Civilinė byla Nr. e2A-987-910/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20902-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.6; 1.3.6.4.1.3; 3.3.1.20; 3.4.1.7
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DK investicijos“ ieškinį atsakovui G. S. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) 2019 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. DGKS-3617, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pripažinti 2019 m. sausio 4 d. darbo sutarties tarp ieškovės UAB „DK Investicijos“ ir atsakovo G. S. nutraukimą teisėtu ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2019 m. sausio 4 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 72, pagal kurią atsakovas ėjo automobilių priežiūros vadybininko pareigas. Darbo sutartyje šalys susitarė dėl 3 mėnesių išbandymo laikotarpio, siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka jam pavestam darbui. Darbo sutarties vykdymo metu ieškovei paaiškėjo, kad atsakovas savo pareigas atlieka atmestinai, nekokybiškai, jo atliktais darbais nebūdavo patenkinti nei tiesioginis vadovas, nei kolegos, jis nebendradarbiavo su kolegomis, netvarkė savo darbo vietos, darbo rezultatą tekdavo perdaryti. Dėl nekokybiškai atlikto darbo ieškovė sulaukdavo skundų iš klientų, neigiami atsiliepimai kenkė ieškovės reputacijai. Ieškovės vadovas, nustatęs, kad darbuotojas neturi automobilių priežiūros vadybininko pareigoms eiti reikiamų įgūdžių, savybių ir kompetencijos, nusprendė įspėti darbuotoją apie atleidimą iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 straipsnio 3 dalies pagrindu – pripažinus darbuotojo bandomojo laikotarpio rezultatus nepatenkinamais. Darbuotojas apie darbo sutarties nutraukimą buvo įspėtas telefonu 2019 m. kovo 18 d., jo tiesioginiam vadovui A. L. pranešus apie jo atleidimą išbandymo laikotarpio metu. Po 3 darbo dienų nuo įspėjimo ieškovė priėmė sprendimą dėl atsakovo atleidimo iš pareigų DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu. Darbuotojo tiesioginis vadovas A. L. 2019 m. kovo 21 d. nurodė darbuotojui atvykti į darbą pasirašyti su atleidimu susijusius dokumentus ir grąžinti darbo priemones, tačiau darbuotojas atvykti atsisakė. Atsižvelgiant į tai, sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbo sutarties įrašas apie jos nutraukimą pasirašymui buvo išsiųsti darbuotojui elektroniniu paštu 2019 m. kovo 21 d. Gavęs atleidimo dokumentus, atsakovas nurodė, kad jis nebuvo įspėtas apie atleidimą, todėl darbo sutartis su juo nelaikytina pasibaigusia. 2019 m. kovo 22 d. atsakovas pats atsiuntė bendrovei įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą išbandymo laikotarpio metu DK 36 straipsnio 4 dalies pagrindu darbuotojo iniciatyva, tačiau 2019 m. kovo 25 d. buvo atsiųstas pranešimas apie ankstesnio įspėjimo atšaukimą. Siekdama neeskaluoti konflikto, ieškovė nusprendė dar kartą įspėti darbuotoją apie atleidimą ir suteikti jam papildomą 3 darbo dienų įspėjimo terminą. 2019 m. kovo 25 d. ieškovė išsiuntė atsakovui pranešimą, įspėdama jį apie darbo sutarties nutraukimą DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu nuo 2019 m. kovo 29 d. Siekdama preciziškai iš naujo įforminti visus su darbuotojo atleidimu susijusius dokumentus, ieškovė patikslino Valstybinio socialinio draudimo fondui teikiamus duomenis apie darbuotojo atleidimą. Nors ir antrojo įspėjimo laikotarpio metu darbuotojas nedirbo, už šį laikotarpį jam buvo priskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis. Ieškovės nuomone, ji tinkamai įvykdė visas su darbuotojo atleidimu iš pareigų susijusias procedūras, darbuotojo išbandymo laikotarpio rezultatai buvo nepatenkinami, todėl ji turėjo pagrindą nutraukti darbo sutartį.
3. Ieškovė pabrėžė, kad nagrinėjant bylą darbo ginčų komisijoje, ji iš esmės neginčijo darbuotojo reikalavimo dėl padidinto apmokėjimo už darbą kelis savaitgalius ir švenčių dienas priteisimo, priešingai, geranoriškai siūlė tas sumas sumokėti darbuotojui, o darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą, šią sprendimo dalį nedelsiant įvykdė. Ieškovės teigimu, būtinumas prašyti darbuotoją dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis iškilo dėl bendrovės veiklos apimčių padidėjimo, pereinant prie suminės darbo laiko apskaitos. Ieškovė niekuomet neslėpė to, kad darbuotojui gali tekti dirbti savaitgaliais ir (ar) švenčių dienomis, mainais suteikiant jam laisvą darbo dieną, tai buvo nurodyta ir darbo skelbime, kurio pagrindu atsakovas buvo įdarbintas pas ieškovę.
4. Pasak ieškovės, pats atsakovas ir esmės neginčijo ieškovės teisės nutraukti su juo darbo sutartį DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, nesutiko tik su sutarties nutraukimu dėl procedūrinių pažeidimų, kurie patys savaime neteikia pagrindo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Ieškovė taip pat nesutiko su darbo ginčų komisijos sprendimo išvadomis dėl tenkintų darbuotojo išvestinių reikalavimų dėl neturtinės žalos atlygimo ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovės nuomone, pripažinus, kad ieškovė atleido atsakovą iš darbo teisėtai, nėra jokio pagrindo priteisti atsakovui nei neturtinės žalos atlyginimą, nei kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.
5. Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o darbo ginčų komisijos sprendimą palikti nepakeistą.
6. Atsakovas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad jis dirbo nekokybiškai ir atmestinai. Pasak atsakovo, per visą darbo ieškovės įmonėje laiką jam neteko girdėti apie kokius nors klientų nusiskundimus dėl jo darbo kokybės, atsakovas nebuvo baustas jokia drausmine nuobauda. Atsakovo teigimu, priešingai nei nurodo ieškovė, atsakovo ir kitų plovyklos darbuotojų darbo rezultatų kitiems kolegoms ištaisyti niekada neteko, nes darbuotojai, pastebėję vieni kitų darbo broką, apie tai pranešdavo bendrame susirašinėjime ir jį ištaisydavo. Ieškovė atsakovą iš darbo 2019 m. kovo 21 d. atleido be jokios išvados dėl išbandymo rezultatų, o ieškovės vadovo 2019 m. kovo 25 d. išvada apie bandomojo laikotarpio rezultatų įvertinimą surašyta jau po atsakovo atleidimo iš darbo 2019 m. kovo 21 d., tarp šalių kilus ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, todėl negali būti laikoma tinkamu įrodymu dėl darbuotojo darbo kokybės iki jo atleidimo dienos.
7. Atsakovo teigimu, jis sąžiningai ir atsakingai dirbo visą darbo laiką, savo pareigas vykdė tinkamai, neišplautų automobilių savo pamainos pabaigoje nepalikdavo, todėl dažnai tekdavo dirbti ir viršvalandžius. Jeigu atsakovas nespėdavo nuplauti tiesioginio vadovo dienai suplanuotų automobilių, atsakovas būdavo verčiamas pasilikti dirbti viršvalandžius, už kuriuos nebuvo apmokama. Atsakovas nurodė, kad jis 2019 m. kovo 18 d. negavo tiesioginio savo vadovo įspėjimo dėl atleidimo iš darbo, apie kurį ieškinyje nurodo ieškovė. Atsakovui 2019 m. kovo 20 d. atvykus į darbą, su tiesioginiu vadovu A. L. kilo konfliktas dėl atsakovo ankstesnio nesutikimo dirbti viršvalandžius. Tą dieną tiesioginis atsakovo vadovas neleido jam toliau dirbti, liepė atvežti visas darbo priemones, palikti darbo vietą, vykti į namus ir laukti tolesnių nurodymų. Laukdamas A. L. paaiškinimų ir tolesnių nurodymų, atsakovas 2019 m. kovo 21 d. gavo ieškovės buhalterės J. R. laišką su 2019 m. kovo 21 d. pranešimu dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbo sutarties paskutinį lapą su įmonės vadovo parašu, patvirtinančiu darbo sutarties nutraukimą nuo 2019 m. kovo 21 d. Gavęs 2019 m. kovo 21 d. pranešimą ir susipažinęs su jo turiniu, atsakovas tą pačią dieną nusiuntė įmonės buhalterei J. R. atsakymą, kad 2019 m. kovo 21 d. pranešimą laiko niekiniu, ir kad atvyks kitą dieną į darbą, nes darbo sutartis nėra pasibaigusi. Atsakovas 2019 m. kovo 22 d. nusiuntė ieškovei įspėjimą, kad jis pats nori nutraukti darbo sutartį, tačiau 2019 m. kovo 25 d. pranešimu jį atšaukė. 2019 m. kovo 25 d. darbdavys atsiuntė atsakovui naują pranešimą apie darbuotojo atleidimą DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu nuo 2019 m. kovo 29 d.
