Civilinė byla Nr. e2S-1270-803/2016

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08428-2016-0

                                                          Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.4.; 3.3.2.2.; 3.3.2.5.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

       Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (skolininko) E. M. (E. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarčių, priimtų civilinėje byloje, pradėtoje pagal kreditoriaus P. P. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui E. M..

Teismas išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo teisės pasinaikinti skundžiamą nutartį gavus atskirąjį skundą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko turtui pagrįstumo.  

2. Kreditorius P. P. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo skolininkui E. M. išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko E. M. 114 000,00 Eur skolos, 2 248,77 Eur) delspinigių  5 % metines palūkanas už priteistą 116 248,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. kovo 14 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 435,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo prašė taikyti skolininko turtui laikinąsias apsaugos priemones.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-14 priėmė teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo iš skolininko E. M. kreditoriaus P. P. naudai. Kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, konstatuodamas, jog neaiškus, kokias laikinąsias apsaugos priemones kreditorius prašo taikyti skolininko turtui, jog kreditorius nenurodė absoliučiai jokių motyvų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės bei nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teismui manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad skolininko neatsiskaitymas nėra įstatymu nustatytas savarankiškas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, kadangi tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą, bet ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, jog kreditorius taip pat neįrodė ir teismo sprendimo (įsakymo) neįvykdymo grėsmės rizikos, kadangi nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog skolininkas gali perleisti savo turtą kitiems asmenims, kitaip pabloginti savo turtinę padėtį, be to, byloje nėra nustatyta objektyvių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti, jog skolininkas gali imtis veiksmų turtą paslėpti, dėl ko teismo įsakymo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.

4. Kreditorius P. P. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui atskirąjį skundą dėl 2016-03-14 nutarties, kuria atsisakyta taikyti skolininko turtui laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad grėsmę galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui pagrindžia skolininkui pareikšto reikalavimo suma (116 248,77 Eur), kuri jam, kaip fiziniam asmeniui, yra itin didelė. Sukonkretinęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė teismo areštuoti skolininkui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, turtines teises, neviršijant 116 248,77 Eur sumos, o turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai, areštuoti pinigines lėšas, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką ir/ar trečiuosius asmenis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. priėmė dvi nutartis, kurių viena tenkino kreditoriaus atskirąjį skundą, o kita išsprendė kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių skolininko turtui taikymo klausimą.

6. Priimdamas 2016 m. kovo 23 d. nutartį, kuria tenkino kreditoriaus P. P. atskirąjį skundą dėl teismo 2016-03-14 nutarties ir pasinaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-14 nutartį, kuria buvo atsisakyta taikyti skolininko E. M. turtui laikinąsias apsaugos priemones, grindė tokiais argumentais:

6.1. konstatavo, jog pateikdamas atskirąjį skundą kreditorius nurodė konkrečias laikinąsias apsaugos priemones, kurias prašo taikyti skolininko turtui, bei nurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą – itin didelę pareiškimo reikalavimo sumą, sudarančią grėsmę teismo įsakymo įvykdymui;

6.2. teismas įvertino kreditoriaus atskirajame skunde nurodytus papildomus duomenis, kurie nebuvo nurodyti pirminiame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sprendė, jog  siekiant proceso koncentruotumo, ekonomiškumo bei operatyvumo bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais yra pagrindas kreditoriaus atskirąjį skundą tenkinti bei panaikinti teismo 2016-03-14 nutartį, kuria buvo atsisakyta skolininko turtui pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Respublikos proceso kodekso (toliau – CPK) 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

7. Priimdamas antrąją 2016 m. kovo 23 d. nutartį pirmosios instancijos teismas tenkino kreditoriaus P. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo 116 248,77 Eur sumos skolininkui E. M. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, o jo nesant ar esant jo nepakankamai, pinigines lėšas, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau, leidžiant mokėti privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, atsiskaityti su kreditoriumi pagal šioje byloje pareikštą reikalavimą.

