Civilinė byla Nr. 3K-3-80/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.8; 73.2.5.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 2 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano
Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ bei ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ kasacinius skundus dėl Vilniaus
apygardos teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimo ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė
bendrovė draudimo bendrovė „Viralita“, dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Galinta
ir partneriai“ prašė: 1) pripažinti 2004 m. gruodžio 3 d.
įvykusią avariją, kurios metu nukentėjo ieškovui priklausantis pramogų laivas
„Medusa“, draudiminiu įvykiu; 2) priteisti iš atsakovo 665 219,12 Lt
pagal 2004 m. gegužės 3 d. sudarytą turto draudimo liudijimą; 3) priteisti
0,1 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neišmokėtos draudimo išmokos sumos
už paskutinius šešis mėnesius iki sprendimo priėmimo dienos; 4) priteisti 5 proc.
dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos draudimo išmokos sumos,
nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškovas nurodė,
kad jis per trečiąjį asmenį UAB DB „Viralita“ 2004 m. gegužės
3 d. vienerių metų laikotarpiui sudarė negyvybės draudimo savanoriško
draudimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieškovas pas atsakovą (tuo metu – UAB „NORD/LB
draudimas“) apdraudė jam priklausantį turtą – pramogų laivą „Medusa“ (toliau –
laivas). Laivas buvo apdraustas nuo draudiminių įvykių, nurodytų Turto draudimo
taisyklių Nr. 004 (toliau – Taisyklės) 2.1.1, 2.1.2, 2.1.3 ir 2.1.4 punktuose.
Draudimo liudijime buvo nustatyta bendra draudimo suma – 658 000 Lt
(100 proc. atkuriamosios vertės), kiekvienam draudiminiam įvykiui
skaičiuojama 5000 Lt išskaita. Ieškovas nurodė, kad 2004 m.
gruodžio 3 d., esant staigiems ir dideliems vandens lygio poplūdžiams
Nemuno upėje, įvykusios avarijos metu laivas buvo nepataisomai sugadintas,
tačiau atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką motyvuodamas tuo, kad laivas
nebuvo apdraustas nuo įvykio, apibūdinto Valstybinės vidaus vandenų laivybos
inspekcijos viršininko sudarytos komisijos (toliau – Komisija) 2005 m.
rugsėjo 2 d. pateiktose išvadose, t. y. nuo laivo sugadinimo ar
sunaikinimo dėl jo susidūrimo su kitais nejudančiais ar judančiais daiktais. Ieškovo
nuomone, toks atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovas
Sutartimi prisiėmė draudiminę riziką, kai draudėjo turtas sugadinamas dėl
audros, krušos, nuošliaužos, poplūdžio, liūties, sniego slėgio. Anot ieškovo,
jis nebuvo tinkamai supažindintas su Taisyklėmis. Ieškovo teigimu, pagal 2005 m.
liepos 18 d. parengtą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą laivo, kaip
„laužo“, vertė vertinimo dieną buvo 61 000 Lt, iš draudimo sumos
atėmus šią vertę bei išskaitos sumas, atkuriamoji turto vertė – 592 000 Lt.
Remdamasis Taisyklių 12.3 punktu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo
66 719,04 Lt, sumokėtų VĮ Vidaus vandens kelių direkcijai, kaip
išlaidas, kurias jis patyrė siekdamas mažinti galimus nuostolius dėl laivo
sugadinimo. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 1500,08 Lt laivo
vertinimo išlaidų bei delspinigius.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2007 m. sausio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš
dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 581 000 Lt draudimo išmoką,
30 000 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo 581 000 Lt
sumos nuo 2005 m. lapkričio 21 d. iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas (draudėjas) per
trečiąjį asmenį UAB DB „Viralita“ 2004 m. gegužės 3 d. vienerių
metų laikotarpiui sudarė Sutartį, kuria pas atsakovą apdraudė jam (ieškovui) priklausantį
laivą, nustatyta bendra draudimo suma – 658 000 Lt (100 proc.
atkuriamosios vertės). 2004 m. gruodžio 3 d. laivas Nemuno upėje buvo
paskendęs iki denio. Teismas nurodė, kad Komisija, išanalizavusi pateiktus
dokumentus bei atlikusi laivo apžiūrą, konstatavo, jog laivo avarija įvyko
esant „nenugalimoms ir nenumatytoms aplinkybėms“, kurios įvyko esant staigiems
ir dideliems vandens lygio pokyčiams Nemuno upėje ir laivo dešinio borto
pusėje, midelinio španhauto rajone, laivui sėdus ant upės dugno, po laivo korpusu
atsiradus akmens rieduliui, dėl to atsirado laivo korpuso apkalos, skersinių ir
išilginių laivo dugno ryšių vietinis pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad narų
apžiūros akte konstatuojami tie patys laivo sužalojimai, po laivu aptiktas apie
1500 mm ilgio ir 700 mm aukščio akmuo, pažeidęs laivo dugną. Teismas
nustatė, kad ieškovas pasirašė, jog su Taisyklėmis yra susipažinęs, jų kopiją
gavo. Teismas nurodė, kad byloje kyla Sutarties sąlygų aiškinimo klausimas,
atsakovas vadovaujasi pažodiniu Taisyklių 2.1.4 punkto aiškinimu,
neatsižvelgdamas į CK 6.193 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus
sutarčių aiškinimo principus. Remdamasis liudytojo N. B. parodymais
teismas darė išvadą, kad akmuo negalėjo būti toje vietoje nuo laivo
prišvartavimo dienos ir tik vandens srovės galėjo būti atneštas po laivu. Pažymėjęs,
kad Taisyklėse neapibrėžtos „poplūdžio“ ir „nuošliaužos“ sąvokos, teismas sprendė,
jog šių sąvokų taikymas tik tiesiogine prasme (kaip nurodoma Lietuvių kalbos
žodyne) neatitiktų draudėjo interesų draustis nuo bet kokio su šiais
reiškiniais susijusių turto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo. Teismas konstatavo,
kad dideli vandens lygio pokyčiai bei akmens riedulio po laivu atsiradimo
aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad įvykis gali būti siejamas su poplūdžiui
bei nuošliaužai būdingų elementų sąveikos visuma, nes šie elementai savo esme
yra artimesni ir ne pernelyg nutolę nuo minėtų sąvokų (poplūdžio, nuošliaužos)
turinio. Atsižvelgęs į tai, kad laivas apdraustas atkuriamąja verte, taip pat į
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 14 punkto
bei Taisyklių 12.2 punkto nuostatas, teismas sprendė, kad ieškovui
priteistina ekspertizės metu nustatyta 586 000 Lt atkuriamųjų išlaidų
suma, kuri mažintina 5000 Lt frančize. Remdamasis Taisyklių 12.3 punktu,
teismas netenkintino ieškovo prašymo priteisti papildomai 68 219,12 Lt,
t. y. išlaidas dėl sudarytų rangos sutarčių ir laivo vertinimo. Teismo
vertinimu, nurodyti darbai iš esmės susiję ne su nuostolių sumažinimu, o su
įvykio priežasčių nustatymu, daliniu remontu ir transportavimu iš prieplaukos, be
to, Taisyklių 11.6 punkte nustatyta šalių pareiga apmokėti savo
ekspertams. Prašomus priteisti delspinigius – 104 580 Lt – teismas
vertino kaip neprotingai didelius ir juos sumažino iki 30 000 Lt.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimą pakeitė: priteistą iš atsakovo
ieškovui 581 000 Lt draudimo išmoką sumažino iki
520 000 Lt, priteistą 30 000 Lt delspinigių sumą sumažino
iki 25 000 Lt ir priteisė 5 proc. metines palūkanas nuo
520 000 Lt sumos nuo 2005 m. lapkričio 21 d. iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su
pirmosios instancijos teismo išvada dėl įvykio pripažinimo draudiminiu.
Atkreipusi dėmesį į tai, kad poplūdis bendrąja prasme suprantamas kaip vandens
lygio pakilimas, o pagal hidrometeorologinius kriterijus tam, kad vandens
pakilimą būtų galima įvardyti poplūdžiu, vandens pakilimas turi pasiekti tam
tikrą lygį, kolegija konstatavo, kad Taisyklėse draudiminio įvykio „poplūdis“
sąvoka nėra tinkamai atskleista – neatskleista, kokį lygį turi pasiekti vandens
pakilimas, kad tokį reiškinį būtų galima vadinti poplūdžiu. Kolegija nurodė,
kad byloje nėra duomenų, jog šalys buvo susitarusios, taip pat kad ieškovui
būtų buvę išaiškinta, jog poplūdžiu laikomas vandens pakilimas, kai vandens
pakilimo lygis atitinka hidrometeorologinius kriterijus. Kolegija konstatavo,
kad Komisija, tyrusi įvykį, nustatė, jog po laivo korpusu akmuo, pažeidęs
laivą, atsirado būtent dėl vandens lygio pokyčių. Dėl to kolegija pripažino
nepagrįstais apelianto paaiškinimus, kad vandens poplūdis, atoslūgis ir akmens
atsiradimas laikytini kaip atskiri, nesusiję reiškiniai. Kolegijos vertinimu, ieškovas,
esant neatskleistai draudiminio įvykio „poplūdis“ sąvokai, negalėjo tikėtis,
kad vandens lygio pakilimo, kuris pagal hidrometeorologinius kriterijus neįvardijamas
kaip „poplūdis“, atsakovas nelaikys draudiminiu įvykiu. Kolegija sprendė, kad
iš laivo atkuriamosios vertės turėjo būti išskaičiuota likusi laivo vertė, kuri
buvo turto vertintojo nustatyta kaip laužo vertė, t. y. 61 000 Lt,
nes šis turtas, kaip laužas, turintis vertę, liko ieškovui.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 2 d. nutartį
ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai
netinkamai aiškino Sutartį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1161/2003, pažymėjo, kad tais atvejais, kai draudėjas yra įmonė
(verslininkas), jam yra taikomi didesni apdairumo, konkrečios situacijos
vertinimo reikalavimai; tuo atveju, jeigu draudėjas yra verslininkas, nėra
pagrindo konstatuoti, kad draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos
draudėjo naudai. Analogiška nuostata yra suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2002 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1540/2002. Atsižvelgiant į teismų nustatytas aplinkybes dėl ieškovo
verslo pobūdžio bei draudimo santykių ilgametės patirties, kasatoriaus teigimu,
galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovo veiksmai bei draudimo sutartinių
santykių eiga neatitinka protingam, apdairiam ir rūpestingam verslininkui
keliamų didesnių apdairumo vertinant konkrečią situaciją reikalavimų, todėl
nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog draudimo sutarties sąlygos
turi būti aiškinamos ieškovo naudai. Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai,
savo sprendimus grįsdami CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, privalėjo
nustatyti, jog atsakovo pasiūlytos standartinės draudimo sutarties sąlygos yra
neaiškios, dviprasmiškos ir klaidinančios. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje UAB „Marukas“ v. UAB DK „PZU Lietuva“,
bylos Nr. 3K-3-671/2006, suformulavo kriterijus, kuriais remiantis galima
daryti išvadą, ar draudimo sutarties sąlygos yra aiškios ir nedviprasmiškos. Kasatoriaus
nuomone, bylą nagrinėję teismai nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurių
pagrindu draudimo taisyklių nuostatos, apibūdinančios draudžiamųjų įvykių
sąrašą, galėtų būti laikomos neaiškiomis. Kasatorius nesutinka su apeliacinės
instancijos teismo motyvu, kad Taisyklių „poplūdžio“ sąvoka nėra tinkamai
atskleista. Anot kasatoriaus, tuojau po draudžiamųjų įvykių sąrašo aiškiai ir
nedviprasmiškai yra išdėstyta sąlyga, kad visų gamtinių jėgų
hidrometeorologiniai kriterijai yra nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka. Kasatoriaus
nuomone, bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą apie Sutarties sąlygų
neaiškumą ir nepagrįstai taikė CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatą
dėl sutarties sąlygų aiškinimo sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies
naudai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek galiojančios materialinės teisės
normos, tiek doktrina įpareigoja teismus taikant ir aiškinant teisės normas,
atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, specialios kalbos žodžius aiškinti pagal
specialią jų prasmę ir reikšmę atitinkamoje srityje. Remdamasis CK 6.193 straipsnio
2, 3 dalimis, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas
nepagristai „poplūdžio“ sąvoką aiškino bendrine prasme. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamai
situacijai taikytina speciali „poplūdžio“ reikšmė, kuri pagal Taisyklių 2.2 punktą
yra nustatoma hidrometeorologinių kriterijų pagrindu. Dėl to teismai privalėjo
vadovautis Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2006 m.
sausio 31 d. pažymoje apie hidrologinius duomenis pateikiama išvada, kad
„remiantis hidrometeorologiniais kriterijais, nežymus VL (vandens lygio)
kilimas 2004 m. gruodžio 2 ir 3 dienomis nėra poplūdis“, ir pripažinti
2004 m. gruodžio 3 d. įvykį nedraudžiamuoju.
2. Bylą nagrinėję
teismai vadovavosi 2005 m. rugsėjo 2 d. laivo avarijos priežastį
nustatinėjusios komisijos išvadomis, kad laivo avarija įvyko „esant „nenugalimoms
ir nenumatytoms aplinkybėms“, kurios įvyko esant staigiems ir dideliems vandens
lygio pokyčiams ... laivui sėdus ant upės dugno“. Kasatoriaus nuomone, bylą
nagrinėję teismai, jeigu būtų laikęsi CPK 185 straipsnio reikalavimų, negalėjo
pripažinti 2004 m. gruodžio 3 d. įvykio poplūdžiu, nes 2006 m.
sausio 31 d. pažymos apie hidrologinius duomenis bei 2005 m. rugsėjo 2 d.
išvadų visumos vertinimas leidžia daryti vienintelę išvadą, kad 2004 m.
gruodžio 3 d. įvykis atsitiko dėl staigaus, nenumatyto vandens lygio
Nemune kritimo, dėl to laivas nugrimzdo ir „sėdo“ ant upės dugno.
3. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai
išplėtė Taisyklėse nustatytą draudimo apsaugą, taip pažeisdami CK 6.987 straipsnį
bei Taisyklių 2.1.4, 4.1 punktus. Kasaciniame skunde pažymima, kad byloje
nenustatytos akmens riedulio atsiradimo po laivo deniu aplinkybės, nėra nė
vieno patikimo įrodymo, leidžiančio daryti išvadą, jog akmuo po laivo deniu
atsirado dėl nuošliaužos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklių
2.1.4 punkte pateikiamas gamtos reiškinių sąrašas yra išsamus ir
baigtinis, jame nenumatytas vandens lygio kritimas dėl sausros, kitų gamtinių
reiškinių ar faktorių, be to, draudimo išmoka mokama nustačius konkretų
Taisyklėse nustatytą gamtos reiškinį, tiesiogiai lėmusį turto sugadinimą, o ne
nustačius šių reiškinių sąveiką, nes ši Taisyklių nuostata suformuluota taikant
griežtos disjunkcijos principą – gamtos reiškiniai yra išvardyti netaikant
jungtuko „ir“ arba „ir (arba)“. Dėl to, kasatoriaus teigimu, esant išvardytiems
baigtiniame sąraše tam tikriems dalykams, negalima aiškinti teisės normos
plečiamai, į baigtinį sąrašą įtraukiant jame nenurodytus dalykus.
4. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad ieškovo naudai priteistina 520 000 Lt draudimo išmoka.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino
Taisyklių 6.2 punkto nuostatas dėl atkuriamosios vertės, kurios, taikant
kontekstinio ir sisteminio aiškinimo taisykles, turi būti aiškinamos, atsižvelgiant
į Taisyklių 12.3 punktą, nustatantį, kad draudikas įsipareigoja atlyginti
draudėjo turėtas išlaidas, kurias šis patyrė, siekdamas išvengti nuostolių arba
juos sumažinti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas ne tik nedelsiant po
įvykio nesiėmė elementarių priemonių didesnei žalai išvengti – laivui iš
vandens iškelti, bet ir leido laivui būti Nemuno vandenyje septynis mėnesius, nesirūpino
laivo remontu. Kasatorius pažymi, kad metalas ar medis, ilgą laiką esantis
vandenyje, yra (genda) daug greičiau, be to, į Nemuną kasdien išmeta atidirbtą
vandenį Kauno hidroelektrinė, tai gali lemti dar spartesnį turto gedimą
vandenyje. Kasatoriaus teigimu, ieškovas, atsitikus avarijai, nesirūpino savo
turto apsauga, taip beveik dvigubai padidindamas avarijos pasekmių likvidavimo
kaštus. Kasatoriaus nuomone, esant šioms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai
netinkamai aiškino ir taikė Taisyklių nuostatas dėl draudimo išmokos
apskaičiavimo bei nepagrįstai netaikė CK 6.1013 straipsnio 3 dalies,
atleidžiančios draudiką nuo atsakomybės atlyginti tuos nuostolius, kurie
atsirado dėl draudėjo neveikimo po įvykio atsitikimo. Dėl to, jeigu kasacinis
teismas pripažintų 2004 m. gruodžio 3 d. įvykį draudžiamuoju, tai,
kasatoriaus manymu, draudimo išmokos dydis turi būti mažintinas iki 279 200 Lt,
t. y. ekspertizės akte Nr. 642:2006 (V) nurodytos sumos,
reikalingos apdrausto laivo sugadinimams suremontuoti.
Kasaciniu
skundu ieškovas UAB „Galinta ir partneriai“ prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
liepos 2 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo
2007 m. sausio 17 d. sprendimas ir sumažintos iš atsakovo priteistos sumos.
Ieškovo kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad
Taisyklių 12.2 punkte nustatyta, jog draudimo išmoka, įvykus draudiminiam įvykiui,
bus mokama proporcingai draudimo sumos ir draudinio atkuriamosios vertės
santykiui, tačiau ne daugiau, negu sugadintos draudinio dalies atkuriamoji
vertė prieš pat draudiminį įvykį, ne daugiau už draudimo sumą iš viso. Kasatorius
pažymi, kad šiame Taisyklių punkte neužsimenama apie tai, jog draudimo išmokai įtakos
gali turėti draudinio liekanų vertė, kuri turėtų būti minusuojama iš draudimo
išmokos. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas laivui
atkurti būtiną sumą 61 000 Lt, netinkamai taikė Taisyklių 12.2 punktą,
nes, siekiant atkurti laivą „Medusa“ iki 2004 m. gruodžio 3 d. būklės,
ieškovui kaip tik ir truks 61 000 Lt.
Atsiliepimu į ieškovo
kasacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo ieškovo kasacinį
skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo
sprendimas iš draudimo išmokos sumos išskaičiuoti apdraustojo turto likutinę
vertę yra visiškai suderinamas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama
teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio
16 d. nutarimo Nr. 27 17 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. Bukėnas ir kt. v.
G. Sokolova, bylos Nr. 3K-3-1037/2001; 2002 m. sausio
30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Pačėsa v.
AB „Rokų keramika“, bylos Nr. 3K-3-205/2002; 2002 m.
gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Šumkovskaja
v. I. Ralienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1584/2002; 2002 m.
gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Žeimena“ v.
I. Rinkevičienė, bylos Nr. 3K-3-730/2002; 2002 m. spalio
9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Masteika v.
O. Rukuižienė, bylos Nr. 3K-3-1174/2002) bei atitinka CK
1.5 straipsnyje įtvirtintų principų turinį ir CK šeštosios knygos
XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ normas. Atsakovas
pažymi, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis dar nerealizavo paskendusio
laivo likučių, taip pat jog jis ateityje neketina ir negalės šių likučių
realizuoti ar kitokiu būdu turėti iš jų naudos. Anot atsakovo, jeigu žalos
dydis nebūtų sumažintas turto likutine verte, ieškovui būtų sudaryta galimybė
nepagrįstai praturtėti turto likutinės vertės sąskaita, tai prieštarautų CK
1.5 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 ir 6 dalių nuostatoms.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovas per trečiąjį
asmenį 2004 m. gegužės 3 d. sudarė su atsakovu turto draudimo
sutartį, pagal kurią ieškovas apdraudė savo pramogų laivą „Medusa“. Sutartyje
nurodyta, kad bendra draudimo suma yra 658 000 Lt (100 proc.
atkuriamosios vertės), draudiminiai įvykiai, be kita ko, yra nuošliaužos,
poplūdis. 2004 m. gruodžio 3 d. laivo, stovėjusio Nemuno upėje,
apatinę dalį užliejo vanduo, laivas paskendo iki denio. Valstybinės vidaus
vandenų laivybos inspekcijos viršininko sudaryta komisija nustatė, kad laivo
avarija įvyko esant „nenugalimoms ir nenumatytoms aplinkybėms“, kurios įvyko
esant staigiems ir dideliems vandens lygio pokyčiams Nemuno upėje ir laivo
dešinio borto pusėje, midelinio španhauto rajone, laivui sėdus ant upės dugno,
po laivo korpusu atsiradus tiksliai nenustatyto dydžio akmens rieduliui, dėl to
atsirado laivo korpuso apkalos, skersinių ir išilginių laivo dugno ryšių
vietinis pažeidimas (įlinkimas 320 mm, 1600X1200 mm plote su apkalos
trūkiais). Teismai nustatė, kad laivas buvo sugadintas avarijos, kilusios dėl
staigių ir didelių vandens lygio pokyčių Nemuno upėje ir laivo dešinio borto pusėje,
laivui sėdus ant dugno, po laivo korpusu atsiradus akmeniui, metu, dėl to
atsirado laivo korpuso apkalos, skersinių ir išilginių laivo dugno ryšių
pažeidimas; įvykis gali būti siejamas su poplūdžiui ir nuošliaužai būdingų
elementų sąveikos visuma. Laivo vertė 2005 m. liepos 18 d. yra
61 000 Lt. Atkuriamųjų išlaidų suma, reikalinga laivui atstatyti ir
grąžinti į iki 2004 m. gruodžio 3 d. buvusią padėtį (įvertinus laivo
nusidėvėjimą), yra 586 000 Lt.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu;
kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės,
o ne fakto klausimus. Teisėjų kolegija bylą kasacine tvarka nagrinėja
neperžengdama jos ribų.
Dėl atsakovo
kasacinio skundo argumentų
Sutarčių
aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei
suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas draudimo sutartis, yra konstatavęs
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Įstros
aerodromas v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-600/2006),
kad draudimo sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu, t. y.
pagal vienos šalies (draudiko) parengtas standartines sąlygas (tam tikros draudimo
rūšies taisykles). CK 6.992 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo
sutarties sudarymą pagal standartines sąlygas, nustatyta, kad jeigu draudimo
sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta
tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi CK
6.185–6.187 straipsniai. Taigi, vertinant konkrečią draudimo
sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo
rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas),
privalu vadovautis CK 6.992, 6.185–6.187 straipsniais, taip pat CK
6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sudarant
sutartį prisijungimo būdu, taip pat ją aiškinant, būtina atsižvelgti ir į tai,
kad standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik tinkamai
atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, tačiau taip pat yra atsakinga
už tai, kad jos parengtos standartinės sutarties sąlygos būtų aiškios ir
nedviprasmiškos. Jeigu standartines sąlygas parengusi šalis to tinkamai
nepadaro, kilus sutarties šalių ginčui, ši šalis negali remtis tokiomis
standartinėmis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir atskleidimo kitai sutarties
šaliai kyla abejonių. Pareiga įrodyti, kad standartinės sąlygos yra aiškios ir
neturėjo būti klaidingai suprastos kitos sutarties šalies, taip pat kaip ir
tai, kad jos kitai šaliai buvo tinkamai atskleistos, tenka standartines sąlygas
parengusiai šaliai. Pagal CK 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis
laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia
viena šalis, nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi
taikomos sudaromose sutartyse. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos
aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies
naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo
būdu sudariusios šalies naudai. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje atkreipia
dėmesį į tai, kad pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį
draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos
išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.
