Administracinė byla Nr. eA-52-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02362-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir jo papildymu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 25 d. rašte priimtą sprendimą nenagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 27 d. skundo; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 27 d. skundą; 3) panaikinti Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 2 d. rašte priimtą administracinį sprendimą netenkinti pareiškėjo 2015 m. sausio 11 d. prašyme pateiktų prašymų; 4) panaikinti Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 24 d. rašte priimtą administracinį sprendimą atmesti pareiškėjo 2015 m. vasario 17 d. skundą; 5) įpareigoti Generalinę prokuratūrą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. sausio 11 d. prašymo dalį dėl informacijos pateikimo apie prieš pareiškėją nuo 2003 metų pabaigos iki 2014 metų spalio mėnesio vykdytas kriminalinės žvalgybos ar operatyvinės veiklos priemones ir jų metu surinktų pareiškėjo asmens duomenų panaudojimą tuo turiniu ir forma, kurių nedraudžia įstatymai.
2. Pareiškėjas nurodė, kad prieš jį nepagrįstai ir neteisėtai buvo vykdomos operatyvinės veiklos priemonės, o gauti ypatingi asmens duomenys buvo ir galbūt yra neteisėtai naudojami ir skleidžiami, siekiant pareiškėją terorizuoti ir persekioti bei daryti poveikį valstybės pareigūnams.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių apygardos teismo nutarties pagrindu buvo slapta klausomasi pareiškėjo telefoninių pokalbių, vykdoma pareiškėjo ir jo šeimos narių pašto siuntų ir internetinių ryšių slapta kontrolė. Surinkti ypatingi asmens duomenys buvo perduoti R. D. ir S. D., galbūt siekiant juos šantažuoti ar pakurstyti nusikalstamai veikti prieš pareiškėją. Operatyvinės veiklos priemonių naudojimą prieš pareiškėją patvirtina Vilniaus rajono policijos pareigūno J. K. tarnybinis pranešimas, taip pat pareiškėjo sodybos sekimas, pašto siuntų dingimas ir atidarymas.
4. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. vasario 17 d. skundu prašė panaikinti neteisėtus prokurorų sprendimus, o 2015 m. vasario 27 d. skundu siekė panaikinti 2015 m. vasario 24 d. atsisakymą teikti informaciją. Pasak pareiškėjo, antrasis skundas nepagrįstai laikytas kartotiniu.
5. Pareiškėjo vertinimu, buvo nepagrįstai atsisakyta pateikti informaciją apie prieš pareiškėją panaudotas priemones tuo turiniu ir forma, kurių nedraudžia įstatymai. Pareiškėjas nėra atlikęs jokių nusikalstamų veikų, dėl kurių operatyvinės veiklos priemonės galėjo būti taikomos jo atžvilgiu, todėl turi teisę reikalauti visų įstatymuose įtvirtintų teisių realizavimo ir jų apgynimo nuo neteisėtų suvaržymų. Generalinis prokuroras privalėjo pateikti pareiškėjui informaciją apie jo atžvilgiu vykdytą operatyvinę veiklą, kurios metu gauta informacija apie pareiškėjo neteisėtus ar nusikalstamus veiksmus nepasitvirtino. Pareiškėjas, manydamas, kad šiais veiksmais buvo pažeistos jo teisės ir laisvės, turi teisę juos apskųsti operatyvinės veiklos subjekto vadovui ar prokurorui, tačiau negalėdamas identifikuoti šių subjektų pareiškėjas negali pasinaudoti teise į gynybą. Prokurorai atsisakymus pateikti pareiškėjo prašomą informaciją grindė Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis, susijusiomis su įslaptinta informacija, tačiau pareiškėjo prašyta informacija nepatenka į tokią kategoriją.
6. Generalinė prokuratūra atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Pasak Generalinės prokuratūros, pareiškėjo 2015 m. sausio 11 d. prašymo reikalavimai iš esmės susiję su Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytais kriminalinės žvalgybos veiksmais – techninių priemonių panaudojimu specialia tvarka, slapta pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūra, kontrole ir paėmimu, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slapta kontrole, sekimu, kurių teisėtumą kontroliuoja prokurorai, taip pat su baudžiamojo proceso veiksmais konkrečiose baudžiamosiose bylose, prašymas įvertintas kaip skirtas nagrinėti prokuratūroje pagal kompetenciją. Į šį prašymą atsakyta 2015 m. vasario 2 d. raštu, paaiškinant, kad teisės aktų nuostatos prokurorams, įgaliotiems koordinuoti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus ir kontroliuoti jų teisėtumą, nesuteikia teisės informuoti asmenis apie atliekamus ar atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus, patvirtinti ar paneigti prielaidas dėl galbūt vykdytos ar tebevykdomos kriminalinės žvalgybos veiksmus, jos metu gautus duomenis. Jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad jos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas pagrindinės institucijos vadovas, o šis privalo informuoti asmenį apie jo atžvilgiu padarytus pažeidimus. Patikrinus pareiškėjo prašyme nurodytus teiginius, neteisėtų apribojimų nenustatyta.