8. Teismas rėmėsi susiklosčiusia teismų praktika, pagal kurią didelė ieškinio suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pažymėjo, jog pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sudaro bylos aplinkybės, pareikšto reikalavimo didelė suma (116 248,77 Eur) skolininkui kaip fiziniam asmeniui, apie kurio turtinę padėtį teismas nežino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9. Apeliantas (skolininkas) E. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-23 nutartis panaikinti.  Atskirajame skunde nurodo tokius argumentus:

9.1. abi pirmosios instancijos teismo nutartys buvo priimtos išnagrinėjus kreditoriaus atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių skolininko turtu taikymo, abejomis nutartimis  sprendžiamas  laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, todėl nesant proceso įstatyme apribojimo teikti atskirąjį skundą, mano, jog teismas suklydo, nurodydamas, jog 2016-03-23 nutartis, kuria nutarta tenkinti kreditoriaus atskirąjį skundą, neskundžiama;

9.2. proceso įstatyme įtvirtinta ribota apeliacija (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis), todėl kreditoriui atskirajame skunde dėl apylinkės teismo 2016-03-14 nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodant naujas, pirminiame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodytas aplinkybes, atskirajame skunde keliamas naujas reikalavimas (kurį pats kreditorius 2016-03-18 atskirajame skunde įvardija „sukonkretintu prašymu“), teismas savo iniciatyva apeliaciniame procese išsprendė iš esmės naujus kreditoriaus reikalavimus, taip pažeisdamas apeliacinio proceso taisykles, nustatytas CPK 306 straipsnio 2 dalyje ir 312 straipsnyje, bei CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą;

9.3. pateikti įrodymai apie gerą bei stabilią skolininko turtinę padėtį, paneigia objektyvios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Nurodo, jog skolininkas yra įmonių grupę kontroliuojančios UAB Holding Burbiškės (kodas 303321975) vienintelis akcininkas, o pastarosios įmonės kontroliuojamos (valdoma 100% akcijų) įmonės yra UAB „VERSOLA“ (kodas 211722550, kurios įstatinis kapitalas 270591,98 Eur), UAB „Fucus“ (kodas 134501898, įstatinis kapitalas 10136,70 EUR), UAB „VENECIJA LT“ (kodas 302798660, įstatinis kapitalas 43500 Eur), UAB „E47“ (kodas 303326755, įstatinis kapitalas 2896,20 Eur), UAB „Nemėžio centras“ (kodas 303328329, įstatinis kapitalas 2896,20 Eur), UAB „Vaporet“ (kodas 302785061, įstatinis kapitalas 2896,20 EUR). Pažymi, jog vien skolininko nurodytų kontroliuojamų bendrovių akcijų nominali vertė viršija 335000 Eur, o vien dalies bendrovių (tik UAB „E47“ ir UAB „Nemėžio centras“, net nevertinant kitų bendrovių) nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė viršija 1130000 Eur, o nurodytas turtas nėra įkeistas ar kitaip apsunkintas. Pažymėjo, jog informacija apie gerą skolininko turtinę padėtį tiek kreditoriui, tiek teismui be didelių pastangų galėjo ir gali būti žinoma, nes duomenys apie įmonių akcininkus, įmonių valdomą registruotiną turtą yra viešai prieinami.

              10. Kreditorius P. P. pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-23 nutartis nepakeistas. Nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

              10.1. skolininkas nepagrįstai nurodo, kad kreditoriaus atskirasis skundas dėl 2016-03-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties yra grindžiamas naujomis aplinkybėmis. Pažymi, jog  atskirajame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-14 nutarties nebuvo nurodyta nei viena nauja aplinkybė, kuri nebuvo nurodyta kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, o atskirajame skunde nurodyta tik teismų praktiką, pagal kurią didelė ieškinio suma preziumuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Nurodo, jog reikalavimo suma, kuri neabejotinai yra didelė (juo labiau, kad atsakovas yra fizinis asmuo), buvo nurodyta pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo;

              10.2. pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atskirojo skundo argumentais, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasis civilinio proceso ekonomiškumo principu, tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, turėjo teisę panaikinti savo nutartį ir patenkinti sukonkretintą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors jis ir nebuvo pateiktas atskiru savarankišku prašymu, o buvo suformuluotas atskirajame skunde;

