Baudžiamoji
byla Nr. 1A-71/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.17.1,1.2.23.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teisėjų:
Svajūno Knizlerio, Jono Algimanto Venckaus,
sekretoriaujant
Rasai Maldanytei,
dalyvaujant
prokurorui Mindaugui Barkauskui,
gynėjui
advokatui Anatolijui Svilai,
nuteistajam
D. R.,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. ir jo gynėjo Vytauto Polikaičio apeliacinius
skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
(toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314
redakcija) (neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga – MDMA 2003 m.
vasario 18 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams šešiems mėnesiams;
- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d.
įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga
– MDMA 2003 m. vasario 27 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams šešiems
mėnesiams;
- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 5 d.
įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (turėtų būti – 2004 m. liepos 5 d. įstatymo
Nr. IX-2314 redakcija) (neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga – MDMA
2003 m. kovo 5 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams šešiems mėnesiams;
- pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m.
gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) (psichotropinės medžiagos – MDMA
kontrabanda 2003 m. vasario 18 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams;
- pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr.
IX-1258 redakcija) (psichotropinės medžiagos – MDMA kontrabanda 2003 m. vasario
27 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams;
- pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m.
gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) (psichotropinės medžiagos – MDMA
kontrabanda 2003 m. kovo 5 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos
dalinio sudėjimo būdu ir D. R. paskirta galutinė
subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti
pataisos namuose.
Iš D. R. priteista 14 881,78 Lt Policijos departamentui
prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos etapavimo išlaidoms iš
Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos Respubliką padengti.
Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas Jungtinėse Amerikos
Valstijose nuo 2004 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d., Lietuvos
Respublikoje nuo 2008 m. gruodžio 6 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad
veikdamas organizuota grupe, kartu su organizuotos grupės nuteistais nariais M. Č., E. D., N. Š.,
dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d.
nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d.
nuosprendžiu, bei K. N. K. neteisėtai
įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas, turėdami tikslą jas
parduoti, kontrabandos būdu siunčiant į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau –
JAV), t. y. nusikalstamas veikas padarė šiomis aplinkybėmis:
2003 m. sausio – vasario mėnesio pirmoje pusėje, M. Č., E. D., N. Š. susitarus telefonu bei
elektroniniu paštu su JAV gyvenusiu D. R. ir K. N. K., bendrai, kontrabandos būdu,
neteisėtai gabenti į JAV tabletes, turinčias savo sudėtyje psichotropinės
medžiagos methylene-dioxy-methamphetamine (toliau – MDMA) ir jas ten parduoti
bei išplatinti, 2003 m. vasario mėnesio pirmoje pusėje, M. Č.
už savo ir E. D. pinigus iš ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto asmens
bei ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai
įgijo 1 000 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA,
neteisėtai atgabeno ir perdavė N. Š., kuris neteisėtai
įgijęs šias tabletes iki 2003 m. vasario 18 d. neteisėtai jas laikė savo bute,
esančiame (duomenys neskelbtini), paslėpęs šokoladiniuose saldainiuose
„M“, „A. F.“, „V.“, „S.“. D. R. toliau tęsdamas
nusikalstamą veiką, M. Č. Ir E. D. nurodymu,
surado JAV gyvenantį asmenį ir 2003 m. vasario mėnesį telefonu bei elektroniniu
paštu perdavė JAV gyvenančio asmens vardą, pavardę, adresą, kurio vardu reikia
siųsti siuntinį, bei iš anksto pažadėjo paimti siuntinį ir išplatinti JAV
tabletes su psichotropine medžiaga MDMA. Toliau, veikdami pagal aptartą planą,
turėdami tikslą parduoti, M. Č. ir E.
D. nurodymu, N. Š. 2003 m. vasario 18 d., iš savo
buto, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno 1 000 vnt.
tablečių, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, iki UAB „XXXX XXX“
padalinio, esančio (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną, apie 17
val. 05 min., paruošė siuntinį Nr. XXXXXXX, kurio vertė 10 JAV dolerių, svoris
2 kg, išsiuntimui į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinį sudarė: popierinis maišelis, 2 šokolado
plytelės, vaizdo kasetė „M“ bei 1 000 vnt. tablečių, paslėptų šokoladiniuose
saldainiuose „M.“, „A. F.“, „V.“, „S.“. Siuntinio dokumentuose nurodė siuntėju
kitą asmenį ir adresą: D. A., (duomenys neskelbtini),
bei kontaktinį telefoną XX XXX XXXX ir siuntinio gavėją bei jo adresą JAV, kurį
buvo suradęs ir perdavęs D. R.: T. M.,
(duomenys neskelbtini), USA. N. Š. sumokėjo
siuntimo mokestį 429 Lt ir pasinaudodamas greitojo pašto „XXX“ paslaugomis, bei
išvengdamas muitinės kontrolės, tą pačią dieną, t. y. 17 val. 05 min.,
neteisėtai kontrabandos būdu išsiuntė į JAV D. R..
Siuntinio gabenimo laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2003 m. kovo 5 d. D. R., kartu su M. Č., E. D., N. Š. ir K. N. K. internete ir telefonu domėjosi siuntinio
transportavimo eiga ir rezultatais.
D. R., taip pat pripažintas
kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, kartu su
organizuotos grupės nuteistais nariais M. Č., E. D., N. Š., dėl kurių jau
įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris
pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, bei K. N. K. neteisėtai įgijo, laikė,
gabeno, siuntė psichotropines medžiagas, turėdami tikslą jas parduoti,
kontrabandos būdu siunčiant į Jungtines Amerikos Valstijas, t. y. nusikalstamą
veiką padarė šiomis aplinkybėmis:
2003 m.
vasario mėnesio antroje pusėje, M. Č., E.
D., N. Š. susitarus telefonu bei elektroniniu paštu
su JAV gyvenusiu D. R. Ir K. N. K., veikdami bendrai, kontrabandos būdu, neteisėtai
gabenti į JAV tabletes, turinčias savo sudėtyje apie 33, 3 g psichotropinės
medžiagos MDMA, ir jas ten parduoti bei išplatinti, 2003 m. vasario mėnesio
antroje pusėje, M. Č. už savo ir E. D. pinigus
iš ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto
asmens bei ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis,
neteisėtai įgijo 496 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 33,3 g
psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai atgabeno ir perdavė N.
Š., kuris neteisėtai įgijęs šias 496 vnt. tablečių iki 2003 m. vasario 27 d. neteisėtai jas laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini),
paslėpęs įrengtoje slėptuvėje, t. y. vyriškuose juodos spalvos žieminiuose
batuose. D. R. toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, kartu
su K. N. K., M.
Č. Ir E. D. nurodymu, surado JAV gyvenantį asmenį ir
2003 m. vasario 27 d. elektroniniu paštu perdavė JAV gyvenančio asmens vardą,
pavardę, adresą, kurio vardu reikia siųsti siuntinį, bei iš anksto pažadėjo
paimti siuntinį ir išplatinti JAV tabletes su psichotropine medžiaga MDMA.
Toliau, veikdami pagal aptartą planą, turėdami tikslą parduoti,
M. Č. ir E. D. nurodymu, N. Š. 2003
m. vasario 27 d., iš savo buto, esančio (duomenys neskelbtini),
neteisėtai gabeno 496 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 33,3 g
psichotropinės medžiagos MDMA, iki Kauno apskrities centrinio pašto, esančio (duomenys
neskelbtini), kur tą pačią dieną, paruošė siuntinį Nr. XXXXXXX, kurio vertė
200 Lt, svoris 3, 670 kg, išsiuntimui į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinį sudarė: du
polietileno maišeliai, žalios spalvos vyriška striukė, stiklainis su užrašu „XXXX
XXX“ bei 496 vnt. tablečių, paslėptų vyriškuose juodos spalvos žieminiuose
batuose. Siuntinio dokumentuose nurodė siuntėju kitą asmenį ir adresą: D. A., (duomenys neskelbtini), ir siuntinio gavėją
bei jo adresą JAV, kurį buvo suradęs ir perdavęs D. R. ir
K. N. K.: M. J.,
(duomenys neskelbtini), USA. N. Š. sumokėjo
siuntimo mokestį 168, 95 Lt ir pasinaudodamas VĮ „XXX XXX“ pasiuntinių skyriaus
greitojo pašto „XXX“ paslaugomis, bei išvengdamas muitinės kontrolės, tą pačią
dieną, neteisėtai kontrabandos būdu išsiuntė į JAV D. R. ir
K. N. K. Siuntinio gabenimo
laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 27 d. iki 2003 m. kovo 7 d. D. R., kartu su M. Č., E.
D., N. Š. ir K. N. K. internete ir telefonu domėjosi siuntinio
transportavimo eiga ir rezultatais.
D. R., taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas
organizuota grupe, kartu su organizuotos grupės nuteistais nariais M. Č., E. D., N. Š.,
dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d.
nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d.
nuosprendžiu, bei K. N. K. neteisėtai
įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas, turėdami tikslą jas
parduoti, kontrabandos būdu siunčiant į Jungtines Amerikos Valstijas, t. y.
nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:
2003 m. kovo
mėnesio pradžioje, M. Č., E. D., N. Š. susitarus telefonu bei elektroniniu paštu su JAV
gyvenusiu D. R. ir K. N. K., veikdami bendrai, kontrabandos būdu, neteisėtai
gabenti į JAV tabletes, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, ir jas
ten parduoti bei išplatinti, 2003 m. kovo mėnesio pradžioje, M.
Č. už savo ir E. D. pinigus iš ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto asmens
bei ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai
įgijo 531 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 35,696 g psichotropinės
medžiagos MDMA, neteisėtai atgabeno ir perdavė N. Š.,
kuris neteisėtai įgijęs šias 531 vnt. tablečių iki 2003 m. kovo 5 d. neteisėtai jas laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paslėpęs
įrengtoje slėptuvėje, t. y. vafliniame pyrage „D.“. D. R. toliau
tęsdamas nusikalstamą veiką, kartu su K. N.
K., M. Č. ir E. D. nurodymu,
surado JAV gyvenantį asmenį ir 2003 m. vasario 27 d. elektroniniu paštu perdavė
JAV gyvenančio asmens vardą, pavardę, adresą, kurio vardu reikia siųsti
siuntinį, bei iš anksto pažadėjo paimti siuntinį ir išplatinti JAV tabletes su
psichotropine medžiaga MDMA. Toliau, veikdami pagal aptartą planą, turėdami
tikslą parduoti, M. Č. ir E. D. nurodymu,
N. Š. 2003 m. kovo 5 d., iš savo buto, esančio (duomenys
neskelbtini), neteisėtai gabeno 531 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie
35, 696 g psichotropinės medžiagos MDMA, iki Kauno apskrities centrinio pašto,
esančio (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną, apie 16 val. 30
min., siuntinį perdavęs sužadėtinei M. M., pastarai nieko
nežinant, bei jai padedant, paruošė siuntinį Nr. XXXXXXX, kurio vertė 50 Lt,
svoris 2, 580 kg, išsiuntimui į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinį sudarė: žurnalas „XXXX“,
sausainių dėžutė, šokoladinių sausainių dėžutė, penki šokoladiniai saldainiai
bei 531 vnt. tablečių, paslėptų tarp vaflinio pyrago „D.“ konditerinių
sluoksnių. Siuntinio dokumentuose nurodė siuntėju kitą asmenį ir adresą: A. S., (duomenys neskelbtini), ir siuntinio gavėją
bei jo adresą JAV, kurį buvo suradęs ir perdavęs D. R. ir
K. N. K.: M. J.,
(duomenys neskelbtini), USA. N. Š. sumokėjo
siuntimo mokestį 153,21 Lt, ir pasinaudodamas VĮ „XXXX XXX“ pasiuntinių
skyriaus greitojo pašto „XXX“ paslaugomis, bei išvengdamas muitinės kontrolės,
tą pačią dieną, neteisėtai kontrabandos būdu išsiuntė į JAV D.
R. ir K. N. K. Siuntinio
gabenimo laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 5 d. iki 2003 m. kovo 9 d., pats D. R., kartu su M. Č., E. D., N. Š. ir K. N. K., internete ir telefonu domėjosi siuntinio
transportavimo eiga, rezultatais.
Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. prašo panaikinti
Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nuosprendį ir priimti naują, jį
išteisinantį nuosprendį.
Pažymi, kad Kauno
apygardos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau –
Konstitucija), Tarptautinės teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų
nuostatomis, pažeidė Europos Sąjungos bei
nacionalinius teisės ir teisingumo
principus, todėl priėmė neteisingą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat skunde prašo panaikinti
kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą
periodiškai registruotis policijos
įstaigoje, nes šios kardomosios priemonės pagal tarptautinius teisės aktus
žemina žmogaus orumą, tyčia sukelia dvasinius išgyvenimus bei siekia įbauginti.
Skunde nurodo, kad jis (apeliantas) nuo 2000 m. iki suėmimo dienos, t.
y. 2003 m. kovo 31 d., gyveno JAV, todėl veikos
nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą privalėjo nustatyti pagal tos veikos
padarymo metu galiojusi baudžiamąjį įstatymą (BK 3 straipsnio 1 dalis). Taip
pat atkreipia dėmesį į tai, kad asmenys užsienio valstybės teismų ar kitų
kompetentingų užsienio valstybės institucijų sprendimais patraukti
baudžiamojon atsakomybėn nebegali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn
Lietuvos Respublikoje. Asmuo neatsako pagal
BK nuostatas už užsienio valstybėje
padarytus nusikaltimus, jeigu jis: atliko užsienio valstybės teismo paskirtą
bausmę; buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos
bausmės atlikimo; užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas (BK 8
straipsnis). Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių
teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas
non bis in idem principas, kuris draudžia bausti už tą patį nusikaltimą
antrą kartą.
D. R. skunde pažymi, kad Kauno apygardos teismas pažeidė
Konstitucijos, tarptautinių teisės aktų garantuojamą teisę būti išklausytam bei
šališkai išnagrinėjo bylą ir neteisingai priėmė sprendimą. Nurodo, kad
suteikiant jam paskutinį žodį teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos
teismas nemotyvuodamas atsisakė atsakyti į esminius išsakytus teiginius, t. y.,
kad nuo 2000 m. gyvendamas JAV, jis (apeliantas) negalėjo daryti jokių
nusikalstamų veikų Lietuvos Respublikoje; negalėjo suplanuoti (organizuoti)
nusikalstamą veiklą 1999 m. ir ją vykdyti tik 2003 m.; negalėjo disponuoti,
platinti, pardavinėti, gabenti, siųsti narkotinių ar psichotropinių medžiagų,
jei baudžiamosios bylos medžiagoje nustatyta, kad virš 2 000 tablečių, turinčių
sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, buvo konfiskuotos; kodėl JAV
teisėsaugos institucijos nepateikė kaltinimų dėl narkotinių ar psichotropinėmis medžiagų disponavimo, gaminimo,
perdirbimo, įgijimo, laikymo,
gabenimo, siuntimo, platinimo, pardavimo, jeigu įvardijami nusikaltimai buvo padaryti JAV teritorijoje.
Todėl, anot apelianto, taip buvo suvaržytos jo teisės ir laisvės, kurios
įtvirtintos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos, Žmogaus teisių deklaracijos, Visuotiniame politinių ir
pilietinių teisių pakto nuostatose, bei pažeistos BPK 6 straipsnio, 7
straipsnio, 44 straipsnio nuostatos.
Apeliantui neaišku, kokios užsienio valstybės
baudžiamojo kodekso nuostatomis remiasi Kauno apygardos teismas, nurodydamas
1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo
redakcija), kurios sankcija numatė, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo
aštuonerių iki šešiolikos metų. Nuteistasis tai vertina kaip baudžiamojo
proceso pažeidimą bei esminį nuosprendžio trūkumą.
Nuteistojo nuomone, Kauno apygardos teismas
nuosprendyje ne tik sąmoningai tyčia iškraipo įstatymų įsigaliojimų datas, bet
ir neteisingai pritaiko baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje nurodė, kad įsigaliojus 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje
buvo numatyta, kad baudžiama areštu, arba ir laisvės atėmimu nuo penkerių iki
aštuonerių metų. Tačiau Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, kuris
įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 31 d., buvo pakeista BK 260 straipsnio 1 dalis ir
sankcijoje numatyta, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo dviejų iki aštuonerių metų.
Pažymima, kad Baudžiamųjų
įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu bendrieji principai įtvirtinti Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje bei Tarptautinio
pilietinių ir politinių teisių pakto 15
straipsnyje, kuriuose nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus
ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų
įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba
tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Tuo tarpu BK 3 straipsnio 1
dalyje nurodoma, kad veikos
nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs
baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba
baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas.
Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad
Kauno apygardos teismas pripažindamas jį kaltu pagal 1961 m. BK 312 straipsnio
2 dalį nenurodo, kaip ir kokiu būdu jis nuo 2000 m. negyvendamas Lietuvoje
galėjo per Lietuvos muitinę gabenti kokias nors psichotropines ar narkotines
medžiagas, taip pasikėsinti daryti nusikalstamas veikas, nurodytas šio
straipsnio dispozicijoje, taip pat kontroliuoti bei domėtis siuntinių iš
Lietuvos eiga rezultatais, jeigu šie siuntiniai niekada nebuvo jam skirti ir
jis nieko apie juos nežinojo. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas
nuosprendyje nenurodė jokių motyvuotų argumentų ar prielaidų, kad būtent
apeliantas galėjo įgyti, laikyti gabenti, siųsti narkotines medžiagas, kurias
konfiskavo JAV ir Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos.
Nuteistasis nurodo, kad jis nežino elektroninio pašto adreso – xxxx@xxx. Apelianto nuomone,
pirmosios instancijos teismas sąmoningai net nebandė nustatyti šio elektroninio
pašto adreso įkūrėjo ar jo savininko,
nepateikė jokių BPK nustatytų ir surinktų įrodymų arba bent argumentų,
tačiau tai jam taip pat inkriminavo. Apeliantas tai vertina kaip esminį
baudžiamojo proceso pažeidimą.
Apeliantas skunde pažymi, kad jis yra tik valstybinio
kaltintojo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro M. Barkausko ir specialaus liudytojo Valstybės
saugumo departamento VSD poskyrio viršininko S. Stasyčio „keršto“ įrankiu, nes nesutiko melagingai apkaltinti
nepažįstamus asmenis ir meluoti (t. 14, b. l. 186). Anot apelianto, Kauno
apygardos teismas tokiu būdu padeda teisėsaugos institucijoms (prokuratūrai,
Valstybės saugumo departamento tarnybai) susidoroti su asmenimis, kurie
atsisako melagingai liudyti prieš nepažįstamus asmenis (M. Č., E. D., N. Š.). Kauno apygardos teismas rėmėsi tiesiogiai suinteresuoto Valstybės saugumo
departamento darbuotojo – liudytojo (eksperto, specialisto) S. Stasyčio parodymais,
kurie prieštarauja kitų liudytojų M. Č., E. D., N. Š. parodymams. Anot
apelianto, teismas nepateikė nei vieno argumento, kuris galėtų patvirtinti
prielaidą, kad kaltinime minimas asmuo vardu D. yra būtent jis (nuteistasis).
Nuteistasis D. R. mano, kad pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai priteisė jam padengti etapavimo iš Jungtinių Amerikos
Valstijų į Lietuvos Respubliką išlaidas.
Nuteistojo D. R. gynėjas Vytautas Polikaitis
apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d.
nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinantį nuosprendį.
Apeliantas skunde pažymi, kad Konstitucijos 31 straipsnio nuostatuose nurodoma,
kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo
kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu
teismo nuosprendžiu. Asmuo, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę,
kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas
teismas. Taip pat draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos
narius ar artimus giminaičius. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis D. R. pasinaudodamas konstitucine teise šioje baudžiamojoje
byloje atsisakė duoti bet kokius parodymus, taip pat ir lyginamuosius balso
pavyzdžius. Todėl teisėtas pasinaudojimas savo teisėmis negali būti vertinamas
kaip kaltės pripažinimas arba nepripažinimas, apsunkinantis kaltininko
(nuteistojo) teisinę padėtį.
BPK 301 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas
nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais,
kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo metu galiojančios procesinės
teisės normos numato, jog pareiga įrodyti baudžiamojon atsakomybėn patraukto
asmens kaltę tenka prokurorui ir draudžiama įrodinėjimo pareigą perkelti
kaltinamajam įpareigojant ji įrodyti, kad jis nepadarė kaltinime nurodytų veikų. Remiantis teismų praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-49/2006) pažymima, kad
konstitucinė nuostata yra įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kuri garantuoja,
jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo
laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie
duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tai reiškia,
jog asmens kaltė nusikaitimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar
keliančiais abejonių duomenimis.
Skunde apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas
2010 m. sausio 13 d. nuosprendį grindžia tik įsiteisėjusiu Kauno apygardos
teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio
teismo 2006 m. sausio 26 d.
nuosprendžiu, nurodydamas, jog nuteistojo D. R. kaltę
patvirtina šie surinkti įrodymai: liudytojų parodymai,
telefoninių pokalbių klausymosi protokoluose ir jų prieduose užfiksuoti duomenys, kratos protokolai, apžiūros protokolai,
specialisto išvados.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d.
nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas,
reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte nurodoma, kad nuosprendis turi būti
teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis
baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra
pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos
veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje
sprendžiamų klausimų
pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Senato nutarimo 3.1.4 punkte nurodoma, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje
teismas turi
išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis
konstatuoja visų aprašomoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Senato nutarimo 3.1.8.
punkte nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo
išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai
patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tačiau, anot apelianto,
skundžiamajame nuosprendyje nėra abejonių nekeliančių įrodymų, kurie įrodytų, kad būtent D.
R. dalyvavo darant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes nė vienas
iš byloje apklaustų liudytojų (M. Č., N. Š., E. D.)
nepatvirtino jam inkriminuojamų kaltinimų.
Skunde gynėjas nurodo, kad nuteistasis D. R. su M. Č. kartu studijavo ir buvo
kurso draugai, jokios bendros veiklos nevykdė, vėliau susitiko JAV. Tuo tarpu
su K. N. K. nuteistasis
susipažino gyvendamas JAV, nes M. Č. prašė padėti jam
įsitvirtinti šioje šalyje. Liudytojo S. Stasyčio parodymai turėtų būti
vertinami kritiškai, kadangi jis klausydamasis telefoninių pokalbių teismui
pateikė savo samprotavimus apie vykdomas nusikalstamas veikas ir joje
dalyvavusius asmenis. S.
Stasytis nėra ekspertas, jo samprotavimai apie balso tembrą, galimybes nuolat
klausantis pokalbių atpažinti vieną ar kitą asmenį, negali būti vertinami kaip
tinkami ir neginčijami įrodymai.
Taip pat apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad
remiantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, tinkamais įrodymais negalėjo būti
pripažinti ir byloje esantys M. A.
J. ir T. M. parodymai. Šie liudytojai neprisiekė BPK 277
straipsnio nustatyta
tvarka, jie nebuvo įspėti dėl atsakomybės pagal BPK 163, BK 235 straipsnius.
Gynėjas skunde pažymi, kad organizuotos
grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo padaryti
nusikaitimo momentus, paruošia bei suderina nusikaltimo padarymo planą,
išanalizuoja nusikaltimo darymo ir slėpimo mechanizmą, pasiskirsto vaidmenimis,
susitaria dėl nusikaltimo padarymo vietos ir laiko. Todėl iš bylos medžiagos
negalima padaryti išvados, kad bendrininkavimas pasiekė aukštesnį lygį ir
elementarus išankstinis susitarimas peraugo į organizuotą grupę. Bylos
nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad būtent nuteistasis D.
R. tarėsi su M. Č., E. D., N. Š., K. N. K. dėl
jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Tokie įrodymai iš viso nebuvo tiriami
ir tinkamai įvertinti, todėl teismo išvados prieštarauja byloje nustatytiems
faktams. Gynėjas skunde
akcentuoja, kad kaltinimas grindžiamas vien telefoniniais pokalbiais ir
elektroniniais laiškais. Byloje išnagrinėti įrodymai yra tik prielaidos, nes
nėra surinkta jokių įrodymų, kad elektroninius laiškus rašė ir telefonu
kalbėjosi būtent nuteistasis. Byloje nėra atlikta fonoskopinė ekspertizė, kuri
leistų daryti nenuginčijamą išvadą, kad teismui pateiktuose telefoniniuose
pokalbiuose yra užfiksuotas D. R. balsas.
Apeliacinės
instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. R. ir jo
gynėjas prašo skudus tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinius skudus atmesti.
Nuteistojo D.
R. ir advokato Vytauto Polikaičio apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326
straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio
teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo D. R. kaltė
padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314,
redakcija) ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d.
įstatymo Nr. IX-1258, redakcija) numatytas nusikalstamas veikas visiškai
įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes,
tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė
motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų
juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo
proceso normas. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir
veikų kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinis teismas nuosprendį patikrina
atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Baudžiamojo
proceso teisės taikymo aspektu apeliantai skunduose pirmosios instancijos
teismo nuosprendį ginčija nuorodomis į pažeidimus, jų manymu, padarytus šioje
byloje taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir
ypač įrodymų vertinimą. Pažymi, kad įrodymai yra pripažinti tik formaliai, o
išvados dėl kaltės paremtos prielaidomis ir abejonėmis. Taip pat skunduose
deklaratyviai teigiama, kad buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 44
straipsnio nuostatos, pagal kurias kiekvienas asmuo laikomas nekaltu, kol jo
kaltė neįrodyta pagal įstatymą ir šiuos teiginius grindžia taip pat netinkamu
įrodymų vertinimu.
Apeliacinis
teismas pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos
pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK
atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią
baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo
procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia
teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo
vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų
priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.
Svarbu
pažymėti, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas
pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5
dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas
įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku
visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga
vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir
nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir
įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp
jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų
pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant
įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų
atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra
prieštaravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo
argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant
į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą
nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai vertinami ne taip, kaip pageidavo
apeliantai, nepatvirtina teismo pažeidimų, o teismo nuosprendis savo forma bei
turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio
20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso
normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.4 ir 3.1.8 punktuose
išdėstytas nuostatas.
Taip
pat pažymėtina ir tai, kad nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo,
nėra pagrindo pripažinti, kad pažeidus įrodymų vertinimo taisykles buvo
pažeistos nuteistojo teisės į nekaltumo prezumpciją. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad
pagal nekaltumo prezumpcijos principą neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai
tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes, tuo tarpu
nagrinėjamoje byloje tokių neaiškumų nėra, nes visi prieštaravimai ir
neaiškumai buvo įveikti pasitelkus įrodymų viseto teikiamą informaciją.
Apeliacinio
skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų dėl
nuteistojo D. R. teisiamojo posėdžio metu paskutinio
žodžio metu išdėstytų argumentų ir taip pažeidė Konstitucijos, tarptautinių
teisės aktų nuostatas bei šališkai išnagrinėjo byla, yra nepagrįstas. Viena
vertus, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad
teismas nuosprendyje pasisakė dėl daugelio esminių nuteistojo paskutinio žodžio
metu pateiktų motyvų, o kita vertus, pasisakyti dėl nuteistojo paskutinio
žodžio metu išsakytų motyvų pirmosios instancijos teismo neįpareigoja
baudžiamojo proceso įstatymas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad po
baigiamųjų kalbų nuteistajam (tuo metu kaltinamajam D. R.)
buvo suteiktas paskutinis žodis, kurio metu apeliantas teismui išdėstė savo
argumentus, vertinimus dėl kaltinimo, jo teisėtumo bei pagrįstumo (t. 14, b. l.
188). Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jei nuteistasis nesutinka
su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog Kauno apygardos teismas padarė
BPK normų pažeidimus ir nesilaikė asmens lygybės prieš įstatymą, rungimosi
baudžiamajame procese ar nekaltumo prezumpcijos principų (BPK 6, 7, 44 straipsnio nuostatos), ir dėl to bylą
išnagrinėjo šališkai bei priėmė nepagrįstą nuosprendį, taip pažeidė Konstitucijos ar
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas,
reikalaujančias įrodyti asmens kaltę. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos
teismas priėmė kaltinamajam nepalankų sprendimą, nėra pagrindas konstatuoti
teismo nešališkumo principo pažeidimą.
Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad D. R. pagal
BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcija)
ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr.
IX-1258, redakcija) nuteistas nepagrįstai, nes jo kaltė neįrodyta, todėl prašoma
jį išteisinti. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantams
nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.
Apeliacinis
teismas pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį
įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis –
tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių,
kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, visuma.
D. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai,
kad 2003 m. vasario 18 d., 2003 vasario 27 d., 2003 m. kovo 5 d., veikdamas
organizuota grupe neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines
medžiagas MDMA, turėdami tikslą jas parduoti.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija
pažymi, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė
narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip
platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.
Šioje dispozicijoje nustatyta keletas alternatyvių šio nusikaltimo sudėties
objektyviųjų (veikos) požymių. Veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį,
jei nustatomas bent vienas dispozicijoje išvardytų alternatyvių požymių ir
tikslas jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo
faktas. Atlikus bent vieną iš nusikaltimo sudėtyje nurodytų objektyviųjų
(veikos) požymių, kurie įstatyme nurodyti kaip alternatyvūs, laikoma, kad yra
padarytas baigtas nusikaltimas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis D. R.,
veikdamas organizuota grupe, laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2003 m.
kovo 5 d., M. Č. ir H. D. nurodymu
surasdavo JAV gyvenantį asmenį ir telefonu bei elektroniniu paštu perduodavo
JAV gyvenančio asmens vardą, pavardę, adresą, kuriuo vardu siuntė siuntinį bei
iš anksto pažadėdavo paimti siuntinį ir išplatinti JAV tabletes su
psichotropine medžiaga MDMA. Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos
veikos padarymo tikslas apibūdina kaltininko siekius, susijusius su
nusikalstamos veikos padarymu. Tikslas parduoti ar kitaip platinti reiškia
kaltininko norą atlygintinai (parduodant) ar neatlygintinai (kitaip platinant)
perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Kaltininko
tikslas parduoti ar kitaip platinti gali susiformuoti jau įgijus narkotinių ar
psichotropinių medžiagų arba prieš įsigyjant šias medžiagas. Nusikalstamos
veikos padarymo tikslas įrodinėjamas, remiantis ne tik kaltininko parodymais,
bet ir objektyviais bylos duomenimis. Taip pat teismų praktikoje laikomasi
nuomonės, kad, sprendžiant klausimą apie kaltininko kaltės turinį, tikslus
parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią
reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės,
paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra
platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys.
Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus
įrodymus bendrajame bylos kontekste. BK 260 straipsnyje
numatytas tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ir psichotropines
medžiagas suprantamas kaip sąmoningas siekis už atlygį ar be jo tokias
medžiagas perduoti bent vienam asmeniui. Svarbu pažymėti, kad tiesioginiai
įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra
įrodinėjimo proceso elementai. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis,
tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei šiais įrodymais nustatyti
tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors
nuteistasis D. R. nepripažino savo kaltės, tačiau ji įrodyta
byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais.
Iš
bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai
analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo
liudytojų M. Č. (t. 14, b. l. 108), E.
D. (t. 14, b. l. 167-168), N. Š. (t. 12, b. l.
108-109, 112-113, 116-117, 124-139, 146-147, t. 14, b. l. 123), dėl kurių jau
įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris
pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu,
liudytojo Sigito Stasyčio, dirbančio Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo
departamente (t. 14, b. l. 123), liudytojų M. A. J. (t.
5, b. l. 86-87, t. 11, b. l. 23-31), T. M. (t. 11, b. l.
32-33) ir kt. liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai – elektroniniai laiškai,
telefoniniai pokalbiai, trumpieji SMS pranešimai (t. 1, b. l. 108-151, t. 2, b.
l. 1-51), išvados dėl tablečių sudėtyje rastų MDMA, gautos iš JAV pagal
teisinės pagalbos sutartį (t. 5, b. l. 27-46, 71-99, t. 9, b. l. 1-171, t. 10,
b. l. 1-144), techninių priemonių panaudojimo protokolai apie slaptą siuntų
apžiūrėjimą ir kontroliuojamą gabenimą (t. 5, b. l. 52-54, 56-66), poėmio
protokolas (t. 5, b. l. 125-140), specialistų ir ekspertų išvados, kuriuose
atlikus tablečių kokybinę analizę, rasta MDMA, kiti tyrimui pateikti objektai
(t. 5, b. l. 67-68, 158, 169-172, 174-175, 185-186) bei kiti šaltiniai, kurie
tinkamai atskleidė nuteistojo D. R. padarytus veikų
subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis D. R. taip
pat skunde neigia ne tik psichotropinių medžiagų MDMA įgijimą, laikymą,
siuntimą bei gabenimą (BK 260 straipsnio 1 dalis), bet ir kontrabandą (1961 m.
BK 312 straipsnio 2 dalis). Pasak apelianto, jis negalėjo per Lietuvos
Respublikos sieną gabenti jokių psichotropinių medžiagų, nes tuo metu gyveno
JAV.
Apeliacinis teismas nurodo, kad baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir
pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais D. R. pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį nuteistas už
tai, kad veikdamas organizuota grupe, 2003 m. vasario 18 d., 2003 vasario 27
d., 2003 m. kovo 5 d. gabeno psichotropines medžiagas iš Lietuvos Respublikos į
JAV. Svarbu pažymėti, kad kontrabanda yra neteisėtas daiktų, privalomų pateikti
muitinei, gabenimas per Lietuvos valstybės sieną. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos
kontrabandose bylose“ 2.1 punktą išaiškinta, jog gabenimas suprantamas kaip bet
koks daiktų transportavimas per valstybės sieną, per muitinę, ar ją apeinant.
Tai gali būti daiktų vežimas bet kokiomis transporto priemonėmis, siuntimas
paštu, nešimas pėsčiomis, taip pat transportavimas naudojant vamzdynus,
elektros linijas, vandentiekius, oro ar vandens srovės ir panašiai. Šiuo atveju
kontrabanda buvo gabenama siunčiant paštu, t. y. kai šiame procese siuntėjas
nedalyvauja.
Remiantis pirmosios instancijos teismo baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta
tvarka gautais ir išsamiai išnagrinėtais įrodymais, nurodoma, kad apygardos
teismas pagrįstai nustatė, jog D. R. nors pats tiesiogiai
nedalyvavo pervežant psichotropinių medžiagų MDMA per valstybės sieną, tačiau
visi jo atlikti veiksmai, t. y. domėjimasis siuntinių ruošimo, siuntimo,
transportavimo eiga bei rezultatais, patarimai kaip paslėpti psichotropines
medžiagas, iškilusių problemų ryšium su siuntinių sulaikymu aptarimas ir
nuostolių bei išlaidų dalijimasis, iš JAV į Lietuvos Respubliką perdavimas
asmenų vardai, pavardės, adresai, kuriais buvo siunčiami siuntiniai su
psichotropinėmis medžiagomis MDMA rodo, kad nuteistasis vykdė kontrabandą ir jo
veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį. Tai,
kad nuteistasis negyveno Lietuvos Respublikoje, nepašalina jo atsakomybės pagal
BK 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas,
vertindamas šią kaltinimo dalį pagrindžiančius įrodymus, laikėsi BPK 20
straipsnio 5 dalies nuostatų ir įvertino jų visetą.
Teisėjų
kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka
nuteistojo kaltei nustatyti ir paneigti D. R. gynybą, kad
jis nusikalstamų veikų pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d.
įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m.
gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) nedarė.
Apeliaciniuose
skunduose apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
rėmėsi Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento darbuotojo –
liudytojo S. Stasyčio parodymais. Atkreipia dėmesį į tai, kad S. Stasytis nėra
ekspertas, jo samprotavimai apie balso tembrą, galimybes nuolat klausantis
pokalbių atpažinti vieną ar kitą asmenį, negali būti vertinami kaip tinkami ir
neginčijami įrodymai. Pasak apeliantų, šio liudytojo parodymai turėtų būti
vertinami kritiškai, kadangi klausydamasis telefoninių pokalbių, teismui
pateikė savo samprotavimus apie vykdomas nusikalstamas veikas ir dalyvavusius
asmenis, jo parodymai prieštarauja liudytojų (M. Č., E. D., N. Š.) parodymams. Nuteistasis D. R. skunde taip pat nurodė, kad jis yra liudytojo S. Stasyčio
„keršto“ įrankiu, kadangi atsisakė melagingai apkaltinti nepažįstamus asmenis (M. Č., E. D., N. Š.).
