Civilinė byla Nr. e2T-25-381/2015

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00105-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 130.3.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Artūras Driukas (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantinas Gurinas ir Egidijus Žironas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo M. P. prašymą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Stoke On Trent Šeimos bylų teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinių sprendimų, priimtų byloje Nr. SQ14C00081, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje bei suinteresuoto asmens V. T. prašymus dėl minėtų teismo procesinių sprendimų nepripažinimo,

n u s t a t ė:

1. Bylos esmė

Pareiškėjas M. P. 2014 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Stoke On Trent Šeimos bylų teismo (toliau tekste – Jungtinės Karalystės teismas) 2014 m. spalio 14 d. procesinius sprendimus byloje Nr. SQ14C00081. Šio pareiškėjo kreipimosi pagrindu Lietuvos apeliaciniame teisme užvesta civilinė byla Nr. e2T-25-381/2015.

V. T. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl Jungtinės Karalystės teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinių sprendimų, priimtų byloje Nr. SQ14C00081, nepripažinimo. Šiuo klausimu ji Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė keletą procesinių dokumentų. Teismui 2014 m. lapkričio 4 d. pateiktas nepasirašytas prašymas dėl minėto užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo Lietuvos Respublikoje, 2014 m. lapkričio 27 d. paduotas nepasirašytas patikslintas prašymas, 2014 m. gruodžio 1 d. – pasirašyto patikslinto prašymo fotokopija, o 2014 m. gruodžio 3 d. – pasirašytas patikslintas prašymas. Pagal minėtą pareiškėjos V. T. prašymą Lietuvos apeliaciniame teisme užvesta civilinė byla Nr. 2T-18/2014 (bylos numeris 2015 metais – Nr. 2T-18-381/2015), kurioje 2014 m. gruodžio 5 d. priimta nutartis – pareiškėjai V. T. nustatytas procesinis terminas pašalinti prašymo trūkumus. Suinteresuotas asmuo V. T., 2013 m. gruodžio 30 d. bei 2015 m. sausio 5 d. teismui pateikusi atitinkamai prašymo patikslinimą ir patikslintą prašymą, ištaisė Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi nustatytus prašymo trūkumus.

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi civilines bylas Nr. e2T-25-381/2015 ir Nr. 2T-18-381/2014 sujungė, prijungdamas civilinę bylą Nr. 2T-18-381/2014 prie civilinės bylos Nr. e2T-25-381/2015, pasiūlė abiem šalims iki 2014 m. sausio 22 d. pateikti motyvuotą rašytinį atsiliepimą į priešingos šalies prašymą.

Suinteresuotas asmuo V. T. 2015 m. sausio 20 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo M. P. prašymą.

Pareiškėjas M. P. 2015 m. sausio 21 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens V. T. prašymą.

2. Užsienio valstybės teismo procesinių sprendimų esmė

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Stoke On Trent Šeimos bylų teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi byloje Nr. SQ14C00081 nutarė, jog 1)  G. P. nuo 2014 m. lapkričio 14 d. gyvens su tėvu; 2) leido vaiko tėvui M. P. visam laikui išvežti dukrą G. P. gyventi į Lietuvos Respubliką; 3) nurodė, kad tol, kol Lietuvos Respublikos teismas nepriims galutinio sprendimo dėl vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančia motina tvarkos, V. T. gali tinkamomis sąlygomis ir su priežiūra bendrauti su vaiku, nustatė, jog bendravimas turi būti prižiūrimas tėvo arba kito asmens, dėl kurio sutaria tėvai. Šiuo procesiniu sprendimu Jungtinės Karalystės teismas taip pat uždraudė V. T. be teismo nutarties išvežti mergaitę iš Anglijos ir Velso bei paimti vaiką iš tėvo globos.

Jungtinės Karalystės teismas 2014 m. spalio 14 d. galutiniu įsakymu įsakė, jog: 1) įsakymas dėl laikinosios globos galioja iki 2014 m. spalio 15 d. 12 val.; 2) nuo 2014 m. spalio 15 d. 12 val. įsigalios galutinis įsakymas dėl ryšių su vaiku palaikymo, kuriame nuspręsta, jog vaikas nuolat gyvens su tėvu; 3) nuo 2014 m. spalio 15 d. 12 val. įsigalios laikinas įsakymas dėl motinos bendravimo su vaiku tvarkos; 4) M. P. turi teisę nuo 2014 m. spalio 14 d. išvežti vaiką nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką; 5) motinai draudžiama išvežti vaiką iš Anglijos ir Velso bei grobti vaiką iš tėvo; 6) atmesti motinos prašymą dėl teisės į apeliaciją suteikimo. Šiuo procesiniu sprendimu užsienio valstybės teismas nurodė, jog bus kreipiamasi į Lietuvos Respublikos kompetentingą teismą dėl jurisdikcijos perėmimo.

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Aukščiausiasis teisingumo teismas 2014 m spalio 21 d. nutartimi, Lietuvos Respublikos teismams sutikus, perleido jiems jurisdikciją spręsti dėl tėvų bendravimo su vaiku teisių.

Jungtinės Karalystės teismas 2014 m. spalio 14 d. įsakymu dėl draudžiamų veiksmų uždraudė V. T. išvežti vaiką iš Anglijos ir Velso jurisdikcijos, uždraudė vaiko motinai grobti vaiką iš tėvo M. P..

3. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose suformuluotų argumentų esmė

Pareiškėjas M. P. 2014 m. gruodžio 10 d., kaip minėta, kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Stoke On Trent Šeimos bylų teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinius sprendimus byloje Nr. SQ14C00081. Pareiškėjas nurodė, jog Jungtinės Karalystės teismo procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, juos priimant dalyvavo abi šalys, be to, V. T. ir M. P. buvo atstovaujami profesionalių teisininkų. Pareiškėjo manymu, nėra pagrindų atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Karalystės teismo procesinius sprendimus. Pareiškėjas nurodo, kad 2013 m. V. T. elgesys ėmė keistis, ji tapo itin konfliktiška, įtari, manė, jog yra persekiojama, ją kankino pykčio priepuoliai. Pareiškėjas teigia, kad V. T. metė darbą, ėmė gyventi iš pašalpų. Todėl kilo poreikis kreiptis dėl vaiko teisinės apsaugos. Vėliau, susidarius įspūdžiui, jog suinteresuoto asmens būklė pagerėjo, pareiškėjas neprieštaravo, kad vaikas grįžtų gyventi su motina, su sąlyga, jog ji netrukdysianti mergaitei bendrauti su tėvu. Pareiškėjas nurodo, jog 2014 m. viduryje V. T. elgesys vėl pakito – ji, pareiškėjo teigimu, atsisakė leisti vaikui bendrauti su tėvu. V. T. daug kartų keitė gyvenamąją vietą – naudodamasi pašalpų sistema keliavo iš vieno miesto į kitą, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, gyveno viešbučiuose arba nuomojamame būste. 2014 m. liepą suinteresuoto asmens kaimynai, išgirdę triukšmą, iškvietė policijos pareigūnus, kurie pastebėjo sužalojimų ant vaiko veido. Todėl vaikas buvo paimtas iš motinos ir perduotas globėjams. Pareiškėjas, sužinojęs, jog vaikas perduotas globėjams, ėmėsi veiksmų, siekdamas susigrąžinti vaiką, tačiau suinteresuotas asmuo jam trukdė.

Suinteresuotas asmuo V. T., atstovaujama advokatės D. V., teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose prašo nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Karalystės teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinio sprendimo, kuriuo išspręstas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas. Suinteresuotas asmuo nurodo, jog šio prašymo teisinis pagrindas – Europos Sąjungos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – Reglamentas Nr. 44/2001) 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys. Suinteresuotas asmuo taip pat remiasi Šiaurės Airijos Belfasto apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymu dėl gyvenamosios vietos, kuriuo nuspręsta, kad G. P. iki 16 metų gyvens su motina. Suinteresuotas asmuo remiasi ir dr. L. D. atlikta psichiatrine V. T. ataskaita, Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnybos pažymomis dėl V. T. ir G. P. deklaruotos gyvenamosios vietos. Prašymas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Šiaurės Airijos Belfasto apygardos teismas, 2013 m. rugsėjo 3 d. procesiniu sprendimu skirdamas G. P. globą tėvui, rėmėsi pastarojo pateikta tikrovės neatitinkančia informacija apie V. T.. M. P. be teismo leidimo buvo išvežęs vaiką į Lietuvą, todėl mergaitė nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. spalio 1 d. nelankė mokyklos. Suinteresuotam asmeniui pateikus visus reikalingus dokumentus, Šiaurės Airijos Belfasto apygardos teismas 2013 m. gruodžio 19 d. procesiniu sprendimu vaiko gyvenamąją vietą nustatė su motina.
2. Užsienio valstybės institucijos, atsakingos už vaiko teisių apsaugą, tikrino V. T. pagal M. P. pateiktus neteisingus duomenis.
3. M. P. skatino vaiką meluoti.
4. 2014 m. liepos 26 d. įvyko incidentas – suinteresuoto asmens kaimynė, išgirdusi verkiantį vaiką, iškvietė policiją. Šiuo pagrindu inter alia atlikta V. T. psichiatrinė ataskaita, pradėtas teismo procesas. G. P. nuo 2014 m. liepos 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo paimta iš motinos ir globojama Jungtinės Karalystės Stafordšyro grafystės tarybos, tačiau Jungtinės Karalystės Stoke On Trent Šeimos bylų teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. tarpine nutartimi grąžino vaiką motinos globai.
5. M. P. nuo 2014 m. spalio 14 d. trukdo V. T. bendrauti su vaiku.

Pareiškėjas M. P. 2015 m. sausio 21 d. atsiliepime į suinteresuoto asmens prašymus prašo teismo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Karalystės teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinius sprendimus byloje Nr. SQ14C00081. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. V. T. nenurodė nė vieno pagrindo, kodėl teismas turėtų nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Karalystės teismo procesinių spendimų.
2. Jungtinės Karalystės teisme vykusiame procese suinteresuotas asmuo V. T. neprieštaravo jurisdikcijos perdavimui.
3. Byla nėra priskirtina Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai.
4. Prašomi pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės teismo sprendimai neprieštarauja jokiems kitiems teismo sprendimams, neprieštarauja viešajai tvarkai.

Suinteresuotas asmuo V. T. 2015 m. sausio 20 d. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nesutinka su M. P. prašymo tenkinimu. Suinteresuotas asmuo nesutikimą grindžia Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. gruodžio 31 d. pateiktame  (teisme gautas 2015 m. sausio 5 d.) prašyme išdėstytais argumentais, prie 2014 m. lapkričio 26 d. (teisme gautas 2014 m. gruodžio 1 d.) patikslinto prašymo pridėtais dokumentais. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodoma informacija neatitinka tikrovės.

4. Lietuvos apeliacinio teismo argumentai

Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas įsiteisėjusių užsienio valstybės teismo procesinių sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimas.

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų, šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką.

Nagrinėjamai bylai taikytinos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau tekste – Reglamentas Nr. 2201/2003) nuostatos (Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b) punktas ir 2 dalis).

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procese negali būti tikrinamas teismo sprendimo, dėl kurio sprendžiama, teisėtumas ir pagrįstumas. Tokio pobūdžio teismo procese gali būti patikrinami tik atitinkamame teisės akte (reglamente, tarptautinėje sutartyje, konvencijoje) įtvirtinti teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas nevertina dalyvaujančių byloje asmenų argumentų, susijusių su bylos nagrinėjimu iš esmės. Šios bylos kontekste tai reiškia, kad šalių dėstomos aplinkybės dėl jų tarpusavio santykių esmės, vystymosi, konfliktų istorijos ir kt. yra iš esmės teisiškai nereikšmingos. Tokio pobūdžio aplinkybių vertinimas galimas tik tiek, kiek to reikalauja geriausių vaiko interesų apsaugos principo teismui keliami uždaviniai, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintos specifinės viešosios tvarkos išlygos esmę.

Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog vienoje ES valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. Tačiau pagal to paties straipsnio 3 dalį nepažeisdama šio reglamento III skyriaus 4 skirsnio, bet kuri suinteresuota šalis gali Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo. Reglamento 28 straipsnyje nurodoma, jog valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas bei įteiktas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu. Šios nuostatos reiškia, kad kitų Europos Sąjungos valstybių narių sprendimai dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikoje pripažįstami automatiškai, o kilus poreikiui suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis dėl jų pripažinimo vykdytinais. Vadovaujantis Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 1 dalimi bet kuri šalis gali apeliacine tvarka apskųsti sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu. Apeliacinis skundas paduodamas teismui, esančiam sąraše, kurį kiekviena valstybė narė praneša Komisijai pagal 68 straipsnį. Apeliacinis skundas nagrinėjamas laikantis taisyklių, reglamentuojančių prieštaraujančių klausimų nagrinėjimo tvarką. Šios nuostatos savo esme atitinka Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija, o šiems prašymams nagrinėti mutatis mutandis taikomos atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tuo atveju, kai teismui pateikiamas prašymas dėl kitos Europos Sąjungos valstybės teismo sprendimo nepripažinimo, kai prieš tai nėra pateiktas prašymas dėl jo pripažinimo, pirmoji exequatur procedūros pakopa praleidžiama ir byla nagrinėjama laikantis antrąją minėtos procedūros pakopą reglamentuojančių proceso teisės normų (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-28-186/2015). Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai teisme gavus prašymą dėl teismo sprendimo nepripažinimo, kita šalis pateikia priešingą prašymą.

Užsienio valstybės teismo sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, nepripažinimo pagrindai įtvirtinti Reglamento 23 straipsnyje. Šioje teisės normoje numatyta, kad kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas nepripažįstamas, jeigu: a) toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui; b) išskyrus skubius atvejus, jis buvo priimtas nesuteikus vaikui galimybės būti išklausytam teisme, pažeidžiant pagrindinius valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, proceso principus; c) jis buvo priimtas asmeniui neatvykus į teismą, jeigu neatvykusiam į teismą asmeniui bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad šis asmuo turėtų pakankamai laiko pasiruošti savo gynybai, išskyrus tuos atvejus, kai nustatoma, kad toks asmuo nedviprasmiškai pritarė teismo sprendimui; d) to paprašo bet kuris asmuo, teigiantis, kad teismo sprendimas pažeidžia jo tėvų pareigas, jei minėtas teismo sprendimas buvo priimtas pirmiau nurodytam asmeniui nesuteikus galimybės būti išklausytam; e) jis nesuderinamas su teismo sprendimu, susijusiu su tėvų pareigomis, vėliau priimtu valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą; f) jis nesuderinamas su teismo sprendimu, susijusiu su tėvų pareigomis, vėliau priimtu kitoje valstybėje narėje arba ne valstybėje narėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, tačiau tik tuo atveju, jeigu vėliau priimtas sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti; arba g) jei buvo nesilaikoma 56 straipsnyje nustatytos procedūros.

Pareiškėjas M. P. įrodinėja, kad nėra Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytų nepripažinimo pagrindų, o suinteresuotas asmuo, kaip minėta, remiasi Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 dalimi (teisės į tinkamą procesą pažeidimas), 3 dalimi (teismo sprendimas nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje) ir 4 dalimi (procesinis sprendimas nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka pripažinimo sąlygas). Kadangi šiai bylai taikytinas ne Reglamentas Nr. 44/2001, o specialus tokio pobūdžio teisiniams santykiams sureguliuoti sukurtas Reglamentas Nr. 2201/2003, teisėjų kolegija V. T. procesiniuose dokumentuose nurodytus nepripažinimo pagrindus laiko Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintais atitinkamais nepripažinimo pagrindais, kurie, atsižvelgiant į suinteresuoto asmens dokumentų turinį, išdėstyti šio teisės akto 23 straipsnio c), d), e) ir f) punktuose.

Teisėjų kolegija atmeta V. T. argumentus, susijusius su teisės į tinkamą procesą pažeidimu (Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) ir d) punktai), nes iš bylos medžiagos akivaizdu, jog tiek M. P., tiek ir V. T. dalyvavo užsienio valstybėje vykusiame teismo procese, naudojosi atstovų pagalba bei įgyvendino šios šalies teisės aktuose numatytas dalyvaujančių byloje asmenų procesines teises. Nurodytos aplinkybės yra akivaizdžiai matomos iš Jungtinės Karalystės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties dėl vaiko globos. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija išsamiau dėl šių nepripažinimo pagrindų nepasisako.

