Administracinė byla Nr. A-904-815/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00981-2024-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. E. (E. E.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja E. E. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 24S16892 (toliau – ir Sprendimas 1), kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 m.), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, asmeniui buvo atsisakyta išduoti vizą; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 24S105859 (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo atsisakyta išbraukti pareiškėjos duomenis iš nacionalinio sąrašo, nes neišnyko pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau abu kartu – sprendimai); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo įvertinti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos suteikimo.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktinė ir norėjo kartu su sutuoktiniu ir bei sūnumi aplankyti pagyvenusius sutuoktinio tėvus Lietuvos Respublikoje (visi jie turi Lietuvos Respublikos pilietybę), pasimatyti su jais, padėti jiems, kartu praleisti atostogas Kroatijos Respublikoje ir pasigydyti sanatorijoje. Norėdama gauti vizą, pareiškėja pagal sąrašą parengė visus dokumentus ir pateikė juos Lietuvos Respublikos ambasadai Maskvoje, tačiau jai nebuvo paaiškinta, kuo remiantis pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėja nurodė, kad iki pandemijos kasmet ir ne kartą su sutuoktiniu ir sūnumi keliaudavo į Lietuvos Respubliką turėdama Šengeno vizą: gegužės mėn. su sutuoktinio tėvais vykdavo į ,,Eglės sanatoriją“ Druskininkuose, o rugpjūčio mėn. keliaudavo po Europos Sąjungos šalis ir ilsėdavosi Kroatijos Respublikos pajūryje.
2.2. Pareiškėja yra banko darbuotoja. Teigė, jog griežčiausios blokavimo sankcijos palietė ir ,,Sberbank“ banką, kuris įtrauktas į SDN sąrašą, t. y. asmenų ir organizacijų juodąjį sąrašą, su kuriais Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) piliečiams ir nuolatiniams šalies gyventojams uždrausta užsiimti verslu. Įtraukimas į SDN sąrašą bankui reiškia jo turto įšaldymą JAV ir draudimą atsiskaityti doleriais su bet kokiomis JAV sandorio šalimis. Taip pat negalima pirkti užsienio akcijų ir valiutų per šių bankų brokerius. Bankui skirtų sankcijų tikslas – nutraukti jo veiklą tarptautinėje finansų rinkoje ir, esant galimybei, įšaldyti jo turtą. Be to, Europos Sąjunga įvedė daug sankcijų įmonių ir organizacijų fiziniams ir juridiniams asmenims. Asmenims, kuriems taikomos sankcijos, draudžiama keliauti į bet kurią Europos Sąjungos valstybę ir kiti apribojimai. Sankcijos taikomos Rusijos Federacijos vadovybei, aukštiems pareigūnams, žinomiems verslininkams ir oligarchams, Kremliaus kritikams ir antiukrainietiškiems propagandistams, taip pat asmenims, dirbantiems Rusijos Federacijos karo ir IT sektoriuose. Tačiau, pareiškėjos nuomone, banko darbuotojai nepateko į minėtą sąrašą.
2.3. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) vadovavosi ne teisės aktais, o nuogąstavimais ir savo sprendimu įtraukė pareiškėją į sąrašą. Pareiškėjos nuomone, VSD požiūris ir susirūpinimas dėl jos tariamo priklausymo užverbuotųjų tinklui ir pasinaudojimo ja žvalgybos užduotims atlikti yra nepagrįsti.
2.4. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą ir, nesant pagrįstų nuogąstavimų, taikė draudimą gauti Šengeno vizą. VSD, pritardamas Migracijos departamento sprendimui ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, įtraukė pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktinė, sutrumpino draudimo laikotarpį nuo 10 m. iki 5 m. Pareiškėjos nuomone, vien, kad asmuo yra banko darbuotojas, o ne teisės aktų pagrindu, neturėtų būti tiesioginė priežastis atsisakyti išduoti Šengeno vizą, juolab, pagrindas įtraukti jį į asmenų, keliančių grėsmę valstybės saugumui, sąrašą. Pareiškėja akcentavo, kad priimant sprendimą tikrinamos visos aplinkybės, asmuo vertinamas individualiai, bendradarbiaujant su atsakingomis institucijomis ir vadovaujantis patvirtintomis metodinėmis rekomendacijomis. Be to, užsienio piliečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamos atitinkamu asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę, o vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendra prevencija arba tuo, jog pareiškėja yra banko darbuotoja, įtraukta į sankcijų sąrašą.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, o Ambasada 2023 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjai Šengeno vizą tuo pagrindu, kad nagrinėjant prašymą išduoti Šengeno vizą, per nacionalinę vizų informacinę sistemą dėl vizos išdavimo buvo konsultuotasi su VSD, kuris nurodė, kad pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD vertino, kad išdavus pareiškėjai Šengeno C tipo vizą, ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo, todėl rekomendavo neišduoti pareiškėjai vizos. Migracijos departamentas taip pat pažymėjo, kad nurodytą informaciją gavo 2024 m. sausio 9 d. Ginčijamame Sprendime 1 buvo nustatyta, kad pareiškėjai atsisakyta išduoti vizą ir nustatyta galima grėsmė valstybės saugumui. Be to, patikrinus pareiškėjos duomenis informacinėse sistemose nebuvo nustatyta socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 punktais ir 38.3 papunkčiu, nustatė 5 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris vertintas kaip proporcingas.
3.2. Pareiškėjai viza neišduota Ambasados 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu, kuriame buvo nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui. Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, nes ji, dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Migracijos departamento duomenimis, buvo nustatyta, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau nesiekė gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir toliau dirbo bei gyveno Rusijos Federacijoje. Pareiškėjos šeimos nariai, t. y. sutuoktinis ir sūnus, Lietuvos Respublikoje negyvena. Be to, sutuoktinis nuo 2017 m. balandžio 11 d. yra deklaravęs išvykimą į Rusijos Federaciją ir nuo 2002 m. nedirba Lietuvos Respublikoje, o sūnaus gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nedeklaruota, taip pat nėra fiksuotų atvykimų į Lietuvos Respubliką. Todėl atsakovas vertino, kad pareiškėjos noras keliauti ir palaikyti šeimyninius ryšius su sutuoktinio tėvais negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad pareiškėjos šeimos nariai (sutuoktinis ir sūnus) yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
3.3. Pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, tačiau nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduodamos Šengeno vizos, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai šios vizos visą laiką ateityje turės būti išduodamos, nes užsienietis turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) reikalavimus. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti Šengeno vizą, jeigu užsienietis neatitinka Įstatymo reikalavimų, o keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos prašymu įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo įvertinti jos prašymą dėl Šengeno vizos suteikimo, nes ne Migracijos departamento ginčijamu Sprendimu 1 pareiškėjai buvo neišduota Šengeno viza, tačiau uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 m.), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir asmeniui buvo atsisakyta išduoti vizą. Dėl Šengeno vizos išdavimo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą priėmė Ambasada, o pareiškėja pripažino, jog buvo informuota standartine pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis forma.
3.4. Atsakovas Sprendimu 2 atsisakė išbraukti duomenis iš nacionalinio sąrašo, nes neišnyko pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką. Paaiškino, jog pareiškėja 2024 m. kovo 25 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) užpildė prašymą Nr. 2403-DA-0067 išbraukti duomenis apie ją iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ar sutrumpinti draudimo jai atvykti į Lietuvos Respubliką laiką. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, jog yra Europos Sąjungos piliečio, turinčio Lietuvos Respublikos pilietybę, sutuoktinė ir vadovaudamasi, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsniu, nori pasinaudoti teise laisvai judėti Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje, laikantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB nustatytų apribojimų ir sąlygų, be to, kartu su sutuoktiniu bei sūnumi, kaip ir kasmet, nori aplankyti pagyvenusius sutuoktinio tėvus Lietuvos Respublikoje (visi jie turi Lietuvos Respublikos pilietybę), pasimatyti su jais, padėti jiems ir kartu praleisti atostogas Lietuvos Respublikoje, taip pat pasigydyti sanatorijoje. Atsakovas akcentavo, kad ginčijamame Sprendime 2 buvo nustatyta, jog asmeniui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir asmeniui buvo atsisakyta išduoti vizą. Atsakovo nuomone, minėtos aplinkybės nėra išnykusios, todėl prašymo argumentai nedaro jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl asmens duomenų išbraukimo iš nacionalinio sąrašo. Be to, nepasikeitė ir VSD nuomonė dėl pareiškėjos keliamos grėsmės. Įvertinęs asmens prašymą, atsakovas nenustatė, kad pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės leistų panaikinti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ar sutrumpinti draudimo jai atvykti į Lietuvos Respubliką laiką, todėl netrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio ir neišbraukė pareiškėjos duomenų iš nacionalinio sąrašo, t. y. paliko tokį patį terminas.
3.5. Pareiškėja neginčijo nustatyto fakto, jog dirbo Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte „Sberbank“ banke, o atsakovo nuomone, tai patvirtina, kad pareiškėja gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Pareiškėja taip pat nepaneigė Migracijos departamento nustatytų duomenų, kad ji (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau nesiekė gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir toliau dirbo bei gyveno Rusijos Federacijoje, jog pareiškėjos šeimos nariai, t. y. sutuoktinis ir sūnus negyvena Lietuvos Respublikoje, kad sutuoktinis nuo 2017 m. balandžio 11 d. yra deklaravęs išvykimą į Rusijos Federaciją ir nuo 2002 m. nedirba Lietuvos Respublikoje, jog sūnaus gyvenamoji vieta nedeklaruota Lietuvos Respublikoje ir kad nėra fiksuotų atvykimų į Lietuvos Respubliką. Atsakovas vertino, jog pareiškėjos noras keliauti ir palaikyti šeimyninius ryšius su sutuoktinio tėvais negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas tuo faktu, kad jos šeimos nariai (sutuoktinis ir sūnus) yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsakovas taip pat akcentavo, kad pareiškėja nepateikė jokių Kriterijų vertinimo tvarkos II skyriuje nurodytų aplinkybių ir jų nepaneigė. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 50.1 papunkčio, atsakovas tvirtino, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis netrumpinamas ir neišbraukiami pareiškėjos duomenys iš nacionalinio sąrašo, nes išnagrinėjus prašymą buvo nustatyta, kad toks pat draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, koks jau yra nustatytas.
3.6. Sprendimai atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, o pareiškėjos nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia priimtų ginčijamų sprendimų pagrindo, t. y. pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti vizą ir nustatyta, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui bei neišnyko pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką.
4. Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSD atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.VSD atsiliepimą grindė šiais argumentais:
4.1. Skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti bei pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, be to, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
4.2. Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje Migracijos departamentas pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, nuo 2002 m. iki šiol dirba Rusijos Federacijos banke „Sberbank“, t. y. Rusijos Federacijai strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, o dirbdama Rusijos Federacijos banke „Sberbank“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
4.3. Kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, jog Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvos Respublikoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos eitos pareigos, atitinkamai, ir ryšiai, Rusijos Federacijos strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja iki šiol dirba Rusijos Federacijos strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje ir tokia aplinkybė yra pakankama grėsmės dėl ryšių su šio sektoriaus ir kitomis Rusijos Federacijos įmonėmis, įstaigomis ir tarnybomis konstatavimui.
4.4. Tiek Sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą, tiek Migracijos departamento sprendimai grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tuo pačiu faktiniu pagrindu – grėsme Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Nagrinėjamai bylai teisiškai reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo nustatyta teisės aktuose įtvirtinta tvarka nenuginčytu ir nepanaikintu kompetentingos institucijos administraciniu sprendimu – Sprendimu 1. Todėl VSD nuomone, nėra jokio pagrindo kvestionuoti Sprendime 1 nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis nustatyta, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
4.5. Priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. VSD laikėsi pozicijos, kad sprendimai, priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
II.