8. Atsakovo įsitikinimu, jis buvo atleistas iš darbo ne dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų, o dėl to, kad atsisakė toliau neatlygintinai dirbti viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis, pareikalavęs apmokėti ir už visus iki tol dirbtus viršvalandžius bei darbą poilsio ir švenčių dienomis. Atsakovo nepasitenkinimą darbu lėmė ne tik pats nuolatinių viršvalandžių faktas, bet ir tai, kad toks darbas nebuvo tinkamai apskaitomas ir apmokamas. Kadangi tarp šalių darbo ginčas iš esmės kilo dėl ieškovės neteisingai vedamos darbo laiko apskaitos, neapmokamų savaitgalių, šventinių dienų ir viršvalandinio darbo, ieškovė neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti išbandymo rezultatus nepatenkinamais ir atleisti atsakovą iš darbo. Atsakovo teigimu, ieškovė raštu nenurodė konkrečios darbo sutarties nutraukimo priežasties, todėl ji atsakovui nebuvo žinoma. Priešingai nei nurodoma ieškinyje, šiuo atveju savivalę pasirinko būtent ieškovė, kai be raštiško paaiškinimo ir be teisinio pagrindo 2019 m. kovo 20 d. nušalino atsakovą nuo darbo, o kitą dieną, net neįspėjusi, atleido jį iš darbo, tuo grubiai pažeisdamas darbo teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo atleidimo iš darbo tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino –pripažino atsakovo G. S. atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „DK investicijos“ 2019 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 36 straipsnio 3 dalies pagrindu teisėtu; pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. DGKS-3617 darbo byloje Nr.APS-36-7728; priteisė ieškovei iš atsakovo 575 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
10. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojos parodymais, teismas nustatė, kad atsakovas 2019 m. sausio 4 d. sudarytos neterminuotos darbo sutarties Nr. 72 pagrindu nuo 2019 m. sausio 7 d. dirbo pas ieškovę automobilių priežiūros vadybininku. Atsakovas dirbo automobilių plovykloje „ADC Parking“ aikštelėje Vilniuje, jo darbo funkcijos buvo susijusios su automobilių paruošimu valymui, automobilių salonų, išorės plovimu ir kt. Aplinkybę, kad atsakovas buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, patvirtina byloje esantis žurnalas ir atsakovo parašas. Nors atsakovas neigė skaitęs / matęs pareiginius nuostatus, tačiau pripažino, kad puikiai žinojo savo darbines pareigas (jos atsakovui buvo žodžiu paaiškintos tiesioginio vadovo A. L.), darbo organizavimo plovykloje tvarką ir paties darbo taisykles. Darbo sutartyje buvo nustatytas išbandymo laikotarpis – 3 mėnesiai darbdavio iniciatyva patikrinti darbuotoją.
11. Teismas nurodė, kad darbo sutartis sudaroma laisva abiejų šalių valia, šalys laisvai gali susitarti ir dėl išbandymo, kaip vienos iš darbo sutarties sąlygos. Nuo šios sąlygos nustatymo priklauso ne pačios darbo sutarties galiojimas, bet paprastesnė darbo sutarties nutraukimo tvarka, nes darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti šiam išeitinės išmokos. Pagal DK 36 straipsnio 3 dalį, išbandymas yra tam tikras terminas, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas – ar darbas jam tinka. Tai, ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą, gali vertinti tik darbdavys. Pripažinus, jog išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos. Tai yra savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrindas.
12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, sudarydamas darbo sutartį su ieškove, sutiko su darbdavio teise vertinti jo asmenines savybes bei darbo rezultatus ir pasinaudoti paprastesne atleidimo procedūra, jeigu atsakovo išbandymo rezultatai bus nepatenkinami. Byloje nekilo ginčo, kad šalys, sudarydamos darbo sutartį, buvo sutarusios dėl 3 mėnesių išbandymo laikotarpio.
13. Teismas nurodė, kad byloje sprendžiamas atsakovo atleidimo iš pareigų, kai darbdavys yra pripažinęs, kad darbuotojo išbandymo rezultatai nepatenkinami, pagrįstumas pagal DK 36 straipsnio 3 dalį. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio teisių šioje srityje įgyvendinimo forma, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas buvo tinkamas darbdavio pavestoms funkcijoms atlikti. Atsižvelgiant į darbo sutarties šalių lygiateisiškumą, darbuotojui ginčijant, kad jis netinkamai atliko pareigas ir išbandymo rezultatai buvo neigiami, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo – dėl savo dalykinių ar asmeninių savybių nesugeba arba negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Kilus tokiam ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo bei pagrįstumo, teismo pareiga apsiriboja patikrinimu, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo, taip pat ar nebuvo pažeista atleidimo iš darbo šiuo pagrindu tvarka.
14. Teismas nustatė, kad ieškovės vadovas, atsižvelgdamas į atsakovo darbą, į automobilių plovyklos vadovo A. L. pranešimus, padarė išvadą, jog atsakovas neturi automobilių priežiūros vadybininko pareigoms eiti reikiamų įgūdžių, savybių bei kompetencijos, nesistengia tinkamai atlikti jam pavestus darbus ir nusprendė įspėti ieškovą apie atleidimą iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pirmiausia atsakovas apie darbo sutarties nutraukimą 2019 m. kovo 18 d. buvo įspėtas žodžiu jo tiesioginio vadovo A. L., kuris šią aplinkybę patvirtino ir duodamas paaiškinimus teisme. Tuo tarpu atsakovas nurodytą aplinkybę neigia. Po 3 darbo dienų nuo įspėjimo ieškovė priėmė 2019 m. kovo 21 d. sprendimą apie atsakovo atleidimą iš pareigų DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu). Plovyklos vadovui A. L. 2019 m. kovo 21 d. paprašius atsakovą atvykti į darbą pasirašyti su atleidimu susijusius dokumentus, atsakovas atvykti atsisakė. Darbdavio sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbo sutartis pasirašymui apie jos nutraukimą atsakovui buvo išsiųsti elektroniniu paštu 2019 m. kovo 21 d. vakare, tačiau atsakovas nesutiko su tokiu atleidimu, nurodydamas, kad darbdavys pažeidė atleidimo procedūrą. Tarp atsakovo ir ieškovo kilo konfliktas, kurio eigoje atsakovas pats 2019 m. kovo 11 d. pareiškimu paprašė atleisti jį iš darbo neišlaikius išbandymo, tačiau 2019 m. kovo 25 d. tokį įspėjimą atšaukė.
15. Teismas nustatė, kad 2019 m. kovo 25 d. darbdavys išsiuntė atsakovui paštu pranešimą, įspėdamas jį apie darbo sutarties nutraukimą DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu nuo 2019 m. kovo 29 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis byloje nustatyta, kad atsakovas atleistas iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu nuo 2019 m. kovo 29 d.