Nagrinėjamoje byloje
teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad ieškovui,
kaip juridiniam asmeniui, keliami aukštesni rūpestingumo ir apdairumo
reikalavimai, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo
argumentais, kuriais teigiama, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog draudimo
sutarties sąlygos turi būti aiškinamos ieškovo naudai. Šie atsakovo kasacinio
skundo argumentai pagrįsti netinkamu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos
interpretavimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2002 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje UAB „Bivakas“ v. DB UAB „Industrijos garantas“,
bylos Nr. 3K-3-1540/2002, bei 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje S. Šlimas v. UAB „ERGO Lietuva“,
bylos Nr. 3K-3-1161/2003, kuriomis remiasi kasatorius, nepateikta
išaiškinimo, kad jeigu draudėjas yra verslininkas, tai nėra pagrindo
konstatuoti, jog draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos draudėjo
naudai. Jau buvo minėta, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalyje yra
įtvirtinta nuostata, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos
sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.
Teisėjų
kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas Taisyklėse įtvirtinto
draudiminio įvykio „poplūdis“ sąvoką, pagrįstai sprendė, jog ši sąvoka
netinkamai atskleista, ir tokią išvadą reikiamai motyvavo. Kasatoriaus
argumentas, kad su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negalima
sutikti, nes Taisyklių 2.2 punkte nustatyta, jog visų gamtinių jėgų
hidrometeorologiniai kriterijai yra nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka,
atmestinas kaip nepagrįstas. Taisyklių 2.2 punktas nukreipia į Vyriausybės
priimtą teisės aktą, kuriame esant nustatytiems poplūdžio hidrometeorologiniams
kriterijams nebūtų pagrindo teigti, jog „poplūdžio“ sąvoka nagrinėjamos bylos
kontekste nėra tinkamai atskleista. Tačiau atsakovas nei bylos nagrinėjimo
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, nei kasaciniame skunde nenurodė
Vyriausybės priimto teisės akto, į kurį nukreipia Taisyklių 2.2 punktas. Minėta,
kad pareiga įrodyti, jog standartinės sutarties sąlygos yra aiškios, tenka
standartines sąlygas parengusiai šaliai, šios bylos atveju – atsakovui. Teisėjų
kolegijos vertinimu, atsakovas nagrinėjamoje byloje neįvykdė šios jam
tenkančios įrodinėjimo pareigos. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo
pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė CK
6.193 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl sutarties sąlygų, kuriomis
abejojama, aiškinimo sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.
Kasacinio skundo
argumentai neduoda pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas
sąvoką „poplūdis“ aiškino pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 2 ir
3 dalių nuostatas, neatsižvelgęs į visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį,
sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Teigdamas, kad minėta
sąvoka aiškintina ne bendrine, o specialiąja prasme, atsakovas kasaciniame
skunde remiasi Taisyklių 2.2 punktu, kuris, minėta, neatskleidžia sąvokos „poplūdis“
reikšmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas,
nustatęs, jog šalių sudarytoje sutartyje draudiminio įvykio „poplūdis“ sąvoka
nėra tinkamai atskleista, pagal bylos duomenis bei CK 6.193 straipsnį šią
sąvoką tinkamai aiškino bendrine prasme ir, taip elgdamasis, nepažeidė
materialinės teisės normų.
Bylą nagrinėję
teismai, nustatė, kad laivo avarija įvyko dėl staigių ir didelių vandens lygio
pokyčių Nemuno upėje ir laivo dešinio borto pusėje, laivui sėdus ant upės
dugno, po laivo korpusu atsiradus akmeniui; įvykis gali būti siejamas su
poplūdžiui ir nuošliaužai būdingų elementų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu,
tokios teismų išvados padarytos tinkamai įvertinus byloje surinktus visus
įrodymus ir nepažeidžiant CPK 185 straipsnyje nustatytų bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių.