5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 22 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kuri 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą.
6.2. Migracijos departamentas Sprendimu 1 uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 m.), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir asmeniui buvo atsisakyta išduoti vizą. Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Sprendime 1 taip pat pažymėta, jog įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 m.), VSD prašymą pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 m., kad buvo nustatyta, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jog pareiškėjos (patikrinus duomenis informacinėse sistemose) šeimos nariai, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikoje negyvena, taip pat nenustatyta ekonominių ir socialinių ryšių, jog pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktu ir 38.3 papunkčiu bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjai buvo nustatytas 5 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris įvertintas kaip proporcingas. Pareiškėja 2024 m. kovo 25 d. per MIGRIS užpildė prašymą Nr. 2403-DA-0067 (toliau – ir Prašymas) išbraukti duomenis apie ją iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ar sutrumpinti draudimo jai atvykti į Lietuvos Respubliką laiką.
6.3. Migracijos departamentas Sprendimu 2 atsisakė išbraukti pareiškėjos duomenis iš nacionalinio sąrašo, nes neišnyko pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendime 2 nurodyta, kad 2024 m. balandžio 17 d. gautame rašte Nr. 18-3676 (toliau – ir Raštas) VSD, atsižvelgdamas į šiandieninę geopolitinę situaciją bei vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 133 straipsnio 5 dalimi, vertino, kad asmuo, dirbdamas Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. VSD taip pat vertino, kad asmens buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl, jo nuomone, nėra pagrindo išbraukti asmenį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo ar trumpinti įtraukimo į jį terminą. Taigi, VSD nurodė, kad pagrindas dėl kurio asmeniui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra išnykęs, todėl prašyme išdėstytos aplinkybės nedaro jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl asmens duomenų išbraukimo iš nacionalinio sąrašo, be to, VSD nuomonė dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nepasikeitė. Sprendime 2 taip pat pažymėta, jog Migracijos departamentas nenustatė, kad asmens prašyme nurodytos aplinkybės leistų panaikinti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką. Todėl Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 50.1 papunkčiu, netrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio ir neišbraukė pareiškėjos duomenų iš nacionalinio sąrašo, nes išnagrinėjus prašymą buvo nustatyta, kad nustatomas toks pat draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, koks jau yra nustatytas.
7. Teismas rėmėsi Įstatymo, Kriterijų vertinimo tvarkos, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja norėjo gauti vizą, nes kartu su sutuoktiniu ir sūnumi ketino aplankyti sutuoktinio tėvus Lietuvos Respublikoje, vykti į sanatoriją bei praleisti atostogas Kroatijos Respublikoje. Be to, pareiškėjai nebuvo paaiškinta, kuo remiantis, ji kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėja taip pat nepateko į sąrašą asmenų, kuriems taikomos sankcijos ir manė, kad grėsmės valstybės saugumui negali būti grindžiamos aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendra prevencija arba tuo, jog pareiškėja yra banko darbuotoja, įtraukta į sankcijų sąrašą.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja turėjo Šengeno vizą, galiojusią nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. Pareiškėja ir A. J. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir turi sūnų N. J., gimusį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja ir jos sūnus nėra deklaravę gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjos sutuoktinio deklaruotas adresas Lietuvos Respublikoje iki 2017 m. balandžio 10 d. buvo: (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėja, jos sutuoktinis ar sūnus vyktų į Lietuvos Respubliką. Ambasada 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, remdamasi 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalimi. Teismas akcentavo, kad minėto sprendimo pareiškėja neginčijo teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimai priimti vadovaujantis kompetentingos institucijos – VSD pateiktu vertinimu dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, kadangi pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Be to, VSD 2023 m. gruodžio 18 d. tarnybiniame pranešime (toliau – ir Pranešimas) nurodyta, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę vidaus saugumui, o toks VSD vertinimas buvo grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėja šiuo metu dirba Rusijos Federacijos viešojoje akcinėje bendrovėje ,,Sberbank“, mažojo verslo sektoriaus, klientų vadybininke.
11. Įvertinęs pareiškėjos argumentus, teismas akcentavo, jog vien faktas, kad pareiškėja nepateko į sąrašą asmenų, kuriems taikomos sankcijos, nereiškia, jog ji negali kelti grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Teismas sprendė, kad tokios aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti mažesnio galimos grėsmės valstybės saugumui laipsnio, o ginčijami sprendimai priimti įvertinus pareiškėjos dirbamą darbą banke, VSD pateiktus duomenis, atsižvelgiant į Migracijos departamento nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėją bei kitas aplinkybes, susijusias su nacionalinio saugumo vertinimu. Todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui yra pakankamai reali, be to, tokią išvadą padarė ir Migracijos departamentas ginčijamuose sprendimuose.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 pažymėjo, jog išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ji turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, VSD išvados neturėtų tiesiog perkelti į sprendimus, o būdamas viešojo administravimo subjektu, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, turi atlikti savo vertinimą bei padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.
13. Teismas nurodė, kad sprendimų turinys patvirtina, jog esminis jų priėmimo pagrindas yra VSD pateikta informacija dėl pareiškėjos darbo minėtame banke. Įvertinęs Sprendimo 1 turinį, teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. nustatė, kad jai nebuvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau buvo išduota Šengeno viza, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. Duomenų apie jos įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra. Migracijos departamento duomenimis pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, jos pilnametis sūnus gyvena Rusijos Federacijoje bei yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjos sutuoktinis nuo 2017 m. balandžio 11 d. yra deklaravęs išvykimą į Rusijos Federaciją, o iki 2002 m. rugpjūčio 21 d. dirbo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos sūnaus gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nedeklaruota, nėra fiksuotų atvykimų į Lietuvos Respubliką. Ambasada 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, vadovaudamasi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalimi. Teismas akcentavo, kad Sprendime 2 taip pat nustatyta, jog pagrindas, dėl kurio asmeniui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra išnykęs, todėl prašyme išdėstytos aplinkybės nedaro jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl asmens duomenų išbraukimo iš nacionalinio sąrašo, o VSD nuomonė dėl užsieniečio keliamos grėsmės nepasikeitė, be to, Migracijos departamentas, išnagrinėjęs asmens prašymą, nenustatė, kad asmens prašyme nurodytos aplinkybės leistų panaikinti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką.
14. Teismas sprendė, kad nepagrįsti pareiškėjos skundo argumentai, jog sprendimuose nebuvo vertinamos individualios aplinkybės, nes Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą. Teismas akcentavo, kad Sprendimu 1 taip pat buvo atliktas papildomas aplinkybių vertinimas, susijęs su pareiškėja, o Sprendimu 2 pakartotinai kreiptasi į VSD vertinant, ar išnyko grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui, be to, nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjos skundo teiginius, kad ji su šeima norėjo aplankyti sutuoktinio tėvus Lietuvos Respublikoje, priešingai, vadovaujantis VSD Pranešimo duomenimis, pareiškėja yra 5 m. vyresnė už uošvį. Todėl teismas vertino, kad pagrįstai abejojama dėl pareiškėjos pateiktų duomenų patikimumo, o pareiškėja nepateikė teismui duomenų paneigiančių tokias aplinkybes dėl pateiktų duomenų patikimumo.
15. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėja skunde nurodė, jog jai nebuvo paaiškinta, kuo remiantis, ji kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, tačiau iš ginčijamų sprendimų matyti, kad juose nurodytas VSD pateiktas vertinimas, taip pat Migracijos departamento atliktas vertinimas, todėl teismas darė išvadą, kad iš ginčijamų sprendimų turinio akivaizdu, kuo vadovaujantis nustatyta pareiškėjos keliama grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėja nėra nutraukusi darbo santykių su minėtu banku, o tai tik sustiprina vertinimą dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui.
16. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta pareiškėjos socialinių, ekonominių ar šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika, o aplinkybė, jog pareiškėja susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu ir turi sūnų, kuris taip pat turi ir Lietuvos Respublikos pilietybę, ar tai, kad jai buvo išduota Šengeno viza, niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjos darbo Rusijos Federacijos banke bei iš to galinčių kilti grėsmių, kad pareiškėja gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Teismas sprendė, kad VSD vertinimas, kita byloje esanti medžiaga, leidžia daryti išvadą, jog VSD atliktas pareiškėjos vertinimas dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamų sprendimų matyti, jog juose remtasi VSD surinktais duomenimis, papildomai Sprendime 1 buvo vertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėja turėjo nacionalinę vizą, yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, jos sūnus taip pat turi Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau jos šeimos nariai Lietuvos Respublikoje negyvena, pareiškėjai Ambasados 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu atsisakyta išduoti Šengeno vizą, o Sprendime 2 papildomai buvo vertinta, ar nėra išnykusi pareiškėjos keliama grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Teismas vertino, kad priimant ginčijamus sprendimus remtasi informacija, susijusia su pareiškėjos keliama grėsme valstybės nacionaliniam saugumui, bei duomenimis apie pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje.
17. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD pateiktais duomenimis, tačiau galutinį sprendimą atlikęs visų aplinkybių vertinimą priima būtent Migracijos departamentas. Teismas akcentavo, kad sprendimuose buvo atliktas individualus pareiškėjos vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėja dirba Rusijos Federacijos taupomajame banke. Be to, Ambasados 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimas nėra nuginčytas, yra galiojantis, priimtas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Nurodytų aplinkybių kontekste Migracijos departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, taip pat nustatė, jog pareiškėjos siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad jos šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Teismas nesutiko, kad sprendimai priimti vadovaujantis vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjos darbu Rusijos Federacijos taupomajame banke, kadangi, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos vertinimą. Teismas vertino, kad skundžiamuose sprendimuose pagrįstai buvo pripažinta, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o tokia išvada buvo daroma atsižvelgiant į paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos Federacijos, tiek ir Baltarusijos Respublikos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Todėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.
18. Įvertinęs VAĮ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčijami sprendimai yra pakankamai argumentuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjos vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas darė išvadą, jog ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus, be to, sprendimus priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos, o ginčijami sprendimai yra proporcingi, taikytos priemonės atitinkančios siekį išvengti grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendimu 1 pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, o tai, teismo vertinimu, paneigė pareiškėjos teiginius, jog ginčo sprendimais jai apribojama galimybė keliauti su šeima į Kroatijos Respubliką ir ten atostogauti. Sprendimuose taip pat neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, sprendimų motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl teismas ginčijamus sprendimus paliko nepakeistus.
19. Teismas vertino, kad atsakovas, spręsdamas dėl uždraudimo atvykti, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjos individualią situaciją, kaip nustato Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Teismas pažymėjo, kad valstybės nacionalinis saugumas, kuris susijęs su tautos suvereniteto išsaugojimu, yra aukščiausia kiekvienos valstybės vertybė. Be to, pareiškėja, siekdama paneigti atsakovo Sprendime 1 padarytas išvadas teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas minimalus 5 m. uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jos atžvilgiu yra neproporcingas.
20. Teismas nurodė, kad iš Sprendimo 1 turinio matyti, jog atsakovas priimdamas sprendimą dėl uždraudimo atvykti atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus reikalavimus dėl draudimo atvykti. Be to, Sprendime 1 pažymėta, jog įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), VSD prašymą pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad pareiškėjos (patikrinus duomenis informacinėse sistemose) šeimos nariai, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikoje negyvena, taip pat nenustatyta ekonominių ir socialinių ryšių, kad pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktu ir 38.3 papunkčiu bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjai buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintas kaip proporcingas.
