimus, jei tai būtina viešajai tvarkai ir nacionaliniam saugumui užtikrinti. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, tačiau Komisijos nuomone, toks kreipimasis būtų netikslingas, užvilkintų sprendimo priėmimą nagrinėjamoje byloje, paralyžiuotų tolesnę Komisijos veiklą bei sukurtų teisinį neapibrėžtumą dėl Įstatymo normų taikymo kitais atvejais.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
11. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir nepažeidžiant teisės aktų nuostatų. Pažymėjo, kad Sprendimas grindžiamas tuo, jog pareiškėjas netenkino Nacionalinio saugumo įstatymo 7 straipsnio 10 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos „neturi nacionaliniam saugumui didinančių riziką ir keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių asmenimis“. Komisijos išvada ir argumentas, kurio pagrindu ši išvada priimta, yra pagrįsti, o tai patvirtina ir VSD Komisijai teikti dokumentai, t. y. vieša bei įslaptinta informacija.
12. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra netikslingas, nes Nacionalinio saugumo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 10 dalies 3 punkto ir 11 dalies, 3 straipsnio 3 dalies nuostatos suformuluotos aiškiai, jokių prieštaravimų kitiems teisės aktams nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, kurie keltų abejonių dėl minėto įstatymo atitinkamų nuostatų konstitucingumo. Nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjas, tiek įmonė, kurios akcijų jis ketino įsigyti, yra registruoti, įsisteigę Lietuvos Respublikoje ir sandoris, dėl kurio galimumo buvo kreiptasi į Komisiją, yra susijęs būtent su šiomis Lietuvoje įsisteigusiomis įmonėmis, todėl šiam ginčui nagrinėti taikytina ne Europos Sąjungos, o nacionalinė teisė. Akcentavo, kad SESV įtvirtintos laisvės nėra absoliučios, viena tokių išimčių, kai jos ribojamos, yra viešoji tvarka ir nacionalinis saugumas, o nacionalinis saugumas patenka į valstybių narių kompetenciją.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas siekė įsigyti 100 proc. uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų iš (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad minėtas sandoris buvo ilgai planuotas, šalys skyrė nemažai laiko sandorio detalėms suderinti jau nuo 2017 m. birželio mėn. Skundžiamas Komisijos Sprendimas sandorio šalims, kurių veiklą prižiūri ir reguliuoja Lietuvos bankas, buvo netikėtas, kadangi sandorio objektu esanti investicinė bendrovė (duomenys neskelbtini) užsiima veikla, kuri niekaip nesusijusi ir negali turėti įtakos nacionaliniam saugumui. Pabrėžė, kad minėta investicinė bendrovė yra kolektyvinio investavimo subjektas, jo paskirtis – surenkant lėšas iš investuotojų jas kolektyviai investuoti į steigimo dokumentuose nurodytas turto klases (iš esmės į nekilnojamąjį turtą Baltijos šalyse), siekiant uždirbti iš to grąžą investuotojams. Investicinė bendrovė yra tik įrankis turtui valdyti, ji nesamdo darbuotojų, savarankiškai neteikia paslaugų ir pan. (duomenys neskelbtini) aktyvios veiklos yra nepradėjusi, todėl, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, skundžiamu Sprendimu pritaikytas draudimas yra neproporcingas.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Komisiją su prašymu atlikti jo potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. S(KP)-95 kreipėsi į valstybės institucijas, prašydama pateikti išvadas dėl pareiškėjo atitikties nacionaliniams saugumo interesams. VSD 2017 m. rugsėjo 6 d. raštu paprašė atidėti pareiškėjo prašymo svarstymą su tikslu pateikti Komisijai įslaptintą informaciją apie bendrovę. Komisijai 2017 m. rugsėjo 21 d. nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo vertinama VSD pateikta įslaptinta medžiaga bei priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo 100 proc. akcijų valdytoja turi ryšių su asmenimis, kurie yra susiję su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausomų užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių interesais.
17. Teismas, įvertinęs Įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos darbo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, padarė išvadą, kad Komisija turi teisę įvertinti potencialių dalyvių, prireikus asmenų, vykdančių ar siekiančių vykdyti ūkinę veiklą ypatingą strateginę reikšmę ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įrenginių nacionaliniam saugumui svarbios apsaugos zonos teritorijoje, atitiktį nacionalinio saugumo interesams, reikalauti reikiamos informacijos, dokumentų ar išvadų iš kitų valstybės institucijų. Pažymėjo, kad Komisija, gavusi bent vieną išvadą, kurioje nurodyta potencialaus dalyvio neatitiktis bent vienam Įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nustatytam reikalavimui, ir (arba) bent vieno Komisijos nario rašytinį prašymą Komisijos sprendimą priimti posėdyje, ne vėliau kaip kitą darbo dieną visus papildomai gautus dokumentus pateikia Komisijos nariams ir praneša, jog Komisijos sprendimas bus priimamas posėdyje. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog nagrinėjant prašymą Komisijoje nebuvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją, paaiškinimus, dokumentus, atsakyti į keliamus klausimus ar reiškiamus kaltinimus, kadangi Komisija turi teisę, bet ne pareigą į posėdį pasikviesti ekspertų, įmonių valdymo organų atstovų ar kitų asmenų, o pagal Tvarkos aprašo 23 punktą, Komisijos posėdžiai yra uždari. Akcentavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, turėjo teisę pateikti paaiškinimus, dokumentus, todėl Komisija, priimdama skundžiamą Sprendimą pareiškėjui nedalyvaujant, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
18. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimas yra neproporcingas ir neargumentuotas, kadangi nacionalinis saugumas kaip vertybė yra svarbesnė nei privatūs verslo interesai, todėl esant nors mažiausiai (minimaliai) rizikai valstybės saugumui, valstybė turi teisę ją saugoti, vadovaudamasi specialiais įstatymais. Taikant specialius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, prioritetas turi būti teikiamas valstybės nacionaliniam saugumui, o ne formaliam atitinkamų teisės normų aiškinimui ir taikymui. Pažymėjo, kad iš ginčo Sprendimo turinio matyti, jog nagrinėjamas pareiškėjo prašymas leisti įsigyti 100 proc. uždarojo tipo informuotiems investuotojams skirtos investicinės bendrovės (duomenys neskelbtini), veikiančios svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame finansų ir kredito sektoriuje, akcijų atitiktis nacionalinio saugumo interesams. Sprendime aiškiai konstatuota, kad Komisijos nariams pateikta informacija patvirtina, jog pareiškėjo 100 proc. akcijų valdytojas turi ryšių su asmenimis, kurie susiję su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausomų užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių interesais. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 10 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, jog potencialus dalyvis pripažįstamas atitinkančiu nacionalinio saugumo interesus, jeigu jis neturi nacionaliniam saugumui didinančių riziką ar keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių asmenimis.
19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ryšius su asmenimis, keliančiais riziką Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, patvirtina ne vien VSD pateikta nevieša medžiaga, tačiau ir VSD pateiktas atsiliepimas su vieša medžiaga. Teisminio nagrinėjimo metu atskleista pakankamai duomenų apie pareiškėjo akcininkės ryšius su asmenimis, keliančiais grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti, kad neišslaptinus VSD informacijos ir nesuteikus pareiškėjui galimybės susipažinti su šia informacija, buvo apribota jo teisė į efektyvią teisminę gynybą. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai turėjo galimybę teikti prašymus, įrodymus, apklausti liudytojais Komisijos narius, o pareiškėjo akcininkė (duomenys neskelbtini) teismo posėdyje patvirtino, jog jai žinomi (duomenys neskelbtini) J. Č. ir A. O., pastarąjį ji yra mačiusi privačiame vakarėlyje, kuris vyko ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo vertinimu, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, sprendė, jog pareiškėjas turi nacionaliniam saugumui didinančių riziką ar keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių asmenimis, dėl ko jis neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 10 dalies 3 punkto reikalavimų.
20. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad individualus administracinis aktas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės nemotyvuotos, kadangi pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, jį apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą. Teismas vertino kritiškai pareiškėjo teiginius, jog Komisija privalėjo atsižvelgti į turimą galiojančią Lietuvos banko išduotą licenciją vykdyti veiklą finansų srityje, kadangi Lietuvos banko išduotos veiklos licencijos neturi Komisijai prejudicinės galios.
21. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymus kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo ir į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo normų atitikimo Konstitucijai, kadangi teismui nekilo abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai ir klausimų dėl taikomų ES teisės normų aiškinimo bei galiojimo.
III.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo, kad būtų pateikti atsakymai į apeliaciniame skunde nurodytus klausimus; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
23. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas Komisijos sprendimą patvirtino vieninteliu argumentu, t. y. kad pareiškėjo akcininkė (duomenys neskelbtini) viešame renginyje matė asmenį, kuris VSD teigimu, gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Mano, kad ginčijamas Sprendimas, kuris pareiškėjui sukelia dideles neigiamas pasekmes, konstatuojant grėsmę nacionaliniam saugumui remiantis tik tariamais ir spėjamais grėsmingais akcininkės ryšiais, yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas.
24. Pareiškėjo nuomone, Komisijos Sprendimas turėtų būti panaikintas, kadangi teismas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo struktūrą ir jo įtaką, siekiant išvengti bet kokių grėsmių nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad Sprendimas yra neproporcingas, nes iškreipia tiek nacionalinio saugumo, tiek ir grėsmės jam sampratą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sukūrė ydingą ir pamatiniams teisės principams bei sąžiningam procesui prieštaraujančią įrodinėjimo sampratą, kadangi pareiškėjas turi paneigti jam nežinomas ir neatskleistas aplinkybes. Atkreipia dėmesį, kad teismo priimtas sprendimas taip pat prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03)) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinė byla Nr. A822-326/2009) praktikai, kadangi priimtas remiantis išskirtinai tik slapta informacija.
25. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminę teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, neatskyręs pareiškėjo, kaip juridinio asmens, teisinio statuso ir jo teisinio savarankiškumo, taip pat pareiškėjo akcininkės, kaip fizinio asmens, subjektiškumo. Mano, kad Lietuvos banko licencijos išdavimas per se užtikrina nacionalinio saugumo reikalavimų atitikimą ir laikymąsi, kadangi pats Lietuvos bankas teikia užklausą VSD tiek dėl sprendimus priimančių, tiek dėl dalyvių atitikties nacionalinio saugumo reikalavimams. Pažymi, kad pripažinus, jog pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo reikalavimų, paneigta licencijos suteikta absoliuti teisė valdyti informuotiesiems investuotojams skirtus kolektyvinio investavimo subjektus.
26. Pareiškėjas akcentuoja, kad Sprendime nebuvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjo akcininkė, kuri neva turi neatitinkančių nacionaliniam saugumui ryšių, apskritai neturi objektyvios galimybės daryti tiesioginę įtaką pareiškėjo kaip juridinio organo priimamiems sprendimams, nes pareiškėjo valdymo organai yra vadovas ir valdybos nariai. Tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėją vertino, atsižvelgdami į akcininkės galimai nacionaliniam saugumui grėsmę keliančius ryšius. Pabrėžia, kad išvada, jog pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, teisiniu požiūriu yra pernelyg neapibrėžta, o grėsmės kilimas ar didėjanti rizika skundžiamame sprendime nebuvo nurodyta nei viename sektoriuje, įvardintame Įstatymo 3–5 straipsniuose.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į ESTT, teigdamas, jog ES teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos nacionalinius teisės aktus, todėl vertinant Komisijos Spendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, turi būti vadovaujamasis ne tik Lietuvos nacionaliniais, bet ir ES teisės aktais. Pažymi, kad skundžiamame Sprendime nustatytas apribojimas turi atitikti ES teisės aktų reikalavimus.
28. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
29. Atsakovas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodymais byloje pripažįstami faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, ir teisė spręsti dėl minėtų duomenų įtraukimo į bylą kaip įrodymus suteikta teismui, o ne pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė, įvertinęs ne tik slaptus duomenis, tačiau ir VSD pateiktą viešą informaciją, liudytojų paaiškinimus bei kitus įrodymus. Skundžiamas spendimas yra motyvuotas ir išsamus, todėl pareiškėjo nesutikimas su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo vertinti sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
30. Atsakovas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Lietuvos banko išduota licencija neturi Komisijai prejudicinės galios. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog Komisija privalėjo nagrinėti grėsmę finansų sektoriui ir finansų politikai, kadangi tokio vertinimo nei Komisija nei pirmosios instancijos teismas neprivalėjo atlikti. Teigia, kad Komisijai suteikta diskrecijos teisė vertinti, kokie konkretūs duomenys yra pakankami spręsti, jog vertinamas asmuo turi nacionaliniam saugumui didėjančią riziką ir kelia grėsmę. Įstatymas nenustato, kokie ryšiai laikytini keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui ir kokiems ryšiams esant asmuo pripažįstamas neatitinkančiu Įstatymo 7 straipsnio 10 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl mano, jog pareiškėjo argumentai, kad tiek Komisija, tiek teismas netinkamai aiškino minėtos teisės normos nuostatas, atmestini. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nacionalinis saugumas, kaip vertybė, yra svarbesnė nei privatūs verslo interesai, todėl esant nors mažiausiai rizikai valstybės saugumui, valstybė turi teisę jį saugoti.
31. Atsakovo teigimu, Komisijos Sprendimas nėra susijęs su laisvo kapitalo judėjimo ar laisvo paslaugų judėjimo suvaržymais tarp ES valstybių narių, o atliekant pareiškėjo atitikties nacionaliniam saugumui vertinimą jokios ES teisės normos nebuvo taikytos, todėl nepagrįstas pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo.
32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
33. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir išsamiai išanalizavus faktines bylos aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Pažymi, kad teismo išvados padarytos, atsižvelgiant į pateiktą įslaptintą ir viešą informaciją, taip pat į liudytojų paaiškinimus bei kitus duomenis, todėl mano, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog skundžiamas sprendimas pagrįstas vien slaptais duomenimis.
34. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su apeliaciniame skunde išreikštu prašymu kreipti į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo, kadangi šiam ginčui nagrinėti taikytina ne ES, o nacionalinė teisė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo, kuriuo konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, teisėtumo ir pagrįstumo.
36. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
37. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2018 m. vasario 1 d.).
38. Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžta, kad nacionalinio saugumo interesai – valstybės nepriklausomybės ir suvereniteto apsauga, europinė ir transatlantinė integracija, grėsmių ir rizikos veiksnių esminę reikšmę visuomenės saugumui turintiems energetikos ir kitiems ūkio sektoriams mažinimas (1 d.); potencialus dalyvis – fizinis arba juridinis asmuo, oficialiai pareiškęs ketinimą ar interesą įsigyti strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės arba įmonės, steigiamos ar veikiančios svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame ūkio sektoriuje, akcijų arba įgyti nuosavybės, valdymo ar bet kurias kitas teises į ypatingą strateginę ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius įrenginius; šiame įstatyme numatytais atvejais potencialiu dalyviu laikytinas ir esamas strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės akcininkas, siekiantis papildomai įsigyti įmonės akcijų (2 d.).
39. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turi finansų ir kredito ūkio sektorius.
40. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimas atliekamas tais atvejais, kai jis, veikdamas savarankiškai ar Vertybinių popierių įstatymo nustatytais atvejais kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, siekia įgyti akcijų, kurios kartu su jo turimu akcijų paketu arba kartu su kitų sutartinai veikiančių asmenų turimu akcijų paketu suteikia daugiau kaip 1/3 balsų strateginę arba svarbią reikšmę turinčioje įmonėje arba įmonėje, veikiančioje šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytame svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame ūkio sektoriuje.
41. Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą Komisijoje gali inicijuoti Vyriausybė, valstybės arba savivaldybės institucija, kuri yra valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės akcijų valdytoja arba kuri įgyvendina valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas, arba kuri priima sprendimus dėl investicijų į svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį ūkio sektorių arba sprendimus dėl investicijų strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įrenginių apsaugos zonos teritorijoje, arba potencialus dalyvis (Įstatymo 7 str. 5 d.).
42. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 6 dalį atlikdami potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą, Komisijai išvadas pagal savo kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka teikia Valstybės saugumo departamentas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kitos ikiteisminio tyrimo įstaigos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Komisijos sprendimu – kitos institucijos.