Faktiniai bylos duomenys, neįgalina pripažinti, kad laivo avarija įvyko tik dėl
staigaus, nenumatyto vandens lygio Nemune kritimo, laivui „sėdus“ ant upės
dugno, kaip teigiama atsakovo kasaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu,
atsakovas nagrinėjamoje byloje neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo
draudimo išmokos išmokėjimo, t. y. neįrodė, kad akmuo po laivu atsirado ne
dėl nuošliaužos ir poplūdžio sąveikos ir kad laivo avarija negali būti siejama
su poplūdžiui bei nuošliaužai būdingų elementų sąveikos visuma (Draudimo
įstatymo 82 straipsnio 6 dalis, CPK 177,185 straipsniai).
Teisėjų
kolegijos vertinimu, Taisyklių 2.1.4 punktas nėra suformuluotas taikant
griežtos disjunkcijos (lot. disjunctio – atskyrimas; log. veiksmas, reiškiamas
jungtimi „ar(ba)“) principą, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai analizavo
tame Taisyklių punkte nurodytų gamtinių reiškinių sąveiką. Kasacinio skundo
argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai,
pripažindami įvykį draudiminiu, pažeidė CK 6.987 straipsnį bei Taisyklių
2.1.4, 4.1 punktus.
Kasaciniame
skunde teigdamas, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė
Taisyklių nuostatas dėl draudimo išmokos apskaičiavimo bei nepagrįstai netaikė
CK 6.1013 straipsnio 3 dalies, atsakovas remiasi aplinkybe, kad
ieškovas, atsitikus avarijai, nesirūpino savo turtu, taip žymiai padidindamas
avarijos pasekmių likvidavimo kaštus. Ši aplinkybė nebuvo nagrinėta pirmosios
ar apeliacinės instancijų teismuose, todėl ja remtis kasaciniame skunde
negalima (CPK 347 straipsnio 2 dalis), o aptariamas kasacinio skundo
argumentas atmestinas.
Dėl ieškovo
kasacinio skundo argumentų
Byloje
nustatyta, kad pagal šalių Sutartį bendra draudimo suma yra
658 000 Lt (100 proc. atkuriamosios vertės), taigi laivas
apdraustas atkuriamąja verte. Sutarties 12.2 punkte nustatyta, kad
draudimo išmoka mokama proporcingai draudimo sumos ir draudinio atkuriamosios
vertės santykiui, tačiau ne daugiau negu sugadintos draudinio dalies
atkuriamoji vertė prieš pat draudiminį įvykį bei ne daugiau už draudinio sumą
iš viso. Byloje taip pat nustatyta, kad laivo vertė 2005 m. liepos
18 d., t. y. po įvykusio draudiminio įvykio, kaip „laužo“ lygi
61 000 Lt, o atkuriamųjų išlaidų suma, reikalinga atstatyti laivą į
iki 2004 m. gruodžio 3 d. buvusią padėtį (įvertinus laivo
nusidėvėjimą), yra 586 000 Lt.
Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iš laivo atkuriamosios
vertės (586 000 Lt) turi būti išskaičiuota likusi laivo vertė, kuri
nustatyta kaip „laužo“ vertė (61 000 Lt). Teisėjų kolegija su šia
apeliacinės instancijos teismo išvada sutinka ir atmeta kaip nepagrįstus
ieškovo kasacinio skundo argumentus apie netinkamą Taisyklių 12.2 punkto
taikymą. Minėtą Taisyklių punktą aiškinant taip, kad neturi būti atsižvelgta į
likutinę pakankamai didelę laivo vertę, būtų ignoruojamas kompensacijos
principas, kuris yra išreikštas ir aptariamame Taisyklių punkte, taip pat toks
aiškinimas neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. Tuo tarpu
kasacinio skundo teiginys, kad siekiant atkurti laivą ieškovui truks
61 000 Lt sumos, nėra patvirtintas teisiniais argumentais.
Teisėjų
kolegija, patikrinusi apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu
konstatuoja, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio
pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas
Marčiulionis
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis