Baudžiamoji byla Nr. 2K-462-697/2015 Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00428-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.12;
2.1.4.5.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. Z. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo B. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskira keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Iš B. Z. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 153,35 Lt žalos atlyginimo.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis, kuria nuteistojo B. Z. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
B. Z. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 29 d., apie 16.30 val., prie namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė medine lazda A. P. (A. P.) per dešinę ranką, padarydamas jam muštinę žaizdą dešinės alkūnės sąnario srityje, kuri komplikavosi supūliavimu; dėl patirto sužalojimo dešinės rankos funkcija buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Tokiais veiksmais nuteistasis B. Z. nesunkiai sutrikdė A. P. sveikatą.
Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose nurodomi iš esmės tapatūs argumentai.
Kasaciniais skundais nuteistasis B. Z. ir jo gynėjas advokatas Žilvinas Mišeikis prašo nuosprendį bei nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Abiejuose kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai neteisingai aiškino materialinės teisės ir neteisingai pritaikė proceso teisės normas, dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas procesinis sprendimas.
Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, nepaisė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkto reikalavimų ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes apeliacinio skundo nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad dėl nuteistojo amžiaus ir neįgalumo jis pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą viso proceso metu turėjo absoliučią teisę į būtiną gynėjo dalyvavimą, o ikiteisminio tyrimo metu gynėjas nedalyvavo, nepagrįstai netenkino prašymo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikti visą įrodymų tyrimą ir apklausti teismo apylinkės teisme neapklaustus asmenis (S. G., M. M., E. M. ir V. M.), apsiribodamas tik jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaitymu. Taip buvo iš esmės suvaržyta nuteistojo teisė tiek pačiam, tiek per gynėją užduoti minėtiems asmenims klausimus ir taip gintis nuo pareikšto kaltinimo. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas M. M., E. M. ir V. M. parodymais nesirėmė, nes neva jie esminių įvykio aplinkybių nematė, tačiau tai prieštarauja R. J. bei S. J. parodymams, kad būtent M. aktyviais fiziniais veiksmais sutramdė ir S. J. apgynė nuo A. P. ir S. G. smurto, dėl kurio S. J. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (teismo eksperto išvada apie S. J. sutrikdytą sveikatą teismo procese taip pat nebuvo vertinta). Būtent R. J. ir S. J. parodymų prieštaravimus su M. M., E. M. ir V. M. parodymais buvo prašoma ištirti tiek teismo procese pirmojoje instancijoje, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
Byloje nustatyta, kad S. J., veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, sudavė smūgį lazda A. P., kuris nuo smūgio nugriuvo. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo tiriama, ar griūdamas A. P. negalėjo susižaloti rankos, dėl kurios sužalojimo nuteistas B. Z..
Be to, nors apeliacinės instancijos teismas teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų duotais parodymais dalyvaujant gynėjui, tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad jis grindžiamas ir ikiteisminio tyrimo metu, pažeidžiant būtinojo gynėjo dalyvavimo sąlygas, apklausto S. G. parodymais. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad B. Z. nuteistas už tai, kad sužalojo dešinę, o ne kairiąją A. P. ranką. Tai – dar vienas prieštaravimas tarp A. P. ir S. G. parodymų, kurio apeliacinės instancijos teismas ne tik nepašalino, bet ir pažymėjo, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismas neturėjo pagrindo vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo S. G. parodymais, yra nepagrįstas. Taip apeliacinės instancijos teismas pats sau prieštarauja, vienu atveju teigdamas, kad negalima vadovautis įrodymais, surinktais ikiteisminio tyrimo metu nedalyvaujant gynybai, o kitu atveju tokius įrodymus laiko leistinais.
Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad teismai nepaisė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies d punkte, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse įtvirtintų nuostatų, neteisingai vertino įrodymus ir pažeidė rungimosi principą, teisę į gynybą bei sąžiningą procesą.
Proceso metu nei nuteistasis, nei jo gynėjas neturėjo galimybės apklausti ar dalyvauti apklausiant S. G., M. M., E. M. ir V. M.. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, vieniems jų suteikė didesnę įrodomąją reikšmę (S. G., A. P.), o kitus parodymus (R. J. ir S. J.) atmetė kaip nepatikimus, nes juos sieja giminystės ryšiai su nuteistuoju. Tačiau teismas neatsižvelgė, kad S. G., A. P. ir kitus byloje apklaustus asmenis taip pat sieja giminystės bei artimos draugystės ryšiai, be to, jie taip pat sužalojo S. J., dėl to siekdami išvengti atsakomybės apkalbėjo nuteistąjį. Neįtikėtina, kad 87 metų amžiaus ir fiziškai beveik dvigubai smulkesnio sudėjimo nuteistasis galėjo sužaloti gerokai jaunesnį nukentėjusįjį
Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad teismas nepašalino visų abejonių dėl nuteistojo kaltės, nes specialisto išvadoje nurodyta, kad muštinė žaizda dešinės alkūnės sąnario srityje galėjo atsirasti tiek suduodant smūgį, tiek ir griūnant bei dešine alkūne atsitrenkiant į kietą buką atsikišusį paviršių. Liudytojų I. ir S. G. bei nukentėjusiųjų parodymai, kad neva B. Z. smūgiavo lazda, nėra objektyvūs dėl giminystės ryšių ir nesutarimų su R. ir S. J.. Be to, nukentėjusiojo pusės liudytojai nenurodė, kad nuteistasis smūgiavo būtent į ranką. Taip pat teismas neapklausė byloje visų liudytojų, kurie neaiškumus galėjo pašalinti, nesirėmė liudytojos L. K. parodymais, kurie įrodo, kad nuteistasis nedalyvavo muštynėse.
Taigi teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nesivadovavo in dubio pro reo principu, nes nepašalino visų abejonių dėl nuteistojo kaltės, dėl specialisto išvadoje esančių abejonių, rėmėsi tik nuketėjusiojo pusės liudytojų parodymais, nesivadovavo objektyvių liudytojų, nesusijusių jokiais ryšiais su šalimis, parodymais, neapklausė kaimyno, dalyvavusio konflikte, neatsižvelgė į tai, kad tarp abiejų pusių liudytojų vyksta įsisenėjęs konfliktas.
Be to, nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 255 straipsnio 1 dalies, 256 straipsnio) pažeidimų keičiant kaltinimo ribas.
Nuteistajam B. Z. šioje byloje prokuroras buvo surašęs kaltinamąjį aktą, kuriame jis buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymu. Skundžiamu nuosprendžiu teismas perkvalifikavo inkriminuojamą nusikalstamą veiką į BK 138 straipsnio 1 dalį, nesant nei prokuroro, nei kitų proceso dalyvių teismui pateiktų prašymų pakeisti kaltinimą. Kasatorius teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį pasitarimų kambaryje, savo iniciatyva pakeitė kaltinimą, kuriuo iš esmės pakeitė faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. pakeitus nurodytą nusikalstamos veikos vietą (chuliganiškos paskatos gali būti atliekamos tik viešojoje vietoje, o konfliktas vyko ne viešojoje vietoje, o privačioje erdvėje – S. J. namo kieme), buvo pašalinta ne tik veiką kvalifikuojanti aplinkybė, bet ir pakeistos faktinės bylos aplinkybės (įskaitant nusikaltimo padarymo vietą). Teismas, nepranešęs nuosprendžiu pakeitė faktines bylos aplinkybes ir perkvalifikavo veiką, taigi nesuteikė nuteistajam galimybės tinkamai modifikuoti savo gynybos strategijos, pasirinkti tinkamos gynybos taktikos pagal perkvalifikuotą veiką – taip buvo pažeistos kaltinamojo konstitucinės teisės į gynybą ir teisę žinoti, kuo yra kaltinamas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokurorė sutinka su kasatorių teiginiu, kad B. Z. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. neužtikrinant jam įstatymo garantuojamos teisės į gynybą, tačiau šie pažeidimai buvo ištaisyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šis teismas perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų M. M., E. M. ir V. M. parodymus, tačiau jais priimant nuosprendį nesirėmė, nes šie esminių įvykio aplinkybių nematė. Teigti, kad apylinkės teismas išnagrinėjo bylą padarydamas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie lemtų nuosprendžio panaikinimą, nėra pagrindo. Teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teismai ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas ar BPK 7 straipsnio reikalavimai. Į esminius B. Z. apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atsakė ir pateikė motyvuotas išvadas.