8. Generalinė prokuratūra nurodė, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, jog byloje, kurioje ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2006 m. balandžio 28 d., bei byloje, kuri išnagrinėta ir 2014 m. balandžio 30 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, proceso veiksmų bei nutarimų teisėtumas patikrinti ir dar kartą atlikti tyrimą prokuratūroje nėra pagrindo. Byloje, kurioje esą ypatingi asmens duomenys buvo perduoti R. ir S. D. juos kurstant atlikti nusikalstamus veiksmus prieš pareiškėją, nustatyta, kad šie teiginiai nepagrįsti, jokie ypatingi asmens duomenys nebuvo renkami ar perduoti kitiems asmenims; byloje pagal BK 187 str. 1 d. atliekamą ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras V. P., kuris ir sprendžia dėl pranešimo apie taikytas proceso prievartos priemones.
9. Pareiškėjo 2015 m. vasario 17 d. skundas išnagrinėtas 2015 m. vasario 24 d. raštu, paaiškinant teisės aktų nuostatas. 2015 m. vasario 27 d. skunde Generaliniam prokurorui nurodytos tos pačios aplinkybės, todėl 2015 m. kovo 25 d. atsakyme nurodyta, jog pakartotinai klausimas nebus nagrinėjamas. Generalinė prokuratūra pažymėjo, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo faktas yra ne vieša informacija, kuri gali būti patikėta tik atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintiems asmenims, kuriems vykdant tarnybines pareigas reikalinga su ja susipažinti.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
11. Teismas konstatavo, kad pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnį, asmenims, nevykdantiems kriminalinės žvalgybos, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka gali būti teikiama tik apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu. Detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį, neteikiami.
12. Teismas sprendė, kad aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, jog Generalinei prokuratūrai įstatymas nenumato pareigos suteikti pareiškėjui informaciją apie atliekamus ar anksčiau atliktus kriminalinės žvalgybos (iki 2013 m. sausio 1 d. – operatyvinius veiksmus) ar jos metu gautus duomenis. Teisės aktai kriminalinės žvalgybos subjektus bei juos kontroliuojančias institucijas įpareigoja griežtai saugoti kriminalinės žvalgybos informaciją ir tik išimtinais atvejais pateikti atitinkamiems ir tik tam tikrą teisinį statusą turintiems subjektams, o asmeniui, kurio atžvilgiu taikyta atitinkama procesinė priemonė, apie tai pranešama taip pat tik įvertinus, kad tai nepakenks vykdomam tyrimui.
13. Teismas pažymėjo, kad Generalinė prokuratūra, atsakydama į pareiškėjo 2015 m. sausio 11 d. prašymą, jį informavo, kad pareiškėjo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos (operatyvinės veiklos) priemonių taikymas nenustatytas. Prašymai dėl informacijos, susijusios su ikiteisminiu tyrimu atitinkamoje baudžiamojoje byloje, be kita ko, su proceso veiksmų atlikimu, prokuroro proceso sprendimų pagrįstumo, pateikimo nagrinėjami baudžiamojo proceso tvarka, o administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, todėl plačiau šiuo aspektu teismas nepasisakė.
14. Teismas sprendė, kad Generalinė prokuratūra teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl informacijos suteikimo ir pateikė jam atsakymą. Atsižvelgiant į tai, kad prašyme formuluojami reikalavimai dėl informacijos, susijusios su kriminaline žvalgyba (operatyvine veikla), atsakovė neturi teisės ir pareigos atsakyme pateikti atitinkamus su šia veikla susijusius duomenis. Ginčijamame 2015 m. vasario 2 d. rašte nurodytos aplinkybės ir teisės aktų nuostatos, kuriomis grindžiami atitinkami prokuratūros veiksmai. Teismo vertinimu, ginčijamas atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o patvirtinti ar paneigti pareiškėjo prielaidas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų ir tokius veiksmus galbūt vykdančių subjektų įstatymas nenumato galimybės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tiek 2015 m. vasario 2 d. atsakyme, tiek 2015 m. vasario 24 d. rašte, priimtame išnagrinėjus pareiškėjo skundą, aptarta išvada dėl informacijos teikimo ribų daroma pagrįstai.
15. Įvertinęs pareiškėjo skundų Generalinei prokuratūrai turinį, teismas konstatavo, kad jie grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, susijusiomis išimtinai su kriminalinės žvalgybos (operatyvinės veiklos) veiksmais ir duomenų rinkimu, informacija apie kuriuos, kaip minėta, gali būti teikiama BPK nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, skundas generaliniam prokurorui pagrįstai laikytas kartotiniu, dėl ko atsisakymo teikti tokią informaciją teisėtumas pakartotinai nevertintas, apsiribojant tuo, ar klausimą nagrinėjęs prokuroras teisės aktų nustatyta tvarka pateikė pareiškėjui atsakymą.