16. Teismas vertino, kad toks darbdavio blaškymasis darbo sutarties su atsakovu nutraukimo procese yra pateisinamas tarp šalių vykusiu konfliktu dėl atsakovo atsisakymo dirbti 2019 m. kovo 17 d. viršvalandžius, atvykti į darbą per atsakovo laisvadienius, paties atsakovo pranešimais dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva neišlaikius išbandymo rezultatų bei atsakovo nurodymas, kad darbdavys pažeidė atleidimo iš darbo procedūras. Teismas sprendė, kad vis dėl to ieškovė ištaisė savo klaidas ir darbo sutarties nutraukimą perkėlė į 2019 m. kovo 29 d., prieš tai 2019 m. kovo 25 d. įspėjusi atsakovą, įspėjimą išsiųsdama registruotu laišku.
17. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami išvadai, jog atsakovo tinkamumas darbui buvo įvertintas remiantis patikimais įrodymais apie jo pareigų (ne)atlikimą ir asmenines savybes. Darbdavys, matydamas blogėjančią darbo atmosferą, besiklosčiusią tarp darbuotojų, turėjo teisę šią problemą spręsti įvertindamas virš dviejų mėnesių dirbančio atsakovo dalykines, asmenines ir kitas savybes, prieš tai gavęs pranešimus iš plovyklos vadovo, žodinių klientų nusiskundimų, kad atsakovo darbas neatitinka darbdavio lūkesčių, darbuotojas nėra tinkamas automobilių priežiūros vadybininko pareigoms. Šias aplinkybes byloje patvirtino atsakovo tiesioginio vadovo A. L. paaiškinimai teisme, byloje esantys jo tarnybiniai pranešimai, taip pat susirašinėjimas tarp autoplovyklos darbuotojų, kurio žinutės atsiskleidžia atsakovo atsainų požiūrį į savo darbą. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog darbdavys, įvertinęs darbuotojo tiesioginio vadovo tarnybinį pranešimą, kolegų, klientų skundus, darbuotojo atsainų požiūrį į darbo pareigų vykdymą, turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad atsakovo išbandymo laikotarpio rezultatai nepatenkinami ir atleisti jį iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu.
18. Teismas vertino, kad rašytinė bylos medžiaga, teismui į bylą pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas automobilių susidūrimas auto plovykloje, kai vieną iš automobilių vairavo atsakovas, darbo ginčų komisijoje apklausto liudytojo L. L. parodymai patvirtina, kad atsakovas vykdydamas darbines funkcijas nebuvo drausmingas, pasitaikė ne vienas atvejis, kai nesilaikydamas saugaus greičio ir atstumo, važinėjo po stovėjimo aikštelę, sukeldamas riziką apgadinti transporto priemones, kliudyti žmones. Atsakovo nekokybiškai atliekamu darbu skundėsi klientai, paties atsakovo nepagarbus požiūris į atliekamą darbą atsispindi ir byloje esančiame darbuotųjų susirašinėjime žinutėmis telefonu. Teismas sutiko su ieškovės atstovo, tiesioginio atsakovo vadovo A. L. paaiškinimais teismo posėdyje bei jo tarnybinio pranešimo vadovui pagrindu surašyta 2019 m. kovo 25 d. išvada dėl bandomojo laikotarpio rezultatų įvertinimo, kad atsakovas savo tiesiogines pareigas vykdė nekokybiškai ir atmestinai, kad jam trūko įgūdžių, kruopštumo, atsakomybės jausmo, orientacijos į rezultatą. Turėdamas teisę išbandyti darbuotoją, darbdavys tokia teise pasinaudojo ir laikantis DK 36 straipsnio reikalavimų priėmė sprendimą nutraukti darbo sutartį su atsakovu.
19. Teismas nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus nustatytos atleidimo iš darbo per išbandymo laikotarpį tvarkos pažeidimas, neįspėjus apie būsimą atleidimą, nesuteikia pagrindo darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Teismas vertino, kad jei 2019 m. kovo 18 d. žodinis įspėjimas yra abejotinas dėl tokio įspėjimo gavimo įrodomumo apsunkinimo, tai darbdavys, nepraleisdamas išbandymo laikotarpiui nustatyto 3 mėnesių termino, atsakovą tinkamai įspėjo 2019 m. kovo 25 d. (įspėjimo išsiuntimas paštu laikytinas tinkamu, įvertinus aplinkybę, kad atsakovas nėjo į darbą), ir atidėjus atleidimą trims darbo dienoms, buvo iš esmės ištaisytos procedūrinės klaidos dėl atleidimo iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo pat 2019 m. kovo 17 d., tarp šalių kilus konfliktui, atsakovui buvo žinoma apie darbdavio nepasitenkinimą jo darbu, asmeninėmis savybėmis, pasireiškusiomis nekonstruktyviu problemos dėl viršvalandinio darbo sprendimu, atsisakymu vykdyti pareigas, o tai atsakovui turėjo kelti pagrįstą abejonę, ar jis išlaikys trijų mėnesių išbandymo terminą.
20. Teismas sprendė, kad įrodymų visetas byloje patvirtina, kad nors darbdavys padarė procedūrinių klaidų, nutraukdamas su atsakovu darbo sutartį DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau vien dėl to negalima darbo sutarties nutraukimo pripažinti neteisėtu. Nagrinėjamu atveju darbdavys turėjo pagrindą, laikantis su darbuotoju sudarytos darbo sutarties 4 punkto, patikrinęs darbuotojo tinkamumą, įvertinti nesant jį tinkamu toliau dirbti bendrovėje.
21. Teismas, remdamasis aktualiais Valstybinio socialinio draudimo fondui teikiamus duomenis, konstatavo, kad darbo santykiai tarp ginčo šalių pasibaigė 2019 m. kovo 29 d. Nepaisant to, kad pagal 2019 m. kovo 26 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, kuriuos darbo ginčų komisijai pateikė atsakovas, atsakovo atleidimas iš darbo nurodytas 2019 m. kovo 21 d., tačiau 2019 m. kovo 25 d. darbdavio pranešimas atsakovui patvirtina, kad darbdavys atšaukė savo 2019 m. kovo 21 d. pranešimą dėl darbo santykių nutraukimo, todėl darbo santykiai tęsėsi. Bylos duomenimis nustatyta, kad už tą laikotarpį atsakovui buvo priskaičiuotas ir sumokėtas darbo užmokestis. Tai, kad darbo santykiai tęsėsi ir po 2019 m. kovo 21 d., patvirtina aplinkybė, jog pats atsakovas 2019 m. kovo 22 d. pareiškimu prašė darbdavį nutraukti su juo darbo sutartį išbandymo laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 27 d.
22. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad tarp ieškovės ir atsakovo darbo santykių metu būtų kilęs ginčas dėl dirbtų viršvalandžių ir darbo savaitgaliais, ar būtų išreikštas nepasitenkinimas iš darbdavio pusės, kad atsakovas atsisako dirbti viršvalandžius ar švenčių, poilsio dienomis, bei iš darbuotojo pusės, kad jis būtų reiškęs pretenzijas dėl darbo laiko. Bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, vėliau teisme, buvo aiškinamos aplinkybės dėl viršvalandinio darbo, apmokėjimo už jį, darbo savaitgaliais ir švenčių dienomis. Iš posėdžių garso įrašų matyti, kad darbdavys iš dalies pripažino, kad buvo atvejų, kad darbuotojai, tarp jų ir atsakovas dirbo po jiems nustatytų darbo valandų arba savaitgalį, tačiau už tai jiems buvo kompensuojama papildoma poilsio diena, be to, buvo mokami atitinkamo dydžio priedai prie darbo užmokesčio. Teismo posėdyje liudytoja apklausta ieškovės vyr. buhalterė J. R. paaiškino, kad atsakovas nesikreipė į ją dėl užmokesčio už darbą poilsio dienomis ar viršvalandžių apmokėjimo, ji nepastebėjo nepasitenkinimo dėl dirbamo darbo laiko, tik buvo girdėjusi darbuotojus tarpusavyje kalbantis apie atsakovą, kad jis dirba nekokybiškai.
23. Teismas nustatė, kad su atsakovu už jo darbą buvo atsiskaityta visiškai. Dėl to tarp šalių ginčo nekilo. Galutinė ieškovui mokėtina suma jam buvo išmokėta atleidimo dieną. Darbo ginčų komisijai išsamiai išnagrinėjus ieškovės įmonėje susiklosčiusią darbo laiko apskaitos praktiką, darbo grafikus, buvo priimtas sprendimas išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai darbo užmokesčio skirtumą 133,83 Eur už 2019 m. sausio mėnesį ir 309,92 Eur už vasario mėnesį. Darbdavys šią darbo ginčų komisijos sprendimo dalį atsakovui įvykdė, pateikė įrodymus apie pervestas sumas, ginčo dėl to nėra.
24. Atsižvelgdamas į ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo teisėtu bei neginčijamą darbo ginčų komisijos sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio skirtumo priteisimo, teismas dėl šalių išdėstytų kitų teiginių ir argumentų apie dirbtus viršvalandžius ir darbą savaitgaliais plačiau nepasisakė, nurodęs, kad jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų dėl darbdavio valios nutraukti su atsakovu darbo sutartį, darbuotojui neišlaikius išbandymo rezultatų.
25. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad darbo ginčai turi būti nagrinėjami remiantis pagarbos kitos šalies teisėtiems interesams, ekonomiškumo, koncentruotumo, šalių kooperacijos (bendradarbiavimo) principais, siekiant kuo greičiau išspręsti ginčą abiem šalims priimtiniausiomis sąlygomis (DK 214 straipsnio 1 dalies). Teismo vertinimu, atsakovas, pasirinkęs nekonstruktyvų bendravimo su darbdaviu bei savo interesų gynimo būdą, negalėjo tikėtis kitokio, patenkinamo savo darbo ir asmeninių savybių, atsiskleidusių išbandymo laikotarpiu, įvertinimo. Darbdavys, matydamas neigiamą darbo atmosferą, susiklosčiusią tarp darbuotojų, turėjo teisę tokią atmosferą kuriančio atsakovo elgesį vertinti nebūsiant tinkamu tolimesniam darbui bendrovėje.
26. Byloje nenustačius darbdavio neteisėtų veiksmų ir neigiamų darbuotojo išgyvenimų, sprendžiant jo atleidimo iš darbo klausimą, teismas konstatavo, kad darbuotojo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo. Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas ir atleidimas iš darbo pripažintas teisėtu, teismas sprendė nesant pagrindo priteisti darbuotojui kompensaciją už priverstinę pravaikštą, nes nėra DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
27. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
27.1. Teismas, motyvuodamas sprendimą, išimtinai rėmėsi tik ieškovo pateiktais įrodymais ir ieškinyje išdėstytais argumentais, juos atkartodamas sprendimo motyvuojamojoje dalyje, ir nepagrįstai bei nemotyvuotai atmetė atsakovo pateiktus ir darbo ginčo komisijos išnagrinėtoje darbo byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, taip pat atsakovo procesiniuose dokumentuose ir darbo ginčų komisijos sprendime išdėstytus argumentus.
27.2. Teismas netinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad atsakovas buvo atleistas iš darbo 2019 m. kovo 21 d., jam net neįteikus įspėjimo apie atleidimą DK nustatytu terminu ir tvarka, o ieškovės vadovo 2019 m. kovo 25 d. išvada dėl išbandymo rezultatų buvo parengta tik po keturių dienų nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos. Tai, kad atleidimo dokumentai atsakovui buvo atsiųsti el. paštu 2019 m. kovo 21 d., patvirtina atsakovo teiginius, jog jis buvo atleistas ne dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų, o keršijant atsakovui už jo mėginimą ginti savo, kaip darbuotojo, teises ir teisėtus interesus.
27.3. Teismas sprendime nurodė, kad pirmiausia atsakovas apie darbo sutarties nutraukimą buvo įspėtas žodžiu 2019 m. kovo 18 d., tačiau šis teismo motyvas remiasi tik ieškovės darbuotojo A. L. žodiniu paaiškinimu, kuris prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Atsakovas tokio žodinio įspėjimo nėra gavęs, kovo 18–19 d. jam buvo nedarbo dienos, be to, ieškovė nėra pateikusi į bylą telefoninių pokalbių išklotinės, įrodančios, kad ieškovės atstovas yra apskritai skambinęs telefonu atsakovui 2019 m. kovo 20 d.
27.4. Ieškovė 2019 m. kovo 25 d. registruotu laišku išsiuntė atsakovui pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu nuo 2019 m. kovo 29 d. Nors atsakovas šio ieškovės pranešimo iki 2019 m. kovo 29 d. net negavo, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tokiu būdu darbdavys ištaisė savo klaidas ir darbo sutarties nutraukimą perkėlė į 2019 m. kovo 29 d. Teismas nepagrįstai vertinto, kad toks įspėjimo išsiuntimas paštu laikytinas tinkamu, atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovas nėjo į darbą. Tokia teismo išvada nesuderinama su darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 12 d. sprendimo išvadomis, kad „atsakovės sprendimas pakartotinai nutraukti darbo sutartį (2019 m. kovo 29 d.) nesukelia teisinių padarinių (juo nutraukta darbo sutartis su 2019 m. kovo 21 d. atleistu iš darbo darbuotoju). Priešingas aiškinimas neigtų teisinio apibrėžtumo principą, nes jis reikštų darbdavio galimybę neribotą skaičių kartų kartoti darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrą“. Be to, teismas ignoravo ir tai, kad darbo ginčų komisija sprendimu pripažino, kad darbo santykiai tarp ginčo šalių nutrūko (pasibaigė) 2019 m. kovo 21 d., nes ieškovė objektyvia forma (raštu) išreiškė tokią valią ir ją realizavo. Vėlesnis ieškovės įformintas atsakovo atleidimas iš darbo nesukelia teisinių padarinių, nes darbo santykių atnaujinimas galimas tik darbuotojo sutikimu, nagrinėjamoje byloje tokio sutikimo nebuvo.
27.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami išvadai, jog atsakovo tinkamumas darbui buvo įvertintas remiantis patikimais įrodymais apie jo pareigų (ne)atlikimą ir asmenines savybes. Tokiai išvadai prieštarauja pačios ieškovės į darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 12 d. posėdį iškviesto ir apklausto ieškovės plovyklos darbuotojo L. L. parodymai, kad atsakovo darbo kokybė buvo kaip ir kitų darbuotojų.
27.6. Teismas, vertindamas atsakovo drausmę darbe, sprendimą nepagrįstai grindė ieškovės į bylą pateiktu vaizdo įrašu, kuriame matyti atsakovo ir kito plovyklos darbuotojo vairuotų automobilių nežymus susidūrimas. Iš pateikto vaizdo įrašo matyti, kad šis smulkus techninis įvykis įvyko ne dėl atsakovo kokių nors netinkamų asmeninių savybių ar nedrausmingumo, o buvo paprasto nelaimingo sutapimo pasekmė – vienu metu kartu išvažiuojančių dviejų automobilių vairuotojai tokiomis sąlygomis paprasčiausiai vienas kito nematė (matomumą užstojo plovyklos siena). Tai suprasdama, ieškovė po šio įvykio jokių pretenzijų atsakovui nepareiškė, dėl įvykio buvo užpildyta ir eismo įvykio deklaracija.
27.7. Teismas nepagrįstai sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovas neva pasirinko nekonstruktyvų bendravimo su darbdaviu būdą. Iš tikrųjų, būdamas stipresne darbo santykių šalimi, savivalę pasirinko ieškovė, nes be raštiško paaiškinimo ir be teisinio pagrindo 2019 m. kovo 20 d. nušalino atsakovą nuo darbo, liepė atvežti iš namų ir grąžinti visas darbo priemones, o kitą dieną (2019 m. kovo 21 d.) net neįspėjęs atleido jį iš darbo, apkaltinęs atsakovą neįvardytų darbo pareigų nevykdymu 2019 m. kovo 20–21 d.
27.8. Darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi darbo ginčą, nustatė tikrąją atsakovo atleidimo iš darbo priežastį – atsakovas iš darbo buvo atleistas už tai, kad pasinaudojo teise prieš savo valią nedirbti viršvalandžių. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šią ir kitas darbo ginčų komisijos išvadas ignoravo.
28. Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
28.1. Tai, kad teismas sprendime palaikė dalį ieškovės ieškinio argumentų ir su jais sutiko, nesudaro pagrindo kvestionuoti teismo sprendimo teisėtumo. Būtent sutikimas su ieškovės argumentais lėmė teismo išvadą dėl ieškovės pateikto ieškinio pagrįstumo.
28.2. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl šio darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės, todėl teismas neturėjo pagrindo sprendime išsamiai analizuoti ir vertinti darbo ginčų komisijos sprendimo motyvų ir išvadų. Remiantis DK Darbo 231 straipsnio nuostatomis, darbo ginčų komisijos išvados ir argumentai dėl ginčo esmės neturi teismui jokios išankstinės galios, jis neprivalo jų tirti ir vertinti, o pareiškus ieškinį teisme, darbo byla nagrinėjama iš naujo, remiantis byloje surinktais ir iš darbo ginčų komisijos išreikalautais įrodymais. Dėl to apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas turėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių atmeta darbo ginčų komisijos motyvus ir argumentus, yra nepagrįsti.
28.3. Teismas nepažeidė šalių lygiateisiškumo principo, vienodai vertindamas tiek ieškovės, tiek ir atsakovo į bylą pateiktus įrodymus ir argumentus. Be to, teismas sprendime pagrindė, dėl ko atmetė ar plačiau nepasisakė dėl kai kurių atsakovo argumentų.
28.4. Teismas pagrįstai pripažino atsakovo atleidimą iš darbo išbandymo laikotarpio metu teisėtu. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas pagrįstai nevertino, ar atsakovas apskritai yra tinkamas darbuotojas darbui ieškovės įmonėje, tačiau vertino, ar ieškovės pateikti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neišlaikė išbandymo laikotarpio.
28.5. Savo išvadą dėl atsakovo išbandymo laikotarpio rezultatų pripažinimo nepatenkinamais Ieškovas grindė nagrinėjant bylą darbo ginčų komisijoje ir teisme pateiktais įrodymais: 1) 2019 m. kovo 15 d. atsakovo tiesioginio vadovo A. L. tarnybiniu pranešimu; 2) ieškovės plovyklos darbuotojų grupės, įskaitant atsakovą, vidiniu susirašinėjimu; 3) ieškovės vadovo išvada „Apie bandomojo laikotarpio rezultatų įvertinimą“, kurioje yra apibendrinti darbuotojų, tiesioginio vadovo bei kolegų nusiskundimai atsakovo darbų kokybe bei tuo pagrindu padaryta išvada, jog atsakovo išbandymo laikotarpio rezultatai yra nepatenkinami; 4) nagrinėjant bylą darbo ginčų komisijoje ir teisme apklaustų liudytojų (tiesioginio atsakovo vadovo A. L., buhalterės J. R., ieškovės darbuotojo L. L.) parodymais; 5) ieškovės į bylą pateiktu vaizdo įrašu, kuris patvirtino liudytojų parodymus, kad atsakovas nuolat neatsakingai ir per greitai vairavo jo žinioje buvusias ieškovės ir jo klientų transporto priemones dėl ko vieną kartą netgi įvyko įvykis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovo pateikti įrodymai pakankami padaryti išvadai, jog atsakovo išbandymo rezultatai nepatenkinami.
28.6. Ieškovė byloje įrodė ir pagrindė atsakovo atleidimo iš darbo, neišlaikius išbandymo laikotarpio, pagrįstumą, kurį lėmė atsakovo asmeninės ir dalykinės savybės, atmestinas atsakovo požiūris į darbą, neatsakingumas, prioritetų teikimas savo interesams, nesugebėjimas konstruktyviai spręsti iškilusius klausimus ir gerinti santykius su kolegomis, dėl ko atsakovo darbas ieškovės įmonėje tapo neproduktyvus.
28.7. Teismas pagrįstai pripažino, kad vien tik formalūs ieškovės padaryti procedūriniai atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovė primą kartą įspėdama atsakovą apie atleidimą iš darbo išbandymo laikotarpiu metu nepateikė jam DK 36 straipsnio 3 dalyje numatyto rašytinio įspėjimo. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė ištaisė pirmiau nurodytą pažeidimą, kai 2019 m. kovo 25 d. įspėjo atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą raštu prieš tris darbo dienas ir įformino jo atleidimą iš darbo nuo 2019 m. kovo 29 d., už visas šias dienas (kai darbuotojas faktiškai nedirbo), sumokėdamas jam darbo užmokestį.
28.8. Atsakovo nurodomi darbo ginčų komisijos sprendimo argumentai, esą, ieškovė neturėjo teisės) vienašališkai keisti atsakovo atleidimo iš darbo datos (ją pavėlinti) yra nepagrįsti, nes: 1) atsakovas su darbo sutarties nutraukimu nesutiko ir iš karto pradėjo jį ginčyti, motyvuodamas tai vienintele priežastimi – įspėjimo pateikimo tvarkos, numatytos DK 36 straipsnio 3 dalyje, nesilaikymu; 2) atsakovas nebuvo pasirašęs susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo, darbo sutartie nutraukimo egzemplioriaus ar kitaip išreiškęs valią nutraukti darbo santykius būtent nuo 2019 m. kovo 21 d.; 3) 2019 m. kovo 22 d. atsakovas pats pateikė ieškovei pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą; 4) 2019 m. kovo 25 d. atsakovas atšaukė savo prieš tai pateiktą pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą, teismo posėdžio metu tokį savo veiksmą paaiškindamas tuo, jog apsigalvojo ir nusprendė suteikti darbdaviui „antrą šansą“; 5) būtent ieškovei kaip darbdaviui teisės aktai nustato pareigą tinkamai atlikti visas su darbo santykių pasibaigimu susijusias procedūras; 6) ieškovė nesiekė atstatyti su atsakovu sudarytos darbo sutarties galiojimo, grąžinant jį į darbą, t. y. nesiekė atkurti šalis siejusių darbo santykių, buvo tik pakeista atsakovo atleidimo iš darbo data; 7) ieškovės veiksmai, perkeliant atsakovo atleidimo datą į vėlesnę, nepablogino, o atvirkščiai, pagerino atsakovo padėtį, pastarajam papildomai gavus apmokėjimą už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 21 d. iki kovo 29 d. (imtinai), kuomet jis faktiškai jokių darbo funkcijų neatliko.
28.9. Atsakovo nurodoma prielaida, kad jo atleidimas galėjo būti susijęs su tarp šalių po atleidimo kilusiu ginču dėl viršvalandinio darbo, darbo poilsio iš švenčių dienomis apmokėjimo, teismo pagrįstai buvo pripažinta nesusijusia su bylos nagrinėjimo dalyku. Atsakovas beveik tris mėnesius dirbdamas ieškovės įmonėje ir gaudamas už tai atlyginimą, nekėlė jokių klausimų nei dėl jo darbo grafiko, nei dėl papildomo apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis (darbuotojui sutikus dirbti savaitgalį, už tai buvo mokami priedai, kompensuojama papildoma poilsio diena). Šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu liudytoja apklausta ieškovės buhalterė J. R., nurodžiusi, jog atsakovas niekuomet iki atleidimo į ją nesikreipė dėl jo darbo užmokesčio apskaičiavimo (ne)tinkamumo. Nesant įrodymų, kad tarp bylos šalių būtų ginčas dėl viršvalandinio darbo ir darbo savaitgaliais ir švenčių dienomis apmokėjimo, nėra jokio pagrindo sieti šių aplinkybių su atsakovo atleidimu.
28.10. Teismui pripažinus atsakovo atleidimą iš darbo teisėtu, nebuvo jokio teisinio pagrindo kitų atsakovo nagrinėjant bylą darbo ginčų komisijoje iškeltų reikalavimų (dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir kt.) tenkinimui. Be to, atsakovas neįrodė neturtinės žalos priteisimo sąlygų. Nenustačius byloje jokių neteisėtų ieškovės veiksmų ir / ar itin neigiamų atsakovo išgyvenimų, sprendžiant jo atleidimo iš darbo klausimą, reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinimui nebuvo jokio pagrindo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
29. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
30. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
31. Byloje ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. darbdaviui pripažinus, kad darbuotojo išbandymo rezultatai nepatenkinami, teisėtumo.
32. Ieškovė, prašydama teismo pripažinti darbo sutarties nutraukimą teisėtu, byloje įrodinėjo, kad atsakovo atleidimą iš darbo lėmė nepatenkinami išbandymo rezultatai, t. y. atsakovo asmeninės ir dalykinės savybės, atmestinas požiūris į darbą, neatsakingumas, savo interesų prioretizavimas, nesugebėjimas konstruktyviai spręsti iškilusius klausimus ir gerinti santykius su kolegomis. Tuo tarpu atsakovas laikėsi pozicijos, kad jis iš darbo buvo atleistas neteisėtai, t. y. ne dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų (atsakovo nuomone, jis darbo pareigas visą laiką atliko sąžiningai ir tinkamai), bet keršijant dėl atsakovo bandymo ginti savo kaip darbuotojo teises, be to, pažeidžiant darbo teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo atleidimo iš darbo tvarką.
33. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2019 m. sausio 4 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 72, pagal kurią atsakovas nuo 2019 m. sausio 7 d. pradėjo eiti automobilių priežiūros vadybininko pareigas. Siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, darbo sutartimi darbdavio iniciatyva atsakovui buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis (t. 1, b. l. 10–11).
34. Remiantis bylos medžiaga, ieškovė 2019 m. kovo 21 d. elektroniniu paštu nusiuntė atsakovui pranešimą, kuriuo informavo atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, esant nepatenkinamiems išbandymo rezultatams (t. 1, b. l. 32). Atsakovas, susipažinęs su nurodytu pranešimu apie darbo sutarties nutraukimą, tą pačią dieną, t. y. 2019 m. kovo 21 d., elektroniniu paštu informavo ieškovės atstovę, kad šį pranešimą laiko niekiniu, nes nebuvo laikytasi privalomos darbuotojo atleidimo šiuo pagrindu sąlygos – įspėjimo raštu prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, kartu nurodydamas, jog kitą dieną atvyks į dirbą, nes darbo sutartis nėra pasibaigusi (t. 1, b. l. 41).
35. Ieškovė liudytojo A. L. (atsakovo tiesioginio vadovo) parodymais byloje įrodinėjo, kad atsakovas apie darbo sutarties nutraukimą 2019 m. kovo 18 d. buvo įspėtas žodžiu (telefonu). Atsakovas šią aplinkybę neigė, teigdamas, kad žodinio įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo nėra gavęs.
36. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė, pripažindama atsakovo nurodytus procedūrinius atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimus, 2019 m. kovo 25 d. paštu išsiuntė atsakovui pranešimą, kuriuo informavo jį, kad atšaukia 2019 m. kovo 21 d. siųstą pranešimą, nurodydama, jog darbo sutartis su atsakovu bus nutraukta DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, esant nepatenkinamiems išbandymo rezultatams, nuo 2019 m. kovo 29 d. (t. 1, b. l. 44).
37. Byloje taip pat nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2019 m. kovo 29 d. darbo funkcijų faktiškai nevykdė, tačiau ieškovė šias dienas apskaitė kaip darbo dienas ir už jas išmokėjo atsakovui darbo užmokestį.
38. Atsakovas 2019 m. balandžio 19 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydamas išieškoti iš ieškovės (darbo ginčo byloje – atsakovės) darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis; pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti į darbą; išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; išieškoti patirtą turtinę žalą, pasireiškusią negautomis pajamomis ir sudarančią vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną mėnesį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos; išieškoti 500 Eur patirtą neturtinę žalą, pasireiškusią dėl neteisėto atleidimo patirtais neigiamais išgyvenimais.
39. Darbo ginčų komisija 2019 m. birželio 12 d. sprendimu atsakovo (darbo ginčo byloje – ieškovo) prašymą patenkino iš dalies: pripažino atsakovo atleidimą iš darbo 2019 m. kovo 29 d. pagal DK 36 straipsnio 3 dalį niekiniu; pripažino atsakovo atleidimą iš darbo 2019 m. kovo 21 d. pagal DK 36 straipsnio 3 dalį neteisėtu; laikė, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal DK 218 straipsnio 6 dalį; išieškojo atsakovui iš ieškovės 3177,71 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (imtinai) bei po 59,73 Eur, neatskaičius mokesčių, už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įsiteisėjimo dieną; išieškojo atsakovui iš ieškovės 133,83 Eur, neatskaičius mokesčių, papildomą darbo užmokestį už 2019 m. sausio mėnesį bei 309,92 Eur, neatskaičius mokesčių, papildomą darbo užmokestį už 2019 m. vasario mėnesį; išieškojo atsakovui iš ieškovės 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą; atmetė kaip nepagrįstą prašymą dėl turtinės žalos išieškojimo.
40. Ieškovė, nesutikdama su nurodytu darbo ginčų komisijos sprendimu (išskyrus dalį dėl 443,75 Eur padidinto darbo užmokesčio išieškojimo, kurią įvykdė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti darbo sutarties tarp ieškovės ir atsakovo nutraukimą teisėtu.
41. Išnagrinėjęs byloje kilusį individualų darbo ginčą dėl teisės, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė, atsižvelgdama į atsakovo tiesioginio vadovo tarnybinį pranešimą, kolegų ir klientų skundus, atsakovo atsainų požiūrį į darbo pareigų vykdymą, turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog atsakovo išbandymo laikotarpio rezultatai nepatenkinami. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad, nors darbdavys ir padarė procedūrinių klaidų, nutraukdamas su atsakovu darbo sutartį DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau, perkeldamas darbo sutarties nutraukimą į 2019 m. kovo 29 d., šias klaidas ištaisė, todėl negalima darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.
Dėl sprendimo motyvuojamosios dalies reikalavimų
42. Atsakovas (apeliantas) apeliaciniame skunde vienu iš nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentų nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje kai kuriose pastraipose tiesiog atkartojo ieškovės ieškinio argumentus.
43. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodoma, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime palaikė dalį ieškovės ieškinio argumentų ir su jais sutiko, nesudaro pagrindo kvestionuoti teismo sprendimo teisėtumo.
44. Teismo sprendimas turi atitikti formos ir turinio reikalavimus, įtvirtintus CPK 270 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.
45. Spręsdamas dėl teismo sprendimo motyvuojamosios dalies reikalavimų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad paprastai ginčo bylose šalys išreiškia priešingas teisines pozicijas. Priimdamas sprendimą vienos ginčo šalies naudai, teismas iš esmės pripažįsta, kad ji yra teisi, todėl visiškai ar iš dalies sutinka su jos pateiktais teisiniais argumentais. Įstatyme teismo sprendimo motyvams nekeliamas originalumo (naujumo) reikalavimas, todėl situacija, kai motyvai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas, sutampa su byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose pateiktais argumentais, savaime nėra proceso teisės pažeidimas. Dėl sprendimo atitikties proceso teisės normoms sprendžiama pagal išdėstytų motyvų turinį, išsamumą, atitiktį faktinėms aplinkybėms ir įstatymams bei kitiems CPK įtvirtintiems reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2010).
46. Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, atsakovo (apelianto) argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes dalį motyvuojamosios skundžiamo sprendimo dalies surašė atkartodamas ieškovės ieškinio argumentus, atmestinas kaip nepagrįstas, juolab kad iš skundžiamo sprendimo matyti, jog išvadas dėl ginčo esmės teismas formulavo savarankiškai, pagrįsdamas jas konkrečiais byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais.
Dėl darbo ginčų komisijos sprendimo teisinės reikšmės pareiškus ieškinį teisme
47. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo darbo ginčų komisijos sprendime nurodytus argumentus ir padarytas išvadas.
48. DK 231 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas.
49. Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės, t. y., nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 38 punktas).
50. Nagrinėjamu atveju po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas buvo išspręstas iš esmės, priėmimo ieškovei (darbo ginčo byloje – atsakovei) pareiškus teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, darbo ginčų komisijos sprendimas liko neįsiteisėjęs ir netapo privalomas. Dėl to darbo ginčų komisijos darbo ginčo byloje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados nesaisto pirmosios instancijos teismo, nagrinėjančio ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės. Ieškovei nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu ir kreipusis dėl jo į teismą su ieškiniu, ginčas buvo nagrinėjamas iš naujo, todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė kitokias aplinkybes ir priėjo prie kitokių išvadų, nei buvo priėjusi darbo ginčų komisija, savaime nereiškia skundžiamo neteisėtumo ar nepagrįstumo.
Dėl darbuotojo atleidimo iš pareigų, esant nepatenkinamiems išbandymo rezultatams, vertinimo
51. Atsakovo (apelianto) teigimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (netinkamai įvertino ir nepagrįstai atmetė atsakovo pateiktus bei darbo ginčo byloje surinktus įrodymus; išimtinai rėmėsi tik ieškovės pateiktais įrodymais; nepagrįstai sprendė dėl ieškovės pateiktų įrodymų pakankamumo ieškiniui patenkinti) ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šios bylos atveju egzistavo pakankamas pagrindas pripažinti, kad atsakovas neišlaikė išbandymo.
52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
53. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovas (apeliantas) iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, kad kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys darbo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumą, teismo nebuvo įvertinti.
54. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, darbo ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo posėdžiuose apklaustų asmenų paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo šalių sudarytos darbo sutarties nutraukimo, esant nepatenkinamiems išbandymo rezultatams, teisėtumo.
55. Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į darbo ginčą nagrinėjantį organą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2010).
56. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė neigiamus atsakovo išbandymo rezultatus įrodinėjo šiomis įrodinėjimo priemonėmis: 2019 m. kovo 15 d. atsakovo tiesioginio vadovo A. L. tarnybiniu pranešimu; ieškovės plovyklos darbuotojų grupės vidiniu susirašinėjimu; 2019 m. kovo 25 d. ieškovės vadovo išvada „Apie bandomojo laikotarpio rezultatų įvertinimą“; darbo ginčų komisijoje ir teisme apklaustų asmenų (tiesioginio atsakovo vadovo A. L., buhalterės J. R., ieškovės darbuotojo L. L.) parodymais; vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas automobilių susidūrimas plovykloje, kai vieną iš automobilių vairavo atsakovas.
57. Iš tiesioginio atsakovo vadovo A. L. 2019 m. kovo 15 d. tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 14) matyti, kad juo įmonės direktorius T. B. buvo informuotas apie tai, kad atsakovas savo tiesiogines pareigas vykdo nekokybiškai ir atmestinai, dažnai sulaukiama klientų nusiskundimų dėl jo nekokybiškai atlikto darbo. Nors atsakovas apeliaciniame skunde kelia nurodyto tarnybinio pranešimo patikimumo klausimą, teigdamas, kad jis „atsirado“ tik nagrinėjant bylą darbo ginčų komisijoje, t. y. praėjus keliems mėnesiams po atsakovo atleidimo iš darbo, tačiau, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie teiktų pagrindą abejoti šio dokumento surašymo data ir autentiškumu, juolab kad teismo posėdyje apklaustas tarnybinį pranešimą surašęs asmuo patvirtino šiame dokumente nurodytas aplinkybes.
58. Byloje taip pat pateiktas ieškovės plovyklos darbuotojų, įskaitant atsakovą, vidinis susirašinėjimas (t. 1, b. l. 15–26, 28–31), kurį įvertinusi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jis patvirtina atsakovo atsainų požiūrį į darbo pareigų atlikimą (iš susirašinėjimo matyti, kad kiti darbuotojai turėjo atsakovui pastabų dėl netinkamai nuvalytų automobilio langų, šiukšlių neišnešimo, nuplautų automobilių nesužymėjimo, savo interesams teikiamo prioriteto ir pan.).
59. Darbo ginčų komisijos ir teismo posėdžiuose tiesioginis atsakovo vadovas A. L. patvirtino jo 2019 m. kovo 15 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes apie tai, kad tiek jis, tiek kiti darbuotojai, tiek klientai turėjo nusiskundimų dėl atsakovo atliekamų darbų kokybės, taip pat dėl vis pasikartojančio per greito vairavimo aikštelėje, rizikuojant apgadinti klientų automobilius. Darbo ginčų komisijos posėdyje liudytoju apklaustas ieškovės darbuotojas L. L. nurodė, kad į jį vieną kartą kreipėsi klientas, likęs nepatenkintas dėl atsakovo nuplauto automobilio kokybės, taip pat patvirtino aplinkybes, kad atsakovas neišnešdavo šiukšlių, gaudavo pastabas dėl per greito važiavimo aikštelėje. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta ieškovės buhalterė J. R. tai pat patvirtino girdėjusi darbuotojų kalbas apie atsakovo nekokybiškai atliekamą darbą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik atsakovo (apelianto) apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ginčų komisijos posėdyje liudytoju apklaustas darbuotojas L. L. nurodė, jog atsakovo darbo kokybė buvo „kaip ir kitų vadybininkų“, savaime neteikia pagrindo konstatuoti, kad ieškovė netinkamai įvertino atsakovo išbandymo laikotarpio rezultatus, juolab kad tas pats liudytojas L. L., kaip minėta, patvirtino aplinkybes, jog dėl atsakovo elgesio ir darbo funkcijų vykdymo nusiskundimų turėjo tiek jo kolegos, tiek klientai.
60. Byloje taip pat pateiktas vaizdo įrašas, kuriame buvo užfiksuotas automobilių susidūrimas plovykloje, vieną iš automobilių vairuojant atsakovui. Nors atsakovas (apeliantas) apeliaciniame skunde teigia, kad šis įvykis buvo tik nelaimingas atsitikimas, nesusijęs su kokiomis nors netinkamomis atsakovo asmeninėmis savybėmis ar nedrausmingumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ne kartą buvo gavęs pastabas dėl per greito ir rizikingo vairavimo aikštelėje, galėjo ir pagrįstai buvo vertinama kartu su kitomis aplinkybėmis, sprendžiant dėl atsakovo išbandymo laikotarpio rezultatų vertinimo.
61. Byloje nustatyta, kad ieškovės direktorius 2019 m. kovo 25 d. surašė išvadą apie bandomojo laikotarpio rezultatų įvertinimą, kurioje konstatavo, jog atsakovo asmeninės savybės ir kompetencija nėra pakankami atliekamam darbui, atsakovas netinka automobilių priežiūros vadybininko pareigoms, todėl su juo sudarytos darbo sutartyje numatyto išbandymo laikotarpio rezultatai pripažinti nepatenkinamais. Išvadoje nurodyta, kad ilgainiui buvo pastebėta, jog atsakovas savo tiesiogines vykdo nekokybiškai ir atmestinai; nusiskundimų atsakovo atliekamo darbo kokybe turėjo tiek jo tiesioginis vadovas, tiek kartu dirbantys darbuotojai; per atsakovo darbo pas ieškovę laiką jam sunkiai sekėsi spręsti pavestas užduotis, trūko įgūdžių, kruopštumo, atsakomybės jausmo, orientacijos į rezultatą (t. 1, b. l. 27).
62. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, remdamasi visomis CPK 177 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis (šios nutarties 58–62 punktai), įrodė, kad atsakovas neišlaikė išbandymo, nes jo darbo rezultatai buvo nepatenkinami, ir tai buvo padaryta remiantis ne tik konkrečiomis aplinkybėmis ir veiksmais, bet ir įvertinus atsakovo asmenines savybes bei gebėjimus, reikalingus automobilių priežiūros vadybininko pareigoms eiti. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovui (apeliantui) buvo žinomos atliekamos darbo funkcijos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami išvadai, jog šiuo atveju ieškovė turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad atsakovas neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį.
63. Išdėstytų motyvų pagrindu atsakovo (apelianto) argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas įrodymus įvertino tinkamai vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 176–179 straipsniai, 185 straipsnis, 189 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovas (apeliantas) apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo pateiktus ir darbo ginčo byloje surinktus įrodymus, tačiau nedetalizavo, kokie konkrečiai įrodymai, apelianto nuomone, paneigiantys teismo padarytą išvadą, kad ieškovė turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog atsakovas neišlaikė išbandymo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinti ar buvo nepagrįstai atmesti.
64. Jau nurodyta, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau atsakovui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino atsakovo pateiktų bylos duomenų bei teisinių argumentų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
65. Byloje ištirtų įrodymų pagrindu konstatavus, kad ieškovė turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog atsakovas neišlaikė išbandymo, t. y. kad dėl dalykinių ir asmeninių savybių, atsainaus ir nepakankamai atsakingo požiūrio į darbą atsakovas negali eiti automobilių priežiūros vadybininko pareigų, atsakovo (apelianto) argumentas, kad jis buvo atleistas dėl keršto už tai, kad pradėjo kelti klausimus dėl viršvalandinio darbo ir darbo savaitgaliais apmokėjimo, atmestinas kaip nepagrįstas.
66. Išanalizavus ir įvertinus visą bylos medžiagą, nenustatyta, kad per visą darbo santykių laikotarpį, iki kylant ginčui dėl atsakovo atleidimo iš darbo, atsakovas būtų reiškęs atsakovui kokias nors pretenzijas ar tarp šalių būtų kilęs ginčas dėl dirbtų viršvalandžių ir darbo poilsio bei švenčių dienomis. Šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu liudytoja apklausta ieškovės buhalterė J. R., nurodžiusi, kad atsakovas į ją niekada nesikreipė dėl užmokesčio už darbą poilsio dienomis ar viršvalandžių apmokėjimo.
67. Nurodytų motyvų pagrindu, taip pat atsižvelgdama į tai, kad ieškovė buvo visiškai atsiskaičiusi su atsakovu už jo atliktą darbą, įskaitant dirbtus viršvalandžius ir darbą poilsio bei švenčių dienomis, byloje nekeliant klausimo dėl darbo užmokesčio priteisimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau nepasisakė ir neanalizavo šių atsakovo argumentų, laikydamas juos neturinčiais esminės teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Dėl procedūrinių atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimų
68. Atsakovas (apeliantas) apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja darbo sutarties nutraukimo teisėtumą dėl padarytų procedūrinių atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimų. Atsakovo teigimu, darbo santykiai tarp šalių nutrūko (pasibaigė) 2019 m. kovo 21 d., todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškovei 2019 m. kovo 25 d. paštu išsiuntus atsakovui pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2019 m. kovo 29 d., buvo ištaisytos procedūrinės atleidimo iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu klaidos.
69. Pagal DK 36 straipsnio 3 dalį, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos.
70. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2019 m. kovo 21 d. elektroniniu paštu nusiuntė atsakovui pranešimą, kuriuo informavo jį apie darbo sutarties nutraukimą DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, esant nepatenkinamiems išbandymo rezultatams. Atsakovas, susipažinęs su nurodytu pranešimu apie darbo sutarties nutraukimą, tą pačią dieną, t. y. 2019 m. kovo 21 d., elektroniniu paštu informavo ieškovės atstovę, kad šį pranešimą laiko niekiniu, nes nebuvo laikytasi privalomos darbuotojo atleidimo šiuo pagrindu sąlygos – įspėjimo raštu prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo.
71. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė, atsižvelgdama į atsakovo nurodytą procedūrinį atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimą, 2019 m. kovo 25 d. paštu išsiuntė atsakovui naują pranešimą, kuriuo informavo jį, kad atšaukia 2019 m. kovo 21 d. siųstą pranešimą, nurodydama, jog darbo sutartis su atsakovu bus nutraukta DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, esant nepatenkinamiems išbandymo rezultatams, nuo 2019 m. kovo 29 d. Atitinkamai patikslinti duomenys buvo perduoti Valstybinio socialinio draudimo fondui.
72. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių aplinkybių kontekste nėra jokio pagrindo pripažinti pagrįstu atsakovo (apelianto) apeliacinio skundo teiginį, kad darbo santykiai tarp šalių pasibaigė 2019 m. kovo 21 d.
73. Visų pirma, kaip minėta, pats atsakovas (apeliantas) 2019 m. kovo 21 d. ieškovei siųstame elektroniniame laiške nurodė, kad pranešimą dėl darbo sutarties nutraukimo laiko niekiniu, nes nebuvo raštu prieš tris darbo dienas apie tai įspėtas, kartu nurodydamas, jog kitą dieną atvyks į darbą, nes darbo sutartis nėra pasibaigusi. 2019 m. kovo 22 d. atsakovas pats pateikė ieškovei pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2019 m. kovo 27 d., tačiau 2019 m. kovo 25 d. pranešimu nurodytą pranešimą atšaukė. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo darbo dienos buvo apskaitytos ir darbo užmokestis išmokėtas už laikotarpį iki 2019 m. kovo 29 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, kad po 2019 m. kovo 21 d. ginčo šalių darbo teisiniai santykiai nenutrūko ir tęsėsi iki 2019 m. kovo 29 d.
74. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad ieškovės veiksmai, perkeliant atsakovo atleidimo datą į vėlesnę, nepablogino, o atvirkščiai, pagerino atsakovo padėtį, nes pastarajam už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 21 d. iki kovo 29 d., t. y. laikotarpį, kai atsakovas faktiškai neatliko jokių darbo funkcijų, buvo apskaitytas ir išmokėtas darbo užmokestis.
75. Taigi nors nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta procedūrinių atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimų (pradinis sprendimas nutraukti darbo sutartį buvo priimtas apie tai raštu neįspėjus darbuotojo prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo), išdėstytų motyvų pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovei 2019 m. kovo 25 d. pranešimu atšaukus ankstesnį pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą ir nurodžius, jog darbo sutartis nutraukiama nuo 2019 m. kovo 29 d., minėti procedūriniai atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimai buvo ištaisyti, todėl neliko pagrindo atsakovo atleidimą pripažinti neteisėtu.
Dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo
76. DK 218 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
77. Pagal nurodytą teisės normą vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos darbuotojui priteisiamas tik tais atvejais, kai darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu.
78. Nagrinėjamos bylos atveju, pripažinus atsakovo atleidimą iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu teisėtu, pirmosios instancijos pagrįstai sprendė nesant pagrindo priteisti atsakovui kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
79. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime neatima darbuotojui teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).
80. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis pripažįstama darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 59 punktas).
81. Nagrinėjamu atveju, išskyrus deklaratyvius atsakovo teiginius apie jo patirtus neigiamus išgyvenimus, byloje nėra duomenų apie ieškovės nepagarbų elgesį, kitokio pobūdžio neteisėtus veiksmus, nukreiptus į atsakovą (apeliantą), galėjusius sukelti jam tokių išgyvenimų, nepatogumų, kurie būtų pagrindas konstatuoti padarytos neturtinės žalos faktą ir spręsti dėl piniginės satisfakcijos priteisimo.
82. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariamu atveju nenustatyta būtinų atsakomybės sąlygų priteisti atsakovui (apeliantui) neturtinės žalos atlyginimą.
27. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jo apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
83. Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 894,99 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
84. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
85. Atsakovės patirtų išlaidų suma neviršija pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktų nuostatas apskaičiuoto maksimalaus atlygintinų išlaidų dydžio. Kartu pažymėtina tai, kad vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas priteisti šių išlaidų atlyginimą visa apimtimi – išlaidų dydžio pagrįstumas vertintinas pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies, Rekomendacijų 2 punkto nuostatas.
86. Spręsdamas dėl priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą parengtas advokatės, atstovavusios ieškovei tiek darbo ginčų komisijoje, tiek pirmosios instancijos teisme, taigi darbo ir laiko sąnaudos procesiniam dokumentui parengti buvo mažesnės. Dėl nurodytų aplinkybių, pagrįsta ir atlygintina išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma šiuo atveju laikytina 500 Eur (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys, Rekomendacijų 2 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atmesti apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „DK investicijos“ (juridinio asmens kodas 300147633) iš atsakovo (apelianto) G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Teisėjos Asta Pikelienė
Laima Ribokaitė
Margarita Stambrauskaitė