Administracinė byla Nr. eAS-353-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01308-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja Ž. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, pavadintu „Ž. V. pareiškimas dėl žalos atlyginimo“ ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 25 283,13 Eur žalą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos žalos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II.

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2024 m. balandžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ieškinio senaties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str., 1.125 str. 1, 5, 8 d.) aspektu ir nustatė, kad pareiškėja prašo priteisti žalą, kuri kilo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-359 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) patvirtino patikrinimo akto, kuris buvo pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el3-605-281/2020. Įvertinęs pareiškėjos nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė – Sprendimo priėmimo metu, todėl nuo to momento ir skaičiavo senaties terminą.

Teismas pažymėjo, kad kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėja turėjo vėliausiai per 3 metus. Kadangi pareiškėjos skundas dėl žalos atlyginimo teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) sistemą buvo įteiktas 2024 m. balandžio 4 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jos teisių pažeidimų ir kuomet ji apie tai sužinojo, teismas sprendė, jog pareiškėja praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti ir neprašė jo atnaujinti. Teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja Ž. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.       teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, t. y. nuo 2018 m. spalio 31 d. priimto VMI Sprendimo. Pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2022 m. rugpjūčio 29 d., kai pareiškėjos atstovus Lietuvos Respublikos finansų ministerija informavo, kad Lietuvos Respublikos Seime 2022 m. rugpjūčio 12 d. registruotas Finansų ministerijos parengtas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-986-575/2021 konstatavo, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti nuo 2021 m. balandžio 14 d. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.);

2.       pareiškėjai žala kilo, nes atsakovas pažeidė 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva). Apie tai galėjo tapti žinoma anksčiausiai tada, kai buvo sužinota apie Europos Komisijos pradėtą pažeidimo procedūrą prieš atsakovą, 2021 m. liepos 15 d. paskelbus informaciją Europos Komisijos leidinyje. Europos Komisijai pradėjus pažeidimo procedūrą Nr. INFR(2020)4057 prieš Lietuvą dėl netinkamo PVM direktyvos įgyvendinimo, pareiškėjos atstovai kreipėsi į Finansų ministeriją su prašymu dėl informacijos suteikimo. Finansų ministerija 2022 m. rugpjūčio 29 d. raštu patvirtino, kad Lietuvos Respublika yra pripažinusi netinkamą PVM direktyvos perkėlimą į PVMĮ. Taigi, pareiškėja tik 2022 m. rugpjūčio 29 d. sužinojo, jog Lietuvos Respublika pažeidė jos teises, o VMI Sprendimu priteista suma yra jos patirta žala;

3.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-51-968/2023 yra konstatuota, jog apie galbūt padarytą pažeidimą pareiškėja galėjo sužinoti nuo 2021 m. balandžio 14 d. Nors pareiškėja laikosi pozicijos, jog apie savo interesų pažeidimą sužinojo tik 2022 m. rugpjūčio 29 d., vadovaujantis nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu ir senaties terminą skaičiuojant nuo 2021 m. balandžio 14 d., pareiškėja nėra praleidusi 3 metų senaties termino;

4.       teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjos pareiškimo. Jeigu yra vadovaujamasi CK normomis sprendžiant ieškinio senaties terminą, skaičiavimo pradžią, sistemiškai turi būti vadovaujamasi ir nuostatomis dėl senaties termino taikymo tik atsakovui prašant. Tokiu atveju šalis turėtų galimybę, atsižvelgdama į atsakovo argumentų pagrįstumą, papildyti reikalavimą prašymu dėl senaties termino atnaujinimo. Kol nėra pareikštas atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį, tol senatis negali būti taikoma, juo labiau – atsisakoma priimti pareiškimą;

5.       teismas neatsižvelgė į pareiškėjos pažeistų interesų svarbą ir nevertino padaryto pažeidimo reikšmės. Šiuo atveju susidarė tokia situacija, kai Lietuvos Respublikos institucijos netinkamai taikė PVM direktyvos nuostatas, teismuose buvo atsisakyta kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo, vėliau paaiškėjo, kad PVM direktyva buvo taikoma netinkamai, tačiau pareiškėjos teises atsisakoma ginti formaliu pagrindu. Tai visiškai pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir pakerta pasitikėjimą teisine valstybe. Kadangi dėl pareiškėjos teisingumas nebuvo vykdomas ilgą laiką, pareiškėja neturėjo pagrindo reikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo, kol nesužinojo apie konstatuotą Lietuvos Respublikos padarytą PVM direktyvos pažeidimą, teismas turi pareiškimą priimti, o nustatęs, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas (su kuo nesutinkama), turi atnaujinti senaties terminą ex officio (pagal pareigas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja, 2024 m. balandžio 4 d. pateikusi teismui per EPP sistemą skundą dėl žalos atlyginimo, praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti ir neprašė jo atnaujinti, todėl atsisakė jį priimti. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo, nesutikdama su teismo išvada dėl ieškinio senaties termino taikymo bei jo pradžios nustatymu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Pabrėžtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012).

Akcentuotina, kad teisės teorijoje ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-652-492/2017) terminai pagal savo pobūdį yra skirstomi į procesinius ir materialiuosius. Procesiniai terminai yra reglamentuojami proceso teisės normų. Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Procesiniai terminai, priešingai negu materialieji terminai (pvz., ieškinio senaties terminai, reglamentuojami CK Pirmosios knygos IV dalies VII skyriuje), sukuria procesinius teisinius padarinius (sukuria procesines teises ir pareigas). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, teisė kreiptis į teismą su ieškiniu ir asmens subjektinė teisė neišnyksta (Civilinio kodekso 1.126 str. 1 d.), o pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. procesinė teisė pasibaigia. Procesinius terminus, priešingai negu materialiuosius terminus, teismas taiko nepriklausomai nuo šalių valios, pavyzdžiui, skundo priėmimo stadijoje be atsakovo prašymo vertina, ar pareiškėjas nepraleido termino skundui (prašymui, pareiškimui) paduoti, o skundo (prašymo, pareiškimo) padavimas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą, kai nebuvo pateiktas prašymas atnaujinti šį terminą arba toks prašymas nebuvo tenkintas, yra pagrindas teismui atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-504-968/2023).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia prisiteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 25 283,13 Eur žalos atlyginimą bei 6 proc. procesines palūkanas dėl neteisėtų valstybės veiksmų netinkamai įgyvendinant PVM direktyvos 11 straipsnio nuostatas. Taigi, pareiškėja iš esmės kelia reikalavimą atlyginti turtinę žalą, jį grįsdama CK 6.271 straipsnio nuostatomis.

Reikalavimams dėl žalos atlyginimo netaikomi Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtinti procesiniai skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminai. Pabrėžtina, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-333-502/2020). Pareiškėja atskirajame skunde pagrįstai atkreipia dėmesį į Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, be kita ko, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog prašymas paduotas praleidus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog sprendimų apskundimo terminų praleidimas niekaip nesusijęs su procesinėmis prielaidomis kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo nors ir būtų praleistas ieškinio senaties terminas, kuris taikomas tik atsakovo reikalavimu ir tik nagrinėjant bylą iš esmės, o ne skundo priėmimo stadijoje (žr., pvz., 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-602/2022).

Teisėjų kolegija pažymi, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino pradžia, nes jie turėtų būti įvertinti bylą nagrinėjant iš esmės.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą (pareiškimą) kaip paduotą praleidus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, perduodant skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Ž. V. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos Ž. V. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė