Administracinė byla Nr. ATP-595-300/2014
Teisminio proceso Nr. 4-23-3-00349-2014-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.3.; 79.1.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 17 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal P. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo P. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalį 1400 Lt (vieno tūkstančio keturių šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.
Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,
n u s t a t ė :
P. B. nubaustas už tai, kad 2014 m. gegužės 14 dieną, apie 15 val. 30 min, (duomenys neskelbtini) gatvėje, namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme, vairavo automobilį „Mitsubishi Carisma“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis (atskaičiavus paklaidą – 1,482 promilių).
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui P. B. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Skunde nurodo, kad jis transporto priemonės būdamas neblaivus nevairavo, o ir policijos pareigūnai to nematė ir neužfiksavo, jo nuo transporto priemonės vairavimo nenušalino, kadangi jis, apelianto teigimu, tik sėdėjo automobilyje, bet jo vairuoti neketino. Taip pat nurodo, kad liudytoja Z. T., pranešusi policijai apie jo sėdėjimą mašinos vairuotojo sėdynėje, norėjo tik užkirsti kelią, kad jis ateityje nevairuotų transporto priemonės. Taip pat apeliantui kyla klausimas, kodėl minėta liudytoja, jeigu ji matė jį vairuojant automobilį, iškart nesikreipė į policiją. Nurodo, jog policijos pareigūnai posėdžio metu patvirtino, kad jie nematė, kad jis būtų vairavęs transporto priemonę, todėl nuo jos vairavimo ir nenušalino. Pareigūnė J. G. teigė, kad jo mašinos galiniai ratai buvo smėlėti, tačiau, pasak pažeidėjo, tai galėjo atsitikti 12 val., jam tik atvykus į tą kiemą ir statant automobilį prie smėlio krūvos, o jo variklio dangtis buvo šiltas, nes oras dar nebuvo šaltas. Pareigūnas D. E. parodė, kad automobilio „Mitsubishi“ provėžos atitiko smėlyje esančias vėžes. Smėlyje esantys įspaudai atitiko galinių ratų padangų protektorių. Tačiau, pasak apelianto, tokią kategorišką išvadą galėtų pateikti tik ekspertai kriminalistai, nors ekspertizė paskirta nebuvo, objektai surinkti iš eismo įvykio vietos taip pat nebuvo. Taip pat nurodo, kad liudytojos Z. T. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei faktinių eismo įvykio aplinkybių. Apeliantas iš šios liudytojos paaiškinimų daro išvadą, kad ši moteris „užkirto“ kelią galimam teisės pažeidimui, tačiau už tai vairuotojai ar asmenys, sėdintys automobilyje ir jo nevairuojantys, negali būti baudžiami. Iš jos parodymų, užfiksuotų teismo posėdžio protokole, apeliantas mato, kad liudytoja matė jį įvažiuojantį į smėlio aikštelę automobiliu 15 val., o į policiją skambina apie 16 val. Taigi, pažeidėjo teigimu, nuo tariamo neteisėto vairavimo praeina daugiau nei valanda laiko. Nurodo, jog liudytoja V. V. parodė, kad jis minėtą dieną buvo nuo 13 val. pas ją bute. Ten ant stalo buvo padėti ir automobilio rakteliai bei mobiliojo ryšio telefono aparatas. Vėliau automobilio raktelius naudojo jos dukra S. V., kur po to jie buvo – nežino. Liudytoja S. V. teismui teigė, kad jo automobilio raktelius ji pametė mašinos salone ir pamiršo, o jo automobilyje ji lankėsi apie 15 val. ir jame užtruko, nes ieškojo nukritusių raktelių bei „flešo“. Taip pat nurodo, kad teismas neteisingai traktuoja (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir UAB (duomenys neskelbtini) ūkio raštų turinius, teigdamas, kad bortelių aukštis gali būti nuo 11 iki 15 cm, nes UAB (duomenys neskelbtini) ūkis teigia, kad 2014 m. gegužės–lapkričio mėnesiais (duomenys neskelbtini) gatvėje vyko miesto infrastruktūros gerinimo darbai, todėl nėra galimybės nustatyti, koks buvo bortelio aukštis tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o, kadangi prieš remonto darbus bortelio aukštis buvo nežinomas, po remonto turi būti 15 cm. Nurodo, jog (duomenys neskelbtini) seniūnija savo rašte teigia, kad tarp įvažiavimų į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namų kiemą yra šaligatviai, atriboti bortais, kurių aukštis nuo važiuojamos dalies yra nuo 11 iki 13 cm. Pažeidėjo nuomone, šie dokumentai tikrai nenurodo, ar tikrai įvykio metu prie smėlio aikštelės buvo tokie borteliai. Policijos pateiktoje 2014-09-15 fotolentelėje apeliantas mato, kad bortelio, kuris skiria smėlį nuo kietos dangos, aukštis yra apie 11–12 cm, bet tai nereiškia, kad taip buvo 2014-05-14, kai dar nebuvo baigti infrastruktūros gerinimo darbai. Dėl to pažeidėjas teigia, kad teismas, neturėdamas nei tiesioginio, nei netiesioginio įrodymo, neteisingai teigia, kad jis 15.30 val. įvažiavo į smėlio dėžę, nes to nepatvirtina nei liudytoja Z. T., kuri parodė, kad tai buvo apie 15 val., ir tai ne smėlio dėžė, bet smėlio aikštelė. Todėl apeliantas mano, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi prielaidomis bei vienintelio liudytojo prieštaringais parodymais, atmesdamas kitus įrodymus bei liudytojų parodymus, ir traktuodamas juos kaip galimai suinteresuotus.
Atsiliepime į nubaustojo asmens apeliacinį skundą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus atstovas nurodo su P. B. apeliaciniu skundu nesutinkantis.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Administracine tvarka nubaustas asmuo – P. B., apeliaciniu skundu nesutikdamas su jo pripažinimu kaltu ir nubaudimu pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas neginčija jam nustatyto girtumo laipsnio, tačiau teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo vairavimo faktą, nes jis automobilyje tik sėdėjo. Tačiau aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų, ir dėl to pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nubaudė pagal jam inkriminuotą pažeidimą.
ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, netinkamai vertino įrodymus, rėmėsi prielaidomis bei vienintelio liudytojo prieštaringais parodymams, o kitus įrodymus bei liudytojų parodymus, atmetė nepagrįstai. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su Kelmės rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir juo remiantis padarytomis išvadomis. Skundžiamo nutarimo turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeidimo sudėties ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės turinio, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį ir liudytojus, kurių parodymus išanalizavo kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Taigi apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad P. B. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje. Daryti kitokias išvadas apygardos teismas neturi pagrindo, o tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.
Atsakomybė už transporto priemonių vairavimą būnant neblaiviam yra numatyta ATPK 126 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad transporto priemonės vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis, užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių.
Nors apeliantas skunde ir teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo vairavimo faktą, tačiau tai, kad P. B. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas lengvas (atskaičiavus paklaidą – 1,482) promilių neblaivumo (girtumo) laipsnis, įrodo: liudytojos Z. T. parodymai, duoti apylinkės teismo posėdžio metu, kai ji parodė mačiusi maždaug 10 metrų atstumu per savo mašinos langą, kaip po 15 val. vyras, kuris iš pažiūros atrodė neblaivus, vairuodamas „Mitsubishi“ markės automobilį atbuline eiga įvažiavo į smėlio aikštelę, o po to iš jos išvažiavo. Po to grįžusi namo, truputį vėliau pamatė, kaip tas pats vyriškis vaikštinėja po kiemą, gestikuliuoja rankomis ir vėl atsisėdo į mašiną, į vairuotojo sėdynę. Tada ji paskambino į policiją, nes pamanė, kad jis vėl gali vairuoti. Per langą ji aiškiai matė, kad vyriškis sėdėjo mašinoje „Mitsubishi“, šviesios spalvos, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Liudytoja parodė, kad tas pats neblaivus vyriškis vairavo mašiną, kai ji įvažiavo į smėlio dėžę, ir tas pats vyriškis vėliau sėdėjo mašinoje, kai atvažiavo policijos pareigūnai (72–73 b. l.); liudytojos J. G. parodymai, duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kai ji parodė, kad pagal iškvietimą, kad galimai neblaivus vairuotojas įvažiavo į smėlio dėžę, nuvyko į įvykio vietą, kurioje mašinoje pamatė už vairo sėdintį vyriškį, kuris atsisakė tikrintis girtumą ir neigė vairavęs automobilį, nors automobilio rakteliai, kuriuos vairuotojas jai padavė pats, buvo spynelėje. Taip pat liudytoja paaiškino pati nemačiusi, kad P. B. būtų vairavęs automobilį, todėl ir nesurašė nušalinimo nuo vairavimo. Parodė ir tai, kad automobilis „Mitsubishi“ stovėjo šalia smėlio dėžės, o už mašinos galo smėlyje matėsi mašinos vėžės, kurių raštas atitiko P. B. mašinos padangų raštą, o mašinos galiniai ratai buvo smėlėti, automobilio variklio dangtis šiltas (49–50 b. l.); liudytojo D. E. parodymai, duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kai jis parodė iš esmės analogiškai kaip ir liudytoja J. G., ir paaiškino, kad automobilis „Mitsubishi“ stovėjo šalia smėlio dėžės, jo provėžos atitiko smėlyje esančias vėžes, o smėlyje esantys įspaudai atitiko galinių padangų protektorių, variklio dangtis buvo šiltas. Taip pat jis parodė, kad P. B. automobilio rakteliai jiems atvažiavus buvo spynelėje ir juos jiems, ištraukęs iš spynelės, padavė pats P. B. (50–51 b. l.); fotonuotraukos, iš kurių matyti galu į smėlio dėžę stovintis automobilis, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) smėlyje likusios ratų vėžės su iš dalies matomu prorektoriaus raštu, smėlėtas galinis automobilio ratas. Už mašinos rato matyti pakankamai aukštas bortelis, kuris skiria asfaltuotą dangą nuo smėlio (11–14 b. l.); alkoholio matuoklio šaknelė, iš kurios matyti, kad P. B. 2014 m. gegužės 14 d. 18.17 val. buvo nustatytas 1,56 promilių neblaivumo (girtumo) laipsnis (5 b. l.).
Taigi pažeidėjas teigdamas, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo vairavimo faktą, yra visiškai neteisus. Šioje situacijoje pažymima tai, kad P. B. ne tik buvo rastas sėdintis vairuotojo vietoje, bei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams padavė automobilio raktelius, kurie buvo užvedimo spynelėje, tačiau, kaip matyti iš nuoseklių ir tapačių liudytojos Z. T. parodymų bei paaiškinimų, ji tiek įvykio dieną (8 b. l.), tiek praėjus penkioms dienoms nuo įvykio (8 b. l.), tiek apylinkės teismo posėdžio metu (72–73 b. l.), nuosekliai ir tapačiai teigė, kad matė, kaip įvykio dieną po 15 val. akivaizdžiai neblaivus vyriškis vairuodamas automobilį „Mitsubishi“ įvažiavo į smėlio dėžę ir iš jo išvažiavo, o po kažkurio laiko tas pats vyriškis vėl atsisėdo į mašiną, į vairuotojo sėdynę, po to ji, pamaniusi, kad jis vėl gali vairuoti, paskambino į policiją.
Tai reiškia, kad anksčiau išdėstyti liudytojos Z. T. parodymai, kurie visiškai atitinka jos tyrimo pradžioje duotus paaiškinimus, ir kurie iš dalies patvirtinami liudytojų J. G. ir D. E. parodymais, fotonuotraukomis, yra tie objektyvūs duomenys, kurie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pagrindžia, kad P. B. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis (atskaičiavus paklaidą – 1,482 promilių).
Dėl tokių aplinkybių daroma išvada, kad šių liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas, parodymai – nuoseklūs ir tapatūs, todėl sprendžiama, kad šių liudytojų parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, ir jie tarpusavyje neprieštarauja. Priešingai nei nubaustojo asmens bei V. V. (73 b. l.), G. M. (75 b. l.), S. V. parodymai (73–74 b. l.), kurie vertintini kaip nepagrįsti, kadangi aptariamus asmenis sieja draugystė, be to, liudytojos V. V., G. M. ir S. V. buvo apklaustos tik teisiamojo posėdžio metu ir kviestos apelianto gynėjos iniciatyva. Dėl liudytojo G. Š. parodymų (51–52 b. l.) pasisakytina tai, kad jį ir apeliantą sieja darbo santykiai, jis dirba pas P. B. ir yra jam pavaldus, o ir jo parodymai duoti teismo posėdžio metu prieštarauja įvykio dieną paties P. B. rašytam paaiškinimui, kai jis nurodė atvažiavęs vienas (6 b. l.). Dėl to ir šio liudytojo parodymai laikytini nepagrįstais, ir jais priimant sprendimą nesiremta teisėtai ir pagrįstai.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apelianto skunde akcentuojamas neva neteisingai nustatytas bortelių aukštis, tai, kad įvažiuota buvo ne į smėlio dėžę, bet į smėlio aikštelę, anksčiau nurodytų liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, parodymų nepaneigia, ir jo atsakomybės vairavus transporto priemonę būnant neblaiviam, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis (atskaičiavus paklaidą – 1,482 promilių), nepašalina.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kelmės rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimą P. B. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šį teismo nutarimą, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimą nepakeistą ir P. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.
Teisėjas Vidmantas Mylė