Administracinė byla Nr. eA-2691-575/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04150-2025-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ch. S. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ch. S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. Ch. S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 25S162801 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta perduoti asmenį Rumunijai, ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką teisėtai tam, kad pateiktų prieglobsčio prašymą valstybėje, kurioje gyvena jo šeima. Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete B. K. I. (gim. (duomenys neskelbtini)). Sutuoktiniai augina mažametę dukrą – Ch. S. M. (gim. (duomenys neskelbtini), asmuo be pilietybės), kuriai Lietuvos Respublikoje teikiama nuolatinė medicininė priežiūra dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo dukrai taip pat nustatytas (duomenys neskelbtini); pareiškėjo žmona laukiasi antro vaiko.
2.2. Pareiškėjo sutuoktinės ir dukros prašymai suteikti prieglobstį įsiteisėjusiais atsakovo sprendimais netenkinti, atsakovas viename iš šių aktų nusprendė išsiųsti pareiškėjo sutuoktinę iš Lietuvos į kilmės valstybę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1525-415/2022; 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-463/2024).
2.3. Sprendimas dėl pareiškėjo žmonos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nevykdomas jau daugiau nei 3 metus. Nei pareiškėjo žmona, nei duktė neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, suteikiančių teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjo šeima negali persikelti į Rumunijos Respubliką ir joje apsigyventi su pareiškėju.
2.4. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai. Kaip nurodoma skundžiamame Sprendime, pareiškėjas turėjo (duomenys neskelbtini) pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2023 m. balandžio 21 d. ir galiojantį iki 2028 m. balandžio 20 d., leidimą laikinai gyventi Rumunijos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2025 m. sausio 16 d. ir galiojantį iki 2028 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Rumunijos Respublikoje išduotas studijų pagrindu. Pareiškėjas 2025 m. vasario 17 d. pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, per šį laikotarpį nebuvo išvykęs, to neleido Lietuvos Respublikos teisės aktai, dėl šios priežasties pareiškėjo studijos yra nutrūkusios, atitinkamai – nebegalioja ir pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Rumunijos Respublikoje.
2.5. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 57 punktas nurodo, kad pasirinkus Aprašo 36.2 papunktyje nurodytą procedūrą ir nustatant už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybę narę, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas), 5 straipsniu, atlieka prieglobsčio prašytojo apklausą, kurios tikslas – surinkti duomenis, reikalingus už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingai ES valstybei narei nustatyti, taip pat suteikti galimybę prieglobsčio prašytojui argumentuotai paaiškinti, kodėl, jo nuomone, jo prašymas suteikti prieglobstį turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje arba kitoje ES valstybėje narėje.
2.6. Priimant skundžiamą Sprendimą, nurodyta informacija ir pareiškėjo individualios aplinkybės nebuvo vertintos, nebuvo surengta apklausa. Pareiškėjo šeiminių ryšių vertinimas apsiriboja teiginiu, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjo šeimos nariai negyvena teisėtai. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024) laikomasi pozicijos, kad, remiantis Dublino reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, jog Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.
2.7. Dublino reglamento preambulė nustato, kad „(17) valstybės narės turėtų galėti nesilaikyti atsakomybės kriterijų visų pirma dėl humanitarinių ir bendražmogiškų priežasčių.“ Dublino reglamento 17 straipsnis nustato, kad nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Dublino reglamento 17 straipsnio diskrecinių išlygų taikymas turi užkirsti kelią neigiamam poveikiui šeimos vientisumui, kuris galėtų atsirasti dėl kitų šio reglamento nustatytų kriterijų taikymo. Kaip pasiūlyme dėl Dublino reglamento pažymėjo ES Taryba, reglamentu siekiama inter alia „išvengti situacijų, kai šeimos nariai būtų atskirti dėl griežtų Dublino kriterijų taikymo“.
2.8. Diskrecinės išlygos taikymas yra privalomas, kai tai yra būtina užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant šeimos gyvenimą saugančių įsipareigojimų arba dėl akivaizdžių humanitarinių priežasčių, kaip nagrinėjamu atveju. Pareiškėjo žmona ir dukra gyvena Lietuvoje beveik 4 metus, sprendimas dėl pareiškėjo žmonos išsiuntimo nevykdomas, pareiškėjas ir jo sutuoktinė laukiasi vaiko. Pareiškėjo žmona turi teisę likti Lietuvos Respublikoje, priešingai – neturi teisės išvykti iš šalies, jai nėra išduotas kelionės dokumentas, pareiškėjo sutuoktinė neturi paso. Lietuvoje pareiškėjo dukrai, asmeniui be pilietybės, teikiama medicininė pagalba. Šios aplinkybės priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo vertintos.
2.9. Jokia Dublino reglamento nuostata nereikalauja ir neskatina taikyti ribojančio požiūrio į diskrecinės išlygos taikymą. Atsižvelgiant į nurodytus teisės aktų leidėjo ketinimus, išreikštus, visų pirma, Dublino reglamento preambulėje, šios išlygos turėtų būti taikomos plačiai ir sistemingai, kai kyla pavojus šeimos gyvenimui ar būtina užtikrinti prioritetinį vaiko interesą.
2.10. Nors Sprendime nurodyta, kad nėra tikslinga pareiškėją apklausti (laikyta, kad jis pirminės apklausos metu pateikė visą reikalingą sprendimui priimti informaciją), tačiau atsakovas nenurodė, kaip jis nustatė ir kokius nustatė pareiškėjo socialinius, šeiminius ryšius. Pareiškėjas teikė Migracijos departamentui informaciją apie Lietuvoje gyvenančią mažametę jo dukrą bei šeimą, tačiau šios aplinkybės ir įrodymai niekaip neanalizuojami Sprendime, nevertinta pareiškėjo dukrai reikalinga medicininė pagalba, pareiškėjo žmonos nėštumas, apsiribojama tik nuoroda, kad Lietuvoje nėra teisėtai gyvenančių pareiškėjo šeimos narių.
2.11. Migracijos departamentas, naudodamasis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga ir vadovaudamasis Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas), gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nesilaikė Įsakyme suformuluotų taisyklių, nepakankamai įvertino pareiškėjo situaciją, nenustatė ir neįvertino pareiškėjo turimų šeiminių ryšių Lietuvoje, todėl netinkamai motyvavo skundžiamą Sprendimą. Sprendimas naikintinas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo, dėl to priimant naują sprendimą.
2.12. Dėl teisės į privatų gyvenimą užtikrinimo pažymėtina, kad Sprendime atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjo serganti dukra, kuri išvykti iš Lietuvos neturi galimybių, o čia gyvenanti jo sutuoktinė šiuo metu laukiasi, nevertino kitų su pareiškėjo teise į privatų gyvenimą susijusių aplinkybių. Nevertinta, kad pareiškėjo leidimas teisėtai gyventi Rumunijos Respublikoje neteko galios, pareiškėjo šeima neturi galimybės teisėtai susijungti su pareiškėju, jei jis būtų perduotas į kitą ES valstybę.
