Administracinė byla Nr. A-1283-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01889-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. buvo laikomas Šiaulių TI. Jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis. Dėl šių aplinkybių jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių sukrėtimų, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. kameroje Nr. 27 su dar 1–3 asmenimis, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,98 kv. m iki 7,96 kv. m. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamera Nr. 27 nebuvo patikrinta dėl jos atitikimo/neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl jokių rašytinių įrodymų, kad kameroje Nr. 27 laikymo sąlygos neatitiko higienos normos reikalavimų, nėra.
5. Paaiškino, kad Šiaulių TI buvo pastatytas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl šių priežasčių negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.

II.

6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas rėmėsi Įsakymo 1.3.1 punktu, taip pat iš Šiaulių TI pateiktos 2016 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. 60/09-31163 „Dėl R. K.“ nustatė, jog pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. (7 dienas) buvo kalinamas kameroje Nr. 27 kartu su dar 1–3 asmenimis, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,98 kv. m iki 7,97 kv. m kameros ploto, o tai atitiko teisės aktų reikalavimus.
8. Teismas iš Šiaulių TI atsiliepimo nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, jo laikymo kameroje nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normos reikalavimams patikrinimų. Byloje pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. EP‑447 tiesiogiai nesietinas su pareiškėju, nes pareiškėjas patikrinimo metu jau nebebuvo kalinamas Šiaulių TI. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. 62/08-620 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą, padidinti oro judėjimo greitį, sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, nes nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Teismas, atsižvelgęs į šiuos duomenis, negalėjo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo netinkamai įgyvendinami Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai.
9. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą jo skunde nurodytais motyvais, nes reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, o turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas.

III.

10. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą).
11. Pažymi, jog skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas turėtų būti atimtas iš bendro kameros ploto. Teisėjas nesilankė kameroje Nr. 27, todėl negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjui teko ne mažesnis kaip teisės aktuose numatytas kameros plotas.
12. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nenustatė, jog jo laikymo Šiaulių TI sąlygos buvo antisanitarinės (nebuvo suteikiamos higienos ir dezinfekavimo priemonės, veisėsi parazitai, čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuojami, sudrėkę, praustuvas surūdijęs, leido vandenį, nėra unitazo, tvyrojo nemalonus kvapas, sanitarinio mazgo kabina nepadengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, drėgna, šalta, prasta ventiliacija). Dėl nepakankamo apšvietimo suprastėjo rega, į dušą galima nueiti tik kartą per savaitę, 8 val. ryte buvo priverstinai pakeliamas, buvo pavargęs, trūko miego, buvo išvaromas į lauką apžiūrai, o grįžęs rasdavo išmėtytus ir sugadintus daiktus.
13. Nurodo, kad kamerose nėra spintelių, spintelių maisto produktams susidėti, sieninės pakabos, šiukšlių dėžių, šiukšlių maišus turėjo pirkti pats, nebuvo veidrodžio ir tualetinių reikmenų spintelės.
14. Pažymi, kad serga depresija, kreipėsi į Šiaulių TI darbuotojus dėl vaistų išdavimo, tačiau jų neišdavė, taip pat buvo pažemintas kalinių ir pareigūnų. Dėl visų šių priežasčių patyrė daug neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą, kuri turėtų būti atlyginta pinigais.
15. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
16. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo administracinę bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Akcentuoja, kad apeliantas nedetalizuoja aplinkybių, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą, taip pat niekaip nepagrindžia priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo atstovo ar jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo bei patirtos neturtinės žalos egzistavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2015 m. balandžio 23–29 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
18. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.).
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pažymėjęs savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui (t. y., kad Šiaulių TI nebuvo suteikiamos higienos ir dezinfekavimo priemonės, veisėsi parazitai, praustuvas surūdijęs, leido vandenį, nėra unitazo, tvyrojo nemalonus kvapas, sanitarinio mazgo kabina nepadengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, į dušą galima nueiti tik kartą per savaitę, 8 val. ryte buvo priverstinai pakeliamas, buvo pavargęs, trūko miego, buvo išvaromas į lauką apžiūrai, o grįžęs rasdavo išmėtytus ir sugadintus daiktus, kamerose nėra spintelių, spintelių maisto produktams susidėti, sieninės pakabos, šiukšlių dėžių, šiukšlių maišus turėjo pats pirkti, nebuvo veidrodžio ir tualetinių reikmenų spintelės, taip pat, kad kreipėsi į Šiaulių TI darbuotojus dėl vaistų išdavimo, tačiau jų neišdavė, buvo pažemintas kalinių ir pareigūnų), bei su tuo susijusius reikalavimus, šiais aspektais skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.
21. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
22. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu jam kalint Šiaulių TI kameroje Nr. 27, jam teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose, čiužiniai yra susidėvėję, nedezinfekuojami, sudrėkę, kameroje drėgna, šalta, prasta ventiliacija, dėl nepakankamo apšvietimo suprastėjo rega, serga depresija (šios aplinkybės buvo nurodytos ir pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui). Pareiškėjo nuomone, jo patirta neturtinė žala turėtų būti atlyginta pinigais – 1 500 Eur dydžio suma.
23. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo kameros ploto, nurodo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
24. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. 60/09-31163 „Dėl R. K.“ (b. l. 28) matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (2015 m. balandžio 23–29 d.; iš viso 7 dienas) buvo laikomas kameroje Nr. 27, kurioje jam teko ne mažiau kaip 3,9825 kv. m kameros ploto.
25. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
26. EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
27. Įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,9825 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju pagrįstai iš bendro kameros ploto nebuvo atimtas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
29. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nenustatė pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą pažeidimo, atitinkamai ir jokių atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su higienos normų reikalavimų pažeidimais (sudrėkę čiužiniai, kameroje drėgna, šalta, prasta ventiliacija ir apšvietimas), pažymi, kad vertinant, ar buvo padaryti nurodyti pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017 ir kt.).
31. Pagal Higienos normos 76:2010 reikalavimus gyvenamosiose patalpose natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.); gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis pateikti lentelėje (26 p.).
32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigė, kad kameroje Nr. 27 yra langas, per kurį yra įmanomas vėdinimas, todėl šiuo aspektu pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą nėra. Tačiau atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl sudrėkusių čiužinių, drėgmės, šalčio bei prasto apšvietimo. Atsakovo argumentas, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbai, neturi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo nurodomų pažeidimų nustatymo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra reali tikimybė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos Šiaulių TI kameroje Nr. 27 2015 m. balandžio 23–29 d. neatitiko higienos normų reikalavimų, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas nustatyti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
33. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl šio Sprendimo 32 punkte nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.
34. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017).
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista labai trumpą laikotarpį (tik 7 dienas), visos kitos pareiškėjo skųstos laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl nurodytos pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jo rega, taip pat serga depresija, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog šie sutrikimai atsirado būtent dėl šioje administracinėje byloje nustatytų higienos normų reikalavimų pažeidimų, juo labiau, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas tik 7 dienas. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
36. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas: pareiškėjo skundas iš dalies tenkinamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas 2015 m. balandžio 23–29 d. Šiaulių TI buvo pažeista, netenkinant pareiškėjo reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą pinigais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad R. K. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2015 m. balandžio 23–29 d. buvo pažeista.

R. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.