Teisėjų
kolegija kritiškai vertina nuteistojo D. R. teiginį, kad
jis yra prokuroro ir liudytojo S. Stasyčio (VSD pareigūno) „keršto“ įrankiu,
kadangi atsisakė melagingai apkaltinti kitus liudytojus. Atkreipiamas dėmesys į
tai, kad iš ikiteisminio tyrimo metu surašytų D. R. įtariamojo
apklausos protokolų bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo
matyti, kad nuteistasis kaltu neprisipažino, atsisakė duoti bet kokius
parodymus (t. 13, b. l. 23-24, 31-32, t. 14, b. l. 107). Todėl niekuo
nepagrįstas nuteistojo teiginys dėl vertimo duoti kaltinančius parodymus prieš
minėtus asmenis, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog D. R.
pasirinko tik sau priimtiną gynybos būdą, t. y. neduoti jokių parodymų, ir
tokios pozicijos laikėsi ikiteisminio tyrimo metu bei teisme. Tokia nuteistojo
pozicija nei patvirtina, nei paneigia jo kaltumą ar nekaltumą dėl jam
inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nes vertinami ne atskiri (pavieniai)
įrodymai, o jų visuma. Taip pat svarbu pažymėti, kad nuteistojo D. R. skunde nurodyti liudytojai M. Č.,
E. D. ir N. Š. už tų pačių
nusikalstamų veikų padarymą jau yra nuteisti įsiteisėjusiu Kauno apygardos
teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio
teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu (t. 14, b. l. 1-46, 47-60).
Apeliacinis
teismas atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog
ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis telefoninių pokalbių,
kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir daryti
įrašus, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie
rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą.
Iš
bylos medžiagos matyti, kad Sigitas Stasytis dirbdamas Valstybės saugumo
departamente, pirmosios instancijos teisme parodė, jog atliko operatyvinį
tyrimą tiek D. R. atžvilgiu, tiek kitų asmenų atžvilgiu,
ir klausėsi telefoninių pokalbių apie pusę metų. Nurodė, kad su nuteistuoju D. R. asmeniškai susitikęs nebuvo. Pažymėjo, kad kai vyksta
telefoninių pokalbių kontrolė, greitai priprantama prie žmogaus balso tembro,
pokalbių, todėl nesunku identifikuoti žmogų. Parodė, kad buvo bendradarbiaujama
su JAV teisėsauga, kurie ir identifikavo, jog būtent tuo telefonu kalbėjo D. R. (t. 14, b. l. 123). Teisėjų kolegija pažymi, kad S.
Stasytis nėra specialių žinių fonoskopijos srityje turintis asmuo, tačiau
remdamasis gyvenimiška patirtimi ir individualiu sugebėjimu galėjo įsidėmėti
bei atskirti kalbančio telefonu asmens balsą. Apeliacinis teismas neturi
pagrindo netikėti Valstybės saugumo departamento pareigūno parodymais, kadangi
apie šį tyrimą žinojo jo vadovybė, pokalbių buvo klausomasi gavus atitinkamų
teisminių institucijų sutikimą, taip pat šie parodymai atitinka kitus byloje
surinktus ir įvertintus įrodymus. Svarbu pažymėti, kad baudžiamajame procese
įrodymų vertinimo teisę ir pareigą turi teismas, todėl ar gauti duomenys
laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio
žinioje yra byla. Pažymima, kad liudytojo S. Stasyčio parodymai
pirmosios instancijos teisme buvo vertinami visame byloje surinktų įrodymų
kontekste, nes būtent toks požiūris atitinka BPK normas, reglamentuojančias
įrodinėjimą baudžiamosiose bylose. Šiuo atveju apeliantų iškeltos abejonės dėl
liudytojo S. Stasyčio parodymų įrodomosios vertės remiasi kitokiu, įstatymo
reikalavimų neatitinkančiu požiūriu, pagal kurį parodymų vertinimas atliekamas
atsietai nuo kitų duomenų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skunduose apeliantai
nenurodė, kokie būtent liudytojo S. Stasyčio parodymai prieštarauja kitų
liudytojų (M. Č., E. D., N. Š.) parodymams.
Apeliacinio
teismo teisėjų kolegija nepagrįstais laiko nuteistojo D. R. ir
gynėjo skunduose išdėstytus argumentus, kad kaltinimas buvo grindžiamas tik
telefoniniais pokalbiais ir elektroniniais laiškais. Pasak apeliantų, byloje
nėra duomenų, kad telefonu kalbėjosi ir elektroninius laiškus rašė adresu xxxx@xxx,
būtent D. R., todėl šie byloje pateikti įrodymai yra tik
prielaidos.
Apeliacinis
teismas pažymi, kad Operatyvinės veiklos įstatymo
3 straipsnio 8 dalyje, 10 straipsnyje
nurodyta, kad techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje
kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius galimas motyvuota apygardos
teismo pirmininko ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartimi
pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo
arba apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ar jo įgaliotų vyriausiųjų
prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus.
Apeliacinės
instancijos teismas teismo posėdžio metu, siekdamas išsklaidyti visas abejones
dėl specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo, įpareigojo prokurorą pateikti
teismo nutartis dėl telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumo, kurių pagrindu
buvo leidžiama klausytis M. Č., E. D.,
N. Š., D. R. pokalbių (t. 15, b. l.
46-47). Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos
tyrimo skyriaus prokuroras 2010 m. balandžio 1 d. raštu kreipėsi į Lietuvos
Respublikos Valstybės saugumo departamentą dėl operatyvinių veiksmų atlikimo
išslaptinimo (t. 15, b. l. 54). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos
teismui buvo pateiktos Vilniaus apygardos teismo nutartys, kuriose leidžiama
sankcionuoti slaptus E. D., M. Č., N. Š. telefoninių pokalbių pasiklausymus, siekiant
patikrinti jų dalyvavimą neteisėtame narkotinių bei psichotropinių medžiagų
gabenime ir platinime (t. 15, b. l. 70-77).
Teisėjų
kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teisinis pagrindas techninių
priemonių naudojimui specialia tvarka buvo tinkamai patikrintas ir pagrįstai
konstatuota, kad specialiosios priemonės buvo naudotos teisėtai, t. y.
operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose fiksuota bylai reikšminga
informacija gauta teisėtais būdais ir metodais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo
departamento Devintosios valdybos telefoninių pokalbių klausymosi protokole ir
prie jo pridėtų telefoninių pokalbių suvestinėse patvirtinama, kad D. R., veikdamas organizuota grupe kartu su M.
Č., E. D., N. Š., kurie
įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžiu yra
pripažinti kaltais ir nuteisti bei kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo
2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, kt. asmenimis, neteisėtai įgijo, laikė,
gabeno, psichotropines medžiagas ir kontrabandos būdu siuntė į JAV (t. 1, b. l.
108-151). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistieji įtardami, jog jų pokalbiai
gali būti klausomi, kalbėdami žodžius vartoja perkeltine prasme, trumpiniais,
taip tikint, kad iš atskiro pokalbio nebus įmanoma suprasti apie ką kalbama.
Pirmiausia svarbu pažymėti, kad telefoninių pokalbių išklotinės liudija, kad N. Š. trumpuoju pranešimu informuoja D. R.
(abonento Nr. XXXXXXXX), esantį JAV, jog siuntinys atkeliavęs: „Šiukšlės
jau pas tave krašte, šiandien arba ryt gausi, kiek jau turi pinigų“ (t. 2, b.
l. 53). Vėlesnių 2003 m. vasario 20 d., 2003 m. vasario 24 d. pokalbių telefonu
metu domisi, ar siuntinys jau gautas, aptarinėjamos dėl jo siuntimo kilusios
problemos (t. 1, b. l. 108-151, t. 2, b. l. 1-51). 2003 m. kovo 7 d. M. Č. pokalbis su D. R. taip pat
patvirtina, kad kalbamasi apie psichotropines medžiagas, t. y. D.
R. teigia, jog siuntinį su „ekstazy“ tabletėmis sulaikė JAV pareigūnai, jie
apklausė merginą, kurios vardu ir adresu išsiųstas siuntinys. Vėliau pokalbio
metu tariamasi kokius pakeitimus reikėtų daryti dėl kito išsiųsto siuntinio.
Svarsto, kad narkotikai buvo aptikti su šunimis, aptaria kaip geriau užmaskuoti
narkotikus, siunčiant juos ateityje (t. 3, b. l. 104-105).
Apeliacinis
teismas atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad nuteistasis D.