2.13. Nepagrįsta Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjui netaikomas Dublino reglamento 16 straipsnis, nes nenustatyta, jog asmuo yra išlaikomas ar turi išlaikytinių Lietuvos Respublikoje. Reglamento 16 straipsnis dėl išlaikomų asmenų, kaip ir kiti kriterijai, turėtų būti taikomas plačiai, atsižvelgiant į visus jo elementus. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimus, Dublino reglamento 16 straipsnis turėtų būti taikomas visais atvejais, kai nustatoma viena iš išvardytų pažeidžiamumo situacijų, įrodomas būtinas šeimos ryšys ir „teisėta gyvenamoji vieta“, asmuo, kuriam turėtų būti suteikta pagalba, gali būti perduotas, o atitinkami asmenys duoda savo sutikimą, kad būtų teikiama pagalba. Įvykdžius šias sąlygas, atitinkami asmenys turėtų būti perduoti. Pareiškėjo žmona priklausoma nuo pareiškėjo dėl nėštumo, pareiškėjas rūpinasi Lietuvoje gyvenančia sergančia savo dukra. Lietuvos Respublika yra tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti, kaip tai numatyta Dublino reglamente ir Įsakyme, o pareiškėjo perdavimas Rumunijos Respublikai pažeidžia pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą, judėjimo laisvę (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 str., 4 protokolo 2 str.). Šių laisvių apribojimas nėra būtinas demokratinėje visuomenėje.
2.14. Dėl prioritetinio vaiko intereso pažymėtina, kad atsakovo Sprendimu pareiškėjo vaikas atskiriamas nuo savo tėvo, atsakovas nepaisė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinto vaiko interesų prioriteto principo. Pareiškėjas yra nepilnamečio vaiko, gyvenančio Lietuvoje, tėtis. Pareiškėjo dukrai Lietuvoje teikiama medicininė pagalba. Šios aplinkybės skundžiamo Sprendimo priėmimo metu nevertintos. Darytina išvada, kad Sprendimas nėra proporcingas prioritetinio vaiko interesų užtikrinimo požiūriu, neatitinka nacionalinių ir tarptautinių teismų jurisprudencijos.
2.15. Sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi pareiškėjas apklausos metu pateikė argumentus, kodėl, jo nuomone, jo prašymas suteikti prieglobstį turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje, tačiau šie argumentai nebuvo nagrinėti priimant Sprendimą. Sprendime tik nurodyta, kad Rumunijos Respublika sutiko perimti pareiškėją, tačiau nenurodoma, kokie motyvai lėmė, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai nėra pakankamai svarbūs diskrecinės išlygos taikymui, nenurodyti motyvai, susiję su pareiškėjo vaiko geriausiais interesais, žmonos nėštumu. Šie pažeidimai yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimą.
2.16. Akcentuotina, kad Dublino reglamento preambulėje nurodoma, kad kaip numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, taikydamos šį reglamentą, valstybės narės pirmiausia turėtų laikytis pagarbos šeimos gyvenimui principo (žr. preambulės 17–18 pastraipas). Pareiškėjas pateikdamas prieglobsčio prašymą nurodė, kad Lietuvoje jau 4 metus gyvena jo šeima, pareiškėjas turi Lietuvoje dukrą ir žmoną, kuriai nustatytas nėštumas, sprendimas dėl pareiškėjo žmonos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nevykdomas jau daugiau nei 3 metus, nei pareiškėjo žmona, nei dukra neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, negali išvykti į Rumunijos Respubliką ir joje apsigyventi su pareiškėju. Su pareiškėju nebuvo organizuojamas pokalbis, siekiant tinkamai nustatyti valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.
2.17. Apibendrintina, kad Sprendime netinkamai taikytos Dublino reglamento nuostatos, pareiškėjo nurodyti argumentai nevertinti, sprendimas priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, todėl yra nemotyvuotas ir naikintinas. Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo priimti sprendimą dėl taikomos procedūros.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas savo atsiliepimą grindė šiais argumentais:
4.1. Pareiškėjas 2025 m. vasario 17 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kartu pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2023 m. balandžio 21 d. ir galiojantį iki 2028 m. balandžio 20 d., bei leidimą laikinai gyventi Rumunijoje, išduotą 2025 m. sausio 16 d. ir galiojantį iki 2028 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo pase taip pat buvo Rumunijos D tipo viza Nr. (duomenys neskelbtini), išduota Rumunijos konsulinės įstaigos (duomenys neskelbtini) ir galiojanti nuo 2024 m. lapkričio 2 d. iki 2025 m. gegužės 21 d. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Rumunijos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion.
4.2. Rumunijos Generalinė imigracijos inspekcija 2025 m. gegužės 20 d. atsiuntė sutikimą perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją. Atsižvelgęs į tai, kad Rumunija sutiko perimti pareiškėją savo žinion, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 74 straipsnio 1 dalimi, priėmė ginčijamą Sprendimą.
4.3. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Migracijos departamentui buvo gerai žinoma pareiškėjo šeiminė situacija, visą šią bei kitą informaciją pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė ir pirminės apklausos metu, ir po jo prieglobsčio prašymo priėmimo teikdamas papildomą informaciją bei dokumentus. Kaip ir nurodoma ginčijamame Sprendime, remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena ES valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjui nėra taikytini, nes jis nėra nelydimas nepilnametis ir, turimais duomenimis, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Tačiau jam taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu pareiškėjas turėjo Rumunijos išduotus leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 3 d.1, bei vizą, galiojančią nuo 2024 m. lapkričio 23 d. iki 2025 m. gegužės 21 d.
4.4. Įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją, konstatuotina, kad Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjui nėra taikytinas, nes, turimais duomenimis, jis nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių, teisėtai gyvenančių vienoje iš valstybių narių. Remiantis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalimi, nukrypdama nuo šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena ES valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti jai pateiktą prašymą suteikti prieglobstį net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Aiškindamas šias nuostatas, ESTT yra nurodęs, kad iš Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma; būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ji ketina pasinaudoti pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecine išlyga. Lietuvos Respublikoje aplinkybės, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatytos Įsakyme. Įvertinus pareiškėjo per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Įsakyme nurodytų aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nenustatyta. Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Rumunijoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 1 p.). Įvertinus turimą informaciją apie pareiškėją, nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių jo perdavimas Rumunijai sukeltų jam pernelyg didelę ir neproporcingą žalą (Įsakymo 6 p.). Lietuvos Respublikoje teisėtai negyvena pareiškėjo šeimos nariai, o jo socialiniai bei kultūrinai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 p.).
4.5. Migracijos departamentas įvertino visą žinomą informaciją apie pareiškėją (taip pat ir dėl sutuoktinės bei dukros) ir priėmė ginčijamą Sprendimą. Sprendime nurodyta, kad visą informaciją, reikalingą Dublino reglamento 7–15 straipsniuose nurodytų aplinkybių vertinimui, pareiškėjas buvo pateikęs pirminės apklausos metu, todėl, vadovaujantis Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktu, rengti jo apklausą nebuvo tikslinga. Be to, pareiškėjas ne kartą Migracijos departamentui teikė papildomą informaciją ir dokumentus, todėl akivaizdu, kad, kaip ir nurodyta Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalyje, jam buvo suteikta galimybė pateikti visą papildomą informaciją, reikalingą norint teisingai nustatyti atsakingą valstybę narę.
4.6. Dėl pareiškėjo pozicijos, kad jam taikytinas Dublino reglamento 16 straipsnis, pažymėtina, kad turimais duomenimis pareiškėjas nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių, teisėtai gyvenančių vienoje iš valstybių narių. Pareiškėjo sutuoktinė bei dukra buvo pateikusios prieglobsčio prašymus Lietuvos Respublikoje, jų atžvilgiu priimtas sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs, užsienietės nėra prieglobsčio prašytojos ir šiuo metu neturi teisėto pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje. Dokumentų, paneigiančių šią Migracijos departamento pateiktą informaciją pareiškėjas taip pat nepateikė.
4.7. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą, kadangi Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui, o valstybės turi kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos (žr. EŽTT 2014 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10 )). Pareiškėjo vaiko gimimo faktas ar sutuoktinės nėštumas savaime nereiškia, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjas perduodamas Rumunijai, yra neteisėtas ar nepagrįstas.
4.8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nepaisė geriausių vaiko interesų, Sprendimu vaikas atskiriamas nuo tėvo, atkreiptinas dėmesys, jog Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo dukros teisinės padėties ar išsiuntimo klausimas. Pareiškėjo sutuoktinė ir dukra neturi teisėto pagrindo gyventi Lietuvoje, kadangi jų prieglobsčio prašymai yra išnagrinėti ir priimtas sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo informuoti, kad Rumunija sutinka perimti ir pareiškėją, ir jo šeimos narius, tačiau pats pareiškėjas ir jo sutuoktinė su tuo nesutinka. Vien pareiškėjo noras, kad jo prieglobsčio prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą.
4.9. Pareiškėjas skunde nepagrindžia savo teiginių, kad neva Migracijos departamentas neatliko vaiko interesų vertinimo, t. y. iš esmės nenurodo ir nepagrindžia savo teiginių, kad Migracijos departamentas pažeidė jo nurodomus teisės aktus ar tarptautinių teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus. Migracijos departamentas įvertino visas jam žinomas, prieinamas ir pareiškėjo pateiktas aplinkybes, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas išanalizavo, Sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Valstybės sprendimas pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais įgaliojimais ir nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą arba jo nenagrinėti yra diskrecinis sprendimas ir jis nėra grindžiamas privalomais kriterijais, kurių ši valstybė narė privalo laikytis pagal šį reglamentą.
4.10. ESTT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad jokia aplinkybė, net jeigu ji susijusi su pagrindinėmis teisėmis, negali įpareigoti valstybės narės pasinaudoti šia sąlyga ir pačiai išnagrinėti prašymo, kuris jai nepriklauso (pagal analogiją žr. 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Puid, C-4/11, EU:C:2013:740, 37 p.; taip pat 2017 m. vasario 16 d. sprendimo C. K. ir kt., C-578/16 PPU, EU:C:2017:127, 97 p.; Sprendimo M. A. ir kt. 61 ir 72 p.; 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą C-359/22).
4.11. Nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad Sprendimas yra netinkamai motyvuotas. Sprendime buvo tinkamai išdėstytos su jo priėmimu susijusios faktinės aplinkybės, jos susietos su teisės normomis ir pagrindžiančios ginčijamo Sprendimo motyvus, ginčijamas Sprendimas atitinka visus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
6. Vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė perduoti asmenį (pareiškėją) Rumunijai; perdavimo tikslais asmeniui išduodamas kelionės dokumentas laissez-passer; perdavimo vykdymas pavedamas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 74, 75 straipsniais, Aprašo 65.1 papunkčiu, 67, 68 ir 75 punktais ir Dublino reglamento 12.1 straipsniu.
7. Teismas analizavo Įstatymo 74–75 straipsnius, Apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismas nurodė, kad Dublino reglamento 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei prašytojas turi galiojantį teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą dokumentą išdavusi valstybė narė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teismas detalizavo Migracijos departamento Įsakyme įtvirtintus pagrindus, kai gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecinė išlyga.
8. Teismo vertinimu, Sprendime buvo aiškiai nurodyta, kodėl Dublino reglamento diskrecinė išlyga pareiškėjui netaikoma.
9. Vertindamas skundo argumentus, kad diskrecinė išlyga turėjo būti taikoma, teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai prieglobstis Lietuvoje nebuvo suteiktas, todėl pagrįstai Migracijos departamentas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikoje teisėtai negyvena pareiškėjo šeimos nariai.
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atstovas teismo posėdyje akcentavo aplinkybę, jog pareiškėjo dukra yra asmuo be pilietybės, tačiau, teismo įsitikinimu, atsižvelgtina ir į atsakovo atstovės teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjo dukra yra (duomenys neskelbtini) pilietė, nes jos tėvai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Teismas sutiko su atsakovo atstovės nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas bei jo sutuoktinė patys nesiėmė veiksmų, jog būtų sutvarkyti dokumentai dėl pareiškėjo dukters pilietybės įteisinimo ir tai niekaip nepriklauso nuo Migracijos departamento.
11. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas nurodė, kad jo žmona ir duktė neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, suteikiančių teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjo šeima negali persikelti į Rumunijos Respubliką ir joje apsigyventi su pareiškėju, tačiau, teismo įsitikinimu, šie pareiškėjo argumentai buvo paneigti teismo posėdžio metu, kuomet atsakovo atstovė nurodė, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė nesutinka išvykti į Rumuniją, jie atsisako bendradarbiauti, o perdavimo Rumunijai atveju ir pareiškėjo sutuoktinei, ir jų dukrai būtų išduoti vienkartiniai kelionės dokumentai, kurie leistų joms teisėtai išvykti į Rumuniją.
12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Sprendimu pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą, šeimos susijungimą ir kad pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 16 straipsnis, teismas pažymėjo, kad šis straipsnis apibrėžia išlaikomus asmenis. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nurodyta, jog Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjui nėra taikytinas, nes, turimais duomenimis, prieglobsčio prašytojas nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių, teisėtai gyvenančių vienoje iš valstybių narių. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sutuoktinė ir dukra nėra prieglobsčio prašytojos ir neturi teisėto pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, o šios išvados pareiškėjas nepaneigė. Taip pat buvo atmesti pareiškėjo teiginiai, kad jo leidimas teisėtai gyventi Rumunijoje neteko galios. Teismo vertinimu, iš Rumunijos Generalinės imigracijos inspekcijos atsakymo tokios išvados negalima daryti, priešingai, atsakyme yra nurodyta, kad pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Rumunijoje, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 31 d.
13. Dėl galbūt pažeidžiamų vaiko interesų pareiškėjo perdavimo Rumunijai atveju teismas pažymėjo, kad Rumunija sutinka priimti pareiškėją ir jo šeimą, tačiau pareiškėjas ir jo šeima patys atsisako būti perduoti Rumunijai. Skundo argumentus, kad bus pažeista vaiko raida, pažeista teisė būti globojamam abiejų tėvų, teisė nebūti atskirtam nuo tėvų, teismas vertino kaip nepagrįstus. Byloje nenustatyta, kad Rumunijoje tiek sergančiai pareiškėjo dukrai, tiek nėščiai jo žmonai nebus suteikta tinkama pagalba ar kad jų teisės kažkokiu būdu gali būti pažeistos.
14. Buvo atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas neatliko pareiškėjo apklausos ir nevertino pareiškėjo teiktų duomenų apie jo ir šeimos individualią situaciją.
15. Teismas vadovavosi Dublino 5 straipsnio 2 dalimi ir Aprašo 57 punktu, atkreipė dėmesį į ESTT išaiškinimus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pats skunde tvirtino, jog teikė aktualius duomenis atsakovui. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas Migracijos departamentui 2025 m. balandžio 8 d., 2025 m. gegužės 21 d. 08.33 val. ir 12.12 val. siuntė laiškus, kuriuose nurodė informaciją, susijusią su sutuoktine, dukra, jų padėtimi bei sveikatos būkle, taip pat nurodė, kodėl pareiškėjas ir jo šeima atsisako vykti į Rumuniją. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas į bylą pateikė duomenis, kad 2025 m. gegužės 5 d. 13.31 val. pareiškėjui buvo išsiųstas atsakymas, jog pareiškėjo teikti dokumentai yra gauti ir pridėti prie bylos.
16. Teismas pripažino, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė kitų reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų suponuoti kitokias išvadas dėl pareiškėjo perdavimo Rumunijai. Teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjo pateiktą informaciją, pagrįstai buvo nustatyta, kad yra pagrindas perduoti pareiškėją Rumunijai, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu pareiškėjas turėjo Rumunijos išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 31 d. bei vizą, galiojančią nuo 2024 m. lapkričio 23 d., iki 2025 m. gegužės 21 d.; Rumunija sutiko perimti savo žinion pareiškėją ir jo šeimą; taip pat pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių, kurie teisėtai gyventų vienoje iš valstybių narių.
17. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Sprendimas perduoti pareiškėją Rumunijai yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas turėjo leidimą gyventi Rumunijoje, kuri sutiko priimti tiek pareiškėją, tiek visą jo šeimą. Teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nenustatė pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.
III.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, kadangi nagrinėjamoje byloje kyla pagrįsta abejonė dėl Dublino reglamento 16 straipsnio nuostatos formuluotės taikymo, kuomet priklausomi ir pažeidžiami asmenys neturi teisės likti valstybės narės teritorijoje, tačiau negali iš jos išvykti dėl objektyvių priežasčių. Nesikreipus į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, esant akivaizdžiam ES teisės vienodo aiškinimo nesilaikymui, būtų pažeista pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.
20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
20.1. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su diskrecinės išlygos taikymu, pareiškėjo leidimo gyventi Rumunijoje galiojimo laikotarpiu, taip pat pareiškėjo individualios situacijos. Pareiškėjo žmona šiuo metu laukiasi, ji ir pareiškėjo dukra neturi asmens tapatybės dokumentų, negali išvykti iš Lietuvos. Nėra priimta sprendimo dėl pareiškėjo šeimos perdavimo Rumunijai. Sprendimas dėl pareiškėjo žmonos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nevykdomas jau daugiau nei 3 metus. Pareiškėjo dukra yra asmuo be pilietybės, dėl įgimtos ligos jai būtina nuolatinė gydytojų priežiūra.
20.2. Siekiant nustatyti valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, pagal Dublino reglamento, Įstatymo ir Aprašo reikalavimus atsakovas turi atlikti prieglobsčio prašytojo apklausą, kurios tikslas – surinkti duomenis, reikalingus už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingai ES valstybei narei nustatyti, taip pat suteikti galimybę prieglobsčio prašytojui argumentuotai paaiškinti, kodėl, jo nuomone, jo prašymas suteikti prieglobstį turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje arba kitoje ES valstybėje narėje. Priimant Sprendimą aukščiau nurodyta informacija ir pareiškėjo individualios aplinkybės nebuvo vertintos, nebuvo surengta apklausa. Teismas pareiškėjo skunde pateiktų argumentų nevertino, apsiribojo tik formaliais teiginiais, kad pareiškėjas pats teikė Migracijos departamentui duomenis, todėl Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjo pateiktą informaciją.
20.3. Teismas, pripažindamas atsakovo sprendimą neorganizuoti pareiškėjo apklausos tinkamu, nukrypo nuo nurodytų teisės aktų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (žr., pvz., 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1726-1047/2023).
20.4. Akcentuotina, kad Dublino reglamento preambulės 13 punkte nurodyta, jog remiantis 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, valstybės narės, taikydamos šį reglamentą, pirmiausia turėtų vadovautis vaiko interesais (taip pat žr. 14, 16–18 p.).
20.5. Dublino reglamento 17 straipsnio diskrecinių išlygų taikymas turi užkirsti kelią neigiamam poveikiui šeimos vientisumui, kuris galėtų atsirasti dėl kitų šio reglamento nustatytų kriterijų taikymo. Diskrecinės išlygos taikymas yra privalomas, kai tai yra būtina užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant šeimos gyvenimą saugančių įsipareigojimų arba dėl akivaizdžių humanitarinių priežasčių, kaip nagrinėjamu atveju. Aplinkybės, kai taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio diskrecinė išlyga, nustatytos Įsakyme. Įsakymu įtvirtinama, kad Dublino reglamento 17 straipsnio diskrecinė išlyga yra taikoma, be kita ko, kai vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti.
20.6. Dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kad pareiškėjo dukros pilietybės įteisinimas nepriklauso nuo atsakovo ar kad pareiškėjas ir jo šeima atsisako persikelti į Rumuniją, bendradarbiauti, perdavimo Rumunijai atveju tiek pareiškėjo sutuoktinei, tiek jų dukrai būtų išduoti vienkartiniai kelionės dokumentai, pareiškėjas nurodo, kad jos nemotyvuotos, pažeidžia šeimos vienovės principą. Pareiškėjo žmona laukiasi – nebuvo vertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo žmonos galimybe keliauti, taip pat nevertintos aplinkybės dėl pareiškėjo dukters sveikatos būklės. Atsakovas nėra priėmęs sprendimų perduoti pareiškėjo žmoną su dukra Rumunijos Respublikai ir nenurodė tokio perdavimo teisinio pagrindo. Priešingai – yra įsiteisėję sprendimai dėl pareiškėjo sutuoktinės išsiuntimo į (duomenys neskelbtini), kurie nevykdomi jau beveik ketverius metus ir negali būti įvykdyti dėl objektyvių aplinkybių.
20.7. Vien aplinkybės, kad Rumunija sutinka perimti pareiškėją savo žinion, o pareiškėjo šeimos nariai Lietuvoje yra neteisėtai, nepaneigia atsakovo pareigos taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio diskrecinę išlyga remiantis Įsakyme ir Dublino reglamente numatytais šeimos išsaugojimo ir vaiko prioritetinio intereso principais, pareiškėjo ryšiais su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėjo žmona ir dukra gyvena Lietuvoje beveik 4 metus, sprendimas dėl išsiuntimo nevykdomas, pareiškėjas ir jo žmona laukiasi kūdikio. Pareiškėjo žmona turi teisę likti Lietuvos Respublikoje, priešingai – neturi teisės išvykti iš šalies, jai nėra išduotas kelionės dokumentas. Lietuvoje pareiškėjo dukrai teikiama medicininė pagalba ir nuolatinė gydytojų priežiūra. Šios aplinkybės priimant skundžiamą sprendimą nebuvo vertintos. Jokia Dublino reglamento nuostata nereikalauja ir neskatina taikyti ribojančio požiūrio į diskrecinės išlygos taikymą. Atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo ketinimus, išreikštus, visų pirma, Dublino reglamento preambulėje, šios išlygos turėtų būti taikomos plačiai ir sistemingai, kai kyla pavojus šeimos gyvenimui ar būtina užtikrinti prioritetinį vaiko interesą. Teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino.
20.8. ESTT 2023 m. vasario 16 d. sprendime byloje C?745/21 nurodo, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: pagal ją nedraudžiama valstybės narės teisės aktuose numatyti, kad kompetentingos nacionalinės institucijos, remdamosi vien vaiko interesais, turi išnagrinėti trečiosios šalies pilietės, kuri prašymo pateikimo metu buvo nėščia, pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, nors pagal to reglamento 7–15 straipsniuose nustatytus kriterijus už šio prašymo nagrinėjimą atsakinga kita valstybė narė.
20.9. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjui nėra taikytinas, nes prieglobsčio prašytojas nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių, teisėtai gyvenančių vienoje iš valstybių narių. Sprendimo teiginys, kad tarp pareiškėjo ir jos šeimos nėra susiklostęs tarpusavio priklausomybės santykis prieštarauja bylos medžiagai. Pareiškėjas su besilaukiančia sutuoktine augina mažametę dukrą, kuriai būtina nuolatinė priežiūra dėl įgimtos ligos.
20.10. Nors aplinkybė, kad pareiškėjo šeima neturi teisės gyventi Lietuvoje nėra ginčijama, Dublino reglamento nuostatos turi būti taikomos kartu su valstybių narių tarptautiniais įsipareigojimais, užtikrinančiais teisę į privatų gyvenimą, teisę į šeimą ir prioritetinį vaiko interesą (žr. Dublino reglamento preambulės 13–14 p., 16–17 p.).
20.11. Atsakovo Sprendimu pažeidžiami prioritetiniai vaiko interesai – pareiškėjo vaikas atskiriamas nuo savo tėvo, pareiškėjas yra nepilnamečio vaiko, gyvenančio Lietuvoje, tėtis, pareiškėjo dukrai Lietuvoje teikiama medicininė pagalba, kurios ji negalėtų gauti kilmės valstybėje. Akcentuotina, kad pareiškėjo šeima gyvena Lietuvos Respublikoje ir neturi galimybės iš jos išvykti. Pareiškėjo šeimą saugo Konvencijos 8 straipsnis (kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir šeimos gyvenimas). Šeimos išskyrimas perdavus pareiškėją į kitą valstybę pažeidžia šią teisę, ypač kai užsienietis nėra padaręs nusikaltimų ir nekelia grėsmes visuomenei. Net jei formaliai egzistuoja pagrindas išsiųsti užsienietį (pvz., jis neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje), proporcingumo principas reikalauja atsižvelgti į pareiškėjo šeimos narių teises ir geriausius vaiko interesus. Skundžiamu sprendimu apskritai nebuvo vertinta tai, kad pareiškėjo nepilnametis vaikas gyvena Lietuvoje, nevertintas pareiškėjo žmonos nėštumas, jų priklausomumo santykis.
20.12. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad prioritetinis vaiko interesas nėra pažeidžiamas, nes pareiškėjas gali vykti į Rumunijos Respubliką su visa šeima, tačiau šis teismo teiginys remiasi vien deklaratyviais atsakovo atstovės teismo posėdžio metu nurodytais teiginiais. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo dukra, kuri yra asmuo be pilietybės, gali vykti į Rumuniją. Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad Rumunija sutiktų priimti pareiškėjo šeimą, nėra nurodytas tokio perdavimo galimybės teisinis pagrindas. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjo šeimos perdavimo Rumunijai, tačiau yra priėmęs įsigaliojusius sprendimus dėl išsiuntimo į kilmės valstybę, kurie nėra vykdomi beveik ketverius metus.
20.13. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino pareiškėjo teiginių, susijusių su pareiškėjo dukrai teikiama nuolatine medicinine priežiūra dėl (duomenys neskelbtini). Įsakyme pateiktos Dublino reglamento diskrecinės išlygos taikymo aplinkybės patvirtina, kad siekiant užtikrinti šeimos vientisumo principą ir prioritetinį vaiko interesą, pareiškėjo prieglobsčio prašymas nagrinėtinas Lietuvos Respublikoje. Dublino reglamento diskrecinės išlygos netaikymas šiuo atveju neproporcingai pažeistų vaiko raidą, teisę būti globojamu abiejų tėvų, teisę nebūti atskirtam nuo tėvų. Pirmos instancijos teismo sprendimu šios aplinkybės nevertintos.
20.14. Dėl teisės į privatų gyvenimą užtikrinimo akcentuotina, kad Dublino reglamento leidėjas pagrindinę vietą skiria prieglobsčio prašytojų teisėms ir gerovei, valstybės narės yra saistomos savo įsipareigojimų pagal tarptautinės teisės aktus, įskaitant atitinkamą EŽTT praktiką; jos privalo užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp bendrų bendruomenės ir asmens interesų.
20.15. Pirmos instancijos teismas ne tik neatsižvelgė į šeimos vienovės ir vaiko prioritetinio intereso principus, tačiau ir klaidingai nurodė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teise gyventi Rumunijoje. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisę gyventi Rumunijoje patvirtina Rumunijos Generalinės migracijos inspekcijos pateikta informacija (t. y. kad pareiškėjui išduotas leidimas gyventi šalyje, galiojantį iki 2028 m. gruodžio 31 d.). Pateikti duomenys yra tik informacinio pobūdžio ir neįrodo, kad pareiškėjo leidimas gyventi šiuo metu negali būti pripažintas negaliojančiu bei kad toks veiksmas nebus atliktas pareiškėjui atvykus į Rumuniją.
20.16. Teismo surinkti įrodymai neleidžia konstatuoti, kad pareiškėjas turi teisę gyventi Rumunijoje, kad pareiškėjo šeimos nariai šiuo metu turi realią galimybę išvykti į Rumuniją ir ten susijungti su pareiškėju. Nėra įrodyta pareiškėjo šeimos narių fizinė galimybė šiuo metu keliauti, susiklosčiusi dėl pareiškėjo žmonos nėštumo bei pareiškėjo dukros sveikatos būklės.
20.17. Teismo sprendimas nemotyvuotas, nes jame nėra išnagrinėti pareiškėjo argumentai, kuriais jis remiasi įrodinėdamas savo teisę į veiksmingą prieglobsčio procedūrą, t. y. argumentai, susiję su pareiškėjo teise į šeimos susijungimą, prioritetinį vaiko interesą, privataus gyvenimo apsaugą.