10.3. skolininko pateikti įrodymai, priešingai nei nurodo skolininkas, nepagrindžia, kad jo turtinė padėtis yra gera ir stabili. Pažymi, jog pagal skolininko nurodomas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, skolininko vienintelis turimas turtas yra 100 proc. juridinio asmens – UAB Holding Burbiškės – akcijų, kurių nominali vertė sudaro tik 10‘000 Lt / 2‘896,20 Eur, byloje nėra įrodymų apie tai, kokia akcijų rinkos vertė. Mano, jog visi kiti įrodymai apie UAB Holding Burbiškės nuosavybės teise priklausančias kitų įmonių akcijas (arba kaip skolininkas nurodo ,,kontroliuojamas įmones), apibūdina UAB Holding Burbiškės, o ne skolininko turtinę padėtį, kadangi uždarosios akcinės bendrovės turtas yra atskiras nuo jos savininko turto;

10.4. pažymi, kad didžiausią nominalią vertę turinčios UAB Holding Burbiškės (o ne skolininkui) nuosavybės teise priklausančios UAB ,,VERSOLA“ akcijos (akcijų nominali vertė 270‘591,98 Eur) yra areštuotos civilinėje byloje Nr. eL2-15412-987/2016 (areštuota 7 500 vnt. akcijų). Taigi net jeigu ir laikant, kad UAB Holding Burbiškės turimas turtas apibūdina skolininko finansinę padėtį, aukščiau nurodoma aplinkybė paneigia skolininko bandomą sukurti įspūdį apie skolininko gerą ir stabilią turtinę padėtį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl pirmosios instancijos teismo 2016-03-23 nutarties, kuria tenkintas kreditoriaus atskirasis skundas

11. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis, kad gali būti skundžiamos tik kodekse konkrečiai įvardytos arba bylos eigą užkertančios nutartys, yra privalomas tiek proceso šalims, tiek ir pačiam teismui.

12. Pažymėtina, jog galimybė tolesnei bylos eigai užkertama tik tuomet, kai procesas dėl nutarties priėmimo apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba kai jos priėmimas užkerta galimybę dalyvauti procese konkrečiam asmeniui, ir jis negali savo interesų ginti, pareikšdamas savarankišką ieškinį (reikalavimą).

13. Proceso įstatymo normos nenumato, jog teismo nutartis, kuria sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduodamas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, teismas pats pasinaikina skundžiamą nutartį, galėtų būti paskųsta atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui (CPK 334 straipsnis). Taigi vertintina, jog tolesnės proceso eigos požiūriu toks teismo procesinis sprendimas neužkerta kelio tolesnei bylos (proceso) eigai.

14. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte suteikta įstatymo leidėjo diskrecijos teise pasinaikinti nutartis, sutinkant su atskiruoju skundu, nurodė, jog 2016-03-23 nutartis, kuria pats pasinaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-14 nutartį, išsprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra neskundžiama. Vertintina, jog tokios nutarties priėmimu neužkertamas kelias tolimesnei bylos eigai, o tik išsprendžiamas atskiro procesinio veiksmo klausimas.  Pažymėtina, kad skolininkas savo teises realizuoja pateikdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-23 nutarties, ginčydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. 

15. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų priėmimui (CPK 338 straipsnis).

16. Kadangi nutartis, priimta pagal CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neskundžiama, ji negali būti apeliacijos objektu, dėl ko apeliacinis procesas tokiu atveju nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis). Dėl nurodytos priežasties apeliacinės instancijos  teismas dėl apelianto motyvų, kuriais grindžiamas 2016-03-23 nutarties, kuria tenkintas kreditoriaus atskirasis skundas (tarp jš ir dėl neva naujai keliamų atskirajame skunde reikalavimų) nepasisako.  

Dėl apylinkės teismo 2016-03-23 nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo

17. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK12, 178 straipsniai). Taigi ieškovui (kreditoriui), prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą, o atsakovui (skolininkui), prašančiam panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – šias sąlygas paneigti.

18. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią grėsmę galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju sudaro tarp šalių kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012 ir kt).

19. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi didelės reikalavimo sumos prezumpcija, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėta aplinkybė nėra absoliuti, o vertinamas ne reikalavimo mastas, tačiau konkrečios faktinės bylos aplinkybės, atsižvelgiama į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškinio suma yra didelė, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto, turimų įsipareigojimų verte. Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios turtui prašoma taikyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, turimi įsipareigojimai ir pan.

20. Apeliantas (skolininkas) įrodinėja, kad jo kartu su atskiruoju skundu pateikiami įrodymai pagrindžia stabilią skolininko turtinę padėtį, dėl ko nėra grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas (skolininkas) vis tik neįrodė, kad jo turtinė padėtis yra tokia gera, jog nėra pagrindo taikyti skolininko turtui laikinąsias apsaugos priemones. Nors apeliantas pateikė teismui Juridinių asmenų registro išplėstinius išrašus, nurodydamas, jog yra vienintelis įmonių grupę kontroliuojančios UAB Holding Burbiškės akcininkas, o pastaroji 100 proc. kontroliuoja kitus juridinius asmenis, tačiau nagrinėjamu atveju reikšmę turi tik skolininko turimos UAB Holding Burbiškės akcijos, kurių nominali vertė  sudaro 10 000 Lt (2 896,20 Eur). Pažymėtina, kad kaip pagrįstai nurodė kreditorius, kitų apelianto nurodytų juridinių asmenų akcininkas yra UAB Holding Burbiškės, o ne apeliantas, todėl įvertinus tai, kad uždarosios akcinės bendrovės turtas ir jos savininko turtas yra atskirtas (CK 2.50 straipsnis), nėra pagrindo vertinant skolininko turtinę padėtį atsižvelgti į jo nurodomus juridinius asmenis, kurių akcininkas UAB Holding Burbiškės bei jiems priklausantį turtą. Be to, nors skolininkas yra UAB Holding Burbiškės akcininkas, tačiau nepateikti duomenys apie skolininko turimų akcijų rinkos vertę, o jų nominali vertė, kaip teisingai nurodė kreditorius, yra beveik 40 kartų mažesnė už reikalavimo sumą.  Daugiau duomenų apie savo turtinę padėtį apeliantas nepateikė (CPK 178, 185 straipsnis), todėl vertintina, kad nepaneigta didelės reikalavimo sumos skolininkui aplinkybė. 

22. Nesudaro pagrindo vertinti, jog laikinosios apsaugos priemonės skolininko turtui taikytos nepagrįstai ir jo nurodoma aplinkybė, jog duomenys apie skolininko turtinę padėtį gali būti gaunami iš viešųjų  registrų. Pažymėtina, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi principu (CPK 12 straipsnis), todėl net ir ta aplinkybė, jog tiek teismas, tiek priešinga šalis gali gauti duomenis iš viešųjų registrų, neatleidžia skolininko nuo  pareigos, ginčijant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutarties pagrįstumą, pateikti atitinkamus įrodymus. Tačiau, kaip jau buvo konstatuota aukščiau, apeliantas tokių įrodymų nepateikė apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis).

23.  Apeliacinės instancijos teismas daugiau duomenų apie apelianto finansinę padėtį bei galimybes įvykdyti  teismo sprendimą ieškinio reikalavimo patenkinimo atveju neturi. Taigi darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis byloje nėra paneigtas.

24. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad proceso įstatyme numatyta apeliantui galimybė pateikti ieškinyje keliamų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo priemones, suteikiančias teismui teisę panaikinti atsakovo turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnis). Be to, pažymėtina, kad apeliantas turi teisę prašyti teismo, jog prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 straipsnis).       

25. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas 2016-03-23 nutartimi teisingai išsprendė kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r ė :

nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal apelianto E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarties, kuria tenkintas kreditoriaus atskirasis skundas.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                                      Rūta Petkuvienė