21. Teismas akcentavo, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos Respublikos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į šalį ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
22. Įvertinęs bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą 1, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, Sprendimas 1 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jo naikinti.
23. Teismas nurodė, kad Sprendime 2, nagrinėjant pareiškėjos prašymą, Migracijos departamentas kreipėsi į VSD ir 2024 m. balandžio 17 d. gavęs VSD Raštą nustatė, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui nėra išnykusi, todėl pagrįstai, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 50.1 papunkčio nuostatomis, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio pagrįstai netrumpino ir neišbraukė pareiškėjos duomenų iš nacionalinio sąrašo. Be to, teismas, įvertinęs, kad Migracijos departamentas pakartotinai kreipėsi į VSD dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, bei gavęs duomenų, kad grėsmė nėra išnykusi, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą 2, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.
24. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pateikti nauji paaiškinimai nepaneigia ginčijamų sprendimų teisėtumo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, jog skundžiami sprendimai atitinka VAĮ administraciniam sprendimui nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, juose nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
25. Teismas vertino, kad nustačius, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamus sprendimus, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo įvertinti jos prašymą dėl Šengeno vizos suteikimo, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
26. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 18 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą visa apimtimi.
27. Pareiškėja pakartoja faktines bylos aplinkybes ir tvirtina, kad VSD, priimdamas sprendimą nesivadovavo Lietuvos Respublikoje galiojančiu Įstatymu, neatsižvelgė į Europos Komisijos pranešimą (Brussels, 9.9.2022 C(2022) 6596 final) „Rekomendacijos dėl bendro vizų išdavimo Rusijos prašytojams pagal 2022 m. rugsėjo 9 d. Tarybos sprendimą (EB) 2022/1500, apskritai sustabdantį Europos bendrijos ir Rusijos Federacijos susitarimo dėl vizų išdavimo supaprastinimo taikymą Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos piliečiams“ (toliau – ir Pranešimas).
28. Pareiškėjos nuomone, VSD savo nuožiūra nustatė, kad ji, būdama Europos Sąjungos piliečio, turinčio Lietuvos Respublikos pilietybę, sutuoktinė, yra nelojali Lietuvos Respublikai, ir pateikė savo prielaidas.
29. Pareiškėjos teigimu, VSD pateikti įrodymai dėl jos tariamos priklausomybės užverbuotųjų tinklui ir panaudojimo žvalgybos užduotims atlikti, yra tik prielaidos, spėjimai ir įtarimai, kurie nesudaro pagrindo pagrįstai manyti, kad išdavus pareiškėjai Šengeno vizą, ji gali būti naudojama Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims atlikti. Pareiškėja tvirtina, kad Migracijos departamentas ir VSD nepateikė įrodymų, kuriais remiantis ji kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, kaip tai nustatyta Įstatyme. Pareiškėja akcentuoja Įstatymo 981 straipsnio nuostatas.
30. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog remiantis VSD ir Migracijos departamento pateiktais faktais, nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti priimtų sprendimų. Taigi, pareiškėjos įsitikinimu, tai leidžia daryti išvadą, jog pats faktas, kad asmuo yra banko darbuotojas, yra tiesioginis pagrindas atsisakyti išduoti jam Šengeno vizą ir įtraukti jį į asmenų, keliančių grėsmę valstybės saugumui, sąrašą. Pareiškėjos vertinimu, VSD ir Migracijos departamento prielaidos negali būti faktais apie jos tariamą narystę užverbuotųjų tinkle ir naudojimą žvalgybos misijose. Tačiau VSD ir Migracijos departamento prielaidos, faktai, kaip nurodytame sprendime, yra „teisinis pagrindas“, kurių užtenka pagrįstai manyti, kad pareiškėjai išdavus Šengeno vizą, ji gali būti naudojama užduočių įvykdymui Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms.
31. Pareiškėja akcentuoja, kad Rusijos Federacijoje, kaip ir Lietuvos Respublikoje, nėra norminio teisės akto, kuriame būtų nurodyta lojalumo sąvoka, pagal kurią tik valstybei ir jos Konstitucijai, o juolab, esamai valdžiai, lojalus asmuo turi teisę dirbti banke. Pareiškėja pažymi, kad pagrindiniai valstybės tarnautojo, veiklos ir tarnybinės etikos principai yra lojalumas valstybei, kuris reiškia, jog valstybės tarnautojas turi veikti valstybės interesais, nepažeisti jos konstitucinės santvarkos, prireikus imtis visų teisėtų veiksmų, reikalingų šiai santvarkai apsaugoti, bei politinis neutralumas, kuris reiškia, kad valstybės tarnautojas turi būti neutralus politinio proceso dalyvių atžvilgiu, o pasikeitus politinei valdžiai, privalo užtikrinti viešojo intereso tęstinumą (netaikoma politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams).
32. Pareiškėja akcentuoja, kad yra banko darbuotoja, dirbanti banke, baigusi aukštąją mokyklą pagal įgytą specialybę. Pareiškėja klausia, kodėl ji negalėtų dirbti banke, bei ar jos šeimai būtų geriau, jei ji būtų bedarbė. Pareiškėjos nuomone, jai, kaip banko darbuotojai, lojalumas – tai noras būti įmonės dalimi, draugiškas, pagarbus požiūris į kolegas, sąmoningas, kokybiškas užduočių atlikimas ir noras dirbti dėl bendro rezultato, taip pat noras vykdyti įsipareigojimus įmonei ir ginti jos interesus.
33. Pareiškėja nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo, realumo, akivaizdumo. Vadovaudamasi Pranešimu, pareiškėja teigia, jog Europos Sąjunga deklaruoja atvirumą rusams, ypač Europos Sąjungos piliečių šeimos nariams, norintiems patekti į Europą.
