Civilinė byla Nr. e2A-187-601/2024
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-00232-2022-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.4; 2.6.39.2.6.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 26 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilmaris“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5818-1106/2022 pagal ieškovės „TT Club Mutual Insurance Ltd“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilmaris“ dėl žalos atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Latvijos Respublikoje registruota įmonė „Marine Underwriting Services“ SIA.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Jungtinėje Karalystėje registruota įmonė „TT Club Mutual Insurance Ltd“ 2022 m. vasario 3 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilmaris“ 21 625,20 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad sutarties, sudarytos su UAB „TD Baltic“ pagrindu, UAB „Ad Rem Transport“ įsipareigojo pristatyti kompiuterių krovinį iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką. Vykdydama šį įsipareigojimą, UAB „Ad Rem Transport“ sudarė krovinių vežimo sutartį su atsakove UAB „Vilmaris“, o ji 2020 m. spalio 2 d. priėmė krovinį. Atsakovei pristačius krovinį į paskirties vietą, nustatyta, kad dalies krovinio (dalies kompiuterių) trūksta. Krovinio draudikė bendrovė „ERGO Insurance SE“ sumokėjo UAB „TD Baltic“ 43 250,40 Eur draudimo išmoką ir kreipėsi į UAB „Ad Rem Transport“ ir atsakovę UAB „Vilmaris“, kaip už krovinio vagystę atsakingus subjektus, dėl žalos atlyginimo. Derybų metu bendrovė „ERGO Insurance SE“ ir UAB „Ad Rem Transport“ susitarė išspręsti ginčą taikiai – UAB „Ad Rem Transport“ sumokėjo „ERGO Insurance SE“ 21 625,20 Eur kompensaciją. Sumokėjusi šią sumą, UAB „Ad Rem Transport“ įgijo regreso teisę reikšti reikalavimą atsakovei UAB „Vilmaris“, atsakingai už krovinio praradimą. Šią reikalavimo teisę UAB „Ad Rem Transport“ perleido savo draudikei, t. y. ieškovei.
3. Atsakovė UAB „Vilmaris“ su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad užsakydama ginčo krovinio pervežimą, UAB „Ad Rem Transport“ nepateikė jokių reikalavimų dėl transporto priemonės rūšies, sustojimų skaičiaus ar aikštelių saugumo. Nepaisant to, atsakovė savo maršrutą suplanavo itin rūpestingai ir visus sustojimus atliko tik saugiose aikštelėse. Atsakovės įsitikinimu, pareikštu ieškiniu neįrodoma, kad faktinis vežėjas, vykdydamas pervežimą, atliko kokius nors sąmoningus ir tikslingus veiksmus, kurie lėmė krovinio vagystę. Vykdydama ginčo krovinio pervežimą, atsakovė nepažeidė jokių reikalavimų bei neatliko jokių neapdairių, nerūpestingų ar juo labiau sąmoningų veiksmų, kurie galėtų būti prilyginami tyčiniams veiksmams pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 29 straipsnį, todėl už krovinio praradimą atsakovės atžvilgiu galėtų būti taikoma nebent ribota atsakomybė, nustatoma pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Visgi, atsakovės nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškinio net ribotos vežėjo atsakomybės apimtyje, kadangi ieškovė tinkamai nepagrindė žalos dydžio bei savo reikalavimo teisės, o taip pat yra praleidusi senaties terminą ieškiniui pareikšti.
4. Trečiasis asmuo Marine Underwriting Services SIA atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį patenkino, t. y. priteisė ieškovei iš atsakovės 21 625,20 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat – 487 Eur žyminį mokestį bei 3 987 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
6. Teismas pažymėjo, kad pagal CMR konvencijos 23 straipsnį vežėjas, praradęs dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, tačiau jo mokėtina kompensacija negali būti didesnė nei 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, šis ribojimas netaikomas tuo atveju, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Įvertinęs kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, teismas pažymėjo, kad vežėjui tokiais atvejais taikomi didesni nei įprasti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.
7. Vertindamas labiausiai tikėtiną krovinio dalies vagystės scenarijų, teismas nurodė, kad 3,80 m aukščio puspriekabės stogo tentas turėjo būti prapjautas naudojant tam skirtą techniką, nes žmogui su pjovimo įranga nėra įmanoma išsilaikyti ant tento nesant kieto paviršiaus; prapjovus tentą, reikėjo patekti į vidų ir iškelti dėžes su 99 vienetais kompiuterinės įrangos. Vilkiko vairuotojas, veždamas krovinį, 2020 m. spalio 3 d. 00.18 val. (vietos laiku) sustojo 45 min. poilsio degalinėje šalia Harbkės miesto (Vokietija), vėliau 2020 m. spalio 3 d. 05.16 val. (vietos laiku) 45 min. stovėjo poilsio aikštelėje, esančioje prie A2 greitkelio Lenkijoje, trečias sustojimas buvo šviesiu paros metu, nuo 2020 m. spalio 3 d. 07.06 val. ryto iki tos pačios dienos 16.10 val. (vietos laiku) specialioje sunkiasvorėms transporto priemonėms pritaikytoje poilsio aikštelėje už Poznanės (Lenkija) prie A2 greitkelio. Vėliau buvo dar du trumpi sustojimai Lenkijoje (15 min. sustojimas 2020 m. spalio 3 d. 18.14 val. aikštelėje prie A2 greitkelio netoli Lodzės ir 30 min. sustojimas 2020 m. spalio 3 d. 21 val. degalinėje prie Mazovijos Ostruvos). 2020 m. spalio 4 d. naktį vairuotojas trumpam sustojo užsipilti degalų degalinėje Kalvarijoje, Lietuvoje. Tačiau, teismo vertinimu, minėti 15–45 min. trukmės sustojimai negalėjo būti pakankami vagystei įvykdyti, be to, tokiu atveju vairuotojas, tęsdamas kelionę, būtų pastebėjęs plevėsuojantį tentą, jo garsą. Savo ruožtu ilgiau sustota buvo šviesiu paros metu, aikštelėje prie greitkelio, todėl taip pat yra mažai tikėtina, kad šio sustojimo metu galėjo būti įvykdyta vagystė. 2020 m. spalio 4 d. 03.13 val. vairuotojas atvyko į Kaune esančią atsakovei priklausančią aikštelę ir buvo joje iki 2020 m. spalio 5 d. ryto, tuomet nuvyko į krovinio iškrovimo vietą.
8. Teismas nelaikė patikimu įrodymu atsakovės draudikės bendrovės „Marine Underwriting Services SIA“ užsakymu parengto atsakovei priklausančios aikštelės vertinimo, kuriame nustatyta, kad aikštelė yra apsaugota. Anot teismo, pati atsakovė paneigė, kad šiame vertinime nurodytos aikštelės apsaugos priemonės buvo naudojamos ginčui aktualiu laikotarpiu, o tai, kokios priemonės yra aikštelėje bylos nagrinėjimo metu, neturi teisinės reikšmės. Tai, kad ekspeditorė nereikalavo, jog vilkikai stovėtų aikštelėse, kuriose įrengtos kameros, nereiškia, kad vežėja, kuriai keliami aukšti rūpestingumo reikalavimai, gali leisti vilkikams stovėti nuosavoje aikštelėje, saugomoje tik sargo ir šuns. Būtent atsakovei priklausančioje aikštelėje vilkikas stovėjo ilgiausiai, tamsiu paros metu, aikštelė nebuvo filmuojama, vilkikas nebuvo pastatytas vilkikų eilėje (kur, tikėtina, dėl mažo atstumo tarp transporto priemonių nebūtų buvę galimybės prieiti prie vilkiko, patekti ant stogo ir prapjauti tentą, panaudoti techninę įrangą), aplinkybė, kad teritorijoje buvo šuo, nėra įrodyta, o paslaugų teikimo sutartis su sargu nepatvirtina, kad jis dirbo būtent 2022 m. spalio 4 d. naktį. Pagal pateiktą sutartį vienas fizinis asmuo teikia atsakovei paslaugas kiekvieną dieną nuo 20 val. iki 8 val. visus metus, sutartyje nenurodyta, kad jis turi teisę pasitelkti kitus asmenis paslaugai suteikti, taip pat nenurodyta atsiskaitymo už paslaugas kaina, tvarka ir net užsakovės pareiga atsiskaityti. Tai sukėlė teismui abejonių, kad sargas realiai buvo aikštelėje.
9. Teismo vertinimu, atsakovės (vežėjos) atsakomybės nešalina tai, kad ekspeditorė neperdavė jai siuntėjos nurodymo vežti krovinį kietašonėmis priekabomis. Ši aplinkybė buvo įvertinta ekspeditorės ir siuntėjos draudikės derybose, nustatant ekspeditorės turimų atlyginti nuostolių dydį. Reikalavimas atsakovei yra reiškiamas regreso tvarka, todėl jis negali būti keičiamas du kartus vertinant tą pačią aplinkybę. Be to, pagal CMR konvencijoje pateiktą vienintelės sutarties sampratą vėlesnis vežėjas, priimdamas krovinį ir važtaraštį, išreiškia valią dalyvauti sutartiniuose santykiuose ir priima sutarties sąlygas. Tai reiškia, kad siuntėjo sąlygos tampa privalomos vežėjui.
10. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės elgesys laikytinas dideliu neatsargumu, kuris gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, nes ji nesiėmė elementarių saugos priemonių jai priklausančioje aikštelėje ir sudarė sąlygas pavogti krovinį. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra pagrindo pagal CMR konvenciją taikyti vežėjai ribotą civilinę atsakomybę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Vilmaris“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 29 straipsnį ir nepagrįstai pripažino neribotą atsakovės, kaip faktinės vežėjos, atsakomybę dėl ginčo žalos atlyginimo. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti sąmoningą netinkamą atsakovės elgesį, t. y. subjektyviųjų kriterijų, kadangi atsakovė ėmėsi tinkamų saugumo priemonių, maršrutą planavo ir sustojimus rinkosi itin atsakingai. Teismas atliko subjektyvių ieškovės prielaidų apie galimas vagystės aplinkybes analizę, nevertindamas jų kritiškai ir neatsižvelgdamas, kad byloje nėra nei ikiteisminio tyrimo duomenų apie nustatytas vagystės aplinkybes, nei specialistų (siurvejerių ir pan.), tiriančių tokio pobūdžio įvykius, vertinimo, kad vagystė buvo įvykdyta atsakovės teritorijoje antrojo ilgojo sustojimo metu. Vertindamas subjektyvias ieškovės prielaidas, teismas padarė ir aiškių techninių klaidų – pavyzdžiui, pažymėjo, kad pripažįsta pagrįstais ieškovės atstovo teiginius apie tikėtiną vagystės atlikimo mechanizmą. Byloje nėra duomenų nei apie pjūvio, nei apie pavogto krovinio pakuočių matmenis. Nėra aišku, kodėl teismas vertino, kad speciali įranga negalėjo būti panaudota kitų sustojimų metu. Net 30 minučių laiko tarpas, naudojant specialią įrangą ir iš anksto tam pasiruošus, nėra neįmanomas ir negalėjo būti atmestas kaip nerealus. Negalėjimas paaiškinti gerai suplanuotos vagystės mechanizmo negali būti didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai, pagrindu. Atsakovė iš užsakovės UAB „Ad Rem Transport“ negavo jokių nurodymų dėl krovinio vežimo sąlygų. Šių nurodymų neperdavimo ieškovė neginčijo, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti nustatytų taisyklių pažeidimą. Teismas nenurodė, kokią sutarties ar teisės aktų nuostatą atsakovė pažeidė krovinio gabenimo metu, nekonstatavo tokio pažeidimo esminės reikšmės dalies krovinio praradimui, o nekonstatavus šio kriterijaus, CMR konvencijos 29 straipsnio taikymas nėra galimas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių siurvejerių Smart Claims apžiūros ataskaitoje Nr. SC/22/02/0030 nurodytas aplinkybes dėl teritorijos aptvėrimo ir apšvietimo. Siuntėjas aikštelės aptvėrimą laikė viena iš sąlygų saugiam krovinio gabenimui ir šios sąlygos atsakovė laikėsi. Atsakovės pateikta siurvejerių apžiūros ataskaita patvirtina, jog aikštelė Kaune yra aptverta, tačiau teismas šiuo įrodymu nesivadovavo, nes ji neatspindi situacijos buvusios įvykio metu. Iš teismo argumentų nėra aišku, ar teismas laikė šią aplinkybę neįrodyta, ar laikė, kad aptvėrimas šiuo atveju neturi reikšmės. Teismas aikštelės aptvėrimo faktą galėjo patikrinti viešai prieinamais duomenimis. Be to, teismas nepagrįstai vertino, kad sutartis su sargu yra formalus dokumentas, negalintis patvirtinti, kad vagystės naktį sargas dirbo. Versijas dėl vagystės kituose maršruto etapuose teismas atmetė, vadovaudamasis vien argumentu, kad vairuotojas, tęsdamas kelionę, būtų pastebėjęs arba išgirdęs plevėsuojantį tentą. Nenustačius nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai, kriterijų, ieškinys negalėjo būti tenkinamas visa apimtimi, o galėjo būti sprendžiama tik dėl ribotos vežėjo atsakomybės pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį;
1.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad vienintelės sutarties pripažinimas šioje byloje reiškia, kad atsakovė, būdama faktinė vežėja, priėmė krovinį vežti su visomis ekspedijavimo sutarties sąlygomis. Toks aiškinimas prieštarauja CMR konvencijos 34 straipsniui, kuris numato, kad vežėjas tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos važtaraštyje, o ne pirmojo vežėjo sutartyje su siuntėju. Neaišku, kokiais įrodymais remdamasis, teismas sprendė, kad siuntėjo nurodymo vežti kietašone puspriekabe pažeidimas jau buvo įvertintas ekspeditoriaus ir siuntėjos draudiko derybose, nustatant atlygintinų nuostolių dydį. Teismas neatsižvelgė, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 5 dalis numato vežėjo kaltės mažinimą, atsižvelgiant į siuntėjo kaltės dalį, o teismų praktikoje pasisakyta, kad, nustačius siuntėjo kaltę ir taikant dalinę siuntėjo atsakomybę, CMR konvencijos 29 straipsnio taikymas negalimas;
1.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė UAB „Ad Rem Transport“. Teismas sprendime pasisakė, kad UAB „TD Baltic“ nurodymų ir nustatytų vežimo sąlygų nesilaikė ne atsakovė, o ekspeditorė UAB „Ad Rem Transport“, neįtraukusi atitinkamų sąlygų į sutartį su atsakove. Sprendime pasisakyta tiek dėl UAB „Ad Rem Transport“ statuso, tiek dėl kaltės modifikavimo dėl jų neteisėtų veiksmų, todėl skundžiamas sprendimas turi įtakos asmens, kuris nebuvo įtrauktas į bylą, teisėms ir pareigoms ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas;
1.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu. Konstatuodamas sutartinį reikalavimo perleidimą, teismas pasisakė ir dėl priešingo reikalavimo perleidimo pagrindo, t. y. kad subrogacija taikytina ir pagal įstatymą, išmokėtos draudimo išmokos apimtyje. Įstatyminės draudiko subrogacijos taikymui būtina nustatyti draudimo santykių faktą ir turinį, o šioje byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų arba atsakovės pripažinimo, kad tokių faktų ji neginčija. Ieškovui neteikiant į bylą jokių draudimo santykius patvirtinančių dokumentų, nesant jokių pagrįstų priežasčių, dėl kurių šie dokumentai neteikiami, teismas turėjo taikyti prezumpciją, kad atsisakymas teikti įrodymus patvirtina šaliai nepalankiausias aplinkybes – šiuo atveju, mokėjimo fakto nebuvimą. Pagal 2022 m. liepos 12 d. subrogacijos formą teismas galėjo spręsti, kad šiuo buvo atliktas reikalavimo teisės perleidimas vienašalio sandorio pagrindu ir spręsti, ar toks reikalavimo teisės perleidimas nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis yra galimas, ar jis atitinka reikalavimo perleidimo sąlygas. Pateikta 2022 m. liepos 12 d. subrogacijos forma negali būti laikoma tinkamu ir teisėtu ieškovo reikalavimo teisės įgijimu, kadangi ji neatitinka įstatyme nustatytos formos reikalavimo. Teismas turėjo vertinti atsakovės argumentus dėl prieštaravimo imperatyvioms draudimo įstatymo nuostatoms, tačiau sprendime dėl jų nepasisakė, todėl netinkamai taikė įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi vien tik prielaidomis ir konstatavo faktus, kurių nepatvirtino jokie bylos įrodymai
1.5. Pirmosios instancijos teismas nenustatė tikslaus realiai patirtos žalos dydžio, o tik aiškinosi, ar bendra pavogtų prekių vertė yra bent jau ne mažesnė, nei ieškovo reiškiamas reikalavimas. Bendra pavogto krovinio vertė po bylos išnagrinėjimo taip ir liko neaiški, tačiau teismas šios aplinkybės nesureikšmino, palaikydamas ieškovo argumentus ir nurodydamas, jog šiuo atveju pakanka, kad bent vienos rūšies iš pavogtų kompiuterių bendra vertė yra didesnė, nei ieškovo prašoma priteisti suma. Teismo vertinimas nėra tinkamas žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymas.
12. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė „TT Club Mutual Insurance Ltd“ apeliacinės instancijos teismo prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat – priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
2.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu ir ją tinkamai įgyvendino, pareikšdama regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kurį įgijo subrogacijos pagrindu. UAB „Ad Rem Transport“ 2021 m. spalio 25 d. savo reikalavimo teisę dėl žalos, atsiradusios dėl dalies krovinio praradimo, perleido savo draudikei, t. y. ieškovei, ką patvirtina subrogacijos aktas. Šis sandoris nėra pripažintas negaliojančiu ar neatitinkančiu kokių nors teisės aktų reikalavimų;
2.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius vienintelės sutarties kontekste ir nepasisakė dėl neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nekėlė klausimo dėl UAB „Ad Rem Transport“ dalyvavimo trečiuoju asmeniu. Šiai bendrovei perleidus reikalavimo teisę subrogacijos pagrindu ieškovei, nėra aišku, koks galėtų būti šio subjekto interesas dalyvauti šioje civilinėje byloje;
2.3. Pirmosios instancijos teismas, kruopščiai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad atsakovė yra atsakinga už išimtinai jos žinioje buvusio krovinio dalies praradimą, ir darė pagrįstą išvadą, jog atsakovės elgesys laikytinas dideliu neatsargumu, galinčiu būti prilyginamu tyčiniams veiksmams, nesiimant elementarių saugos priemonių pačiai priklausančioje aikštelėje, sudarant sąlygas pavogti krovinį. Atsakovė, būdama profesionalia vežėja, žinojo, suprato, kad pervežimo metu ji turi pareigą saugoti krovinį, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė, krovinio dalies netekta pervežimo metu, todėl atsakovė atsako už kilusią žalą visa apimtimi. Teismas padarė pagrįstą išvadą apie tikėtiną vagystės atlikimo mechanizmą.
13. Trečiasis asmuo Marine Underwriting Services SIA atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Ankstesnių apeliacine ir kasacine tvarka priimtų teismų procesinių sprendimų esmė
14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2023 m. vasario 21 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo sprendimą ir ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 10 812,60 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo šios sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį teisėjų kolegija atmetė.
15. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal ekspedijavimo sutartį UAB „Ad Rem Transport“ buvo įsipareigojusi pasirinkti tinkamą krovinio gabenimo maršrutą, sustojimų vietas, transportavimo būdą, tačiau nedavė jokių konkrečių nurodymų atsakovei tam, kad vagystėms paklausus ir rinkoje lengvai realizuojamas krovinys būtų gabenamas tinkamai, sustojant tik saugiose ir saugomose vietose. Kita vertus, atsakovė, kaip savo srities profesionalė, galėjo ir turėjo pati surinkti informaciją, reikalingą siekiant tinkamai pervežti konkretų krovinį.
16. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės draudikės užsakymu atsakovės automobilių saugojimo aikštelę Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 17, apžiūrėjusio eksperto parengtoje ataskaitoje nustatyta, jog visa minėtos aikštelės teritorija yra aptverta tvora, teritorijoje įrengtos 8 vaizdo stebėjimo kameros, visa aikštelė yra apšviesta, naktį teritoriją saugo sargas, taip pat yra paleidžiamas vilkšunis, taigi, ji apsaugota tiek fizinėmis, tiek techninėmis priemonėmis, tamsiu paros metu budi gyva apsauga, taip užtikrinant aukštą saugumo lygį. Teisėjų kolegija nurodė neturinti pagrindo abejoti ekspertų ataskaitos patikimumu, tačiau įvertinusi atsakovės pateiktos kelionių ataskaitos duomenis ji nustatė, kad vilkikas nuo 2020 m. spalio 4 d. 03.13 val. iki 2020 m. spalio 5 d. 10.01 val. stovėjo kitoje teritorijoje, esančioje Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 21. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad vilkikas su kroviniu nurodytu laikotarpiu stovėjo saugioje, atsakovei priklausančioje aikštelėje Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 17, o ne aikštelėje Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 21, todėl atsakovės nurodyti argumentai dėl nenustatyto nusikaltimo mechanizmo ir jai priklausančios aikštelės saugumo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
17. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė ir UAB „Ad Rem Transport“, žinodamos, jog veža vertingą krovinį tentinėje puspriekabėje, netinkamai suplanavo kelionės maršrutą, galimai pasirinko nesaugią stovėjimo aikštelę, nesiėmė kitų saugumo priemonių, reikalingų siekiant sudaryti veiksmingas kliūtis užvaldyti krovinį. Atsakovė, kaip savo srities profesionalė, nesielgė maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, nors būtent toks elgesys pagal kasacinio teismo praktiką apriboja vežėjo atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo atsakovės veiksmus kaip itin neatsargius, prilyginamus tyčiniams CMR konvencijos 29 straipsnio prasme.
18. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuostolių dydis sudaro 21 625,20 Eur. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad UAB „Ad Rem Transport“ ir atsakovė veikė kaip susitariančioji ir faktinė vežėjos, todėl už ginčo krovinio dalies praradimą joms kyla solidarioji atsakomybė. Net jeigu UAB „Ad Rem Transport“ civilinė atsakomybė kiltų už ekspeditoriaus pareigų pažeidimą, o atsakovei būtų taikoma vežėjos atsakomybė už prarastą krovinio dalį, abi atsakovės vis tiek atsakytų solidariai, nes prievolė gali būti solidari, nepaisant skirtingų jos atsiradimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti UAB „Ad Rem Transport“ ir atsakovės veiksmų bendrumą objektyviąja prasme – jeigu UAB „Ad Rem Transport“ būtų tinkamai vykdžiusi pareigą organizuoti krovinio pervežimą ir būtų davusi tinkamus nurodymus atsakovei, būtų buvę išvengta krovinio dalies praradimo; jeigu atsakovė būtų ėmusis maksimalių įmanomų saugumo priemonių, taip pat būtų buvę išvengta krovinio dalies praradimo. Ieškovė, perėmusi iš UAB „Ad Rem Transport“ atgręžtinio reikalavimo teisę, negali reikalauti daugiau, nei pagal įstatymą priklausytų UAB „Ad Rem Transport“. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, UAB „Ad Rem Transport“ ir atsakovės atsakomybės pobūdį, teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą žalos atlyginimą priteisė iš atsakovės, todėl pakeitė teismo sprendimą, sumažindama iš atsakovės priteistiną sumą iki 10 812,60 Eur.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 21 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
20. Kasacinio teismo teisėjų kolegija priėmė tokį sprendimą, konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingą aplinkybę, kad atsakovei priklausantis vilkikas, kuriuo buvo gabenamas prarastas krovinys, prieš nustatant krovinio vagystės faktą, paskutinę naktį praleido ne atsakovei priklausančioje stovėjimo aikštelėje, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, neinformavo apie tokį sprendimą byloje dalyvaujančių asmenų ir neužtikrino jiems galimybės pateikti savo pozicijas šiuo klausimu, todėl priėmė byloje siurprizinį sprendimą.
21. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nebuvo kilęs ginčas dėl faktinės aplinkybės, kad vilkikas, kuriuo buvo gabenamas pavogtas krovinys, paskutinę naktį prieš tai, kai buvo nustatyta, jog krovinys iš dalies prarastas, buvo saugomas būtent atsakovei priklausančioje aikštelėje. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose šalys neišreiškė abejonių, kurioje – atsakovei priklausančioje ar kitoje, greta esančioje – aikštelėje buvo pastatytas vilkikas prieš tai, kai buvo nustatyta, kad dalis krovinio dingo, be to, šalys neteikė ir argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių apeliacinės instancijos teismo nurodytos kitos, ne atsakovei priklausančios aikštelės (ne)saugumą, joje įdiegtas saugumo priemones ir pan. Priešingai, abi ginčo šalys savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad vilkikas buvo saugomas atsakovės aikštelėje, ir nesutarė tik dėl šios aikštelės saugumo bei joje taikomų apsaugos priemonių pakankamumo. Būtent šias faktines aplinkybes jos įrodinėjo ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį. Esant tokioms aplinkybėms, šalys negalėjo numatyti, kad bylą rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą, imsis spręsti klausimus, dėl kurių byloje nebuvo ginčo, ir padarys šalims netikėtą išvadą, kad vilkikas buvo saugomas ne toje aikštelėje, dėl kurios saugumo šalys teikė savo argumentus ir įrodymus, o kitoje aikštelėje, dėl kurios byloje nebuvo pateikta duomenų. Anot kasacinio teismo teisėjų kolegijos, apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurioje teismas vertino šalių neįrodinėtas aplinkybes, nesudaręs joms sąlygų pateikti dėl šių aplinkybių savo argumentus ir įrodymus, yra priimta peržengus bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas ir yra šalims siurprizinė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
23. 2024 m. sausio 30 d. nutartimi teisėjų kolegija pasiūlė šalims pateikti papildomus argumentus ir įrodymus, susijusius su krovinio buvimu (2020 m. spalio 4 d. 3:13 iki 2020 m. spalio 5 d. ryto) tam tikroje aikštelėje ((duomenys neskelbtini) g. 17, Kaune, ar (duomenys neskelbtini) g. 21, Kaune) ir jos saugumu bei žalos dydžio paskaičiavimą remiantis CMR konvencijos 23 straipsniu.
24. Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus. Apeliantė (atsakovė) pateikė rašytinius paaiškinimus, prie kurių pridėjo priedus: (duomenys neskelbtini) g. 21 NTR išrašą ir antstolio S. Užkuraičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Taip pat apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuris patvirtina, kad aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini) g. 17, Kaune yra registruoti ne tik pastatais, net ir inžinierinis statinys – tvora (statybos metai 1979).
25. Teisėjų kolegija priima šalių pateiktus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, nes jie susiję su ginčo dalyku ir atitinka 2024 m. sausio 30 d. nutartimi teisėjų kolegijos pateiktą siūlymą.
Faktinės bylos aplinkybės
26. Nustatyta, kad UAB „Ad Rem Transport“ ir UAB „TD Baltic“ 2019 m. vasario 25 d. sudarė krovinių ekspedicijos sutartį Nr. 2498/2019/TDB (toliau – Sutartis), pagal kurią UAB „Ad Rem Transport“ (ekspeditorė) įsipareigojo UAB „TD Baltic“ (užsakovės) lėšomis teikti ir organizuoti užsakymuose numatytas paslaugas, tarp kurių gali būti krovinių vežimo ekspeditorės ar užsakovės pasirinktu transportu ir maršrutu organizavimas; krovinių vežimo ir kitų sutarčių sudarymas ekspeditorės, jos agento ar kliento vardu; krovinių išsiuntimo, pakrovimo ar iškrovimo užtikrinimas arba šių darbų atlikimas; kitų su krovinių vežimu susijusių paslaugų teikimas; krovinių eksporto, importo ar tranzito dokumentų gavimas ir įforminimas; prekių vežimas, prekių saugojimo ar sandėliavimo ir paslaugos, susijusios su prekių sandėliavimu; kt. (sutarties 1.1 p.). Sutarties 1.2 punkte numatyta, kad ekspeditorė teikia paslaugas, numatytas kiekviename raštiškame užsakyme, kurį pasirašė ir pateikė užsakovė bei kurį ekspeditorė akceptavo parašu ir priėmė jį vykdyti. Užsakymas yra neatskiriama sutarties dalis, jame turi būti nurodyta: paslaugų pobūdis; konkretaus krovinio charakteristikos; reikalavimai transporto priemonei, kuria bus vykdomas vežimas; pakrovimo ir iškrovimo vietų adresai, data, laikas; siuntėjo ir gavėjo pavadinimai, adresai, kontaktiniai telefonai; muitinės adresai pakraunant ir iškraunant krovinį; krovinio pristatymo terminai; sandėliavimo adresai; pageidaujamos paslaugos sąlygos, kaina ir kita reikalinga informacija, kuri yra protingai reikalinga tinkamai atlikti numatomas pareigas.
27. Iš 2020 m. sausio 21 d. priedo Nr. 3 prie Sutarties (galiojusio iki 2020 m. gruodžio 31 d.) matyti, jog UAB „Ad Rem Transport“ įsipareigojo krovinius, vežamus maršrutu 5047 RK Tilburg, Olandija – TD Baltic sandėliai Vilniaus tranzito teritorijoje, Vilnius, pakrauti paskutinius į puspriekabę (pasikrovus puspriekabė yra plombuojama Syncreon darbuotojų) bei iškrauti pirmus iš puspriekabės (plomba nuimamam tik TD Baltic / Vilniaus tranzito teritorijoje). Visos transporto priemonės turi būti plombuojamos.; pervežant krovinius logistikos įmonės poilsiui ir sustojimui privalo pasirinkti išimtinai saugomas, aptvertas aikšteles; maršrutas ir sustojimai turi būti suplanuoti iš anksto; krovinių pervežimai vykdomi kietašonėmis transporto priemonėmis.
28. Pagal 2020 m. spalio 13 d. pasirašytą užsakymą – sutartį Nr. TRA10/1-107859, UAB „Ad Rem Transport“ pasamdė apeliantę UAB „Vilmaris“, kuri turėjo pervežti krovinį (vilkiko Nr. BOS220) iš Nyderlandų į Vilnių (pakrovimo data 2020 m. spalio 2 d., iškrovimo – 2020 m. spalio 5 d.). Užsakyme (dalis TR131288) nėra nurodyta koks konkrečiai krovinys bus vežamas, taip pat reikalavimų transporto priemonei, stovėjimo aikštelėms, nurodytas maršrutas ir sustojimų vietos.
29. Pagal CMR važtaraštį 2020 m. spalio 2 d. krovinio buvimo vietoje (5047 RK Tilburg, Nyderlandai) į apeliantei priklausančią transporto priemonę buvo pakrautas krovinys (pakrauta 4 paletės kompiuterinės įrangos, gauta 218 dėžių (217 + 1), 989 kg), kuris turėjo būti pristatytas adresu Vilnius LT-(duomenys neskelbtini); duomenų apie krovinio plombą nenurodyta. Pristačius krovinį į sandėlį Vilniuje, paaiškėjo, kad trūksta dalies krovinio. Vadybininkės A. K. 2020 m. spalio 14 d. paaiškinime nurodyta, jog 2020 m. spalio 5 d. iškrovus krovinį buvo nustatytas 98 vnt. trūkumas. Iš UAB „TD Baltic“ 2020 m. pretenzijos UAB „Ad Rem Transport“ matyti, kad prarastos krovinio dalies vertė – 48 056 Eur.
30. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, su kuriuo užsakovė UAB „TD Baltic“ buvo sudariusi Vežamų krovinių draudimo sutartį Nr. 710-920-100854, 2020 m. gruodžio 18 d. išmokėjo užsakovei 43 250,40 Eur dydžio draudimo išmoką už 2020 m. spalio 5 d. prarastą krovinio dalį, t. y. 10 proc. (vagystės atveju) sumažinus bendrą patirtų nuostolių sumą, bei subrogacijos pagrindu 2021 m. vasario 5 d. pareiškė pretenziją UAB „Ad Rem Transport“, kaip asmeniui visiškai atsakingam už krovinio vagystę, dėl UAB „TD Baltic“ išmokėtos draudimo išmokos sumokėjimo. Bendru sutarimu draudimo išmokos dalį – 21 625,20 Eur UAB „Ad Rem Transport“ 2021 m. gegužės 12 d. (mokėjimo nurodymas Nr. 38313) grąžino Ergo Insurance SE. 2021 m. spalio 25 d. UAB „Ad Rem Transport“ (subrogacijos forma) savo reikalavimo teisę dėl žalos, atsiradusios dėl dalies krovinio praradimo, perleido ieškovei TT Club Mutual Insurance Ltd.
Dėl UAB „Ad Rem Transport“ dalyvavimo trečiuoju asmeniu ir ieškovės reikalavimo teisės turėjimo
31. Apeliantė UAB „Vilmaris“ teigia, jog nepagrįstai į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukta UAB „Ad Rem Transport“ ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, ieškovė TT Club Mutual Insurance Ltd neturi reikalavimo teisės apeliantės atžvilgiu, o teismas nepagrįstai laikė, jog nagrinėjamu atveju subrogacija taikoma pagal įstatymą, nors ieškovė neteikė jokių draudimo santykius patvirtinančių dokumentų.
32. Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą atvejai, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, pripažįstami absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
33. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 38 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-421/2023, 30 punktas).
34. Nagrinėjamu atveju šalys byloje nesutarė dėl santykių tarp ieškovės TT Club Mutual Insurance Ltd ir UAB „Ad Rem Transport“ kvalifikavimo – subrogacija ar reikalavimo perleidimas (cesija).
35. Subrogacija ir reikalavimo perleidimas yra savarankiškos teisinės konstrukcijos, kurios išoriškai yra panašios, tačiau dėl savitų bruožų negali būti tapatinamos, jos yra taikomos skirtingose situacijose, reguliuoja skirtingus santykius.
36. Pirmiausia pažymėtina, kad tiek subrogacija, tiek cesija yra kreditoriaus teisių perleidimo institutai, o tai reiškia, kad jie neišvengiamai turi bendrų bruožų. Vienas iš tokių bruožų yra tai, kad abiem atvejais perleidžiamos kreditoriaus teisės trečiajam asmeniui. Taigi, tiek subrogacijos, tiek ir reikalavimo perleidimo atveju keičiasi aktyvioji prievolės šalis. Tiek reikalavimo (jo dalies) perleidimo, tiek subrogacijos atveju trečiasis asmuo perima buvusio kreditoriaus teises bei kitas papildomas teises pagal konkrečią prievolę visa apimtimi (CK 6.101 str. 2 d., CK 6.1015 str. 2 d.).
37. Šių dviejų institutų skirtumai geriausiai pasireiškia per jų atsiradimo pagrindą. Reikalavimo perleidimo (cesijos) pagrindas yra sandoris, kuris gali būti tiek dvišalis, tiek vienašalis. Tuo tarpu subrogacijos pagrindas yra įstatymas. Taigi, reikalavimo perleidimo materialusis pagrindas yra civiliniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu subrogacijos materialusis atsiradimo pagrindas yra trečiojo asmens prievolės įvykdymas už skolininką. Trečiasis asmuo gali įvykdyti prievolę už skolininką tik dviem atvejais – jeigu tai yra jo pareiga arba jeigu tai yra jo teisė. Trečiojo asmens pareiga įvykdyti prievolę už skolininką gali kilti tik iš susitarimo, o jo subjektinė teisė atlikti šiuos veiksmus gali atsirasti įstatymo arba sutarties pagrindu.
38. Be to, reikalavimo perleidimo atveju kreditorius, perleidęs savo teises kitam asmeniui, nustoja būti tos prievolės šalis, tačiau pati prievolė išlieka. Tuo tarpu subrogacijos atveju, prievolė tarp skolininko (už žalą atsakingo asmens) ir kreditoriaus (pavyzdžiui, draudėjo) pasibaigia ir atsiranda nauja prievolė tarp skolininko ir prievolę įvykdžiusio asmens (pvz., draudiko), t. y. subrogacijos atveju yra trys asmenys – skolininkas, kreditorius ir asmuo, įvykdęs prievolę, ir ne mažiau, kaip du teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė: I tomas. Vilnius: Justitia, 2003, p. 140), o reikalavimo perleidimo atveju naujojo kreditoriaus su esamu kreditoriumi ir skolininku iki reikalavimo perleidimo pagal bendrąją taisyklę jokie teisiniai santykiai nesieja. Taigi, reikalavimo perleidimo (cesijos) atveju, kuomet debitorius (skolininkas) neįvykdo prievolės naujajam kreditoriui, taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6.245 str. 3 d.), o subrogacijos atveju draudikas vietoje draudėjo įstoja į deliktinę prievolę dėl žalos atlyginimo. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.), ji pasireiškia tik nuostolių atlyginimu, o jos šalių iki teisės pažeidimo nesieja teisiniai santykiai.
39. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog Ergo Insurance SE už prarastą krovinį išmokėjo apdraustajam UAB „TD Baltic“ 43 250,40 Eur draudimo išmoką, kurios dalį – 21 625,20 Eur UAB „Ad Rem Transport“ 2021 m. gegužės 12 d. (mokėjimo nurodymas Nr. 38313) grąžino Ergo Insurance SE. Taigi, UAB „Ad Rem Transport“ pati įvykdė savo prievolę Ergo Insurance SE.
40. UAB „Ad Rem Transport“ 2021 m. spalio 25 d. (subrogacijos forma) savo reikalavimo teisę dėl žalos, atsiradusios dėl dalies krovinio praradimo, perleido ieškovei TT Club Mutual Insurance Ltd, Subrogacijos formoje nurodoma, jog ieškovė sumokėjo UAB „Ad Rem Transport“ 21 625,20 EUR sumą, susijusią su krovinių gabenimu pagal 2020 m. spalio 2 d. CMR važtaraštį Nr. 6362032, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog ieškovė, kaip UAB „Ad Rem Transport“ draudikas, sumokėjo nurodytą sumą draudimo išmoką išmokėjusiam Ergo Insurance SE arba iki 2021 m. gegužės 12 d. būtų pervedusi (išmokėjusi) UAB „Ad Rem Transport“, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju subrogacijos institutas taikomas pagal įstatymą.
41. Esant šioms aplinkybėms ir aukščiau nurodytam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija sprendžia, jog UAB „Ad Rem Transport“ 2021 m. spalio 25 d. pranešimas (subrogacijos forma) savo esme atitinka reikalavimo teisės perleidimą, todėl UAB „Ad Rem Transport“ nustojo būti prievolės šalimi ir teismo sprendimas nesukels jai teisinių pasekmių. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu nėra nustatyta absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, o ieškovė turi reikalavimo teisę į apeliantę.
Dėl ginčo esmės
42. Ieškovė prašydama atlyginti nuostolius, kilusius dėl krovinio dalies praradimo (vagystės), nurodo, kad ginčo teisinis santykis kvalifikuotinas kaip vežimas, kurį paeiliui vykdė keli vežėjai, ir UAB „Ad Rem Transport“ buvo susitariantysis vežėjas, o apeliantė UAB „Vilmaris“ – faktinis vežėjas.
43. Pagal Sutarties 4.1.1 punktą UAB „Ad Rem Transport“ prisiėmė vežėjui būdingą atsakomybę – už krovinio ar jo dalies praradimą arba sugadinimą nuo krovinio priėmimo momento iki krovinio perdavimo krovinio gavėjui momento. Taigi, sutarties turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad ši sutartis yra mišri – turinti ir ekspedijavimo, ir vežimo sutarčių elementų. Be to, pagal sutartį šalys aiškiai susitarė dėl CMR konvencijos taikymo jų santykiams, jeigu pervežimas atliekamas kelių transportu; atsakomybė už krovinio sugadinimą, pristatymo termino viršijimą, praradimą – pagal CMR konvencijos nuostatas (sutarties 1.3 p.). Kai sudaryta mišri sutartis, taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-451-695/2018, kt.).
44. CK 6.824 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinių ekspedijavimas tai – krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių ekspedijavimo sutartyje. Ekspeditorius – juridinis asmuo (verslininkas), sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir įsipareigojęs užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis, jo ar savo vardu gabenti jam priklausantį krovinį ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus (CK 6.824 str. 2 d.). Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 str. 2 d.). Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatytos ekspeditoriaus pareigos organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus ar kliento pasirinktu transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo ar kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą ar iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu susijusios pareigos (CK 6.824 str. 3 d.).
45. CK 6.808 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant krovinio vežimo sutartį, nustatyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Pagal CMR konvencijos nuostatas vežimo sutartis taip pat suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas – sumokėti vežimo mokestį.
46. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad tokiu atveju, kai šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Be to, CMR konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad, taikant šią Konvenciją, vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2009 m. balandžio 14d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2009; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-271/2014, ir kt.).
47. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad UAB „Ad Rem Transport“, priėmusi užsakymą pervežti krovinį iš Nyderlandų į Lietuvą gavėjui UAB „TD Baltic“, būtų nurodžiusi, jog ji tik ekspedijuoja šį krovinį. Byloje taip pat nėra duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad UAB „Ad Rem Transport“ užmokestis buvo nustatytas už krovinio ekspedijavimo paslaugas, tuo tarpu sutarties priede Nr. 3 nurodoma, jog kainos nustatomos už krovinių pervežimą.
48. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).
49. Remdamasis šioje konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo krovinio pervežimo atveju tiek UAB „Ad Rem Transport“, tiek atsakovė UAB „Vilmaris“ laikytinos vežėjomis, kurioms pagal CMR konvenciją kyla pareiga atlyginti nuostolius praradus krovinį (CMR konvencijos 17 str.).
50. Apeliantė UAB „Vilmaris“ savo kaltės dėl krovinio praradimo iš esmės neneigia, tačiau nesutinka su jos veiksmų, kaip ypač neatsargių, kvalifikavimu, todėl šios bylos įrodinėjimo dalykas yra vežėjų kaltės forma, t. y. spręstina, ar įrodytos aplinkybės, patvirtinančios tyčiai prilygintą neatsargumą, su kuriuo siejamas CMR konvencijos 29 straipsnio taikymas.
51. Vežėjo atsakomybė dėl krovinio praradimo nustatyta CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje, t. y. vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo gavėjui momento. Vežėjas atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui, kas reiškia, kad vežėjas turi įrodyti, jog krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių.
52. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17 str., 18 str.), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 str. 1–3 d., 28 str.). Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi, kai, remiantis šios konvencijos nuostatomis, vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 str. 3 d.). CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta CMR 24 ir 26 straipsniuose. Situacija, kai vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR Konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (šiurkščiu aplaidumu), kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 str. 1 p.).
53. Kasacinis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-172/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑127‑378/2015).
54. Kasacinio Teismo praktikoje aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).
55. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovės vežtas krovinys buvo prarastas dėl trečiųjų asmenų veiksmų – vagystės. Vagystė kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis). Jei aptartų aplinkybių nenustatoma, sprendžiama, kad įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams, ir vežėjas netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Todėl sprendžiant dėl kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007).
56. Ieškovas, siekdamas gauti visų jo patirtų nuostolių dėl krovinio dalies praradimo kompensavimą, turi įrodyti ne tik krovinio praradimo faktą, bet ir pagrįsti pateikiamais įrodymais aplinkybes, patvirtinančias vežėjo veiksmų didelį neatsargumą (šiurkštų aplaidumą), dėl kurio krovinys ar jo dalis buvo užvaldyta trečiųjų asmenų (pavogta), o vežėjas, siekdamas, kad jo atlyginamų nuostolių už krovinio dalies praradimą dydis būtų ribojamas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatomis, gindamasis nuo pareikšto ieškovo reikalavimo, įrodinėja buvęs maksimaliai atsargus ir rūpestingas bei ėmęsis įmanomų saugumo priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims neteisėtam jo vežamo krovinio užvaldymui sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012).
57. Vežėjo kaltės forma tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatoma atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui, bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, jog nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007).
58. Taigi, vežėjų kaltės pobūdis ginčo atveju vertintinas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą, pasirinktą sustojimų vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes.
59. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vagystė, tikėtina, buvo įvykdyta nepakankamai saugioje apeliantės stovėjimo aikštelėje ((duomenys neskelbtini) g. 17, Kaune), kurioje vilkikas su kroviniu buvo paliktas nuo 2020 m. spalio 4 d. 3:13 val. iki 2020 m. spalio 5 d. ryto, todėl buvo būtinos papildomos saugumo priemonės, kurios nebuvo taikomos, kas rodo atsakovės didelį neatsargumą dėl krovinio saugumo užtikrinimo.
60. Byloje buvo kilęs klausimas, ar transporto priemonė su kroviniu buvo laikoma apeliantės stovėjimo aikštelėje - (duomenys neskelbtini) g. 17, Kaune (ką nustatė pirmosios instancijos teismas), ar apeliantei nepriklausančioje vietoje - (duomenys neskelbtini) g. 21, Kaune (ką nustatė apeliacinės instancijos teismas), ko pasekoje byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus bylos eigoje bei pateiktus rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, įvertinusi tai, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) g. 21, Kaune, yra mažas ir neskirtas sunkiasvorių transporto priemonių laikymui, kad tai yra gyvenamojo namo su priklausiniais teritorija, sprendžia, jog vilkikas su kroviniu nuo 2020 m. spalio 4 d. 3:13 val. iki 2020 m. spalio 5 d. ryto buvo paliktas (duomenys neskelbtini) g. 17, Kaune.
61. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes (transporto priemonės su kroviniu sustojimų vietas, jų laiką paros atžvilgiu, trukmę, vagystės mechanizmą – pavogta per viršų, perpjaunant tentą), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiausiai tikėtina, jog krovinio vagystė buvo įvykdyta apeliantės stovėjimo aikštelėje ((duomenys neskelbtini) g. 17, Kaune), kurioje krovinys pakankamai ilgą laiką stovėjo tamsiu paros metu (tiek spalio 4 d., tiek spalio 5 d.).
62. Nustačius, kad krovinio vagystė įvykdyta apeliantės stovėjimo aikštelėje, būtina įvertinti šios aikštelės saugumo lygį, nuo kurio priklauso, ar apeliantės elgesys (palikimas brangaus, lengvai perkeliamo krovinio (kompiuterinės įrangos) minimoje aikštelėje) gali būti vertinamas kaip didelis neatsargumas.
63. Apeliantė savo stovėjimo aikštelės saugumo lygį (kaip pakankamai saugią) įrodinėja: 1) Smart Claims 2022 m. vasario 23 d. apžiūros ataskaita Nr. SC/22/02/0030, kurioje nurodyta, kad visa stovėjimo aikštelės Kaune teritorija yra aptverta tvora: dalis tinkliniais segmentais (apie 30 proc.), dalis profiliuotos skardos (70 proc.); tvoros aukštis 1,8 – 2 m; šalia tvoros vakarinėje dalyje išorinėje pusėje iškastas apie 1,5 m gylio melioracijos kanalas; teritorijoje įrengtos 8 vaizdo stebėjimo kameros, visa aikštelė yra apšviesta LED šviestuvais, kurie sumontuoti ant statinių ir įrengti palei tvoros perimetrą; naktį teritoriją saugo įmonės sargas, taip pat būna paleidžiamas vilkšunis, t. y. apsaugota tiek fizinėmis, tiek techninėmis priemonėmis, tamsiu paros metu budi gyva apsauga, tokiu būdu užtikrinant aukštą saugumo lygį; 2) antstolio V. Užkuraičio 2024 m. vasario 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu; 3) paslaugų teikimo sutartimi Nr. 20200102, pagal kurią fizinis asmuo K. G. teikia teritorijos saugojimo paslaugas kiekvieną dieną nuo 20.00 val. iki 8.00 val. visus kalendorinius metus.
64. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateikti įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina tik tai, kad apeliantei priklausanti stovėjimo aikštelė 2020 m. spalio 4-5 dienomis (kada tikėtina įvyko vagystė) buvo aptverta, tačiau kitokių saugumo priemonių buvimas nėra įrodytas. Pažymėtina, kad tiek 2022 m. vasario 23 d. apžiūros ataskaita, tiek 2024 m. vasario 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriuose užfiksuota stovėjimo aikštelėje esančios saugumo priemonės ne vagystės dienai (o daug vėliau), nepatvirtina, kad 2020 m. spalio 4-5 dienomis stovėjimo aikštelėje buvo sargas, buvo šuo, buvo kameros, aikštelė buvo apšviesta. Priešingai, nustatyta, kad 2020 m. spalio 4-5 dienomis stovėjimo aikštelėje kamerų nebuvo (patvirtino apeliantės darbuotoja), o pateikta paslaugų teikimo sutartis, kuria K. G. įsipareigojęs saugoti stovėjimo aikštelę nuo 20.00 val. iki 8.00 val. kiekvieną dieną be išeiginių visus metus, nelaikytina įrodymu apie sargo buvimą, nes: 1) nėra aišku (nėra galimybės patikrinti), kada ji sudaryta; 2) nėra aišku, ar K. G. turėjo teisę verstis tokia veikla; 3) nėra aišku, kodėl nesudaryta darbo sutartis su sargu (paslaugos pastovumas, pobūdis rodo, kad tai turėtų būti darbo santykiai); 4) nerealus paslaugų teikimo rėžimas; 5) nenumatytas apmokėjimas ir nėra duomenų apie apmokėjimą už suteiktas paslaugas. Taigi, laikytina, jog apeliantė, palikdama brangų, paklausų, lengvai perkeliamą krovinį (kompiuterinę įrangą) savo stovėjimo aikštelėje, kuri buvo tik aptverta, nesant kitų saugumo užtikrinimo priemonių (jų buvimas nenustatytas), nesiėmė įmanomų saugumo priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims neteisėtam jos vežamo krovinio užvaldymui sudaryti, t. y. apeliantės elgesys pagrįstai įvertintas kaip didelis neatsargumas.
65. Taip pat pažymėtina, kad nors pagal ekspedijavimo sutartį UAB „Ad Rem Transport“ buvo įsipareigojusi krovinį gabenti kietašonėmis mašinomis, poilsiui ir sustojimui pasirinkti išimtinai saugomas aikšteles ir pan., ir šių krovinio gabenimo sąlygų nenurodė apeliantei, tačiau apeliantė, priimdama užsakymą, būdama savo verslo srities profesionalė, galėjo ir turėjo pati pasitikslinti (gauti) informaciją, reikalingą konkretaus krovinio tinkamam ir saugiam pervežimui. Duomenų, kad apeliantė tikslintųsi krovinio gabenimo sąlygas, byloje nėra, kas tik patvirtina, jog apeliantė nebuvo rūpestinga ir nesiekė, kad krovinio pervežimas atitiktų tam kroviniui keliamus saugumo reikalavimus (kietašonės mašinos, išimtinai saugomos aikštelės ir kt.). Be to, apeliantei priėmus vežti krovinį, jau tapo aišku, kad gabenama kompiuterinė įranga (nurodyta važtaraštyje), kuri paprastai būna brangi, paklausi, lengvai perkeliama, todėl apeliantė turėjo suprasti ir įvertinti, kad tokio krovinio gabenimas reikalauja didesnio saugumo lygio, o jo palikimas beveik dviem naktim nesaugomoje (tik aptvertoje) savo aikštelėje, neužtikrina to.
66. Taigi, nesant duomenų apie vagystės atlikimą ypač pavojingu būdu, apeliantė ir UAB „Ad Rem Transport“, žinodamos, kad veža vertingą krovinį su tentine puspriekabe, netinkamai suplanavo krovinio vežimo maršrutą, stovėjimui pasirinko nesaugią stovėjimo aikštelę, nesiėmė kitų saugumo priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims neteisėtam vežamo krovinio užvaldymui sudaryti, t. y. apeliantė, būdama savo srities profesionale nesielgė maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, kas pagal kasacinio teismo praktiką yra būtina atsakomybės ribojimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo apeliantės veiksmus kaip itin neatsargius, tarptautinėje praktikoje prilyginamus tyčiniams CMR konvencijos 29 straipsnio prasme, ir sprendė, jog apeliantei netaikytinos CMR konvencijos nuostatos, atleidžiančios, taip pat ribojančios jos civilinę atsakomybę (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis, 6 dalis).
67. Apeliantė, nesutikdama su priteistos žalos dydžiu, nurodė, jog teismas nenustatė tikslaus realiai patirtos žalos dydžio, nes bendra pavogto krovinio vertė taip ir liko neaiški.
68. Iš byloje pateiktų įrodymų (UAB „TD Baltic“ 2020 m. spalio 6 d. pretenzijos UAB „Ad Rem Transport“, DELLEMC sąskaitų, pažymos) nustatyta, kad „TD Baltic“ dėl prarasto krovinio patyrė 48 056 Eur žalą, kurią iš dalies padengė krovinio draudikas ERGO Insurance SE, 2020 m. gruodžio 18 d. išmokėdamas 43 250,40 Eur draudimo išmoką, iš bendros sumos atėmus 4 805,60 Eur (procentinė draudimo išmoka). ERGO Insurance SE 2021 m. vasario 5 d. kreipėsi į UAB „Ad Rem Transport“ dėl 43 250,40 Eur dydžio žalos atlyginimo. Derybų tarp ERGO Insurance SE ir UAB „Ad Rem Transport“ metu buvo sutarta, kad UAB „Ad Rem Transport“ sumokės ERGO Insurance SE 21 625,20 Eur dydžio kompensaciją, kas buvo padaryta 2021 m. gegužės 12 d. mokėjimo nurodymu. Apeliantė jokių įrodymų ar skaičiavimų dėl galimų nuostolių, išskyrus deklaratyvius teiginius apie netinkamai nustatytą žalos dydį, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, jog patirtų nuostolių dydis yra 21 625,20 Eur. Byloje nėra jokių duomenų, kad žalos dydis gali būti mažesnis negu 21 625,20 Eur, kas galėtų turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
69. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek UAB „Ad Rem Transport“, tiek ir apeliantė buvo vežėjos, vykdė krovinio vežimą pagal vieną sutartį, ir nors apeliantė nebuvo įspėta dėl papildomų saugumo priemonių reikalingumo kroviniui gabenti, tai nešalina ir nemažina jos atsakomybės už krovinio praradimą.
70. Nagrinėjamu atveju padarius išvadą, jog ginčo santykyje UAB „Ad Rem Transport“ ir apeliantė veikė kaip susitariančioji ir faktinė vežėjos, už ginčo krovinio dalies praradimą joms kyla solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012). Kartu pažymėtina tai, kad ir tuo atveju, jeigu UAB „Ad Rem Transport“ civilinė atsakomybė kiltų už ekspeditoriaus pareigų, nustatytų ekspedijavimo sutartyje, pažeidimą, o apeliantei UAB „Vilmaris“ – vežėjo atsakomybė už prarastą krovinio dalį, abi vis tiek atsakytų solidariai, nes prievolė gali būti solidari, nepaisant skirtingų prievolių atsiradimo pagrindų (CK 6.6 str. 2 d.). Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 str. 3 d.).
71. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, tarp jų – ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai, neturėdami ketinimo sukelti žalą, dažniausiai nežinodami apie vienas kito neteisėtus veiksmus, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas, nėra susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus, tačiau kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai, atsižvelgiant į šią priklausomybę, galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, ir joje nurodyta praktika).
72. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas konstatuoti UAB „Ad Rem Transport“ ir apeliantės UAB „Vilmaris“ veiksmų bendrumą objektyviąja prasme: jeigu UAB „Ad Rem Transport“ būtų tinkamai vykdžiusi pareigą organizuoti ginčo krovinio pervežimą atsižvelgiant į krovinio saugiam transportavimui reikalingas sąlygas, kitas tinkamam šio konkretaus užsakymo vykdymui reikšmingas aplinkybes, ginčo kroviniui pervežti pasitelktam asmeniui būtų davusi atitinkamus nurodymus sustojimo vietų, ne tentinės puspriekabės, kt., būtų išvengta krovinio dalies praradimo; jeigu apeliantė UAB „Vilmaris“ būtų ėmusis įmanomų maksimalių saugumo priemonių dėl vilkiko sustojimo vietų, būtų išvengta krovinio dalies praradimo. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad dėl krovinio dalies praradimo solidariai atsakingos abi vežėjos – tiek UAB „Ad Rem Transport“, tiek apeliantė UAB „Vilmaris“.
73. Jei solidariosios atsakomybės prievolę įvykdo vienas iš skolininkų, kiti skolininkai atleidžiami nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 str. 7 d.). Solidariąją pareigą atlyginti žalą įvykdęs skolininkas turi teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.9 str. 1 d.). Pažymėtina, jog ieškovė perėmusi iš UAB „Ad Rem Transport“ atgręžtinio reikalavimo teisę, negali reikalauti daugiau, nei jai priklausytų pagal įstatymą.
74. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, vežėjų UAB „Ad Rem Transport“ ir apeliantės UAB „Vilmaris“ atsakomybės pobūdį, aukščiau nurodytą teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą žalos atlyginimą priteisė iš apeliantės, todėl yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą pakeisti, sumažinant iš apeliantės priteistinos žalos dydį iki 10 812,60 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
75. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
76. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – rekomendacijos).
77. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinys patenkintas iš dalies (50 proc.).
78. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 5 487 Eur bylinėjimosi išlaidų (487 Eur žyminis mokestis, 900 Eur susipažinimas su bylos medžiaga, 500 Eur dokumentų vertimas į lietuvių kalbą, 2 100 Eur ieškinio paruošimas, 1 100 Eur rašytinių paaiškinimų teikimas, 400 Eur pasirengimas ir atstovavimas 2022 m. gegužės 4 d. teismo posėdyje). Teisėjų kolegija sprendžia, kad 900 Eur išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga yra nepagrįstos, nes šias paslaugas apima ieškinio parengimas. Taip pat aiškiai per didelėmis laikytinos 1 100 Eur išlaidos už rašytinių paaiškinimų parengimą, kurios neatitinka nei advokato darbo ir laiko sąnaudų, nei bylos sudėtingumo bei viršija rekomendacijas, todėl jų dydis mažintinas iki 600 Eur. Taigi, pagrįstomis laikytinos 4 087 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos.
79. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme ir kasacinės instancijos teisme patyrė 7 200 Eur (2 100 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, 3 000 Eur atsiliepimo į kasacinį skundą parengimas, 2 100 Eur rašytinių paaiškinimų parengimas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad 2 100 Eur bylinėjimosi išlaidos už rašytinių paaiškinimų parengimą yra aiškiai per didelės, neatitinkančios nei advokato darbo ir laiko sąnaudų, nei bylos sudėtingumo bei viršija rekomendacijas, todėl jų dydis mažintinas iki 600 Eur. Taigi, pagrįstomis laikytinos 5 700 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos.
80. Bendrai ieškovės pagrįstos išlaidos byloje yra 9 787 Eur, todėl ieškinį tenkinus iš dalies ieškovei iš apeliantės priteistina 4 893,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
81. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2 152 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 100 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 52 Eur dokumentų vertimo išlaidos). Apeliacinės instancijos teisme ir kasacinės instancijos teisme patyrė apeliantė patyrė 4 063 Eur bylinėjimosi išlaidų (487 Eur žyminis mokestis, 1 200 Eur apeliacinio skundo parengimas, 1 300 Eur kasacinio skundo parengimas, 234 Eur žyminis mokestis už kasacinį skundą, 600 Eur rašytinių paaiškinimų parengimas, 242 Eur už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą). Išlaidos už advokato paslaugas neviršija nustatytų maksimalių dydžių, atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą, todėl jos laikytinos pagrįstomis.
82. Bendrai atsakovės pagrįstos išlaidos byloje yra 6 215 Eur, todėl ieškinį tenkinus iš dalies apeliantei iš ieškovės priteistina 3 107,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
83. Atlikus šalių vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš apeliantės priteistina 1 786 Eur (4 893,50 Eur - 3 107,50 Eur ) bylinėjimosi išlaidų.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės UAB „Vilmaris“, juridinio asmens kodas 302535467, ieškovei „TT Club Mutual Insurance Ltd“, juridinio asmens kodas GB564337539, 10 812,60 Eur (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus dvylika eurų 60 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (10 812,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. vasario 7 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 786 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Edvardas Paliokas
Jurgita Sujetienė