III.

16. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neišsprendė ginčo dėl Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 2 d. rašto išvados, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, teisėtumo. Pasak pareiškėjo, aplinkybė, kad Generalinė prokuratūra nenurodė (neįrodė), jog kriminalinės žvalgybos priemonės prieš pareiškėją nebuvo panaudotos, įrodo, kad tokios priemonės buvo panaudotos, todėl, pareiškėjo vertinimu, teismas sprendime klaidingai nurodė, kad Generalinė prokuratūra informavo pareiškėją, jog jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos priemonių taikymas nenustatytas.
18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas rėmėsi Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis, kurios yra neaiškios bei neatsižvelgė į Seimo 2016 m. kovo 22 d. nutarimu patvirtintą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadą dėl su tuo susijusio teisinio reguliavimo ydingumo. Teismo sprendime nėra nurodyta, kodėl buvo atmesti pareiškėjo argumentai bei netenkintas pareiškėjo posėdžio metu pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
19. Pareiškėjo nuomone, Generalinė prokuratūra pažeidė ir Europos Tarybos Konvenciją dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais, kurią Seimas ratifikavo 2012 m. birželio 28 d., t. y. Generalinė prokuratūra turėjo suteikti pareiškėjui informaciją, apie teismo nutartis ar prokurorų nutarimus, kuriais buvo inicijuotas ar nutrauktas kriminalinės žvalgybos priemonių naudojimas, taip pat kitą pareiškėjo prašomą informaciją. Pareiškėjo nuomone, Generalinei prokuratūrai nėra kliūčių pareiškėjui pateikti neįslaptintą informaciją apie kriminalinės žvalgybos priemonių fakto buvimą ar nebuvimą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai neanalizavo minėtos Konvencijos nuostatų ir su jų taikymu susijusių pareiškėjo argumentų.
20. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo 2015 m. vasario 27 d. skundas buvo tinkamai Generalinės prokuratūros įvertintas pakartotiniu. Be to, teismas nenurodė, kodėl atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 2 d. rašte nurodytus sprendimus priėmė šališkas pareigūnas. Pareiškėjo nuomone, prokuroro A. S. šališkumą įrodo jo nepagrįstas domėjimasis pareiškėjo psichinės sveikatos būkle.
21. Pareiškėjas taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, nurodydamas, kad nesutinka su Generalinės prokuratūros atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais. Pareiškėjas paaiškinimuose pakartoja, kad Kriminalinės žvalgybos įstatyme nėra draudimo asmenims teikti tą informaciją, kuri nėra įslaptinta ir informaciją, parengtą įslaptintos informacijos pagrindu.
22. Generalinė prokuratūra atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
23. Generalinė prokuratūra nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kaip teigia pareiškėjas, nenagrinėjo ir neišsprendė ginčo dėl Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 2 d. išvados teisėtumo, nes tokio pobūdžio klausimai, vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalimi, priskirtini ne administraciniams, o bendrosios kompetencijos teismams. 2015 m. vasario 2 d. prokuroro pareiškėjui pateiktas atsakymas galėjo būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui. Atitinkamai, pareiškėjo 2015 m. vasario 17 d. skundą ir išnagrinėjo aukštesnysis prokuroras, pateikdamas motyvuotą 2015 m. vasario 24 d. atsakymą. Pareiškėjas skundė ir šį atsakymą, todėl pareiškėjo 2015 m. vasario 27 d. skundą išnagrinėjo generalinio prokuroro pavaduotojas ir 2015 m. kovo 25 d. pareiškėjui pateiktas atsakymas, kad aukštesnysis prokuroras jo skundą išnagrinėjo tinkamai, nagrinėjant skundus pažeidimų nenustatyta, todėl papildomi sprendimai nepriimami ir pareiškėjo keliamas klausimas pakartotinai nenagrinėjamas.
24. Generalinė prokuratūra teigia, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. kovo 22 d. nutarimu patvirtinta Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvada nepakeičia šiuo metu galiojančio Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

              26. Ginčas šioje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 25 d. sprendimo N. 17.2-3636, kuriame buvo nurodyta, kad Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015 m. vasario 24 d. raštu yra tinkamai atsakyta į pareiškėjo 2015 m vasario 17 d. skundą, pažeidimų nagrinėjant skundą nenustatyta, pakartotinai klausimas nenagrinėjimas.

              27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Svarbiausios faktinės aplinkybės

28. Pareiškėjas 2015 m. sausio 11 d. prašymu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, nurodydamas, kad turi duomenų, jog prieš jį neteisėtai ir nepagrįstai buvo ir galimai yra naudojamos operatyvinės veiklos priemonės. Pareiškėjas šiame prašyme taip pat nurodė, kad, jo nuomone, operatyvinės veiklos priemonių taikymo metu buvo gauti pareiškėjo ypatingi asmens duomenys, kurie buvo ir yra neteisėtai naudojami. Atitinkamai, pareiškėjas prašė suteikti detalią informaciją apie prieš pareiškėją ir jo šeimos narius naudojamas operatyvinės veiklos priemones, informuoti koks operatyvinės veiklos subjektas ir dėl kokių priežasčių 2003 m. ir vėliau vykdė pareiškėjo ir jo šeimos narių pašto siuntų ir dokumentų kontrolę, pateikti informaciją kur saugomi gauti ypatingi asmens duomenys ir jų metu gauta informacija, kaip ji panaudojama, patikrinti jos nutekinimą privatiems asmenims, prokurorei I. K. Be to, pareiškėjas prašė informacijos, kada buvo gauti pareiškėjo ypatingi asmens duomenys, kur jie saugomi, kaip buvo panaudoti ir ar jie sunaikinti.

29. Generalinė prokuratūra 2015 m. vasario 2 d. raštu Nr. 17.2-1340 „Dėl 2015-01-11 prašymo“ (toliau – 2015 m. vasario 2 d. sprendimas), atsakydama į pareiškėjo 2015 m. sausio 11 d. prašymą, nurodė, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymas nesuteikia teisės asmenis informuoti apie atliekamus ar anksčiau atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Generalinė prokuratūra pareiškėjui nurodė, kad patikrinus pareiškėjo prašymo teiginius dėl galimai neteisėtai prieš pareiškėją ar jo šeimos narius vykdytos (vykdomos) kriminalinės žvalgybos, pareiškėjo ir jo šeimos konstitucinių teisių į privataus gyvenimo neliečiamybę, neteisėtų apribojimų nenustatyta. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad patikrinus baudžiamąją bylą Nr. 57-1-0006810, nustatyta, kad pareiškėjo teiginiai apie informacijos nutekinimą yra nepagrįsti, nes prokurorės I. K. organizuojamo ikiteisminio tyrimo metu jokie nei tyrimui reikšmingi, nei pareiškėjo ypatingi asmens duomenys nebuvo renkami nei Operatyvinės veiklos įstatymo numatytais veiksmais, nei Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis procesinėmis priemonėmis, todėl jie ir negalėjo būti perduoti kitiems asmenims.

30. Nesutikdamas su gautu atsakymu, pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 17 d. skundą, kuriame paaiškino, kad 2008 m. gegužės 28-29 d. pareiškėjui buvo grasinama privačių asmenų, kurie žinojo pareiškėjo ypatingus asmens duomenis, t. y. duomenis apie pareiškėjo nužudymo siekiančius šiauliečius ir kt. Pareiškėjo nuomone, šiuos duomenis kitiems asmenims atskleidė teisingumo viceministrė ir prokurorė, kurios turėjo galimybę gauti šiuos duomenis, panaudojant kriminalinės žvalgybos priemones. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad jo ypatingi asmens duomenys buvo neteisėtai perduoti šiauliečiui F. A. Pareiškėjo nuomone, dėl kriminalinės žvalgybos priemonių (slapto sekimo) panaudojimo, D. šeima, kuri ir vykdė sekimą, vykdė pasirengimą nužudyti pareiškėją.

31. Generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. vasario 17 d. skundą, 2015 m. vasario 24 d. raštu Nr. 17.2-2254 „Dėl 2015-02-17 skundo“ (toliau – 2015 m. vasario 24 d. sprendimas) atsakė pareiškėjui, kad Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 2 d. atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad įslaptinta informacija gali būti patikėta tik atitinkamus leidimus turintiems asmenims. Pareiškėjui paaiškinta, kad pats faktas apie vykdytą ar vykdomą kriminalinę žvalgybą yra laikomas konfidencialia informacija tol, kol ji neišslaptinama nustatyta tvarka arba vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 8 dalimi asmuo neinformuojamas apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus. Minėtame sprendime priminta pareiškėjui, kad nagrinėjamu atveju tokių pažeidimų nebuvo nustatyta.

32. Nesutikdamas su 2015 m. vasario 24 d. sprendimu, pareiškėjas 2015 m. vasario 27 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą. Pareiškėjas nurodė, kad, jo nuomone, 2015 m. vasario 24 d. sprendimas yra neišsamus, šališkas, nepagrįstas, klaidinantis. Pareiškėjas prašė panaikinti 2015 m. vasario 24 d. sprendimą, patenkinti jo 2015 m. vasario 17 d. skundą ir 2015 m. sausio 11 d. prašymą.

33. Generalinė prokuratūra 2015 m. kovo 25 d. raštu Nr. 17.2-3636 (toliau – 2015 m. kovo 25 d. sprendimas) atsakė pareiškėjui, kad išnagrinėjo jo 2015 m. vasario 27 d. skundą dėl 2015 m. vasario 24 d. sprendimo. 2015 m. kovo 25 d. sprendime Generalinė prokuratūra nurodė pareiškėjui, kad įvertino pareiškėjo skundą ir visą susirašinėjimo su pareiškėju medžiagą bei nustatė, kad pareiškėjui buvo tinkamai atsakyta į jo 2015 m. vasario 17 d. skundą, pažeidimų nagrinėjant pareiškėjo skundus nenustatyta. Atsižvelgdama į tai, Generalinė prokuratūra nurodė, kad papildomi sprendimai nepriimami ir pakartotinai šis klausimas nenagrinėjamas.

34. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 2 d., 2015 m. vasario 24 d. ir 2015 m. kovo 25 d. sprendimus. Pareiškėjas taip pat prašė teismo įpareigoti Generalinę prokuratūrą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 27 d. skundą bei pareiškėjo 2015 m. sausio 11 d. prašymą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo nuomone, teismas nemotyvuotai atmetė iš esmės visus pareiškėjo skundo argumentus.

Aktualus teisinis reguliavimas

35. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucijos 25 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

36. Europos Tarybos konvencija dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais, ratifikuota Lietuvos Respublikos 2012 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. XI-2135 (su pareiškimu), šiuo metu dar nėra įsigaliojusi.

37. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2015 m. birželio 16 d.) 2 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus. Pagal Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 (toliau – Asmenų aptarnavimo aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2017 m. sausio 27 d.), 4.13 punktą, neteikiama informacija – tai informacija, sudaranti valstybės, tarnybos, profesinę ar banko paslaptį arba priskiriama prie neskelbtinų ikiteisminio tyrimo duomenų; prokuratūroje atlikto vidinio (tarnybinio) patikrinimo metu nustatytos aplinkybės; informacija apie kito asmens, įskaitant prokurorų ar prokuratūros darbuotojų privatų gyvenimą; privati informacija apie patį pareiškėją, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nustato, kad tokia informacija negali būti teikiama; kita informacija, kurią teikti draudžia įstatymai, nes jos suteikimas pakenktų valstybės saugumo ir gynybos interesams, baudžiamajam asmenų persekiojimui, skatintų pažeisti valstybės teritorijos vientisumą ar viešąją tvarką, kitų asmenų teises ir teisėtus interesus arba jos nesuteikimas užkirstų kelią teisės pažeidimams ar būtų labai svarbus žmonių sveikatai ir moralei apsaugoti, taip pat informacija, kurios teikimui pagal asmens prašymą, pareiškimą ar skundą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis, arba jei prašoma informacijos, kuri jau buvo viešai paskelbta.

38. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – Teisės gauti informaciją įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama. Pagal Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, privati informacija – tai ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – Asmens duomenų apsaugos įstatymas), informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija.

39. Asmens duomenų apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad ypatingi asmens duomenys – tai duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą.

40. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – Paslapčių įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) 3 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad įslaptinta informacija gali būti patikėta tik atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su  įslaptinta informacija turintiems asmenims, kuriems vykdant tarnybines pareigas reikalinga susipažinti su įslaptinta informacija. Asmeniui gali būti patikėta tokios apimties įslaptinta informacija, kurios reikia jo pareigoms atlikti.

41. Pagal Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie  kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių vykdomos kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos metu gauta informacija ir jos pagrindu parengta analitinė informacija.

42. Pagal Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 20 punktą, tarnybos paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos subjektų ir žvalgybos institucijų kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos organizavimą ir eigą, priemonių ir metodų naudojimą, užduotis, operacijas, jų finansavimą, rezultatus, kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos metu gauta informacija, jeigu tokia informacija nepriskiriama valstybės paslaptims, taip pat kriminalinės žvalgybos subjektų ir žvalgybos institucijų parengta analitinė-informacinė medžiaga, kurioje naudojama kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos metu gauta informacija.

43. Paslapčių subjektai sudaro detalius įslaptinamos informacijos, susijusios su jų veikla, sąrašus, kuriuose turi būti numatytos įslaptinamos informacijos slaptumo žymos, tokios informacijos įslaptinimo terminai arba išslaptinimo sąlygos (Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 4 dalis).

44. Pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) 3 straipsnio 2 dalį, kriminalinė žvalgyba grindžiama teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų veiksmų derinimo principais.

45. Detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę neteikiami (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 7 dalis). Asmenims, nevykdantiems kriminalinės žvalgybos, Paslapčių įstatymo nustatyta tvarka gali būti teikiama tik apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 5 dalis).

46. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą reglamentuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių ribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.

47. Asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalis).

48. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 8 dalį, jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas. Kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas privalo informuoti asmenį apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus, išskyrus atvejus, kai pateikus tokią informaciją gali būti padaryta žala nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams ar atskleista kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybė. Jeigu tuo metu pateikta tokia informacija gali padaryti žalos nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams, ji tuoj pat turi būti pateikta baigus kriminalinės žvalgybos tyrimą.

49. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalį, asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui. Šis skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos. Asmuo, nesutinkantis su kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar prokuroro sprendimu, gali per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos paduoti skundą apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui. Galutinis sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos.

50. Nagrinėjamos bylos kontekste  kaip teisės aiškinimo šaltinis yra aktuali ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. EŽTT vertindamas privataus gyvenimo bei korespondencijos neliečiamumo apribojimo proporcingumą siekiamiems tikslams, numatytiems Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, yra nustatęs, kad valstybės naudojasi plačia vertinimo laisve (ang. margin of appreciation) taikant slapto pasiklausymo priemones nacionalinio saugumo apsaugos srityje. Tačiau kartu yra pažymėta, jog tam, kad slapto pasiklausymo sistema nepakenktų demokratijai, turi būti numatytos efektyvios garantijos, apsaugančios nuo piktnaudžiavimo. Vertinant priemonių, ribojančių teisę į privatų gyvenimą bei korespondencijos neliečiamumą, proporcingumą, o kartu ir jų būtinumą demokratinėje visuomenėje, bei apsaugos garantijų efektyvumą, yra atsižvelgiama į visas bylos aplinkybes, o ypač į taikomų priemonių pobūdį, taikomų priemonių apimtį, taikomų priemonių trukmę, pagrindus priemonių taikymui, kokios institucijos yra kompetentingos sankcionuoti priemonių panaudojimą, kokias teisinės gynybos priemones numato vidaus teisė.

