Baudžiamoji byla Nr. 2K-338/2011

              (Proceso Nr. 1-64-1-01102-2006-4)

              Procesinio sprendimo kategorijos:

         1.1.8.1.1; 1.1.8.8; 1.1.10.1; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Panaikinta 2009 m. spalio 26 d. nutartis, kuria V. G. atleistas nuo bausmės, paskirtos 2006 m. liepos 24 d. nuosprendžiu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie 2006 m. liepos 24 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pridėta nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

V. G. nuteistas už tai, kad be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, viešoje vietoje įžūliais tyčiniais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2006 m. rugsėjo 1 d., apie 12.00 val., prie namo Nr. 18, esančio ,,duomenys neskelbtini“, sudavė nepilnamečiui J. U., gimusiam 1993 m. gegužės 12 d., dešine ranka į kairįjį skruostą; tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 12.20 val., prie upelio, esančio šalia Vilkaviškio gatvės, veikdamas bendrai su asmeniu, dėl kurio byla nenagrinėjama, sudavė J. U. smūgį koja į nugarą, o šiam parkritus ant žemės, keletą kartų spyrė į įvairias kūno vietas. Taip savo veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo teismų sprendimus pakeisti, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas arba paskirti kitą bausmės rūšį.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasatorius tvirtina, kad, atsižvelgiant į veikos padarymo aplinkybes, pasekmes, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, nepagrįstai netaikytas BK 75 straipsnis arba nepaskirta kita BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis. Teismas nepagrindė išvados, kad bausmės tikslai bus įgyvendinti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų, paaiškinančių, kodėl jam negalima taikyti BK 75 straipsnio nuostatų arba skirti kitos rūšies bausmę, neaptarė skundo argumentų šiuo aspektu. Apskritai jo skundas išnagrinėtas labai formaliai. Be kita ko, apeliaciniame skunde jis nurodė argumentus dėl tinkamo veikos kvalifikavimo, t. y. kad konfliktas įvyko dėl asmeninių priežasčių, nes nukentėjusysis jį apkalbėjo. Taigi jis nesutiko ir su veikos kvalifikavimu, kuri turėjo būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnį ir nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, nes konfliktas įvyko ne viešoje vietoje, o prie upelio, niekieno rimties jis nesutrikdė. Šie skundo argumentai liko nenagrinėti. Tai yra vada bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kasatorius nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismai privalo spręsti klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, kai kaltininko padaryti veiksmai pagal BK 11 straipsnį negali būti prilyginami sunkių ar labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Jam skirta laisvės atėmimo bausmė neviršija trejų metų, tačiau teismai neaptarė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, neįvertino, kad jis atleistas nuo bausmės, t. y. laikytina, kad yra neteistas, priešingai, peržengdamas savo kompetencijos ribas, panaikino įsiteisėjusią 2009 m. spalio 26 d. nutartį, kuria jis buvo atleistas nuo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Taip pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė Baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – BPK), nes galiojantis įstatymas nesuteikia apylinkės teismui teisės naikinti to paties teismo priimtos nutarties, kuri yra įsiteisėjusi ir negali būti skundžiama. Teismai neanalizavo tos aplinkybės, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-437/2010 priimta tik 2010 metais, kai jau buvo įsiteisėjusi 2009 m. spalio 26 d. nutartis, o nutartis Nr. 2A-7-15/2009 jam netaikytina, nes joje kalbama apie visiškai kitą situaciją. Kasatoriaus įsitikinimu, tiek baudžiamasis įstatymas, tiek formuojama teismų praktika atgal negalioja.

Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jis turi darbą, nuolatinę gyvenamąją vietą, teigiamai apibūdinamas, nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, naujų nusikaltimų jis nepadarė, nuosprendžio priėmimo metu nebuvo baustas administracine tvarka. Be to, jis vienas išlaiko mažametį ligotą vaiką, kuriam reikalingas intensyvus gydymas (sūnaus inkstas yra pilve), šiuo metu vaikas atsidūręs beviltiškoje padėtyje, nes nėra lėšų jį maitinti, gydyti, nes jo motina nedirba, vienintelis pragyvenimo šaltinis yra jo uždarbis. Taip pat jis rūpinasi neįgalia motina, kurią išlaiko materialiai. Šie duomenys teismui buvo pateikti, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nevertino ir nelaikė išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių už nesunkų nusikaltimą būtų galima taikyti BK 75 straipsnį. Kasatorius nurodo, kad byloje nustatytos tik atsakomybę lengvinančios aplinkybės, sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas šališkai, jis taip ir nesuprato, dėl kokių priežasčių jam būtina skirti griežčiausią bausmės rūšį už nesunkų nusikaltimą, už kurį gali būti skiriamos ir kitos sankcijoje numatytos bausmės rūšys. Beje, pagal BK 55 straipsnio nuostatas, asmeniui, teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kasatoriaus įsitikinimu, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadą, kad bausmės tikslai jam bus įgyvendinti ir atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Paskirtoji bausmė prieštarauja dabartiniam jo gyvenimo būdui, šeimos interesams bei sunkiai sergančio mažamečio sūnaus ir neįgalios motinos interesams. Atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba paskyrus kitą bausmės rūšį, jis būtų sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, taip įgyvendinant teisingumo principą. Kasatorius tikina, kad daugiau nebenusikals, apskritai jis neturi polinkio daryti nusikaltimus, šis nusikaltimas padarytas atsitiktinai, tam įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami teismų sprendimai, nepadaryta.

Nuteistojo V. G. kaltė padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo grindžiama nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais paties kaltinamojo bei nukentėjusiojo parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, specialisto išvadomis, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolu, kitais faktiniais duomenimis, kurie yra surinkti byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus ir todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

Nors nuteistasis nurodo, kad savo apeliaciniame skunde jis prašė perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką į BK 140 straipsnį ir apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo skundą, kas, jo manymu, yra pagrindas priimtą nutartį naikinti, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šis kasacinio skundo argumentas yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Tokio pobūdžio prašymo nebuvo nei apeliaciniame skunde, nei teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tai atsispindi apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šios instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai motyvuota, kodėl nepagrįsti nuteistojo argumentai dėl BK 75 straipsnio nuostatų netaikymo. Iš surinktos bylos medžiagos matyti, kad V. G. yra teistas, nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu ir yra neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Tai rodo, kad V. G. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad švelnesnių bausmės rūšių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, ir pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę. Nors tokiu atveju BK 75 straipsnyje imperatyviai nenurodytas draudimas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, atsižvelgiant į teisingumo principą bei bausme siekiamus tikslus, kurių įgyvendinimas vieną kartą pritaikius BK 75 straipsnį jau buvo pasiektas, pakartotinis šio straipsnio taikymas yra netikslingas.

Kasatoriaus skunde pateiktas argumentas, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-7-15/2009 jam netaikytina, nes joje kalbama apie kitą situaciją, nepagrįstas. Šioje nutartyje įtvirtintoje taisyklėje yra nurodyta, kad, jei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu jau būtų teismo pagal BK 75 straipsnio 4 dalies l punktą priimta nutartis, naują apkaltinamąjį nuosprendį priimantis teismas turėtų konstatuoti, kad nutartis dėl atleidimo nuo bausmės naikinama ir, vadovaudamasis BK 64 straipsniu, bausmes subendrinti. Konstatuotina, kad teismai visiškai pagrįstai rėmėsi nurodyta nutartimi.

Prokuroras teigia, kad teismas tinkamai kvalifikavo V. G. nusikalstamą veiką ir, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas aplinkybes, tarp jų ir į tas, kurios nurodytos kasaciniame skunde. Baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Bausmė paskirta laikantis BK 54 straipsnyje nustatytų pagrindų ir nėra aiškiai per griežta.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymo

Kasatorius mano, kad jam turėjo būti paskirta nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė arba atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, o teismai, to nepadarę, pažeidė bausmės skyrimą reglamentuojančias normas. Tokie teiginiai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. G., nurodė, kad nusikalstamą veiką jis padarė turėdamas teistumą, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, baustas už administracinius teisės pažeidimus. Šios aplinkybės įgalino teismą apibūdinti kaltininką kaip linkusį nusikalsti asmenį. Švelninančia linkme teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, darbą užsienio valstybėje ir vaiko išlaikymą ir nusprendė paskirti laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už įstatyme numatytos šios bausmės vidurkį.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą svarstydamas BK 75 straipsnio taikymo galimybę, priešingai negu teigia kasatorius, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, teismai jokių išimtinių aplinkybių, kurios duotų pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nenustatė. Praeityje nuteistasis yra padaręs nusikalstamų veikų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad žemesnių instancijų teismai teisingai išsprendė ir klausimą dėl apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nutarties atleisti nuteistąjį V. G. nuo 2006 m. liepos 24 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, panaikinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-15/2009 nurodyta, kad tuo atveju, jei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu jau yra teismo pagal BK 75 straipsnio 4 dalies 1 punktą priimta nutartis, naują apkaltinamąjį nuosprendį priimantis teismas turėtų konstatuoti, kad nutartis dėl atleidimo nuo bausmės naikinama (teismo baigiamuosiuose aktuose gali būti konstatuojama, kad kituose (nebaigiamuosiuose) teismo aktuose tam tikros aplinkybės buvo nustatytos neteisingai), ir, vadovaudamasis BK 64 straipsniu, bausmes subendrinti. Būtent tokios aplinkybės yra nustatytos nagrinėjamoje byloje, todėl minėta kasacinės instancijos teismo nutartis turi precedento reikšmę (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

Niekuo nepagrįsta kasatoriaus nuoroda ir į BK 55 straipsnio netinkamą taikymą. Pagal šio straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Akivaizdu, kad nuteistajam V. G. šios nuostatos negali būti taikomos, nes jis teisiamas ne pirmą kartą.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliacinio skundo ribų ir patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Kasatorius teigia apeliaciniame skunde nurodęs, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo įvykęs dėl asmeninių priežasčių. Pasak kasatoriaus, jis nesutiko su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, teigė, jog jo veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį ir turėjo būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių jo skundo argumentų nenagrinėjo.

Tokie kasacinio skundo argumentai neatitinka bylos medžiagos. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad jis ginčijo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę. Būtent šiame kontekste jis nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prisipažinimą, gailėjimąsi bei konflikto kilimą dėl paties nukentėjusiojo netinkamo elgesio, kuris jį apkalbėjęs. Jokių nuorodų į neteisingą nuteistojo veikos kvalifikavimą apeliaciniame skunde nėra, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje dėl apeliacinio skundo specialiai nurodė, kad nuteistasis V. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo įstatyminio pagrindo svarstyti šio klausimo ir bylą išnagrinėjo pagal įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo pagrindų.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo V. G. kasacinį skundą.

Teisėjai                            Antanas Klimavičius

                            Albinas Sirvydis

                                                                                                                              Vladislovas Ranonis