34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
35. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, jog Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvos Respublikoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvos Respublikoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
36. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, o minėto straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ir nustatyta galbūt keliama grėsmė valstybės saugumui, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 m. laikotarpiui. Atsakovo nuomone, ginčijame sprendime nustatyta, kad pareiškėjai buvo neišduota viza Ambasados 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu, kuriame nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui.
37. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad ginčijamame Sprendime 1 nėra įrodymų nustatant jos keliamą grėsmę valstybės saugumui. Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Migracijos departamento duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau nesiekė gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir toliau dirbo bei gyveno Rusijos Federacijoje. Pareiškėjos šeimos nariai, t. y. sutuoktinis ir sūnus, negyvena Lietuvos Respublikoje. Be to, sutuoktinis nuo 2017 m. balandžio 11 d. yra deklaravęs išvykimą į Rusijos Federaciją ir nuo 2002 m. Lietuvos Respublikoje nedirba, o sūnaus gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nedeklaruota, taip pat nėra fiksuotų atvykimų į Lietuvos Respubliką. Todėl pareiškėjos noras keliauti ir palaikyti šeimyninius ryšius su sutuoktinio tėvais negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad jos šeimos nariai (sutuoktinis ir sūnus) yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
38. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentuoja, kad asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, lemiančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui.
39. Atsakovas teigia, kad nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjos lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.
40. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad jai yra taikytinos Įstatymo 981 straipsnio nuostatos. Vadovaudamasis Įstatymo 99 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo 101 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsakovas teigia, kad pareiškėjos sūnus negyvena Lietuvos Respublikoje ir gyvenamosios vietos Lietuvoje Respublikoje nedeklaravęs, todėl pareiškėja Įstatymo kontekste nėra laikytina Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu, ir jai Įstatymo 981 straipsnio nuostatos netaikomos. Taip pat atsakovas akcentuoja, kad Įstatymo 981 straipsnio nuostatos yra aiškintinos sistemiškai su kitomis Įstatymo 5 skyriaus nuostatomis: Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar jo šeimos narys gali būti neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 98 straipsnio 2 punktas) ar jų teisė laikinai gyventi panaikinama (Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kai jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
41. Atsakovas nesutinka, kad ginčijamas Sprendimas 1 yra paremtas spėjimais, įtarimais. Nurodo, kad išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę, yra pagrįsta jos ilgamečiu darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbinė veikla). Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentuoja, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas.
42. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie deklaruojamą atvirumą rusams nereikšmingi ir netikslūs. Paaiškina, jog Pranešimas teikia rekomendacijas kaip elgtis sustabdžius Rusijos Federacijos piliečiams supaprastintą išdavimo tvarką, t. y. Rusijos Federacijos piliečiams buvo pasunkinta vizų išdavimo tvarka.
43. Atsakovo teigimu, ginčijamas Sprendimas 1 atitinka VAĮ ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, o skunde nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia priimto ginčijamo Sprendimo 1 pagrindo, t. y. jai buvo atsisakyta išduoti vizą ir nustatyta, kad gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
44. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
45. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
46. VSD pakartoja faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos Respublikos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vienos Rusijos Federacijos pilietės teisėms ir interesams.
47. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VSD pažymi, kad Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
48. VSD tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (taip pat ir pačią naujausią) analogiško pobūdžio bylose. Be to, nurodo, kad argumentą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią darbas Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos bankuose yra pripažįstamas pakankamu faktiniu pagrindu užsieniečio grėsmei valstybės saugumui konstatuoti.
49. VSD teigimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog pareiškėja nuo 2002 m. iki šiol dirba Rusijos Federacijos banke „Sberbank“ (rus. k. ?????????????? ???? arba santrumpa ????????, liet. k. taupomasis bankas), t. y. ypač svarbioje Rusijos Federacijos finansinės sistemos bankinėje įstaigoje, kurioje privalo būti lojali Rusijos Federacijai, jos vykdomai politikai. Tokia aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos Respublikos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
50. VSD paaiškina, kad banko „Sberbank“ 50 proc. + 1 akcijų turi Rusijos Federacijos vyriausybės valdomas Rusijos Federacijos gerovės fondas (iki 2020 m. akcijas turėjo Rusijos Federacijos centrinis bankas). Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VSD akcentuoja, kad lojalumo Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Todėl VSD įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, pagrįstai nesuabejojo jos lojalumu Rusijos Federacijos valdžiai.
51. VSD vertinimu nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad byloje buvo nepagrįstai nustatyta jos keliama grėsmė valstybės saugumui. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, nurodo, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos banku „Sberbank“ – tokie pareiškėjos ryšiai tęsiasi ilgą laiką, iki šiol yra nenutraukti, susiformavo neatsitiktiniai, o darbą Rusijos Federacijos banke „Sberbank“ pareiškėja pasirinko sąmoningai.
52. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VSD teigia, kad pareiškėja palaiko ryšius su darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos Federacijos režimui lojaliais asmenimis, pavyzdžiui, kolegomis, o tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, lemiančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis, jos kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Be to, pareiškėja dėl savo darbo ir ryšių su Rusijos Federacijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiama vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis bei tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
53. VSD vertinimu, nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti išvadą dėl pareiškėjos pažeidžiamumo ir jos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Todėl VSD įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. Pareiškėja nepagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą grėsmės valstybės saugumui aspektu.
54. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VSD teigia, kad pareiškėja privalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose nurodytas aplinkybes. VSD teigimu, pareiškėjos argumentai gali būti laikomi tik jai naudinga, tačiau faktais nepagrįsta įrodymų interpretacija, o ne pareiškėjai tenkančios įrodinėjimo pareigos tinkamu įvykdymu. Pareiškėjai, įrodymais nepaneigus VSD ir Migracijos departamento nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jos keliamą grėsmę valstybės saugumui.
55. VSD tvirtina, kad pareiškėja nepagrįstai mano, jog Migracijos departamento sprendimai ir VSD išvada grindžiami prielaidomis. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįsti Migracijos departamento sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini prielaidomis, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos Federacijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. VSD akcentuoja, kad viena iš faktinių ir teisinių aplinkybių, į kurią buvo atsižvelgta priimant skundžiamus Migracijos departamento sprendimus yra atsisakymas pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, kuris buvo įformintas Ambasados 2023 m. gruodžio 20 d. individualiu administraciniu aktu.
56. VSD laikėsi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. VSD įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, remiantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
57. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl reikalavimo Migracijos departamentą įpareigoti iš naujo įvertinti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs du kartus tikslintą pareiškėjos skundą, pareiškėjos skundą atmetė.
58. Apeliaciniame skunde pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, o jos skundą patenkinti. Nurodo, kad VSD pateikė faktais nepagrįstą išvadą apie jos keliamas grėsmes Lietuvos saugumui, mano, kad VSD pateikė tik prielaidas, todėl Migracijos departamentas priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Teigia, kad jos darbas Rusijos Federacijos banke „Sberbank“ negali kelti grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui. Migracijos departamentas, pasak pareiškėjos, turėjo vadovautis Įstatymo 981 straipsnio nuostatomis, numatančiomis kryptis, kaip turėtų būti vertinamos grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad, priimant sprendimus, atsakovas turėjo atsižvelgti į Europos Sąjungos Komisijos Pranešimą.
59. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
60. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys dėl Europos Sąjungos Komisijos Pranešimo, kurį savo apeliaciniame skunde mini pareiškėja. Pirmiausia, pažymėtina, kad 2022 m. vasario 24 d. Europos Vadovų Taryba (toliau – ir Taryba) kartu su savo tarptautiniais partneriais nedelsdama kuo griežčiausiai pasmerkė neišprovokuotą ir nepateisinamą Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainos Respubliką ir pareiškė visišką Sąjungos solidarumą su Ukrainos Respublika ir jos žmonėmis. Europos Vadovų Taryba taip pat pareiškė, kad neteisėtais kariniais veiksmais Rusijos Federacija šiurkščiai pažeidžia tarptautinę teisę ir kenkia Europos ir pasaulio saugumui bei stabilumui. Todėl vasario 25 d. Taryba, reaguodama į neišprovokuotą ir nepateisinamą Rusijos Federacijos karinę agresiją, kartu su kitomis ribojamosiomis priemonėmis patvirtino Europos bendrijos ir Rusijos Federacijos susitarimo dėl vizų Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos piliečiams išdavimo tvarkos supaprastinimo taikymo (toliau – ir Susitarimas) dalinį sustabdymą (žr., 2022 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimas (ES) 2022/333 dėl Europos bendrijos ir Rusijos Federacijos susitarimo dėl vizų Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos piliečiams išdavimo tvarkos supaprastinimo taikymo dalinio sustabdymo (OL L 54, 2022 2 25, p. 1). Antra, vėliau, t. y. 2022 m. rugsėjo 9 d., Taryba, priėmė sprendimą (ES) 2022/1500 dėl Europos bendrijos ir Rusijos Federacijos susitarimo dėl vizų Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos piliečiams išdavimo tvarkos supaprastinimo taikymo visiško sustabdymo (įsigaliojo nuo 2022 m. rugsėjo 12 d.), kuriame, be kita ko, konstatavo, jog: reaguodama į Rusijos Federacijos 2014 m. įvykdytą Krymo Autonominės Respublikos ir Sevastopolio miesto neteisėtą aneksiją ir į tęsiamus Rusijos Federacijos destabilizuojamuosius veiksmus Rytų Ukrainoje, Europos Sąjunga nustatė ekonomines sankcijas, taikytinas reaguojant į Rusijos Federacijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainos Respublikoje, susietas su nevisišku Minsko susitarimų įgyvendinimu, taip pat sankcijas, taikytinas atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos Respublikos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, ir sankcijas, taikytinas atsižvelgiant į Rusijos Federacijos įvykdytą Krymo Autonominės Respublikos ir Sevastopolio miesto neteisėtą aneksiją; Rusijos Federacijai, kaip Minsko susitarimus pasirašiusiai šaliai, tenka aiški ir tiesioginė atsakomybė stengtis rasti taikų šio konflikto sprendimą laikantis minėtų principų. Nusprendusi vyriausybės nekontroliuojamus Rytų Ukrainos regionus pripažinti nepriklausomais subjektais, Rusijos Federacija akivaizdžiai pažeidė Minsko susitarimus, kuriuose nustatyta, kad tų teritorijų kontrolė turi būti visiškai sugrąžinta Ukrainos Respublikos vyriausybei; Rusijos Federacijos sprendimas vyriausybės nekontroliuojamas Ukrainos Respublikos Donecko ir Luhansko sritis pripažinti nepriklausomais subjektais ir vėliau priimtas sprendimas į Ukrainos Respubliką siųsti Rusijos Federacijos karines pajėgas dar labiau pakenkė Ukrainos Respublikos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei ir yra šiurkštus tarptautinės teisės ir tarptautinių susitarimų, įskaitant Jungtinių Tautų Chartiją, Helsinkio baigiamąjį aktą, Paryžiaus chartiją ir Budapešto memorandumą, pažeidimas; nuo 2022 m. vasario 24 d., kai prasidėjo neišprovokuota ir nepateisinama Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainos Respubliką, padėtis pablogėjo ir Rusijos Federacija toliau išplėtė visišką ar dalinę okupaciją Ukrainos Respublikos rytiniuose ir pietiniuose regionuose. Be to, Rusijos Federacija didžiausią Ukrainos Respublikoje Zaporižios atominę elektrinę naudoja kaip karinį objektą, todėl kyla didelio branduolinio incidento, kuris turėtų neigiamą poveikį ir kaimyninėms šalims, įskaitant valstybes nares, pavojus; atsižvelgiant į karinę agresiją, vykdomą sieną su Europos Sąjunga turinčioje šalyje, kaip antai Ukrainos Respublikoje vykdomą agresiją, dėl kurios buvo nustatyta eilė ribojamųjų priemonių, yra pateisinamos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti esminius Europos Sąjungos ir jos valstybių narių saugumo interesus; Rusijos Federacija, pakenkdama Ukrainos Respublikos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei, taip pat pažeidė Minsko susitarimus. Tai prieštarauja Rusijos Federacijos tarptautiniams įsipareigojimams; Rusijos Federacijos kariniai veiksmai Ukrainos Respublikoje padidino grėsmę valstybių narių viešajai tvarkai, nacionaliniam saugumui ir visuomenės sveikatai; todėl, atsižvelgdama į blogėjančią padėtį, susidariusią dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainos Respubliką, Taryba mano, kad Susitarimo dėl vizų išdavimo supaprastinimo Rusijos Federacijos piliečiams, teikiantiems prašymą išduoti trumpalaikę vizą, nuostatų taikymas turėtų būti visiškai sustabdytas.
61. Europos Komisijos Pranešimo „Rekomendacijos dėl bendro vizų išdavimo Rusijos Federacijos prašytojams pagal 2022 m. rugsėjo 9 d. Tarybos sprendimą (EB) 2022/1500, apskritai sustabdantį Europos bendrijos ir Rusijos Federacijos susitarimo dėl vizų išdavimo supaprastinimo taikymą Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos piliečiams“ 5 punkte taip pat nustatyta, jog: „Rusijos neprovokuotas ir nepagrįstas agresijos karas prieš Ukrainą turėjo plačių pasekmių, įskaitant padidėjusią saugumo ir viešosios tvarkos grėsmių riziką Europos Sąjungoje. Valstybių narių konsulatai susiduria su didesniais iššūkiais tikrindami turistinių kelionių tikslą, palyginti su kelionėmis kitais tikslais (pvz., šeimos lankymas), ypač atsižvelgiant į tai, kad kai kurios valstybės narės susiduria su reikšmingu savo konsulinių pajėgumų sumažėjimu po to, kai Rusijos valdžios institucijos išsiuntė daugelio valstybių narių konsulinį ir diplomatinį personalą. Be to, išlieka pagrįsta rizika, kad asmenys, teigiantys, jog keliauja turizmo tikslais, gali skleisti propagandą, palaikančią Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą, arba vykdyti kitas ardomąsias veiklas, kenkiančias ES. Tuo pačiu metu ES turi išlikti atvira Rusijos piliečiams, kurie kreipiasi dėl vizų būtinoms kelionėms, įskaitant visų pirma ES piliečių šeimos narius, disidentus, nepriklausomus žurnalistus ir pilietinės visuomenės atstovus. Todėl, visiškai sustabdžius Vizų supaprastinimo susitarimą, Komisija rekomenduoja, kad valstybės narės, nagrinėdamos trumpalaikių vizų prašymus, pateiktus Rusijos piliečių, atsižvelgtų į šias aplinkybes.“ Taigi, Pranešime aiškiai pasakyta, jog iš esmės visiems Rusijos Federacijos piliečiams netaikoma supaprastinta vizų išdavimo tvarka, išskyrus dėl vizų būtinoms kelionėms.
62. Šiame kontekste pabrėžtina, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra vizos nesuteikimo teisėtumo klausimo sprendimas. Ambasados 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjai, nėra nuginčytas, yra galiojantis, priimtas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tai, kad pareiškėja net du kartus tikslino skundą, tačiau minėto sprendimo neapskundė, nesudaro teisinio pagrindo šioje byloje vertinti Ambasados 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo įvertinti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos suteikimo, nes Migracijos departamentas nesprendė klausimo dėl vizos (ne)išdavimo.
63. Šioje byloje nagrinėjamas Sprendimo 1, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 m.), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bei Sprendimo 2, kuriuo atsisakyta išbraukti pareiškėjos duomenis iš nacionalinio sąrašo, nes neišnyko pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumas bei pagrįstumas. Šioje byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad pareiškėja yra banko „Sberbank“ tarnautoja, o banko „Sberbank“ 50 proc. + 1 akcijų turi Rusijos Federacijos vyriausybės valdomas Rusijos Federacijos gerovės fondas (iki 2020 m. akcijas turėjo Rusijos Federacijos centrinis bankas). Taigi, pareiškėja yra Rusijos Federacijos vyriausybės, kuri daro šiurkščius tarptautinės teisės pažeidimus (žr., šios nutarties 60 p.), valdomos institucijos tarnautoja. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos Federacijos institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, pagrįstai nesuabejojo jos lojalumu Rusijos Federacijos valdžiai, pagrįstai konstatavo jos galimą grėsmę valstybės saugumui.
64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia priežasčių, kodėl skundžiamais sprendimais nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką (5 m. nuo sprendimo priėmimo dienos) yra neproporcingas. Pareiškėjos, kaip Rusijos Federacijos pilietės, darbo ir gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, jos sutuoktinis, nors ir Lietuvos Respublikos pilietis, nuo 2017 m. deklaravo išvykimą į Rusijos Federaciją, pareiškėjos vaikas gyvena Rusijos Federacijoje. Taigi, pareiškėja jokių ekonominių ir socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, o vienintelis jos noras yra paatostogauti vasaromis Druskininkuose ir Kroatijos Respublikoje, susitinkant su sutuoktinio tėvais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjos noras neatsveria jos galimos grėsmės valstybės saugumui, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nėra draudžiama vykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, išskyrus Lietuvos Respubliką.
65. Pasisakydama dėl Įstatymo 981 straipsnio nuostatų taikymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad jos šioje byloje netaikytinos, nes pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, pareiškėja – Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktinė, o Įstatymo 981 straipsnio nuostatos taikytinos ne Lietuvos Respublikos piliečiams, jų sutuoktiniams, o kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir jų sutuoktiniams.
66. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos E. E. (E. E.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis