Administracinė byla Nr. A-1653-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02026-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas M. R. (M. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad nuo 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis.

2.       Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą paaiškino, kad nuo 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN baudos izoliatoriuje, kameroje Nr. 14. Ši kamera buvo 20,45 kv. m ploto, į jį įskaičiuotas sanitarinio mazgo, baldų plotas. Visą laikotarpį kameroje gyveno 5 nuteistieji, o dėl ploto trūkumo buvo įtampa, suvaržyta pareiškėjo judėjimo laisvė.

3.       Kameroje buvo labai prastas apšvietimas. Natūralaus apšvietimo visiškai nebuvo, nes ant langų buvo uždėtos grotos ir smulkus tinklas, o už lango apie 1 metro atstumu stovėjo betoninė siena, kuri uždengė visą langą. Per uždarytą langą nepatekdavo grynas oras. Kameroje nebuvo jokios ventiliacijos, todėl buvo didelė drėgmė, kaupėsi pelėsis. Į skalbyklą viršutinių drabužių nepriimdavo, todėl drabužius teko skalbti kameroje.

4.       Sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio bei spintelės. Buvo tik vienam asmeniui tinkama lentynėlė. Tualetas buvo tupiamas, surūdijęs. Pareiškėjas pilnai negalėjo pritūpti, nes skauda kojų sąnarius. Dėl to išgyveno labai didelius nepatogumus, jautė nuovargį, buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, praustis galėjo 15 minučių. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo 18 kv. m ploto, jame 5 nuteistiesiems trūkdavo vietos. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta kanalizacijos, todėl po lietaus buvo pilna vandens. Dėl blogo oro atsisakius eiti pasivaikščioti, vėliau nustojus lyti, pasivaikščioti nebevesdavo. Kiemelyje nebuvo įrengta nei skersino, nei lygiagrečių, nebuvo sudarytos sąlygos mankštintis lauke ir viduje. Laikomas tokiomis sąlygomis pareiškėjas tapo fiziškai neaktyvus, nervingas, irzlus.

5.       Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra galimybės laisvai naudotis biblioteka – kartą per savaitę ateina bibliotekininkas, kuris atneša vis tas pačias senas, suplėšytas knygas. Naujos literatūros visiškai nėra, nėra populiariosios ir mokomosios literatūros. Taip užkertamas kelias pareiškėjui tobulėti kaip asmenybei. Per visą laiką pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje pareiškėjo nei vieno karto neapžiūrėjo gydytojas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistajam, kuriam paskirta nuobauda – uždaryti į baudos izoliatorių, taip pat perkelti į kamerų tipo patalpas, sveikatą privalo patikrinti gydytojas ir nutarime, kuriuo paskirtos nuobaudos, pažymėti, ar nuteistasis gali paskirtą nuobaudą atlikti. Pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, būdamas pašlijusios sveikatos. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas išgyveno pažeminimą, nepatogumus, patyrė emocinę depresiją, dvasinę skriaudą.

6.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 

7.       Marijampolės PN paaiškino, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpoje, t. y. kameroje Nr. 14 bausmę atliko nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. Kameros Nr. 14 plotas 20,45 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko 4,9 kv. m gyvenamojo ploto. Net ir atsižvelgus į kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotą (2 kv. m), pareiškėjui teko 3.69 kv. m, taigi teisės aktais nustatyta minimali ploto riba pažeista nebuvo.

8.       Patalpų atitikimas higienos normoms periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėjęs pažeidimus, nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to nedarė. Sanitariniame mazge yra įrengta ir lentynėlė daiktams susidėti, ir veidrodis. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Teisės aktai nenumato minimalaus ploto pasivaikščiojimo kiemeliams, ar kiemelių įrengimo standartų.

9.       Pareiškėjas nebuvo teikęs skundų nei Marijampolės PN administracijai, nei kitoms institucijoms, todėl manytina, kad sąlygos esančios kamerų tipo patalpose pareiškėją tenkino. Lyjant lietui nuteistieji, esant jų pageidavimui nebuvo vedami pasivaikščioti, tokiu atveju nuteistieji pasivaikščioti buvo išvedami kitu nei nustatyta laiku. Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis nuteistieji, bausmę atliekantys už paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose, naudojasi 1 kartą per savaitę, t. y. sekmadieniais. Dušu bei skalbykla nuteistieji gali pasinaudoti pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Skalbiniai nuteistiesiems grąžinami išdžiovinti. Nuteistieji gydytojo yra apžiūrimi konsultacijų metu, kurios vykdomos tik esant nuteistojo prašymui ir registracijai pas gydytoją. Privalomų apžiūrų prieš perkeliant į kamerų tipo patalpas nereglamentuoja joks teisės aktas.

10.       Marijampolės PN parazitų nėra, kadangi jų naikinimas Marijampolės PN vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinfekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“. Jeigu pareiškėjo netenkino Marijampolės PN bibliotekoje esanti literatūros įvairovė, pareiškėjas turėjo teisę, vadovaujantis BVK 93 straipsnio 1 dalimi, už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros. Teisės aktai nenumato pareigos atnaujinti pataisos įstaigoje esančios bibliotekos įvairovę. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, kančių ir pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą, be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II.

11.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, kitą skundo dalį atmetė.

12.       Teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, jog pareiškėjas atliko bausmę kamerų tipo patalpoje kameroje Nr. 14 nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d., todėl vertino šiuo laikotarpiu buvusias pareiškėjo kalinimo sąlygas.

13.       Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto,  teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.2 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas pažymėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas

14.       Teismas nustatė, kad pareiškėjo kameros Nr. 14 plotas buvo 20,45 kv. m, joje gyveno iki 5 nuteistųjų, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pats pareiškėjas skunde nurodė tą patį kartu gyvenusių nuteistųjų skaičių, todėl teismas jais vadovavosi ir konstatavo, jog pareiškėjui visą vertinamą laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, o Marijampolės PN veikė pagal teisės aktų reikalavimus. 

15.       Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir neįrengto sporto inventoriaus, nes šių kiemelių įrengimą reglamentuojančios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nenustatė privalomos kiemelių ploto normos vienam asmeniui, taip pat privalomo sporto inventoriaus įrengimo. Teismas pareiškėjo teiginius dėl kiemeliuose neįrengtos lietaus kanalizacijos, dėl išvedimo pasivaikščioti atmetė kaip deklaratyvius ir nekonkretizuotus, nesusietus su kilusiomis neigiamomis pasekmėmis.

16.       Teismo vertinimu, nepagrįsti buvo pareiškėjo teiginiai, jog sanitariniame mazge nebuvo lentynėlės ir veidrodžio, nes Marijampolės PN pateiktos nuotraukos patvirtino, jog sanitariniame mazge įrengta sieninė lentyna bei kabykla su penkiais kabliukais, veidrodis, kas atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 10.6 punktą. Kadangi Eksploatavimo taisyklių 13.5 punkte buvo nustatyta, kad sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, teismas sprendė, jog tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštaravo teisės aktų reikalavimams. Teismo vertinimu, byloje nebuvo įrodymų, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog jis negalėjo naudotis tupiamu unitazu.

17.       Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo vėdinimo ir natūralaus apšvietimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015). Įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktą Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, teismas nurodė, kad higienos norma HN 134:2015 nenustato natūralaus apšvietimo koeficiento, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti minėtos higienos normos pažeidimo. Nurodęs, kad už švarą kamerose atsakingi patys nuteistieji, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl pelėsio. Nenustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos įstaigą ar kitas institucijas dėl netinkamų higienos sąlygų, teismas kaip deklaratyvius ir abstrakčius atmetė pareiškėjo argumentus dėl drėgmės gyvenamojoje patalpoje.

18.       Teismas nurodė, jog Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Kadangi pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas vieną kartą per savaitę nusimaudyti duše, šią aplinkybę patvirtino ir į bylą pateiktas Marijampolės PN Dušinės darbo grafikas, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, nepagrįsti buvo pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų skalbti drabužius, nes iš atsakovo atstovo paaiškinimų nustatė, jog Marijampolės PN veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų rūbai, Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis bausmę atliekantiems už nuobaudas baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose nuteistieji naudojasi vieną kartą per savaitę (sekmadieniais), pagal Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtintą grafiką.

19.       Teismas iš dalies pagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius, kad kameroje buvo tarakonų. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, jog Marijampolės PN buvo sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, jog sutartinių įsipareigojimų būtų tinkamai laikomasi (pvz., atliktų darbų žurnalų, visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų ir pan.), todėl konstatavo, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginio dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose.

20.       Teismas kaip abstrakčius ir deklaratyvius atmetė pareiškėjo teiginius dėl ribotos galimybės naudotis biblioteka ir bibliotekininko atnešamos literatūros. Nurodydamas, kad BVK 93 straipsnyje yra įtvirtinta teisė nuteistiesiems už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus, o teisės aktuose nėra numatyta pareiga laisvės atėmimo vietų bibliotekas aprūpinti tam tikromis knygomis, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.

21.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nurodydamas savo teisių pažeidimą dėl neatliktos būtinos gydytojo apžiūros prieš pradedant atlikti paskirtą nuobaudą kameroje, vadovavosi negaliojančia BVK norma. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, jog jis būdamas kamerų tipo patalpose nė karto nebuvo apžiūrėtas gydytojo buvo deklaratyvus, kadangi pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir dėl kokių sveikatos sutrikimų jis teikė prašymus būti apžiūrimas gydytojo.

22.       Įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus (laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų).

23.       Teismas nurodė, kad Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. spalio 1 d. pažyma Nr. 55/04-661 patvirtino, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti prastos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Todėl teismas darė išvadą, jog byloje nebuvo duomenų, kurie galėjo būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio mastą ir intensyvumą.

24.       Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Byloje nenustatęs, kad dėl Higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimo (nepakankamo kenkėjų naikinimo) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai (pablogėjo sveikatos būklė), nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

III.

25.       Pareiškėjas M. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

26.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kalinimo sąlygos Marijampolės PN buvo nežmoniškos, prilygo kankinimui. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas turintis tekti minimalus plotas, sąlygos karantino patalpoje neatitiko higienos reikalavimų (nėra langų, ventiliacijos, buvo parazitų), dušai įrengti be jokių pertvarų. Pareiškėją maudantis galėjo stebėti kiti asmenys, jis jautė pažeminimą, gilius neigiamus išgyvenimus

27.       Pareiškėjo teigimu, pareiškėjui kameroje Nr. 14 trūko asmeninio laisvo ploto, nes šioje patalpoje kalėjo 5 asmenys. Minėta kamera buvo 20,45 kv. m ploto, kaip nurodė Marijampolės PN, tačiau joje buvo baldų, sanitarinis magas, kitų daiktų, todėl buvo suvaržyta pareiškėjo galimybė judėti.

28.       Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus dėl netinkamų sanitarinių įrenginių, per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, papildomai nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemelių sienos seniai dažytos, pasivaikščiojimas gryname ore turėtų trukti 3 val., o ne valandą. Sanitarinis mazgas buvo atviras, ventiliacija neveikė, šalia sanitarinio mazgo buvo pelėsio, sklido nemalonus kvapas. Kančias ir pažeminimą pareiškėjas patyrė nuo pat kalinimo Marijampolės PN pradžios (karantino patalpoje) ir visu laikotarpiu. Pareiškėjas prašo jo skundą dėl atviro sanitarinio mazgo ir ploto trūkumo išnagrinėti iš naujo bei priteisti 10 000 Eur žalos atlyginimą.

29.        Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Marijampolės PN pažymi, kad teismui buvo pateikti visi su keliamu ginču susiję įrodymai, kuriuos teismas įvertino tinkamai ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

30.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Marijampolės pataisos namuose nuo 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. 

31.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (t. y. neužtikrino tinkamo kenkėjų naikinimo), pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, gyvenamųjų patalpų atitikimo higienos reikalavimams, sanitarinio įrenginio rūšies, veidrodžio, lentynos neįrengimo sanitariniame mazge, galimybių pasivaikščioti gryname, nusimaudyti duše, skalbti drabužius suvaržymo, nesuteiktos gydytojo apžiūros ir pareiškėjo netenkinančios bibliotekos literatūros atmetė, taip pat netenkino reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

32.       Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo iš naujo išnagrinėti jo skundą dėl ploto trūkumo ir sanitarinio mazgo bei priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, kalinimo sąlygos Marijampolės PN buvo nežmoniškos – karantino patalpos neatitiko higienos reikalavimų, duše nebuvo pertvarų, pasivaikščiojimas gryname ore turėjo trukti 3 valandas, o pareiškėjas buvo išvedamas tik valandai, kiemelio sienos nedažomos, sanitarinis mazgas buvo atviras, sklido nemalonus kvapas.

33.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

34.       ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

35.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, t. y. karantino patalpos neatitiko higienos reikalavimų, duše nebuvo pertvarų, pasivaikščiojimas gryname ore turėjo trukti 3 valandas, o pareiškėjas buvo išvedamas tik valandai, kiemelio sienos nedažomos, sanitarinis mazgas buvo atviras, sklido nemalonus kvapas, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami nebus. 

36.       Iš pareiškėjo apeliacinio skundo galima suprasti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo sąlygų ginčo laikotarpiu vertinimu ir todėl, jo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

37.       Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi skunde išvardinti pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

38.       Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Marijampolės PN kameroje Nr. 14 skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas kaip pagrindą neturtinei žalai kilti turėjo nustatyti pažeidimą dėl kamerose esančių baldų, sanitarinio mazgo, kurie, kaip teigiama apeliaciniame skunde, trukdė judėti kameroje, nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.

39.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

40.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Šiose taisyklėse nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir atėmus iš bendro kameros ploto (20,45 kv. m) sanitarinio mazgo užimamą plotą (atsakovo duomenimis, 2 kv. m), pareiškėjui, kartu gyvenant su 4 asmenimis, vienam asmeniui turinti tekti ploto norma nebūtų pažeista. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies atmetami kaip nepagrįsti.

41.       Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su tupimo tualeto buvimu kamerų sanitariniuose mazguose, pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą unitazą. Be to, nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge įrengti klozetai gali būti ir tupiami (10.4 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020). Taigi vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020). Taigi byloje nenustatęs (konkrečių argumentų ir nusiskundimų skunde ir apeliaciniame skunde nekelia ir pareiškėjas), kad dėl sveikatos būklės sėdimo unitazo įrengimas buvo būtinas pareiškėjui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisės tuo aspektu, kad kameroje buvo tupimas klozetas pažeistos nebuvo.

42.       Patikrinusi bylą teisinio reguliavimo ir faktiniu aspektais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad kameros Nr. 14 higienos sąlygos iš esmės atitiko higienos normoje HN 134:2015 reikalavimus, o pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, maudytis duše, būti aprūpintam išskalbtais drabužiais, gauti leidinius iš bibliotekos nebuvo varžoma, todėl šių motyvų nekartoja.

43.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

44.       Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

45.       Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.).

46.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. nebuvo užtikrintas tinkamas kenkėjų naikinimas, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė. Byloje nenustatyta ir tai, kad kenkėjų buvimas sukėlė kokį nors sveikatos pablogėjimą. Pareiškėjas neteikė skundų dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų Marijampolės PN ar kitoms kompetetingoms institucijoms.

47.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

48.       Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (Marijampolės PN buvo buitinių parazitų, tačiau minėtų pažeidimų pareiškėjas niekaip nesusiejo su jo teisių ribojimu ir galbūt padaryta neturtine žala), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

49.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.   

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Audrius Bakaveckas

                                                                                                            Arūnas Dirvonas

                                                                                                            Milda Vainienė