43. Įstatymo 7 straipsnio 11 dalyje nurodyta, jog jeigu Komisija pripažįsta, kad potencialus dalyvis neatitinka nacionalinio saugumo interesų, sprendime turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, o neigiamas Komisijos sprendimas reiškia, kad valstybė prieštarauja, kad šis asmuo taptų potencialiu dalyviu, ir toks asmuo negali tapti potencialiu dalyviu šio straipsnio 2 dalyje nurodytu būdu, iki jis pašalins savo neatitikties nacionalinio saugumo interesams priežastis, nurodytas Komisijos sprendime, ir Komisija priims naują sprendimą, patvirtindama šio asmens atitiktį nacionalinio saugumo interesams.
44. Įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad potencialus dalyvis pripažįstamas atitinkančiu nacionalinio saugumo interesus, jeigu jis, be kita ko, neturi nacionaliniam saugumui didinančių riziką ar keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių asmenimis (3 p.).
45. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu atlikti jo potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. S(KP)-95 kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, Vidaus reikalų ministeriją, Generalinę prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, Specialiųjų tyrimo tarnybą ir Lietuvos banką pateikti išvadas dėl pareiškėjos atitikties nacionaliniams saugumo interesams. Užsienio reikalų ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, Generalinė prokuratūra, Lietuvos kriminalinis policijos biuras raštais informavo Komisiją, kad neturi duomenų dėl pareiškėjo galimos neatitikties nacionalinio saugumo interesams. Tačiau VSD 2017 m. rugsėjo 6 d. raštu paprašė atidėti pareiškėjo prašymo svarstymą su tikslu pateikti Komisijai įslaptintą informaciją apie bendrovę. Komisijai 2017 m. rugsėjo 21 d. nagrinėjant pareiškėjos prašymą, buvo vertinama VSD pateikta įslaptinta medžiaga bei priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriame konstatuota, kad pateikta informacija patvirtina, jog pareiškėjo 100 proc. akcijų valdytoja turi ryšių su asmenimis, kurie yra susiję su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių interesais. Todėl Komisija 2017 m. rugsėjo 21 d. protokolu Nr. NS-41 konstatavo, kad bendrovė (duomenys neskelbtini) neatitinka nacionalinio saugumo interesų.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Valstybės saugumo departamento pateikti vieši faktiniai duomenys patvirtina, jog įmonės (duomenys neskelbtini) 100 proc. akcijų valdytoja, turi ryšių su asmenimis, kurie yra susiję su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių asmenimis. Pareiškėjo nurodytų motyvų dėl įrodymų vertinimo kontekste, atsižvelgiant į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis procesiniame įstatyme įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis bei teisingumo ir protingumo kriterijais, atmesti ar pripažinti nepagrįstais Valstybės saugumo departamento Komisijai pateiktus viešus duomenis, kuriais yra grindžiamas ginčijamas Komisijos Sprendimas, nėra pagrindo.
47. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo faktinį ginčijamo Komisijos sprendimo pagrindą sudarančius duomenis, todėl, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos išvadoms dėl šių įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas detaliai nevertina aplinkybių, susijusių su Valstybės saugumo departamento pateiktų viešų duomenų vertinimu. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) vienintelė akcininkė, apklausta teisme liudytoja, patvirtino pažintį su (duomenys neskelbtini).
48. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi ir įslaptintais Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis.
49. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis neįtvirtina absoliutaus draudimo valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius duomenis naudoti kaip įrodymus administracinėje byloje. Naudojant neišslaptintus duomenis kaip įrodymus administracinėje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą).
50. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinęs kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje, nenukrypo nuo skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytoje Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuluoto aiškinimo, susijusio su įslaptintos informacijos panaudojimu įrodinėjimo procese (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4143-442/2018).
51. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą su nurodytais prejudiciniais klausimais.
52. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas.
53. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės kreiptis į ESTT nėra. Nagrinėjamoje byloje nebuvo taikytos jokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pareiškėjo prašomais klausimais nebūtų tikslingas, kadangi nedarytų esminės įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į ESTT netenkintinas.
54. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dali Višinskienė