Prokurorė taip pat nurodo, kad byloje įrodyta, jog B. Z. tyčia sužalojo A. P. ir jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų A. P., S. G., I. G., S. P. parodymais, kuriuos jie patvirtino akistatų metu. A. P. padarytų kūno sužalojimo sunkumą patvirtina ir specialisto išvada. Atvykę greitosios medicinos pagalbos medikai ir vairuotojas įvykio aplinkybių nematė, tačiau policijos pareigūnė liudytoja I. M. patvirtino, kad, jai atvykus į įvykio vietą, būtent I. G. prie jos priėjo ir pasakė, kad nukentėjo jos vyras bei draugas A. P., ant šio kūno buvo matyti sumušimo žymės ir kraujo. B. Z. tyčia buvo nukreipta į A. P. sumušimą, jo sužalojimą.
Nepagrįstas kasatorių skundų argumentas, kad B. Z. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Bylos duomenimis įrodyta, kad B. Z. nukentėjusiajam medine lazda sudavė po to, kai šis nugriuvo nuo smūgio, kurį jam metaliniu strypu sudavė S. J.. Po šio smūgio į galvą nukentėjusysis trumpam prarado sąmonę, todėl akivaizdu, kad A. P., gulėdamas ant žemės, jokio pavojaus B. Z. gyvybei, sveikatai ar jo turtui nekėlė ir į jį nesikėsino. Objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad muštynės įvyko dėl abipusio kaimynų konflikto ir įsisenėjusių nesutarimų. Esant šioms aplinkybėms, kiekvienas iš muštynėse dalyvavusių asmenų privalo atsakyti už savo veiksmus. Nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Nuteistojo B. Z. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 51 straipsnyje numatytų reikalavimų pažeidimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis numato, jog asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė gintis pačiam ar padedant savo paties pasirinktam gynėjui arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai būtina teisingumo interesams apsaugoti, nemokamai gauti advokato pagalbą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Taip pat pažymėjo, kad iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją (BPK 44 straipsnio 8 dalis). BPK 10 straipsnyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisė į gynybą nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos bei teismo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Ši teisėsaugos pareigūnų pareiga bei gynėjo kvietimo ir paskyrimo tvarka yra detalizuojama BPK 50 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti; apie tai turi būti surašomas protokolas.
Pažymėtina, kad tokia praktika įtvirtinta ne tik Lietuvos teisės sistemoje, bet Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Baudžiamojo proceso metu įtariamasis gali ir nepasinaudoti teise į advokato (gynėjo) pagalbą, t. y. gintis pats, tačiau nereti atvejai, kai dėl kai kurių aplinkybių pats tinkamai dalyvauti baudžiamajame procese nesugeba. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą kaltinamasis turi teisę turėti gynėją, kurį paskyrė teismas (arba kita kompetentinga institucija) savo iniciatyva tuo atveju, kai to reikia vadovaujantis teisingumo interesais, be kita ko, kai jo galimybės veiksmingai dalyvauti procese yra suvaržytos dėl fizinių ar psichinių sutrikimų (pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Timergaliyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 40631/02; 2009 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją, peticijos Nr. 22/03; 2012 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Todorov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 16717/05; 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje G. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27244/09). Taigi, esant tokiai situacijai, kyla valstybės institucijų pareiga imtis pozityviųjų priemonių veiksmingam kaltinamojo dalyvavimui procese užtikrinti, be kita ko, paskirti gynėją (ten pat).
Pažymėtina, kad Konvencijos 6 straipsnyje garantuojamų teisių atsisakymas pripažįstamas tinkamu tik tuo atveju, kai galima padaryti neabejotiną išvadą, jog asmuo sąmoningai atsisako atitinkamos teisės; atsisakymas turi būti lydimas minimalių garantijų, atitinkančių šios teisės svarbą, ir neprieštarauti svarbiam viešam interesui (pvz., 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Panovits prieš Kiprą, peticijos Nr. 4268/04). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės institucijų pareiga itin kruopščiai vertinti asmenų, kurie dėl amžiaus ar fizinių sutrikimų yra itin pažeidžiami, taigi jiems gali būti sunkiau įgyvendinti gynybos teises, pareikštą gynėjo atsisakymą (Panovits prieš Kiprą, Todorov prieš Ukrainą). Kitų valstybių bylose vertindamas situaciją, kai asmeniui nebuvo paskirtas gynėjas, nors pagal nacionalinę teisę jo dalyvavimas procese buvo būtinas, EŽTT yra nurodęs, kad šios garantijos veiksmingumas būtų pakirstas nesant ją atitinkančios nacionalinio teismo pareigos kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar procesas gali teisingai vykti nedalyvaujant gynėjui (Grigoryevskikh prieš Rusiją, § 90). Iš tiesų asmenys, kurie negali (nėra pajėgūs) patys vykdyti savo gynybos (būtent tokiais atvejais nacionalinėje teisėje buvo numatytas būtinas gynėjo dalyvavimas), taip pat gali nepajėgti atkreipti teismo dėmesį į tai, kad jiems trūksta teisinės pagalbos (ten pat). Iš EŽTT praktikos matyti, kad tokiais atvejais gynėjo atsisakymo nepaisymas vadovaujantis teisingumo interesais atitinka Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus, o nepagrįstas atsisakymo priėmimas gali sukelti šios nuostatos pažeidimą (pvz., Todorov prieš Ukrainą).
Nurodytos teisinės pagalbos garantijos asmenims, turintiems fizinių ir psichinių trūkumų bei atsižvelgiant į bylos aplinkybių sudėtingumą, yra įtvirtintos BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuris numato atvejus, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Šią normą sistemiškai aiškinant su BPK 52 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad asmens, kuris dėl fizinių ir psichinių trūkumų bei kitų įstatyme nurodytų priežasčių negali tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, pareikštas atsisakymas gynėjo nėra privalomas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui laikytina, jog esant BPK 51 straipsnio 2 punkte nurodytoms sąlygoms atsisakymas gynėjo, dėl kurio asmuo, negalintis pasinaudoti savo teise į gynybą, liktų nepadedamas gynėjo ir jo teisės bei teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, neturi būti priimamas.
Nagrinėjamoje byloje nurodytų reikalavimų nesilaikyta. Chronologiškai analizuojant ikiteisminio tyrimo medžiagą, konstatuotina visa grandinė pamatinių asmens procesinių teisių pažeidimų. B. Z. kaip įtariamasis apklaustas 2014 m. vasario 17 d.; jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau gynėjo jis atsisakė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklausos metu B. Z. buvo 88 metai. Iš ranka rašytų jo tekstų matyti, kad asmuo turi sunkumų su rašyba, protokoluose nenurodyta, tačiau jau vėliau teismui pateikti dokumentai patvirtina ir tai, kad B. Z. negirdi 80–84 proc., mažai padeda ir klausos aparatas. Esant tokiems akivaizdiems asmens fiziniams trūkumams bei atsižvelgiant į įtariamojo senyvą amžių ir ribojantį galimybę suvokti įtarimų bei atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų esmę, tyrėja privalėjo paskirti jam gynėją tam, kad užtikrintų realias galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo. Šiuo atveju atsisakymas gynėjo, juolab nenurodant motyvų, yra neprivalomas ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
Atkreiptinas dėmesys ir į kitus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus šios bylos ikiteisminio tyrimo metu. Vertinant ikiteisminio tyrimo veiksmus su B. Z. pažymėtina, jog įtariamojo apklausos protokole nurodyta, kad jis kaltu neprisipažįsta, pasilieka prie ankstesnių parodymų, daugiau jokių aplinkybių apklausos protokole neišdėstyta. Dėl šių parodymų nuorodos į ankstesnę apklausą, atkreiptinas dėmesys, jog ankstesnėje apklausoje B. Z. buvo apklaustas ne kaip įtariamasis, o kaip liudytojas ir davė detalius parodymus dėl įvykio. Vėlgi, kaltinamajame akte išdėstant įtariamojo parodymus, remiamasi B. Z. parodymais, kuriuos jis davė apklaustas kaip liudytojas. Prie visų šių pažeidimų paminėtina ir tai, kad akistatų protokoluose su liudytoja S. P., liudytoju S. G. ir nukentėjusiuoju A. P. B. Z. parodymai pažodžiui atitinka jo parodymus, kuriuos jis davė apklausiamas kaip liudytojas. Šie duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai su B. Z. realiai nebuvo atliekami, o tik tiražuojami nukopijuojant parodymus iš jo kaip liudytojo apklausos protokolo.
Visi šie esminiai nuteistojo teisių pažeidimai nebuvo ir negalėjo būti pašalinti ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paskyrus nuteistajam gynėją, ikiteisminio tyrimo metu padaryti pažeidimai buvo pašalinti. Pritarus tokiai pozicijai, iš esmės būtų paneigta būtinojo gynėjo dalyvavimo instituto reikšmė ikiteisminiame tyrime, o kartu ir Konstitucijoje įtvirtintos asmens garantijos į gynybą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT praktikos nuostatas, pagal kurias kaltinamojo teisė į veiksmingą gynėjo, prireikus paskirto valstybės, pagalbą yra vienas fundamentalių teisingo proceso požymių. Tam, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą būtų pakankamai reali ir veiksminga, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis paprastai reikalauja, jog galimybė pasinaudoti gynėjo pagalba būtų suteikta nuo pirmosios įtariamojo paklausos momento, išskyrus, kai yra įtikinamų priežasčių apriboti šią teisę (Didžiosios kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Salduz prieš Turkiją, peticijos Nr. 36391/02; Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Dvorski prieš Kroatiją, peticijos Nr. 25703/11). EŽTT praktikoje yra pabrėžiama ikiteisminio tyrimo stadijos svarba parengiant baudžiamąją bylą teismui, nes tyrimo metu surinkti įrodymai lemia baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pagrindą. Taigi įtariamajam jau šioje (tyrimo) stadijoje turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti gynėjo pagalba, o gynėjui, savo ruožtu, suteikiama galimybė užtikrinti esminius gynybos aspektus (diskutuoti dėl bylos, rinkti įtariamajam palankius įrodymus, pasirengti apklausoms, palaikyti įtariamąjį ir kt.) (Dvorski prieš Kroatiją). Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų pažeidimai ikiteisminio tyrimo metu gali iš esmės pakenkti bylos nagrinėjimo teisingumui. Nors EŽTT praktikoje dėl teisės į gynėjo pagalbą ribojimo ikiteisminio tyrimo metu dažniausiai nagrinėjamos situacijos, kai įtariamasis nedalyvaujant gynėjui duoda save kaltinančius parodymus (prisipažįsta), EŽTT yra nurodęs, kad gynybos teisėms gali būti pakenkta ir įtariamajam nedavus tokių parodymų (žr., pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2015 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Gafgaz Mammadov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 60259/11). Teisėjų kolegijos nuomone, tokia situacija yra ir nagrinėjamoje byloje, kai, nepaskyrus gynėjo įtariamajam, šis dėl nurodytų priežasčių praktiškai negalėjo veiksmingai įgyvendinti savo teisės į gynybą viso ikiteisminio tyrimo metu.
Kasaciniuose skunduose nurodyti ir kiti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo, tačiau, atsižvelgus į esminius asmens teisių pažeidimus bylos ikiteisminio tyrimo metu, argumentai dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo nagrinėjant bylą teisme nenagrinėtini.
Konstatuoti pažeidimai sudaro pagrindą išvadai, jog tai buvo esminės kliūtys bylą nagrinėti teisme ir byla turėjo būti perduota prokurorui, tačiau nepaisant šių pažeidimų byla buvo išnagrinėta ir buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atmestas nuteistojo apeliacinis skundas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nėra procesinių galimybių pašalinti nurodytus pažeidimus, nes kasacinės instancijos teismo įgaliojimų apimtimi nenumatyta teisė perduoti bylą prokurorui, be to, reikšminga tai, kad nuo įvykio praėjo daugiau kaip treji metai, nuteistajam jau sukako 90 metų, veika nesukėlė sunkių padarinių ir žalos. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini ir byla nutrauktina.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti 2014 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį, kuriuo B. Z. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartį, kuria atmestas B. Z. apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą B. Z. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukti. Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį palikti nenagrinėtą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Aurelijus Gutauskas Alvydas Pikelis