R. tiek pirmosios instancijos, tiek Apeliaciniame teisme atsisakė duoti
lyginamajam tyrimui balso pavyzdžių, kurie leistų paneigti išvadas dėl šių
telefoninių pokalbių dalyvių, ar pokalbių turinio. Tačiau remiantis 2003 m.
rugsėjo 12 d. specialisto išvada, kuria atliko Lietuvos Respublikos Valstybės
saugumo departamento Ketvirtosios valdybos Septintojo poskyrio viršininkas A. K., turintis dešimt metų darbo stažo kompiuterinių
technologijų srityje, patvirtinama, kad kompiuterio, surasto ir paimto darant
kratą namuose pas M. Č. duomenų laikmenoje yra išlikę
elektroniniai laiškai, kuriuose yra duomenų apie rengimąsi padaryti
nusikaltimus, o taip pat ir jų padarymą. Specialisto išvadoje pateikti
elektroniniai laiškai, kuriais D. R. iš JAV perdavė
adresus asmenų, kurių vardais galima siųsti siuntinius su psichotropinėmis medžiagomis.
Nurodoma, kad elektroninius laiškus siuntė arba juos gavo M.
Č. (xxxx@xxx, xxxx@xxx), D. R. (xxxx@xxx), E. D. (xxxx@xxx), K. N. K. (xxxx@xxx),
N. Š. (xxxx@xxx) (t. 8, b. l. 50-96). Atkreipiamas
dėmesys į tai, kad specialisto išvadoje nurodoma, jog D. R. (xxxx@xxx)
elektroniniu paštu su M. Č. (xxxx@xxx) derino tablečių,
sudėtyje turinčių psichotropinės medžiagos MDMA, pirkimą pardavimą: „Pažiūrėk
LT, po kiek eina kas daro EX..., galėtume suktis dviese per puse, tu LT, o aš
čia po kol kas prakiščiau per savaite po 500 vienetų, po kokio mėnesio tai
pajudėtu dideliu kiekiu“ (t. 8, b. l. 61). Pažymima, kad elektroninis laiškas
buvo rašytas iš adresato „xxxx@xxx“ (M. Č.) adresatui – „xxxx@xxx”
(D. R.) su tekstu „kaip ten su tuo adresu” (t. 8, b. l.
53), tai patvirtina aplinkybes dėl ketinimo siųsti tabletes, turinčias
psichotropinės medžiagos MDMA į JAV surandant asmenį, kurio adresu būtų galima
tai padaryti. Taip pat iš specialisto išvados matyti, kad D.
R. (xxxx@xxx) elektroniniu paštu M. Č. (xxxx@xxx)
atsiuntė M. A. J. adresą, kuriuo į JAV buvo išsiųstas
siuntinys su tabletėmis, turinčiomis psichotropinės medžiagos MDMA, siekiant
nuslėpti tikrąjį siuntėją (t. 8, b. l. 71). Pažymi, kad kompiuterio duomenų
laikmenoje išlikusių elektroninio pašto laiškų turinys taip pat akivaizdžiai ir
neabejotinai patvirtina nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes.
Todėl priešingai apeliantų tvirtinimui, telekomunikacijos tinklais perduodamos
informacijos kontrolės, įrašų darymo protokoluose bei duomenų laikmenose yra
užfiksuoti duomenys, kurie identifikuoja nuteistąjį D. R. bei
jo ryšius su kitais bendrininkais, t. y. M. Č., E. D., N. Š. Atkreipiamas dėmesys į
tai, kad domėjimasis siuntinių ruošimo eiga, patarimai kaip paslėpti
psichotropines medžiagas, iškilusių problemų ryšium su siuntinių sulaikymu
aptarimas ir nuostolių bei išlaidų dalijimasis, psichotropinių medžiagų kainų
nustatymas ir uždarbio perskirstymas bei kitos aplinkybės aiškiai ir
nedviprasmiškai rodo, kad analizuoti telefoniniai pokalbiai, susirašinėjimai
elektroniniu paštu ir trumposiomis SMS žinutėmis vyko ne tarp pašalinių asmenų,
o tarp D. R. ir kitų nuteistųjų. Apeliacinis teismas
pažymi, kad ypatingai svarbią reikšmę šioje byloje turi įrodymai, surinkti
kontroliuojant telekomunikacijų tinklais bei elektroniniais laiškais perduodamą
informaciją, tačiau šie faktiniai duomenys yra tarpinė grandis visete įrodymų,
sudarančių loginę įrodymų grandinę ir leidžiančių konstatuoti, jog nuteistasis D. R. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Gynėjas
skunde nepagrįstai nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad būtent
D. R. tarėsi su M. Č., E. D., N. Š., K. N. K. dėl
jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Pasak gynėjo, tokie įrodymai iš viso
nebuvo tiriami ir tinkamai įvertinti, todėl teismo išvados prieštarauja byloje
nustatytiems faktams.
Apeliacinis teismas pažymi, kad bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir
susitarimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veika,
todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš
bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei
intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota
grupė yra viena iš bendrininkavimo formų. Tokia bendrininkavimo forma yra tada,
kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria
daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir
kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar
turi skirtingą vaidmenį. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad
kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis
jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet
kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga
kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Įrodinėjant
susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai
aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-245/2006).
Pirmosios instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma
patvirtina nuteistųjų E. D. ir M. Č., dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005
m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo
2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, kaip organizatorių, ir kitų organizuotos
grupės dalyvių, t. y. D. R., N. Š. (dėl
kurio taip pat jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d.
nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d.
nuosprendžiu), susitarimą ir tyčią padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK
260 straipsnio 1 dalyje ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalyje, priežastinį ryšį
tarp kiekvieno iš jų įvykdytų veiksmų ir bendros veikos.
Svarbu pažymėti, kad kaltės forma, jos rūšis, be kaltinamojo prisipažinimo ar
neprisipažinimo, nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetą,
išorinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį,
sistemingumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-550/2006).
Nors nuteistasis D. R. ir neigia susitarimą padaryti jam
inkriminuotas nusikalstamas veikas, jo susitarimą ir tiesioginę tyčią bendrais
veiksmais įgyti, laikyti, siųsti psichotropines medžiagas MDMA, turėdamas
tikslą jas parduoti ir neteisėtai jas pergabenti per valstybės sieną
(kontrabanda) į JAV, teismas konstatavo įvertinęs objektyviuosius nusikalstamos
veikos požymius, kurie nustatyti rašytiniais bylos įrodymais – telekomunikacijų
tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais,
elektroniniais laiškais perduodama informacija, liudytojo N.
Š. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, skundžiamajame
nuosprendyje aptartais kitais rašytiniais įrodymais. Iš N.
Š. parodymų, kuriuos jis davė baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-401/2005
matyti, kad D. R. jam pasiūlė užsidirbti pinigų,
siunčiant „ekstazy“ tabletes į JAV. Iš šių parodymų taip pat matyti, kad
tabletės su psichotropine medžiaga MDMA jis (N. Š.)
siuntė būtent nuteistajam D. R. (t. 14, b. l. 1-46,
47-60). Tai, kad D. R. ir kiti nuteistieji suprato, jog
atlieka įstatymo draudžiamus veiksmus, akivaizdu iš to, kad telefoninių
pokalbių metu žodžius vartoja perkeltine prasme, trumpiniais, vartoja sąvokas
„skrisim į šiltus kraštus“, „reikia paruošti lesalo“, „pašerti“ (t. 1, b. l.
108-111, 125), taip pat elektroniniais laiškais nurodo adresus, kuriais buvo
siunčiami siuntiniai (t. 8, b. l. 71), telefonų numeriai, tariamasi perkamų ir
realizuojamų tablečių kaina, domėjimasis siuntinių ruošimo ir siuntimo eiga,
transportavimo eiga bei rezultatais ir pan. Pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje motyvuotai nurodė kiekvieno nuteistojo padarytus veiksmus
konkrečiame epizode ir visa tai patvirtina, jog nuteistieji kruopščiai
apgalvodavo nusikalstamų veikų darymo mechanizmą, nusikalstamas veikas darė intensyviai,
jose dalyvaudavo pastovūs jos nariai, iš kurių veiksmų matyti, jog buvo
pasiskirstę vaidmenimis ir kiekvienas iš bendrininkų atlikdavo tik tam tikras
užduotis, turint bendrą tikslą – disponuoti psichotropinėmis medžiagomis,
kontrabandos būdu jas siųsti į JAV, o tai akivaizdžiai rodo organizuotos grupės
buvimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad visose nusikalstamose veikose
dalyvavo du arba daugiau asmenų, visi nuteistieji buvo sulaukę amžiaus, nuo
kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. R. būdamas suaugęs ir turintis atitinkamą išsilavinimą
pagal savo protinį išsivystymą ir psichinę būseną negalėjo suvokti savo veiksmų
bei juos valdyti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tarp D. R. ir kitų bendrininkų buvo susiklostę glaudūs, pastovūs,
grindžiami pasitikėjimu santykiai, apie tai byloja aplinkybės, t. y. kad bendrininkai
pažinojo vieni kitus, bendravo tarpusavyje tiek tiesiogiai, tiek pasinaudodami
mobiliojo ryšio telefonu ar internetu. Nors nuteistasis D. R.
pažinojo ne visus organizuotos grupės narius, tačiau tai neturi jokios
reikšmės jo veikos kvalifikacijai. Todėl apeliacinės instancijos teismas
atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes pažymi, kad nusikalstamų veiksmų sistemingumas,
veiksmų koordinavimas, pastovumas, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios
užduoties atlikimas rodo organizuotos grupės egzistavimą. Esant šioms
aplinkybėms nuteistojo D. R. dalyvavimo organizuotoje
grupėje faktas yra įrodytas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstas
ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais.