21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
22. Migracijos departamento atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Priešingai, negu nurodo pareiškėjas, Migracijos departamentui buvo gerai žinoma bei įvertinta pareiškėjo individuali bei šeiminė situacija, visą šią bei kitą informaciją pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė ir pirminės apklausos metu, ir po jo prieglobsčio prašymo priėmimo teikdamas papildomą informaciją bei dokumentus, siųsdamas elektroninius laiškus.
22.2. Įvertinus pareiškėjo per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Įsakyme nurodytų aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nenustatyta. Lietuvos Respublikoje teisėtai negyvena pareiškėjo šeimos nariai, o jo socialiniai bei kultūrinai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 p.).
22.3. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad visą informaciją, reikalingą Dublino reglamento 7–15 straipsniuose nurodytų aplinkybių vertinimui, pareiškėjas jau pateikė pirminės apklausos metu, todėl vadovaujantis Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktu, rengti jo apklausą nėra tikslinga.
22.4. Dėl pareiškėjo teiginių, kad valstybės narės, taikydamos Dublino reglamentą, pirmiausiai turėtų vadovautis vaiko interesais, pagarbos šeimai principu, pažymėtina, kad priimant Sprendimą buvo įvertinta ir pareiškėjo, ir jo vaiko bei sutuoktinės situacija. Jie taip pat buvo informuoti, kad, siekiant apsaugoti pareiškėjo šeimos vienybę, Rumunija sutinka perimti tiek pareiškėją, tiek jo šeimos narius, tačiau pats pareiškėjas ir jo sutuoktinė su tuo nesutinka. Pažymėtina ir tai, kad nesutikimas nebuvo grindžiamas jokiais objektyviais motyvais, tik pačių užsieniečių nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos, kadangi Lietuvoje gimė dukra, o pareiškėjo sutuoktinė laukiasi antro vaiko. Akivaizdu, kad Migracijos departamentas dėjo pastangas tam, kad išsaugoti pareiškėjo šeimos vienybę, tačiau jai kliūtis sudaro būtent užsieniečių veiksmai, o ne institucijų veiksmai ar neveikimas. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir priimant ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentui buvo žinoma apie pareiškėjo sutuoktinės nėštumą ir į tai buvo atsižvelgta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepagrindžia savo teiginių, kad neva Migracijos departamentas ar pirmosios instancijos teismas neatliko vaiko interesų vertinimo.
22.5. Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės sprendimas pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais įgaliojimais ir nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą arba jo nenagrinėti yra diskrecinis sprendimas, ką patvirtina aktuali ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
22.6. Dėl apelianto pozicijos, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimų perduoti jo sutuoktinę su dukra Rumunijos Respublikai, o jo sutuoktinė turi teisę likti Lietuvos Respublikoje, neturi teisės išvykti iš šalies, nes jai nėra išduotas kelionės dokumentas, pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo sutuoktinė ir dukra būtų perduotos Rumunijos Respublikai, turi būti gautas jų sutikimas. Nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė tokio sutikimo nėra davę, priešingai, buvo gautas pareiškėjo atsakymas, kad jis nesutinka su perdavimu. Pareiškėjo sutuoktinė, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, neturi teisės likti Lietuvos Respublikoje, kadangi tiek jos, tiek nepilnametės dukros prieglobsčio prašymai buvo išnagrinėti, priimtas sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs, užsienietės nėra prieglobsčio prašytojos ir šiuo metu neturi teisėto pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sutuoktinė, siekdama gauti kilmės valstybės dokumentą, pati asmeniškai turi kreiptis į kilmės valstybės institucijas su prašymu pagaminti tokį dokumentą. Migracijos departamentas, pareiškėjui bei jo sutuoktinei sutikus būti perduotiems Rumunijos Respublikai, sutuoktinei ir nepilnametei dukrai išduotų kelionės dokumentą (laissez-passer), skirtą vienai kelionei į Europos Sąjungos valstybę narę.
22.7. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Sprendime padaryta išvada, jog tarp pareiškėjo ir jo šeimos nėra susiklostęs tarpusavio priklausomybės santykis, kadangi ginčijamame akte tokie teiginiai nėra nurodyti. Priešingai, nurodoma, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė bei nepilnametė dukra, tačiau jos neturi teisėto pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėjui netaikomas Dublino reglamento 16 straipsnis.
22.8. Vien pareiškėjo noras, kad jo prieglobsčio prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą.
22.9. Pareiškėjas klaidingai teigia, jog jo dukra yra asmuo be pilietybės. Migracijos departamentui nėra žinoma, ar pareiškėjas ar jo sutuoktinė kreipėsi į (duomenys neskelbtini) institucijas, tačiau tai niekaip negali lemti ginčo išsprendimo.
22.10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog Rumunija sutinka priimti pareiškėjo šeimą, atkreiptinas dėmesys, kad tam, kad būtų pradėta pareiškėjo šeimos perdavimo procedūra (ir paruošti dokumentai, kurių nebuvimu pareiškėjas ir remiasi), šeimos nariai turi duoti sutikimą. Migracijos departamentas informavo pareiškėją apie tokią galimybę, dėjo visas pastangas tam, kad pareiškėjo šeima nebūtų atskirta, tačiau negalėjo imtis tolimesnių veiksmų, kadangi nebuvo gautas pačių užsieniečių sutikimas.
22.11. Rumunijos Respublikos kompetentingos institucijos dokumente nurodoma, kad pareiškėjo turimas leidimas gyventi galioja iki 2028 m. gruodžio 31 d., todėl nėra jokio pagrindo abejoti kompetentingos institucijos atsakymu. Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas nepateikė jokių šiuos teiginius paneigiančių įrodymų, patvirtinančių, kad jo turimas leidimas gyventi Rumunijoje yra paskelbtas negaliojančiu.
22.12. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir vertinimo. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriame nuspręsta perduoti pareiškėją Rumunijos Respublikai, perdavimo tikslais išduoti jam kelionės dokumentą (laissez-passer) ir perdavimo vykdymą pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo ir jo šeimos individualią situaciją ir pagrįstai, vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, nustatė ES valstybę – Rumunijos Respubliką, atsakingą už pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.
25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, susijusius su pareiškėjo ir jo šeimos situacija, ir nepagrįstai pripažino, kad Sprendimas priimtas nepadarius procedūrinių pažeidimų. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su diskrecinės išlygos ir kitų išimčių taikymu sprendžiant dėl valstybės, kuris atsakinga už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, pareiškėjo ir jo šeimos individualios situacijos, neatsižvelgė į vaiko geriausių interesų ir šeimos susijungimo (privataus gyvenimo gerbimo) prioritetus.
26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Byloje nustatyta, kad:
27.1. Pareiškėjas 2025 m. vasario 17 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kartu pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, išduotą 2023 m. balandžio 21 d. ir galiojantį iki 2028 m. balandžio 20 d., bei leidimą laikinai gyventi Rumunijoje, išduotą 2025 m. sausio 16 d. ir galiojantį iki 2028 m. gruodžio 31 d., pareiškėjo pase taip pat buvo Rumunijos D tipo viza, išduota Rumunijos konsulinės įstaigos (duomenys neskelbtini) ir galiojanti nuo 2024 m. lapkričio 23 d. iki 2025 m. gegužės 21 d. Užsienietis prašyme dėl tarptautinės apsaugos suteikimo, be kita ko, nurodė, kad buvo praradęs ryšį su žmona nuo 2022 metų, atvykęs į Lietuvą sutiko afrikietį, kuris liepė prašytis prieglobsčio ir paaiškino, kad reikia vykti į Ruklą (kur apgyvendinti pabėgėliai), Rukloje jis sutiko žmoną.
27.2. Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad į Lietuvą 2025 m. vasario 9 d. atvyko iš Rumunijos, nurodė, kad prieglobsčio prašo Lietuvoje, kadangi čia gyvena jo žmona, pažymėjo, kad galėjo prieglobsčio prašyti ir Rumunijoje, tačiau susiklostė, kad jie atvyko gyventi čia. Pareiškėjas paaiškino, kad jo dukra (3 m.) šiuo metu yra ligoninėje, su kilmės valstybėje likusiu sūnumi (2 m.) ryšių nepalaiko.
27.3. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2025 m. balandžio 8 d., elektroniniu laišku teikė paaiškinimą, kad nori, jog prieglobsčio byla būtų tvarkoma Lietuvoje, kadangi jo šeima čia gyvena beveik 4 metus, turi Lietuvoje gimusį vaiką, pareiškėjas su žmona yra legaliai susituokęs (teikia šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus). Pareiškėjas, reaguodamas į Migracijos departamento informaciją, kad Rumunija pagal Dublino reglamento 12 straipsnio 1 dalį yra atsakinga už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir sutinka jį priimti, 2025 m. gegužės 21 d. elektroniniuose laiškuose nurodė, kad nesutinka dėl Rumunijos, kadangi kyla nuolatinis pavojus, be to, Lietuvoje gimė pareiškėjo vaikas (jam čia yra gerai), jo žmona jau 3 mėnesius laukiasi, jai teikiama atitinkama medicininė priežiūra, sprendimas gali pakenkti nėščiai moteriai. Pareiškėjas pakartotinai patvirtino, kad nesutinka su šeima būti perkeltas į Rumuniją, kadangi Lietuvoje gimė (auga) jo vaikas, jam teikiama nuolatinė medicininė priežiūra.
27.4. Byloje ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė perduoti pareiškėją Rumunijai, perdavimo tikslais išduoti kelionės dokumentą (laissez-passer) ir perdavimo vykdymą pavesti VSAT. Sprendime nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, kad visą informaciją, reikalingą Dublino reglamento 7–15 straipsniuose nurodytų aplinkybių vertinimui, prieglobsčio prašytojas jau pateikė pirminės apklausos metu, bei vadovaujantis Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktu, rengti jo apklausą nėra tikslinga. Sprendime konstatuota, pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį metu pareiškėjas turėjo Rumunijos išduotą leidimą laikinai gyvent bei visą. Sprendime atsakovas vertino, kad pareiškėjui netaikytinas Dublino reglamento 16 straipsnis, taip pat nenustatyta sąlygų taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą diskrecinę išlygą.
28. Pasisakydama dėl pareiškėjo pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų ir reikšmingų bylos duomenų, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
29. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymo, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Dublino reglamentas), taip pat Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ nuostatos.
30. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).
31. Remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jei prašytojas turi galiojantį teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą dokumentą išdavusi valstybė narė.
32. Apeliantas iš esmės byloje neginčija, kad pagal Dublino reglamento III skyriuje (7–15 str.) nustatytus kriterijus Rumunija laikytina atsakinga už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, tačiau nesutinka su Sprendimu tuo aspektu, kad jam turėjo būti taikomos šio reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos išimtys.
33. Dėl Dublino reglamento 16 straipsnio 1 dalies ir su šios nuostatos aiškinimu susijusiu apelianto prašymu kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Dublino reglamento 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kai dėl nėštumo, naujagimio, sunkios ligos, didelės negalios ar senyvo amžiaus prašytojas yra priklausomas nuo savo vaiko, brolio ir (arba) sesers arba tėvo ir (arba) motinos, teisėtai gyvenančių vienoje iš valstybių narių, pagalbos, arba kai prašytojo vaikas, brolis ir (arba) sesuo arba tėvas ir (arba) motina, teisėtai gyvenantys vienoje iš valstybių narių, yra priklausomi nuo prašytojo pagalbos, valstybės narės paprastai laiko kartu arba sujungia prašytoją su tuo vaiku, broliu ir (arba) seserimi ar tėvu ir (arba) motina, jeigu šeimos ryšiai egzistavo kilmės šalyje, jeigu vaikas, brolis ir (arba) sesuo arba tėvas ir (arba) motina arba prašytojas sugeba pasirūpinti priklausomu asmeniu ir jeigu atitinkami asmenys savo pageidavimą išreiškė raštu.
34. Dėl apeliantui kilusios abejonės, ar minėta Dublino reglamento nuostata gali būti taikoma ir tada, kuomet priklausomi ir pažeidžiami asmenys neturi teisės likti valstybės narės teritorijoje, tačiau negali iš jos išvykti dėl objektyvių priežasčių, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo sutuoktinė ir jo mažametė dukra Lietuvoje yra neteisėtai, ir dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Be to, galiojančiu atsakovo sprendimu yra nuspręsta pareiškėjo sutuoktinę išsiųsti iš Lietuvos į kilmės valstybę.
35. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad vien tai, jog nėra priimta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).
36. Pažymėtina, jog kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017). Nurodytos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).
37. Dublino reglamento 16 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai suformuluota, kad aptariama išimtis taikoma tais atvejais, kai prašytojo vaikas, brolis ir (arba) sesuo arba tėvas ir (arba) motina teisėtai gyvena vienoje iš valstybių narių.
38. ESTT 2023 m. vasario 16 d. sprendime byloje C-745 yra išaiškinęs, kad pagal šią nuostatą valstybės narės paprastai palieka kartu arba sujungia prašytoją ir atitinkamai „jo vaiką, brolį ar seserį, tėvą ar motiną“, teisėtai gyvenančius valstybėje narėje, jei tarp jų yra priklausomybės ryšys, su sąlyga, kad šeimos ryšiai jau egzistavo kilmės šalyje, jei vaikas, brolis ar sesuo, tėvas ar motina arba prašytojas, priklausomai nuo konkretaus atvejo, gali rūpintis išlaikomu asmeniu ir jei atitinkami asmenys raštu išreiškė savo valią (37 p.). Tame pačiame sprendime ESTT nurodė, kad reglamento „Dublinas III“ 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma, kai yra priklausomybės ryšys tarp tarptautinės apsaugos prašytojo ir jo sutuoktinio, teisėtai gyvenančio valstybėje narėje, kurioje pateiktas tokios apsaugos prašymas, arba tarp prašytojo negimusio vaiko ir šio sutuoktinio, kuris taip pat yra šio vaiko tėvas (42 p.).
39. Taigi, atsižvelgus į Dublino reglamento 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, ESTT išaiškinimus, yra akivaizdu, kad šiose teisės normose, be kitų sąlygų, yra kalbama apie prieglobsčio prašytojo ir teisėtai gyvenančių valstybėje narėje konkrečių šeimos narių (būtent jo vaiko, brolio ar sesers, tėvo ar motinos) priklausomybės ryšį. Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuotina, kad teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl minėtų taisyklių aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo apelianto suformuluotu klausimu.
40. Tų pačių argumentų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjui Dublino reglamento 16 straipsnis netaikytinas, kadangi pareiškėjo dukra Lietuvoje yra neteisėtai, o pareiškėjo sutuoktines buvimo Lietuvoje teisinis pagrindas bei tai, kad jos išsiuntimo sprendimas nėra vykdomas, nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, suponuojančios priešingas išvadas aptariamu aspektu.
41. Vertindama apelianto pozicijos pagrįstumą, kad jo atvejui turėjo būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga (dėl šeimos ryšių, vaiko geriausių interesų), teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamo reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
42. Migracijos departamento direktoriaus Įsakyme yra nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją (1 p.); prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu (2 p.); Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui (3 p.); sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių (4 p.); vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (5 p.); dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui (6 p.).
43. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog iš Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma, kiek ja kiekvienai valstybei narei paliekama savo nuožiūra nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jei tai daryti jai nepriklauso pagal šiame reglamente įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus. Be to, įgyvendinant šią teisę nenumatyta jokių ypatingų sąlygų. Šia teise siekiama kiekvienai valstybei narei leisti suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jei pagal minėtame reglamente nustatytus kriterijus ji nėra už tai atsakinga (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 58 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 146 p.). Atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą didelę diskreciją, būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ketina pasinaudoti pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą suteikta teise ir sutikti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, už kurį ji nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 59 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 147 p.). Jei valstybė narė atsisako taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą, tai neišvengiamai reiškia, kad būtent ši valstybė narė turi priimti sprendimą dėl perdavimo (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M.A., S.A., A.Z. (C-661/17) 78 p.).
44. Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad jokia aplinkybė, net jeigu ji susijusi su pagrindinėmis teisėmis, negali įpareigoti valstybės narės pasinaudoti šia sąlyga ir pačiai išnagrinėti prašymo, kuris jai nepriklauso (pagal analogiją žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Puid, C-4/11, EU:C:2013:740, 37 p.; taip pat 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C-578/16 PPU, EU:C:2017:127, 97 p. ir Sprendimo M. A. ir kt. 61 ir 72 p.).
45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ESTT pateiktas teisės aiškinimas suponuoja, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-415/2024).
46. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą, byloje nėra įrodytas Įsakymo 1–6 punktų taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas. Byloje nėra įrodyta, kad vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manytina, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Nors pareiškėjas, kaip matyti iš apeliacinio skundo, akcentuoja Įsakymo 5 punkte įtvirtintas Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas (t. y., kad jo sutuoktinė ir gimęs Lietuvoje mažametis vaikas nepilnus 4 metus yra Lietuvoje, šiems asmenims reikalinga medicininė priežiūra, kuri Lietuvoje teikiama ir pan.), tačiau nagrinėjamu šios aplinkybės savaime nepagrindžia, kad Lietuva turėtų nagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės visiškai nepatvirtina, kad pareiškėją ir jo šeimą sieja glaudūs ryšiai su Lietuvos Respublika. Be to, nėra pagrindo manyti, kad už pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymą atsakingoje valstybėje ES narėje nebus teikiamos pareiškėjui ir jo šeimai reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ar kita pagalba ir taip nebus užtikrinti geriausi vaiko ir šeimos interesai.
47. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4362-261/2018; kt.).
48. Įvertinusi apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas privalėjo surengti pokalbį su pareiškėju, tačiau to neatliko ir dėl to nebuvo išsiaiškinta visa su pareiškėjo individualia situacija susijusi informacija, teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime atsakovas nurodė, jog visą informaciją, reikalingą Dublino reglamento 7–12 straipsniuose nurodytų aplinkybių vertinimui, prieglobsčio prašytojas jau pateikė pirminės apklausos metu, bei vadovaujantis Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktu, rengti jos apklausą nėra tikslinga.
49. ESTT, aiškindamas asmeninio pokalbio surengimo išimtis, įtvirtintas Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalyje, yra nurodęs, kad ginčijamas sprendimas, dėl kurio pateiktas skundas, kuriame ginčijama tai, jog nesurengtas tame 5 straipsnyje numatytas asmeninis pokalbis, turi būti panaikintas, nebent pagal nacionalinės teisės aktus atitinkamam asmeniui leidžiama per nagrinėjant šį skundą rengiamą apklausą asmeniškai pateikti visus savo argumentus dėl minėto sprendimo, laikantis tame straipsnyje nustatytų sąlygų ir garantijų, o šie argumentai negali pakeisti to paties sprendimo (išsamiau žr. ESTT 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą sujungtose bylose Ministero dell’Interno (Brochure commune – Refoulement indirect), C-228/21 ir C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-415/2024).
50. Nagrinėjamo bylos kontekste pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog su pareiškėju buvo bendradarbiaujama, keičiantis aktualia informacija dėl pareiškėjo perdavimo atsakingai valstybei narei. Bylos duomenimis, pareiškėjas teikė Migracijos departamentui duomenis ir dėl jo pageidavimo, kad prieglobsčio prašymas būtų nagrinėjamas Lietuvoje, ir dėl jo bei šeimos individualios situacijos, sveikatos būklės ir pan. Be to, pareiškėjas prieglobsčio prašyme ir pirminės apklausos metu nurodė faktą, kad Lietuvoje gyvena jo žmona ir mažametis vaikas.
51. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas, pasinaudodamas teise skųsti jam nepalankų atsakovo sprendimą teismui, kartu įgijo teisę pateikti visus su savo individualia situacija susijusius įrodymus, kurie galėtų paneigti individualaus administracinio akto pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Pirmosios instancijos teisme administracinė byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui, jo atstovui ir vertėjui, t. y. konstatuotina, kad pareiškėjo teisė teikti įrodymus (ABTĮ 52 str.) nebuvo varžoma. Esant šiomis aplinkybėmis laikytina, kad pareiškėjui buvo sudaryta veiksminga galimybė asmeniškai pateikti visus savo argumentus. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjui sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių reikšmingų administraciniam aktui priimti aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos, o tai sudaro sąlygas pripažinti, kad atsakovo išvada dėl pareiškėjo apklausos netikslingumo nėra pareiškėjo teisių pažeidimas, dėl kurio padaryta neigiama įtaka jo teisinei apsaugai.
52. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų (t. y. dėl abejonių, ar galioja Rumunijos išduotas leidimas laikinai gyventi, taip pat kokių dokumentų (sprendimų) pagrindu pareiškėjo šeimos nariai gali vykti į Rumuniją) pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundą padavusio subjekto argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo.
53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
54. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą konstatuotina, kad jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas dėl šių išlaidų priteisimo netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. Ch. S. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Ernestas Spruogis