51. Vertinant privatų gyvenimą bei korespondencijos neliečiamumą ribojančių priemonių būtinumą demokratinėje visuomenėje, yra atsižvelgiama į tai, ar yra numatyta pasiklausymo metu gautos informacijos perdavimo procedūra ir jos saugumas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas atitinkamų priemonių būtinumą demokratinėje visuomenėje, vertina, ar vidaus teisėje yra numatytas pranešimas apie privatų gyvenimą bei korespondencijos neliečiamumą ribojančios priemonių naudojimą, kai toks pranešimas jau nebepakenktų operatyvinio tyrimo tikslams. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog, išties, pranešimas apie atitinkamų priemonių taikymą gali atskleisti slaptųjų tarnybų veiklos apimtis bei darbo metodus, tačiau kai tik atsiranda galimybė pranešti apie tokių priemonių naudojimą nepakenkiant patiems atlikto operatyvinio tyrimo tikslams, asmuo privalo būti informuotas apie taikytus operatyvinius veiksmus ar priemones (žr. Klass ir Kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 5029/71, 1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimas, p. 57; Gabriele WEBER & Cesar Richard SARAVIA prieš Vokietiją, peticijos Nr. 54934/00, 2006 m. birželio 29 d. nutarimas dėl priimtinumo, p. 135). Reikalavimas informuoti apie taikytas operatyvines priemones, EŽTT manymu, yra tiesiogiai susijęs su gynybos priemonių veiksmingumu (žr. p. 234, 286–301 Roman Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 47143/06, 2015 m. gruodžio 4 d.).

Dėl pareiškėjo prašomos informacijos suteikimo

52. Pagrindinė pareiškėjo prašomos suteikti informacijos dalis yra susijusi su vykdytais ikiteisminiais tyrimais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad asmenų prašymai ikiteisminiame tyrime sprendžiami Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl jie šioje byloje neaptariami. Kartu pažymėtina, kad Generalinė prokuratūra 2015 m. vasario 2 d. rašte Nr.17.2-1340 aiškiai nurodė, kokia tvarka, kada bei kas vadovaujantis BPK 160–161 straipsniais, apie taikytas procesines prievartos įskaitant slaptą sekimą, turi pareiškėjui pranešti (b. l. 22).

53. Pareiškėjas prašė suteikti kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją, kuri galimai buvo renkama ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai ikiteisminis tyrimas nepradėtas apie asmenį, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba jos metu apie jį surinkti duomenys (ne detalūs duomenys), jei gauta informacija nepasitvirtino, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės,  pareikalavus, turi būti pateikti (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalis). Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę neteikiami.

54. Pareiškėjas savo 2015 m. sausio 11 d. rašte prašė suteikti detalią informaciją apie prieš pareiškėją ir jo šeimos narius naudojamas operatyvinės veiklos priemones, informuoti koks operatyvinės veiklos subjektas ir dėl kokių priežasčių 2003 m. ir vėliau vykdė pareiškėjo ir jo šeimos narių pašto siuntų ir dokumentų kontrolę, pateikti informaciją kur saugomi gauti ypatingi asmens duomenys ir jų metu gauta informacija, kaip ji panaudojama. Taigi pareiškėjas prašė pateikti detalius duomenis apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę ir tais atvejais, kai ikiteisminis tyrimas galėjo būti ir nepradėtas. Pareiškėjas mano, kad kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija patikrinti galėjo būti nutekinta privatiems asmenims, prokurorei I. K., asmenims, neturintiems teisės jos žinoti, ir taip pažeisti jo teises ir laisves. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 8 dalį, jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas. Kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas privalo informuoti asmenį apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus, išskyrus atvejus, kai pateikus tokią informaciją gali būti padaryta žala nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams ar atskleista kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybė. Jeigu tuo metu pateikta tokia informacija gali padaryti žalos nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams, ji tuoj pat turi būti pateikta baigus kriminalinės žvalgybos tyrimą.

55. Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 2 d. rašte nurodyta, jog patikrinus pareiškėjo prašymo (2015 m. sausio 12 d.) teiginius dėl galimai prieš pareiškėją ir ar jo šeimos narius vykdytos (vykdomos) kriminalinės žvalgybos (operatyvinės veiklos), pareiškėjo ir jo šeimos narių konstitucinių teisių į privataus gyvenimo neliečiamybę neteisėtų apribojimų nenustatyta.

56. Pabrėžtina, kad asmuo nesutinkantis su kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar prokuroro sprendimu, gali per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos paduoti skundą apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui. Galutinis sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalis). Generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 25 d. sprendime Nr.17.2-3636 ši informacija pareiškėjui nebuvo nurodyta.

57. Minėta, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas neišsprendė ginčo dėl Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 2 d. rašto išvados, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, teisėtumo, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo įrodymų apie kriminalinės žvalgybos priemonių jam taikymą. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalimi, pagal kurią tokio pobūdžio ginčai nagrinėjami bendrosios kompetencijos apygardos teisme, šie pareiškėjo argumentai administraciniame teisme nevertintini.

              58. Vertinant apelianto teiginį, kad teismas rėmėsi Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis, kurios yra neaiškios bei neatsižvelgė į Seimo 2016 m. kovo 22 d. nutarimu patvirtintą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadą dėl su tuo susijusio teisinio reguliavimo ydingumo, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją galioja tik atitinkamai paskelbti įstatymai ir kol jie nėra pakeisti, panaikinti ar pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, privalo būti taikomi net ir tuo atveju, kai įstatymas stokoja aiškumo.

              59. Dėl apelianto teiginio, kad teismo sprendime nėra nurodyta, kodėl buvo atmesti pareiškėjo argumentai bei netenkintas pareiškėjo posėdžio metu pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį (tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją), pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos teisės akto analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012, 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr.  A-1274-1062/2017 ir kt.).

           60. Apelianto teiginiai, susiję su jo nuomone Europos Tarybos Konvencijos dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais, kurią Seimas ratifikavo 2012 m. birželio 28 d., pažeidimu (Generalinė prokuratūra turėjo suteikti informaciją, apie teismo nutartis ar prokurorų nutarimus, kuriais buvo inicijuotas ar nutrauktas kriminalinės žvalgybos priemonių naudojimas, taip pat kitą pareiškėjo prašomą informaciją; Generalinei prokuratūrai nėra kliūčių pareiškėjui pateikti neįslaptintą informaciją apie kriminalinės žvalgybos priemonių fakto buvimą ar nebuvimą) nevertintini, nes ši Konvencija Lietuvai dar nėra įsigaliojusi.

              61. Apeliantas teigia, kad teismas nenurodė, kodėl atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 2 d. rašte nurodytus sprendimus priėmė šališkas pareigūnas. Pareiškėjo nuomone, prokuroro A. S. šališkumą įrodo jo nepagrįstas domėjimasis pareiškėjo psichinės sveikatos būkle. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino visus tris Generalinės prokuratūros raštus ir tik vieną iš jų (pirmąjį) pasirašė pareiškėjo nurodytas prokuroras; šio prokuroro 2015 m. vasario 2 d. pasirašytame rašte Nr.17.2-1340 niekaip neatsispindi pareiškėjo sveikatos būklė; byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, kad prokuroras A. S. buvo šališkas. Šiame kontekste paminėtina, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (LVAT 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

62. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo 2015 m. vasario 27 d. skundas buvo tinkamai Generalinės prokuratūros įvertintas pakartotiniu. Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus pareiškėjo prašymo ir skundų turinį matyti, jog jie išimtinai susiję su kriminalinės žvalgybos veiksmais ir duomenų rinkimu, taip pat informacija, kuri gali būti teikiama BPK, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo skundas yra kartotinis.

63. Minėta, kad pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus detalią informaciją, nurodytą 19 straipsnio 7 dalyje, tačiau iš šio straipsnio nuostatų bei Įstatymo 22 straipsnio nuostatų negalima daryti išvados, kad būtent prokuroras turi pareigą pranešti apie asmeniui taikytą kriminalinę žvalgybą. Darytina išvada, kad Generalinė prokuratūra pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti jo prašomą informaciją.

64. Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. Priešingu atveju atitinkamas viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimas turėtų būti naikinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Minėta, kad Generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 25 d. sprendime Nr.17.2-3636 pareiškėjui nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Tačiau vien tai nėra besąlyginis skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindas, nes pareiškėjas savo teisę į teismą įgyvendino.

65. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad skundžiami aktai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio bei Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo nuostatas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies  punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                    Stasys Gagys

                                                                                                                              Romanas Klišauskas

                                                                                                                              Ramutė Ruškytė