Nuteistojo D. R. gynėjas
skunde deklaratyviai akcentuoja, kad remiantis BK 20 straipsnio nuostatomis,
negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais byloje esantys liudytojų Maros A. J. ir T.
M. parodymai.
Iš
bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. balandžio 16 d. ikiteisminio tyrimo metu,
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo
skyriaus prokuroras kreipėsi į JAV teisingumo departamentą dėl teisinės
pagalbos ir prašė apklausti liudytojus M. A. J. bei T. M. Prokuroras savo prašyme nurodė visą apklausos tvarką,
t. y. prieš apklausą asmuo turi būti įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už
melagingų parodymų davimą; liudytojas patvirtindamas, kad įspėtas, pasirašo ant
popieriaus lapo, kuriame bus fiksuojami jo parodymai; asmuo duoda parodymus, o
pareigūnas juos fiksuoja raštu; pabaigus apklausą, apklausiamasis perskaito
savo parodymus ir pasirašo, kad protokolas surašytas teisingai; po juo taip pat
pasirašo pareigūnas ir kiti apklausoje dalyvavę asmenys (t. 5, b. l. 2-5).
Remiantis bylos medžiaga matyti, kad liudytojai M. A. J. ir
T. M. prieš duodami parodymus buvo numatyta tvarka įspėti
dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei prisiekė duoti
teisingus parodymus ir pan. (t. 11, b. l. 23-31, 32-33). Byloje nėra nustatyta,
kad liudytojai būtų sulaužę priesaiką, atsisakę duoti arba davę melagingus
parodymus, arba kitaip vengę liudyti. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai buvo
apklausti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos
Valstijų Vyriausybės 1998 m. sausio 16 d. sutartimi dėl savitarpio pagalbos
baudžiamosiose bylose nėra pagrindas jų parodymus laikyti neturinčiais
įrodomosios vertės ar nevertinti kitų bylos aplinkybių kontekste, nes jie nėra
lemiami, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą. Aukščiau paminėtų liudytojų
parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pagal teisinės pagalbos sutartį, buvo
patikrinti ir perskaityti pirmosios instancijos teisme, įvertinti visumoje su
kitais įrodymais, todėl laikomi tinkamais įrodymais šioje byloje (t. 14, b. l.
137).
Apeliantas D. R. skunde nurodo, kad asmenys užsienio valstybės teismų ar kitų
kompetentingų užsienio valstybės institucijų sprendimais patraukti
baudžiamojon atsakomybėn nebegali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn
Lietuvos Respublikoje. Asmuo neatsako pagal BK nuostatas už užsienio valstybėje padarytus nusikaltimus, jeigu
jis: atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; buvo atleistas nuo visos
ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; užsienio
valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas (BK 8 straipsnis). Konstitucijos
31 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje,
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto
14 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas,
kuris draudžia bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės principas non bis in idem
reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis
principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Lietuvos
Respublikos teisėje principas non bis in idem įtvirtintas Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2 straipsnio
6 dalyje. Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem įtvirtintas
kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos kontekste
svarbiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
(toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuris
aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Tiek
nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktika rodo, jog principo non bis in idem pažeidimas iš
esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš
esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (Kasacinės
nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, EŽTT
sprendimas S. Z. prieš Rusiją (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber
judgement of 10 February 2009, § 82). Pažymėtina tai, kad siekiant išvengti principo non bis in idem
pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos
nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį
laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas.
Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliacinių skundų teiginys, jog D. R. du kartus nubaustas už tą pačią veiką, yra nepagrįstas.
Byloje nustatyta, kad D. R. Kauno apygardos teismo 2010
m. sausio 13 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2003 m. vasario 18 d., 2003
vasario 27 d., 2003 m. kovo 5 d., veikdamas organizuota grupe neteisėtai įgijo,
laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas MDMA į JAV, turėdami tikslą jas
parduoti (BK 260 straipsnio 1 dalis) ir kontrabandą (1961 m. BK 312 straipsnio
2 dalis). Apeliacinio teismo posėdžio metu prokuroras pateikė patvirtinančius
dokumentus iš Jungtinių Valstijų Minesotos apygardos teismo iš kurių matyti,
kad D. R. JAV buvo teisiamas ir pripažintas kaltu tik dėl
netikrų JAV dolerių disponavimo (t. 15, b. l. 78-99, 101). Iš bylos medžiagos
matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė JAV Teisingumo
departamentą išduoti (taikyti ekstradiciją) D. R., kuris
įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalį (2002 m. gruodžio 10 d.
įstatymo Nr. IX-1258 redakcija), 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d.
įstatymo Nr. IX-1258 redakcija), 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį, 213
straipsnio 2 dalį išduoti Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams (t. 13,
b. l. 84-93). Iš JAV Minesotos apygardos teismo sprendimo dėl
ekstradicijos matyti, kad D. R. Lietuvos teisėsaugos
pareigūnams buvo išduotas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir
jų kontrabandos, o kaltinimas dėl netikrų dolerių kontrabandos buvo pašalintas,
nes apeliantas už tai buvo nuteistas JAV (t. 13, b. l. 94-122). Vilniaus apygardos
prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras
2009 m. kovo 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą D. R.
atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų numatytų 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalyje
ir BK 213 straipsnio 2 dalyje, kadangi Jungtinių Valstijų Minesotos apygardos
teisme buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už disponavimą netikrais JAV
doleriais (t. 13, b. l. 33-34, t. 14, b. l. 75). Teisėjų kolegija pažymi, kad
D. R. JAV nebuvo nuteistas ar išteisintas dėl
nusikaltimų, kuriais jis kaltinamas (nuteistas) šioje byloje. Akivaizdu, kad D. R. skundžiamuoju nuosprendžiu nuteistas tik už tų
nusikalstamų veikų padarymą, už kurias jis buvo išduotas, vykdant ekstradiciją. D. R. turi atsakyti pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą (BK), nes jis ir kiti organizuotos
grupės nariai nusikalstamas veikas pradėjo ir baigė Lietuvos teritorijoje,
nepriklausomai nuo to, kad 1 000 vnt. ir 496 vnt. tabletės, kuriose buvo psichotropinė
medžiaga, buvo rastos ir paimtos JAV (BK 4 straipsnis). Esant šioms
aplinkybėms, D. R. teisės ir laisvės, kurios
įtvirtintos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos, Žmogaus teisių deklaracijos, Visuotiniame politinių ir
pilietinių teisių pakto bei BK nuostatose nebuvo pažeistos.
Nuteistasis apeliaciniame skunde išdėsto
samprotavimus apie tai, kad jam neaišku, kokios užsienio valstybės baudžiamojo
kodekso nuostatomis remiasi Kauno apygardos teismas, nurodydamas 1961 m. BK 2321
straipsnio 5 dalį (1999 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija),
kurios sankcija numatė, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki
šešiolikos metų. Apeliantas tai vertina kaip baudžiamojo proceso pažeidimą bei
esminį nuosprendžio trūkumą.
Nuteistojo nuomone, Kauno apygardos teismas
nuosprendyje ne tik sąmoningai tyčia iškraipo įstatymų įsigaliojimų datas, bet
ir neteisingai pritaiko baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje nurodė, kad įsigaliojus 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje
buvo numatyta, kad baudžiama areštu, arba ir laisvės atėmimu nuo penkerių iki
aštuonerių metų. Tačiau Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, kuri įsigaliojo
nuo 2004 m. liepos 31 d., buvo pakeista BK 260 straipsnio 1 dalis ir sankcijoje
numatyta, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo dviejų iki aštuonerių metų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko
taisyklė yra įtvirtinta BK 3 straipsnio 1 dalyje, t. y. veikos
nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs
baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos šios
bendrosios taisyklės išimtys, t. y. veikos nusikalstamumą panaikinančio, bausmę
švelninančio arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę
padėtį palengvinančio baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia ir veikos
nusikalstamumą nustatančio, griežtinančio bausmę arba kitaip sunkinančio
nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį baudžiamojo įstatymo
grįžtamosios galios neturėjimas.
BK specialiosios
dalies normų taikymo atveju ši taisyklė ir jos išimtys reiškia, kad pirmiausia,
konkrečioje asmens veikoje turi būti nustatomi tos veikos padarymo metu
galiojusiame baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties
požymiai, o po to kaltininko veika ir abu įstatymai – senasis ir naujasis – turi
būti nuosekliai įvertinti pagal visus BK 3 straipsnyje nurodytus kriterijus: veikos
nusikalstamumą, asmens baudžiamumą ir veiką padariusio asmens teisinės padėties
turinį. Pagal kiekvieną šių kriterijų, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo
grįžtamosios galios taisyklėmis, veiką padariusiam asmeniui taikomas jam
palankesnis įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d.
nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso
normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 14
punktas).
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas
už tai, kad veikdamas organizuota grupe 2003 m. vasario 18 d., 2003 vasario 27
d., 2003 m. kovo 5 d. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines
medžiagas MDMA, turėdami tikslą jas parduoti. Byloje nustatyta, jog 2003 m.
vasario 18 d. į JAV buvo siųsta 1 000 vnt. tablečių, kuriuose buvo rasta
psichotropinė medžiaga – MDMA, tačiau nebuvo nustatytas bendras jų kiekis (t.
5, b. l. 30, 46). 2003 m. vasario 27 d. ir 2003 m. kovo 5 d. į JAV buvo
išsiųsta atitinkamai 496 vnt. ir 531 vnt. MDMA tabletės. Lietuvos kriminalinės
policijos biuro Kriminalistinių tyrimo centras 2003 m. kovo 20 d. pateikė
ekspertizės aktą Nr. 1539, kuriame atlikęs kokybinę ir kiekybinę analizę
nurodė, kad tyrimui pateiktose 531 tabletėse buvo rasta psichotropinė medžiaga
– MDMA, kurių bendras kiekis yra 35,696 g (t. 5, b. l. 158). Minesotos visuomenės
saugumo departamento Baudžiamojo sulaikymo biuro Teismo medicinos mokslinė
laboratorija pateikė išvadą ir nurodė, kad tyrimui pateiktose 492 tabletėse
buvo rasta psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios bendras kiekis yra 3,4 (t. 5, b.
l. 82). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Kriminalistinių tyrimo centras
2003 m. kovo 4 d. pateikė specialisto išvadą Nr. 1367, kurioje nurodė, kad
tyrimui buvo pateiktos 4 tabletės, kuriose buvo rasta psichotropinė medžiaga –
MDMA, kurių bendras kiekis yra 0,278 g (t. 5, b. l. 67).
Apeliacinis teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šios nusikalstamos
veikos buvo padarytos galiojant 1961 m. BK, todėl jų padarymo metu atitiko 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalyje
(1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija) numatyto nusikaltimo požymius. Analizuojant
1961 m. BK 2321
straipsnio 5 dalies (1999 m. lapkričio 25
d. įstatymo redakcija) dispoziciją, akivaizdu, kad psichotropinių ar
narkotinių medžiagų stambus mastas turėjo įtakos tik vieno neteisėto veiksmo su
šiomis medžiagomis – jų platinimo – kvalifikavimui. BK 2321
straipsnyje nebuvo numatyta griežtesnė atsakomybė už stambaus masto
psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą,
siuntimą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, taip pat turint tokį
tikslą, jei jos dar nebuvo pradėtos platinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų
praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto
šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo,
laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas
(BK 2321,
2322, 2325, 23210 straipsniai)“ 25 punktas).
2000 m. BK 260 straipsnio 2 dalyje
(2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė
tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį
kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar
kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar
psichotropinių medžiagų, o BK 260 straipsnio 3 dalyje – baudžiamoji atsakomybė
tam, kas tokius veiksmus atliko su labai dideliu kiekiu narkotinių ar
psichotropinių medžiagų. Koks narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis yra
didelis ar labai didelis nustato Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio
23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų
nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos,
įsigaliojusios kartu su 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu. BK 260 straipsnio 2 ir 3
dalyse numatytos žymiai griežtesnės bausmės, nei šio straipsnio 1 dalyje,
numatančioje atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar
psichotropinėmis medžiagomis, nesudarančiomis didelio kiekio. Taigi 2000 m. BK įstatymo leidėjas diferencijavo
baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų
įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą turint tikslą jas parduoti, priklausomai
nuo šių medžiagų kiekio, ko nebuvo 1961 m. BK. Tokiu atveju didelis ir labai
didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis neteisėto šių medžiagų
įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo turint tikslą jas parduoti atveju, lyginant
su 1961 m. BK, yra naujai kriminalizuoti veikos požymiai. Atitinkamai šie
požymiai nurodytoms veikoms, padarytoms iki 2000 m. BK įsigaliojimo, negali būti taikomi,
nes baudžiamasis įstatymas, nustatantis tokius požymius (2000 m. BK 260 straipsnio 2 ir 3
dalys), yra įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, o pagal BK 3 straipsnio 3 dalį toks baudžiamasis
įstatymas neturi grįžtamosios galios. Dėl šios priežasties ir neteisėtas
narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio, atitinkančio didelį ar labai
didelį kiekį pagal Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu
Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas
turint tikslą jas parduoti, padarytas iki 2000 m. BK įsigaliojimo (2003 m.
gegužės 1 d.) negali būti kvalifikuojamas pagal 2000 m. BK 260 straipsnio 2 ar 3 dalį.
Apeliacinis teismas pažymi, kad jeigu per
laikotarpį nuo nusikalstamų veikų padarymo iki bylos išnagrinėjimo baudžiamasis
įstatymas pasikeičia ne vieną kartą, o du ar daugiau kartų, tuo metu iškyla
galiojusio ir vėliau netekusio galios – tarpinio įstatymo taikymo klausimas.
Teismų praktikoje nurodoma, kad tarpinis įstatymas taikomas kaltininkui tuomet,
kai jis jam yra palankiausias. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo D. R. nusikalstamų veikų padarymo iki bylos išnagrinėjimo
baudžiamasis įstatymas keitėsi du kartus. Įsigaliojus 2000 m. BK 260 straipsnio
1 dalies (2003 m. balandžio 10 d.
įstatymo redakcija) sankcijoje buvo
numatytos alternatyvios bausmės: areštas arba laisvės atėmimas nuo penkerių iki
aštuonerių metų. 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcijos BK
260 straipsnio 1 dalies sankcija numatė laisvės atėmimą nuo dviejų iki
aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę D. R. pagrįstai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų
pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus
ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių
aplinkybių nebuvimą, sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 2
punktas). Tačiau atsižvelgiant į D. R. nusikalstamų veikų pavojingumą, sistemiškumą ir kt.
svarbias bylos aplinkybes, laikytina, jog nuteistajam negali būti skiriama
arešto bausmė, kuri buvo numatyta 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalyje (2003 m.
balandžio 10 d. įstatymo redakcija), be to šis įstatymas numato ir laisvės
atėmimo bausmes nuo penkerių iki aštuonerių metų. Atkreipiamas dėmesys į tai,
kad šio įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimali riba yra
didesnė už 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) numatytos laisvės atėmimo bausmės minimalią ribą.
Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgdamas į tai, kas
nuteistajam yra palankiausia, taikė 2004
m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314
redakciją. Esant šioms aplinkybėms, D. R. nusikalstama
veika iš 1961 m. BK 2321 straipsnio
5 dalies teisingai buvo perkvalifikuota į
2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr.
IX-2314 redakcija).
Kauno apygardos teismas iš D. R. priteisė 14 881,78 Lt Policijos departamentui prie
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos etapavimo išlaidoms iš
Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos Respubliką padengti. Nuteistasis D. R. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
priteisė jam padengti etapavimo iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos
Respubliką išlaidas.
Apeliacinis
teismas nurodo, kad pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį,
be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas
sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras,
teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas
nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas,
išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Remiantis teismų praktika svarbu
pažymėti, kad ekstradicijos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir
išieškomos iš kaltininko, kai tas išlaidas sąlygoja pats nuteistasis.
Pirmosios instancijos teismas dėl D. R. ekstradicijos
turėtas išlaidas, kurias sudarė 14 881,78 Lt pripažino proceso išlaidomis ir
nusprendė jas priteisti atlyginti pačiam nuteistajam.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros
Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2003 m. spalio
9 d. nutarimu D. R. pripažintas įtariamuoju (t. 13, b. l.
5-10). Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 10 d. nutartimi D. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (t. 13, b. l.
43-48). 2003 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra
kreipėsi teisinės pagalbos į JAV dėl D. R. ekstradicijos
(t. 13, b. l. 83-86). 2005 m. spalio 3 d. buvo gautas atsakymas, kad D. R. yra Jungtinių Valstijų maršalo Minesotos valstijos
kalėjime (t. 13, b. l. 93). Vilniaus
apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus
prokuroras 2009 m. kovo 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą D. R. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų numatytų 2000 m. BK
25 straipsnio 3 dalyje ir BK 213 straipsnio 2 dalyje, kadangi Jungtinių
Valstijų Minesotos apygardos teisme buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už
disponavimą netikrais JAV doleriais, t. y. nuo 2004 m. gruodžio 9 d. iki 2008
m. gruodžio 5 d. (t. 13, b. l. 33-34, t. 14, b. l. 75). 2008 m. gruodžio 6 d. D. R. buvo etapuotas iš JAV į Lietuvos Respubliką. Apeliacinis
teismas konstatuoja, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis D. R., kuriam įtarimai buvo pareikšti 2003 m. spalio 9 d. į
Lietuvos Respubliką negrįžo, vėliau JAV buvo sulaikytas ir nuteistas už kitų
nusikaltimų padarymą. Tai reiškia, kad ekstradicijos išlaidas sąlygojo pats
nuteistasis savo elgesiu. Todėl pirmosios instancijos teismas šias išlaidas
pagrįstai pripažino proceso išlaidomis, o teismo sprendimas išieškoti šias
išlaidas iš nuteistojo D. R., kurias patyrė valstybė, yra
teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1
dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. R. ir advokato gynėjo Vytauto Polikaičio
apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos
pirmininkas Kęstutis
Jucys
Teisėjai
Svajūnas Knizleris
Jonas Algimantas Venckus