Suinteresuotas asmuo V. T. įrodinėja, kad Jungtinės Karalystės teismo procesinis sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikoje (Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio e) punktas) arba kitoje šalyje, jei jis atitinka pripažinimo sąlygas (Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio f) punktas), priimtu teismo sprendimu. Nors suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose, nepaisant to, jog šis asmuo byloje yra atstovaujamas advokato, dėstomos mintys ir formuluojami argumentai iš esmės yra nesusiję su šioje byloje sprendžiamu klausimu, atsižvelgiant į aplinkybę, kad V. T. į bylą pateikė kitą teismo sprendimą, kuriame vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja (Šiaurės Airijos Belfasto apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. procesinis sprendimas), apeliacinis teismas daro prielaidą, jog šituo siekiama įrodinėti minėtų teismo procesinių sprendimų prieštaravimą vienas kitam.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Jeigu dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimtas ir įsiteisėjo teismo sprendimas, teismas nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose, kuriose sprendžiami su nepilnamečiais vaikais susiję klausimai (pvz., gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, išlaikymo priteisimas, tėvystės teisių apribojimas ir kt.) esminės reikšmės turi vaiko interesai, todėl pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms vienokio ar kitokio pobūdžio šalių teisių ir pareigų paskirstymą atitinkamu teismo procesiniu sprendimu, šalys turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą ir prašyti tokio pobūdžio klausimą spręsti atsižvelgiant į pasikeitusių aplinkybių įtaką bei reikšmę. Pavyzdžiui, pasikeitus vaiko tėvo, privalančio mokėti išlaikymą, finansinei padėčiai, išlaikymo dydžio klausimas gali būti svarstomas iš naujo. Tokia pati taisyklė galioja ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisiniuose santykiuose – ankstesniu teismo procesiniu sprendimu nustatytai vaiko gyvenamajai vietai dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapus netinkama, teismas gali šį klausimą išspręsti iš naujo. Būtent toks yra Šiaurės Airijos Belfasto apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. procesinio sprendimo bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Stoke On Trent Šeimos bylų teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinio sprendimo santykis. Todėl nėra teisinio pagrindo atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje teismo nutarties, dėl kurios kilo ginčas, nes ji, pagrįsta manyti, priimta atsižvelgiant į pasikeitusias G. P. galimybes gyventi su vienu iš tėvų.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis, nenustatė, kad Lietuvos Respublikos teismai būtų priėmę kokių nors su ginčijamais teismo sprendimais nesuderinamų procesinių sprendimų, todėl nėra pagrindo tenkinti suinteresuoto asmens prašymo Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio e) ir f) punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a) ir b) punktuose nustatytų nepripažinimo pagrindų. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių V. T. psichiatrijos ataskaitoje padaryta išvada, jog nenustatyta, kad šis asmuo serga ar būtų sirgęs psichikos ligomis (t. 2,  b. l. 35), tačiau šios pažymos nepakanka tenkinti suinteresuoto asmens prašymą – minėta pažyma, kurioje išdėstytos dr. L. D. išvados, skirta būtent Jungtinės Karalystės teismo išnagrinėtai bylai (t. 2, b. l. 29), taigi, pagrįsta manyti, jog užsienio valstybės teismas atsižvelgė ir rėmėsi šiuo dokumentu. Suinteresuoto asmens pridėti dokumentai nepaneigia Jungtinės Karalystės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje nustatytų aplinkybių, jog G. P. į motinos ir vaiko būstą atvykusiems pareigūnams pasiskundė, jog motina prieš ją smurtavo (t. 2, b. l. 47). V. T. nepateikė įrodymų, paneigiančių ir kitas reikšmingas užsienio valstybės teismo nustatytas faktines aplinkybes – aplinkybę, jog V. T., nuolat keisdama gyvenamąją vietą, neužtikrino vaikui tinkamų gyvenimo sąlygų, galimybės gauti išsilavinimą. Nepaneigti liko ir kiti reikšmingi teismo argumentai – suinteresuoto asmens nesugebėjimas suprasti ir užtikrinti vaiko poreikių. Taigi neįrodyta, jog vaiko gyvenimas su M. P. prieštarauja geriausių vaiko interesų apsaugos principo reikalavimams. Esant tokioms aplinkybėms, faktas, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, negali prieštarauti viešajai tvarkai (Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a) punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, jog užsienio valstybės teismas, spręsdamas dėl G. P., rėmėsi specialistų išvadomis, teismo procese vaikui atstovavo jo globėjas. Taigi nėra pagrindo išvadai, jog vaikas šiame teismo procese nebuvo išklausytas (Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio b) punktas).

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, egzistuoja teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo M. P. prašymą. Kadangi klausimas dėl jurisdikcijos perėmimo yra išspręstas Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. E2-25943-752/2014, teisėjų kolegija dėl šio klausimo nepasisako.

Kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsniu, Europos Sąjungos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 21 ir 23 straipsniais,

n u t a r i a:

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Stoke On Trent Šeimos bylų teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinius sprendimus byloje Nr. SQ14C00081, kuriais vaiko G. P. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu M. P. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) leista tėvui išvežti vaiką iš Anglijos ir Velso jurisdikcijos gyventi į Lietuvos Respubliką, nustatyta laikina motinos bendravimo su vaiku tvarka, kol šio klausimo neišspręs Lietuvos Respublikos teismas, bei nustatyti draudimai vaiko motinai V. T. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini)

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai                                                                                                  Artūras Driukas

                                                                                                                Konstantinas Gurinas

                                                                                                                Egidijus Žironas